Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Algimantas Valantinas, išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą pagal A. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-01-29 nutarimo, kuriuo A. P. nubaustas pagal ATPK 126 str. 4 d., 124(1) str. 7 d. 700 Eur dydžio bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu dvejiems metams,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. P. nubaustas už tai, kad 2014-03-30 apie 19:45 val., Vilniuje, Geležinio Vilko g., vairavo automobilį „Audi A8“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nepateikė nustatytos formos dokumento, patvirtinančio teisę vairuoti transporto priemonę, taip pat atsisakė pasitikrinti blaivumą. Šiais savo veiksmais A. P. pažeidė KET 16 ir 17 punktų reikalavimus ir padarė administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 124¹ str. 7 d. ir 126 str. 4 d.

Apeliaciniu skundu A. P. prašo panaikinti 2015-01-29 Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti. Vadovaudamasis tiek nacionaline, tiek tarptautine teismų praktika, nurodo, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeistas non bis in idem („ne du kartus už tą patį") principas, įskaitant dėl to, kad šios bylos negalima buvo nagrinėti, kol nebus išnagrinėta baudžiamoji byla (prejudicinis ryšys). Anot apelianto, vadovaujantis šiuo pagrindu, apylinkės teismui buvo pateiktas prašymas dėl administracinio teisės pažeidimo bylos nutraukimo, tačiau teismas protokoline nutartimi šį prašymą atmetė, nenurodydamas motyvų. Pasak apelianto, tokia teismo pozicija yra nepagrįsta ir neteisėta.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad šiuo metu Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje jam pareikšto kaltinimo esmė ta, jog jis neteisėtais veiksmais (už kyšį pasitelkdamas kito asmens pagalbą, siūlydamas kyšį) siekė paveikti Vilniaus AVPK KPV KPR patrulius, kad jie nesurašytų protokolo už administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 126 straipsnyje. Apeliantas pažymi, kad šis kaltinimas netikslus ta prasme, kad pagal jį jis neva siekė išvengti administracinio teisės pažeidimo protokolo dėl transporto priemonės vairavimo, jam esant neblaiviam, surašymo. Tuo tarpu baudžiamojoje byloje (beje, kaip ir šioje administracinėje byloje) nenustatyta ir kaltinamajame akte neinkriminuojama, kad A. P. vairavo automobilį neblaivus ir (ar), apskritai, kad jis buvo neblaivus. Todėl, anot A. P., šios aplinkybės (siekis paveikti patrulius, kad jie neteisėtai nesurašytų administracinio teisės pažeidimo protokolo dėl transporto priemonės vairavimo, apeliantui esant neblaiviam) inkriminavimas neturi faktinio pagrindo (ji ne tik negrindžiama jokiais duomenimis, bet ir, minėta, net nenurodoma kaltinamajame akte) ir yra tiesiog nelogiškas – pagal kaltinimo logiką, kažkuriuo metu patruliams kilus įtarimams, kad jis yra pavartojęs alkoholinių gėrimų, ir jam nesutinkant pasitikrinti blaivumą, galimai galėjo siekti, kad pareigūnai nesurašytų administracinio teisės pažeidimo protokolo pagal ATPK 126 straipsnio 4 dalį už neblaivumo patikrinimo vengimą (bet ne už vairavimą esant neblaiviam). Apelianto nuomone, aukščiau nurodytos aplinkybės leidžia teigti, jog tiek nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje, tiek nurodytoje baudžiamojoje byloje esminis teisiškai reikšmingas faktas, sudarantis kaltinimo pagrindą abiejose teisenose, yra tas pats - neblaivumo patikrinimo vengimas. Todėl, vykstant nurodytam baudžiamajam procesui, šios administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimas pažeidžia non bis in idem principą ir vadovaujantis ATPK 250 straipsnio 8 punktu privalo būti nutrauktas.

Apeliantas pažymi, kad šis teisiškai reikšmingas faktas (neblaivumo patikrinimo vengimas) yra įrodinėjimo dalykas tiek nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje, tiek nurodytoje baudžiamojoje byloje. Taigi, tarp šių bylų yra prejudicinis ryšys. Tuo tarpu faktai, nustatyti vienoje administracinio teisės pažeidimo ar baudžiamojoje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracinių teisės pažeidimų bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (ABTĮ) 58 straipsnio 2 ir 4 dalys; Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 8 d. nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. ATP-48-149/2014; Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. ATP-1310-508/2013; Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 24 d. nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. II-2-644/2013; Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 17 d. nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 11-17-244/2012; kt.). Pasak apelianto, baudžiamojoje byloje nenustačius, kad jis vengė neblaivumo patikrinimo kaip tai numatyta ATPK 126 straipsnio 4 dalyje, šis faktas turėtų prejudicinę reikšmę nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje. Todėl procesine prasme susidarytų paradoksali situacija, jeigu administracinio teisės pažeidimo byloje teismas „paskubėtų" nustatyti faktus, kuriuos vėliau baudžiamąją bylą nagrinėjantis teismas paneigtų. Įstatymas suteikia pirmumą baudžiamajam (o ne administraciniam) procesui (ATPK 9 str. 2 d., 250 str. 8 p.), todėl šią administracinio teisės pažeidimo bylą nagrinėjantis teismas neturėtų pirma baudžiamojo proceso nustatinėti faktus (faktines aplinkybes), kurie yra nurodytos baudžiamosios bylos nagrinėjimo (įrodinėjimo) dalykas. Taigi, pasak apelianto, nagrinėjama administracinio teisės pažeidimo byla nutrauktina ne tik dėl non bis in idem principo pažeidimo, bet ir dėl to, kad dėl prejudicinio ryšio jos negalima nagrinėti, kol nebus išnagrinėta baudžiamoji byla (pagal analogiją - ABTĮ 98 str. 1 d. 3 p.).

Vadovaudamasis ATPK 35 straipsnio 2 dalies nuostatomis, apeliantas atkreipia apeliacinės instancijos teismo dėmesį į tai, kad nurodytame baudžiamajame procese nepasitvirtinus minėtai aplinkybei dėl neblaivumo patikrinimo vengimo, nebūtų jokių kliūčių atnaujinti šią administracinio teisės pažeidimo bylą ir skirti jam administracinę nuobaudą (be abejo, jeigu tam būtų pagrindas, kurio, apelianto nuomone, šiuo atveju nėra).

Apelianto teigimu, jo nurodomas įvykio faktines aplinkybes, patvirtina nuoseklūs ir neprieštaringi liudytojų V. J., S. D. ir jo paties parodymai. Tuo tarpu policijos pareigūnų parodymai, anot A. P., priešingai nei nurodoma skundžiamame nutarime, visuose esminguose momentuose yra itin prieštaringi, todėl visiškai nepatikimi. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad skundžiamame nutarime policijos pareigūnų parodymai yra pateikiami selektyviai ir juos iškraipant. Apelianto nuomone, vertinant šių liudytojų parodymus reikėtų vadovautis ne teismo posėdžio protokolu, kuris yra itin neišsamus ir netikslus, bet garso įrašu.

Apelianto manymu, pirmos instancijos teismo pozicija, akcentuojant vien tą faktą, jog jam buvo siūloma tikrintis blaivumą tačiau jis atsisakė, ko, anot teismo, pakanka pažeidimo, numatyto ATPK 126 straipsnio 4 dalyje, konstatavimui, yra visiškai nepagrįsta. Apeliantas pažymi, kad dėl šios aplinkybės - pareigūnai siūlė jam tikrintis blaivumą ir jis nesutiko - nėra jokio ginčo šioje byloje - šios aplinkybės niekuomet neneigė ir apie ją nuosekliai parodė viso proceso metu. Tačiau, anot A. P., šios bylos esmė yra ne ta, pareigūnai siūlė jam tikrintis blaivumą ar ne, atsisakė jis tai daryti ar ne. Šios bylos esmė, apelianto nuomone, yra tai, ar pareigūnai šiuo atveju turėjo teisę ar ne reikalauti iš jo tikrintis blaivumą, jis turėjo pareigą tikrintis blaivumą ar ne, atitinkamai - apeliantui šiuo atveju kyla teisinė atsakomybė pagal ATPK 126 straipsnio 4 dalį dėl blaivumo nesitikrinimo ar ne.

A. P. nuomone, šiuo atveju jis neturėjo pareigos tikrintis blaivumą. Sistemiškai aiškinant ATPK 126 straipsnio nuostatas, akivaizdu, kad pareigūno teisė reikalauti tikrintis blaivumą, atitinkamai - teisinė atsakomybė dėl nesitikrinimo, siejama su transporto priemonės vairavimu. Tik toks aiškinimas atitinka ATPK 126 straipsnio nuostatų prasmę, kadangi teisine atsakomybe pagal šį straipsnį siekiama apsaugoti nuo pavojingo vairavimo pavartojus apsvaigimą keliančių medžiagų. Tokį aiškinimą patvirtina ir Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006-05-12 nutarimu Nr. 452 (toliau - Apsvaigimo nustatymo taisyklės) 6.3 punktas, pagal kurį policijos pareigūnai nedelsdami tikrina transporto priemonės vairuotoją. Tuo tarpu šiuo atveju A. P. alkoholį pavartojo jau po vairavimo fakto (stovinčiame, išjungtame automobilyje), suforminus (pasirašius) protokolą dėl padaryto pažeidimo (tech. apžiūros nebuvimo) ir neketindamas toliau vairuoti. Todėl šiuo atveju, pasak apelianto, nei pareigūnai turėjo teisės reikalauti iš jo tikrintis blaivumą, nei dėl to gali iš principo kilti jam kokia nors teisinė atsakomybė.

Analizuodamas policijos pareigūnų Z. L. ir R. P. parodymus bei atlikdamas kitų įrodymų vertinimą, apeliantas konstatuoja, jog (1) Z. L. ir R. P. parodymai ab initio yra nepatikimi; (2) nebuvo jokios būtinybės (dėl saugumo ar kitų pateisinančių priežasčių) keisti stovėjimo vietą iš Geležinio vilko g. į Goštauto g.; (3) Z. L. ir R. P. nenuoseklūs (prieštaraujantys) ir neginčijamų faktinių aplinkybių neatitinkantys parodymai nepaneigia A. P. nuoseklių ir neprieštaringų parodymų, kad jis su R. P. daug ir pakankamai ilgai (apie 5 min.) bendravo arti vienas kito (tiek per atidarytą automobilio langą, tiek išlipus iš automobilio) jau pirmojo sustojimo metu ir R. P. jokio įtarimo dėl jo neblaivumo neišreiškė. Apelianto teigimu, apeliaciniame skunde nurodytos faktinės aplinkybės ir įrodymai (įskaitant ir Z. L.) aiškiai patvirtina tai, kad iki to momento, kai protokolas dėl techninės apžiūros nebuvimo nebuvo surašytas ir jo pasirašytas, jokio įtarimo apie jo neblaivumą nebuvo (jo ir negalėjo būti, nes A. P. buvo visiškai blaivus). Blaivumo/neblaivumo klausimas R. P. iškilo tik po šio momento, kai, apelianto vertinimu, R. P. nepavykus neteisėtiems kėslams, jis ėmėsi neadekvačių veiksmų ir toliau tęsė savo neteisėtą veikimą.

Pasak A. P., byloje esantys įrodymai (liudytojų Z. L., R. P., V. J., S. D. parodymai) aiškiai patvirtina, kad jis ne tik galėjo vartoti alkoholį po protokolo dėl techninės apžiūros negaliojimo pasirašymo, bet ir tai darė. Tuo tarpu į bylą pateiktas vaizdo įrašas neatitinka įrodymų leistinumo kriterijų, kadangi: 1) iš Vilniaus apskrities VPK teismo pateikto 2014-12-11 lydraščio matyti, kad į bylą pateikiama vaizdo ir garso įrašo kopija, o tiksliau - įrašų (nes pateikiamas įrašas yra suskaidytas į atskirus „failus") kopijos. Tačiau kaip buvo padaryta ši kopija (kopijos), kas ir kokiomis aplinkybėmis suskaidė kopijos įrašą į atskirus „failus", nėra duomenų - nėra jokio originalaus kietojo disko apžiūros, įrašo perkėlimo ar pan. protokolo; 2) iš vaizdo įrašo turinio akivaizdu, kad jame darytos intervencijos (pakeitimai). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, bylos nagrinėjimo teisme metu apelianto atstovas, vadovaudamasis ATPK 277 straipsniu, pateikė teismui prašymą skirti ekspertizę, tačiau teismas prašymo netenkino, jį atmesdamas protokoline nutartimi (be motyvų) ir rėmėsi pateikta į bylą pateiktu įrašu kaip leistinu įrodymu, Nutarime nurodydamas tik tai, kad „prašomą vaizdo įrašą pateikė Vilniaus apskrities VPK Imuniteto skyrius, t. y. institucija, oficialiai įgaliota rinkti ir naudoti policijos pareigūnų tarnybiniuose automobiliuose vaizdo ir garso įrenginiais nustatyta tvarka daromus vaizdo ir garso įrašus, todėl abejoti jos pateikto vaizdo įrašo kokybe ir turinio nėra pagrindo". Tokia teismo pozicija, anot apelianto, yra nepagrįsta, ji neatitinka procesinių reikalavimų, keliamų nagrinėjant tokio pobūdžio bylas. Apelianto vertinimu, šiuo atveju teismas, remdamasis neaiškios kilmės ir „iškarpytu" vaizdo įrašu, pažeidė įrodymų leistinumo reikalavimus, kas šiuo aspektu lėmė nesąžiningą (neteisingą) procesą jo atžvilgiu.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog A. P. R. P. elgesį jo atžvilgiu suprato kaip neteisėtą. R. P. galimus neteisėtus kėslus, anot jo, patvirtina daugelis objektyvių aplinkybių:1) nuo pat pradžių, R. P. veiksmai yra neteisėti; pažeisdamas Policijos patrulių veiklos instrukciją stabdė automobilį - ne iš galo, kaip reikalauja instrukcija (25 p.), bet iš priekio; būtent taip ir sustabdė tarnybinį automobilį (mano automobilis už tarnybinio automobilio); sustabdymo būdas pasirinktas, matyt, neatsitiktinai, žinant, kad galinės vaizdo kameros nėra ir negalima fiksuoti vaizdo; 2) nuo pat pradžių R. P. pažeidė Policijos patrulių veiklos instrukciją ir kitu aspektu; instrukcija imperatyviai reikalauja, kad bendraujant su pažeidėjais būtų įjungta vaizdo fiksavimo įranga (110 ir kt. punktai); tuo tarpu R. P. jau pirmojo sustojimo metu išjungė variklį, žinodamas, kad taip išsijungs ir kamera; nors R. P. teigimu, minėta, variklis buvo įjungtas visada antrojo sustojimo metu, tačiau vaizdo įrašo nuo 19:38 iki 20:10 nėra; 3) minėtos instrukcijos pažeistos ir dar kitu aspektu – A. P. apskritai nebuvo informuotas (įspėtas), kad yra daromas įrašas, ir kad viskas, ką jis pasakys, gali būti panaudota nagrinėjant administracinę bylą ar atliekant ikiteisminį tyrimą (110 p.); 4) R. P. neteisėtus kėslus patvirtina ir daugelis kitų aplinkybių, pvz.: nuvažiuodamas iki antrojo sustojimo, R. P. tarnybiniame automobilyje kolegai Ž. L. sako: „Reiks „vjabat" protokolą dėl techninės" (patvirtina, kad turėjo ketinimą spręsti klausimą dėl kito pažeidimo - vairuotojo pažymėjimo ar, galbūt, teisės vairuoti neturėjimo); 5) kodėl iškart nesurašė už vairuotojo pažymėjimo neturėjimą (teis. kl.; 0:13) - nesugebėjo rišliai paaiškinti nei Ž. L., nei R. P., kažką nurodydami apie „lojalumą" vairuotojams. Kodėl tas „lojalumas" dingo po to, kai atsirado mano teisėtas atstovas ir pareigūnams (ypač P.), matyti, nepavyko neteisėti kėslai - neaišku; apskritai, minėta, nesuvokiama, kaip pareigūnai galėjo leisti vairuoti man, nepatikrinę, ar aš turiu teisę (tai, anot pareigūnų, jie darė jau antrojo sustojimo metu); 6) atvykus kolegai (V. J.), suprato, kad „kažkokie negeri dalykai" (1:01), - parodo, kad R. P. kažkodėl (dėl galimai neteisėtų kėslų) išsigando, kai A. P. pradėjo ginti savo teises ir teisėtus interesus pasitelkdamas savo teisės konsultantą; anot R. P., jis išlipo pasiteirauti apelianto dėl vairuotojo pažymėjimo; jis teigė, kad neturi teisės pasirašyti (1:16); į tai niekaip R. P. nesureagavo ir toliau „formino" protokolą dėl tech. apžiūros negaliojimo ir t.t. Šios aplinkybės, apelianto manymu, leidžia teigti, jog R. P. buvo akivaizdžiai suinteresuotas duoti (melagingus) parodymus, siekiant paslėpti savo neteisėtus kėslus.

Apeliantas taip pat pažymi, kad pagal Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006-05-12 nutarimu Nr. 452 (toliau - Apsvaigimo nustatymo taisyklės) 5 punktą policijos pareigūnai į asmens sveikatos priežiūros įstaigą pristato transporto priemonės vairuotoją, įtariamą esant neblaivų (girtą), jeigu jis įtariamas nusikalstamos veikos padarymu. Šiuo atveju R. P. tarnybinio pranešimo pagrindu, minėta, pradėtas ir baudžiamasis procesas (byla nagrinėjama Vilniaus apygardos teisme). Tačiau kodėl R. P. nesilaikė šio taisyklių reikalavimo ir nepristatė jo į asmens sveikatos priežiūros įstaigą, jeigu įtarė, kad A. P. jo atžvilgiu (o ne jis jo ...) daro nusikaltimą - logiškai nepaaiškinama. Bet kuriuo atveju, pasak apelianto, R. P. yra rimtame konflikte su juo ir turi akivaizdų suinteresuotumą duoti melagingus parodymus, siekdamas išvengti gresiančios teisinės (baudžiamosios) atsakomybės. Todėl jo parodymai apskritai nevertintini.

Atsiliepimų byloje negauta.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Išnagrinėjęs bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad 2015-01-29 Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimas yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas nepažeidžiant materialinių bei procesinių teisės normų reikalavimų.

Aukštesnės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nubaudus A. P. pagal ATPK 126 straipsnio 4 dalį už neblaivumo patikrinimo vengimą, non bis in idem principas pažeistas nebuvo.

Pažymėtina, kad sprendžiant, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas non bis in idem principas, be kitų svarbių aplinkybių, turi būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo baudžiamas už tą patį teisės pažeidimą (pažeidimo tapatumas) ir ar pakartotinai baudžiamas tas pats asmuo (asmens tapatumas). Nurodyti kriterijai negali būti taikomi formaliai: ar kiekvienu konkrečiu atveju nėra pažeidžiamas aptariamas principas, galima atsakyti tik įvertinus visas reikšmingas bylos aplinkybes. Non bis in idem principas draudžia persekioti ir bausti asmenį antrą kartą už pažeidimą, jeigu jis kyla iš identiškų arba iš esmės tokių pat faktų (įvykių), dėl kurių asmuo jau buvo nubaustas.

Non bis in idem principas pažeidžiamas tada, kai nustatoma, kad asmuo antrą kartą baudžiamas už identiškus arba iš esmės tokius pat teisiškai reikšmingus faktus (tą patį poelgį).

Įvertinus administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą, negalima sutikti su apeliaciniame skunde daroma išvada, jog tiek nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje, tiek baudžiamojoje byloje, kurioje A. P. yra kaltinamas pagal BK 226 straipsnio 1 dalį, 227 straipsnio 2 dalį, esminis teisiškai reikšmingas faktas, sudarantis kaltinimo pagrindą, yra tas pats - neblaivumo patikrinimo vengimas. Byloje esančia kaltinamojo akto ištrauka (b. l. 46) nustatyta, kad A. P. kaltinamas tuo, kad jis siekdamas, kad asmuo, pasinaudodamas savo visuomene padėtimi, pažintimis ir kita tikėtina įtaka, paveiktų valstybės tarnautojus, kad šie neteisėtai neveiktų, vykdydami įgaliojimus, bei netiesiogiai susitarė duoti jam kyšį ir tiesiogiai pasiūlė duoti kyšį valstybės tarnautojui už pageidaujamą valstybės tarnautojo neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus. Taigi, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, A. P. reiškiamo kaltinimo pagrindą sudaro ne neblaivumo patikrinimo vengimas, bet siekis paveikti valstybės tarnautojus, kad šie neteisėtai neveiktų vykdydami įgaliojimus. Tai yra visiškai skirtingi teisės pažeidimai, nukreipti į skirtingus objektus. Vengiant neblaivumo patikrinimo yra kėsinamasi į eismo saugumą, tuo tarpu padarius BK 226, 227 straipsniuose numatytas veikas, pažeidžiamas visiškai kitas baudžiamojo įstatymo saugomas teisinis gėris – valstybės tarnyba ir viešieji interesai. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinio skundo argumentas dėl non bis in idem principo pažeidimo nagrinėjamoje byloje atmestinas kaip nepagrįstas.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi ir tai, kad A. P. pareikštame kaltinime yra nurodoma, jog savo galimai neteisėtais veiksmais, jis siekė išvengti administracinės atsakomybės dėl galimai administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 126 straipsnyje, padarymo. Taigi jam reiškiamas kaltinimas nėra siejamas su pastarojo pažeidimo padarymo konstatavimu. Šio fakto nustatymas neturi esminės reikšmės sprendžiant A. P. kaltės klausimą, padarius jam inkriminuojamas veikas, kadangi abi jam įkaltintos nusikaltimo sudėtys yra formaliosios, t. y. laikomos baigtomis nuo veiksmų atlikimo momento, nepriklausomai nuo pageidaujamo rezultato pasiekimo. Pasitvirtinus kaltinime nurodytoms aplinkybėms dėl prekybos poveikiu ir papirkimo, A. P. būtų pripažintas kaltu nepriklausomai nuo to padarė jis ATPK 126 straipsnyje numatytą pažeidimą ar ne, todėl apeliantas nepagrįstai sureikšmina prejudicinio ryšio tarp aptariamų bylų buvimą.

Pažymėtina, kad skundžiamu nutarimu A. P. buvo nubaustas ir pagal ATPK 124¹straipsnio 7 dalį, tačiau apeliantas šios nutarimo dalies neginčija, nesutikdamas tik su jo nubaudimu pagal ATPK 126 straipsnio 4 dalį. Vadovaujantis ATPK 302¹¹ straipsnio 1 dalimi, administracinio teisės pažeidimo byla nagrinėjama apeliacinio skundo ribose.

2015-01-29 nutarimu A. P. buvo nubaustas pagal ATPK 126 straipsnio 4 dalį, pirmos instancijos teismui konstatavus, jog jis vengė neblaivumo patikrinimo. Apeliantas nesutinka su šia teismo išvada, akcentuodamas, jog nagrinėjamu atveju svarbu yra ne tai, kad jam buvo siūloma tikrintis blaivumą, o jis atsisakė. Šios bylos esmė, apelianto nuomone, yra tai, ar pareigūnai turėjo teisę reikalauti iš jo tikrintis blaivumą, turėjo jis pareigą tikrintis blaivumą ar ne, atitinkamai - apeliantui šiuo atveju kyla teisinė atsakomybė pagal ATPK 126 straipsnio 4 dalį dėl blaivumo nesitikrinimo ar ne.

Išnagrinėjus byloje surinktus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog policijos pareigūnams vykdant savo įgaliojimus, A. P. turėjo pareigą paklusti jų teisėtiems reikalavimams ir pasitikrinti blaivumą. Apeliaciniame skunde nurodomi argumentai dėl galimo policijos pareigūnų veiksmų neteisėtumo (anot apelianto, jų parodymų nenuoseklumas, stovėjimo vietos pakeitimas, A. P. automobilio sustabdymo tvarka ir pan. ), aukštesnės instancijos teismo vertinimu, nėra pakankami šiam faktui konstatuoti. Tuo pačiu apelianto dėmesys atkreiptinas į tai, kad pagal formuojamą teismų praktiką, vien tik atsisakymas policijos patikrinimo metu tikrintis neblaivumą specialiosiomis techninėmis priemonėmis gali būti kvalifikuojamas kaip patikrinimo vengimas, tad apylinkės teismas pagrįstai akcentavo šiuos A. P. veiksmus, spręsdamas jo kaltės klausimą dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo (ATPK 126 straipsnio 4 dalis).

Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 13 straipsnio 6 punktas numato, kad policijos pareigūno reikalavimu vairuotojas privalo leistis Vyriausybės nustatyta tvarka patikrinamas, ar nėra neblaivus, apsvaigęs nuo psichiką veikiančių medžiagų. Taigi, vairuotojo pareiga policijos pareigūno reikalavimu leistis patikrinamam, ar nėra neblaivus, kyla iš įstatymo. Analogišką pareigą vairuotojui numato ir KET 18 punktas.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad blaivumo patikrinimo vengimas yra viena iš alternatyvių veikų, už kurias numatyta atsakomybė ATPK 126 straipsnio 4 dalyje. Pabrėžtina, jog ATPK 126 straipsnio 4 dalyje numatyto pažeidimo veikos požymius sudaro neblaivumo patikrinimo vengimas, t. y. tie atvejai, kai dėl asmens sąmoningos veikos nebuvo galimybių patikrinti jo neblaivumą. Kaip jau buvo minėta, vien tik atsisakymas policijos patikrinimo metu tikrintis neblaivumą specialiosiomis techninėmis priemonėmis gali būti kvalifikuojamas kaip patikrinimo vengimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N1-1185/2007). Konstatavimui, kad asmens veika kvalifikuotina kaip vengimas pasitikrinti neblaivumą, pakanka nustatyti, jog asmuo išreiškė savo valią neblaivumo nesitikrinti, kai buvo galimybės tokį patikrinimą atlikti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N63-1992/2010, publikuota „Administracinė jurisprudencija“ Nr. 19, 2010 m.).

Apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, jog A. P. neturėjo pareigos tikrintis blaivumą, kadangi policijos pareigūnams pareiškus šį reikalavimą, jis sėdėjo mašinoje su užgesintu varikliu, neketindamas toliau vairuoti. Apeliantas taip pat nepagrįstai akcentuoja tą aplinkybę, jog policijos pareigūnai pareikalavo iš jo tikrintis blaivumą jau po pirmo administracinio teisės pažeidimo protokolo jam surašymo, t. y. tuo metu, kai prieš tai jau bendravo su apeliantu ir tokio reikalavimo jam nebuvo pareiškę. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šie A. P. nurodomi argumentai nepaneigia jo pareigos paklusti teisėtiems policijos pareigūnų reikalavimams. Tas faktas, jog prieš pateikdami reikalavimą pasitikrinti blaivumą, policijos pareigūnai jau bendravo su apeliantu ir tokio reikalavimo jam nebuvo pateikę, pats savaime nepaneigia A. P. pareigos tikrintis blaivumą. Šios pareigos nepaneigia ir A. P. buvimas automobilyje su užgesintu varikliu. Pažymėtina, kad policijos pareigūnai pareiškė šį reikalavimą apeliantui netrukus po jo vairuojamo automobilio sustabdymo, baigę pildyti administracinio teisės pažeidimo protokolą ir pakartotinai priėję prie A. P.. Taigi šis jų reikalavimas buvo pagrįstas ir teisėtas. Tuo tarpu apelianto nurodomos aplinkybės, jog jis neketino toliau vairuoti automobilį šiuo atveju nėra teisiškai reikšmingos. Taip pat, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, byloje apklaustų liudytojų parodymai, neginčytinai nepatvirtina A. P. nurodomo alkoholio vartojimo fakto po automobilio sustabdymo. Kitą vertus, net ir pasitvirtinus šiai apelianto nurodomai aplinkybės, toks jo elgesys turėtų būti vertinamas kaip itin lengvabūdiškas ir neapdairus, galėjęs sukelti policijos pareigūnams pagrįstų įtarimų dėl vairuotojo blaivumo automobilio vairavimo metu, kas vėl gi sąlygotų vairuotojo pareigą paklusti jų reikalavimams dėl blaivumo patikrinimo. Pažymėtina, kad asmuo privalo paklusti policijos pareigūnų reikalavimams, nekvestionuodamas jų teisėtumo. A. P. nurodomi argumentai, jog jo vertinimu policijos pareigūnai veikė jo atžvilgiu neteisėtai, šios jo pareigos nepaneigia. Apelianto teiginiai, jog toks aiškinimas atvertų neribotas galimybes pareigūnams „siūlyti“ tikrintis blaivumą bet kuriam, net ir su transporto priemonės vairavimu apskritai nesusijusiam asmeniui, laikytinas visiškais nepagrįstu. Kaip jau buvo minėta, nagrinėjamu atveju reikalavimas tikrintis blaivumą A. P. buvo pareikštas praėjus pakankami trumpam liko tarpui po jo vairuojamo automobilio sustabdymo, po to kai policijos pareigūnai užpildė pirmą administracinio teisės pažeidimo protokolą. Taigi policijos pareigūnams galėjo kilti pagrįsti įtarimai, jog A. P. vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus. Tuo pačiu apygardos teismas pažymi, jog skundžiamu nutarimu A. P. yra nubaustas ne už transporto priemonės vairavimą, esant neblaiviam, bet už vengimą pasitikrinti blaivumą. Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, kad apeliacinio skundo argumentai, susiję su apelianto galimu blaivumu/neblaivumu transporto priemonės vairavimo metu, nagrinėjamam klausimui jokios reikšmės neturi. Teismui nustačius, jog A. P. privalėjo paklusti teisėtiems policijos pareigūnų reikalavimams pasitikrinti blaivumą, jam buvo išaiškintos tokios atsisakymo pasekmės, konstatuotina, jog jis padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 126 straipsnio 4 dalyje.

Apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių dėl administracinio teisės pažeidimo protokole (b. l. 2), pažeidimą užfiksavusių policijos pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose (b. l. 3,4) bei jų apklausos teisminio bylos nagrinėjimo metu nurodytų aplinkybių, kad A. P. buvo aiškiai pasiūlyta pasitikrinti neblaivumą alkotesteriu, išaiškintos tokio atsisakymo pasekmės, tačiau jis, net ir išaiškinus atsakomybę už vengimą pasitikrinti neblaivumą ir pakartotinai pasiūlius tai padaryti, tikrintis atsisakė. Kaip pagrįstai nurodoma skundžiamame nutarime, šią teismo išvadą patvirtina, ir byloje esantis vaizdo įrašas (b. l. 63), kuriame aiškiai užfiksuota, jog pažeidimo fiksavimo metu A. P. tik prašėsi būti paleidžiamas, nuolat atsisakydamas vykdyti policijos pareigūnų reikalavimą tikrintis blaivumą. Apie alkoholio vartojimą pirmo administracinio teisės pažeidimo protokolo pildymo metu, A. P. policijos pareigūnams net neužsiminė. Priimdamas skundžiamą nutarimą, apylinkės teismas pagrįstai vadovavosi pastaruoju įrodymu, neabejodamas jo leistinumu bei atmesdamas apelianto atstovo argumentus, susijusius su šiuo klausimu. Apeliacinės instancijos teismas pritaria tokiai nuomonei, akcentuodamas, jog, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, aptariamą vaizdo įrašą pateikus Vilniaus apskrities VPK Imuniteto skyriui, t. y. oficialiai valstybinei institucijai, bei nesant byloje jokių objektyvių duomenų dėl galimo jį pateikusių pareigūnų suinteresuotumo bylos baigtimi, teismas neturėjo jokio pagrindo abejoti šio vaizdo įrašo kokybe ir turiniu.

Teismo jau buvo minėta, kad asmens vengimas pasitikrinti neblaivumą yra viena iš alternatyvių veikų, už kurias atsakomybė numatyta ATPK 126 straipsnio 4 dalyje, o konstatavimui, kad asmuo vengia pasitikrinti neblaivumą, pakanka nustatyti, jog jis išreiškė savo valią neblaivumo nesitikrinti, kai buvo galimybės tokį patikrinimą atlikti. Bylos medžiaga neginčytinai nustatyta, jog A. P. aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškė savo valią nesitikrinti blaivumo, ko neneigia ir jis pats. Akcentuotina, kad vairuotojai privalo paklusti policijos pareigūnų reikalavimams ir pasitikrinti neblaivumą. Abejodami gautų rezultatų objektyvumu, vairuotojai vėliau gali patys imtis veiksmų tam, kad būtų gautas, jų nuomone, teisingas ir objektyvus jų blaivumo patikrinimo rezultatas, arba ginčyti gautus rezultatus, nurodydami kitas aplinkybes, pasak jų, patvirtinančias, jog transporto priemonės vairavimo metu jie buvo blaivūs (kaip kad yra nagrinėjamu atveju). Tačiau tai nepaneigia jų pareigos prieš tai paklusti policijos pareigūnų reikalavimams ir pasitikrinti neblaivumą.

Atsižvelgiant į aukščiau nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog administracinėn atsakomybėn patraukto asmens veiksmuose yra ATPK 126 straipsnio 4 dalyje nustatyto pažeidimo sudėtis. Kiti apeliacinio skundo argumentai, esminės reikšmės A. P. kaltės klausimui dėl neblaivumo patikrinimo vengimo neturi, todėl apeliacinės instancijos teismas jų atskirai nevertina ir dėl jų nepasisako.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

A. P. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.