- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-09-22
- Bylos Nr.
- e2A-485-828/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-16558-2019-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vygintas Mažuika, Eigirdas Činka, Nijolė Danguolė Smetonienė
- Ieškovas
- UAB „Livedus“
- Atsakovas
- UAB „Tarantinas“
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eigirdo Činkos, Vyginto Mažuikos (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Nijolės Danguolės Smetonienės, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Livedus“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1062-294/2020 pagal ieškovės UAB „Livedus“ ieškinį atsakovei UAB „Tarantinas“ dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB „Livedus“ prašė priteisti iš atsakovės UAB „Tarantinas“ jos naudai 5 660,51 Eur dydžio skolą; 6 proc. dydžio metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei visas turėtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad 2018 m. lapkričio 2 d. tarp atsakovės UAB „Tarantinas“ ir pradinio kreditoriaus UAB „Igesija“ buvo sudaryta Pirkimo - pardavimo sutartis pagal kurią atsakovė pagal atskirą pradinio kreditoriaus užsakymą parduoda, o pradinis kreditorius perka juodųjų metalų gaminius: karkasus, lankstinius ir kitus gaminius, kurių kiekis, kaina ir kitos sąlygos detalizuojamos PVM sąskaitose faktūrose. 2018 m. lapkričio mėn. viduryje atsakovė UAB „Tarantinas“ informavo pradinį kreditorių UAB „Igesija“, jog dėl žaliavos (juodojo metalo armatūros) trūkumo, pagal pateiktus užsakymus neturi galimybės vykdyti 2018 m. lapkričio 2 d. sudarytos Pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 2018-1102 dėl juodųjų metalų gaminių pardavimo. Atsakovė UAB „Tarantinas“ ir pradinis kreditorius UAB „Iglesija“ sudarė susitarimą, kurio pagrindu pradinis kreditorius UAB „Iglesija“ įsipareigojo UAB „Tarantinas“ parduoti juodojo metalo žaliavą – armatūrą, o atsakovė UAB „Tarantinas“ įsipareigojo pradiniam kreditoriui UAB „Iglesija“ apmokėti už įsigytas prekes pagal išrašytas PVM Sąskaitas - faktūras. Remiantis minėtu susitarimu bei išrašytomis PVM Sąskaitomis - faktūromis pradinis kreditorius UAB „Iglesija“ pardavė UAB „Tarantinas“ juodojo metalo žaliavą – armatūrą, už bendrą – 40 041,61 Eur dydžio sumą. Atsižvelgiant į tai, kad šalis siejo tarpusavio įsipareigojimai atsakovės UAB „Tarantinas“ įsiskolinimas pradiniam kreditoriui UAB „Iglesija“ buvo įskaitomas 2018 m. lapkričio 2 d. sudarytos Pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 2018-11-02 pagrindu, atsakovės išrašytomis PVM sąskaitomis - faktūromis už parduotus juoduosius metalo gaminius.
3. Remiantis išrašytomis šalių PVM sąskaitomis-faktūromis bei atliktais mokėjimais, 2018 m. gruodžio 31 d. atsakovė UAB „Tarantinas“ turėjo 10 307,77 Eur dydžio sumos įsiskolinimą pradiniam kreditoriui UAB „Iglesija“. 2019 m. sausio 29 d. tarp atsakovo UAB „Tarantinas“ ir pradinio kreditoriaus UAB „Iglesija“ buvo sudarytas Tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktas, kuriuo atsakovė UAB „Tarantinas“ patvirtino 10 307,77 Eur dydžio sumos įsiskolinimą pradiniam kreditoriui UAB „Iglesija“. 2019 m. vasario 18 d. pradinis kreditorius UAB „Iglesija“ atsakovei UAB „Tarantinas“ atliko 2 400 Eur dydžio sumos avansinį mokėjimą, todėl remiantis 2019 m. sausio 29 d. Tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktu, išrašytomis PVM Sąskaitomis-faktūromis bei atliktu mokėjimu, atsakovė UAB „Tarantinas“ turėjo 5 660,51 Eur dydžio sumos įsiskolinimą pradiniam kreditoriui UAB „Iglesija“. Pradinis kreditorius UAB „Iglesija“ atsakovą UAB „Tarantinas“ žodžiu ragino geranoriškai sumokėti 5 660,51 Eur dydžio skolą, 2019 m. kovo 31 d. pateikė Aktą dėl skolų suderinimo Nr. 2019/03-1, kuriuo prašė patvirtinti, jog po užskaitymo 2019 m. kovo 31 d. UAB „Tarantinas“ lieka skolinga UAB „Iglesija“ naudai 5 660,51 Eur dydžio sumą, tačiau nei skolos patvirtinimo, nei skolos geranoriško apmokėjimo pradinis kreditorius UAB „Iglesija“ iš atsakovės UAB „Tarantinas“ nesulaukė.
4. 2019 m. balandžio 4 d. Reikalavimo teisių perleidimo sutarties Nr. 2019/04/04-1 pagrindu, pradinis kreditorius UAB „Iglesija“ naujajam kreditoriui ieškovei UAB „Livedus“ perleido 5 660,51 Eur dydžio sumos reikalavimo teisę į skolininkę, atsakovę UAB „Tarantinas“. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.109 straipsnio nuostatomis, naujasis kreditorius 2019 m. balandžio 19 d. atsakovei, jo registruotos buveinės adresu, išsiuntė 2019 m. balandžio 5 d. Pranešimą dėl kreditoriaus pasikeitimo, pateikė Reikalavimo teisių perleidimo sutartį bei geranoriškai paprašė sumokėti 5 660,51 Eur dydžio skolą į naujojo kreditoriaus atsiskaitomąją banko sąskaitą, tačiau atsakovė to nepadarė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. vasario 18 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė visiškai, priteisė iš ieškovės atsakovei 1 350 Eur teisinės pagalbos išlaidas.
6. Teismas nustatė, kad 2018 m. lapkričio 2 d. tarp atsakovės UAB „Tarantinas“ ir pradinio kreditoriaus UAB „Igesija“ buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 2018-11-02, kurios pagrindu, atsakovė pagal atskirą pradinio kreditoriaus užsakymą parduoda, o pradinis kreditorius perka juodųjų metalų gaminius: karkasus, lankstinius ir kitus gaminius, kurių kiekis, kaina ir kitos sąlygos detalizuojamos PVM sąskaitose faktūrose. Atsakovė patvirtino, kad ieškinio pateikimo dienai buvo skolinga pradiniam kreditoriui ieškovės reikalaujamą priteisti 5 660,51 Eur sumą, kita vertus bylos nagrinėjimo metu gaminiai buvo gaminami ir su pradiniu kreditoriumi toliau vyko bendradarbiavimas.
7. Pradinio kreditoriaus ir skolininko sudarytos sutarties 7.1 punktas numatė, kad šalys neturi teisės perduoti savo įsipareigojimų pagal šią sutartį tretiesiems asmenims be raštiško kitos šalies sutikimo. Atsakovė neginčijo skolos dydžio, tačiau reiškė nesutikimą dėl reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo.
8. Teismas nustatė, kad tarp pradinio kreditoriaus ir atsakovės nebuvo pinigų pervedimo už armatūros perdavimą. Šalių vadovai paaiškino, kad pradinis kreditorius teikdavo medžiagą gaminių gamybai atsakovui, ši medžiaga perduodama įforminant sąskaitą faktūrą, tačiau gaminiai pristatomi konkrečiai statybvietei, vėliau sudaromas tarpusavio skolų užskaitymo aktas, kuriame nurodoma, kad atsakovė pradiniam kreditoriui neskolinga (medžiagos kaina užskaitoma darbų kainai).
9. Be to, vykstant bylos nagrinėjimui buvo gauti duomenys, kad pateikus medžiagą (už kurią ieškovė prašo priteisti skolą), gaminiai buvo pagaminti ir pristatyti, todėl šiai dienai pačios skolos tarp pradinio kreditoriaus ir atsakovės nebelikę.
10. Teismas sprendė, kad sutartimi šalys tiesioginio draudimo perleisti reikalavimą nenumatė, tačiau žvelgiant į tai pagal realias šalių teises ir pareigas akivaizdu, kad šalis siejo tampresni ryšiai nei sutartyje numatyti, t. y. ieškovei tiesiogiai atsakovė pinigų nepervesdavo, todėl laikė, kad šalys dėl draudimo perkleisti reikalavimą galėjo susitarti.
11. Teismas sprendė, kad tarp pradinio kreditoriaus ir atsakovės visiškai atsiskaityta, todėl skolos priteisimu atsakovė būtų priversta antrą kartą skolą atlyginti (nepaisant, kad pirminis skolos sumokėjimas užskaitytas atliktų darbų kaina). Tuo labiau, kad skolos perleidimas atliktas pasikeitus pradinio kreditoriaus vadovui.
12. Iš apklaustų liudytojų parodymų bei šalių atstovų paaiškinimų teismas darė išvadą, kad atsakovė pagal reikalaujamą sumą yra atsiskaičiusi (atlikusi atitinkamus darbus ir gaminius pristačiusi pradinio kreditoriaus nurodytam asmeniui statybvietėje).
13. Todėl aukščiau išdėstytais motyvais teismas darė išvadą, kad teismui nepateikti įrodymai, kurie patvirtintų ieškovės reikalavimo teisę, įgytą reikalavimo perleidimo sutartimi, sprendė, kad sudarius Reikalavimo teisių perleidimo sutartį buvo pažeistos sutarties nuostatos (draudžiančios šalių įsipareigojimų perleidimą) ir ieškovė neįrodė savo ieškinio dėl skolos išieškojimo pagrįstumo, todėl ieškinį dėl skolos priteisimo iš atsakovės atmetė visiškai.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
14. Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Livedus“ prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti bei priteisti visas turėtas bylinėjimosi išlaidas.
15. Apeliantė nesutinka su teismo motyvais ir išvadomis, kadangi sprendime remiantis tais pačiais įrodymais yra daromos prieštaringos išvados, nevertinta byloje esančių įrodymų visuma, o priimtas procesinis sprendimas – atmesti ieškinį, yra iš esmės nemotyvuotas, t. y. iš sprendimo turinio nėra galimybės nustatyti konkretaus ieškinio atmetimo pagrindo. Nurodo, kad sprendžiant klausimą dėl reikalavimo teisės perleidimo draudimo nustatymo, daromos kelios viena kitai prieštaraujančios išvados. Teismas nepagrįstai atsakovės įsiskolinimą kildiną iš 2018 m. lapkričio 2 d. pirkimo - padavimo sutarties Nr. 2018-11-02, ko pasėkoje sprendime nepagrįstai konstatuota, jog sudarius 2019 m. balandžio 4 d. Reikalavimo teisių perleidimo sutartį Nr. 2019/04/04-1 buvo pažeistos pirkimo - pardavimo sutarties nuostatos draudžiančios šalių įsipareigojimų perleidimą.
Žemesnės instancijos teismas
16. Pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir atmesdamas ieškovės ieškinį visiškai nevertino byloje esančių rašytinių įrodymų, liudytojų duotų parodymų bei jų visumos. Nurodo, kad 2018 m. lapkričio 2 d. tarp atsakovės ir pradinio kreditoriaus UAB „Igesija“ buvo sudaryta Pirkimo - pardavimo sutartis Nr. 2018-11-02, kurios pagrindu, atsakovė pagal atskirą pradinio kreditoriaus užsakymą parduoda, o pradinis kreditorius perka juodųjų metalų gaminius: karkasus, lankstinius ir kitus gaminius, kurių kiekis, kaina ir kitos sąlygos detalizuojamos PVM sąskaitose faktūrose. Todėl ir ginčo reikalavimo teisė į atsakovę iš 2018 m. lapkričio 2 d. Pirkimo - pardavimo sutarties Nr. 2018-11-02 negali būti kildinama.
17. Bylos nagrinėjimo metu, kaip liudytojas apklaustas pradinio kreditoriaus UAB „Iglesija“ direktorius L. B., patvirtino, jog praėjus maždaug 2 (dviem) savaitėm po 2018 m. lapkričio 2 d. pirkimo - pardavimo sutarties Nr. 2018-11-02 pasirašymo, atsakovė informavo pradinį kreditorių UAB „Iglesija“, jog neturi galimybės įvykdyti prisiimtų sutartinių įsipareigojimų, nes neturi metalo žaliavos (armatūros) metalo gaminiams gaminti. 2018 m. lapkričio 19 d. tarp pradinio kreditoriaus UAB „Iglesija“ ir atsakovės buvo sudarytas atskiras žodinis pirkimo - pardavimo sandoris, kurio pagrindu, pradinis kreditorius UAB „Iglesija“ įsipareigojo atsakovei parduoti juodojo metalo žaliavą – armatūrą, o atsakovė įsipareigojo pradiniam kreditoriui UAB „Iglesija“ apmokėti už įsigytas prekes pagal išrašytas PVM sąskaitas-faktūras. Pažymi, kad bylos nagrinėjimo metu, atsakovė neginčijo faktinės aplinkybės, jog 2019 m. lapkričio 19 d. žodinio pirkimo pardavimo sandorio pagrindu, iš pradinio kreditoriaus UAB „Iglesija“, įgijo juodojo metalo žaliavą. Paminėtos faktinės aplinkybės, kurios nustatytinos remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais bei liudytojų duotais parodymais, neginčijamai patvirtina, kad atsakovės 5 660,51 Eur dydžio sumos įsiskolinimas pradiniam kreditoriui UAB „Iglesija“ yra ir turi būti kildinamas iš 2018 m. lapkričio 19 d. sudaryto žodinio pirkimo - pardavimo sandorio, kurio pagrindu, pradinis kreditorius UAB „Iglesija“ pardavė juodojo metalo žaliavą (armatūrą) atsakovei bei įgijo reikalavimo teisę. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertindamas byloje esančių įrodymų visumą iškreipė tarp atsakovės ir pradinio kreditoriaus UAB „Iglesija“ susiklosčiusius sutartinius, prievolinius santykius, ko pasėkoje visiškai nepagrįstai konstatavo, jog pradinio kreditoriaus UAB „Iglesija“ 5 660,51 Eur dydžio sumos reikalavimo teisė į atsakovę kyla iš 2018 m. lapkričio 2 d. pirkimo - pardavimo sutarties Nr. 2018-11-02. Todėl teismas visiškai nepagrįstai konstatavo, kad pradinio kreditoriaus UAB „Iglesija“ ir ieškovės sudaryta 2019 m. balandžio 4 d. Reikalavimo teisių perleidimo sutartis Nr. 2019/04/04-1, pažeidė pradinio kreditoriaus UAB „Iglesija“ ir atsakovės sudarytos 2018 m. lapkričio 2 d. pirkimo-pardavimo sutarties 7.1. punktą.
18. Pažymi, kad liudytojas L. B., bylos nagrinėjimo metu, patvirtino, jog 2018 m. lapkričio 19 d. žodinio pirkimo - pardavimo sandorio sudarymo metu, šalys nesusitarė drausti ateityje perleisi reikalavimo teisės tretiesiems asmenims. Todėl pradinio kreditoriaus UAB „Iglesija“ ir ieškovės, naujojo kreditoriaus, sudaryta 2019 m. balandžio 4 d. Reikalavimo perleidimo sutartis laikytina teisėta, suteikianti pagrindą ieškovei pagrįstai reikalauti skolos priteisimo iš atsakovės.
19. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas konstatuodamas, jog ginčo Reikalavimo perleidimo sutartis pažeidė 2018 m. lapkričio 2 d. pirkimo - pardavimo sutarties Nr. 2018-11-02 nuostatas, peržengė nagrinėjamo ginčo ribas, nes atsakovė savo procesiniuose dokumentuose neginčijo 2019 m. balandžio 4 d. Reikalavimo teisių perleidimo sutarties Nr. 2019/04/04-1, taip pat neprašė jos pripažinti negaliojančia, todėl ji laikytina teisėta, galiojanti ir suteikianti ieškovei teisę reikalauti skolos priteisimo iš atsakovės.
20. Pirmosios instancijos teismas vertindamas byloje esančius įrodymus nepagrįstai ir iš esmės klaidingai konstatuoja faktinę aplinkybę, jog iš pradinio kreditoriaus UAB „Iglesija“ duodamos žaliavos atsakovė gamino metalo gaminius, nes tarp šalių buvo sudaryti 2 (du) atskiri pirkimo-pardavimo sandoriai, kurių pagrindu, šalys tarpusavyje įgijo kreditorinius reikalavimus, skola buvo mažinama atliekant tarpusavio skolų užskaitymus, tačiau tai nereiškia, kad atsakovei išnyko piniginė prievolė tinkamai atsiskaityti už praduotas prekes. 2019 m. vasario mėn. pradiniam kreditoriui UAB „Iglesija“ metalo gaminių poreikis išnyko, todėl sumažinti skolos tarpusavio užskaitymais tolimesnės galimybės nebuvo. Bylos nagrinėjimo metu, pradinio kreditoriaus UAB „Iglesija“ direktorius patvirtino, kad iki ginčo reikalavimo teisių perleidimo sutarties sudarymo, ne kartą kreipėsi į atsakovę dėl 5 660,51 Eur dydžio sumos skolos grąžinimo už parduotas prekę (armatūrą), tačiau atsakovė vengė įvykdyti prisiimta prievolę. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, jog iki ginčo reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo, susikaupusi skola buvo padengta ar įskaityta parduotomis prekėmis, taip pat nepateikė jokių duomenų, jog pradinis kreditorius pateikė užsakymus dėl metalo gaminių įsigijimo. Todėl teismo argumentai dėl reikalavimo teisės perleidimo ribojimo nėra pagrįsti, nes reikalavimo teisę dėl skolos priteisimo galėjo įgyvendinti ir pradinis kreditorius, o pastarajam neįgyvendinus – naujasis kreditorius. Atsakovės kaip skolininkės padėtis pasikeitus kreditoriams nepablogėjo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas laikytinas visiškai nepagrįstu bei prieštaraujantis suformuotai teismų praktikai tokio pobūdžio bylose pvz.: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. vasario 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-22-313/2018.
Šalies argumentai
23. Apeliantė taip pat mano, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 185 straipsnyje bei 270 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas pareigas - motyvuoti teismo sprendimą bei įvertinti byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Skundžiamame sprendime pateikiami tik bendro pobūdžio formalūs motyvai ir nevertintas nė vienas ieškovės tiek procesiniuose dokumentuose, tiek žodiniuose paaiškinimuose pateiktas argumentas bei įrodymas.
Atsiliepimas
24. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė UAB „Tarantinas“ prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog nesutinka su apeliaciniu skundu, nes ieškovė savo argumentų nepagrindžia konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis, jas formuoja kaip įvykusias, tačiau tų įvykių detalių, kurios akivaizdžiai turėtų būti – nepateikia ir net nesusivokia kad jų nebuvimas iš esmės demaskuoja reikalavimo neteisėtumą. Teismas tinkamai taikė įrodymų vertinimo taisykles ir atmesdamas ieškovės ieškinį tinkamai vertino byloje esančius rašytinius įrodymus, liudytojų duotus parodymus bei jų visumą.
Šalies argumentai
25. Apeliantė klaidingai nurodo, kad neva 2018 m. lapkričio mėn. viduryje, atsakovė informavo pradinį kreditorių UAB „Iglesija“ apie tai, jog dėl žaliavos (juodojo metalo armatūros) trūkumo neturi galimybės vykdyti 2018 m. lapkričio 2 d. sudarytos pirkimo – pardavimo sutarties dėl juodųjų metalų gaminių pardavimo, nes po sutarties pasirašymo tą pačią dieną buvo sudarytas trišalis susitarimas dėl žaliavos. Be to, byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad dėl skolos buvo kreiptasi daug kartų į atsakovę. Ieškovė nenurodė įgyto reikalavimo tiksliųjų faktinių aplinkybių, išskyrus argumentus apie tai, kad pradinio kreditoriaus UAB „Iglesija“ kreditorinis reikalavimas į atsakovę susiformavo žodinio susitarimo pagrindu, tačiau su kuo buvo tartasi žodžiu taip ir nenurodė. Taip pat nenurodyta kokios žodinio susitarimo sąlygos, todėl manytina, kad šis žodinis susitarimas yra sukurtas dirbtinai. Pati ieškovė teikdama ieškinį savo reikalavimą kildino iš 2018 m. lapkričio 2 d. sudarytos pirkimo – pardavimo sutarties, ir tik po to, kai atsakovė nurodė į draudimą perleisti reikalavimą, ieškovė pateikė versiją apie reikalavimą, kildinamą iš žodinės sutarties sudarymo. Todėl ieškovė, vadovaujantis CK 6.101 straipsnio 1 dalyje numatytu teisiniu pagrindu, neturėjo pagrindo tikėtis, kad jos sudaryta reikalavimo teisių perleidimo sutartis su pradiniu kreditoriumi UAB „Iglesija“ nesant raštiško UAB „Tarantinas“ sutikimo tokiam sandoriui, gali būti laikoma teisėta.
Žemesnės instancijos teismas
26. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas vertindamas byloje esančius įrodymus pagrįstai ir teisingai konstatavo faktinę aplinkybę, jog iš pradinio kreditoriaus UAB „Iglesija“ duodamos žaliavos atsakovė gamino metalo gaminius. Tarp šalių susiklostė tiek paslaugų teikimo, tiek pirkimo - pardavimo sutartiniai santykiai, bei pradinis kreditorius UAB „Iglesija“ ir Atsakovas įgijo priešpriešinius reikalavimus. Būtent dėl šių priešpriešinių santykių valdymo ir buvo susitarta, kad atsakovė neatliks piniginių mokėjimų už pirktą metalo žaliavą (armatūrą), nes skola buvo mažinama atliekant tarpusavio skolų užskaitymus, kas reiškia, kad pradinis kreditorius atsakovei turėjo esminę reikšmę sandoryje. Be to, atsakovė pilnai atsiskaitė su pradiniu kreditoriumi, o dokumentai buvo pateikti vėliau vien dėl to, kad buvęs direktorius UAB „Iglesija“ delsė juos atiduoti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
27. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas ribų, nustatytų apeliaciniu skundu (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu yra pripažįstamas toks atvejis, kai pirmosios instancijos teismas nusprendžia dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų. Pagal CPK 266 str. teismui nagrinėjant bylą draudžiama spręsti klausimus dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų.
28. Civilinio proceso tikslai apibrėžti CPK 2 straipsnyje. Teismas, kaip teisingumą vykdanti institucija, turi atitinkamas teises ir pareigas, nukreiptas civilinio proceso tikslų įgyvendinimo link. Teismas, atsižvelgdamas į šalių ginčo pobūdį, byloje taikytinų teisės normų turinį, patikslina įrodinėjimo dalyką ir nurodo šalims, kurias aplinkybes byloje būtina nustatyti, pareikalauja iš jų įrodymų, derindamas šalių teisines pozicijas, išsprendžia procesinę byloje dalyvaujančių asmenų padėtį (CPK 159, 179, 225 straipsniai).
29. CPK 47 straipsnio 1 dalis numato, kad asmuo, kurio teisėms ir pareigoms gali turėti įtakos bylos išsprendimas, gali būti įtrauktas dalyvauti byloje ir teismo iniciatyva. Situacijoje, kai ieškovas nereiškia reikalavimo šiam asmeniui ir nė viena iš šalių neprašo įtraukti jį dalyvauti byloje, teismas, bylos nagrinėjimo metu nustatęs, kad nedalyvaujančio byloje asmens teisėms ir pareigoms gali turėti įtakos bylos išsprendimas, turi tokį asmenį įtraukti į bylą savo iniciatyva.
30. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad asmuo įtraukiamas į teismo procesą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, tuo atveju, kai, atsižvelgiant į to asmens ir vienos iš šalių materialiojo teisinio santykio pobūdį, procesas gali paveikti, nors ir netiesiogiai, to asmens materialiąsias subjektines teises ir pareigas. Kadangi trečiąjį asmenį tam tikras materialusis teisinis santykis sieja tik su viena iš šalių, tai jis dalyvauja procese su ta šalimi. Pagrindinis trečiojo asmens dalyvavimo procese tikslas – padėti šaliai, su kuria jis dalyvauja, laimėti bylą ir taip išvengti savo materialiosios teisinės padėties pablogėjimo. Taigi trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, dalyvavimą procese gali pagrįsti tik atitinkamas jo ir vienos iš proceso šalių materialusis teisinis santykis ir teisinis procesinis suinteresuotumas bylos baigtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-334/2011). Tam, jog asmuo galėtų įstoti į bylą kaip trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, būtinas pakankamas (glaudus) nagrinėjamos bylos teisinis ryšys su trečiojo asmens materialiosiomis teisėmis ir pareigomis. Šis ryšys nustatomas kiekvienu konkrečiu atveju teismui įvertinus susiklosčiusius teisinius santykius ir faktines bylos aplinkybes, kurių gali būti įvairiausių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-21/2010).
31. Civilinio proceso teisės trečiųjų asmenų instituto tikslas – užtikrinti proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą. Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų (CPK 47 straipsnis), turi teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi ir įstatymo nustatytą galimybę šį interesą įgyvendinti, įstodami į prasidėjusį teisminį ginčą. Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, nėra tiesioginiai tarp šalių atsiradusio materialinio teisinio santykio subjektai, tačiau jie gali būti susiję materialiniais teisiniais santykiais su viena iš šalių taip, kad priimtas teismo sprendimas daro įtaką jų teisių apimčiai. Jie dalyvauja byloje vienos iš ginčo šalių pusėje tam, kad išvengtų savo teisinės padėties pablogėjimo, ir gali būti įtraukiami į prasidėjusį procesą ne tik savo pačių iniciatyva, bet ir kitų dalyvaujančių asmenų ar teismo iniciatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-161/2009).
32. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2018 m. lapkričio 2 d. atsakovė UAB „Tarantinas“ ir pradinis kreditorius UAB „Iglesija“ sudarė pirkimo - pardavimo sutartį Nr. 2018-11-02, pagal kurią atsakovė pagal atskirą pradinio kreditoriaus užsakymą parduoda, o pradinis kreditorius perka juodųjų metalų gaminius: karkasus, lankstinius ir kitus gaminius, kurių kiekis, kaina ir kitos sąlygos detalizuojamos PVM sąskaitose faktūrose. Šios sutarties pagrindu, išrašytomis PVM sąskaitomis - faktūromis, t.p. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktais, atsakovė UAB „Tarantinas“ turėjo 5 660,51 Eur dydžio sumos įsiskolinimą pradiniam kreditoriui UAB „Iglesija“.
33. 2019 m. balandžio 4 d. Reikalavimo teisių perleidimo sutarties Nr. 2019/04/04-1 pagrindu, pradinis kreditorius UAB „Iglesija“ naujajam kreditoriui ieškovei UAB „Livedus“ perleido 5 660,51 Eur dydžio sumos reikalavimo teisę į skolininkę, atsakovę UAB „Tarantinas“.
34. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad tarp pradinio kreditoriaus ir atsakovės visiškai atsiskaityta, todėl skolos priteisimu atsakovė būtų priversta antrą kartą sumokėti skolą. Taip pat sprendė, kad sudarius Reikalavimo teisių perleidimo sutartį buvo pažeistos sutarties nuostatos (draudžiančios šalių įsipareigojimų perleidimą) ir ieškovė neįrodė savo ieškinio dėl skolos išieškojimo pagrįstumo.
35. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas gali turėti įtakos pradinio kreditoriaus UAB „Iglesija“ teisėms ir pareigoms. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad ieškovė siekia skolą prisiteisti iš UAB „Tarantinas“ pagal reikalavimo perleidimo sutartį, kai tuo tarpu UAB „Ilgesija“ su UAB „Tarantinas“ yra atsiskaitę tarpusavyje pilnai, turėjo pareigą svarstyti klausimą dėl UAB „Igesija“ įtraukimo į bylą trečiuoju asmeniu. Pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva UAB „Ilgesija“ neįtraukė į bylos nagrinėjimą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, nors atsakovė ginčijo ieškovės nurodytas aplinkybes, susijusias skolos turėjimu UAB „Ilgesija“ bei nurodė, kad su UAB „Ilgesija“ yra pilnai atsiskaičiusi. Be to, akivaizdu, kad, sprendžiant ieškovės reikalavimus dėl skolos priteisimo iš atsakovės, UAB „Ilgesija“, kuri perdavė reikalavimą atsakovei, turi teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi.
36. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, kad atsakovė ieškovei nėra skolinga, kadangi atsiskaityta su pradiniu kreditoriumi (UAB „Iglesija“), nusprendė dėl neįtraukto dalyvauti byloje asmens – UAB „Iglesija“ - materialiųjų teisių ir pareigų. Tai yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas).
37. Be to teisėjų kolegija pažymi, kad neatsiejamai nuo tarp šalių kilusio ginčo turėjo būti vertinamas prievolės, kuri perleista reikalavimo perleidimo sutartimi, pagrindas. Apeliantė nurodo, kad jos reikalavimas į atsakovę yra kilęs iš 2018 m. lapkričio 19 d. sudaryto žodinio pirkimo - pardavimo sandorio. Atsakovė neigia tokį sandorį buvus. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad šios prievolės pagrindas 2019 m. balandžio 4 d. reikalavimo perleidimo sutartyje nurodyta pirkimo – pardavimo sutartis Nr. 2018-11-02 (2018-11-02). Tačiau pagal šią sutartį atsakovė jokių mokėjimų pradiniam kreditoriui atlikti neprivalėjo. Todėl ši sutartis pati savaime negalėjo būti aptariamos prievolės pagrindu. Tokiu būdu nenustatyta, kokie konkrečiai teisiniai santykiai buvo skolos, kuri perleista 2019 m. balandžio 4 d. Reikalavimo teisių perleidimo sutartimi Nr. 2019/04/04-1 pagrindu, ar pagal jų esmę reikalavimo nebuvo draudžiama perleisti. Tuo labiau, kad bylos šalys nurodo skirtingą šios prievolės atsiradimo pagrindą bei priešinga yra ir bylos šalių pozicija dėl draudimo perleisti tokį reikalavimą. Tokiu būdu pripažįstama, kad pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
38. Todėl konstatuojama, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias teismo vaidmenį, užtikrinant, jog byla būtų teisingai išnagrinėta pagal civilinio proceso taisykles, ir padarė esminius proceso teisės normų pažeidimus : nusprendė dėl nedalyvaujančio byloje UAB „Iglesija“ teisių ir pareigų (CPK 266 straipsnis) bei nenustatė prievolės, įgytos reikalavimo perleidimo sutartimi, atsiradimo pagrindo, tokiu būdu neatskleisdamas bylos esmės. Nustatyti proceso teisės pažeidimai, siekiant neriboti byloje dalyvaujančių asmenų teisės į apeliaciją, negali būti pašalinti bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo ir bylos esmės neatskleidimo naikintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
39. Apeliantė UAB „Livedus“ sumokėjo 127 Eur žyminį mokestį už apeliacinį skundą pagal 2020 m. kovo 19 d. mokėjimo nurodymą. Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl nurodyto absoliutaus jo negaliojimo pagrindo, yra teisinis pagrindas apeliantei grąžinti šį žyminį mokestį, pavedant nutarties vykdymą šioje dalyje Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (CPK 80 straipsnis, 87 straipsnis).
40. Bylą grąžinant nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, apeliacinės instancijos teismas nesprendžia kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tarp šalių klausimo, nes visos bylinėjimosi išlaidos, įskaitant ir šalių apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidos, susijusias su šalių turėtomis atstovavimo išlaidomis, turės būti paskirstytos bylą išnagrinėjus iš naujo pirmosios instancijos teisme, atsižvelgiant į galutinį materialųjį teisinį ginčo išsprendimo rezultatą (CPK 93 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 18 d. sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Grąžinti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Livedus“ 2020 m. kovo 19 d. sumokėtą 127 Eur (vienas šimtas dvidešimt septynis eurus) žyminį mokestį už paduotą apeliacinį skundą.