Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, 2K-40-895/2016

Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2016-01-05
Bylos Nr.: 2K-40-895/2016
Teisminio proceso Nr.: 1-10-1-01266-2011-2
Bylos rūšis: baudžiamoji byla
Rezultatas: Skundas atmestas.

Teisėjai: Vytautas Masiokas (pirm.), Armanas Abramavičius (pran.), Jonas Prapiestis
Nuteistasis: V. P., T. U., P. K., J. K.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-40-895/2016Teisminio proceso Nr. 1-10-1-01266-2011-2 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.19.6; 2.3.2.2.11 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. sausio 5 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Jono Prapiesčio ir pranešėjo Armano Abramavičiaus,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. P. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 19 d. nuosprendžio.

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nuosprendžiu V. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 2 dalį 26 000 Lt, t. y. 7530 Eur, (200 MGL) dydžio bauda, ją sumokant per 12 mėnesių.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 19 d. nuosprendžiu Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nuosprendis dėl V. P. nuteisimo pagal BK 228 straipsnio 2 dalį pakeistas: V. P. nusikalstama veika perkvalifikuota iš BK 228 straipsnio 2 dalies į 229 straipsnį (2011 m. birželio 21 d. įstatymo redakcija) ir paskirta 1882,53 Eur (50 MGL) dydžio bauda. Į bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas nuo 2011 m. spalio 13 d. iki 14 d. ir baudos dydis sumažintas iki 1807,22 Eur (48 MGL), ją sumokant per vienerius metus nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos.

Iš nuosprendžio pašalinta V. P. nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe su T. U., P. K. ir J. K.. Kita nuosprendžio dalis nepakeista.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteisti T. U. (T. U.), P. K. (P. K.) ir J. K. (J. K.), tačiau dėl jų kasacinių skundų nepaduota.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. V. P. pagal BK 229 straipsnį nuteistas už tai, kad, būdamas statutinis valstybės tarnautojas, dirbdamas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 2-oios kuopos 1-ojo būrio vyresniuoju patruliu, dėl nusikalstamo nerūpestingumo netinkamai atliko savo pareigas, dėl to valstybė ir fiziniai asmenys patyrė didelę žalą, t. y. 2011 m. spalio 11 d., apie 17.00 val., T. U., P. K. prašymu susitiko prie prekybos centro „Nemunas“, Vilniuje, Justiniškių g. 79, kur P. K. savo brolio J. K. prašymu, turėdamas tikslą jam ir E. V. padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės už 2011 m. spalio 7 d. padarytą J. T. sužalojimą, paprašė T. U., kad šis kitą dieną (2011 m. spalio 12 d.), patruliuodamas kartu su savo porininku, atvyktų į P. K., J. K., E. V. ir nukentėjusiųjų J. T., M. V. susitikimą ir įsiterptų į jų pokalbį, pagąsdintų, įspėtų, jog nukentėjusieji nereikalautų pinigų.

2011 m. spalio 12 d. apie 18.15 val. „Lukoil“ degalinėje, Grigiškėse, Kovo 11-osios g. 65, P. K., J. K., E. V. susitikus su J. T. ir M. V., T. U. kartu su Vilniaus apskrities VPK Patrulių rinktinės 2-osios kuopos 1-ojo būrio vyresniuoju patruliu V. P. atvažiavo tarnybiniu automobiliu „Škoda Octavia“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini), kur P. K. filmavo J. K., E. V. ir J. T., M. V. susitikimą, o V. P., netinkamai vykdydamas tarnybines pareigas ir būdamas nepakankamai atidus ir dėmesingas, elgdamasis nusikalstamai nerūpestingai, neteisėtai apieškojo J. T., tuo metu T. U. ir P. K., pateikę pažymėjimą ar ženklą, prisistatydami „Kriminalinė policija“ ir taip sudarę klaidingą nuomonę esą pareigūnai ir teisėtai gali atlikti veiksmus, neteisėtai apieškojo J. T. automobilį „BMW 320“ ir T. U. pademonstravo neva automobilyje suradęs paties supakuotą cukraus pudrą, kaip narkotinę medžiagą. Po to, V. P., netinkamai vykdydamas tarnybines pareigas ir toliau būdamas nepakankamai atidus ir dėmesingas, elgdamasis nusikalstamai nerūpestingai, neteisėtai uždėjo antrankius J. T., neteisėtai apieškojo M. V. bei neteisėtai įsodino juos į tarnybinį automobilį ir nuvežė už 500 m nuo degalinės prie miškelio, kur T. U., grasindamas įkalinti aštuoneriems metams, privertė J. T. parašyti pareiškimus, kad J. K. ir E. V. pretenzijų neturi. Po to T. U., piktnaudžiaudamas tarnyba, o V. P. netinkamai vykdydamas tarnybines pareigas, J. T. ir M. V. paleido ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, o cukraus pudrą sunaikino.

Šiais veiksmais V. P. dėl neatsargumo, t. y. nusikalstamo nerūpestingumo, pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 4, 5, 6 punktų reikalavimus laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, tinkamai atlikti pareigines funkcijas, laikytis teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, nepiktnaudžiauti tarnyba, Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1 punktą, kuriame nustatyta asmenų, dirbančių valstybės tarnyboje, prievolė nešališkai, sąžiningai ir tinkamai atlikti tarnybines pareigas, Lietuvos Respublikos policijos veiklos 2000 m. spalio 17 d. įstatymo 3 straipsnyje, 4 straipsnio 1 dalyje, 2 dalyje, 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte, 5 punkte, 21 straipsnyje nustatytus reikalavimus vykdyti Lietuvos Konstituciją ir kitus įstatymus, Vilniaus apskrities VPK Patrulių rinktinės 2-osios kuopos 1-ojo būrio vyresniojo patrulio pareigybės aprašymą, patvirtintą Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2011 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. 10-V-383, ir jais reikalaujančius nešališkai ginti visus asmenis, savo veiklą grįsti teisėtumo principu, saugoti žmogaus teises ir laisves, Vidaus tarnybos statuto, patvirtinto 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu, 3 straipsnio 4 dalies, 9 dalies 3 punkto, 5 punkto, 12 straipsnio reikalavimus nešališkai tarnauti žmonėms, sąžiningai atlikti patikėtas pareigas, visada saugoti gerą vidaus tarnybos sistemos pareigūno vardą. Taip V. P., netinkamai vykdydamas tarnybines pareigas ir būdamas nepakankami atidus ir dėmesingas, J. T. ir M. V. akivaizdoje demonstravo savo nusistatymą nesilaikyti galiojančių norminių aktų, iškraipė valstybinės teisėsaugos institucijos – Lietuvos policijos – funkcijas ir veiklos principus, sumenkino policijos autoritetą ir valstybės tarnautojo vardą, dėl to valstybė bei J. T. ir M. V. patyrė didelę žalą.

Šalies argumentai

2. Kasaciniu skundu nuteistasis V. P. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendį kaip nepagrįstus ir neteisėtus ir bylą nutraukti, nes jis nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 229 straipsnyje.

2.1. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas trečią kartą neteisingai išnagrinėjo bylą ir nuosprendį priėmė iš esmės pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens teisę, kad jo byla per kuo trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis būtų teisingai išnagrinėta nepriklausomo ir nešališko teismo. Pasak nuteistojo, iš abiejų instancijų teismų sprendimų matyti, kad jis nuteistas nesant nė vieno tiesioginio jo kaltės įrodymo, tai konstatavo ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. lapkričio 25 d. nutartyje. Objektyvūs bylos duomenys patvirtina, kad jo veiksmuose nėra nurodomos nusikalstamos veikos požymių, teismai neteisėtai rėmėsi civilinėse, o ne baudžiamosiose bylose taikomu tikimybių pusiausvyros principu, taip iškreipdami nekaltumo prezumpcijos prasmę ir dirbtinai eliminuodami prokuroro pareigą surinkti ne tik kaltinamąjį kaltinančius, bet ir jį teisinančius įrodymus. Kasatorius pažymi, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktiką, asmuo, kuriam pareikštas baudžiamasis kaltinimas, negali būti tikras dėl savo likimo tol, kol baudžiamasis procesas nėra pabaigtas galutiniu neskundžiamu sprendimu. Šioje byloje kaltinamasis aktas kasatoriui buvo surašytas dar 2012 m. sausio 25 d., o baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama net tris kartus, ir paskutinį kartą teismas ignoravo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 25 d. nutarties motyvus, neužtikrino nuteistojo teisės į teisingą teismą, o pažeisdamas BPK 1 straipsnio nuostatas, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Pagal EŽTT praktiką į proceso trukmę įskaičiuojamas laikas nuo proceso pradžios iki galutinio sprendimo priėmimo, o įmanomai trumpiausio laiko reikalavimo pažeidimą gali lemti ir procesiniai delsimai aukštesnės instancijos teisme (2011 m. sausio 20 d. sprendimas byloje Petrenko prieš Rusiją, peticijos Nr. 30112/04, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-96/2012).

2.2. Nuteistasis teigia, kad abiejų instancijų teismų išvados neatitinka bylos aplinkybių, o tai laikytina esminiu BPK 44 straipsnio 6 dalies pažeidimu, kuris sukliudė apeliacinės instancijos teismui priimti nešališką ir objektyvų sprendimą. Tai pripažintina esminiu BPK 58 straipsnio 2 dalies 2 punkto pažeidimu (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

2.3. Apeliacinės instancijos teismas privalėjo vykdyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 25 d. nutarties nurodymus, turėjo ištaisyti tiek pirmosios instancijos teismo, tiek abu kartus apeliacinės instancijos teismo padarytas klaidas dėl baudžiamojo įstatymo (BK 2 straipsnio 4 dalies, 228 straipsnio 2 dalies) aiškiai netinkamo taikymo, taip pat pašalinti BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimus, tačiau to nepadarė, iš esmės nepaisė aktualios teismų praktikos dėl didelės žalos valstybei požymio (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-98/2014, 2K-263/2014).

2.4. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų apie V. P. sumanymą, susitarimą su T. U. bei P. ir J. K., taip pat apie pažemintą institucijos svarbą ir jos indėlį vykdant policijos institucijos pareigūnams keliamus reikalavimus, didelės žalos padarymą valstybei. Todėl, nesant konkrečių įrodymų, patvirtinančių, kad kasatorius suvokė savo veiksmų neteisėtumą situacijoje, kai jis nieko konkretaus nežinojo apie porininko T. U. sumanymą ir jo veiksmų neteisėtumą, apeliacinės instancijos teismas neteisėtai pasielgė perkvalifikuodamas jo (kasatoriaus) veiką iš tyčinio nusikaltimo į panašaus pobūdžio neatsargų, nuosprendyje nurodydamas kaip tariamą precedentą ne 2004 m., bet neva aktualesnę – 2011 m. nutartį, nors Vilniaus apygardos teismo tokį motyvavimą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas apibūdino kaip nepateikimą nė vieno argumento savo išvadoms pagrįsti. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas padarė ne konkrečia bylos duomenų analize, o tik prielaidomis grįstą išvadą, jog bylos medžiaga nustatyta, kad V. P. nukentėjusiųjų J. T. ir M. V. akivaizdoje, būdamas nepakankamai atidus ir dėmesingas, nepakankamai apdairiai vykdydamas tarnybines pareigas, elgdamasis nusikalstamai nerūpestingai, demonstravo savo nusistatymą nesilaikyti galiojančių norminių aktų, iškraipė valstybinės teisėsaugos institucijos – Lietuvos policijos – funkcijas ir veiklos principus, sumenkino policijos autoritetą bei valstybės tarnautojo vardą, dėl to valstybė ir nukentėjusieji patyrė didelės žalos. Teismas nepasisakė, kokie konkretūs bylos duomenys įrodo didelę žalą valstybei, be to, papildomai inkriminavo didelę žalą abiem nukentėjusiesiems, nenurodydamas, kuo konkrečiai ji pasireiškė, neįvardijo, kokius konkrečius neteisėtus veiksmus nukentėjusiųjų akivaizdoje kasatorius atliko, kuo pasireiškė jo nusistatymas nesilaikyti galiojančių teisės aktų, kokiais veiksmais neatsargiai galėjo iškraipyti valstybės teisėsaugos įstaigos autoritetą, kai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, įvertinęs lygiai tą pačią bylos medžiagą, aiškiai konstatavo, kad pagrindinis klausimas, lemiantis kasatoriaus baudžiamąją atsakomybę – ar jis suvokė savo veiksmų neteisėtumą situacijoje, kai jis nieko konkretaus nežinojo apie savo porininko T. U. sumanymą ir jo veiksmų neteisėtumą. Taigi akivaizdu, kad apeliacinės instancijos teismui motyvavus naują nuosprendį su nuoroda į kitą precedentą ir nenurodžius, kokia bylos medžiaga patvirtina tokią apeliacinės instancijos teismo išvadą, liko neatsakyta į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties motyvus, kad didelės žalos požymis šioje byloje nei valstybei, nei fiziniams asmenims kasatoriaus veiksmais liko neįrodytas. Dėl pirmiau nurodytų aplinkybių kasatorius trečią kartą priverstas kreiptis į kasacinį teismą, kad būtų įvykdytas ne formalus, bet objektyvus teisingumas ir paisoma pagrindinių žmogaus teisių – nekaltumo prezumpcijos principo ir užtikrinta teisė į gynybą.

2.5. Kasatorius pažymi, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, taikomos BPK XIX skyriaus bendrosios nagrinėjimo teisme nuostatos, atsižvelgiant į XXV skyriuje numatytus ypatumus (BPK 320 straipsnio 6 dalis). Taigi, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, turėjo būti taikoma BPK 256 straipsnio 1 dalis (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo redakcija), kurioje nenustatyta, kad teismas savo iniciatyva gali pakeisti kaltinimo nurodytos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis. Kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-190/2012 išaiškinta, kad apeliacinės instancijos teismas turi įgaliojimus kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis tik tuo atveju, kai to prašoma BPK 256 straipsnio 1 dalyje nurodyto proceso dalyvio apeliaciniame skunde. Tačiau šiuo atveju nuteistasis paduotame apeliaciniame skunde neprašė keisti kaltinime nurodytų faktinių aplinkybių, todėl baudžiamąją bylą apeliacine tvarka nagrinėjančiam teismui nebuvo teisinio pagrindo keisti nusikalstamos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis. Be to, perkvalifikuoti nusikalstamą veiką apeliacinės instancijos teisme nebuvo teisinio pagrindo ir dėl to, kad įstatymų nustatyta tvarka nebuvo atliktas papildomas įrodymų tyrimas, buvo apsiribota tik apklaustų asmenų pakartotine apklausa iš esmės apie tas pačias aplinkybes.

2.6. Kasatorius teigia, kad pagal nekaltumo prezumpcijos principą jis neprivalo įrodinėti savo nekaltumo, pareiga įrodyti jo kaltę tenka valstybiniam kaltintojui, o asmens kaltę nusikalstamos veikos padarymu turi pripažinti teismas. Tačiau nagrinėjamoje byloje valstybinis kaltintojas nesurinko jokių jo kaltės įrodymų dėl nusikalstamos veikos, kuria iš esmės visus ketverius metus buvo kaltinamas, ir apeliacinės instancijos teisme nesiėmė jokių veiksmų, kad įrodymų tyrimas būtų papildytas naujais duomenimis, priešingai – visą laiką teigė, kad įrodymų tyrimas byloje nereikalingas ir iš esmės net neigė kasacinės instancijos teismo 2014 m. lapkričio 25 d. nutartyje padarytas išvadas. Tai, nuteistojo nuomone, tik patvirtina, kad bet kokiomis priemonėmis buvo siekiama dėl jo priimti bet kokį apkaltinamąjį nuosprendį.

2.7. Apeliacinės instancijos teismas, perkvalifikuodamas jo veiką pagal BK 229 straipsnį, išsamiai ir visapusiškai neįvertino faktinių bylos aplinkybių, nesilaikė normų konkurencijos taisyklių, baudžiamojo įstatymo galiojimo laiko atžvilgiu nuostatų. Šis teismas turėjo tiksliai remtis įrodymais, o ne formaliai įvardyti konkrečios baudžiamosios teisės normos atitiktį faktinėms veikos aplinkybėms. Automatiškai pakeitęs tyčią į neatsargumą teismas to nepagrindė įrodymais. Taip buvo iš esmės pažeistos BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies nuostatos ir BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta pareiga iš esmės patikrinti bylą tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniuose skunduose.

2.8. Apeliacinės instancijos teismas neužtikrino nuteistojo teisės į teisingą ir nešališką teismo sprendimą ir greitą baudžiamosios bylos išnagrinėjimą. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad dėl nekompetentingo šio teismo sprendimo vadovo įsakymu yra atleistas iš tarnybos policijoje.

Atsiliepimas

3. Atsiliepimu Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Remigijus Matevičius prašo nuteistojo kasacinį skundą atmesti.

3.1. Prokuroro teigimu, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, kaltinimo keitimo procedūros nebuvo pažeistos – BPK 255 ir 256 straipsnių nuostatų pakeitimai, įsigalioję 2015 m. liepos 1 d., leido teismui savo iniciatyva atlikti tokius veiksmus. Sprendimas priimtas remiantis teismų praktika, t. y. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimais ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis panašiose bylose, kuriose pasisakyta apie galimybę, iš anksto pranešus kaltinamajam apie galimą kaltinimo pakeitimą, atsiklausus jo nuomonės ir teisinės pozicijos dėl kaltinimo keitimo ir jo aplinkybių, perkvalifikuoti nusikalstamą veiką į švelnesnę, papildyti ją faktinėmis aplinkybėmis, nors tokio prašymo iš proceso dalyvių, numatytų BPK 256 straipsnio 1 dalyje, ir nebuvo gauta.

3.2. Taip pat, prokuroro manymu, nenustatyta, kad procesas šioje byloje užtruko dėl tam tikrų procesinių pažeidimų, tikėtina, padarytų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, o vien tik dėl kasatoriaus veikos teisinio vertinimo ir dėl to susijusių aplinkybių. Nuteistajam paskirta bausmės rūšis – bauda – ir jos dydis artimas minimumui, visiškai eliminuoja galimą jo teisių pažeidimą dėl, jo nuomone, pernelyg ilgo proceso. Tokia praktika formuojama ir EŽTT.

3.3. Pasak prokuroro, priešingai negu teigia kasatorius, apeliacinės instancijos teismas tinkamai įvertino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje nustatytus BPK pažeidimus ir trūkumus, išsamiai aprašė ir motyvavo, kuo pasireiškė nuteistojo nusikalstama veika (detalizuodamas objektyviuosius ir subjektyviuosius sudėties požymius) ir pateikė nusikalstamos veikos teisinį įvertinimą. Skundžiamas apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra motyvuotas, teisėtas ir pagrįstas byloje surinkta medžiaga. Prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad kasacinės instancijos teismo 2014 m. lapkričio 24 d. nutartis buvo priimta dėl piktnaudžiavimo nusikaltimo sudėties ir su tuo susijusių aplinkybių, o nagrinėjamu atveju nutartyje konstatuoti trūkumai (galimas bendrininkavimas, tyčinė kaltės forma ir kt.) yra jau pašalinti iš kaltinimo, perkvalifikuojant nuteistojo tyčinę veiką į neatsargią.

Motyvuojamoji dalis

4. Nuteistojo V. P. kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl BK 229 straipsnio taikymo

5. Kasaciniame skunde yra ginčijamas ir kasatoriaus veikos kvalifikavimas pagal BK 229 straipsnį iš esmės teigiant, kad šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

6. BK 229 straipsnyje (2011 m. birželio 21 d. įstatymo redakcija) įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė už valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo pareigų neatlikimą ar netinkamą atlikimą dėl neatsargumo, jeigu dėl to valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo patyrė didelės žalos.

6.1. BK 229 straipsnyje numatyto nusikaltimo objektyvieji požymiai pasireiškia: 1) priešinga tarnybai veikla: valstybės tarnautojo (jam prilyginto asmens) neatlikimu savo pareigų arba jų netinkamu atlikimu; 2) nusikalstamais padariniais – didele žala (turtinio ar kitokio pobūdžio) valstybei, Europos Sąjungai, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniams ar fiziniams asmenims; 3) priežastiniu ryšiu tarp šios veiklos ir padarinių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-173-677/2015).

6.2. Savo pareigų neatlikimas yra neteisėtas valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens neveikimas, t. y. tų pareigų, kurios priklauso jo kompetencijai ir yra būtinos tarnybos interesams užtikrinti, nevykdymas. Netinkamas savo pareigų atlikimas – tai valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens aplaidus, nekokybiškas, atmestinas ar nepakankamai efektyvus savo pareigų vykdymas, neužtikrinantis tarnybos interesų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-439/2014). Tarnybos pareigų neatlikimas ar netinkamas atlikimas gali pasireikšti tiek ilgalaikiu, sistemingu tarnybos pareigų nevykdymu ar netinkamu vykdymu, tiek vienkartiniu poelgiu (pavyzdžiui, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-305/2011). Darydamas nusikalstamą veiką, numatytą BK 229 straipsnyje, valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo pažeidžia teisės aktus, kurie apibrėžia ir nustato jo kompetenciją.

7. Būtent nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad: 1) V. P. ir T. U. važiuodami į degalinę, kalbėjosi, kokiu tikslu ten vyksta; 2) V. P. iš šio pokalbio buvo žinoma bei suprantama, jog kažką reikės net „pagąsdinti“; 3) įvykio vietoje V. P. neteisėtai apieškojo nukentėjusįjį J. T.; 4) T. U., apieškojęs nukentėjusiojo automobilį, pademonstravo neva šiame automobilyje, kaip narkotinę medžiagą, suradęs paties supakuotą cukraus pudrą; 5) po to V. P. neteisėtai uždėjo antrankius J. T. ir neteisėtai apieškojo M. V. bei neteisėtai įsodino juos į tarnybinį automobilį ir kartu su T. U. nuvežė prie miško, kur T. U., privertė J. T. parašyti pareiškimus, kad J. K. ir E. V. pretenzijų neturi; 6) J. T. parašius pareiškimus, kasatorius, kartu su T. U. sunaikino cukraus pudrą; 7) nei kasatorius, nei T. U. apie sulaikytus asmenis nepranešė policijos budėtojui ar kitiems policijos atsakingiems pareigūnams. Šiame kontekste pažymėtina, kad neteisėtas kasatoriaus elgesys pasireiškė ne tik minėtų veikų padarymu, bet ir tuo, kad kasatorius, būdamas policijos pareigūnu, neužkirto kelio kitų asmenų neteisėtiems veiksmams. Taip pat apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje yra įvardyti teisės aktai ir jų nuostatos, kurias taip elgdamasis ir būdamas statutiniu valstybės tarnautoju – policijos pareigūnu, pažeidė kasatorius.

8. Taigi pagal byloje nustatytas aplinkybes minėtas kasatoriaus elgesys vertintinas, kaip aplaidus, nerūpestingas savo pareigų vykdymas, neužtikrinantis tarnybos interesų, t. y. kaip netinkamas savo pareigų atlikimas.

9. BK 229 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materiali, t. y. padarinių – didelės žalos – kilimas yra būtinasis nusikalstamos veikos sudėties požymis. Būtent padarinių dėl netinkamo savo pareigų atlikimo atsiradimas ar neatsiradimas yra pagrindinis kriterijus skiriantis BK 229 straipsnyje numatytą nusikaltimą nuo drausminio nusižengimo. Todėl kiekvienu atveju konstatuojant BK 229 straipsnyje numatytos veikos požymius, turi būti nustatomi konkretūs tokios veikos padariniai.

9.1. Teismų praktikoje šios kategorijos bylose pažymima, kad kartu su turtine žala paprastai padaroma ir neturtinio pobūdžio žala – tai pareigūno vardo, institucijos prestižo diskreditavimas, organizacinės veiklos sutrikdymas ir pan. Daug sunkiau nustatyti žalą ir įvertinti jos dydį tais atvejais, kai tarnybos pareigų neatlikimu padaroma ne turtinė ar fizinė, o moralinė, politinė, organizacinė žala. Tokia žala turi būti kiekvienu atveju ad hoc įvertinama konkrečioje byloje, nes įstatymas ir teismų praktika universalių kriterijų, kaip apskaičiuoti jos dydį, nepateikia. Kadangi tokio pobūdžio žala turi ne konkrečią materialią, o abstrakčią nematerialią formą, todėl ypač svarbus yra vertinamasis atsiradusių padarinių aspektas. Sprendžiant šį klausimą pirmiausia reikia nustatyti, kurioje valstybės tarnybos srityje ir kokioms vertybėms padaryta žala, po to įvertinti jos dydį ir pažeistų objektų reikšmingumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-305/2011).

9.2. Valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, neatlikdamas arba netinkamai atlikdamas savo pareigas, visada diskredituoja savo vardą, tačiau ne bet koks valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens vardo diskreditavimas gali būti vertinamas kaip didelė žala valstybei. Didelės žalos valstybei požymis turi būti konstatuojamas nurodant argumentus, iš kurių būtų aišku, kodėl padaryta žala valstybei vertinama kaip didelė (pavyzdžiui, dėl valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens poelgio sutriko normali valstybės veikla, buvo sudarytos sąlygos kitiems asmenims atlikti neteisėtus veiksmus, pažeisti daugelio žmonių interesai, pakirstas pasitikėjimas valdymo tvarka ir pan.) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-100/2014).

9.3. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad neturtinio pobūdžio žala paprastai pripažįstama didele, jeigu dėl to pažeidžiamos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos teisės ir laisvės, sumenkinamas valstybės institucijų autoritetas, sutrikdomas darbas. Kiekvienu konkrečiu atveju apie žalos dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes: kokio pobūdžio, kokiais teisės aktais pažeidžiami ginami interesai, nukentėjusiųjų skaičių, jų vertinimą pareigūno padarytos veikos, nusikalstamos veikos trukmę, kaltininko einamų pareigų svarbą, rezonansą visuomenėje dėl padarytos veikos ir įtaką valstybės tarnautojo bei valstybės institucijų autoritetui ir kt. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-512/2004, 2K-7-638/2005, 2K-232/2012, 2K-7-335/2013; 2K-100/2014).

9.4. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė argumentus, kuriais jis grindė didelės žalos požymio buvimą kasatoriaus veikoje. Sutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad minėtas kasatoriaus elgesys iškraipė Lietuvos policijos, kaip valstybės teisėsaugos institucijos, funkcijas ir veiklos principus, sumenkino policijos autoritetą bei valstybės tarnautojo vardą. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į V. P. atliktų veiksmų pobūdį, kuris buvo įvertintas ir apeliacinio teismo nuosprendyje (pasinaudojant tarnybine padėtimi atlikta visa eilė neteisėtų veiksmų, taip pat ir susijusių su neteisėtu nukentėjusiųjų laisvės suvaržymu), į tai, kad V. P. elgesys iš esmės pasireiškė ir tuo, jog nebuvo užkirstas kelias kitų asmenų neteisėtiems veiksmams (tai buvo pažymėta ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje) konstatuoja, kad šiuo atveju policijos autoritetas bei valstybės tarnautojo vardas buvo sumenkintas tokiu mastu, kuris reiškė didelės žalos valstybei bei nukentėjusiesiems padarymu. Vadinasi, nėra pagrįsti kasacinio skundo argumentai, kad didelės žalos požymis šioje byloje nei valstybei, nei fiziniams asmenims kasatoriaus veiksmais liko neįrodytas.

10. Taigi darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nustatytos veikos aplinkybės atitinka objektyviuosius nusikalstamos veikos, numatytos BK 229 straipsnyje, požymius.

10.1. BK 229 straipsnyje numatyta nusikalstama veika gali būti padaroma tik neatsargiai, t. y. esant nusikalstamam pasitikėjimui ar nusikalstamam nerūpestingumui. Apeliacinis teismas argumentuotai pasisakė, kodėl kasatoriaus veika laikytina padaryta esant nusikalstamam nerūpestingumui. Su tokia tinkamai motyvuota išvada nėra pagrindo nesutikti.

11. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas kasatorių kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 229 straipsnyje, padarymo baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.

Dėl iš BPK kylančių reikalavimų laikymosi

12. Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, perkvalifikuodamas V. P. nusikalstamą veiką iš BK 228 straipsnio 2 dalies į 229 straipsnį (2011 m. birželio 21 d. įstatymo redakcija) pažeidė BPK 256 straipsnio 1 dalies (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo redakcija) nuostatas, kuriose nenustatyta, jog teismas savo iniciatyva gali pakeisti kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis.

13. Šiame kontekste pažymėtina, kad nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme jau galiojo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 255 straipsnio 2 dalies (2003 m. balandžio 10 d. redakcija), 256 straipsnio 1 dalies (2007 m. birželio 28 d., 2011 m. gruodžio 22 d. redakcijos), 4 dalies (2007 m. birželio 28 d., 2011 m. gruodžio 22 d. redakcijos), 320 straipsnio 3 dalies, 326 straipsnio 1 dalies (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 4 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Būtent šiame nutarime buvo pripažinta, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 255 straipsnio 2 dalis (2003 m. balandžio 10 d. redakcija; Žin., 2003, Nr. 38-1734) tiek, kiek joje nenustatyta, kad kaltinamasis negali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, kuriame nustatyti kitokie ar nauji nusikalstamos veikos požymiai ar kitos veikos kvalifikavimui reikšmingos aplinkybės, palyginti su nustatytosiomis kaltinamajame akte nurodytame baudžiamajame įstatyme, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2, 6 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui. Taip pat Konstitucinis Teismas pripažino, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 256 straipsnio 1 dalis (2007 m. birželio 28 d. redakcija, Žin., 2007, Nr. 81-3312; 2011 m. gruodžio 22 d. redakcija, Žin., 2011, Nr. 164-7797) tiek, kiek joje nenustatyta, kad teismas savo iniciatyva kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes gali pakeisti iš esmės skirtingomis, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Be to, šiame Konstitucinio Teismo nutarime Konstitucinis Teismas pripažino, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 256 straipsnio 4 dalis (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 164-7797) tiek, kiek joje nustatyta, kad Baudžiamojo proceso kodekso 256 straipsnio 1, 2 ir 3 dalių nuostatos netaikomos kaltinime nurodytą veiką perkvalifikuojant pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, kuriame nustatyti kitokie ar nauji nusikalstamos veikos požymiai ar kitos veikos kvalifikavimui reikšmingos aplinkybės, palyginti su nustatytosiomis kaltinamajame akte nurodytame baudžiamajame įstatyme, jeigu iš esmės nesikeičia faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės irgi prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Taigi tokios Konstitucinio Teismo išvados iš esmės reiškė ir tai, kad iš Konstitucijos teismams kyla teisė savo iniciatyva kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis ir kad keičiant kaltinimą teisme, net ir tuo atveju, kai veika perkvalifikuojama pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, teismams kyla pareiga apie tokią galimybę pranešti kaltinamajam. Vėliau, įgyvendinant minėtas Konstitucinio teismo išvadas, buvo padarytos atitinkamos BPK 255 ir 256 straipsnių pataisos.

13.1. Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, perkvalifikuodamas V. P. nusikalstamą veiką iš BK 228 straipsnio 2 dalies į 229 straipsnį, būtent ir vadovavosi minėtame Konstitucinio Teismo nutarime įtvirtintomis nuostatomis: bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu teismas atnaujinęs įrodymų tyrimą įspėjo nuteistąjį V. P. dėl jo veikos perkvalifikavimo iš BK 228 straipsnio į 229 straipsnį galimybės. Taip pat teisminiame šios bylos nagrinėjime buvo padaryta beveik 5 mėnesių pertrauka, kad V. P. ir jo gynėjas pasirengtų galimam veikos perkvalifikavimui. Taigi nėra pagrindo teigti, kad šiuo atveju buvo nesilaikoma iš BPK 256 straipsnio kylančių reikalavimų.

14. Patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu, išanalizavusi skundžiamų sprendimų turinį ir kitą bylos medžiagą, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad kasaciniame skunde

išdėstyti argumentai dėl apeliacinės instancijos padarytų BPK 20 straipsnio pažeidimų prieštarauja bylos medžiagai bei teismo nuosprendžio turiniui. Teismo pripažintos įrodytomis nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, nustatytos įvertinus bylos įrodymų visetą, palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, išnagrinėjus aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pažymėtina, kad BPK 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime Baudžiamojo proceso kodekso normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

14.1. Antai iš bylos medžiagos matyti, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas dėl V. P. kaltės padarius BK 229 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką buvo grindžiamas liudytojų, iš dalies ir nuteistųjų parodymais, kitais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais. Įrodymai buvo išsamiai tiriami ir vertinami, liudytojų byloje duoti parodymai buvo tikrinami atliekant BPK numatytus procesinius veiksmus, vieni įrodymai buvo gretinami su kitais. Jokių duomenų apie tai, kad atliekant proceso veiksmus būtų pažeistos BPK nustatytos taisyklės, byloje nėra, todėl nėra pagrindo abejoti jų rezultatų, kaip įrodymų nagrinėjamoje byloje, patikimumu ir teisėtumu. Apeliacinės instancijos teismo sprendime visi įrodymai aptarti, pasisakyta dėl jų patikimumo, teisėtumo, taip pat dėl bylos aplinkybių, kurias jie patvirtina arba paneigia, išdėstytos motyvuotos išvados dėl įrodymų vertinimo ir nustatytų faktinių bylos aplinkybių (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Pažymėtina ir tai, kad nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme buvo atnaujintas įrodymų tyrimas ir tenkinant V. P. bei jo gynėjo prašymą į teismo posėdį buvo iškviestas liudytojas K. S.

15. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai, laikydamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų, motyvuotai atsakė į visus esminius nuteistojo apeliaciniame skunde iškeltus klausimus ir argumentus, t. y. į tokius, nuo atsakymo į kuriuos priklausė teisingo sprendimo šioje byloje priėmimas.

15.1. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje taip pat buvo tinkamai įvertinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 25 d. nutartyje nurodyti BPK pažeidimai ir trūkumai.

16. Kasacinio skundo argumentai dėl BPK 44 straipsnio 5, 6 dalių pažeidimų, nekaltumo prezumpcijos principo nepaisymo yra iš esmės deklaratyvūs ir grindžiami ne konkrečiomis bylos aplinkybėmis, o faktiškai kasatoriaus nesutikimu su apeliacinės instancijos teismo išvadomis dėl jo kaltės padarius BK 229 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką.

17. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo teigti, jog nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, priimdamas sprendimą dėl V. P. nuteisimo pagal BK 229 straipsnį, pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas, nesilaikė iš BPK 320 straipsnio 3 dalies kylančių reikalavimų.

18. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atmesti nuteistojo V. P. kasacinį skundą.

Teisėjai Vytautas MasiokasJonas PrapiestisArmanas Abramavičius