Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2019-02-21 · Civilinė byla Nr. e2-254-370/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNutartis · 2019-02-21Lietuvos apeliacinis teismas
  2. Pirmoji instancijaSprendimas · 2019-03-05Šiaulių apygardos teismas
  3. ApeliacijaNutartis · 2020-02-27Lietuvos apeliacinis teismas
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-02-21
Bylos Nr.
e2-254-370/2019
Teisminio proceso Nr.
2-58-3-00303-2018-5
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Danguolė Martinavičienė
Atsakovas
uždarosios akcinės bendrovės „MIRADA“
Ieškovas
G. V.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2-254-370/2019 Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00303-2018-5 Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.18.1.1.1.; 3.1.18.1.1.2
(S)LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. vasario 21 d.Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danguolė Martinavičienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „MIRADA“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2018 m. lapkričio 21 d. nutarties, kuria tenkintas ieškovės prašymas taikyti laikinąją apsaugos priemonę, priimtos civilinėje byloje Nr. e2-854-569/2018 pagal ieškovės G. V. įmonės „Šoklys“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „MIRADA“ dėl skolos ir palūkanų priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriame prašė priteisti ieškovei iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „MIRADA“ 107 887,36 Eur skolos, 13 047,21 Eur palūkanų, 1 proc. dydžio mėnesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

2. Ieškinys grindžiamas šalių sudaryta 2012 m. birželio 5 d. naftos produktų pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 6942. Ieškovė nurodė, kad pagal sutartį atsakovė nepadengė susidariusio 107 887,36 Eur įsiskolinimo.

3. Reikalavimams užtikrinti ieškovė prašė taikyti laikinąją apsaugos priemonę – turto areštą: areštuoti atsakovei nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai areštuoti atsakovės pinigines lėšas, esančias bankų ir / ar kitų kredito įstaigų sąskaitose ir / ar pas trečiuosius asmenis, atsakovei leidžiant iš areštuotų piniginių lėšų atsiskaityti su ieškove.

Šalies argumentai

4. Ieškovė nurodė, kad atsakovės vengimas atsiskaityti kelia pagrįstų abejonių dėl atsakovės mokumo, todėl ieškinio suma atsakovės atžvilgiu yra laikytina didele. Netaikius laikinosios apsaugos priemonės atsakovė turės galimybę laisvai disponuoti ir paslėpti savo turtą, vienasmeniškai sudarydama sandorius, todėl teismo sprendimo vykdymas byloje gali pasunkėti arba tapti neįmanomas, t. y., yra reali grėsmė ir realus pagrindas, jog, netaikius laikinosios apsaugos priemonės, teismo sprendimo įvykdymas pasunkės arba pasidarys neįmanomas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

5. Šiaulių apygardos teismas 2018 m. lapkričio 21 d. nutartimi taikė laikinąją apsaugos priemonę: areštavo atsakovei UAB „MIRADA“ priklausančius kilnojamuosius ir nekilnojamuosius daiktus 120 934,57 Eur sumai, uždraudžiant šį turtą išnuomoti, perduoti panaudai, parduoti ar kitaip perleisti nuosavybės teisę į jį bei įkeisti, o jų nesant, ar esant nepakankamai, už trūkstamą sumą areštuoti atsakovei priklausančias pinigines lėšas, esančias pas atsakovę arba trečiuosius asmenis, leidžiant iš areštuotų piniginių lėšų atsiskaityti su ieškove.

6. Pirmosios instancijos teismas, susipažinęs su ieškiniu ir jo priedais, konstatavo, kad šioje proceso stadijoje neturi pagrindo abejoti ieškovės reikalavimų tikėtinumu.

7. Pirmosios instancijos teismas teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatė, kad Lietuvos teismuose nagrinėtos bylos, kuriose atsakovei pareikšti turtiniai reikalavimai. Iš ieškovės pateiktos informacijos apie turto arešto akto įregistravimą Turto arešto aktų registre matyti, kad atsakovės turtas yra areštuotas. Iš 2018 m. gegužės 25 d. atsakovės balanso matyti, kad atsakovė turto turi už 176 049 Eur, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudaro 357 461 Eur sumą, todėl sutiktina su ieškovės argumentais, jog atsakovei ieškinio suma yra didelė.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

8. Atsakovė UAB „MIRADA“ atskirajame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

8.1. Ieškovė kartu su ieškiniu nepateikė daugelio jos nurodytas aplinkybes patvirtinančių įrodymų – raginimai, skolų suderinimo aktas ir kt.

Žemesnės instancijos teismas

8.2. Atsakovei Šiaulių apygardos teismo 2018 m. liepos 30 d. nutartimi buvo atsisakyta iškelti bankroto bylą ir konstatuota, kad atsakovė yra moki.

8.3. Pirmosios instancijos teismas išplėtė ieškovės prašytos laikinosios apsaugos priemonės mastą

Atsiliepimas

9. Atsiliepime į atsakovės atskirąjį skundą ieškovė G. V. įmonė „Šoklys“ prašo atskirąjį skundą atmesti ir skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

9.1. Vertinant viešai prieinamą informaciją apie atsakovo įsipareigojimų valstybės biudžetui vykdymą, matyti, kad atsakovės skola Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai išaugo 29,96 proc. (nuo 17 651,15 Eur iki 22 941,18 Eur).

9.2. Šiaulių apygardos teismo 2018 m. liepos 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. eB2-710-440/2018 dėl bankroto bylos iškėlimo pažymėta, kad nors atsakovę yra ištikę finansiniai sunkumai, tačiau ši juos ketina išspręsti parduodama vertingą turtą. Kitaip tariant, atsakovė ėmėsi aktyvių veiksmų tikslu perleisti jai priklausantį turtą.

9.3. Nors atsakovei ir nebuvo iškelta bankroto byla, teismui konstatavus jos mokumo faktą, tačiau vien tai nesudaro pagrindo spręsti, kad atsakovės turtinė padėtis yra gera, o ieškinio reikalavimo suma jos atžvilgiu nėra laikytina didele. Priešingai – atsakovės turtinė padėtis yra ne tik labai prasta, bet blogėja, todėl įvertinęs jos turtinę padėtį apibūdinančius duomenis ne bankroto bylos kontekste, o pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai konstatavo esant realią grėsmę teismo sprendimo įvykdymui.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

11. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria patenkintas ieškovės prašymas taikyti laikinąją apsaugos priemonę, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

12. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, įstatyme nustatytos dvi privalomosios sąlygos laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti prima facie (tikėtinai) pagrįstas; antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas negalimas.

13. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškinys yra tikėtinai pagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apeliantės argumentais. Apeliantei keliant įrodymų, pateiktų teismui, pakankamumo klausimą ieškinio prima facie sąlygai pagrįsti, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tai, ar ieškovė pateikė pakankamai įrodymų reikalavimams patenkinti, ar jie visi atitinka leistinumo ir sąsajumo reikalavimus bei pagrindžia ieškinio reikalavimus, patenka į bylos nagrinėjimo iš esmės dalyką, todėl negali būti vertinami sprendžiant procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo egzistuojant pirmajai laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygai – ieškinio prima facie pagrįstumui.

14. Tačiau, kaip minėta, vien preliminarus ieškinio pagrįstumo nustatymas nėra pakankamas pagrindas apriboti kito asmens teises laikinųjų apsaugos priemonių instituto pagalba. Antra būtinoji sąlyga šioms priemonėms taikyti – grėsmė būsimo galbūt palankaus teismo sprendimo neįvykdymui, kuri nuosekliai plėtojamoje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje aiškinama kaip asmens nesąžiningumas – ketinimas paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; 2017 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-50-464/2017; 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-835-464/2017; 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-195-943/2018 ir kt.).

15. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad tiek šalys, tiek ir pirmosios instancijos teismas, vertindamas antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos egzistavimą nepagrįstai nukrypo nuo anksčiau minėtos teismų praktikos. Iš esmės tiek šalių argumentai, tiek ir skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties motyvai yra nukreipti tik į didelės ieškinio sumos kriterijų ir atsakovės turtinę padėtį. Teismų praktikoje yra paneigta didelės ieškinio sumos prezumpcija, kaip savaime sprendimo įvykdymo pasunkėjimą pagrindžianti aplinkybė. Aktualioje ir vyraujančioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pasisakyta, kad neišgalėjimas ir nenorėjimas įvykdyti teismo sprendimą (t. y. siekis išvengti vykdymo) yra visiškai skirtingos faktinės situacijos ir tik antrosios situacijos atveju prevenciniais tikslais galėtų būti taikomi disponavimo turtu ir (ar) piniginėmis lėšomis apribojimai (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-90-464/2019; 2019 m. sausio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-92-196/2019; 2019 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-24-464/2019). Pažymėtina, kad asmens nesąžiningumo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste teisės aktai nepreziumuoja, todėl šio išimtinio ir itin antrosios ginčo šalies interesus varžančio procesinio instituto taikymas galimas tik tuomet, kai jo taikymo prašantis asmuo pateikia konkrečių duomenų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus ar atliekamus veiksmus (turimo turto slėpimas, perleidimas, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma; žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; 2016 m. birželio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016).

16. Ieškovės akcentuojama sunki atsakovės turtinė padėtis nepatvirtina antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos egzistavimo. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad tuo atveju, jeigu ieškinio reikalavimai būtų tenkinami, bet jiems įvykdyti skolininko turto neužtektų, negalėjimą įvykdyti teismo sprendimą lemtų objektyvios su to asmens turtine padėtimi susijusios aplinkybės (reikalavimo ir turto disproporcija), o ne atsisakymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1593-464/2017). Esant abejonių dėl skolininko mokumo kreditorius savo teises turi ginti bankroto procesu, kaip užtikrinančiu visų kreditorių lygias galimybes gauti savo reikalavimų patenkinimą, o ne laikinosiomis apsaugos priemonėmis, kurios, be kita ko, suvaržo ir kitų sąžiningų kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į atsakovės turtą.

17. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenų visumą, daro išvadą, kad aplinkybių ir įrodymų, leidžiančių pagrįstai daryti prielaidą, jog atsakovė nesąžiningai vengs ar gali vengti vykdyti ieškovei galbūt palankų teismo sprendimą (be deklaratyvių samprotavimų, kad atsakovė gali imtis turto perleidimo veiksmų), ieškovė nenurodė, todėl, įvertinęs visus pirmiau šioje nutartyje aptartus prašomos laikinosios apsaugos priemonės taikymui aktualius aspektus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo metu byloje nėra įrodyta grėsmė ieškovei galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymui, taigi nėra ir teisėto pagrindo atsakovės turto areštui taikyti (CPK 178, 185 straipsniai).

18. Apeliacinės instancijos teismas atsakovės kartu su atskiruoju skundu dėl pirmosios instancijos teismo 2018 m. lapkričio 28 d. nutarties pateiktus naujus rašytinius įrodymus, susijusius su jos turtine padėtimi, atsisako priimti, nes jie nei patvirtina, nei paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180, 314 straipsniai; nutarties 16 punktas). Ieškovės kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateiktą rašytinį įrodymą – duomenis iš rekvizitai.lt puslapio – taip pat atsisakytina pridėti prie bylos, nes tai vieši duomenys.

19. Aukščiau išdėstytos aplinkybės ir nurodyti teisiniai motyvai, sudaro pagrindą naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės prašymą taikyti laikinąją apsaugos priemonę – atsakovės turto areštą, atmesti, nesant vienos iš būtinųjų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų (CPK 185 straipsnis, 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 338 straipsnis, 329 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334–339 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės G. V. įmonės „Šoklys“ (juridinio asmens kodas 175787969) prašymą taikyti laikinąją apsaugos priemonę atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „MIRADA“ (juridinio asmens kodas 171268667) atmesti.

Išsiųsti šios nutarties patvirtintą kopiją Turto arešto aktų registro tvarkytojui vykdyti.

Teisėja Danguolė Martinavičienė