- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-10-26
- Bylos Nr.
- 2S-2068-794/2016
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vaclovas Paulikas
- Pareiškėjas
- Violetos B
- Suinteresuotas asmuo
- V. V., UAB „Apsaugos komanda“, UAB „Antakalnio būstas“, UAB „Lindorff“, S. S., VSDFV Vilniaus skyrius, Valstybinė mokesčių inspekcija, Vilniaus miesto savivaldybės administracija, UAB „Vilniaus energija“, M. K., A. K., E. K., J. J., Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, Vilniaus AVPK Vilniaus rajono PK, UAB „Bitė Lietuva“, UAB „Vilniaus vandenys“, AB „TEO LT“
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vaclovas Paulikas, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs pareiškėjų Violetos B. P. ir A. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 15 d. nutarties atsisakyti iškelti fizinio asmens bankroto bylą (suinteresuoti asmenys: V. V., UAB „Apsaugos komanda“, UAB „Antakalnio būstas“, UAB „Lindorff“, S. S., VSDFV Vilniaus skyrius, Valstybinė mokesčių inspekcija, Vilniaus miesto savivaldybės administracija, UAB „Vilniaus energija“, M. K., A. K., E. K., J. J., Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, Vilniaus AVPK Vilniaus rajono PK, UAB „Bitė Lietuva“, UAB „Vilniaus vandenys“, AB „TEO LT“),
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėjai Violeta B. P. ir A. P. pareiškimu prašė iškelti jiems bankroto bylą. Paaiškino, kad yra nemokūs, gaunamų pajamų ir turimo turto nepakanka įvykdyti kreditorinius įsipareigojimus. Su kreditoriumi V. V. sudarė paskolos sutartį, pagal kurią gavo 650000 Lt paskolą, nors dokumentuose nurodyta 573000 Eur. Paskolą panaudojo kitų paskolų grąžinimui bankui ir fiziniam asmeniui. Gavus šią paskolą bankas panaikino hipoteką. Buvo siekiama parengti sklypo detalųjį planą ir pardavus jį atsiskaityti su kreditoriais. Šiuo metu vyksta teisminis procesas, kuriame ginčijama paskolos suma gauta iš V. V. Sutartu terminu nepavyko įgyvendinti verslo plano – parengti detalaus plano, todėl prasidėjo priverstinis išieškojimas. Kitų skolų susidarymą įtakojo ekonominė krizė, nes investavus į pareiškėjų turimą bendrovę paslaugų verslas per krizę nukentėjo pirmiausiai. Pareiškėjų įsiskolinimai sudaro 814554,81 Eur, o turto vertė apie 390900 Eur.
Suinteresuotas asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija, BAB bankas SNORAS, Vilniaus miesto savivaldybės administracija, S. S., UAB „Antakalnio būstas“ prašė klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo spręsti teismo nuožiūra.
Suinteresuotas asmuo VSDFV Vilniaus skyrius prašė iškelti pareiškėjams bankroto bylą, nes jie yra nemokūs.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo V. V. prašė netenkinti pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo. Paaiškino, jog 2011 m. sausio mėnesį A. P. suinteresuotam asmeniui pateikė verslo pasiūlymą. Kreditorius paskolino 573000 Eur iki 2013 m. vasario 28 d., tačiau verslo planas nebuvo įvykdytas, paskola negrąžinta. Nuo to laiko iki 2015 m. liepos 04 d. pareiškėjai klaidino, jog turtas tuoj bus parduotas ir paskola grąžinta, tačiau tai padaryta nebuvo.
Suinteresuotas asmuo UAB „Vilniaus energija“ prašė pareiškimo netenkinti. Paaiškino, kad būtina nustatyti, kaip ekonominė krizė paveikė pareiškėjų mokumą, taip pat kokią reikšmę naujai prisiimti įsipareigojimai turėjo bendrai pareiškėjų nemokumo dinamikai, ar pasiskolintos lėšos buvo naudojamos protingai. Pareiškėjai nesiima priemonių gauti pakankamai lėšų ir atsikaityti su kreditoriais. Abejonių pareiškėjų sąžiningumu kelia ir prašoma poreikių tenkinimui reikalinga suma, kuri yra didesnė, nei gaunamos pajamos. Pareiškėjai nepateikė duomenų apie realias priežastis sukėlusias nemokumą, nepateikė paaiškinimų apie būsimas pajamas, nepateikė bankų sąskaitų detalizacijos, nenurodė kreditų panaudojimo tikslų ir faktinio jų panaudojimo.
Suinteresuotas asmuo A. K. prašė nekelti pareiškėjams bankroto bylos. Paaiškino, kad 2007 m. sausio 1 d. paskolino pareiškėjui A. P. 35380 Eur iki 2007 m. balandžio 15 d. Įsipareigojimo užtikrinimui žadėjo įkeisti butą, esantį (duomenys neskelbtini). 2010 m. lapkričio 22 d. pareiškėjai surašė susitarimą, kad jei neatsikaitys, tai atsiskaitys nekilnojamuoju turtu – pastatu, esančiu (duomenys neskelbtini). Pranešus apie ketinimą kreiptis į teismą, pareiškėjas A. P. pareiškė, jog suinteresuotas asmuo viską praras. Pareiškėjai, skolindamiesi nuslėpė aplinkybę, jog buvo paėmę 260658 Eur paskolą iš banko, kad turi kitų kreditorių. Vėliau, negrąžinę turimų skolų toliau skolinosi iš kitų kreditorių V. V., M. K. Pinigai buvo panaudoti (duomenys neskelbtini), kuri buvo reorganizuota į kitą bendrovė, o pastaroji į dar kitą. Tokiu būdu galimai buvo perkelti pinigai ir prekės į kitą bendrovę, kreditoriams paliekant skolas. Pareiškėjai nerodo iniciatyvos gauti daugiau lėšų atsiskaityti su kreditoriais. Pareiškėjai važinėja brangiais automobiliais, neatsiskaito už komunalines paslaugas, gyvena dideliame bute, tačiau neatsiskaito su kreditoriais.
Suinteresuotas asmuo J. J. prašė pareiškimo netenkinti. Paaiškino, kad pagal vykdomuosius dokumentus yra išieškomos skolos iš pareiškėjo A. P. 2835,58 Eur ir 3017,26 Eur bei 6 procentų dydžio procesinės palūkanos nuo 2015 m. spalio mėnesio. Kadangi pareiškėjas neturėjo pakankamai lėšų ir asmeninio turto, todėl buvo pradėtas turto atidalinimo procesas. Tačiau pareiškėjas nuolat vilkino procesą neatvykdamas į teismo posėdžius.
Suinteresuotas asmuo M. K. prašė pareiškimo netenkinti. Paaiškino, kad pareiškėjui A. P. paskolino pagal 2011 m. gruodžio 14 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį 200000 Lt, tačiau skolos negrąžino. Teismo 2013 m. spalio 3 d. sprendimu skola buvo priteista ir šiuo metu yra 57924 Eur skola, 416,47 Eur bylinėjimosi išlaidų ir 5 procentų dydžio procesinės palūkanos. Šiuo metu vykdomas išieškojimas vykdomojo proceso tvarka. Pareiškėjai yra nesąžiningi, nes nemokiais tapo dėl neatsakingo skolinimosi didelėmis sumomis, neaišku kur panaudojo iš kreditorių gautas lėšas. Pareiškėjai niekur nedirba, nors yra darbingo amžiaus ir nesiekia atsiskaityti su kreditoriais.
Suinteresuotas asmuo E. K. prašė pareiškimo netenkinti. Paaiškino, kad 2007 m. sausio 1 d. paskolino pareiškėjui A. P. 125000 Lt, kuriuos turėjo grąžinti iki 2007 m. balandžio 15 d., kartu nurodė, jog užstatu palieka butą, esantį (duomenys neskelbtini). Vėliau butą pareiškėjai įkeitė kitiems asmenims. Teismo sprendimu iš pareiškėjų buvo priteista 35380,38 EUR skolos, 8 842,75 EUR palūkanų ir 5 procentų procesinių palūkanų nuo 2013 m. rugpjūčio 26 d. iki sprendimo įvykdymo bei 2042,94 EUR bylinėjimosi išlaidų. Išieškant skolą vykdymo procese, pareiškėjai siekė išvengti skolos apmokėjimo. Pareiškėjai yra sveiki, darbingi, tačiau neieško darbo ir nesiekia atsiskaityti su kreditoriais.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. liepos 15 d. nutartimi atsisakė iškelti pareiškėjams Violetai B. P. ir A. P. bankroto bylą. Nustatė, jog pareiškėjų bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis valdomas turtas: negyvenama patalpa – parduotuvė, esanti (duomenys neskelbtini), kurios vertė – 77400 Eur; pastatas-parduotuvė su administracinėmis patalpomis ir kiemo statiniais – 262591 Eur; butas su rūsiu, esantis (duomenys neskelbtini) – 24653 Eur; butas su rūsiu, esantis (duomenys neskelbtini) – 34200 EUR, 2/3 priklauso V. B. P. asmeninės nuosavybės teise, kurio vertė 22800 Eur, ir 1/3 – A. P., kurio vertė 11400 Eur; administracinis pastatas su parduotuvės patalpomis, esantis (duomenys neskelbtini), kurio vertė pagal Registrų centro duomenis yra 83800 Eur; žemės sklypas, esantis Naugarduko g. 19, Vilniuje, kurio vidutinė rinkos vertė pagal VĮ Registrų centro duomenis yra 161000 Eur, priklauso V. B. P. ir A. P. bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis 684/1089, o 405/1089 dalys priklauso V. B. P. asmeninės nuosavybės teisėmis. Tačiau antstolio G. B., kuris vykdo išieškojimą iš pareiškėjų išieškotojo V. V. naudai, 2015 m. lapkričio 3 d. patvarkymu vykdomojoje byloje paskirtos ekspertizės metu turtas, esantis Naugarduko g., įkainotas 784000 Eur (žemės sklypas – 678237 Eur, pastatas – 105726 Eur). 2016 m. gegužės 9 d. įsiteisėjusioje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 1 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-5288-592/2016 pagal pareiškėjų skundą dėl antstolio veiksmų (2015 m. gruodžio 11 d. patvarkymu turto kaina pirmoms varžytynėms nustatyta 20 proc. mažesnė) konstatuota, jog minėto turto rinkos vertė paskaičiuota tinkamai. Taigi bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdomos žemės dalies vertė – 426000 Eur, V. B. P. asmeninės nuosavybės teise valdomos žemės dalies vertė – 252237 EUR. Teismas sprendė, jog tai, kad Registrų centre nurodyta daikto vertė neatitinka realios rinkos vertės patvirtina ir sutartinės hipotekos lakštas, kuriame pareiškėjai ir V. V. nustatė žymiai didesnes daiktų vertes: žemės sklypo – 1200000 Lt, pastato – 700000 Lt, iš viso – 1900000 Lt (550278 Eur). Be to, patys pareiškėjai savo skunde dėl antstolio veiksmų teigė, jog vykdomojoje byloje nustatyta 784000 Eur vertė yra per maža, tuo tarpu pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo tą patį turtą įvertino tik 244800 Eur. Taigi pareiškėjai bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdo turto už 896370 Eur, pareiškėja valdo turto asmeninės nuosavybės teise už 275037 Eur, pareiškėjas A. P. – už 11400 Eur, bendra turto vertė 1182807 Eur. Tuo tarpu pareiškėjų solidarios skolos yra 792848,15 Eur, asmeninės A. P. skolos – 7123,57 Eur, V. B. P. – 1102,87 Eur. Todėl teismas padarė išvadą, jog pareiškėjų turimo turto pilnai pakanka atsiskaityti su kreditoriais, t. y. pareiškėjai negali būti laikomi nemokiais FABĮ 2 str. 2 d. prasme.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Pareiškėjai Violeta B. P. ir A. P. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 15 d. nutartį ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Paaiškino, kad pareiškėjams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso turto už 633779 Eur (negyvenama patalpa – parduotuvė (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertės 77400 Eur; butas su rūsiu (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė 24653 Eur; 684/1089 dalys žemės sklypo ir administracinis pastatas (duomenys neskelbtini), rinkos vertė – 531726 Eur). Pareiškėjai asmeninės nuosavybės teise priklauso turto už 275037 Eur (2/3 dalys buto (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė 22800 Eur, 405/1089 dalys žemės sklypo (duomenys neskelbtini), rinkos vertė 252237 Eur). Pareiškėjui asmeninės nuosavybės teise priklauso 1/3 dalis buto (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė 11400 Eur. Taigi pareiškėjai iš viso turi turto už 920216 Eur, o ne 1182807 Eur. Turto rinkos vertė, nustatoma nekilnojamojo turto vertintojų ir nurodoma turto vertinimo ataskaitoje, nurodo turto rinkos kainą, jei reiktų turtą parduoti rinkos sąlygomis. Tuo tarpu šiuo atveju pareiškėjams priklausantis turtas, esantis (duomenys neskelbtini), yra realizuojamas priverstine tvarka, vykdant išieškojimą iš įkeisto turto V. V. naudai. Turto vertintojas, rengdamas turto vertinimo ataskaitą, gali nurodyti tik teorinę rinkos vertę ar kainą, už kurią rinkos sąlygomis turtas galėtų būti parduodamas tiesioginiu sandoriu. Turto vertintojas neįvertina tokių aplinkybių, kurios yra susijusios su tuo, jog turto realizavimas yra priverstinis, jog turto įsigijimas iš priverstinio realizavimo būdu dėl galimų ginčų turi papildomų rizikos faktorių, jog turto įsigijimas turi būti vykdomas savomis lėšomis, kadangi perkant turtą iš varžytinių, nėra galimybės prieš atsiskaitymą, įkeisti šio turto bei gauti banko ar kitos kredito įstaigos finansavimą ir pan. Visos šios aplinkybės lemia, jog turto vertintojo nustatyta rinkos vertė bei reali turto pardavimo priverstinio realizavimo būdu kaina, už kurią įsigyti turtą pageidauja pirkėjas, yra dvi skirtingos sąvokos, o tai lemia, jog turto vertintojo nustatyta žemės sklypo ir pastato rinkos vertė gali neatitikti realios šio turto rinkos vertės, už kurią būtų galima realizuoti (parduoti) šį turto priverstinio realizavimo sąlygas. Žemės sklypo ir pastato pradinė pardavimo kaina pirmosiose varžytynės buvo nustatyta 627200 Eur, varžytinėse užsiregistravo tik vienas dalyvis. Todėl realiai turtas priverstinio realizavimo sąlygomis gali būti parduotas ne už 783963 Eur, o ne daugiau kaip už 627200 Eur kainą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog teismas spręsdamas dėl fizinio asmens nemokumo, kaip vienos iš būtinųjų fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo sąlygų, buvimo, turi ne tik nustatyti, kad skolų, kurių mokėjimo terminai suėję, suma viršija 25 MMA, bet ir kad asmuo objektyviai neturi galimybės šias skolas padengti nei šiuo metu, nei tokios galimybės neatsiras per protingą terminą. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė nemokumą reglamentuojančias FABĮ 2 str. 2 d. nuostatas, nenustatė ir neįvertino pareiškėjų perspektyvų įvykdyti skolinius įsipareigojimus, be kita ko, neatsižvelgdamas į realias galimybes gauti atitinkamas pajamas iš priverstinio turto realizavimo. Pareiškėjų solidarios skolos yra 792848,15 Eur, asmeninės V. B. P. – 1102,87 Eur, o A. P. – 7123,57 Eur. Bendra pareiškėjų pradelstų įsipareigojimų kreditoriams suma – 801074,59 Eur. Pareiškėjų įsipareigojimai kreditoriams tik didėja, kadangi priskaičiuojami delspinigiai, palūkanos, bylinėjimosi išlaidos. Papildomi finansiniai įsipareigojimai atsiras ir dėl antstolio patiriamų vykdymo išlaidų bei atlygio antstoliui, kurios bendrai sudarys daugiau kaip 40000 Eur. Maksimali suma, kurią galima gauti, priverstinais realizuojant pareiškėjams priklausantį turtą, gali sudaryti 763453 Eur, t. y. pradelsti įsipareigojimai kreditoriams viršija realią sumą, kurią galima gauti pardavus turtą. Pareiškėjų gaunamos pajamos nėra pakankamos jas skirti atsiskaitymui su kreditoriais, todėl vienintelė galimybė patenkinti visų kreditorių finansinius reikalavimas yra turto pardavimas.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo V. V. atsiliepimu prašo atskirąjį skundą atmesti. Paaiškino, kad teismas teisingai suskaičiavo pareiškėjų skolas ir jų turimą nekilnojamąjį turtą bei teisingai konstatavo, jog pareiškėjų turimo turto pilnai pakanka atsiskaityti su kreditoriais. Paskutinių kelerių metų tendencija yra tokia, kad nekilnojamojo turto vertė, ypatingai sostinėje, kasmet tik didėja. Pareiškėjai nepateikė išsamios informacijos apie visus turimus įsiskolinimus, neatsakingai skolinosi dideles pinigų sumas ir nemotyvavo tokių savo veiksmų priežasčių, nepaaiškino, kur buvo panaudotos pasiskolintos lėšos, skolinimosi procese pasirašinėjo teisiškai niekinius dokumentus, klaidindami arba siekdami apgauti kitą sutarties šalį (A. K. ir E. K.), A. P. be jokių priežasčių neatvyko į bylos nagrinėjimą ir nesiteikė paaiškinti bei pagrįsti pareiškimo motyvų, pareiškėjai nedirba ir nesiima jokių aktyvių veiksmų, bandydami atsiskaityti su kreditoriais, o elgiasi priešingai – skundžia visus įmanomus turto realizavimo veiksmus, pateikia ieškinį teismui dėl paskolos sutarties su V. V. nuginčijimo, nors nuo sutarties sudarymo praėjo 5 metai. Tai rodo, jog pareiškėjai elgiasi nesąžiningai, neketina atsiskaityti su kreditoriais ir ieško būdų, kad šis procesas užsitęstų kaip galima ilgiau.
Suinteresuotas asmuo UAB „Vilniaus energija“ atsiliepimu prašo atskirąjį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Paaiškino, kad pareiškėjų turto pilnai pakanka atsiskaityti su kreditoriais. Pareiškėjų nurodoma ekonominė krizė neįrodo aplinkybės, kad pareiškėjai tapo dėl to nemokūs. Nemokumas atsirado akivaizdžiai dėl per didelio pasitikėjimo savo jėgomis ir nesugebėjimo įvertinti ekonominių pokyčių. Aplinkybė, jog pareiškėjai šiuo metu mažai uždirba savaime nėra pagrindas pripažinti pateisinančia priežastimi, leidžiančia išvengti įsipareigojimų kreditoriams.
Suinteresuoti asmenys A. K. ir E. K. atsiliepimais prašo pirmosios instancijos nutartį palikti nepakeistą. Paaiškino, kad atskirajame skunde pareiškėjai kaip bendrąją jungtinę nuosavybę nurodo tik B. P. priklausančio žemės sklypo 405/1089 dalį, esančio (duomenys neskelbtini), tačiau nenurodo, kad ir A. P. taip pat priklauso šio žemės sklypo 684/1089 dalys ir visiškai neįtraukia į bendrosios jungtinės nuosavybės turtą ant šio žemės sklypo esantį administracinį pastatą su parduotuvės patalpomis. Dėl šios priežasties ir taikomo turto įvertinimo ne rinkos verte, o pagal VĮ Registrų centras duomenis, gauna mažesnę sumą, nei nurodyta teismo nutartyje. Pareiškėjai, turėdami norą atsiskaityti su kreditoriais, patys gali ieškoti pirkėjų, ir siūlyti antstoliui turtą, esantį Naugarduko g., parduoti jų pasiūlytam pirkėjui. Pareiškėjai yra nesąžiningi, turi pakankamai turto, nededa jokių pastangų savo mokumui gerinti, savo kaltės dėl didėjančios skolos nepripažįsta. Pareiškėjai gyvena (duomenys neskelbtini), dideliame bute, kuris yra sujungtas su 24 butu, V. B. P. važinėja automobiliu, kuris priklausė firmai (duomenys neskelbtini), dabar priklauso dukrai, nors firmai iškeltas bankrotas. A. P. važinėja automobiliu, kuris taip pat priklauso dukrai. Firma (duomenys neskelbtini), kurioje dirbo pareiškėjų dukra buvo reorganizuota į (duomenys neskelbtini), kur dukra buvo direktorė, po to į firmą (duomenys neskelbtini), kuri yra veikianti ir kuriai vadovauja pareiškėjų dukra. Kreditoriai prašė pateikti firmos bankroto dokumentus, bet jie nebuvo pateikti. Pareiškėjai turi paslėpto turto, kuris yra dukters vardu. Pareiškėjai visada pateikdavo neteisingą informaciją kreditoriams apie finansinę būklę prisiimant skolinius įsipareigojimus, jie nepasakė nei vienam iš kreditorių, kad yra pasiskolinę pinigų iš fizinių asmenų, nedėjo jokių pastangų, kad pirmiausia atsiskaityti su tais kreditoriais, kuriems jau suėję paskolų gražinimo terminai, o elgėsi priešingai – dar didžiules sumas skolinosi iš kitų. Pareiškėjai apgaudinėjo, žadėdami įkeisti A. K. ir E. K. naudai po butą kaip skolos įvykdymo užtikrinimą, tačiau to nepadarė, o butus įkeitė bankui, po to pasirašė susitarimą, kad neatliks jokių veiksmų su nekilnojamuoju turtu adresu (duomenys neskelbtini), bet ir jį įkeitė kitiems asmenims. Pareiškėjai vis žadėjo grąžinti skolą, prašė nesikreipti į teismą, o po to visomis priemonėmis stengėsi išvengti skolos grąžinimo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų pareiškėja nenurodė ir apeliacinės instancijos teismas jų nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).
Fizinių asmenų bankroto įstatymo 1 str. 1 d. nustatyta, kad šio įstatymo paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningo fizinio asmens mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Remiantis šio įstatymo 2 str. 2 d. fizinio asmens nemokumas – tai fizinio asmens būklė, kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 MMA. Pagal FABĮ 6 str. 1 d. teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra šio įstatymo 5 str. 8 d. nustatytų pagrindų.
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog sprendžiant dėl fizinio asmens nemokumo turi būti taikomi tokie kriterijai: skolų suma turi viršyti 25 MMA, šių skolų mokėjimo terminai turi būti pasibaigę ir asmuo faktiškai (objektyviai) neturi turėti galimybės šias skolas padengti. Situacija, kai asmens finansiniai įsipareigojimai didesni nei jo turimas turtas, tačiau gaunamos pajamos leidžia per protingą laikotarpį šiuos įsipareigojimus įvykdyti, reiškia, kad asmuo gali vykdyti skolinius įsipareigojimus. Vien tai, kad asmens turimų skolų suma viršija jo turimo turto vertę, nereiškia asmens nemokumo, jeigu jis gauna pajamas, kurios yra pakankamos skoloms padengti. Taip pat vien didelių pajamų gavimo faktas automatiškai nereiškia asmens mokumo, jeigu gaunamų, nors ir didelių, pajamų neužtenka jo įsipareigojimams padengti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartis Nr. 3K-3-269-219/2015).
Žemesnės instancijos teismas
Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjų turimo turto vertę, sprendė, jog iš pareiškėjų turto įmanoma įvykdyti visus skolinius įsipareigojimus kreditoriams. Teismas nustatė, jog pareiškėjai bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdo turto už 896370 Eur, pareiškėja valdo turto asmeninės nuosavybės teise už 275037 Eur, pareiškėjas A. P. – už 11400 Eur, bendra turto vertė 1182807 Eur. Tuo tarpu pareiškėjų solidarios skolos yra 792848,15 Eur, asmeninės A. P. skolos – 7123,57 Eur, V. B. P. – 1102,87 Eur, taigi pareiškėjo skolos iš viso yra 801074,59 Eur, pareiškėjos – 793951,02 Eur. Apeliantai teigia, jog bendrosios jungtinės nuosavybės teise ir asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto vertė yra ne 1182807 Eur, o 920216 Eur, be to, reali turto, esančio Naugarduko g. 19, Vilnius, rinkos vertė yra 627200 Eur, o ne 783963 Eur.
Byloje nustatyta, jog pareiškėjams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso negyvenama patalpa-parduotuvė, esanti (duomenys neskelbtini), kurios vertė – 77400 Eur (t. III, b. l. 25-28); pastatas-parduotuvė su administracinėmis patalpomis ir kiemo statiniais, esančiais (duomenys neskelbtini), kurios vertė – 262591 Eur (t. III, b. l. 29-33); butas su rūsiu, esantis (duomenys neskelbtini), kurio vertė – 24653 Eur (t. III, b. l. 38-40). Butas su rūsiu, esantis (duomenys neskelbtini), kurio vertė – 34200 Eur, 2/3 dalys (22800 Eur) priklauso V. B. P. asmeninės nuosavybės teise ir 1/3 (11400 Eur) A. P. (t. III, b. l. 34-37). Pareiškėjams bendrosios jungtinės nuosavybės teise taip pat priklauso administracinis pastatas su parduotuvės patalpomis, esantis Naugarduko g. 19, Vilniuje, kurio vidutinė rinkos vertė pagal VĮ Registrų centro duomenis 2016 m. kovo 21 d. buvo 83800 Eur (t. III, b. l. 21-24). Minėtas administracinis pastatas su parduotuvės patalpomis, esantis Naugarduko g., stovi ant žemės sklypo, kurio vidutinė rinkos vertė pagal VĮ Registro centro duomenis 2016 m. kovo 21 d. buvo 161000 Eur (t. III, b. l. 17-20). Žemės sklypo 684/1089 dalys bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso pareiškėjams, o likusios 405/1089 dalys priklauso pareiškėjai asmeninės nuosavybės teise. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 1 d. nutartis c. b. 2-5288-592/2016 ir Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 9 d. nutartis c. b. 2S-1125-656/2016, kuria apylinkės teismo nutartis palikta nepakeista, tvirtina, jog administracinis pastatas su parduotuvės patalpomis ir žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), yra realizuojamas priverstine tvarka išieškotojo V. V. naudai (t. IV, b. l. 96-102). Vykdomojoje byloje 2015 m. gruodžio 8 d. atlikus ekspertizę minėto turto rinkos vertė nustatyta 784000 Eur sumai, iš jos žemės sklypo – 678237 Eur, pastato – 105726 Eur. Atitinkamai bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdomos žemės dalies vertė yra 426000 Eur, pareiškėjos asmeninės nuosavybės teise valdomos žemės dalies vertė – 252237 Eur. Taigi pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog pareiškėjai bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdo turto už 896370 Eur, pareiškėja valdo turto asmeninės nuosavybės teise už 275037 Eur, pareiškėjas A. P. – už 11400 Eur, bendra turto vertė 1182807 Eur.
Apeliantų teigimu, turto esančio Naugarduko g., reali rinkos vertė, vykdant pardavimą priverstine tvarka, yra 627200 Eur, o ne 783963 Eur, kadangi mažesnė kaina buvo nustatyta pirmose varžytynėse, be to, realizuojant turtą priverstine tvarka, reali turto pardavimo kaina paprastai yra žymiai mažesnė. Apeliacinės instancijos teismas su tokia apeliantų pozicija sutinka, kadangi įstatymo pagrindu pirmosiose varžytynėse parduodamo nustatoma turto pradinė kaina sudaro 80 proc. nuo ekspertizės metu nustatytos realios turto kainos (CPK 681, 718 str.), todėl turto pardavimas už didesnę kainą priklauso iš esmės nuo parduodamo turto paklausos tarp varžytinių dalyvių. 80 proc. nuo eksperto nustatytos 783963 Eur turto kainos sudaro 627170,4 Eur, t. y. proporcingai žemės sklypo kaina sudaro 542589,6 Eur, pastato – 84580,8 Eur. Atitinkamai pareiškėjų bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdomos žemės dalies vertė yra 340800,08 Eur, pareiškėjos asmeninės nuosavybės teise valdomos žemės dalies vertė – 201789,52 Eur. Taigi atsižvelgiant į pirmosiose varžytynėse nustatytiną turto, esančio Naugarduko g., kainą pareiškėjai bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdo turto už 790024,88 Eur, pareiškėja valdo turto asmeninės nuosavybės teise už 224589,52 Eur, pareiškėjas A. P. – už 11400 Eur, bendra turto vertė 1026014,4 Eur. Kaip minėta, pareiškėjų solidarios skolos yra 792848,15 Eur, asmeninės A. P. skolos – 7123,57 Eur, asmeninės V. B. P. skolos – 1102,87 Eur, t. y. pareiškėjo skolos iš viso yra 801074,59 Eur, pareiškėjos – 793951,02 Eur. Taigi net ir laikant, jog turto, esančio Naugarduko g., reali pardavimo kaina yra tokia, kokią nurodo apeliantai, jų turimo turto visiškai pakanka atsiskaityti su kreditoriais. Nors faktiškai pirmosiose varžytynėse buvo nustatyta 627200 Eur turto kaina, t. y. 29,6 Eur didesnė, tačiau šis skirtumas yra nežymus ir esminės reikšmės, vertinant realią pareiškėjų turto vertę, neturi (t. III, b. l. 49-50). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantų teiginiais, jog pareiškėjų įsipareigojimai kreditoriams nuolat auga (priskaičiuojami delspinigiai, palūkanos, bylinėjimosi išlaidos ir pan.), o vykdymo išlaidos gali siekti apie 40000 Eur (Sprendimų vykdymo instrukcijos III skyrius). Tačiau, pirma, apeliantai nepateikė jokių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog jų įsipareigojimai šiuo metu yra didesni, nei turimo turto vertė. Antra, vykdymo išlaidų dydis, atsižvelgiant į pareiškėjų turimo turto vertę, taip pat nesudaro pagrindo spręsti, jog pareiškėjai yra nemokūs FABĮ 2 str. 2 d. prasme. Be to, FABĮ 27 str. 2 d. numatyta, jog įkeistas turtas parduodamas varžytynėse Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, pranešus apie tai įkaito turėtojui ir (ar) hipotekos kreditoriui. Taigi tiek priverstinio vykdymo proceso metu, tiek fizinio asmens bankroto proceso metu įkeistas turtas parduodamas iš varžytynių, todėl nėra pagrindo spręsti, jog turto pardavimas bankroto procese būtų objektyvesnis ir efektyvesnis bei lemtų, kad turtas būtų parduotas už mažesnę ar didesnę kainą. Be to, iš bylos medžiagos matyti, jog antstolio rengiamosiose varžytinėse dalyvavo vienas dalyvis, kuris sumokėjo dalyvio mokestį (10 proc.), turto realizavimo veiksmai yra sustabdyti iki klausimo dėl bankroto bylos iškėlimo išsprendimo. Taigi nagrinėjamu atveju pareiškėjai turi galimybę didžiąja dalimi atsiskaityti su kreditoriais iš turto, kurį pareiškėjai vertina žymiai pigiau, nei yra reali galimybė jį realizuoti vykdymo procese, neiniciuojant bankroto bylos. Atkreiptinas dėmesys, jog fizinio asmens bankroto instituto pagalba negali būti siekiama pakeisti vykdymo procesą, nes fizinio asmens bankroto byla gali būti keliama tik tuomet, kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 MMA. Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, jog apeliantų pozicija realios turto, esančio Naugarduko g., kainos atžvilgiu yra prieštaringa. Kaip matyti iš bylos medžiagos, dar 2015 m. gruodžio 28 d. pareiškėjai savo skunde antstoliui teigė, jog ekspertizės metu nustatyto turto vertė yra per maža. Tiek antstolis, tiek pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą dėl per mažos kainos nustatymo atmetė. 2016 m. vasario 24 d. pareiškėjai padavė atskirąjį skundą, kuriuo toliau ginčijo per mažą turto kainą (žr. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 1 d. nutartį c. b. 2-5288-592/2016 ir Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 9 d. nutartį c. b. 2S-1125-656/2016). Pareiškėjai į teismą su pareiškimu iškelti jiems bankroto bylą kreipėsi 2016 m. balandžio 28 d. bei pareiškime minėtą turtą įvertino 244800 Eur, t. y. po dviejų mėnesių pareiškėjų pozicija turto kainos atžvilgiu kardinaliai pasikeitė, nors visuotinai yra žinoma, jog nekilnojamojo turto kainos Vilniuje minėtu laikotarpiu nebuvo kritusios (juolab tris kartus), o priešingai – turi augimo tendenciją (CPK 182 str.). Todėl šiuo atveju yra pagrindas pritarti suinteresuotų asmenų atsiliepimuose nurodytiems argumentams, jog pareiškėjų elgesys kreditorių atžvilgiu nėra visiškai sąžiningas. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareiškėjai turi realią galimybę įvykdyti pradelstus įsipareigojimus kreditoriams, nes turimo turto vertės pakanka visiškai atsiskaityti su kreditoriais, atitinkamai nėra pagrindo laikyti pareiškėjų nemokiais FABĮ 2 str. 2 d. prasme.
Atsižvelgiant į išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog atskirojo skundo motyvai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl skundžiama nutartis paliekama nepakeista. Kiti atskirojo skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartis Nr. 3K-3-219/2009).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies, 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 15 d. nutartį palikti nepakeistą.