Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nuosprendžio, kuriuo V. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 2 dalį – 200 MGL (26 000 Lt) dydžio bauda, jos sumokėjimą išdėstant dvylikai mėnesių.

Tuo pačiu nuosprendžiu pripažinti kaltais ir nuteisti T. U. (T. U.), P. K. (P. K.) ir J. K. (J. K.), tačiau apeliaciniai skundai šioje nagrinėjamojoje baudžiamojoje byloje negauti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. P. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad jis ir T. U., būdami statutiniai valstybės tarnautojai, dirbdami Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – VPK) Patrulių rinktinės 2-oios kuopos 1-ojo būrio vyresniaisiais patruliais, iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupe su P. K. ir J. K., siekdami asmeninės naudos, t. y. padėti J. K. ir E. V. išvengti baudžiamosios atsakomybės, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, t. y. nusikalstamą veiką padarė šiomis aplinkybėmis:

T. U. 2011 m. spalio 11 d. apie 17 val. 00 min., P. K. prašymu susitiko prie prekybos centro „N“, esančio (duomenys neskelbtini), kur P. K. savo brolio J. K. prašymu, turėdamas tikslą jam ir E. V. padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės už 2011 m. spalio 7 d. įvykdytą J. T. sužalojimą, paprašė T. U., kad šis kitą dieną, t. y. 2011 m. spalio 12 d., patruliuodamas kartu su savo porininku, atvyktų į P. K., J. K., E. V. ir nukentėjusiųjų J. T., M. V. susitikimą bei įsiterptų į jų pokalbį, pagąsdintų, įspėtų, jog nukentėjusieji nereikalautų pinigų. 2011 m. spalio 12 d. apie 18 val. 15 min., „L“ degalinėje, esančioje (duomenys neskelbtini), P. K., J. K., E. V. susitikus su J. T. bei M. V., T. U. kartu su Vilniaus apskrities VPK Patrulių rinktinės 2-osios kuopos 1-ojo būrio vyresniuoju patruliu V. P. atvažiavo tarnybiniu automobiliu „Š“, valst. Nr. XXX, kur P. K. filmavo J. K., E. V. ir J. T., M. V. susitikimą, V. P. neteisėtai apieškojo J. T., tuo metu T. U. ir P. K., pateikęs pažymėjimą ar ženklą, prisistatydamas „Kriminalinė policija“ ir taip sudaręs klaidingą nuomonę esąs pareigūnas ir teisėtai galįs atlikti veiksmus, neteisėtai apieškojo J. T. automobilį (duomenys neskelbtini) valst. Nr. XXX. Po to, T. U. pademonstravo neva automobilyje suradęs paties supakuotą cukraus pudrą kaip narkotinę medžiagą, po ko V. P., neteisėtai uždėjo antrankius J. T., ir neteisėtai apieškojo M. V. bei neteisėtai įsodino šiuos į tarnybinį automobilį bei nuvežė už 500 metrų nuo degalinės prie miškelio, kur T. U., grasindamas įkalinti aštuoneriems metams, privertė J. T. parašyti pareiškimus, kad J. K. ir E. V. pretenzijų neturi. J. T. bei M. V. paleidę, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, T. U. kartu su V. P. cukraus pudrą sunaikino.

Šiais veiksmais T. U. ir V. P. pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 4, 5, 6 punktų reikalavimus laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, tinkamai atlikti pareigines funkcijas, laikytis teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, nepiktnaudžiauti tarnyba, Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1 punktą, kuriame nustatyta asmenų, dirbančių valstybės tarnyboje, prievolė nešališkai, sąžiningai ir tinkamai atlikti tarnybines pareigas, Lietuvos Respublikos policijos veiklos 2000 m. spalio 17 d. įstatymo 3 straipsnyje, 4 straipsnio 1 dalyje, 2 dalyje, 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte, 5 punkte, 21 straipsnyje nustatytus reikalavimus vykdyti Lietuvos Konstituciją ir kitus įstatymus, Vilniaus apskrities VPK Patrulių rinktinės 2-osios kuopos 1-ojo būrio vyresniojo patrulio pareigybės aprašymą, patvirtintą Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2011 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. 10-V-383, ir jais reikalaujančius nešališkai ginti visus asmenis, savo veiklą grįsti teisėtumo principu, saugoti žmogaus teises ir laisves, Vidaus tarnybos statuto, patvirtinto 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538, 3 straipsnio 4 dalies, 9 dalies 3 punkto, 5 punkto, 12 straipsnio reikalavimus nešališkai tarnauti žmonėms, sąžiningai atlikti patikėtas pareigas, visada saugoti gerą vidaus tarnybos sistemos pareigūno vardą, J. T. ir M. V. akivaizdoje demonstravo savo nusistatymą nesilaikyti galiojančių norminių aktų, iškraipė valstybinės teisėsaugos institucijos – Lietuvos policijos funkcijas ir veiklos principus, sumenkino policijos autoritetą bei valstybės tarnautojo vardą, dėl ko valstybė bei J. T. ir M. V. patyrė didelę žalą.

Motyvuojamoji dalis

Dėl V. P. nusikalstamos veikos perkvalifikavimo iš BK 228 straipsnio 2 dalies į BK 229 straipsnį

Liudytojas K. S. apeliacinio proceso metu parodė, kad jeigu patruliai gauna informacijos iš policijos įstaigos, jie patvirtina, jog gavo informaciją ir reaguoja į įvykį. Jeigu informacija gauta iš pašalinių asmenų, patruliai turi informuoti budėtoją, kur jie vyksta, o detales privalo paaiškinti vėliau telefonu, o grįžę – informuoti policijos įstaigą ir atsakingus asmenis (vadovus) (4 t., 87-89 b. l.). Pažymėtina, kad V. P. apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją iš dalies pripažino, kad pažeidė norminius aktus, nes dėl šio įvykio neparašė tarnybinio pranešimo ir neinformavo vadovybės (2 t., 119 b. l.).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad netikėti liudytojo K. S. parodymais nėra jokio pagrindo. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išdėstė liudytojo K. S. parodymus, nes BPK normos nereikalauja nuosprendyje pažodžiui perrašyti asmens parodymus, duotus teisiamojo posėdžio metu. Liudytojas K. S. apie jam žinomas bylos aplinkybes detaliai buvo apklaustas apygardos teisme, jo parodymai užfiksuoti teisiamojo posėdžio protokole, dėl kurio jokių pastabų nebuvo pareikšta (BPK 261 straipsnio 6 dalis). Atkreipiamas apelianto dėmesys į tai, kad liudytojo K. S. parodymai turi būti vertinami ne atsietai nuo bylos aplinkybių, o jų visumoje. Apeliantas skunde akcentuoja tik atskirus šio liudytojo teiginius ir savaip juos interpretuoja. Pažymėtina, kad Policijos įstatymo 21 straipsnio 1 punkto 2 papunktyje numatyta, jog policijos pareigūnas privalo: „<...gavęs pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą arba pats būdamas įvykio liudininku, imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai ar kitam teisės pažeidimui, įvykio vietai bei įrodymams apsaugoti, nusikalstamos veikos liudininkams nustatyti, sulaikyti ir pristatyti į policijos įstaigą asmenį, padariusį įstatymų uždraustą veiką, bei pranešti apie tai policijos įstaigai...>“ (2 t., 15-33 b. l.). Apeliantas ikiteisminio tyrimo metu iš dalies pripažino, kad pažeidė šiuos reikalavimus (2 t., 119 b. l.).

Teisėjų kolegijos vertinimu, akivaizdu, kad V. P. ir T. U. važiuodami į pirmiau minėtą degalinę, kalbėjosi, kokiu tikslu ten vyksta. Todėl V. P. iš šio pokalbio buvo žinoma ir suprantama, kad kažką reikės net „pagąsdinti“. Tačiau tokie veiksmai nenumatyti Policijos įstatymo nuostatose ar kituose norminiuose aktuose, kuriais vadovaujasi policijos pareigūnai, vykdami į įvykio vietą. V. P. įvykio vietoje turėjo būti ypač dėmesingas ir atidus. Tačiau bylos medžiaga nustatyta, kad V. P. aktyviai dalyvavo atliekant neteisėtus veiksmus, t. y. uždėjo antrankius, prievarta įsodino nukentėjusiuosius į policijos automobilį, kartu su T. U. nuvežė M. V. ir J. T. prie miško, o ne į policijos komisariatą, kur J. T. buvo priverstas parašyti raštelį, kad J. K. ir E. V. pretenzijų neturi. Po to, apeliantas kartu su T. U. iš maišelių išpylė cukraus pudrą, kuri buvo kaip medžiaga, imituojanti narkotikus, kurie neva buvo rasti nukentėjusiųjų automobilyje „B“, t. y. cukraus pudra buvo naudojama kaip priemonė įbauginti nukentėjusiuosius. Nors ikiteisminio tyrimo metu apeliantas pripažino, kad žinojo, jog kai sulaikomas žmogų ir vežamas į policijos komisariatą, apie tai turi būti pranešta budėtojui (2 t., 119 b. l.). Tačiau šioje nagrinėjamojoje byloje nėra duomenų apie tai, kad T. U. ar V. P. apie sulaikytus asmenis pranešė policijos budėtojui, ar kitiems policijos atsakingiems pareigūnams. Šios aplinkybės įrodo, kad V. P. neveikimu sąmoningai nutylėjo apie savo ir T. U. neteisėtų veiksmų atlikimą. Akivaizdu, kad nors įvykio dieną, T. U. buvo patrulio vyresniuoju, kuris po budėjimo turėjo pranešti apie įvykius maršrute, tačiau V. P., pastebėjęs, kad jis (T. U.) atliko neteisėtus veiksmus, pats privalėjo susilaikyti nuo tokio pobūdžio veiksmų atlikimo bei imtis priemonių, kad jo porininkas (T. U.) taip pat susilaikytų nuo jų atlikimo bei apie tai pranešti policijos vadovybei. Tai, kad V. P. apie pirmiau minėtus įvykius ketino pranešti policijos vadovybei vėliau (kitą dieną), bet nespėjo, neturi jokios reikšmės įrodymų vertinimui ir nusikalstamos veikos kvalifikavimui.

Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, byloje nėra surinkta neginčijamų įrodymų, kad V. P. tyčia, veikdamas bendrininkų grupe su kitais nuteistaisiais, padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 228 straipsnio 2 dalyje (BK 24 straipsnis). Pirmiau aptarti įrodymai nesudaro pagrindo daryti kategorišką išvadą, kad V. P. iš anksto susitarė su T. U. ir kitais nuteistaisiais piktnaudžiauti tarnyba, tokiu būdu tyčia atliko kaltinime nurodytus neteisėtus veiksmus. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o visos abejonės turi būti vertinamos kaltininko naudai. Pažymėtina, kad pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Bendrininkavimo būtini subjektyvieji požymiai yra tyčia bei susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju yra tada, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis darant jam inkriminuotą nusikaltimą. Bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas įvairiomis formomis: žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais. Veikti bendrai gali būti susitariama iki baigtos nusikalstamos veikos stadijos, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, numatantį bendrai daromą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas). Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai (BK 25 straipsnio 2 dalis). Jeigu nusikalstamą veiką padarė keli asmenys kartu, tai kiekvienas iš jų laikomas vykdytoju (bendravykdytoju) (BK 24 straipsnio 3 dalis). Pažymėtina, kad pagal baudžiamąjį įstatymą ir teismų praktiką, nustačius asmenų susitarimą veikti bendrai, jų suvokimą, kad kėsinasi į tą patį objektą bei kitus bendrininkavimo subjektyviuosius požymius, taip pat nustačius, kad bendrais veiksmais asmenys realizavo bent dalį bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių, yra laikoma, kad tokie asmenys veikė kaip bendravykdytojai (Kasacinės nutartys Nr. 2K-103/2008; Nr. 2K-5/2009; Nr. 2K-214/2011).

Teisėjų kolegijos nuomone, V. P. būdamas statutinis valstybės tarnautojas, dirbdamas Vilniaus apskrities VPK Patrulių rinktinės 2-oios kuopos 1-ojo būrio vyresniuoju patruliu šio įvykio metu buvo nepakankamai atidus ir dėmesingas, todėl dėl nusikalstamo nerūpestingumo pažeidė:

Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 4, 5, 6 punktų reikalavimus laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, tinkamai atlikti pareigines funkcijas, laikytis teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, nepiktnaudžiauti tarnyba;

Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1 punktą, kuriame nustatyta asmenų, dirbančių valstybės tarnyboje, prievolė nešališkai, sąžiningai ir tinkamai atlikti tarnybines pareigas;

Lietuvos Respublikos policijos veiklos 2000 m. spalio 17 d. įstatymo 3 straipsnyje, 4 straipsnio 1 dalyje, 2 dalyje, 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte, 5 punkte, 21 straipsnyje nustatytus reikalavimus vykdyti Lietuvos Konstituciją ir kitus įstatymus;

Vilniaus apskrities VPK Patrulių rinktinės 2-osios kuopos 1-ojo būrio vyresniojo patrulio pareigybės aprašymą, patvirtintą Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2011 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. 10-V-383, ir jais reikalaujančius nešališkai ginti visus asmenis, savo veiklą grįsti teisėtumo principu, saugoti žmogaus teises ir laisves, Vidaus tarnybos statuto, patvirtinto 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538, 3 straipsnio 4 dalies, 9 dalies 3 punkto, 5 punkto, 12 straipsnio reikalavimus nešališkai tarnauti žmonėms, sąžiningai atlikti patikėtas pareigas, visada saugoti gerą vidaus tarnybos sistemos pareigūno vardą.

Esant šioms aplinkybėms, iš nuosprendžio pašalinama V. P. nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nusikalstamą veiką jis padarė veikdamas bendrininkų grupe su T. U., P. K. ir J. K. (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teismų praktikoje pabrėžiama tai, kad tokio pobūdžio bylose, didelės žalos valstybei padarymas turi būti konstatuojamas nurodant argumentus, iš kurių būtų aišku, kodėl padaryta žala vertinama kaip didelė ir kodėl padarytas pažeidimas negali būti vertinamas kaip drausminis pažeidimas. Didelė žala valstybei galėtų būti konstatuojama nustačius, kad dėl valstybės tarnautojo ar jam prilyginamo asmens poelgio sutriko normali valstybės institucijų veikla, buvo sudarytos sąlygos kitiems asmenims atlikti neteisėtus veiksmus, pažeisti daugelio žmonių interesai, pakirstas pasitikėjimas valstybės valdymo tvarka ir pan. (Kasacinė nutartis Nr. 2K-262/2011).

Nagrinėjamos bylos medžiagoje nustatyta, kad V. P. nukentėjusiųjų J. T. ir M. V. akivaizdoje, būdamas nepakankamai atidus ir dėmesingas, nepakankamai apdairiai vykdydamas tarnybines pareigas, elgdamasis nusikalstamai nerūpestingai demonstravo savo nusistatymą nesilaikyti galiojančių norminių aktų, iškraipė valstybinės teisėsaugos institucijos – Lietuvos policijos funkcijas ir veiklos principus, sumenkino policijos autoritetą bei valstybės tarnautojo vardą, dėl ko valstybė bei nukentėjusieji patyrė didelę žalą. Teisėjų kolegijos nuomone, tokia V. P. veika nesuderinama su tarnybos interesais, nes ja pažeidžiami pagrindiniai valstybės tarnybos principai ir iškraipoma tarnybinės veiklos esmė, turinys, menkinamas policijos, kaip valstybinės institucijos, ir pačios valstybės autoritetas. Šioje byloje objektyviai nustatytos svarbios faktinės aplinkybės leidžia spręsti, kad nuteistasis V. P. netinkamai atliko savo pareigas, nesiėmė jokių priemonių užkirsti kelią kito nusikaltimo dalyvio – T. U. neteisėtiems veiksmams. Nors V. P. nenumatė, kad dėl tokių jo veiksmų gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, tačiau pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes bei kompetenciją galėjo ir turėjo tai numatyti (BK 16 straipsnio 3 dalis).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nusikalstamam nerūpestingumui būtinas intelektualusis kaltės elementas. Baudžiamajame įstatyme vartojama sąvoka ,,turėjo“ apibūdinama objektyviais kriterijais ir pateikia nominalų konkrečios situacijos vertinimą bei pareigą numatyti savo veikos pavojingus padarinius, o sąvoka ,,galėjo” reiškia subjektyvias asmens savybes, dėl kurių asmuo turi realią galimybę numatyti pavojingus savo veiklos padarinius. Teisėjų kolegija pažymi, kad tarp V. P. tarnybos pareigų netinkamo atlikimo ir kilusių pasekmių yra priežastinės ryšys, nes toks pareigų neatlikimas objektyviai, dėsningai nulėmė didelės žalos atsiradimą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apeliantas dirbdamas policijoje nuo 1998 m. turėjo pakankamai patirties, buvo ne kartą skatintas, todėl pagal savo kompetenciją ir subjektyvias asmenines savybes turėjo ir galėjo numatyti pavojingus savo veiklos padarinius (2 t., 162-170 b. l.). Teisėjų kolegijos nuomone, tokie V. P. veiksmai negali būti vertinami tik kaip drausminis ar tarnybinis nusižengimas, nes jie lėmė didelės žalos atsiradimą ne tik valstybei, bet ir fiziniams asmenims. Teisėjų kolegijos nuomone, įrodymų vertinimui ir V. P. veikos kvalifikavimui neturi jokios reikšmės apeliaciniame skunde nurodyti Vilniaus apskrities VPK tyrėjos E. Š. 2011 m. gruodžio 16 d. tarnybinis pranešimas Nr. 10-PR-5-86 ar schema (1 t., 2, 135 b. l.).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija nustatė, kad V. P. būdamas statutinis valstybės tarnautojas, dirbdamas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 2-oios kuopos 1-ojo būrio vyresniuoju patruliu, dėl nusikalstamo nerūpestingumo netinkamai atliko savo pareigas, dėl ko valstybė ir fiziniai asmenys patyrė didelę žalą, t. y. nusikalstamą veiką padarė šiomis aplinkybėmis:

2011 m. spalio 11 d. apie 17 val. 00 min., T. U., P. K. prašymu susitiko prie prekybos centro „N“, esančio (duomenys neskelbtini), kur P. K. savo brolio J. K. prašymu, turėdamas tikslą jam ir E. V. padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės už 2011 m. spalio 7 d. įvykdytą J. T. sužalojimą, paprašė T. U., kad šis kitą dieną, t. y. 2011 m. spalio 12 d., patruliuodamas kartu su savo porininku, atvyktų į P. K., J. K., E. V. ir nukentėjusiųjų J. T., M. V. susitikimą bei įsiterptų į jų pokalbį, pagąsdintų, įspėtų, jog nukentėjusieji nereikalautų pinigų.

2011 m. spalio 12 d. apie 18 val. 15 min., „L“ degalinėje, esančioje (duomenys neskelbtini), P. K., J. K., E. V. susitikus su J. T. bei M. V., T. U. kartu su Vilniaus apskrities VPK Patrulių rinktinės 2-osios kuopos 1-ojo būrio vyresniuoju patruliu V. P. atvažiavo tarnybiniu automobiliu „Š“, valst. Nr. XXX, kur P. K. filmavo J. K., E. V. ir J. T., M. V. susitikimą, o V. P. netinkamai vykdydamas tarnybines pareigas ir būdamas nepakankamai atidus ir dėmesingas, elgdamasis nusikalstamai nerūpestingai, neteisėtai apieškojo J. T., tuo metu T. U. ir P. K., pateikę pažymėjimą ar ženklą, prisistatydami „Kriminalinė policija“ ir taip sudarę klaidingą nuomonę, esąs pareigūnai ir teisėtai gali atlikti veiksmus, neteisėtai apieškojo J. T. automobilį „B“ valst. Nr. XXX, bei T. U. pademonstravo neva automobilyje suradęs paties supakuotą cukraus pudrą kaip narkotinę medžiagą. Po to, V. P. netinkamai vykdydamas tarnybines pareigas ir toliau būdamas nepakankamai atidus ir dėmesingas, elgdamasis nusikalstamai nerūpestingai, neteisėtai uždėjo antrankius J. T. ir neteisėtai apieškojo M. V. bei neteisėtai įsodino juos į tarnybinį automobilį bei nuvežė už 500 metrų nuo degalinės prie miškelio, kur T. U., grasindamas įkalinti aštuoneriems metams, privertė J. T. parašyti pareiškimus, kad J. K. ir E. V. pretenzijų neturi. Po to, T. U. piktnaudžiaudamas tarnyba, o V. P. netinkamai vykdydamas tarnybines pareigas, J. T. bei M. V. paleido ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, o cukraus pudrą sunaikino.

Šiais veiksmais V. P. dėl neatsargumo, t. y. nusikalstamo nerūpestingumo pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 4, 5, 6 punktų reikalavimus laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, tinkamai atlikti pareigines funkcijas, laikytis teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, nepiktnaudžiauti tarnyba, Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1 punktą, kuriame nustatyta asmenų, dirbančių valstybės tarnyboje, prievolė nešališkai, sąžiningai ir tinkamai atlikti tarnybines pareigas, Lietuvos Respublikos policijos veiklos 2000 m. spalio 17 d. įstatymo 3 straipsnyje, 4 straipsnio 1 dalyje, 2 dalyje, 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte, 5 punkte, 21 straipsnyje nustatytus reikalavimus vykdyti Lietuvos Konstituciją ir kitus įstatymus, Vilniaus apskrities VPK Patrulių rinktinės 2-osios kuopos 1-ojo būrio vyresniojo patrulio pareigybės aprašymą, patvirtintą Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2011 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. 10-V-383, ir jais reikalaujančius nešališkai ginti visus asmenis, savo veiklą grįsti teisėtumo principu, saugoti žmogaus teises ir laisves, Vidaus tarnybos statuto, patvirtinto 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538, 3 straipsnio 4 dalies, 9 dalies 3 punkto, 5 punkto, 12 straipsnio reikalavimus nešališkai tarnauti žmonėms, sąžiningai atlikti patikėtas pareigas, visada saugoti gerą vidaus tarnybos sistemos pareigūno vardą. Tokiu būdu, V. P. netinkamai vykdydamas tarnybines pareigas ir būdamas nepakankami atidus ir dėmesingas, J. T. ir M. V. akivaizdoje, demonstravo savo nusistatymą nesilaikyti galiojančių norminių aktų, iškraipė valstybinės teisėsaugos institucijos – Lietuvos policijos funkcijas ir veiklos principus, sumenkino policijos autoritetą bei valstybės tarnautojo vardą, dėl ko valstybė bei J. T. ir M. V. patyrė didelę žalą, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 229 straipsnyje.

Dėl bausmės skyrimo

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. BK 41 straipsnyje įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai sudaro vieningą bausmės paskirtį. Minėtas straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Tuo tarpu, BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.

Apeliacinis teismas pažymi, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija bei viena iš sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų. Šioje stadijoje pagrindinis teismo uždavinys – remiantis įstatymu visapusiškai bei objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą skiriant tokią bausmę, kuri atitiktų BK nuostatose įtvirtintą bausmės paskirtį. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad pagal baudžiamosios teisės doktriną, skirdamas bausmę teismas ne tik vykdo įstatymo reikalavimus atsižvelgiant į nusikalstamos veikos sunkumą bei kaltininko asmenybę, bet ir išreiškia nuomonę apie padarytą nusikalstamą veiką bei kaltą asmenį. Remiantis baudžiamuoju įstatymu teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys).

Skiriant bausmę V. P., atsižvelgiama į jo asmenybę (neteistas, nebaustas administracinėmis nuobaudomis), darbe charakterizuojamas teigiamai, per tarnybos laiką net dvylika kartų skatintas (4 t., 53, 54 b. l.), kaltės formą. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad BPK 242¹ straipsnyje numatyta, jog teismas turi rūpintis, kad baudžiamoji byla teisme būtų išnagrinėta per kuo trumpesnį laiką ir turi siekti, jog byla būtų išnagrinėta darant kiek įmanoma mažiau teisiamojo posėdžio pertraukų. Tačiau šios baudžiamosios bylos išnagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme nepagrįstai užsitęsė ne nuo nuteistojo V. P. priklausančių priežasčių. Iš bylos medžiagos matyti, kad šioje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas net du kartus panaikino Lietuvos apeliacinio teismo sprendimus (4 t., 207-209 b. l.; 5 t., 26-31 b. l.). Todėl teisėjų kolegijos nuomone, nuo nusikaltimo darymo pradžios bei jų ištyrimo ir teisinio įvertinimo praėjo labai didelis laiko tarpas, per kurį V. P. nepadarė kitų nusikaltimų, kas rodo proceso prevencinę reikšmę. Pažymėtina, kad byloje nėra jokių duomenų, kad nuteistasis ar jo gynėjas sąmoningai vilkino ar kitaip trukdė ikiteisminiam tyrimui ar teismui. Todėl teisėjų kolegija į šią aplinkybę atsižvelgia V. P. nustatydama baudos dydį, kuris nustatomas mažesnis, nei numatytas BK 47 straipsnio 3 dalies 5 punkto maksimume (2011 m. balandžio 21 d. įstatymo Nr. XI-1350 redakcija). Taip pat V. P. į bausmės laiką įskaitomas laikino sulaikymo laikas nuo 2011 m. spalio 13 d. iki 2011 m. spalio 14 d. ir baudos dydis sumažinamas dviem MGL (2 t., 102-103 b. l.). Teisėjų kolegijos nuomone, baudos paskyrimas nuteistajam užtikrintų teisingumo principo įgyvendinimą ir bausmės tikslų, numatytų BK 41 straipsnyje, pasiekimą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, BPK 328 straipsnio 1, 3 punktais,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 21 nuosprendį dėl V. P. nuteisimo pagal BK 228 straipsnio 2 dalį pakeisti:

V. P. nusikalstamą veiką iš BK 228 straipsnio 2 dalies perkvalifikuoti į BK 229 straipsnį (2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1472 redakcija) ir jam paskirti 50 MGL (1 882,53 Eur) dydžio baudą.

V. P. į bausmės laiką įskaityti laikino sulaikymo laiką nuo 2011 m. spalio 13 d. iki 2011 m. spalio 14 d. ir baudos dydį sumažinti iki 48 MGL (1 807,22 Eur).

Įpareigoti V. P. paskirtą baudą sumokėti per vienerius metus į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sąskaitą, į kurią pervedamos teismo skirtos baudos nagrinėjant bylas baudžiamojo proceso tvarka, skaičiuojant nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos.

Iš nuosprendžio pašalinti V. P. nustatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe su T. U., P. K. ir J. K.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.