Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Reginos Gaudutienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nuosprendžio, kuriuo V. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 2 dalį 200 MGL (26 000 Lt) dydžio bauda, jos sumokėjimą išdėstant dvylikai mėnesių.

Šis nuosprendis priimtas ir dėl T. U. (T. U.), P. K. (P. K.) ir J. K. (J. K.), tačiau nuosprendis dėl jų apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. P. nuteistas už tai, kad jis ir T. U., būdami statutiniais valstybės tarnautojais, dirbdami Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 2 kuopos 1 būrio vyresniaisiais patruliais, iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupe su P. K. ir J. K., siekiant asmeninės naudos – padėti J. K. ir E. V. išvengti baudžiamosios atsakomybės ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 12-1-04394-11, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, t. y.:

T. U. 2011 m. spalio 11 d., apie 17 val., P. K. prašymu susitiko su pastaruoju prie prekybos centro „Nemunas“, esančio Justiniškių g. 79, Vilniuje, kur P. K. savo brolio J. K. prašymu, turėdamas tikslą jam ir E. V. padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės už 2011 m. spalio 7 d. įvykdytą J. T. sužalojimą, paprašė T. U., kad šis kitą dieną, t. y. 2011 m. spalio 12 d., patruliuodamas kartu su savo porininku, atvyktų į P. K., J. K., E. V. ir nukentėjusiųjų J. T., M. V. susitikimą bei įsiterptų į jų pokalbį, pagąsdintų, įspėtų, jog nukentėjusieji nereikalautų pinigų. 2011 m. spalio 12 d., apie 18.15 val., „Lukoil“ degalinėje, esančioje Kovo 11-osios g. 65, Grigiškėse, P. K., J. K., E. V. susitikus su J. T. bei M. V., T. U. kartu su Vilniaus apskrities VPK Patrulių rinktinės 2 kuopos 1 būrio vyresniuoju patruliu V. P. atvažiavo tarnybiniu automobiliu Škoda Octavia, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kur P. K. filmavo J. K., E. V. ir J. T., M. V. susitikimą, V. P. neteisėtai apieškojo J. T., tuo metu T. U. ir P. K., pateikęs pažymėjimą ar ženklą, prisistatydamas „Kriminalinė policija“ ir taip sudaręs klaidingą nuomonę esąs pareigūnas ir teisėtai galįs atlikti veiksmus, neteisėtai apieškojo J. T. automobilį BMW 320, valst. Nr. EEB 370, T. U. pademonstravo neva automobilyje suradęs paties supakuotą cukraus pudrą kaip narkotinę medžiagą, po ko V. P., neteisėtai uždėjo antrankius J. T., ir neteisėtai apieškojo M. V. bei neteisėtai įsodino šiuos į tarnybinį automobilį bei nuvežė už 500 metrų nuo degalinės prie miškelio, kur T. U., grasindamas įkalinti 8 metams, privertė J. T. parašyti pareiškimus, kad J. K. ir E. V. pretenzijų neturi. J. T. bei M. V. paleidę, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje T. U. kartu su V. P. cukraus pudrą sunaikino. Šiais veiksmais T. U. ir V. P. pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 4, 5, 6 punktų reikalavimus laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, tinkamai atlikti pareigines funkcijas, laikytis teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, nepiktnaudžiauti tarnyba, Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1 punktą, kuriame nustatyta asmenų, dirbančių valstybės tarnyboje, prievolė nešališkai, sąžiningai ir tinkamai atlikti tarnybines pareigas, 2000-10-17 Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 3 straipsnyje, 4 straipsnio 1 dalyje, 2 dalyje, 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte, 5 punkte, 21 straipsnyje nustatytus reikalavimus vykdyti Lietuvos Konstituciją ir kitus įstatymus, Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 2 kuopos 1 būrio vyresniojo patrulio pareigybės aprašymą, patvirtintą Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2011-06-14 įsakymu Nr. 10-V-383, ir jais reikalaujančius nešališkai ginti visus asmenis, savo veiklą grįsti teisėtumo principu, saugoti žmogaus teises ir laisves, Vidaus tarnybos statuto, patvirtinto 2003-04-29 įstatymu Nr. IX-1538, 3 straipsnio 4 dalies, 9 dalies 3 punkto, 5 punkto, 12 straipsnio reikalavimus nešališkai tarnauti žmonėms, sąžiningai atlikti patikėtas pareigas, visada saugoti gerą vidaus tarnybos sistemos pareigūno vardą, J. T. ir M. V. akivaizdoje demonstravo savo nusistatymą nesilaikyti galiojančių norminių aktų, iškraipė valstybinės teisėsaugos institucijos – Lietuvos policijos funkcijas ir veiklos principus, sumenkino policijos autoritetą bei valstybės tarnautojo vardą, dėl ko didelės žalos patyrė valstybė bei J. T. ir M. V..

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundą, prokuroras prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. P. apeliacinis skundas atmestinas.

BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teisminio proceso dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tiesiogiai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, kuriuos išsamiai išanalizavęs, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, taip pat nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo V. P. kaltės ir jo padarytos veikos teisinės kvalifikacijos. Teismas savo išvadas pagrindė byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetu, byloje esantys faktiniai duomenys, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso nustatyta tvarka, pirmosios instancijos teismas motyvuotai nurodė, kuriuos parodymus vertina kaip objektyvius, atitinkančius kitas byloje nustatytas aplinkybes ir kuriuos atmeta. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą, neturi pagrindo konstatuoti, kad nuosprendį priėmęs teismas netinkamai vertino įrodymus ar kad šių įrodymų nepakanka V. P. kaltei dėl BK 228 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo pagrįsti.

V. P. nuteistas už tai, kad piktnaudžiaudamas savo tarnybine padėtimi, iš anksto susitaręs ir veikdamas bendrininkų grupe su T. U., P. K. ir J. K., siekdamas asmeninės naudos – padėti J. K. ir E. V. išvengti baudžiamosios atsakomybės, neteisėtai apieškojo M. V. ir J. T., pastarajam uždėjo antrankius, neteisėtai įsodino juos į tarnybinį automobilį bei nuvežė 500 metrų nuo degalinės prie miškelio, po ko V. P. kartu su T. U. sunaikino neva automobilyje rastą narkotinę medžiagą – cukraus pudrą, t. y. įvykdė nusikalstamą veiką, numatytą BK 228 straipsnio 2 dalyje. Nuteistasis apeliaciniame skunde neigia kaltę, tvirtina, kad jis apie T. U. susitarimą nieko nežinojo, apeliantas buvo suklaidintas, jo veiksmuose nėra tyčios piktnaudžiauti savo tarnybine padėtimi.

BK 228 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad piktnaudžiavimas objektyviai pasireiškia valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimu, jeigu dėl to didelės žalos patiria valstybė, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo, o 2 dalyje nurodyti kvalifikuojamieji piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi ir įgaliojimų viršijimo požymiai, kurių buvimas reiškia, kad minėtomis nusikalstamomis veikomis didelė žala padaroma siekiant turtinės ar kitokios asmeninės naudos, jeigu nebuvo kyšininkavimo požymių. Teismų praktikoje siekimas turtinės naudos suprantamas kaip siekimas bet kokios turtinio pobūdžio naudos (pvz., neatlygintinai naudotis įmonės turtu ar įsigyti jį sumažintomis kainomis, gauti jo iš kitų asmenų) ne tik sau, bet ir savo giminėms, šeimos nariams ar kitiems asmenims, su kuriais kaltininkas susijęs draugystės, partnerystės ar pan. ryšiais, o siekimas kitokios asmeninės naudos – kaip siekimas gauti neturtinio pobūdžio naudos (garbės, pareigų paaukštinimo ir pan.). Iš to matyti, kad paprastas piktnaudžiavimas yra tarnybinės padėties panaudojimas ar pasinaudojimas ja priešingais nei tarnybos interesais, t. y. valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo veikia kaip kompetentingas asmuo, tačiau jo veikla iš tikrųjų yra nesuderinama su tarnybos interesais, nes jis ja pažeidžia pagrindinius tarnybos principus: konkrečios institucijos, įstaigos ar pan. veiklos tikslus, tvarką, ja iškraipoma veiklos esmė, turinys, menkinamas tarnybos prestižas. Todėl būtina nustatyti, kad piktnaudžiavimo faktą patvirtintų tai, jog asmuo, veikdamas arba neveikdamas, kokiu tai būdu pažeidė teisės aktų nuostatas, įtvirtinančias tam tikrų teisiškai reikšmingų veiksmų atlikimo tvarką, ar nesilaikė iš teisės aktų jam, kaip pareigūnui, kylančių teisių ir pareigų. Kvalifikuojant kaltininko veiką, be objektyviųjų nusikalstamos veikos požymių būtina nustatyti ir subjektyviuosius. Priklausomai nuo kaltės formos nustatymo, V. P. veika kvalifikuotina arba kaip jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymas, arba kaip tarnybinis aplaidumas, tai yra, baudžiamasis ar drausminis teisės pažeidimas. Kaltės turinį sudaro psichinis asmens santykis su teisinę reikšmę turinčiais veikos požymiais, pavojingais padariniais ir situacija, kuriai esant padaryta nusikalstama veika. Pripažįstama, kad asmuo padarė veiką tyčia, jeigu veiką padarė suvokdamas visus veikos požymius, kurie sudaro nusikalstamos veikos sudėtį, ir norėdamas, kad jo padarytos veikos požymiai atitiktų baudžiamajame įstatyme aprašytos veikos požymius. Todėl, kvalifikuojant V. P. veiką pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, būtina nustatyti, kad V. P. suvokė, jog piktnaudžiauja savo tarnybine padėtimi, numatė, kad dėl tokios jo veikos gali atsirasti Baudžiamajame kodekse numatyti padariniai ir jų norėjo. V. P. neigia tyčia piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi ir nurodo, jog buvo suklaidintas. Tačiau išvada apie asmens psichinį santykį su jo daroma veika padaroma, remiantis ne tik paties subjekto aiškinimu apie jo veikos suvokimą, bet ir kitų bylos įrodymų visuma. Nuteistojo V. P. teiginys apie jo veikos suvokimą neatitinka nustatytų faktinių bylos aplinkybių, V. P. kaltė, tyčia įvykdžius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, pilnai įrodyta byloje surinktais įrodymais. Nuteistųjų T. U., J. K., P. K. parodymais nustatyta, jog įvykio išvakarėse J. K. ir P. K. susitiko su T. U. ir pastarojo kaip policijos pareigūno prašė padėti J. K. ir E. V. išvengti atsakomybės ir žalos atlyginimo už padarytus nukentėjusiesiems sužalojimus, pasakė, kad pagąsdins nukentėjusiuosius, filmuos susitikimą. Bylos duomenys bei paties nuteistojo V. P. veiksmai patvirtina aplinkybę, jog apeliantui buvo pranešta apie T. U. sumanymą ir išsamesnes, su tuo susijusias aplinkybes. Iš nukentėjusiųjų M. V. ir J. T. nuoseklių parodymų matyti, jog į degalinę atvyko policijos pareigūnai – T. U. ir V. P.. V. P. apieškojo M. V., J. T. uždėjo antrankius, po ko abu pasodino į policijos automobilį ir nuvežė už 500 metrų nuo degalinės prie miškelio. Nukentėjusiųjų parodymus patvirtina daiktų apžiūros protokole užfiksuoti duomenys, kuriuose užfiksuotas susitikimas, įvykęs tarp M. V., J. T. su J. K., E. V.. Užfiksuotas nuteistųjų T. U. ir V. P. atvykimas tarnybiniu automobiliu ir jų veiksmai prieš nukentėjusiuosius. Taip pat užfiksuota, kad automobilis VW Passat į degalinę atvyko anksčiau nei policijos automobilis, vėliau iš jo išlipęs P. K. bendravo su abiem policininkais (t. 1, b. l. 89-90). Be to, nuteistojo V. P. vėlesni veiksmai taip pat rodo, kad jis žinojo apie sumanymą ir su juo susijusias aplinkybes, t. y. apeliantas išmetė maišelius su cukraus pudra ir apie įvykį, kad buvo neteisėtai sulaikyti nukentėjusieji, atliktos kratos, uždėti antrankiai, nukentėjusieji buvo įsodinti ir nuvežti tarnybiniu automobiliu prie miško, niekam nepranešė.

Nuteistojo V. P. apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, jog liudytojo K. S. parodymai nuosprendyje nurodyti kitokiu turiniu nei parodė liudytojas. BPK 261 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad per tris dienas po teisiamojo posėdžio protokolo pasirašymo nagrinėjimo teisme dalyviai gali su juo susipažinti ir pateikti savo pastabas, taip pat nurodyti jo neteisingumą ar neišsamumą, tačiau iš bylos medžiagos matyti, jog nei nuteistasis, nei jo gynėjas pastabų dėl protokolo nepateikė. V. P., nepriklausomai nuo to, kad T. U. įvykio dieną buvo patrulio vyresnysis ir po budėjimo turėjo pranešti apie įvykius maršrute, pastebėjus, kad jo porininkas (T. U.) vykdo neteisėtus veiksmus, privalėjo atsisakyti pats juos vykdyti, ir apie tai informuoti vadovybę. Byloje surinkti faktiniai duomenys įrodo, jog ir pats V. P. nebuvo tik įvykio stebėtojas, priešingai, T. U. pademonstravus neva automobilyje surastą cukraus pudrą kaip narkotinę medžiagą, uždėjo antrankius J. T., apieškojo M. V., pasodino juos į tarnybinį automobilį ir nuvežė už 500 metrų nuo įvykio vietos prie miškelio, kur T. U., grasinant įkalinti aštuoneriems metams, privertus J. T. parašyti pareiškimus, T. U. ir V. P. juos paleido, po ko ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje cukraus pudrą sunaikino. Liudytojo K. S. parodymai apie tai, kokius veiksmus turi teisę atlikti policijos pareigūnas, atitinka Policijos patrulių veiklos instrukcija, Policijos veiklos įstatymo nuostatos bei Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 2 kuopos 1 būrio vyresniojo patrulio pareigybės aprašymas (t. 2, b. l. 1-34).

BK 228 straipsnio 2 dalyje nurodyti kvalifikuojamieji piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi ir įgaliojimų viršijimo požymiai, kurių buvimas reiškia, kad minėtomis nusikalstamomis veikomis didelė žala padaroma siekiant turtinės ar kitokios asmeninės naudos. Teismo nuosprendžiu nustatyta, kad V. P., dirbdamas vyresniuoju patruliu, siekdamas asmeninės naudos – padėti J. K. ir E. V. išvengti baudžiamosios atsakomybės, neteisėtai apieškojo nukentėjusiuosius, vienam iš jų uždėjo antrankius, įsodino į automobilį ir nuvežė už 500 metrų prie miškelio, kur T. U. privertus J. T. parašyti pareiškimus, kad jis J. K. ir E. V. jokių pretenzijų neturi, nukentėjusiuosius paleido. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, išsamiai motyvavo piktnaudžiavimo siekiant asmeninės naudos buvimą nuteistojo V. P. veikoje. Iš bylos duomenų matyti, kad T. U. bendravo su P. K., 2011-10-11 P. K. prašymu susitiko su juo ir jo broliu J. K., iš jų sužinojo apie J. K. ir jo draugui gresiančią atsakomybę ir pažadėjo padėti – pagąsdinti nukentėjusiuosius, iš anksto įsigijęs cukraus pudros, dalį jos įpylė į du maišelius nuo sagų. Kaip jau buvo minėta, V. P. neteisėti veiksmai įvykio metu bei veiksmai po įvykio, patvirtina aplinkybę, jog apie T. U., P. K. ir J. K. sumanymą ir su juo susijusias aplinkybes V. P. žinojo. Apygardos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad V. P. J. T. ir M. V. akivaizdoje demonstravo savo nusistatymą nesilaikyti galiojančių norminių aktų, iškraipė valstybinės teisėsaugos institucijos – Lietuvos policijos funkcijas ir veiklos principus, sumenkino policijos autoritetą bei valstybės tarnautojo vardą, dėl ko didelės žalos patyrė valstybė bei J. T. ir M. V.. Tokiu būdu V. P. piktnaudžiavo tarnybine padėtimi siekdamas asmeninės naudos, todėl jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 228 straipsnio 2 dalį.

Iš apeliacinio skundo argumentų matyti, kad apeliantas įžvelgė nešališkumo principo pažeidimą, konstatuodamas, jog jis teismui išsamiai ir nuosekliai paaiškino visas jam žinomas įvykio aplinkybes, todėl be jokio teisėto pagrindo buvo dar kartą perskaityti jo parodymai. Be to, viso proceso metu byla tirta neobjektyviai ir šališkai, o skundžiamas nuosprendis yra formalus. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai. Nesant konkrečių bylą nagrinėjamo teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų neįvertinimu, kitais teismo sprendimo surašymo trūkumais (kasacinės nutartys Nr. 2K-416/2007, 2K-246/2008, 2K-50/2009, 2K-198/2009). Teismo nušalinimo pagrindus numato BPK 58 straipsnis. Byloje nėra duomenų, kad apeliantas būtų pasinaudojęs nušalinimo teise ir pateikęs konkretų minėtame straipsnyje numatytą teismo šališkumo požymį. Nuteistasis V. P. skunde konstatuoja, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Jo konstatavimas siejamas su teisiamajame posėdyje perskaitytais nuteistojo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, ir priimto nuosprendžio nepalankiu jam įrodymų vertinimu. Nesant konkrečių bylą nagrinėjusio teismo šališkumo požymių, nuteistojo nurodytas požymis, kolegijos nevertinamas kaip teismo šališkumo požymis. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 str. 1 dalis, 2 dalis). Jokie įrodymai neturi teismui iš anksto nustatytos galios. Prokuroro ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų surinkti duomenys ikiteisminio tyrimo metu esminės reikšmės priimant nuosprendį teismui neturi, vien šiais duomenimis teismas negali pagrįsti priimamo nuosprendžio. Tačiau tai nereiškia, kad teismas, priimdamas nuosprendį, neturi atsižvelgti į juos. Prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui atlikus apklausą gauti duomenys gali būti reikšmingi teismui tikrinant bei vertinant teisiamajame posėdyje gautus įrodymus. BPK 276 straipsnio 1 dalyje numatyti atvejai, kada teisiamajame posėdyje gali būti perskaitomi kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme. Pagal šio straipsnio 4 dalį, byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ir ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai. Kaip matyti iš bylos duomenų, pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė nuteistojo V. P. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, t. y. remiantis BPK 276 straipsnio nuostatomis perskaitė juos teisiamajame posėdyje, apeliantas parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, iš esmės patvirtino, paaiškino, jog tuo metu geriau viską atsiminė (t. 4, b. l. 86). Kitokių būdų teisiamajame posėdyje išnagrinėti ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus liudytojo parodymus Baudžiamojo proceso kodeksas nenumato. Priešingai nei teigiama V. P. apeliaciniame skunde, apygardos teismas turėjo teisinį pagrindą tokiu būdu ištirti nuteistojo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus.

Remiantis tuo, kas pasakyta, apelianto argumentai, kad apygardos teismas dėl V. P. kaltės nenurodė nė vieno įrodymo ir pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus, atmestini. Apelianto teiginiai, kad teismas rėmėsi prieštaringais suinteresuotų nukentėjusiųjų, liudytojų bei kitų asmenų parodymais, taip pat nepagrįsti ir atmestini. Šių asmenų parodymai ištirti, išanalizuoti ir įvertinti nepažeidžiant Baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, o tai, kad jų parodymai įvertinti ne taip, kaip mano apeliantas, nėra pagrindas konstatuoti ir teismo šališkumą. Nuteistojo apeliacinio skundo argumentus apie tariamai padarytus Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimus kolegija taip pat atmeta. Iš skundo turinio matosi, kad tokiais pažeidimais iš esmės apeliantas laiko įrodymų vertinimą bei teismo išvadas, kurios, apelianto nuomone, neatitinka bylos aplinkybių. Tokiu būdu, jo nuomone, buvo pažeistas ir nekaltumo prezumpcijos principas. Šis apelianto argumentas nepagrįstas. Skundžiamas nuosprendis surašytas nepažeidžiant BPK 304-307 straipsnių reikalavimų ir vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ išaiškinimais. BPK 1 straipsnyje įtvirtintas išsamaus nusikalstamų veikų atskleidimo reikalavimas reiškia, kad baudžiamajame įstatyme numatyta bausmė ar kitokia poveikio priemonė gali būti taikoma tik baudžiamojo proceso metu neabejotinai nustačius nusikalstamą veiką padariusį asmenį bei išsiaiškinus visas sankcijai taikyti reikšmingas aplinkybes. Šioje nutartyje jau buvo nurodyta, kad nėra jokių abejonių dėl V. P. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 228 straipsnio 2 dalyje. Viso baudžiamojo proceso metu nuteistajam ir jo gynėjui nebuvo ribojama teisė aktyviai dalyvauti procese. Nuteistasis V. P. šioje byloje buvo pripažintas kaltu ir nuteistas tik už tą nusikalstamą veiką, kurioje nuteistojo dalyvavimas jos padaryme bei jo kaltė buvo neginčijamai įrodyta. Nuosprendžio aprašomojoje dalyje teismas išsamiai išdėstė ir nuteistojo kaltę patvirtinančius įrodymus, ir jų vertinimo bei kitų įrodymų atmetimo motyvus.

Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta, apeliacinio skundo ribose nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo V. P. apeliacinį skundą atmesti.