Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Audriaus Cinino,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. S. (S. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 12 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažinti kaltu:

padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, ir paskirtas jam laisvės atėmimas dvejiems metams;

padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje (veika padaryta 2013 m. lapkričio 21 d.) ir paskirtas jam laisvės atėmimas šešiems mėnesiams;

padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje (veika padaryta 2014 m. gegužės 17 d.), ir paskirtas jam laisvės atėmimas septyniems mėnesiams;

padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje (veika padaryta 2015 m. rugsėjo 15 d.), ir paskirtas jam laisvės atėmimas aštuoniems mėnesiams;

padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir paskirtas jam laisvės atėmimas šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, paskirta subendrinta galutinė bausmė - laisvės atėmimas trejiems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Į paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme ir stacionarioje ekspertizės įstaigoje išbūtas laikas.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5, 6, 7, 10 punktais, bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams su įpareigojimais.

S. S. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos civilinis ieškinys atmestas.

Vilniaus teritorinės ligonių kasos civiliniai ieškiniai atmesti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Pirmiau nurodyti įstatymų pažeidimai taip pat patvirtina, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Taigi vienas iš apeliacinio skundo pagrindų – pirmosios instancijos teismo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, kuriais buvo suvaržytos įstatymo garantuojamos kaltinamojo teisės: nuteistasis tvirtina, kad bylos nagrinėjimo teisme metu buvo pažeistos BPK 8 straipsnio nuostatos, pažeista jo teisė į gynybą ir rungimosi principas, teisė į nešališką tesimą, nes teismo nuosprendis bei kiti teismo dokumentai jam nebuvo išversti į rusų kalbą. Iš bylos duomenų matyti, kad apeliantas teisus, teigdamas, kad jam pirmosios instancijos teisme nebuvo įteiktas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 12 d. nuosprendžio vertimas į rusų kalbą, taigi BPK 8 straipsnio 3 dalies nuostata apylinkės teisme buvo pažeista. Tačiau šis pažeidimas nelaikytinas esminiu.

Kaip matyti iš bylos duomenų, aplinkybė, kad nuteistajam nebuvo įteiktas nuosprendžio vertimas į jam suprantamą rusų kalbą, jam nesutrukdė pasinaudoti savo teise apskųsti šį teismo nuosprendį - vadinasi jis nuosprendžio esmę ir jo apskundimo tvarką suprato. O vėliau nuteistojo inicijuotame apeliaciniame procese minėtas pažeidimas buvo pašalintas, kadangi apygardos teismas S. S. 2018 m. sausio 3 d. išsiuntė 2017 m. spalio 12 d. nuosprendžio ir 2017 m. spalio 13 d. nutarties vertimus į rusų kalbą (t. 5, b. l. 197), kuriuos jis, kaip pats patvirtino apeliacinės instancijos 2018 m. gegužės 7 d. teismo posėdyje, gavo.

Taigi baudžiamojo proceso pirminėse stadijose S. S. nebuvo kliūčių suprasti lietuvių kalbą, o jam nurodžius, kad šią kalbą supranta silpnai ar iš vis nemoka, jam buvo suteikta teisė naudotis vertėjo paslaugomis (BPK 8 straipsnio 2 dalis). Ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio proceso metu paskirtiems vertėjams S. S. nušalinimų nereiškė, neturėjo ir pastabų dėl paties vertimo kokybės. Nušalinimų nereiškė ir bylą nagrinėjusiam teismui. Taip pat, siekiant užtikrinti tinkamą S. S. teisių gynybą bei atsižvelgus į tai, kad jis nemoka ar silpnai moka proceso - lietuvių, kalbą, jam buvo skirtas gynėjas. Tačiau nei ikiteisminio tyrimo metu, nei susipažinęs su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga, nuteistasis ar jo gynėjas jokių prašymų, pastabų ar papildymų dėl ikiteisminio tyrimo kokybės nepateikė. Teisminio proceso metu kaltinamajam į jam suprantamą kalbą turi būti išversti ne bet kokie procesiniai dokumentai, o tik tie, kurie BPK nustatyta tvarka įteikiami kaltinamajam ar nuteistajam (BPK 8 straipsnio 3 dalis), todėl apeliacinio skundo argumentas, kad nuteistojo teisės pažeistos tuo, kad jam neišversti teismo posėdžių protokolai, teismo šaukimai, yra nepagrįstas. Vienintelis nustatytas BPK 8 straipsnio 3 dalies pažeidimas buvo ištaisytas apeliacinės instancijos teisme. Visa tai kolegijai leidžia konstatuoti, kad jokių objektyvių duomenų, jog S. S. nebuvo suteikta kvalifikuota vertėjo pagalba ar nebuvo garantuota tinkama jo teisių gynyba, byloje nenustatyta, nuteistojo teisė naudotis vertėjo paslaugomis nebuvo pažeista ir esminių BPK 8 straipsnio bei 44 straipsnio 7 punkto pažeidimų, sutrukdžiusių teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, nebuvo padaryta. Tuo pačiu atmestini kaip nepagrįsti apelianto skundo argumentai, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas, kadangi teismo šališkumą jis grindė tomis pačiomis aplinkybėmis - BPK 8 straipsnio 3 dalies pažeidimu.

Apeliantas skunde nesutinka ir su jam paskirta bausme, mano, kad yra per griežtai nubaustas. Tačiau kolegija neturi pagrindo pritarti nuteistojo argumentams. Skundžiamu nuosprendžiu S. S. pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą, 140 straipsnio 2 dalį (3 veikos), 140 straipsnio 1 dalį ir už kiekvieną nusikaltimą pirmosios instancijos teismas skyrė jam laisvės atėmimo bausmę, kurias visas subendrino dalinio sudėjimo būdu ir galutinę bausmę nustatė - 3 metų laisvės atėmimo bausmę. Skirdamas nuteistajam bausmes už kiekvieną jo padarytą nusikaltimą bei nustatydamas jų dydį, teismas atsižvelgė į nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį – kad nuteistasis tyčia padarė penkias tyčines nusikalstamas veikas žmogaus sveikatai, iš kurių viena priskiriama apysunkių nusikaltimų, o keturios nesunkių nusikaltimų kategorijoms. Teismas taip pat nustatė ir atsižvelgė į S. S. atsakomybę lengvinančią aplinkybę nusikaltimo, padaryto 2012 m. lapkričio 17 d., atveju - kad jis atlygino nusikaltimu padarytą turtinę žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Teismas taip pat nustatė ir atsižvelgė į S. S. atsakomybę sunkinančias aplinkybes - kad jis 2012 m. lapkričio 17 d., 2014 m. gegužės 17 d., 2015 m. rugsėjo 15 d. ir 2016 m. vasario 15 d. nusikalstamas veikas padarė, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, o tai be jokių abejonių turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Atsižvelgta ir į tai, kad nukentėjusysis kaltinamajam dėl šio veiksmų, padarytų 2012 m. lapkričio 17 d., atleido, pretenzijų neturėjo, jie susitaikė. Teismas taip pat įvertino byloje esančius duomenis, apibūdinančius nuteistojo asmenybę – kad nėra teistas, nusikalstamų veikų padarymo metu buvo baustas administracine tvarka (paskirtos baudos sumokėtos), nuosprendžio priėmimo metu niekur nedirbo (dalies nusikalstamų veikų padarymo metu dirbo), gydytas Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje (elgesio sutrikimai vartojant alkoholį, priklausomybės sindromas, paranoidinė šizofrenija), taip pat gydytas Vilniaus priklausomybės ligų centre (psichikos ir elgesio sutrikimai, vartojant opioidus, priklausomybės sindromas). Šios aplinkybės pirmosios instancijos teismui leido daryti išvadą, jog S. S. skirtinos griežčiausios atitinkamų normų sankcijose numatytos bausmės, t. y. laisvės atėmimo bausmės, o jų dydžiai nustatytini neviršijantys atitinkamų normų sankcijose numatytų šių bausmių vidurkių.

Apeliacinės instancijos teismas apylinkės teismo išvadoms, kad nuteistajam už jo padarytas nusikalstamas veikas skirtinos griežčiausios sankcijose numatytos bausmės, visiškai pritaria, nes apeliantas, kaip jau minėta, padarė penkis smurtinius tyčinius nusikaltimus savo artimųjų – tėvo, sesers ir sūnėno, atžvilgiu. Dauguma nusikaltimų padarė, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Teisėjų kolegijos vertinimu, bausmės tikslai nagrinėjamu atveju gali būti pasiekti tik skyrus jam laisvės atėmimo bausmes. Teisėjų kolegija nemato pagrindo nepritarti ir apylinkės teismo parinktam bausmių dydžiui. Bausmės nėra per griežtos, atitinka nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltininko asmenybę ir kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes, į kurias turi atsižvelgti teismas, skirdamas bausmę, taip pat neprieštarauja teisingumo principui. Apylinkės teismas visas paminėtas aplinkybes įvertino išsamiai bei nešališkai, todėl pagrįstai nuteistajam paskyrė baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytas nusikalstamas veikas, sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmes, jų dydžius nustatydamas sankcijose numatytų bausmių vidurkius. Kadangi apylinkės teismas, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 41, 54, 61 straipsniuose, nepažeidė, paskirta bausmė nėra per griežta, todėl keisti apylinkės teismo nuosprendį dėl apeliaciniame skunde nurodytų motyvų nėra įstatyminio pagrindo.

Dar vienas apeliacinio skundo pagrindų yra tas, kad teismas neatsižvelgė į nuteistojo tėvo S. S. 2012 m. gruodžio 11 d. pareiškimą ir 2013 m. sausio 17 d. prašymą, pateiktus atitinkamai ikiteisminio tyrimo tyrėjai ir prokurorui, kuriais jis prašė nutraukti ikiteisminį tyrimą, nes nukentėjusysis atleido nuteistajam. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad nuteistasis neteisus, teigdamas, kad teismas neatsižvelgė į aplinkybę, jog nuteistojo tėvas atleido jam dėl 2012 m. lapkričio 17 d. įvykio, kadangi į šias aplinkybes apylinkės teismas atsižvelgė, skirdamas apeliantui bausmę. Vertinant apelianto kaltės dėl 2012 m. lapkričio 17 d. įvykio klausimą, nei S. S. 2012 m. gruodžio 11 d. pareiškimas, nei jo 2013 m. sausio 17 d. prašymas, pateikti ikiteisminio tyrimo subjektams, esminės reikšmės neturi. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos duomenų, nukentėjusiojo 2012 m. gruodžio 11 d. pareiškimas dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo (t. 2, b. l. 108) buvo 2013 m. sausio 29 d. išnagrinėtas prokurorės ir nukentėjusiajam pranešta, kad ikiteisminiame tyrime tuo metu nebuvo atlikti visi reikalingi tyrimo veiksmai, todėl galutinis procesinis sprendimas dar negali būti priimtas (t. 2, b. l. 111). Vėliau ikiteisminio tyrimo teisėja 2013 m. balandžio 9 d. nutartimi netenkino prokurorės prašymo patvirtinti jos 2013 m. balandžio 4 d. nutarimą dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo BK 38 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytu pagrindu, kurį prokurorė priėmė nukentėjusiojo pakartotinai pateikto prašymo su susitaikymo protokolu pagrindu (t. 2, b. l. 113-122). Taigi aplinkybė, kad nukentėjusysis atleido nuteistajam dėl 2012 m. lapkričio 17 d. įvykio ir jie susitaikė, priešingai nei teigia apeliantas, baudžiamojoje byloje įvertinta buvo, tačiau ji įtakos konstatuojant apelianto kaltę dėl jo nusikalstamų veiksmų prieš savo tėvą neturėjo, kadangi jo kaltė neginčytinai įrodyta kitais baudžiamojoje byloje esančiais ir nuosprendyje išvardintais bei teismo įvertintais įrodymais.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320 str. 3 d., 332 str. 3, 5 d.). Baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, kad apeliacinės instancijos teismas sprendimo aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-467/2013, 2K-60/2014, 2K-109/2014, 2K-148/2014, 2K-240/2014, 2K-26-746/2015). Išnagrinėjusi apeliacinį skundą ir remdamasi tuo, kas paminėta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino baudžiamosios bylos duomenis, teisingai taikė baudžiamąjį įstatymą, nepažeidė bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 41 ir 54 straipsniuose, paskirta bausmė nėra per griežta, nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, galėjusių sutrukdyti teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, ar suvaržiusių kaltinamojo teise, o padaryti pažeidimai buvo ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, todėl naikinti apylinkės teismo nuosprendį ar jį keisti dėl apeliaciniame skunde nurodytų motyvų nėra įstatyminio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo S. S. apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 12 d. nuosprendį palikti nepakeistą.