- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-06-22
- Bylos Nr.
- e2S-1545-864/2017
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Ramunė Mikonienė
- Pareiškėjas
- V. B. P., A. P.
- Suinteresuotas asmuo
- Vilniaus apskrities VMI, AB „Energijos skirstymo operatorius“, J. J., E. K., A. K., UAB „Antakalnio būstas“, S. S., UAB „Vilniaus energija“, M. K., UAB „Bitė Lietuva“, AB „Telia Lietuva“, UAB „Denticija“, AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“, UAB „Vilniaus vandenys“, UAB „Apsaugos komanda“, UAB „Skolų rizikos sprendimai“, UAB „Sergel group“, Vilniaus apskrities VPK, Vilniaus miesto savivaldybės administracija, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, Lindorff Oy filialas
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja R. M. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjų V. B. P. ir A. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutarties atsisakyti priimti pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo (suinteresuoti asmenys: Vilniaus apskrities VMI, AB „Energijos skirstymo operatorius“, J. J., E. K., A. K., UAB „Antakalnio būstas“, S. S., UAB „Vilniaus energija“, M. K., UAB „Bitė Lietuva“, AB „Telia Lietuva“, UAB „Denticija“, AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“, UAB „Vilniaus vandenys“, UAB „Apsaugos komanda“, UAB „Skolų rizikos sprendimai“, UAB „Sergel group“, Vilniaus apskrities VPK, Vilniaus miesto savivaldybės administracija, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, Lindorff Oy filialas, antstoliai G. B., I. K., V. V., D. B., V. M., R. K., B. P., I. B., A. B., D. M., R. V., N. Š.-S., D. K., D. Š., I. G.),
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėjai V. B. P. ir A. P. 2017 m. gegužės 15 d. pateikė pareiškimą, kuriuo prašė jiems iškelti bankroto bylą. Paaiškino, kad jų įsiskolinimai kreditoriams siekia daugiau nei 2600000 Eur sumą, kurių grąžinimui nepakanka turimo turto ir gaunamų pajamų.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. balandžio 24 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjų Violetos B. P. ir A. P. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, kadangi yra įsiteisėjęs teismo sprendimas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Nustatė, kad pareiškėjų pateiktas pareiškimas dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo grindžiamas iš esmės analogiškomis aplinkybėmis, įrodymais, kuriuos analizavo ir vertino Vilniaus miesto apylinkės teismas (2016 m. liepos 15 d. nutartis Nr. 2FB-21709-820/2016) ir Vilniaus apygardos teismas (2016 m. spalio 26 d. nutartis Nr. 2S-2068-794/2016) ir kurių pagrindu buvo atsisakyta iškelti bankroto bylą. Nors naujai teismui pateiktą pareiškimą grindė tuo, kad teismui atsisakius iškelti fizinio asmens bankroto bylą skolos kreditoriams ne sumažėjo, o padidėjo ir sudaro virš 2600000 Eur sumą, tačiau pareiškimo pateikimo teismui dienai apie turimus kreditorius bendrą skolos suma nurodoma 816913,99 Eur. Tuo tarpu anksčiau teismų nagrinėtoje byloje buvo konstatuota, kad pareiškėjų bendra turto vertė yra 1182807 Eur, kurios pilnai pakanka atsiskaityti su visais kreditoriais. Todėl teismas sprendė, kad anksčiau teismų padaryta išvada dėl pareiškėjų mokumo nepasikeitė ir reiškiant naują pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Nurodė, kad pagal teismų praktiką Fizinių asmenų bankroto įstatymas nedraudžia pakartotinai kreiptis su tuo pačiu reikalavimu dėl bankroto bylos iškėlimo, jeigu toks klausimas teismo jau buvo spręstas ir bankroto byla fiziniam asmeniui nebuvo iškelta, tačiau įstatymas draudžia teismui priimti nagrinėti ieškinį, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (CPK 137 str. 2 d. 4 p.).
III. Atskirojo skundo argumentai
Pareiškėjai V. B. P. ir A. P. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartį ir perduoti pareiškimo dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Paaiškino, kad faktinių aplinkybių pasikeitimas gali būti nustatytas tik išnagrinėjus bankroto bylos iškėlimo klausimą iš esmės, bet ne pareiškimo dėl bankroto bylos fiziniam asmeniui iškėlimo priėmimo stadijoje. Pareiškėjams kreipiantis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo antrąkart, faktinės aplinkybės buvo pasikeitusios. Pirmą kartą sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo, nebuvo vertinamos aplinkybės, kad pareiškėjų pradelsti įsiskolinimai (kartu su netesybomis, priskaičiuotomis palūkanomis ir kitomis mokėtinomis sumomis kreditoriams (vykdymo išlaidomis ir kt.) yra net tris kartus didesni nei pareiškėjams nuosavybės teise priklausančio turto vertė. Vertingiausias pareiškėjų turtas yra žemės sklypas ir administracinis pastatas su parduotuvės patalpomis, esančiomis (duomenys neskelbtini), buvo perduotas išieškotojui V. V. už 627200 Eur, o antstolis G. B. toliau vykdo likusio pareiškėjų įsiskolinimo 1685083,55 Eur sumai išieškojimą. Pareiškėjų likusio turto vertė tesiekia 160091 Eur sumą, vidutinės mėnesinės pajamos sudaro 416 Eur. Taigi, pareiškėjų turto masė, skirtingai nei finansinė padėtis, yra kardinaliai pasikeitusi. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškimo priėmimo klausimą, pareiškimą atsisakė priimti remdamasis ir aplinkybėmis, kurios galėjo būti nustatytos tik išnagrinėjus bankroto bylos iškėlimo klausimą, o ne sprendžiant pareiškimo priėmimo klausimą: neaišku kaip buvo apskaičiuotas bendras pareiškėjų pradelstų įsiskolinimų dydis 816913,99 Eur sumai, kai pareiškime buvo aiškiai nurodyta, kad šio pareiškimo pateikimo teismui dienai bendri įsiskolinimai viršijo 2600000 Eur sumą; neaišku kaip apskaičiuotas pareiškėjų pradelstų įsiskolinimų bendras dydis buvo palygintas su pastariesiems nuosavybės teise priklausančio turto verte, kuri buvo nustatyta pasiremiant įsiteisėjusia teismo nutartimi ankstesnėje bankroto byloje, bet ne vertinant aktualių į šią bylą pateiktų duomenų/dokumentų apie tikslią jų vertę, ir tuo remiantis nustatyta, kad pareiškėjai negali būti laikomi nemokiais FABĮ 2 straipsnio 2 dalies prasme ir nėra pagrindo ir šiuo atveju kelti jiems bankroto bylos.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų pareiškėjai nenurodė ir apeliacinės instancijos teismas jų nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).
Dėl naujų įrodymų prijungimo
Pareiškėjai apeliacinės instancijos teismui pateikė naujus įrodymus – nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini) išrašus; antstolio G. B. 2017 m. balandžio 26 d. patvarkymą dėl prisijungimo prie išieškojimo. Pagal CPK 314 str. apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi, naujų įrodymų priėmimo draudimas nėra absoliutus. Fizinių asmenų bankroto bylos yra susijusios su viešuoju interesu, o teismo pareiga yra ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti byloje teisingą sprendimą, todėl apeliacinės instancijos teismas prijungia naujus įrodymus prie bylos.
Dėl ginčo esmės
Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pareiškėjų pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsisakyta priimti CPK 137 str. 2 d. 4 p. pagrindu, motyvuojant tuo, kad pareiškimas yra tapatus anksčiau išnagrinėtam Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2FB-21709-820/2016 ir apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-2068-794/2016. Apeliantai teigia, kad faktinės aplinkybės (konkrečiai turto mastas) pakito, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo pareiškimų tapatumą.
Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, Fizinių asmenų bankroto įstatymas nedraudžia pakartotinai kreiptis su tuo pačiu reikalavimu dėl bankroto bylos iškėlimo, jeigu toks klausimas teismo jau buvo spręstas ir bankroto byla fiziniam asmeniui nebuvo iškelta. Tačiau įstatymas draudžia teismui priimti nagrinėti ieškinį, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (CPK 137 str. 2 d. 4 p.). Siekdamas pakartotinio pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo nagrinėjimo, apeliantai turėjo pareigą pagrįsti savo pareiškimą naujomis faktinėmis aplinkybėmis. Ieškinio pagrindas pripažįstamas tapačiu, kai ieškinys grindžiamas tais pačiais juridiniais faktais. Reikalavimo grindimas iš esmės tais pačiais, tačiau papildytais ar (ir) patikslintais faktais taip pat reiškia tapataus ieškinio pareiškimo situaciją.
Siekiant įvertinti abiejų pareiškimų tapatumą, apeliacinės instancijos teismas išreikalavo Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinę bylą Nr. 2FB-21709-820/2016, kurioje pirmą kartą buvo sprendžiamas bankroto bylos iškėlimo pareiškėjams klausimas; taip pat įpareigojo antstolį G. B., vykdantį išieškojimą iš pareiškėjų didžiausio kreditoriaus V. V. naudai, pateikti informaciją apie neišieškoto skolos, tame tarpe vykdomųjų išlaidų, likutį.
Susipažinęs su atsiųsta Vilniaus miesto apylinkės teismo civiline byla Nr. 2FB-21709-820/2016 bei antstolio G. B. pateikta informacija, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pareiškėjų naujai pareikštas pareiškimas nėra visiškai tapatus ankstesniajam. Pirma, vėlesniame pareiškime yra detaliau išdėstytos nemokumo atsiradimo aplinkybės, nei ankstesniajame. Antra, vykdymo procese realizavus pareiškėjų turtą (duomenys neskelbtini), ženkliai pasikeitė pareiškėjų turto masė – sumažėjo nuo 1182807 Eur iki 160091 Eur. Trečia, pareiškėjų gaunamos pajamos vidutiniškai sumažėjo nuo 600 Eur iki 400 Eur. Tuo tarpu antstolio G. B. pateikta informacija tvirtina, kad vien pareiškėjų įsiskolinimas vienam kreditoriui (iš 34) V. V. siekia 1685083,55 Eur, vykdymo išlaidos sudaro – 67403,34 Eur. Fizinių asmenų bankroto įstatymo 2 str. 2 d. nustatyta, kad fizinio asmens nemokumas tai yra fizinio asmens būklė, kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas (9500 Eur). Taigi akivaizdu, kad faktinė situacija nuo ankstesniojo pareiškimo nagrinėjimo, kurio metu konstatuotas pareiškėjų mokumas, pasikeitė, nes preliminariai įvertinus pareiškėjų turto ir pradelstų įsiskolinimų masę, pareiškėjai galimai atitinka FABĮ 2 str. 2 d. nustatytą nemokumo būklę (konkreti išvada gali būti daroma tik išnagrinėjus ginčą iš esmės). Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad ženkliai pasikeitus pareiškėjų turtinei padėčiai, pareiškėjai įgijo teisę kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir tokiam pareiškimui negalėjo būti taikomos CPK 137 str. 2 d. 4 p. nuostatos.
Be to, pirmosios instancijos teismas, kilus neaiškumų dėl pareiškėjų įsiskolinimų masto (iš tikrųjų pareiškime nurodytoje lentelėje įsiskolinimų sumą sudaro 816886,99 Eur be palūkanų, netesybų, vykdymo išlaidų ir pan., nors pareiškime taip pat teigiama, kad įsipareigojimai kreditoriams sudaro mažiausiai 2600000 Eur), turėjo pareikalauti ištaisyti pareiškimo trūkumus, t. y. pateikti kreditorių sąrašą su konkrečiomis reikalavimų sumomis ir įvykdymo terminais (CPK 138 str., FABĮ 4 str. 4 d. 5 p.), o ne iš karto atsisakyti priimti pareiškimą.
Remiantis nurodytu, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pakartotinį pareiškėjų pareiškimą atsisakė priimti skubotai, neįvertinęs visų pasikeitusių faktinių aplinkybių bei nesiėmęs jokių priemonių, siekiant pašalinti pareiškime nurodytų aplinkybių prieštaringumą. Todėl skundžiama nutartis naikinama ir klausimas dėl pareiškimo priėmimo perduodamas spręsti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Sprendžiant pareiškimo priėmimo klausimą iš naujo, pirmosios instancijos teismas turėtų įpareigoti pareiškėjus pateikti patikslintą kreditorių sąrašą, kuris griežtai atitiktų FABĮ 4 str. 4 d. 5 p. reikalavimus keliamus įsipareigojimų kreditoriams dydžiui ir atsiskaitymo terminams.
Kiti atskirojo skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis Nr. 3K-3-252/2010).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartį panaikinti ir perduoti pareiškėjų V. B. P. ir A. P. pareiškimo dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.