- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-10-26
- Bylos Nr.
- e2A-2067-560/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-16558-2019-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Visvaldas Kazakiūnas, Dainius Rinkevičius, Alma Urbanavičienė
- Ieškovas
- UAB „Livedus“
- Atsakovas
- UAB „Tarantinas“
- Trečiasis asmuo
- UAB „Iglesija“
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Visvaldo Kazakiūno, Dainiaus Rinkevičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Almos Urbanavičienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Livedus“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Livedus“ ieškinį atsakovei UAB „Tarantinas“ dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo UAB „Iglesija“.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė kreipėsi į teismą ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės UAB „Tarantinas“ 5 660,51 Eur dydžio skolą, 6 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad 2018 m. lapkričio 2 d. tarp atsakovės UAB „Tarantinas“ ir pradinio kreditoriaus UAB „Iglesija“ buvo sudaryta Pirkimo - pardavimo sutartis, kuria atsakovė pagal atskirą pradinio kreditoriaus užsakymą įsipareigojo parduoti, o pradinis kreditorius pirkti juodųjų metalų gaminius: karkasus, lankstinius ir kitus gaminius, kurių kiekiai, kaina ir kitos sąlygos detalizuotos PVM sąskaitose faktūrose. 2018 m. lapkričio mėn. viduryje atsakovė informavo pradinį kreditorių, jog dėl žaliavos (juodojo metalo armatūros) trūkumo pagal pateiktus užsakymus neturi galimybės vykdyti Pirkimo-pardavimo sutarties. Atsakovė ir pradinis kreditorius sudarė susitarimą, kurio pagrindu pradinis kreditorius įsipareigojo atsakovei parduoti juodojo metalo žaliavą – armatūrą, o atsakovė - apmokėti pradiniam kreditoriui už įsigytas prekes pagal išrašytas PVM sąskaitas - faktūras. Kreditorius pardavė atsakovui juodojo metalo žaliavą – armatūrą už bendrą - 40 041,61 Eur sumą. Atsižvelgiant į tai, kad šalis siejo tarpusavio įsipareigojimai, atsakovės įsiskolinimas pradiniam kreditoriui buvo įskaitomas 2018 m. lapkričio 2 d. sudarytos Pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 2018-11-02 pagrindu atsakovės išrašytomis PVM sąskaitomis - faktūromis už parduotus juoduosius metalo gaminius. Remiantis išrašytomis šalių PVM sąskaitomis-faktūromis bei atliktais mokėjimais, 2018 m. gruodžio 31 d. atsakovė buvo skolinga 10 307,77 Eur pradiniam kreditoriui. 2019 m. sausio 29 d. tarp atsakovo ir pradinio kreditoriaus buvo sudarytas Tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktas, kuriuo atsakovė patvirtino 10 307,77 Eur dydžio sumos įsiskolinimą pradiniam kreditoriui. 2019 m. vasario 18 d. pradinis kreditorius atliko atsakovei 2 400 Eur dydžio sumos avansinį mokėjimą, todėl remiantis 2019 m. sausio 29 d. Tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktu, išrašytomis PVM sąskaitomis-faktūromis bei atliktu mokėjimu, atsakovės skola pradiniam kreditoriui sudarė 5 660,51 Eur. 2019 m. balandžio 4 d. Reikalavimo teisių perleidimo sutarties Nr. 2019/04/04-1 pagrindu pradinis kreditorius UAB „Iglesija“ perleido naujajam kreditoriui - ieškovei 5 660,51 Eur skolą į atsakovę. Atsakovė iki šiol įsiskolinimo nepadengė.
3. Atsakovė UAB ,,Tarantinas“ su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad 2019 m. kovo 31 d. atsakovės skola pradiniam kreditoriui UAB „Iglesija“ 2018 m. lapkričio 5 d. pirkimo – pardavimo sutarties Nr. 2018-11-02 pagrindu sudarė 5 660,51 Eur, šios Sutarties 7.1. punktu šalys, t. y. UAB „Tarantinas“ ir pradinis kreditorius UAB „Iglesija“ sulygo, jog jos neturi teisės perduoti savo įsipareigojimų pagal šią sutartį tretiesiems asmenims be raštiško šalies sutikimo. Atsakovė niekuomet nedavė sutikimo perduoti reikalavimo teisę į ją trečiai šaliai, juo labiau tokios savo valios nepatvirtino raštu. Atsakovei nebuvo žinoma aplinkybė apie reikalavimo teisės perleidimą ieškovui iki ieškinio gavimo dienos, tokio raštiško sutikimo į bylą nepateikė ir ieškovė. 2019 m. balandžio 20 d. tarp UAB „Tarantinas“ ir UAB „Iglesija“ sudarytu Susitarimu atsakovė įsipareigojo pagaminti produkciją iš UAB „Iglesija“ pateiktos juodųjų metalų žaliavos ir tokiu būdu UAB „Iglesija“ fiksuos, kad atsakovės skolinis įsipareigojimas bus padengtas.
4. Trečiasis asmuo UAB „Iglesija“ su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad kreditoriaus asmuo tiek atsakovei, tiek UAB „Iglesija“ turėjo esminę reikšmę ir šalims buvo žinoma, kad UAB „Iglesija“ piniginis reikalavimas negali būti perleistas trečiosioms šalims. Tarp šalių susiklostė santykiai, kai UAB „Iglesija“ įsigijo ir pardavė atsakovei UAB „Tarantinas“ tik tokias medžiagas ir tik tokį kiekį, kuris buvo reikalingas Statybos rangos sutartimi, sudaryta tarp UAB „Iglesija“ ir UAB „Adavas“, prisiimtų įsipareigojimų vykdymui. UAB „Iglesija“ patvirtino, kad įsipareigojo vykdyti Statybos rangos sutartį, neturėdama finansinių galimybių įsigyti ir susimokėti už jai reikalingas medžiagas Statybos rangos sutartims vykdyti ir neturėjo finansinių galimybių susimokėti atsakovei už gaminius iš šių medžiagų. Kitaip tariant, UAB „Iglesija“ prekių tiekimas atsakovei nebuvo savitikslis, o sąlygotas išimtinai sudarytų Statybos rangos sutarčių vykdymui reikalingų specifinių gaminių ir pagaminimo paslaugų pirkimo, būtent iš atsakovės. 2018 m. spalio 17 d. UAB „Iglesija“ ir UAB „Adavas“ sudarė dvi Statybos rangos sutartis 1) Nr. ADV-R-PPR-18-10-60-IT dėl statybos rangos darbų atlikimo (Statybos rangos sutartis Nr. 1) ir ) ir Statybos rangos sutartį Nr. 2, ADV-R-PPR-18-10-61-IT. Šiomis sutartimis buvo susitarta atlikti statybos rangos darbus objekte Utenos g. 41a, Vilniuje, kuriose UAB „Iglesija“ buvo Rangovu, o UAB „Adavas“ - Užsakovu. Nurodytomis Statybos rangos sutartimis Rangovė UAB „Iglesija“ įsipareigojo pasiruošti darbų pradžiai, t. y. užsakyti medžiagas ir jas pateikti į objektą, tuo tarpu UAB „Iglesija“ neturėjo galimybės įsigyti medžiagų – iš konkrečių parametrų armatūros pagaminti UAB „Adavas“ techninį darbo projektą atitinkančių metalinių karkasų. Ši esminė aplinkybė dar prieš sudarant abi 2018 m. spalio 17 d. Statybos rangos sutartis buvo atskleista UAB „Adavas“, kurią pastaroji įmonė ir išsprendė.
5. Tuo tikslu buvo sudaryti du Susitarimai: 2018 m. spalio 26 d. buvo sudarytas Susitarimas Nr. ADV-B-PPR-18-10-64-IT tarp UAB „Iglesija“, UAB „Egivira“ ir UAB „Adavas“ (Susitarimas Nr. 1), kuriame nurodyta, kad UAB „Iglesija“ neturi finansinių pajėgumų mokėti UAB „Egivira“ už įsigyjamas medžiagas, todėl už jas Statybos rangos sutarčių Nr. 1 ir Nr. 2 pagrindu apmokės UAB „Adavas“; taip pat sudarytas 2018 m. lapkričio 2 d. Susitarimas Nr. ADV-B-PPR-18-10-67-IT tarp UAB „Iglesija“, UAB „Tarantinas“ ir UAB „Adavas“, kuriame nurodyta, kad šis susitarimas sudaromas todėl, kad UAB „Iglesija“, Statybos rangos sutarčių Nr. 1 ir Nr. 2 pagrindu prisiėmusi įsipareigojimus tiekti medžiagas – finansinių pajėgumų šiai prievolei vykdyti neturi, todėl už visus UAB „Iglesija“ įsigytus gaminius iš UAB „Tarantinas“ apmokės UAB „Adavas“. Užsakovas UAB „Adavas“ prižiūrėjo, kad UAB „Iglesija“ įsigytų ir parduotų atsakovei identiškai tiek medžiagų, kiek yra reikalinga Statybos rangos sutarčių vykdymui, t. y. tarp UAB „Iglesija“ ir atsakovės UAB „Tarantinas“ nesusiformavo netikėti ar susitarimų pagrindų nekontroliuoti medžiagų pirkimo santykiai. UAB „Tarantinas“ vykdytas medžiagų žaliavos pirkimas buvo skirtas 2018 m. lapkričio 2 d. sudarytos Pirkimo – pardavimo sutarties su atsakove vykdymui. Atsakovė 5 660,51 Eur dydžio skolą UAB „Iglesija“ visiškai padengė: skolos dalis 2 405,52 Eur įskaityta pagal 2019 m. gegužės 16 d. išrašytą sąskaitą – faktūrą, serija TRN001020, likusiai 3 254,99 Eur dydžio skolos daliai atsakovė grąžino iš UAB „Iglesija“ pirktą armatūrą, 2019 m. lapkričio 4 d. už UAB „Iglesija“ atliko mokėjimą Sodrai 304,19 Eur sumai bei 2019 m. gruodžio 20 d. kasos išlaidų kvitu Nr. 0176 išmokėjo trūkstamą 10,64 Eur sumą. Taigi UAB „Iglesija“ neturėjo pagrindo šalims bendradarbiaujant, nepranešus UAB „Tarantinas“, parduoti trečiam asmeniui 5 660,51 Eur dydžio skolos į UAB „Tarantinas“. Apie Reikalavimo perleidimo sutarties sąlygas nebuvo žinoma nei UAB „Iglesija“, nei UAB „Tarantinas“. Atsakovei apie byloje keliamą ginčą dėl skolos priteisimo pagal Reikalavimo perleidimo sutartį tapo žinoma tik teisme gavus ieškinį. UAB „Iglesija“ neturėjo teisės perleisti reikalavimo į teisės į UAB „Tarantinas“. UAB „Iglesija“ kaip kreditoriaus asmuo UAB „Tarantinas“ turėjo esminę reikšmę, kas ir buvo abiejų šių šalių sutarta draudžiant reikalavimo teisės perleidimą be raštiško šalių sutikimo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. balandžio 29 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės atsakovės naudai 2 650 Eur bylinėjimosi išlaidų, priteisė iš ieškovės į valstybės biudžetą 8,30 Eur pašto išlaidų.
7. Nurodė, kad 2018 m. spalio 17 d. UAB „Iglesija“ ir UAB „Adavas“ sudarė Statybos rangos sutartis Nr. ADV-R-PPR-18-10-60-IT ir Nr. ADV-R-PPR-18-10-61-IT, kuriomis sulygo dėl statybos rangos darbų atlikimo objekte Utenos g. 41a, Vilniuje; pagal Sutartis UAB „Iglesija“ veikė kaip rangovas, o UAB „Adavas“ – kaip užsakovas. Nurodytomis statybos rangos sutartimis rangovė UAB „Iglesija“ įsipareigojo iš savo medžiagų tinkamai ir laiku atlikti darbus bei perduoti juos užsakovui, o užsakovas – darbus priimti ir sumokėti jų kainą.
8. 2018 m. spalio 26 tarp trečiojo asmens UAB „Iglesija (pirkėjo) ir UAB „Egivira“ (pardavėjo) buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis Nr. EGV-P-18/10/26-310, kuria pardavėjas įsipareigojo parduoti jam priklausančias prekes, o pirkėjas – jas nupirkti. Taip pat tą pačią dieną, t. y. 2018 m. spalio 26 d. buvo sudarytas trišalis Susitarimas Nr. ADV-B-PPR-18-10-64-IT tarp UAB „Iglesija“, UAB „Egivira“ ir UAB „Adavas“, kuriame nurodyta, kad UAB „Iglesija“ (pirkėjas), UAB „Egivira“ (pardavėjas) ir UAB „Adavas“ (mokėtojas) susitarė, jog mokėtojas apmokės pardavėjui išrašytas PVM sąskaitas faktūras, o pirkėjas įsipareigojo pardavėjo perduotas medžiagas naudoti tik vykdant Statybos rangos sutartyje numatytus darbus (Susitarimo 1 p.). Susitarimo preambulėje šalys nurodė, jog veikia 2018 m. spalio 17 d. Statybos rangos sutarčių ir 2018 m. spalio 22 d. statybos rangos sutarties bei 2018 m. spalio 26 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. EGV-P-18/10/26-310 pagrindais, taip pat pažymėjo, jog pirkėjas neturi finansinio pajėgumo mokėti pardavėjui UAB „Egivira“ už įsigyjamas medžiagas ir jis pageidauja, kad mokėtojas UAB „Adavas“ atsiskaitytų su pardavėju pagal pirkėjo išrašytas sąskaitas; mokėtojas sutiko už pirkėjo įsigytas medžiagas mokėti pardavėjui. 2018 m. lapkričio 9 d. sąskaita – faktūra EGV Nr. 29905 ir dvi 2018 m. lapkričio 22 d. PVM sąskaitos – faktūros EGV Nr. 30140 ir Nr. 30170 patvirtina, jog UAB „Iglesija“ iš UAB „Egivira“ įsigijo armatūros žaliavą, nurodant visose sąskaitose – faktūrose, kad pardavėjui UAB „Egivira“ pagal Susitarimą Nr. ADV-B-PPR-18-10-64-IT apmoka mokėtojas UAB „Adavas“.
9. Siekiant įvykdyti aukščiau nurodytas Statybos rangos sutartis, trečiasis asmuo UAB „Iglesija“ 2018 m. lapkričio 2 d. sudarė su atsakove UAB „Tarantinas“ Pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 2018-11-02, kurios pagrindu atsakovė įsipareigojo pagal atskirą trečiojo asmens UAB „Iglesija“ užsakymą parduoti, o trečiasis asmuo – pirkti juodųjų metalų gaminius: karkasus, lankstinius ir kitus gaminius, kurių kiekis, kaina ir kitos sąlygos detalizuojamos PVM sąskaitose faktūrose. Sutarties 7.1 punktu šalys sulygo, jog neturi teisės perduoti savo įsipareigojimų pagal šią sutartį tretiesiems asmenims be raštiško kitos šalies sutikimo. 2018 m. lapkričio 2 d. UAB „Iglesija“ (pirkėjas), atsakovė (pardavėjas) ir UAB „Adavas“ (mokėtojas) sudarė trišalį Susitarimą Nr. ADV-B-PPR-18-10-67-IT, kuriame nurodė, jog veikia 2018 m. spalio 17 d. Statybos rangos sutarčių ir 2018 m. spalio 22 d. statybos rangos sutarties pagrindais, pirkėjas, vykdydamas prisiimtus įsipareigojimus mokėtojui su pardavėju yra sudaręs pirkimo-pardavimo sutartį, kurios pagrindu perkamos medžiagos, reikalingos vykdyti darbus pagal Statybos rangos sutartį; nurodyta, jog pirkėjas neturi finansinio pajėgumo mokėti pardavėjui už įsigytas medžiagas, todėl pirkėjas pageidauja, kad mokėtojas atsiskaitytų su pardavėju pagal sąskaitas ir sutiko, jog mokėtojo sumokėtos sumos dydžiu pardavėjui būtų mažinami mokėjimai pirkėjui pagal Statybos rangos sutartį. Iš byloje esančio 2019 m. kovo 31 d. skolų suderinimo akto, sudaryto tarp atsakovės ir trečiojo asmens, matyti, jog atsakovės skola sudarė 5 660,51 Eur.
10. 2019 m. balandžio 4 d. UAB „Iglesija“ (pradinis kreditorius) sudarė su ieškove UAB „Livedus“ (naujasis kreditorius) Reikalavimo teisių perleidimo sutartį Nr. 2019-04/04-1, kuria pradinis kreditorius perleido į atsakovę UAB „Tarantinas“ naujam kreditoriui 5 660,51 Eur skolą pagal pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 2018-11-02. UAB „Iglesija“ (pradinis kreditorius) ir ieškovė UAB „Livedus“ sudarė 2019 m. balandžio 5 d. Reikalavimo teisių perleidimo sutarties Nr. 2019/04/04-1 papildymą Nr. 1, kuriuo iš esmės pakeitė skolos atsiradimo pagrindą ir nurodė, jog atsakovė neatsiskaitė su pradiniu kreditoriumi už įsigytas prekes – juodojo metalo žaliavą (armatūrą) – pagal pradinio kreditoriaus išrašytas PVM sąskaitas – faktūras: 2018 m. lapkričio 19 d. GLS Nr. 2018/002 ir 2018 m. lapkričio 30 d. GLS Nr. 2018/006; taip pat papildė Sutarties 2 punktą, detalizuodami perduotinus dokumentus, patvirtinančius Reikalavimo teisės egzistavimą.
11. Teismas sprendė, jog 2018 m. lapkričio 2 d. sutartis ir susitarimas buvo sudaryti tikslu vykdyti statybos rangos sutartimis prisiimtus įsipareigojimus. Svarbu, jog trišaliuose susitarimuose akcentuota, jog šalys veikia 2018 m. spalio 17 d. Statybos rangos sutarčių ir 2018 m. spalio 22 d. statybos rangos sutarties pagrindais, taip pat sulygta, jog UAB „Iglesija“, kaip pirkėjas, vykdydamas prisiimtus įsipareigojimus mokėtojui su pardavėju yra sudaręs pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 2018-11-02, kurios pagrindu perkamos medžiagos, reikalingos vykdyti darbus pagal statybos rangos sutartį; nurodyta, jog pirkėjas neturi finansinio pajėgumo mokėti pardavėjui už įsigytas medžiagas, todėl pirkėjas pageidauja, kad mokėtojas atsiskaitytų su pardavėju pagal sąskaitas ir sutiko, jog mokėtojo sumokėtos sumos dydžiu pardavėjui būtų mažinami mokėjimai pirkėjui pagal statybos rangos sutartį. UAB „Iglesija“ ir atsakovės prisiimti įsipareigojimai 2018 m. lapkričio 2 d. sutartimi ir susitarimu negali būti aiškinami atsietai nuo statybos rangos sutartimis prisiimtų pareigų, 2018 m. lapkričio 2 d. susitarimai yra vertintini kaip statybos rangos teisinių santykių sudėtinė dalis. Nurodytų susitarimų turinys ir tikslai liudija, jog UAB „Iglesija“ pardavė atsakovei medžiagas vykdydama statybos rangos sutartis ir trišalį susitarimą, kuriame dalyvavo ir trečioji šalis, todėl pripažinti, jog atsakovės skola bendrovei „Iglesija“ kilo iš žodinio susitarimo nėra faktinio pagrindo, o aiškinant priešingai, taip kaip teigia ieškovė, būtų paneigtas ne tik susiklosčiusių teisinių santykių pobūdis, bet ir šalių valia, jų tikrieji tikslai bei ketinimai, kurių šalys iš tikrųjų siekė savo susitarimais. Teismas negalėjo ignoruoti konstatuotų faktų apie tai, jog UAB „Iglesija“ išrašė atsakovei 2018 m. lapkričio 19 d. PVM sąskaitą – faktūrą GLS Nr. 2018/002 ir 2018 m. lapkričio 30 d. PVM sąskaitą – faktūrą GLS Nr. 2018-006, iš kurių turinio matyti, jog UAB „Iglesija“ pardavė atsakovei tas pačias iš UAB „Egivira“ įsigytas medžiagas. Tai pagrindžia, jog nurodytų medžiagų įsigijimas ir atsiskaitymas už jas buvo kilęs iš Statybos rangos sutarčių, todėl teismas sprendė, jog įsipareigojimai tarp atsakovės ir trečiojo asmens kilo pagal 2018 m. lapkričio 2 d. Pirkimo – pardavimo sutartį, kuri buvo susijusi su Susitarimu Nr. ADV-B-PPR-18-10-64-IT, o ne iš žodinio susitarimo, kaip teigė ieškovė.
12. Konstatuota, jog pagal pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 2018-11-02, atsakovė įsipareigojo pagal atskirą trečiojo asmens užsakymą parduoti, o trečiasis asmuo – pirkti juodųjų metalų gaminius: karkasus, lankstinius ir kitus gaminius, kurių kiekis, kaina ir kitos sąlygos detalizuojamos PVM sąskaitose faktūrose. Sutarties 7.1 punktu šalys sulygo, jog neturi teisės perduoti savo įsipareigojimų pagal šią sutartį tretiesiems asmenims be raštiško kitos šalies sutikimo. Atsakovė, remdamasi šia Sutarties nuostata ir ginčijo 2019 m. balandžio 4 d. Reikalavimo teisių perleidimo sutartį Nr. 2019/04/04-1, teigdama, jog UAB „Iglesija“, kaip UAB „Tarantinas“ kreditoriaus asmuo, atsakovei turėjo esminę reikšmę, nes atsakovė nesiekė įsigyti iš UAB „Iglesija“ didesnį, nei UAB Iglesija“ užsakymui įvykdyti reikalingą kiekį konkrečių medžiagų ir turėjo pagrįstą lūkestį už įsigytas medžiagas atsiskaityti gaminiais arba tas medžiagas grąžinti. UAB „Iglesija“, vykdydama 2018 m. lapkričio 2 d. pirkimo – pardavimo sutartį atsakovei, buvo sumokėjusi avansą, kas liudija, jog UAB „Iglesija“ siekė gauti metalo gaminius, o atsakovė turėjo lūkestį, jog UAB „Iglesija“ lauks metalo gaminių iš visos savo patiektos metalo žaliavos. Taigi, tokio pobūdžio aplinkybės sudarė pagrindą teismui spręsti, jog šalys nesiekė atsiskaitymo pinigais, nes esant atsakovės įsiskolinimui, UAB „Iglesija“ nebūtų didinusi skolos ir atlikusi avansinių mokėjimų, be to avansiniai mokėjimai, esant nepadengtai atsakovės skolai, tik patvirtina, jog atsakovė su UAB „Iglesija“ siekė atsiskaityti išimtinai gaminiais iš armatūros, o ne likti skolinga pinigais. Tokią išvadą suponuoja pačios UAB „Iglesija“ finansiniai sprendimai, nes atsakovei esant skolingai, UAB „Iglesija“ padidino pastarosios skolą, sumokėdama avansus. Teismas nenustatė žodinio susitarimo, kaip tokio fakto, iš kurio ieškovė kildina savo skolą.
13. UAB „Tarantinas“ ir UAB „Iglesija“, 2018 m. lapkričio 2 d. sudariusios pirkimo – pardavimo sutartį, tą pačią dieną sudarė ir susitarimą dėl įsipareigojimų vykdymo ir atsiskaitymo tvarkos, kas tik patvirtina, kad UAB „Iglesija“, kaip kreditoriaus asmuo, atsakovei turėjo esminę reikšmę, juolab, kad tai išplaukia ir iš abiejų šalių sulygto susitarimo, uždraudžiant reikalavimo teisės perleidimą be raštiško šalių sutikimo. Pagal 2018 m. lapkričio 2 d. sutartį atsakovei nekilo pareiga atlikti mokėjimus pradiniam kreditoriui (tai lėmė sutartinių teisinių santykių pobūdis). Vadinasi, ši sutartis negalėjo būti aptariamos prievolės pagrindu, be to, pagal šią sutartį buvo galimas reikalavimo perleidimas tik esant raštiškam šalių sutikimui. Akivaizdu, jog tokio sutikimo byloje nėra. UAB „Iglesija“ (pradinis kreditorius) ir ieškovė UAB „Livedus“ sudarė 2019 m. balandžio 5 d. Reikalavimo teisių perleidimo sutarties Nr. 2019/04/04-1 papildymą Nr. 1, kuriuo iš esmės pakeitė skolos atsiradimo pagrindą ir nurodė, jog atsakovė neatsiskaitė su pradiniu kreditoriumi už įsigytas prekes – juodojo metalo žaliavą (armatūrą) – pagal pradinio kreditoriaus išrašytas PVM sąskaitas – faktūras, taip pat papildė Sutarties 2 punktą, detalizuodami perduotinus dokumentus, patvirtinančius Reikalavimo teisės egzistavimą. Buvęs UAB „Iglesija“ vadovas perdavė naujam direktoriui V. Z. dokumentus, tame tarpe ir 2019 m. balandžio 4 d. Reikalavimo teisių perleidimo sutartį į skolininką UAB „Tarantinas“, tačiau 2019 m. balandžio 5 d. Reikalavimo teisių perleidimo sutarties Nr. 2019/04/04-1 papildymo Nr. 1 neįtraukė į perduodamų dokumentų aktą, juolab, kad ir 2019 m. gegužės 3 d., ir 2019 m. gegužės 27 d. bylų (dokumentų) perdavimo aktais nurodytas papildymas Nr. 1 perduotas nebuvo. Taigi, nėra aiški nurodyto papildymo kilmė, juo labiau – teisinė reikšmė. L. B. iš UAB „Iglesija“ vadovo pareigų buvo atleistas 2019 m. balandžio 8 d., tuo tarpu ginčo sandoriai sudaryti prieš pat jo atleidimą (2019 m. balandžio 4 d. ir 2019 m. balandžio 5 d.), dėl ko teismas juos vertino kaip abejotinus dėl teisinių pasekmių sukūrimo. Teismas liudytojo L. B. paaiškinimus vertino kaip subjektyvius bei prieštaraujančius byloje konstatuotoms faktinėms aplinkybėms, sutartinių santykių turiniui, be to buvusio vadovo parodymai nėra patvirtinti jokiais kitais įrodymais byloje. 2020 m. sausio 13 d. atsakovė ir trečiasis asmuo sudarė tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą, kuriame nurodė, jog šalys nėra skolingos viena kitai.
14. Teismas sprendė, jog nėra pagrindo pripažinti, kad ieškovės reikalavimas į atsakovę kilo iš 2018 m. lapkričio 19 d. sudaryto žodinio pirkimo - pardavimo sandorio, tuo tarpu iš 2018 m. lapkričio 2 d. pirkimo – pardavimo sutarties Nr. 2018-11-02 jis kilti negalėjo, juolab, kad Sutarties 7.1 p. nustatė, jog šalys neturi teisės perduoti savo įsipareigojimų pagal šią sutartį tretiesiems asmenims be raštiško kitos šalies sutikimo. Teismas sprendė, jog atsakovė įrodė, jog UAB „Iglesija“ kaip kreditoriaus asmuo turėjo jai esminę reikšmę (tai lėmė susiklosčiusių sutartinių teisinių santykių pobūdis tarp šalių). Teismas darė išvadą, jog 2019 m. balandžio 4 d. Reikalavimo teisių perleidimo sutartimi Nr. 2019/04/04-1 buvo pažeistos ne tik pirkimo - pardavimo sutarties nuostatos, draudžiančios šalių įsipareigojimų perleidimą, bet ir CK 6.101 straipsnio 5 dalis. Taigi, reikalavimo teisė naujajam kreditoriui buvo perleista pažeidžiant sąlygas, įtvirtintas tiek įstatyme (CK 6.101 str. 5 d.), tiek 2018 m. lapkričio 2 d. Sutarties 7.1 punkte.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
15. Ieškovė UAB „Livedus“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškovės ieškinį tenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
16. Nurodo, kad antrą kartą nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nebuvo tinkamai nustatyta reikalavimo perleidimo ir atsakovės įsiskolinimo kilmė (prievolės pagrindas), sprendime yra daromos prieštaringos išvados, pirmosios instancijos teismas nevertino byloje esančių įrodymų dalies bei jų visumos, sprendimas negali būti laikomas motyvuotu. Pirmosios instancijos teismas, antrą kartą nagrinėdamas bylą iš esmės, priimtu sprendimu turėjo nustatyti ginčo reikalavimo teisių perleidimo sutartimi įgytos prievolės į atsakovę atsiradimo pagrindą. Pirmosios instancijos teismas reikalavimo teisių perleidimo sutartimi perleistą prievolę kildina iš statybos rangos sutarčių sudarytos su pradiniu kreditoriumi trečiuoju asmeniu ir byloje nedalyvavusiu asmeniu - UAB „Adavas“. Ginčo prievolė pirmosios instancijos teismo yra kildinama iš 2018 m. lapkričio 2 d. Pirkimo-pardavimo sutarties, nors kaip jau minėta, Panevėžio apygardos teismas nutartimi konstatavo prejudicinį faktą, jog „[...] ši sutartis pati savaime negalėjo būti aptariamos prievolės pagrindu“. Skundžiamame sprendime yra padarytos prieštaringos išvados, konstatuoti net 3 skirtingi ginčo prievolės atsiradimo pagrindai, kurie tuo pačiu teismo sprendimu kartu ir pripažįstami, ir neigiami.
17. Priimtas teismo sprendimas negali būti laikomas tinkamai motyvuotu, nes antrą kartą bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme skundžiamu sprendimu nebuvo nustatytas reikalavimo teisių perleidimo sutartimi įgytos prievolės pagrindas. Pirmosios instancijos teismas nepagrindė ir nenurodė, kaip 5 660,51 Eur dydžio atsakovės skola (prievolė) už parduotą juodojo metalo žaliavą gali būti kildinama iš minėtų statybos rangos sutarčių ir kokie sutarčių punktai, trečiojo asmens ir UAB „Adavas“ susitarimai tai patvirtina. Trečiojo asmens ir atsakovės sutartiniai teisiniai santykiai buvo sudaryti su tikslu vykdyti statybos rangos sutartimis prisiimtus įsipareigojimus, tačiau tai nereiškia, kad visi kiti rangovo sudaryti susitarimai su subrangovais, ar paslaugos tiekėjais, ar kitais trečiaisiais asmenimis, kurių pagrindu suteiktomis paslaugomis ir/ar sukurtais daiktais yra vykdoma rangos sutartis, tampa statybos rangos sutarčių sudarytos su užsakovu dalis. Net ir tuo atveju, jeigu sandorio ar susitarimo rezultatas turi tam tikrą ryšį su kitos prievolės įvykdymu, tai nereiškia, jog visos prievolės ir sandoriai gali būti tapatinami, kaip vienas sutartinis teisinis santykis, neva sukuriantis prievoles ir ne sutarties šalims.
18. Skundžiamame sprendime iš esmės kartu konstatuotos dvi prieštaringos išvados, jog 2018 m. lapkričio 2 d. Pirkimo - pardavimo sutartis yra ginčo prievolės pagrindas bei tuo pat metu, jog prievolė iš šios pirkimo-pardavimo sutarties kilti negalėjo. Atsakovės prievolė negalėjo kilti iš jokio kito sandorio ar susitarimo (Statybų rangos sutartys ir/ar kitos sutartys, susitarimai dėl atsikaitimo), kaip tik iš atskiro 2018 m. lapkričio 19 d. pirkimo-pardavimo sandorio dėl juodojo metalo žaliavos (armatūros) pardavimo pagal sąskaitas-faktūras. Ieškovės paaiškinimai ir liudytojo L. B. duoti parodymai teismo nepagrįstai buvo pripažinti kaip subjektyvūs, prieštaraujantys byloje konstatuotoms faktinėms aplinkybėms bei nepatikimi. Atsakovė iš pradžių neneigė 5 660,51 Eur dydžio sumos įsiskolinimo trečiajam asmeniui. Atsakovė į bylos medžiaga nuolatos teikė tikrovės neatitinkančius paaiškinimus, t. y. melagingą informaciją, tiek dėl turimo ofiso patalpų, tiek dėl pradinio kreditoriaus ir atsakovės neva įvykdytų atsikaitymų, nors bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo, kad atsakovės nurodytos aplinkybės dėl ofiso yra melagingos. Apeliantei negali būti perkeliama atsakomybė už trečiojo asmens ir apeliantės buvusių vadovų tam tikrų pareigų nevykdymą ir/ar netinkamą vykdymą. Ginčo reikalavimo teisių sutarties papildymas Nr. 1 laikytinas objektyviu ir teisėtu įrodymu, patvirtinančiu apeliantės turimą reikalavimo teisę į atsakovę. Reikalavimo perleidimo sutartimi įgytos prievolės pagrindas nėra ir negali būti 2018 m. lapkričio 2 d. Pirkimo-pardavimo sutartis, kurios 7.1. punkte numatyta, jog šalys neturi teisės perduoti savo įsipareigojimų pagal šią sutartį tretiesiems asmenims be raštiško kitos šalies sutikimo. Ginčo reikalavimo perleidimo draudimas negali būti kildinamas iš 2018 m. lapkričio 2 d. Pirkimo-pardavimo sutarties, nes ginčo prievolės pagrindas yra 2018 m. lapkričio 19 d. žodinis pirkimo-pardavimo sandoris. Pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti, ar šalys 2018 m. lapkričio 19 d. žodinio pirkimo-pardavimo sandoriu, susitarė apriboti iš šio sandorio kylančios reikalavimo teisės perleidimą. Bylos medžiagoje nėra jokių įrodymų, jog iki ginčo reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo, atsakovės susikaupusi skola trečiajam asmeniui būtų padengta ar įskaityta pagamintomis prekėmis - metalo gaminiais.
19. Buhalterinis užskaitymas buvo atliktas atgaline data, kai jau buvo išnagrinėta byla. Trečiojo asmens juodojo metalo žaliavos - armatūros, įsigijimas ir pardavimas atsakovei prievolių vykdymo aspektu nėra niekaip susijęs su atsakovės priimtu įsipareigojimu atsiskaityti už žaliavą trečiajam asmeniui, o tai, kad trečiasis asmuo su užsakovu suderina atsiskaitymus mažinant rangos sutarties kainą, savaime nepašalina atsakovės pareigos atsiskaityti už įsigytą žaliavą ir nesukuria kreditoriaus esminės reikšmės kriterijaus, draudžiančio perleisti reikalavimo teisę į atsakovę. Pirmosios instancijos teismas taip pat visiškai nevertino, jog atsakovės pateikti įrodymai neginčijamai paneigė atsakovės poziciją, kad UAB „Adavas“ statybos projekte buvo naudojama tik metalo žaliava įsigyta iš UAB „Egivira“. Apeliantės nuomone, net egzistuojant šiai faktinei aplinkybei kreditoriaus esminės reikšmės kriterijus negali būti taikomas, tačiau iš trečiojo asmens išrašytų sąskaitų faktūrų matyti, kad trečiasis asmuo atsakovei pardavė 58,338 tonų žaliavos, o atsakovė pardavė 80,727 tonų gaminių. Trečiasis asmuo, kurio de facto vadovas yra iš esmės pati atsakovė, nutyli faktines aplinkybes dėl gaminių naudojimo statybos objektuose, tačiau visi rašytiniai įrodymai patvirtina, jog metalo žaliava, kurią įsigijo iš trečiojo asmens atsakovės buvo naudojama gaminiams gaminti, o trečiasis asmuo atskirais sandoriais pirko gaminius iš atsakovės ir naudojo savo statybos veikloje pagal poreikį, kuriam išnykus atsakovė negalėjo turėti „pagrįsto lūkesčio“ atsiskaityti gaminiais, o turėjo grąžinti susikaupusią skolą.
Atsiliepimas
20. UAB „Tarantinas“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad skundžiamame sprendime nenurodomi jokie argumentai dėl sutarčių tapatinimo, todėl apeliantės pozicija nurodant sprendimo nepagrįstumo problemą yra nepagrįsta. UAB „Tarantinas“ kategoriškai pareiškia, kad skola 5 660,51 Eur sumai UAB „Iglesija“ kilo iš 2018 m. lapkričio 2 d. tarp UAB „Tarantinas“ ir pradinio kreditoriaus UAB „Iglesija“ sudarytos Pirkimo - pardavimo sutarties, kuria šalys susitarė, kad draudžia perleisti skolinį reikalavimą trečioms šalims be raštiško šalies sutikimo. UAB „Tarantinas“ pozicija niekada nesikeitė, buvo nuosekli. UAB „Tarantinas“ byloje nuosekliai išdėstė, kad 2018 m. lapkričio 2 d. tarp atsakovės UAB „Tarantinas“ ir pradinio kreditoriaus UAB „Iglesija“ buvo sudaryta Pirkimo - pardavimo sutartis Nr. 2018-11-02, kurios pagrindu, atsakovė pagal atskirą pradinio kreditoriaus užsakymą įsipareigojo parduoti, o pradinis kreditorius įsipareigojo pirkti juodųjų metalų gaminius: karkasus, lankstinius ir kitus gaminius, kurių kiekis, kaina ir kitos sąlygos bus detalizuojamos PVM sąskaitose – faktūrose. UAB „Iglesija“ prekių tiekimas UAB „Tarantinas“ nebuvo savitikslis, o sąlygotas išimtinai sudarytos Statybos rangos sutarties vykdymui reikalingų specifinių gaminių ir pagaminimo paslaugų pirkimo būtent iš UAB „Tarantinas“. Teismas pagrįstai ir teisėtai suabejojo apeliantės netikėtai atrasto Reikalavimo perleidimo sutarties papildymo Nr. 1 teisėtumu. Liudytojas L. B., duodamas paaiškinimus bylą pirmą kartą nagrinėjant pirmos instancijos metu, apie reikalavimo perleidimo sutarties papildymą Nr. 1 net neužsiminė, aplinkybių apie tai, kad toks dokumentas buvo koreguojamas, kas jį organizavo ir kt. - net neprisiminė. Tokiu būdu vertinama, kad visgi reikalavimo perleidimo sutarties papildymas Nr. 1 - jame įrašytai jo parengimo datai iš tiesų net neegzistavo. Trečiasis asmuo UAB „Iglesija“, kaip kreditorius, turėjo esminę reikšmę atsakovei. Šią poziciją patvirtina pačios UAB „Iglesija“ finansiniai sprendimai apie tai, kad UAB „Tarantinui“, esant skolingam UAB „Iglesijai“, pastaroji vis tiek didino UAB „Tarantinas“ skolą mokėdama avansus.
21. UAB „Tarantinas“ skola UAB „Iglesija“ negali būti kildinama iš žodinio 2018 m. lapkričio 19 d. pirkimo - pardavimo sandorio, nes UAB „Iglesija“ reikalavimas susiformavo iš esmės iš UAB „Iglesija“ avansu sumokėtų pinigų už laukiamus metalo gaminius, tiekiamus pagal 2018 m. lapkričio 2 d. pirkimo - pardavimo sutartį ir pagal kurią reikalavimo perleidimas trečiam asmeniui be UAB „Tarantinas“ raštiško sutikimo buvo draudžiamas, ką visiškai teisingai ir pagrįstai nustatė pirmos instancijos teismas šioje byloje. Ieškovas klaidina teismą pasvarstymais apie tai, kad neva UAB „Tarantinas“ iš UAB „Iglesija“ turėjo įsigyti tik tiek metalo žaliavos, kiek UAB „Iglesija“ būtų užsakiusi metalo gaminių: nei UAB „Iglesija“ sudarytoje sutartyje su UAB „Egivira“ dėl metalo žaliavos įsigijimo, nei UAB „Tarantinas“ su UAB „Iglesija“ sudarytoje sutartyje dėl metalo gaminių pardavimo nėra nurodyti tikslūs medžiagų ir gaminių kiekiai, kainos, svoris ir pan. Reikalavimo perleidimo sutartis su tarp UAB „Iglesija“ ir UAB „Livedus“ buvo sudaryta 2019-04-04, tuo tarpu L. B. iš UAB „Iglesija“ direktoriaus pareigų atleistas 2019-04-08, taigi neatmestina galimybė, kad ši sutartis sudaryta atgaline data. Tarp perduotų UAB „Iglesija“ dokumentų nebuvo reikalavimo perleidimo sutarties priedo, kuris yra pateiktas į šią bylą ją nagrinėjant pakartotinai, kaip „netikėtai surastas“. UAB „Livedus“ reikalavimo perleidimo sutartis su UAB „Iglesija“ sudarė dar tomis datomis, kai UAB „Livedus“ dar net nebuvo įsteigta. Pagaminti metalo gaminiai ir iki šiol yra įtraukti UAB „Iglesija“ apskaitos registrus, gaminiai yra saugomi UAB „Tarantinas“ patalpose, kas negali būti vertinama kaip formalus atsiskaitymas natūra.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkinamas.
22. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
23. Byloje nustatyta, kad 2018 m. spalio 17 d. UAB „Iglesija“ ir UAB „Adavas“ sudarė Statybos rangos sutartis Nr. ADV-R-PPR-18-10-60-IT ir Nr. ADV-R-PPR-18-10-61-IT, kuriomis sulygo dėl statybos rangos darbų atlikimo objekte Utenos g. 41a, Vilniuje; pagal Sutartis UAB „Iglesija“ veikė kaip rangovas, o UAB „Adavas“ – kaip užsakovas. Nurodytomis Statybos rangos sutartimis rangovė UAB „Iglesija“ įsipareigojo iš savo medžiagų tinkamai ir laiku atlikti darbus bei perduoti juos užsakovui, o užsakovas – darbus priimti ir sumokėti jų kainą. 2018 m. spalio 26 d. tarp trečiojo asmens UAB „Iglesija (pirkėjo) ir UAB „Egivira“ (pardavėjo) buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis Nr. EGV-P-18/10/26-310, kuria pardavėjas įsipareigojo parduoti jam priklausančias prekes, o pirkėjas – jas nupirkti. Taip pat tą pačią dieną, t. y. 2018 m. spalio 26 d. buvo sudarytas trišalis Susitarimas Nr. ADV-B-PPR-18-10-64-IT tarp UAB „Iglesija“, UAB „Egivira“ ir UAB „Adavas“, kuriame nurodyta, kad UAB „Iglesija“ (pirkėjas), UAB „Egivira“ (pardavėjas) ir UAB „Adavas“ (mokėtojas) susitarė, jog mokėtojas apmokės pardavėjui išrašytas PVM sąskaitas faktūras, o pirkėjas įsipareigojo pardavėjo perduotas medžiagas naudoti tik vykdant Statybos rangos sutartyje numatytus darbus (Susitarimo 1 p.). Susitarimo preambulėje šalys nurodė, jog veikia 2018 m. spalio 17 d. Statybos rangos sutarčių ir 2018 m. spalio 22 d. statybos rangos sutarties bei 2018 m. spalio 26 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. EGV-P-18/10/26-310 pagrindais; taip pat pažymėjo, jog pirkėjas neturi finansinio pajėgumo mokėti pardavėjui UAB „Egivira“ už įsigyjamas medžiagas ir jis pageidauja, kad mokėtojas UAB „Adavas“ atsiskaitytų su pardavėju pagal pirkėjo išrašytas sąskaitas; mokėtojas sutiko už pirkėjo įsigytas medžiagas mokėti pardavėjui. 2018 m. lapkričio 9 d. sąskaita – faktūra EGV Nr. 29905 ir dvi 2018 m. lapkričio 22 d. PVM sąskaitos – faktūros EGV Nr. 30140 ir Nr. 30170 patvirtina, jog UAB „Iglesija“ iš UAB „Egivira“ įsigijo armatūros žaliavą, nurodant visose sąskaitose – faktūrose, kad pardavėjui UAB „Egivira“ pagal Susitarimą Nr. ADV-B-PPR-18-10-64-IT apmoka mokėtojas UAB „Adavas“.
24. UAB „Iglesija“ 2018 m. lapkričio 2 d. sudarė su atsakove UAB „Tarantinas“ Pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 2018-11-02, kurios pagrindu atsakovė įsipareigojo pagal atskirą trečiojo asmens UAB „Iglesija“ užsakymą parduoti, o trečiasis asmuo – pirkti juodųjų metalų gaminius: karkasus, lankstinius ir kitus gaminius, kurių kiekis, kaina ir kitos sąlygos detalizuojamos PVM sąskaitose faktūrose. Sutarties 7.1 punktu šalys sulygo, jog neturi teisės perduoti savo įsipareigojimų pagal šią sutartį tretiesiems asmenims be raštiško kitos šalies sutikimo. 2018 m. lapkričio 2 d. UAB „Iglesija“ (pirkėjas), atsakovė (pardavėjas) ir UAB „Adavas“ (mokėtojas) sudarė trišalį Susitarimą Nr. ADV-B-PPR-18-10-67-IT, kuriame nurodė, jog veikia 2018 m. spalio 17 d. Statybos rangos sutarčių ir 2018 m. spalio 22 d. statybos rangos sutarties pagrindais. 2019 m. balandžio 4 d. UAB „Iglesija“ (pradinis kreditorius) sudarė su ieškove UAB „Livedus“ (naujasis kreditorius) Reikalavimo teisių perleidimo sutartį Nr. 2019-04/04-1, kuria pradinis kreditorius perleido į atsakovę UAB „Tarantinas“ naujam kreditoriui 5 660,51 Eur skolą pagal pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 2018-11-02. UAB „Iglesija“ ir UAB „Livedus“ sudarė 2019 m. balandžio 5 d. Reikalavimo teisių perleidimo sutarties Nr. 2019/04/04-1 papildymą Nr. 1.
25. Byloje yra kilęs ginčas dėl 2019 m. balandžio 4 d. Reikalavimo teisių perleidimo sutarties Nr. 2019/04/04-1, kuria pradinis kreditorius UAB „Iglesija“ perleido naujajam kreditoriui - ieškovei UAB „Livedus“ 5 660,51 Eur skolą į atsakovę UAB „Tarantinas“. Panevėžio apygardos teismas, bylą nagrinėjęs apeliacine tvarka, 2020 m. rugsėjo 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-485-828/2020 nurodė, jog „neatsiejamai nuo tarp šalių kilusio ginčo turėjo būti vertinamas prievolės, kuri perleista reikalavimo perleidimo sutartimi, pagrindas. Apeliantė nurodo, kad jos reikalavimas į atsakovę yra kilęs iš 2018 m. lapkričio 19 d. sudaryto žodinio pirkimo - pardavimo sandorio. Atsakovė neigia tokį sandorį buvus. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad šios prievolės pagrindas 2019 m. balandžio 4 d. reikalavimo perleidimo sutartyje nurodyta pirkimo – pardavimo sutartis Nr. 2018-11-02 (2018-11-02). Tačiau pagal šią sutartį atsakovė jokių mokėjimų pradiniam kreditoriui atlikti neprivalėjo. Todėl ši sutartis pati savaime negalėjo būti aptariamos prievolės pagrindu. Tokiu būdu nenustatyta, kokie konkrečiai teisiniai santykiai buvo skolos, kuri perleista 2019 m. balandžio 4 d. Reikalavimo teisių perleidimo sutartimi Nr. 2019/04/04-1 pagrindu, ar pagal jų esmę reikalavimo nebuvo draudžiama perleisti. Tuo labiau, kad bylos šalys nurodo skirtingą šios prievolės atsiradimo pagrindą bei priešinga yra ir bylos šalių pozicija dėl draudimo perleisti tokį reikalavimą“.
26. Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, jog priimtas teismo sprendimas negali būti laikomas tinkamai motyvuotu, nes antrą kartą bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme skundžiamu sprendimu nebuvo nustatytas reikalavimo teisių perleidimo sutartimi įgytos prievolės pagrindas. Pagal pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 2018-11-02, atsakovė įsipareigojo pagal atskirą trečiojo asmens užsakymą parduoti, o trečiasis asmuo – pirkti juodųjų metalų gaminius: karkasus, lankstinius ir kitus gaminius, kurių kiekis, kaina ir kitos sąlygos detalizuojamos PVM sąskaitose faktūrose. Sutarties 7.1 punktu šalys sulygo, jog neturi teisės perduoti savo įsipareigojimų pagal šią sutartį tretiesiems asmenims be raštiško kitos šalies sutikimo. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas šalių santykius, pagrįstai sprendė, kad UAB „Iglesija“, vykdydama 2018 m. lapkričio 2 d. pirkimo – pardavimo sutartį atsakovei, buvo sumokėjusi avansą: 2018 m. gruodžio 28 d. – 2 600 Eur ir 2019 m. vasario 18 d. – 2 400 Eur, kas patvirtina, jog UAB „Iglesija“ siekė gauti metalo gaminius, o atsakovė turėjo lūkestį, jog UAB „Iglesija“ lauks metalo gaminių iš visos savo patiektos metalo žaliavos. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, šios aplinkybės patvirtina, jog šalys nesiekė atsiskaitymo pinigais, nes esant atsakovės įsiskolinimui UAB „Iglesija“ nebūtų didinusi skolos ir atlikusi avansinių mokėjimų. Sumokėti avansiniai mokėjimai, kai atsakovės skola dar nebuvo padengta, patvirtina, jog atsakovė su UAB „Iglesija“ siekė atsiskaityti gaminiais iš armatūros, o ne likti skolinga pinigais. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog tokią išvadą suponuoja pačios UAB „Iglesija“ finansiniai sprendimai, nes atsakovei esant skolingai, UAB „Iglesija“ padidino pastarosios skolą, sumokėdama avansus. Apeliantė nesutinka su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, tačiau nepateikia jokių įrodymų, kurie paneigtų tokias teismo išvadas.
27. Apeliantė apeliaciniame skunde teigia, jog skundžiamame sprendime yra padarytos prieštaringos išvados, konstatuoti net 3 skirtingi ginčo prievolės atsiradimo pagrindai, kurie tuo pačiu teismo sprendimu kartu ir pripažįstami, ir neigiami. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, jog teismas sprendė, kad atsakovės skolos bendrovei „Iglesija“ pagrindas buvo avansiniai mokėjimai už metalo gaminius, kurie turėjo būti tiekiami pagal 2018 m. lapkričio 2 d. Pirkimo - pardavimo sutartį, tuo tarpu kildinti atsakovės skolą iš žodinio 2018 m. lapkričio 19 d. pirkimo – pardavimo sandorio nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Teisėjų kolegija pritaria šioms pirmosios instancijos teismo išvadoms, jos yra pagrįstos byloje esančiais įrodymais ir šalių sudarytomis sutartimis.
28. Atsakovė, remdamasi šia Sutarties nuostata ginčijo 2019 m. balandžio 4 d. Reikalavimo teisių perleidimo sutartį Nr. 2019/04/04-1, teigdama, jog UAB „Iglesija“, kaip UAB „Tarantinas“ kreditoriaus asmuo, atsakovei turėjo esminę reikšmę, nes atsakovė nesiekė įsigyti iš UAB „Iglesija“ didesnį, nei UAB Iglesija“ užsakymui įvykdyti reikalingą kiekį konkrečių medžiagų ir turėjo pagrįstą lūkestį už įsigytas medžiagas atsiskaityti gaminiais arba tas medžiagas grąžinti. Kreditoriaus reikalavimo teisė, kaip prievolinė subjektinė teisė, yra savarankiškas civilinių teisinių santykių objektas (CK 1.112 straipsnio 1 dalis), todėl gali būti perleista kitam asmeniui bendraisiais pagrindais (CK 1.112 straipsnio 2 dalis). CK 6.101 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. Reikalavimo teisės perleidimas neturi pažeisti skolininko teisių ir labiau suvaržyti jo prievolės. Aptariamo straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad be skolininko sutikimo kreditoriui draudžiama perleisti reikalavimą, jeigu kreditoriaus asmuo skolininkui turi esminę reikšmę. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos šalių elgesys patvirtina, jog trečiasis asmuo UAB „Iglesija“ kaip kreditorius turėjo esminę reikšmę atsakovei. Bylos medžiaga patvirtina, kad nors UAB „Tarantinas“ buvo skolinga UAB „Iglesija“, pastaroji vis tiek didino UAB „Tarantinas“ skolą sumokėdama jam avansus. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad ši UAB „Tarantinas“ skola buvo mažinama išimtinai tik UAB „Tarantinas“ tiekiamų gaminių sąskaita. Pats UAB „Iglesija“ elgesys rodo, jog ji turėjo pagrįstą lūkestį UAB „Tarantinas“ už pervestus pinigus tiekti metalo gaminius. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovė įrodė, jog UAB „Iglesija“ kaip kreditoriaus asmuo turėjo jai esminę reikšmę (tai lėmė susiklosčiusių sutartinių teisinių santykių pobūdis tarp šalių). Pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad 2019 m. balandžio 4 d. Reikalavimo teisių perleidimo sutartimi Nr. 2019/04/04-1 buvo pažeistos ne tik pirkimo - pardavimo sutarties nuostatos, draudžiančios šalių įsipareigojimų perleidimą, bet ir CK 6.101 straipsnio 5 dalis.
29. Apeliantė apeliaciniame skunde nesutinka su tuo, jog pirmosios instancijos teismas liudytojo L. B. paaiškinimus pripažino subjektyviais, prieštaraujančiais byloje konstatuotoms faktinėms aplinkybėms bei nepatikimais. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad aplinkybė, jog asmuo, apklausiamas kaip liudytojas, gali būti suinteresuotas duoti vienai šaliai palankius parodymus, nėra pagrindas atsisakyti apklausti asmenį kaip liudytoją, jo duotų parodymų nevertinti kaip įrodymų šaltinio – įrodinėjimo priemonės, o joje esančių faktinių duomenų kaip įrodymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-158/2008). Taigi, net ir suinteresuoti asmenys gali būti kviečiami ir apklausiami kaip liudytojai, tačiau jų parodymai turi būti įvertinami pagal visus įrodymams keliamus reikalavimus – ar jie išsamūs ir tikslūs, ar siejasi su byloje nustatinėjamomis aplinkybėmis, ar yra objektyvūs ir patikimi. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs liudytojų paaiškinimus pažymėjo, jog juos analizuoja visos bylos faktinių aplinkybių kontekste. Teismas vertino juos kaip subjektyvius bei prieštaraujančius byloje konstatuotoms faktinėms aplinkybėms, sutartinių santykių turiniui. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesuabsoliutino šio liudytojo paaiškino, o vertino jo paaiškinimus kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas liudytojo paaiškinimus atsižvelgė į tai, kad liudytojas buvo atleistas iš pareigų, neįtraukė reikalavimo teisių perleidimo papildymo į perduotinų dokumentų aktą.
30. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog buvusio vadovo parodymai nėra patvirtinti jokiais kitais įrodymais byloje. Apeliantė, nesutikdama su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nenurodo jokių konkrečių argumentų, kurie paneigtų tokias teismo padarytas išvadas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Apeliantė, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, iš esmės kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Apeliantė teigia, kad teismas neanalizavo specifinių įrodymų, dėl jų nepasisakė, tačiau iš skundžiamo teismo sprendimo matyti, jog teismas išsamiai analizavo byloje esančią medžiagą ir vertino visus esančius neaiškumus. Apeliantė iš esmės nesutinka su tokiu teismo sprendimu ir siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu faktinės aplinkybės būtų nustatytos kitaip, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Nesant duomenų, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas, kitokia apelianto nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio ir vertinimo neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik apelianto nurodytais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga. Nuodugni pirmosios instancijos teismui pateiktų procesinių dokumentų, teismo išdėstytų motyvų analizė neleidžia daryti išvados, jog kažkurios reikšmingos aplinkybės arba su jomis susiję įrodymai, pagrindžiantys ieškovo ieškinio reikalavimus, teismo nebuvo įvertinti. Teismo sprendimas yra išsamiai motyvuotas ir priimtas išanalizavus bylos medžiagą ir grindžiamas byloje esančiais įrodymais.
31. Dėl kitų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06- 01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).
32. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nustatė ir ištyrė visas reikšmingas bylai aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis bei motyvais dėl ginčo esmės, todėl sprendžia, jog ieškovės UAB „Livedus“ apeliacinio skundo argumentais keisti arba naikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 29 d. sprendimą nėra teisinio pagrindo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme
33. Atsižvelgiant į apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą, yra pagrindas atsakovės UAB „Tarantinas“ prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, priteisimo tenkinti, atsakovei iš ieškovės priteisiant 1 000 Eur.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teismas
nutaria:
Ieškovės UAB „Livedus“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės UAB „Livedus“ atsakovės UAB „Tarantinas“ naudai 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.