- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-02-27
- Bylos Nr.
- e2A-172-370/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-58-3-00303-2018-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Artūras Driukas, Dalia Kačinskienė, Danguolė Martinavičienė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Mirada“
- Ieškovas
- G. V.
- Kategorijos
- 2.6.1.3.6Piniginės prievolės
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Dalios Kačinskienės ir Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Mirada“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2019 m. kovo 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-320-569/2019 pagal ieškovės G. V. įmonės „Šoklys“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Mirada“ dėl skolos, palūkanų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė G. V. įmonė ,,Šoklys“ pareiškė ieškinį, kuriame prašė priteisti iš atsakovės 107 887,36 Eur skolą, 13 047,21 Eur palūkanas, 1 procento dydžio mėnesines palūkanas nuo priteistų sumų už laikotarpį nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos bei bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad 2012 m. birželio 5 d. su atsakove sudarė naftos produktų pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 6942, kuria remiantis šalys susitarė, jog ieškovė parduos naftos produktus atsakovei (sutarties 4.1.1. papunktis), o atsakovė juos priims ir apmokės sutartyje numatytomis sąlygomis (sutarties 4.2.2. papunktis), per 60 kalendorinių dienų po PVM sąskaitos-faktūros išrašymo dienos (sutarties 5.1. papunktis). Atsakovė iš dalies vykdė savo įsipareigojimus, tačiau liko skolinga ieškovei 107 887,36 Eur, taip pat pagal sutarties 9.1 papunktį, atsakovė įsipareigojo mokėti 1 proc. dydžio mėnesines palūkanas už pradelstą apmokėti laikotarpį, pagal ieškovės skaičiavimus, ieškinio teismui pateikimo dieną atsakovei paskaičiuota 13 047,21 Eur mokėtinų palūkanų.
3. Atsakovė UAB „Mirada“ su ieškiniu sutiko iš dalies, prašė priteisti ieškovei skolą ir protingas palūkanas, taip pat taikyti ieškinio senaties terminą ir priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog skolą ieškovei pripažįsta, tačiau nesutinka su prašomų priteisti palūkanų dydžiu, nes jos neatitinka sąžiningumo ir protingumo principų. Atsakovės vertinimu, jos nesumokėta skola ieškovei yra 67 000 Eur, tačiau ieškovė atsakovės mokamas lėšas skolai dengti įskaitė į priskaičiuotų palūkanų dengimą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Šiaulių apygardos teismas 2019 m. kovo 5 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė ieškovei iš atsakovės 107 887,36 Eur skolą, 13 047,21 Eur palūkanas, 1 procento dydžio mėnesines palūkanas nuo priteistos 107 887,36 Eur sumos už laikotarpį nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos, 2 882 Eur bylinėjimosi išlaidas, likusią ieškinio dalį atmetė. Teismas atsakovei iš ieškovės priteisė 50 Eur patirtas bylinėjimosi išlaidas.
5. Teismas nustatė, jog atsakovei buvo žinomos sutarties pasirašymo sąlygos, o būtent, kad pagal šalių sudarytos sutarties 5.3. papunktį pardavėjas visas įmokas, gautas iš pirkėjo vykdant sutartį, paskirsto Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.54 straipsnio numatyta tvarka. CK 6.54 straipsnis numato, kad jeigu šalys nesusitarė kitaip, įmokos, kreditoriaus gautos vykdant prievolę, pirmiausiai skiriamos atlyginti kreditoriaus turėtoms išlaidoms, susijusioms su reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimu (CK 6.54 straipsnio 1 dalis). Antrąja eile įmokos skiriamos mokėti palūkanoms pagal jų mokėjimo terminų eiliškumą (CK 6.54 straipsnio 2 dalis), trečiąja eile įmokos skiriamos netesyboms mokėti (CK 6.54 straipsnio 3 dalis), ketvirtąja eile įmokos skiriamos pagrindinei prievolei įvykdyti (CK 6.54 straipsnio 4 dalis). Teismas vertino, jog ieškovė pagrįstai gautomis atsakovės įmokomis pirmiausiai dengė paskaičiuotas palūkanas, kurių dydis šalių susitarimu buvo įtvirtintos sutartyje.
6. Teismas ieškovei iš atsakovės priteisė 1 procento dydžio mėnesinės palūkanas, skaičiuotinas nuo priteistos pagrindinės 107 887,36 Eur skolos sumos nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos, nes ieškovė prašė priteisti mokėjimo palūkanas CK 6.37 straipsnio 1 dalies pagrindu, o ne procesines palūkanas pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
7. Apeliaciniame skunde atsakovė prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2019 m. kovo 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
7.1. Teismas nepagrįstai vertino, jog ieškovė pagrįstai atsakovės mokamas įmokas ieškovei paskirstė CK 6.54 straipsnyje nustatyta tvarka. Ieškovė ir atsakovė pasirašiusios 2016 m. kovo 30 d. ir 2017 m. vasario 14 d. skolų suderinimo aktą susitarė, jog atsakovė įmokomis pirmiausia dengs skolą.
7.2. Iš ieškovės pateiktos palūkanų paskaičiavimo pažymos neaišku, kaip buvo paskaičiuotos palūkanos. Ieškovė neįrodė palūkanų paskaičiavimo pagrįstumo, nes nepaaiškino skirtingo pažymoje nurodomo atsiskaitymo termino taikymo bei neatliko palūkanų skaičiavimo ir nepateikė atsakovei apskaitos dokumento su reikalavimu mokėti paskaičiuotas palūkanas.
7.3. Teismas nepagrįstai sprendė, jog, atsakovei vėluojant atsiskaityti už prekes, ji privalėjo mokėti 1 procento mokėjimo palūkanas per mėnesį už naudojimąsi ieškovės pinigais. Teismas neatsižvelgė į tai, jog šalys nebuvo sutarusios, kad numatytos palūkanos yra mokėjimo palūkanos, todėl teismas nepagrįstai nesprendė klausimo dėl kompensacinių palūkanų dydžio ir priteistų procesinių palūkanų dydžio mažinimo.
7.4. Teismas netinkamai taikė CPK 137 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes ieškovei procesines palūkanas priteisė nuo kreipimosi į teismą dienos (2018 m. lapkričio 15 d.), o ne nuo bylos iškėlimo teisme dienos.
Atsiliepimas
8. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė G. V. įmonė „Šoklys“ prašo skundą atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
8.1. Teismas pagrįstai sprendė, jog pagal sutarties 9.1. papunktį šalys susitarė dėl mokėtinų pelno palūkanų, nes tarp šalių nebuvo jokio rašytinio susitarimo, kuriuo būtų panaikintas arba pakeistas sutarties 9.1. papunktis, todėl, kaip aiškiai nepagrįsti, atmestini visi apeliacinio skundo teiginiai, kad šalys neva tai susitarė dėl palūkanų netaikymo ar nereikalavimo.
8.2. Taip pat nepagrįsti atsakovės teiginiai, kad ieškovė turėjo palūkanas skaičiuoti tik kas mėnesį. Palūkanų skaičiavimo bazė kito dažniau nei kas mėnesį, o dažnai kas dieną, nes toks atliekamas palūkanų skaičiavimas akivaizdžiai geriausiai atitinka abiejų šalių interesus ir yra tiksliausias.
8.3. Atsakovė nepateikė įrodymų, jog buvo inicijavusi keisti įmokų paskirstymo tvarką. Apeliaciniame skunde atsakovė taip pat patvirtino, jog jai nuo 2017 m. vasario 14 d. buvo žinoma, kad ieškovė neatsisako reikalauti palūkanų iš atsakovės.
8.4. Atsakovė nepagrįstai teigia, jog byloje galimas CPK 182 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtintų pasekmių taikymas, nes bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ieškovė aplinkybės, kad pirmiausiai buvo dengiama skola, o ne palūkanos, nepripažino, o teigė priešingai, t. y., jog yra pagrindas pirmiausiai dengti palūkanas, o ne skolą.
8.5. Nepagrįsti atsakovės argumentai, kad sutartyje numatytos palūkanos prieštarauja sąžiningumo ir protingumo principams, yra akivaizdžiai per didelės ir suteikia ieškovei galimybę nepagrįstai praturtėti. Susitarimuose su atsakove nustatytas palūkanų dydis atitinka įstatymo keliamus reikalavimus bei šalių interesų pusiausvyrą. Ieškovė užsiima didmenine naftos produktų prekybos veikla, jos pajamos priklauso nuo apyvartinių lėšų, todėl suteikusi didelį prekinį kreditą atsakovei, ieškovė neteko galimybės auginti savo apyvartą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
10. Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria iš apeliantės buvo priteista skola ir palūkanos, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas (CPK 320 straipsnis).
Dėl naujų įrodymų priėmimo
11. Nagrinėjamu atveju apeliantė UAB „Mirada“ kartu su apeliaciniu skundu pateikė elektroninių paštu ieškovės siųstus laiškus, kuriais buvo persiųsti skolų suderinimo aktai.
12. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai arba pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti, arba kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Tokias aplinkybes turi nurodyti asmuo, teikiantis apeliacinės instancijos teismui naujus įrodymus.
13. Apeliantė pateiktais rašytiniais įrodymais siekia įrodyti aplinkybes dėl ieškovės ir apeliantės susitarimo, jog pirmiausiai apeliantė atliktais mokėjimais dengė skolą, o ne palūkanas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad šie nauji įrodymai yra susiję su apeliantės įrodinėjamomis nurodytomis aplinkybėmis dėl jos atliktų mokėjimų ieškovei paskirstymo tvarkos, su jais ieškovė susipažinusi turėjo teisę ir pasisakė dėl jų atsiliepime į apeliacinį skundą, todėl siekiant objektyviai ir visapusiškai išnagrinėti kilusį ginčą, sprendžia, jog yra pagrindas priimti šiuos pateiktus naujus įrodymus (CPK 314 straipsnis).
Dėl ginčo sutarties sąlygų
14. Sutarties laisvės principas užtikrina šalims teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.156 straipsnio 1 dalis). Sutarties sąlygas šalys nustato savo nuožiūra, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyviosios teisės normos (CK 6.156 straipsnio 4 dalis). Taigi šalys, nustatydamos sutarties sąlygas, yra laisvos tiek, kiek nepažeidžia imperatyviųjų teisės normų.
15. Bylos duomenimis nustatyta, jog apeliantė ir ieškovė 2012 m. birželio 5 d. sudarė naftos produktų pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 6942 (toliau – sutartis). Sutartyje šalys numatė, jog ieškovė parduos naftos produktus atsakovei (sutarties 4.1.1. papunktis), o apeliantė atitinkamai įsipareigojo juos priimti ir apmokėti sutartyje numatytomis sąlygomis (sutarties 4.2.2. papunktis). Sutarties 5.1. papunktyje numatyta, kad atsakovė įsipareigojo apmokėti kiekvieną sąskaitą už parduotus naftos produktus per 60 kalendorinių dienų po PVM sąskaitos faktūros išrašymo dienos.
16. Į bylą pateiktos PVM sąskaitos faktūros, išrašytos laikotarpyje nuo 2014 m. birželio 6 d. iki 2017 m. gruodžio 1 d., patvirtina, jog ieškovė apeliantei tiekė naftos produktus, o ši juos priėmė. Iš palūkanų skaičiavimo buhalterinės pažymos matyti, kad pagal lentelėje nurodytas PVM sąskaitas faktūras apeliantei buvo parduota prekių už 257 150,20 Eur, o apeliantė tik iš dalies atsiskaitė su ieškove ir liko skolinga 107 887,36 Eur už gautas prekes, taip pat apeliantei buvo paskaičiuota 13 047,21 Eur palūkanų, pagal sutarties 9.1 papunktį.
17. Apeliantė pripažįsta, jog yra skolinga ieškovei, tačiau nesutinka su skolos dydžiu, nes sutarties 9.1. papunktyje nustatytos 1 proc. dydžio palūkanos per mėnesį už naudojimąsi prekinio kredito suma yra nepagrįstos ir neproporcingai didelės, tačiau pirmosios instancijos teismas, neįvertinęs aplinkybių dėl sutartyje nustatyto palūkanų dydžio, priėmė nepagrįstą sprendimą.
18. Apeliantė taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginčą, netinkamai aiškino ir taikė CK 6.54 straipsnį, neįvertino tikrosios šalių valios ir jų susitarimo turinio. Apeliantė, atlikdama mokėjimo pavedimus ieškovei, pirmiausiai dengė pagrindinį įsiskolinimą, nes ieškovė nereikalavo mokėti palūkanų. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė nepateikė jokių duomenų, jog šalys buvo susitariusios dėl tokios apeliantės nurodytos tvarkos.
19. CK 6.54 straipsnyje yra numatytas įmokų paskirstymas, jame nurodyta, kad jeigu šalys nesusitarė kitaip, įmokos, kreditoriaus gautos vykdant prievolę, pirmiausiai skiriamos atlyginti kreditoriaus turėtoms išlaidoms, susijusioms su reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimu. Antrąja eile įmokos skiriamos mokėti palūkanoms pagal jų mokėjimo terminų eiliškumą. Trečiąja eile įmokos skiriamos netesyboms mokėti. Ketvirtąja eile įmokos skiriamos pagrindinei prievolei įvykdyti. Kreditorius turi teisę atsisakyti priimti skolininko siūlomą įmoką, jeigu skolininkas nurodo kitokį įmokų paskirstymą, negu nustatyta šio straipsnio 1, 2, 3 ir 4 dalyse. Kreditorius gali atsisakyti priimti pagrindinei prievolei įvykdyti mokamą sumą, jeigu tuo pat metu nesumokamos einamosios palūkanos, kurių mokėjimo terminas suėjęs. Taigi, CK 6.54 straipsnyje numatytas įmokų paskirstymas taikomas tuo atveju, jeigu šalys nėra susitarusios dėl kitokios įmokų paskirstymo tvarkos.
20. Bylos duomenimis ginčo šalys susitarė, jog už naudojimąsi prekinio kredito suma pirkėjas sumoka pardavėjui 1 proc. dydžio palūkanas per mėnesį (sutarties 9.1. papunktis), o sutarties 5.3. papunkčiu susitarė, jog pardavėjas visas gautas įmokas iš pirkėjo paskirsto CK 6.54 straipsnio nustatyta tvarka, taigi sutarties nuostatos patvirtina, jog ginčo šalys buvo aiškiai susitarusios dėl palūkanų skaičiavimo laiku neapmokėjus PVM sąskaitų faktūrų pagal sutartį, tiek ir dėl įmokų paskirstymo tvarkos.
21. CK 6.54 straipsnio aiškinimo ir taikymo srityje kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog, taikant nurodytos teisės normos reglamentuojamą įmokų paskirstymo tvarką (taip pat ir šalių susitarimu nustatytą kitokią įmokų paskirstymo tvarką), būtina atsižvelgti į susiklosčiusius šalių santykius vykdant prievolę pagal prekių (paslaugų) tiekimo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1070/2003). Sprendžiant įmokų paskirstymo klausimą, turi būti nustatoma, buvo išreikšta sutarties šalių valia dėl įmokų paskirstymo tvarkos ar ne, kokia ši tvarka buvo nustatyta, ar, vykdant sutartį, šalių valia nepasikeitė. Sutartinių santykių dalyvių valios išraiška turi būti nustatoma aiškinant šalių sudarytą sutartį, vadovaujantis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, įtvirtintomis Civilinio kodekso 6.193 straipsnyje bei suformuotomis kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010). Viena iš sutarčių aiškinimo taisyklių yra ta, kad, aiškinant sutartį, turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo (Civilinio kodekso 6.193 straipsnio 5 dalis). Pažymėtina, jog byloje nėra jokių įrodymų, kurie leistų spręsti, kad sutartyje įtvirtintas susitarimas dėl įmokų paskirstymo tvarkos šalių buvo pakeistas.
22. Teisėjų kolegijos vertinimu, ginčo atveju tarp šalių buvo aiškiai aptarta bei kiekvienai iš šalių žinoma įmokų paskirstymo tvarka, kuri šalių iki ginčijamo sprendimo priėmimo momento nebuvo pakeista, t. y. jog iš gautų apeliantės sumokėtų sumų pirmiausia buvo dengiamos palūkanos. Apeliantė nepateikė teismui įrodymų, jog ieškovė buvo sutikusi keisti įmokų įskaitymo tvarką ir įskaityti apeliantės įmokas kitokia tvarka nei buvo susitarta. Apeliantės nurodytų aplinkybių nepaneigia ir jos pačios pateiktas 2017 m. vasario 14 d. skolų suderinimo aktas, iš kurio turinio matyti, jog ieškovė į skolos sumą buvo įtraukusi ir palūkanas, o tai patvirtina ieškovės valią neatsisakyti reikalauti iš apeliantės palūkanų. Taip pat apeliantė nepateikė duomenų, jog atlikdama mokėjimus ieškovei nurodydavo, kokias sumas skiria pagrindinei skolai ir kokias – palūkanoms, netesyboms dengti, o ieškovė jas įskaitydavo ne apeliantės nurodyta, o CK 6.54 straipsnio 1–4 dalyse nustatyta tvarka.
23. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs aukščiau nurodytas bylos aplinkybes, teismų praktiką, taip pat neturi pagrindo sutikti su apeliantės argumentais, jog jos atliktus mokėjimus ieškovė negalėjo panaudoti palūkanų dengimui, kurių tuo metu iš apeliantės nereikalavo. Pažymėtina, jog esant šalių susitarimui dėl palūkanų dydžio bei įmokų paskirstymo tvarkos, nelogiška reikalauti iš ieškovės kaip kreditorės papildomai raštu informuoti apeliantę kaip skolininkę apie tai, jog bus skaičiuojamos palūkanos. Teisėjų kolegijos vertinimu, egzistuojant šalių susitarimui dėl palūkanų dydžio bei įmokų paskirstymo tvarkos apeliantė turėjo suvokti, jog, laiku nemokant mokėtinų sumų pagal sutartį, ieškovė gali skaičiuoti palūkanas, kurias gali dengti iš gautų sumų pirmiausiai. Vien ta aplinkybė, jog reikalavimas dėl palūkanų priteisimo buvo pareikštas iškėlus teisme bylą, nepaneigia šiuo ginčo atveju egzistavusio šalių susitarimo tiek dėl palūkanų skaičiavimo, tiek ir dėl įmokų paskirstymo tvarkos, kuri šiuo atveju ir buvo teisėtu pagrindu ieškovei apeliantės atliktus mokėjimus paskirstyti būtent pagal šalių aptartą ir sutartyje įtvirtintą susitarimą.
24. Apibendrindama tai, kas išaiškinta, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė CK 6.54 straipsnio nuostatas byloje nustatytoms aplinkybėms, todėl atmeta kaip nepagrįstus apeliantės argumentus, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino tikrosios šalių valios ir jų susitarimo turinio, aiškinant sutarties sąlygas.
Dėl palūkanų ir jų dydžio pagrįstumo
25. CK 6.37 straipsnio 1 dalyje nustatyti du palūkanų pagal prievoles atsiradimo pagrindai: įstatymas arba šalių susitarimas. Teisės doktrinoje pripažįstama, kad palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai. Kasacinis teismas yra suformavęs praktiką, pagal kurią išskiriamos dvejopo pobūdžio palūkanos: palūkanos, atliekančios mokėjimo (t. y. užmokesčio už pinigų skolinimąsi) funkciją, ir palūkanos, atliekančios kompensacinę (minimalių nuostolių negautų pajamų pavidalu atlyginimo) funkciją.
26. Teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyręs ir įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, teisingai nustatė, jog ginčijamoje sutartyje yra aiškiai susitarta dėl palūkanų skaičiavimo nuo skolos atsiradimo momento. Tai, kad apeliantė savaip interpretuoja sutarties sąlygas dėl įsiskolinimo ir palūkanų mokėjimo, neturi įtakos sutartyse aiškiai nustatytai apeliantės pareigai mokėti palūkanas laiku neapmokėjus išrašytos PVM sąskaitos faktūros, nekelia abejonių dėl šios sąlygos. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju ieškovės teisė į palūkanas už tolesnį naudojimąsi vėluojama sumokėti suma buvo aiškiai ir nedviprasmiškai išreikšta sutartyje, todėl toliau teisėjų kolegija pateikia vertinimą, ar ieškovės prašomas tokių palūkanų dydis atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus.
27. Bylos duomenimis nustatyta, jog apeliantės ginčijama pareiga mokėti 1 proc. dydžio palūkanas per mėnesį už naudojimąsi prekinio kredito suma atsirado sutarties pagrindu (sutarties 9.1. papunktis). Toks konkretus ir aiškus ginčo šalių sudarytas susitarimas dėl palūkanų dydžio, mokėjimo terminų ir jų periodinių įmokų dydžių nurodytoje sutartyje atitinka CK 6.37, 6.414 straipsnių 1 dalis, todėl yra galiojantis ir jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis).
28. Palūkanos gali būti nustatytos šalių susitarimu (sutartinės) arba įstatymu (įstatyminės) (CK 6.37 straipsnio 1 dalis), kurios gali būti mokamos kaip mokestis (atlyginimas) už pinigų skolinimą (mokėjimo arba pelno palūkanos), arba palūkanos kaip minimalių kreditoriaus nuostolių, kurių nereikia įrodyti, kompensacija už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (CK 6.261 straipsnis). Sutartinės palūkanos mažinamos tik esant dviem pagrindams: susitarimas dėl didesnių palūkanų prieštarauja įstatymams arba kai susitarimas dėl didesnių palūkanų prieštarauja sąžiningumo, protingumo principams (CK 6.37 straipsnio 3 dalis, 1.5 straipsnis).
29. Spręsdamas, ar yra pagrindas mažinti palūkanas, teismas turi atsižvelgti į sutarties pobūdį, jos trukmę, paskolos paskirtį, skolininko riziką, taip pat į tai, ar palūkanos prieštarauja viešajai tvarkai ir ar jos neperauga į lupikavimą, į sutarties sudarymo metu buvusias bankų palūkanų normas ir kitas aplinkybes.
30. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė nepagrindė aplinkybės, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesumažino prašomų priteisti palūkanų dydžio. Pažymėtina, jog ginčo sutartis buvo sudaryta verslo tikslais, pasirašyta laisva valia, sutartyje atskiru punktu buvo nurodytas palūkanų dydis (už naudojimąsi prekinio (komercinio) kredito suma, neviršijant 600 000 Lt sumos, kartu ir ankstesnio įsiskolinimo sumos), t. y. šalys dėl palūkanų dydžio buvo susitarusios sutartyje laisva valia, ir toks susitarimas šalims turėjo įstatymo galią. Sutarties nuostata dėl palūkanų yra aiškiai ir suprantamai suformuluota. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išvardytas aplinkybes, konstatuoja, kad šalys buvo verslo subjektai, turintys patirties verslo bei derybų srityje, laisva valia pasirašydami sutartį žinojo sutartyje nustatytą palūkanų dydį, todėl apeliantė galėjo numatyti sutarties neįvykdymo teisinius padarinius.
Dėl mokėjimo palūkanų priteisimo momento
31. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nustatė, jog ieškovė prašė priteisti mokėjimo palūkanas CK 6.37 straipsnio 1 dalies pagrindu, o ne procesines palūkanas pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį, ir ieškovei iš apeliantės priteisė 1 proc. dydžio mėnesines palūkanas nuo priteistos pagrindinės 107 887,36 Eur skolos sumos nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos.
32. Apeliantė, nesutikdama su tokiu teismo vertinimu, nurodo, jog po bylos iškėlimo teisme gali būti skaičiuojamos tik procesinės palūkanos (CK 6.37 straipsnio 2 dalis).
33. Teisėjų kolegija pažymi, kad palūkanų skaičiavimo pradžios ir pabaigos momentai priklauso nuo palūkanų paskirties. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išskiriamos dvejopo pobūdžio palūkanos – palūkanos, atliekančios mokėjimo funkciją (tai užmokestis už pinigų skolinimą; pvz., 6.37 straipsnio 1 dalyje) ir kompensuojamai funkcijai atlikti nustatytos palūkanos. Prie kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų priskiriamos ir CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatytos procesinės palūkanos. Jų paskirtis – kompensuoti būsimus, nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo, susidariusius kreditoriaus nuostolius, kartu – skatinti operatyvų teismo sprendimo įvykdymą.
34. Mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų, dar vadinamų pelno palūkanomis, paskirtis – atlyginti kreditoriui už naudojimąsi jo pinigais. Mokėjimo palūkanų skaičiavimo pradžia ir pabaiga gali būti nustatyta įstatymu arba šalių susitarimu. CK 6.872 straipsnio 1 dalyje, inter alia (liet. – be kita ko), nustatyta, kad palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Jeigu šalys nėra susitarusios kitaip, palūkanos mokamos kas mėnesį, iki paskolos suma bus grąžinta (CK 6.872 straipsnio 2 dalis).
35. Teisėjų kolegija pažymi, jog mokėjimo palūkanų (neatsižvelgiant į tai, kokiu pagrindu jos nustatytos) skaičiavimas tęsiasi iki sutarties pasibaigimo, nes apeliantei ir toliau liko pareiga mokėti mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas. Pažymėtina, jog paskolos gavėjas negali būti atleistas nuo palūkanų kaip atlyginimo už naudojimąsi paskolos suma mokėjimo net ir tuo atveju, jei paskolos davėjas nutraukia paskolos sutartį paskolos gavėjui pažeidus įsipareigojimus grąžinti suteiktą paskolą ir mokėti sutartas palūkanas nustatytu terminu, išskyrus atvejus, jei tai nustatyta paskolos sutartyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2010). Toks aiškinimas atitinka ir mokėjimo palūkanų paskirtį – atlyginti kreditoriui už naudojimąsi pinigais tol, kol toks naudojimasis tęsiasi. Nagrinėjamu atveju sutartyje šalys susitarė, kad sutarties 9.1. papunktyje nustatytos (mokėjimo funkciją atliekančios) palūkanos, kurios už naudojimąsi prekinio kredito suma pradedamos skaičiuoti nuo vėlavimo apmokėti PVM sąskaitą faktūrą dienos (5.1 punktas). Ši sutartinė nuostata patvirtina, kad prekinio kredito gavėjo pareiga (apeliantės prievolė) mokėti mokėjimo palūkanas išliko iki visiško atsiskaitymo dienos, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai 1 proc. dydžio palūkanas nuo priteistos įsiskolinimo sumos (107 887,36 Eur) priteisė iš apeliantės nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų
36. Išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų dėl įrodymų vertinimo, priėmė teisėtą ir pagrįstą ir sprendimą, kurį panaikinti apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais ir argumentais nėra teisinio pagrindo (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.
37. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas (Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad apeliantės apeliacinis skundas atmestas, jai apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
38. Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašė priteisti iš apeliantės jos patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau tokių išlaidų patyrimo apeliacinės instancijos teisme faktą bei dydį pagrindžiančių dokumentų nepateikė (CPK 98 straipsnis).
39. Šiaulių apygardos teismo 2019 m. balandžio 23 d. nutartimi apeliantei buvo atidėtas dalies žyminio mokesčio (1 782 Eur) už apeliacinį skundą sumokėjimas iki teismo sprendimo apeliacinės instancijos teisme priėmimo. Lietuvos informacinės teismų sistemos LITEKO duomenimis apeliantei UAB „Mirada“ Šiaulių apygardos teismo 2019 m. lapkričio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-666-569/2019 buvo iškelta bankroto byla, todėl pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktą apeliantė yra atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo, todėl netenkinus apeliacinio skundo žyminis mokestis iš apeliantės valstybei nepriteisiamas. Taip pat pažymėtina, jog apeliantė dalį žyminio mokesčio (100 Eur) už apeliacinį skundą sumokėjo 2019 m. balandžio 5 d., t. y. dar iki jos bankroto bylos iškėlimo, todėl apeliantės sumokėta žyminio mokesčio dalis negrąžinama.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių apygardos teismo 2019 m. kovo 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.