Kauno apygardos teismo sprendimas

teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „MAGNA BALTIJA“ ieškinį atsakovui A. E. P. dėl žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Palaikydamas savo pateiktuose procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus ieškovės atstovas paaiškino, kad Kauno apygardos teismas 2017 m. gegužės 18 d. nutartimi UAB „MAGNA BALTIJA" (toliau – ir ieškovė, įmonė) iškėlė bankroto bylą. Įmonės vadovu nuo 2009 m. lapkričio 12 d. iki 2015 m. liepos 13 d. buvo atsakovas A. E. P. Bankroto administratoriui iki šiol neperduotas įmonės turtas ir dokumentai. 2017 m. spalio 27 d., 2018 m. gegužės 22 d. nutartimis Kauno apygardos teismas patvirtino atsakovės kreditorių finansinius reikalavimus 194 657,87 Eur sumai, šie reikalavimai nepatenkinti. Iš viešų registrų duomenų apie įmonės vykdytą veiklą ar jos turėtą turtą negauta, Juridinių asmenų registrui paskutinė finansinė atskaitomybė pateikta tik už 2013 metus. Mano, kad įmonė tapo nemokia nuo 2012 m. gruodžio 31 d., kuomet jos pradelstų įsipareigojimų santykis su į balansą įrašyto turto verte sudarė net 90,98 proc. (63607,21 /69 911,09). Nepaisant įmonės nemokumo, atsakovas neteikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo pagal ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalį. 2013 m. gruodžio 31 d. įmonės turtinė padėtis dar labiau pablogėjo: ji turėjo turto už 177 881,00 Lt (51 517,89 Eur), o per vienerius mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė net 350 298,00 Lt (101 453,31 Eur), iš šios sumos mažiausiai 84 012,01 Eur suma buvo pradelsta (nesumokėti mokesčiai VMI). Nuo 2014 m. gruodžio 31 d. visi įmonės įsipareigojimai, sudarantys 350 298,00 Lt (101 453,31 Eur), tapo pradelstais, nes jie buvo apskaityti kaip per vienerius metus mokėtinos sumos. Tai reiškia absoliutų įmonės nemokumą (350 298/177 881). Nors nuo 2012 m. gruodžio 31 d nemokios įmonės turtinė padėtis tik blogėjo, pareiškimas teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nebuvo teikiamas, kreditoriniai reikalavimai dar daugiau išaugo ir viršijo turėtą turtą, kuris iki bankroto bylos iškėlimo dingo. Dėl to, kad atsakovas netinkamai vadovavo įmonei – laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonė ir jos kreditoriai patyrė žalą. Bankroto byla iškelta pagal kreditorės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2017 m. gruodžio 20 d. pareiškimą. 2021 m. sausio 28 d. Kauno apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-354-324/2021 įmonės bankrotas pripažintas tyčiniu. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.87 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas šiame straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai. Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) BĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte (t. y. įmonė viešai paskelbė, kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų), įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Pagal ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalį, įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Atsakovo prievolės kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „MAGNA BALTIJA“ nevykdymas nuo sukėlė įmonei ir jos kreditoriams dvejopas pasekmes: 1) nebuvo atsiskaityta su tuo metu buvusiais kreditoriais, kurių reikalavimai susidarė iki 2012 m. gruodžio 31 d., nes turto tuo metu įmonėje buvo pakankamai (t. y. jei bankroto byla būtų iškelta tuo metu, įmonė galėjo pilnai atsiskaityti su savo kreditoriais, nes skolų įmonė turėjo už 65 916,65 Eur, o turto už 69 911,09 Eur), vėliau šis turtas dingo; 2) nuo 2013 m. sausio 1 d. išaugo kreditoriai reikalavimai (jie sudarė apytiksliai 55 481,43 Eur). Atsakovui einant įmonės direktoriaus pareigas nuo 2012 m. gruodžio 31 d. ji tapo nemokia, tačiau atsakovas savo prievolių pagal IBI 8 straipsnio 1 dalį nevykdė ir dėl bankroto bylos iškėlimo nesikreipė. Nuostolių (žalos) atsiradimas yra nulemtas tiesioginių atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) – delsimo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo.

Atsakovo kaltė yra preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Mano, kad atsakovo kaltė pasireiškė sistemišku ir ilga laiką (daugiau nei 3 metus) trukusiu neveikimu/delsimu pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, t. y. tyčia. Kasacinis teismas šios kategorijos bylose yra išaiškinęs, jog įmonės bankroto byloje patvirtinta kreditorių reikalavimų suma civilinėje byloje dėl įmonės vadovo civilinės atsakomybės už žalą, padarytą tuo, kad esant įmonei nemokiai, nepaduodamas pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo, yra vertinama kaip įmonės vadovo padaryta žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2011; 2013 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 496/2013). Žalos dydis nustatomas pagal nepatenkintų kreditorių reikalavimų dydį (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-683/2012). Atsakovo sukelta žala yra lygi bankroto byloje patvirtintų kreditorinių reikalavimų, kurie visi susidarė jo vadovavimo įmonei laikotarpiu. 194 657,87 Eur sumai. Ieškinio senaties terminai nėra praleisti, jie sueina tik 2020 m. gruodžio 21 d., kadangi apie galimą žalą ir įmonėje susidariusį nemokumą bankroto administratorius sužinojo tik nuo 2017 m. gruodžio 21 d., kai iš Juridinių asmenų registro gavo duomens apie 2013 metų įmonės finansinę atskaitomybę.

Palaikydamas atsakovo pateiktuose procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus jo atstovas paaiškino, kad 2009 m. lapkričio 12 d. atsakovas buvo paskirtas ieškovės įmonės vadovu. 2013 m. gruodžio mėnesį atsakovas UAB ,,MAGNA BALTIJA“ avansinėje apyskaitoje sumažino įsiskolinimą 39 214,26 Eur (135 399 Lt) suma. 2015 m. liepos 14 d. Baltarusijos pilietis M. K. tapo jos naujuoju vadovu. Atsakovo, kaip UAB ,,MAGNA BALTIJA“ vadovo, įgaliojimai pasibaigė 2015 m. liepos 15 d. 2015 m. liepos 24 d. ieškovės įmonės savininkė R. Š. ir M. K., atstovaujamas T. S., sudarė notariškai patvirtintą akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, ja nuosavybės teise įsigijo 100 vienetų UAB ,,MAGNA BALTIJA“ paprastųjų vardinių nematerialiųjų akcijų, kurios sudarė 100 % visų įmonės akcijų. 2015 m. liepos 24 d. M. K. buvo perduoti visi įmonės dokumentai už laikotarpį nuo 2009 m. lapkričio 9 d. iki 2015 m. liepos 15 d., nurodyti perduodamų dokumentų – segtuvų (bylų) sąraše. Po to, kai teismas pripažino ieškovės įmonės bankrotą tyčiniu, atsakovui internete pavyko surasti duomenis apie tai, kad T. S. yra Lietuvos Respublikoje, gauti jo kontaktinius duomenis. Atsakovas jam nurodė, kad ketina kreiptis į policiją, kadangi jis T. S. buvo apgautas sudarant minėtą akcijų pirkimo-pardavimo sutartį ir dėl to teismas nepagrįstai pripažino, kad jis savo veiksmais sukėlė UAB „MAGNA BALTIJA“ tyčinį bankrotą. 2021 m. kovo 31 d. Kauno apygardos teismui pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo tyčinio bankroto byloje Nr. eB2- 354- 324/2021.

Teismų praktikoje nurodoma jog įmonės faktiniam nemokumui nustatyti yra svarbu ne tik formalus pradelstų įsipareigojimų ir į įmonės balansą įrašyto turto vertės santykis, tačiau ypač svarbios yra objektyvaus turinio aplinkybės, iš kurių būtų galima spręsti apie faktinį įmonės mokumą, nes nustačius, kad įmonė daug metų nesugeba bent iš dalies atsiskaityti su tais pačiais kreditoriais, ji galėtų būti pripažinta nemokia pradelstiems įsipareigojimams. Dėl atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų nurodė, kad atsakovas 2012 metų pabaigoje nesikreipė dėl ieškovės įmonės bankroto bylos iškėlimo, kadangi tuo metu su UAB „Statva“ vyko civilinė byla, nuo kurios baigties labai priklausė šios įmonės mokumas (UAB „MAGNA BALTIJA“ su UAB „Statva“ buvo sudariusi pirkimo-pardavimo sutartis dėl granito gaminių teikimo, projekto „Žagarės miesto aikštės rekonstrukcija“ įgyvendinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinė byla Nr. 3K-3-298-687/2015)). Bylos laimėjimo atveju UAB „MAGNA BALTIJA“ būtų galėjusi nedelsiant atsiskaityti su visais savo kreditoriais. Ginčo situacijoje atsakovas elgėsi ne tik rūpestingai ir atidžiai, bet ir gynėsi nuo UAB „Statva“ reikalavimų. Taip pat ieškovės įmonė turėjo teisinius ginčus su VMI. Jos nemokumo priežastys buvo pralaimėti teisiniai ginčai ne tik su UAB „Statva“, bet ir su VMI (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A-1325-575/2016, kuri buvo užbaigta 2016 m. sausio 19 d. nutartimi atmetant pareiškėjos UAB „MAGNA BALTIJA“ skundą). Bylų laimėjimo atveju ji būtų tapusi mokia. Byloje neįrodinėjamas priežastinis ryšys kaip civilinės atsakomybės elementas. Ieškovė nurodo, kad žala yra lygi teismo įmonės bankroto byloje patvirtintų kreditorinių reikalavimų daliai, kuri susidarė atsakovo vadovavimo įmonei laikotarpiu. Ieškovės nurodyta argumentacija sukelia sunkumų atsikirsti, kadangi nėra pasisakoma, apie kokį konkrečiai vadovavimo laikotarpį yra kalbama, kokį momentą ieškovė traktuoja kaip vadovavimo pabaigos momentą ir kt. Bankroto administratorius patikslintame ieškinyje nurodo, kad žala yra lygi teismo įmonės bankroto byloje patvirtintų kreditorinių reikalavimų sumai 194 657,87 Eur. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad ,,vertinant padarytą žalos dydį ir priežastinį ryšį turi būti vertinama bendra įmonės skolų apimtis, išaugusi dėl bankroto bylos neinicijavimo laiku (po vadovui atsiradusios pareigos nevykdymo atsiradę nauji kreditorių reikalavimai ir nuo tos dienos padidėjusi dalis tų kreditorių reikalavimų, kurie atsirado iki nurodytos dienos), o ne visa kreditorių finansinių reikalavimų suma“ (2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014). Kadangi žalos dydžiu gali būti pripažįstama tik skolų apimtis, išaugusi dėl bankroto bylos neinicijavimo laiku, pripažintina, kad ieškovė neįrodė ir vienos pagrindinių civilinės atsakomybės sąlygos – žalos. Tai, kad atsakovas nesikreipė dėl įmonės BUAB „M. B.“ bankroto iškėlimo, negali būti laikoma jo neteisėtais veiksmais, kadangi tuo metu vyko teisiniai ginčai su UAB „Statva“ ir VMI. Nesant neteisėtų veiksmų, lėmusių žalos atsiradimą, negali būti ir priežastinio ryšio. Tokiu būdu nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas pažeidė pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas.

Iš šalių atstovų paaiškinimų, byloje esančių rašytinių įrodymų, UAB „MAGNA BALTIJA“ bankroto bylos, Kauno apygardos teismo civilinės bylos Nr. 2-1115-480/2013 pagal UAB „Statva“ ieškinį atsakovei UAB „MAGNA BALTIJA“ dėl sutarties nutraukimo, nuostolių atlyginimo ir įskaitymo pripažinimo negaliojančiu bei teismų informacinės sistemos Liteko duomenų nustatyta, kad ieškovės įmonė įregistruota 2009 m. lapkričio 19 d. 2015 m. liepos 24 d. notariškai patvirtinta akcijų pirkimo pardavimo sutartimi įmonė už 2896,00 Eur buvo parduota Baltarusijos piliečiui M. K., kuris nuo 2015 m. liepos 15 d. iki 2017 m. birželio 1 d. buvo ir UAB „MAGNA BALTIJA“ direktoriumi (sprendimą dėl jo paskyrimo direktoriumi nuo 2015 m. liepos 14 dienos 2015 m. liepos 13 d. priėmė įmonės savininkė R. Š.). M. K. atstovas T. S. ir atsakovas 2015 m. liepos 24 d. pasirašė perduodamų dokumentų sąrašą, kuriame išvardinti perduodami įmonės dokumentai, turto ir piniginių lėšų perdavimas neužfiksuotas.

2017 m. gegužės 18 d. Kauno apygardos teismo nutartimi, tenkinant kreditorės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pareiškimą, UAB „MAGNA BALTIJA“ buvo iškelta bankroto byla. Joje yra patvirtinti tokie kreditorių finansiniai reikalavimai: VMI (teisių perėmėjas VĮ Turto bankas) 130 167,30 Eur suma dėl 2011-2015 m. laikotarpiu nesumokėtų mokesčių, baudų ir delspinigių; VSDFV 2 489,74 EUR įmokų skola 2013 – 2015 m. laikotarpiu; BUAB „Statva" 52 557,03 Eur skola, susidariusi per 2012 metus dėl netinkamai vykdytos 2012 m. vasario 20 d. pirkimo-pardavimo sutarties ir neteisėtų įskaitymo sandorių, UAB „Vykom" 7 537,56 Eur pagal 2013 m. išduotą teismo įsakymą, UAB „Autosabina Motors" 792,87 Eur pagal 2012-2013 m. PVM sąskaitas faktūras, Lenkijos įmonė Wydobycie i P. K. B. E. - Import (duomenys neskelbtini) 56 Eur ir UAB „TNT" 406,81 Eur pagal 2014 m. priimtus teismų įsakymus.

2021 m. sausio 28 d. Kauno apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-354-324/2021 įmonės bankrotas pripažintas tyčiniu. Pastarąja nutartimi yra konstatuoti tokie prejudicinę reikšmę nagrinėjamai bylai turintys faktai: nors UAB „MAGNA BALTIJA“ savininku atsakovas A.E. P. juridiškai buvo tik 2009 m. lapkričio 19 d. – 2012 m. gegužės 3 d. laikotarpiu, o nuo 2012 m gegužės 5 d. iki 2015 m. liepos 29 d. įmonės akcijos priklausė jo seseriai R. Š., įmonė faktiškai priklausė atsakovui, dėl visų su įmonės veikla susijusių aplinkybių jis sprendė kaip įmonės vadovas (t. y. atsakovas visada buvo faktinis jos savininkas ir direktorius); UAB „MAGNA BALTIJA“ finansinės atskaitomybės neteikė nuo 2014 metų (paskutinis balansas yra 2013 metų); UAB „MAGNA BALTIJA“ tapo nemokia nuo 2012 m. gruodžio 31 d., jos vadovas nuo 2012 m. gruodžio 31 d. turėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo; akcijų perleidimo M. K. sutartis yra tariama, sudaryta tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių pasekmių (CK 1.86 straipsnis); A. E. P. paaiškinimai apie turto perdavimą M. K. nepagrįsti, akcininkės sprendimas paskirti įmonės direktoriumi M. K. yra niekinis; kadangi UAB „MAGNA BALTIJA“ finansinės atskaitomybės neteikė nuo 2014 metų, dėl to ir dėl fiktyvaus įmonės dokumentų perdavimo fiktyviam direktoriui M. K. negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, padaryta išvada, jog faktinis UAB „MAGNA BALTIJA“ savininkas ir vadovas A. E. P. šią įmonę prie bankroto privedė tyčia, todėl UAB „MAGNA BALTIJA“ bankrotas pripažintas tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatytu pagrindu (CPK 182 straipsnio 2 punktas).

Sutiktina su ieškove, kad prašoma priteisti suma yra atsakovo neteisėtu neveikimu ieškovės kreditoriams padaryta žala, o atsakovas – UAB „MAGNA BALTIJA“ faktinis direktorius ir savininkas – yra atsakingas už šios žalos padarymą (ieškinys grindžiamas atsakovo kaip įmonės vadovo pareigų pažeidimu).

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstami šie įmonės vadovo atsakomybės pagrindai: vadovo atsakomybė įmonei CK 2.87 straipsnio 7 dalies pagrindu už įstatymuose nustatytų pareigų pažeidimą ir vadovo atsakomybė bankrutuojančiai įmonei (kreditoriams) ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014; 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014, 2017 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-36-701/2017).

Juridinio asmens valdymo organų narių pareigos įtvirtintos CK 2.87 straipsnyje. Lietuvos teismų praktikoje šios pareigos įvardijamos kaip fiduciarinės, t. y. pasitikėjimu tarp įmonės ir jos vadovo pagrįstos pareigos. Jų santykis yra fiduciarinis juridinio asmens atžvilgiu, nes jie yra svetimo turto valdytojai. Pagal CK 2.87 straipsnį juridinio asmens vadovas privalo veikti sąžiningai ir protingai ir būti lojalus juridiniam asmeniui, vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams (CK 2.87 straipsnio 1-3 dalys). Pagal ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalį (aktuali redakcija nuo 2016-01-01), jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nedelsdami, bet ne vėliau kaip per 5 dienas po to, kai įmonė tapo nemoki ir įmonės dalyviai per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus dalyvių susirinkimui sušaukti, bet ne vėliau kaip per 40 dienų, nesiėmė priemonių įmonės mokumui atkurti. Juridinio asmens valdymo organų (tiek vienasmenių, tiek kolegialių organų narių) civilinė atsakomybė yra deliktinė (CK 6.263 straipsnis). Deliktinei civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas: neteisėtus veiksmus, atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį bei kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Nustačius neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Paneigti kaltės prezumpciją yra atsakovų pareiga. Pagal CK 6.249 str. 1 dalį, žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (netiesioginiai nuostoliai). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 5 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje BUAB „Vajalio medienos gaminiai“ v. R. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-228/2011, ir 2013 m. spalio 16 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje BUAB „AK baldai“ v. E. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-496/2013, suformuota teisės taikymo praktika, kad, kai žala padaryta pažeidžiant pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, žala yra įmonės bankroto byloje patvirtintų kreditorinių reikalavimų suma, jeigu įrodomas priežastinis ryšys tarp šios pareigos pažeidimo ir įmonės kreditorinių reikalavimų susidarymo.

Teismas sprendžia, kad ieškovė įrodė visas nurodytas sąlygas atsakovo civilinei atsakomybei kilti.

Formuodamas teismų praktiką dėl juridinio asmens vadovo civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl tyčinio bankroto, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad juridinio asmens bankroto pripažinimas tyčiniu turi esminę (ir kartu išskirtinę) reikšmę tokio juridinio asmens vadovo civilinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų įrodinėjimo ir nustatymo kontekste: 1) asmeniui, reikalaujančiam žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo, kitaip negu bendrais vadovo civilinės atsakomybės atvejais, nereikia įrodinėti vadovo neteisėtų veiksmų – faktinės aplinkybės, nustatytos sprendžiant klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu ir susijusios su vadovo neteisėtais veiksmais, sudariusiais pagrindą pripažinti bankrotą tyčiniu, laikytinos prejudiciniais faktais. Toks kvalifikavimas reiškia, kad civilinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo procese ne tik nereikia įrodinėti vadovo neteisėtų veiksmų, bet tokie veiksmai apskritai nebegali būti kvestionuojami (CPK 182 straipsnio 2 dalis, 279 straipsnio 4 dalis); 2) asmeniui, reikalaujančiam žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo, taip pat nereikia įrodinėti žalos bei priežastinio neteisėtų veiksmų ir žalos ryšio, kaip būtinųjų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų – pripažinus bankrotą tyčiniu, preziumuojamas šių dviejų sąlygų egzistavimas (CPK 182 straipsnio 4 punktas). Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad prezumpcijos teisinė reikšmė yra kitokia negu prejudicinių faktų – prezumpcija lemia įrodinėjimo naštos perskirstymą (faktinės aplinkybės, sudarančios prezumpcijos turinį, laikomos nustatytomis, nebent atitinkama bylos šalis jas paneigia įstatymo nustatyta tvarka), o šis įrodinėjimo naštos perskirstymas civilinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo procese reiškia, kad juridinio asmens vadovui, kaip atsakovui, tenka pareiga įrodinėti, kad neegzistuoja žala bei priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys. Tačiau šioms dviem teisinėms kategorijoms (prejudiciniams faktams ir prezumpcijoms) būdingas bendras ypatumas – ieškovui nereikia įrodinėti faktinių aplinkybių, sudarančių pirmiau įvardytų prejudicinių faktų ir prezumpcijų turinį; 3) pati formuluotė „tyčinis bankrotas“, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina, kad juridinis asmuo gali būti privestas prie bankroto tik tyčiniais, t. y. kaltais, veiksmais, vadinasi, juridinio asmens vadovo kaltė, kaip jo civilinės atsakomybės sąlyga, yra neatsiejamai susijusi su jo neteisėtais veiksmais, sudariusiais pagrindą pripažinti bankrotą tyčiniu, todėl laikytina, kad, pripažinus bankrotą tyčiniu, kartu su neteisėtais veiksmais yra nustatyta (prejudicinių faktų forma) ir vadovo kaltė. Apibendrindamas šiuos argumentus kasacinis teismas konstatavo, kad civilinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo procesui būdingas specifinis civilinės atsakomybės sąlygų, būtinų juridinio asmens vadovo atsakomybei atsirasti, įrodinėjimo procesas: dvi civilinės atsakomybės sąlygos – vadovo neteisėti veiksmai ir kaltė – laikytinos nustatytomis prejudicinių faktų forma, kitos dvi civilinės atsakomybės sąlygos – žala bei priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys – yra preziumuojamos. Juridinio asmens vadovas, pripažintas kaltu dėl tyčinio bankroto, gali gintis, siekdamas paneigti šias prezumpcijas. Kasacinis teismas akcentavo, kad būtent jam ir tenka procesinė pareiga įrodinėti, kad jo veiksmai nėra žalos atsiradimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2018 pagal ieškovės bankrutavusios viešosios įstaigos Taikomosios gruntų mechanikos mokslo instituto ieškinį atsakovui R. G. dėl žalos atlyginimo, 23-24 punktai).

Minėta, kad sprendžiant dėl tyčinio bankroto prejudicine tvarka nustatyta, jog UAB „MAGNA BALTIJA“ tapo nemokia nuo 2012 m. gruodžio 31 d., jos vadovas nuo 2012 m. gruodžio 31 d. turėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, todėl atmestini spekuliatyvaus pobūdžio atsakovo teiginiai apie pagrindo inicijuoti bankroto bylos iškėlimo nebuvimą atsižvelgiant į teisminius ginčus. 2021 m. sausio 28 d. teismo nutartyje konstatuota, jog „pagal 2013 metų finansinę atskaitomybę 2012 m. gruodžio 31 d. įmonė turėjo turto už 241 389 Lt (69 911,09 Eur), o per vienerius mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 227 597 Lt (65 916,65 Eur), iš šios sumos mažiausiai 46 472,42 Eur suma buvo pradelsta (nesumokėti mokesčiai VMI). 2012 m. gruodžio 31 d. įmonės pradelstų įsipareigojimų santykis su į jos balansą įrašyto turto verte sudarė 66,47 proc., todėl ji atitinka ĮBĮ 2 str. 8 d. numatytą nemokios įmonės sąvoką ir jai keliamus kriterijus (pradelstos skolos sudaro daugiau nei pusę turto vertės). 2013 m. gruodžio 31 d. įmonės turtinė padėtis pablogėjo: tuomet ji turėjo turto už 177 881 Lt (51 517,89 Eur), o per vienerius mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 350 298 Lt (101 453,31 Eur), iš šios sumos mažiausiai 84 012,01 Eur buvo pradelsta (nesumokėti mokesčiai VMI), t. y. įmonės pradelsti įsipareigojimai padidėjo ir ženkliai viršijo į jos balansą įrašyto turto vertę bei sudarė 163,15 proc. (84012,01/51517,89). 2014 m. birželio 6 d. įmonės turtinė padėtis dar labiau pablogėjo: tą dieną įsiteisėjo 2013 m. liepos 7 d. Kauno apygardos teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-1115-480/2013 pagal UAB „Statva“ ieškinį UAB „MAGNA BALTIJA“ dėl piniginių lėšų priteisimo ir įmonės pradelsti įsipareigojimai papildomai išaugo 55 717,48 Eur suma (priteista suma 51 120,81 Eur plius procesinės palūkanos 4596,67 Eur). 2014 m. birželio 3 d. pradelsti įsipareigojimai viršijo į įmonės balansą įrašytą turtą 2,7 karto, santykis tapo lygus 271,23 proc. ((84012,01+55717,48)/51517,89). Be to, iš 2013 metų balanso duomenų matyti, kad nuo 2014 m. gruodžio 31 dienos visi įmonės įsipareigojimai, sudarantys 350 298 Lt sumą (101 453,31 Eur), tapo pradelstais, nes jie buvo apskaityti kaip per vienerius metus mokėtinos sumos. 2014 m. gruodžio 31 d. pradelsti įsipareigojimai sudarė (turėjo sudaryti) net 196,92 proc. į įmonės balansą įrašyto turto vertės (350298/177881), kas reiškia visišką įmonės nemokumą“.

ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta įmonės vadovo, savininko pareiga sisteminio ĮBĮ nuostatų aiškinimo kontekste reiškia pareigą kreiptis į teismą įmonei tapus nemokia ĮBĮ prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014).

Tai pagrindžia, kad atsakovas, nesikreipęs į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „MAGNA BALTIJA“ jai tapus nemokiai 2012 m. gruodžio 31 d., yra kaltas dėl CK 2.87 straipsnio 1 dalyje ir ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų įmonės vadovo įstatyminių pareigų pažeidimo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2018 m. lapkričio 23 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-3-456-378/2018, 22 punkte yra pažymėjusi, kad „...jei įmonės turtinė padėtis jau buvo sunki iki veiksmų, lėmusių tyčinio bankroto pripažinimą, atlikimo, dalis nepatenkintų kreditorių reikalavimų gali būti priežastiniu ryšiu nesusiję su tyčiniu bankrotu – šie reikalavimai liktų nepatenkinti, nepriklausomai nuo to, ar būtų atlikti tyčinį bankrotą lėmę veiksmai. Dėl šios priežasties prezumpcija, kad nepatenkinti kreditorių reikalavimai laikytini žala, kurią lėmė dėl tyčinio bankroto kalto asmens veiksmai, gali būti paneigta šiam asmeniui įrodžius, kad visi nepatenkintų kreditorių reikalavimai ar dalis jų būtų atsiradę net ir nesant tyčinio bankroto, t. y. nėra priežastiniu ryšiu susiję su veiksmais, lėmusiais tyčinio bankroto pripažinimą. Tokį įrodinėjimo naštos perkėlimą kaltam dėl tyčinio bankroto asmeniui, siekiančiam išvengti žalos atlyginimo, pateisina ir aplinkybė, kad šis asmuo geriausiai žino įmonės veiklos aplinkybes, jos finansinę padėtį iki ir po veiksmų, privedusių prie tyčinio bankroto, atlikimo, todėl būtent šis asmuo turi didesnę galimybę įrodyti sau naudingas aplinkybes nei kreditorius, reikalaujantis žalos atlyginimo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017 47 punktą). Kasacinis teismas suformulavo teisės taikymo taisyklę, kad, esant aplinkybėms, kai nustatyti dėl tyčinio bankroto atsakingo asmens neteisėti veiksmai (kuriais įmonė buvo privesta prie bankroto tyčia) ir tos įmonės kreditoriaus žala (likviduotos įmonės bankroto byloje patvirtinto kreditoriaus reikalavimo suma, neišieškota bankroto procese), priežastinis ryšys tarp šio asmens neteisėtų veiksmų, sukeliant tyčinį bankrotą, ir tos įmonės kreditoriaus žalos (sumos, neišieškotos įmonės bankroto byloje) yra preziumuojamas. Dėl tyčinio bankroto atsakingas asmuo turi teisę paneigti šią priežastinio ryšio prezumpciją, įrodinėdamas, kad įmonė nebūtų pajėgi atsiskaityti su konkrečiu kreditoriumi net asmeniui neatlikus neteisėtų veiksmų, dėl kurių bankrotas buvo pripažintas tyčiniu (pirmiau minėtos nutarties 48 punktas)“.

Teismas konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje atsakovas nepaneigė žalos, kurią sudaro visa bankroto byloje patvirtinta kreditorių finansinių reikalavimų suma, bei priežastinio ryšio tarp neteisėto neveikimo ir žalos prezumpcijos.

Ieškovė pagrįstai teigia, kad tuo atveju, jei atsakovas į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „MAGNA BALTIJA“ būtų kreipęsis jai tapus nemokiai, su kreditoriais, kurių reikalavimai 2012 m. gruodžio 31 d. sudarė 65 916,65 Eur, būtų galima atsiskaityti iš tuo metu turėto 69 911,09 Eur vertės turto (pažymėtina ir tai, kad nei tyčinio bankroto byloje, nei nagrinėjamoje byloje atsakovas neteigė apie sunkią įmonės padėtį iki jos tapimo nemokia). Neinicijavus bankroto bylos iškėlimo, kreditorių reikalavimai nuo 2013 metų sausio 1 d. išaugo iki 194 657,87 Eur, t. y. padidėjo dar 128 741,22 Eur, tuo tarpu joks įmonės turtas bankroto administratoriui nebuvo perduotas, atsakovas neįrodė ir turto perdavimo fiktyviam direktoriui M. K. Vertinant šiuos skaičius nėra reikšmingos atsakovo nurodomos aplinkybės, kad, jo teigimu, į paskutinį balansą buvo įtrauktos ir teisme vėliau ginčytos skolos UAB „Statva“ bei VMI, todėl ieškovė nepagrįstai reikalauja atlyginti visą kreditorių reikalavimų sumą, o ne žalos dalį, kuri susidarė nuo 2012 m. gruodžio 31 d. iki bankroto bylos iškėlimo (tai susiję tik su UAB „Statva“ finansiniu reikalavimu ir dalimi VMI finansinio reikalavimo). Atsakovas neįrodė, kad į 2012 m. balansą buvo įtraukta skola UAB „Statva“ – to nustatyti objektyviai neįmanoma dėl nuo 2014 metų neteiktos finansinės atskaitomybės ir atsakovo pradangintų pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų (fiktyvaus jų perdavimo fiktyviam direktoriui), kita vertus, atsakovas ir neteikė jokių savo samprotavimus dėl balanso eilučių analizės pagrindžiančių duomenų. Iš Kauno apygardos teismo civilinės bylos Nr. 2-1115-580/2013 duomenų matyti, kad šios skolos atsakovo vadovaujama UAB „MAGNA BALTIJA“ niekada nepripažino. Ji buvo patvirtinta tuomet, kai 2014 m. birželio 3 d. įsiteisėjo 2013 m. liepos 30 d. teismo sprendimas dėl skolos priteisimo. Antra, iš UAB „MAGNA BALTIJA“ prievolių (įsiskolinimo) VMI detalizacijos pagal mokestinės kortelės duomenis matyti, kad įsiskolinimo sumos eurais nuo 2011 m. lapkričio 25 d. ir 2012 m. sudarė 499,3 + 201 + 85,44 + 6909,75 + 16403,79 + 270,79 + 8474,28 + 13628,07 + 17134,79 (bendra suma 63 607,21 Eur). Minėta, kad 2012 m. gruodžio 31 d. įmonė turėjo 69 911,09 Eur vertės turto, tačiau tyčinio bankroto byloje atsakovas nurodė, jog įmonės 2013-jų metų balanse nurodytas atsargas 122 224 Eur sudarė automobilis, žaliavos (akmens gaminiai, pusgaminiai, t. y. plytelės, trinkelės, kelio bortai) medžiagos (granitas, marmuras) ir 32 682 Eur piniginių lėšų banke bei įmonės kasoje (piniginių lėšų buvimas buvo paneigtas)). Vadovaujantis šiais argumentais bei atsižvelgiant į tyčinio bankroto aplinkybes (dėl finansinės atskaitomybės neteikimo ir fiktyvaus įmonės dokumentų perdavimo fiktyviam direktoriui M. K. negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros), negalima daryti išvados, jog UAB „MAGNA BALTIJA“ nebūtų pajėgi atsiskaityti su visais kreditoriais atsakovui neatlikus neteisėtų veiksmų, dėl kurių bankrotas buvo pripažintas tyčiniu.

Ieškovė įrodė atsakovo neteisėtus veiksmus, kaltę, žalą bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, atsakovas kaltės ir priežastinio ryšio prezumpcijos nepaneigė, todėl privalo atlyginti ieškovei (jos kreditoriams) padarytą 194 657,87 Eur žalą ir 5 procentų metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki sprendimo įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis). Šią žalą atsakovas turi atlyginti remiantis CK 2.87 straipsnio 7 dalimi, ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalimi.

Iš atsakovo valstybei priteistinos 5,37 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidos (CPK 96 straipsnio 1 dalis). Proporcingai patenkintiems ieškinio reikalavimams, iš atsakovo valstybei priteistinas 2435 Eur žyminis mokestis (CPK 80 str. 1 d. 1 p., 96 str. 1 d.), bendra suma 2440,37 Eur.

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263 straipsniais, 269 straipsnio 1 dalimi, 270 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškinį patenkinti.

Priteisti iš atsakovo A. E. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 194 657,87 Eur (šimtą devyniasdešimt keturis tūkstančius šešis šimtus penkiasdešimt septynis eurus 87 ct) žalos atlyginimo ir 5 procentus metinių palūkanų už šią priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2020 m. spalio 19 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovei likviduojamai dėl bankroto uždarajai akcinei bendrovei „MAGNA BALTIJA“ (juridinio asmens kodas 302459368).

Priteisti iš atsakovo A. E. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2440,37 Eur (du tūkstančius keturis šimtus keturiasdešimt eurų 37 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybei, sumokant priteistą sumą į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įmonės kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamąsias sąskaitas, įmokos kodas 5660.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti apskųstas Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.