Vilniaus apygardos teismo nutartis, 1A-206-957/2024

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2024-04-09
Bylos Nr.: 1A-206-957/2024
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-30391-2021-4
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Marijus Kursevičius, Valerij Lauš, Darius Pranka
Nuteistasis: A. P.
Civilinis ieškovas: Vilniaus teritorinės ligonių kasos
Nukentėjusysis: M. A.
Advokatai: Aleksandras Palamarčukas

Kategorijos

Baudžiamoji byla Nr. 1A-206-957/2024Teisminio proceso Nr. 1-01-1-30391-2021-4Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.3.2; 1.1.4.5.1; 1.1.7.2.3; 1.1.8.1.1; 1.1.8.7.1; 1.1.8.7.9; 1.2.26.2; 2.4.6.1 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. balandžio 9 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Marijaus Kursevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Valerijaus Laušo (Valerij Lauš) ir Dariaus Prankos,

sekretoriaujant Editai Daunienei,

dalyvaujant prokurorui Liudui Žukliui (vaizdo ir garso nuotolinio perdavimo priemonių būdu),

nuteistajam A. P., jo gynėjui advokatui Aleksandrui Palamarčukui (Aleksandr Palamarčuk),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2024 m. sausio 23 d. nuosprendžio, kuriuo A. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 284 straipsnį – 12 (dvylikos) mėnesių laisvės apribojimo bausme su intensyvia priežiūra – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrole elektroninio stebėjimo priemonėmis, įpareigojant A. P. visą šios bausmės atlikimo laikotarpį būti gyvenamojoje vietoje nuo 23.00 iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi; dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; uždraudžiant A. P. visą šios bausmės atlikimo laikotarpį vartoti psichiką veikiančias medžiagas (įskaitant alkoholį).

Civilinio ieškovo Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas ir Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai iš A. P. priteista 28,83 Eur išlaidų, patirtų už nukentėjusiajam M. A. suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, bei 5 procentai metinių palūkanų už priteistą sumą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo.

Nukentėjusiojo M. A. patikslintas civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir M. A. naudai iš A. P. priteista 500 Eur neturtinei žalai atlyginti. Likusioje dalyje patikslintas civilinis ieškinys atmestas.

M. A. naudai iš A. P. priteista 4 000 Eur už nukentėjusiajam suteiktas advokato teisines paslaugas. Likusioje dalyje prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkintas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. A. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 284 straipsnį už tai, kad jis 2021 m. rugsėjo 3 d., apie 3.30 val., veikdamas bendrai grupėje su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, kurių atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas į ikiteisminį tyrimą Nr. 02-2-00148-23, viešoje vietoje, prie prekybos centro „Eifelis“, esančio Ukmergės r., Dukstynos k., Vytauto g. 113, būdamas neblaivus (nustatytas 1,46 promilės neblaivumas), žodinio konflikto metu, kitų asmenų akivaizdoje, po to, kai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo vieną kartą ranka sudavė M. A. į pakaušį, jis, t. y. A. P., tyčia ne mažiau kaip tris kartus rankomis sudavė M. A. į veido sritį, po ko tyrimo metu nenustatyti asmenys ne mažiau kaip 6 kartus kumščiais sudavė M. A. į galvos sritį, tris kartus įspyrė į pilvo sritį, vieną kartą įspyrė į šoną ir vieną kartą įspyrė per abiejų kojų pakinklius, po ko, nukentėjusiajam pargriuvus ant dešinio šono, veikdami bendrai ne mažiau kaip aštuonis kartus rankomis ir kojomis sudavė ir įspyrė į M. A. pilvo sritį, vieną kartą ranka sudavė į žandikaulį, ne mažiau kaip du kartus įspyrė į galvą, ne mažiau kaip penkis kartus įspyrė į pakinklius, vieną kartą įspyrė į nugaros sritį, vieną kartą įspyrė į šoną, po ko, M. A. atsistojus ir pradėjus bėgti, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo įspyrė jam į pakinklius, t. y. tokiu įžūliu elgesiu, veikdamas kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei padarydamas nukentėjusiajam M. A. veido apatinio žandikaulio srities patinimą ir kaktos nubrozdinimą bei kairės blauzdos viršutinės dalies sumušimą su priekinio paviršiaus nubrozdinimu, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. P. nurodo, kad savo kaltės jis nepripažįsta, nes yra nekaltas, nesutinka su jam paskirta bausme ir su nukentėjusiajam priteistomis išlaidomis už advokato teisines paslaugas, kadangi jos yra ženkliai per didelės. Nuteistojo teigimu, jam paskirta bausmė yra per griežta, ji sutrikdys jo asmeninį gyvenimą, jis negalės dirbti, nes dirba ne Lietuvoje ir kas mėnesį savaitei laiko išvyksta, negalės rūpintis ką tik gimusiu vaiku bei jį išlaikyti. Nuteistasis nesutinka su tuo, kaip pirmosios instancijos teismas įvertino jo parodymus, todėl prašo peržiūrėti nuosprendį. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi nukentėjusiojo parodymais, tačiau neatsižvelgė į jo duotus parodymus. Toje situacijoje jis (t. y. nuteistasis) buvo neblaivus ir negalėjo sąmoningai mąstyti, patyrė šoką, todėl atvykusiems policijos pareigūnams negalėjo detaliai paaiškinti situacijos. Nukentėjęs asmuo taip pat buvo neblaivus ir vos tik atvykus policijos pareigūnams pradėjo kaltinti nebūtais dalykais, pvz., tuo, kad jis (t. y. nuteistasis) paėmė jo telefoną ir jį sumušė. Nuteistojo teigimu, būdamas neblaivus, jis (t. y. nuteistasis) prarado kontrolę ir prikalbėjo nebūtų dalykų.

Atsiliepimas

3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

Šalies argumentai

4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, nuteistojo gynėjo prašymu buvo atliktas dalinis įrodymų tyrimas ir papildomai apklaustas nuteistasis A. P. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti skunde nurodytais motyvais, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Nuteistojo A. P. apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų

6. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Pateiktame nuteistojo A. P. apeliaciniame skunde dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2024 m. sausio 23 d. nuosprendžio tiesiogiai formuluojamas vienas abstraktus prašymas – peržvelgti skundžiamą nuosprendį ir apsvarstyti jį iš naujo. Detalizuodamas tokį savo prašymą, nuteistasis skunde nurodo, kad nesutinka su tuo, kaip pirmosios instancijos teismas įvertino jo parodymus, taip pat nurodo, kad yra nekaltas ir jam paskirta per griežta bausmė, kuri trukdys jo asmeniniam gyvenimui, taip pat tvirtina, kad nesutinka su išlaidomis, kurios iš jo priteistos už nukentėjusiajam suteiktas advokato paslaugas, nes, nuteistojo manymu, jos yra ženkliai per didelės. Atsižvelgusi į tokius apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, jog paminėta BPK nuostata bylą apeliacine tvarka nagrinėjantį teismą šiuo atveju įpareigoja pasisakyti dėl pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo, dėl A. P. kaltės pagal BK 284 straipsnį, taip pat dėl nuteistajam paskirtos bausmės bei iš nuteistojo nukentėjusiajam priteistomis išlaidomis už advokato paslaugas.

Dėl pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymo vertinimo ir A. P. nuteisimo pagal BK 284 straipsnį

7. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nesutikdama su nuteistojo apeliacinio skundo argumentais, patikrinusi ir įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ir nešališkai ištyrė byloje esančius įrodymus, jų visetą bei padarė pagrįstas išvadas, neprieštaraujančias byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms dėl nuteistojo A. P. padarytų konkrečių nusikalstamų veiksmų ir jų apimties, pagrįstai nustatydamas, jog A. P. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje.

Žemesnės instancijos teismas

8. Pagal BK 284 straipsnį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Teismų praktikoje smurto panaudojimas prieš asmenį viešoje vietoje paprastai laikomas įžūliu elgesiu, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-229/2011, 2K-410/2011, 2K-252/2012, 2K-719/2012 ir kt.). Smūgio sudavimas be aiškios priežasties žmogui viešai net ir ne žmonių minioje reiškia įžūlius veiksmus ir nepagarbą aplinkiniams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-652/2007, 2K-452/2011). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 284 straipsnį veikos požymių nepakanka, reikia nustatyti veikos padarinius – realų visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą. Šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams. Visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-303/2014, 2K-141/2015, 2K-310-942/2016, 2K-164-387/2022).

9. Skundžiamu nuosprendžiu A. P. nuteistas už tai, kad jis įžūliu elgesiu, veikdamas kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei padarydamas nukentėjusiajam M. A. veido apatinio žandikaulio srities patinimą ir kaktos nubrozdinimą bei kairės blauzdos viršutinės dalies sumušimą su priekinio paviršiaus nubrozdinimu, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Tokias faktines nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje, aplinkybes pirmosios instancijos teismas nustatė laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą bei nepažeisdamas BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų, motyvuotai atmetęs nuteistojo A. P. parodymus, kuriais jis neigė padaręs nusikalstamą veiką.

10. BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos numato, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu bei vadovaudamiesi įstatymu. Tai reiškia, kad teismas privalo išaiškinti visas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti, o teismo nuosprendyje turi būti išdėstyti išsamūs visų byloje surinktų įrodymų įvertinimo motyvai. Įrodymų įvertinimas susideda iš jų liečiamumo, leistinumo, tikrumo ir pakankamumo nustatymo. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti ir kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 1–4 dalys). Įrodymų vertinimą reglamentuojančios BPK normos reikalauja, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį baudžiamojoje byloje, teismas aprašomojoje dalyje išdėstytų įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados apie nustatytų faktinių aplinkybių buvimą, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nenustačius, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė minėtus reikalavimus, vien nuteistajam nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui. Pažymėtina, kad įstatymas nereglamentuoja, kokiais duomenimis gali būti įrodinėjamos reikšmingos bylai aplinkybės. Svarbu, kad tie duomenys patvirtintų bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-56/2013, 2K-421/2013).

11. Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir nuosprendį grindė bylos duomenų pakankamai išsamia bei nešališka analize. Be to, pirmosios instancijos teismas apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus bei pateikė motyvuotas išvadas, kodėl vienus įrodymus atmetė, o kitais rėmėsi, išdėstė visų reikšmingų bylos įrodymų, kuriais grindė apelianto kaltę, turinį, juos įvertino bendrame bylos duomenų kontekste, motyvuotai atmetė nuteistojo A. P. versiją, neva jis kilusio konflikto metu su nukentėjusiuoju tik apsistumdė pilvais, tačiau jokių smūgių pastarajam nesudavė. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, tenkinus nuteistojo gynėjo prašymą, buvo atliktas dalinis įrodymų tyrimas, kurio metu papildomai apklaustas nuteistasis. Visgi, teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistojo papildomai duoti paaiškinimai, kurie atitinka jo pirmosios instancijos teisme pateiktą gynybinę versiją, nesudaro pagrindo vertinti byloje surinktų įrodymų kitaip, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas.

12. Vertinant nuteistojo parodymų patikimumą ir objektyvumą, nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik nuteistojo paaiškinimais nėra tikslinga, kadangi natūralu, jog asmuo, gindamasis nuo jam pareikšto kaltinimo ir taip siekdamas išvengti jam gresiančios baudžiamosios atsakomybės, neatskleis tikrųjų tiriamo nusikaltimo aplinkybių. Tokiu atveju ypatingą reikšmę įgauna kitų asmenų, kurių suinteresuotumu bylos baigtimi abejoti teismas neturi pagrindo, parodymai bei kita rašytinė baudžiamosios bylos medžiaga, vienu ar kitu aspektu patvirtinanti ar paneigianti asmens kaltę.

13. Nagrinėjamu atveju matyti, kad A. P. savo kaltę pažeidus viešąją tvarką teisminio nagrinėjimo metu neigė, nurodydamas, kad kaltinime nurodytu metu prie kazino tarp jo ir nukentėjusiojo M. A. kilo žodinis konfliktas, kurio metu jis su nukentėjusiuoju tik susistumdė pilvais, tačiau jokio smurto prieš nukentėjusįjį nevartojo. Tokios pačios pozicijos nuteistasis laikėsi ir nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokius nuteistojo parodymus, duotus teisiamojo posėdžio metu, įvertino kaip jo gynybinę poziciją, kuria siekiama išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tokia išvada darytina tarpusavyje sugretinus ir įvertinus kitus byloje esančius įrodymus, apie kuriuos bus pasisakyta vėliau šioje nutartyje, taip pat įvertinus ir paties nuteistojo poziciją nuo pat aptariamo įvykio pradžios, kuri buvo nenuosekli, kito ir tyrimo eigoje buvo derinama prie kitų byloje surinktų įrodymų turinio.

14. Pirmosios instancijos teismas, atskleisdamas A. P. parodymų nenuoseklumą, pagrįstai nustatė, kad į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams bei akistatos su nukentėjusiuoju bei liudytojais policijos pareigūnais V. P. ir K. Š. metu nuteistasis vis tik tam tikromis detalėmis pripažino, kad įvykio metu smurtavo prieš nukentėjusįjį. Antai, į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams A. P. davė paaiškinimus, kurie buvo užfiksuoti policijos pareigūnų kūno („Body“) kameromis ir aprašyti 2022 m. balandžio 4 d. kitų objektų apžiūros protokole (1 t., b. l. 161-164). Baudžiamojoje byloje esančiame vaizdo įraše pavadinimu 2021_0903_043023_009, kurį išsamiai įvertino pirmosios instancijos teismas, užfiksuota, kaip A. P., aiškindamas pareigūnams įvykio situaciją, teigia, kad „<...> gavo nu išėjo nu ir gavo. <...> Pradėjo pult mus <...> pradėjo stumdytis ir prisiekiu gavo blyną ir viskas“. Policijos pareigūnui pasiteiravus A. P., nuo ko gavo nukentėjusysis, pastarasis atsako „koks skirtumas, nors ir aš įpisau <...>“. Toliau policijos pareigūnams bendraujant su įvykio vietoje buvusiais asmenimis, juokdamasis A. P. teigė, kad „<...> kai pisom į kaktą, net apsišiko“. O. M. pasakius „<...> ką tu čia grybauji“, A. P. atsakė „aš kaip pisau, net apsišiko chamas, tikrai, net apsišiko, taip buvo“. Kaip teisingai konstatavo skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas, šios nuteistojo A. P. nurodytos aplinkybės sutampa su nukentėjusiojo parodymais, kad nuo smūgių į pilvą jis įvykio vietoje pasituštino, o tuo pačiu BPK 20 straipsnio 5 dalies prasme stiprina teisėjų kolegijos vidinį įsitikinimą tuo, kad būtent nukentėjusiojo, o ne nuteistojo vėliau išdėstyta gynybinė pozicija atitinka faktines analizuojamo įvykio aplinkybes. Nors nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad būdamas neblaivus jis negalėjo sąmoningai mąstyti, visgi, su tokiais apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo sutikti. Pažymėtina, jog, kaip jau minėta, sugretinus šiuos nuteistojo paaiškinimus su nukentėjusiojo paaiškinimais, akivaizdu, jog šie nuteistojo paaiškinimai, nors ir duoti jam būnant neblaiviam (1 t., b. l. 141-144), visgi jie iš esmės atitiko ir nukentėjusiojo paaiškinimus. Be to, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nei iš paties A. P. parodymų, nei iš policijos pareigūnų kūno („Body“) kameromis fiksuotų vaizdo įrašų ir kitos bylos medžiagos negalima spręsti, kad tuo metu A. P. būsena dėl neblaivumo buvo tokia, kuri trukdė jam suvokti įvykio aplinkybes ir duoti apie jas paaiškinimus. Nagrinėjamu atveju aktualūs ir A. P. paaiškinimai, duoti akistatų su liudytojais metu, kurių turinys rodo, jog A. P. pozicija tyrimo eigoje išties kito ir nebuvo nuosekli. Antai, iš akistatų su liudytojais policijos pareigūnais V. P. ir K. Š. protokolų matyti, kad šių akistatų metu A. P. neneigė, jog atsakydamas į policijos pareigūnų klausimą, kas sumušė žmogų, pasakė, kad jis (t. y. A. P.), tačiau, A. P. teigimu, įvykio metu jis ir nukentėjusysis tik susistumdė, vienas kitą buvo suėmęs rankomis už drabužių krūtinės aukštyje, o policijos pareigūnams sakydamas frazę „prisibazarino ir daviau“, norėjo tik pasakyti, kad jie susistumdė (2 t., b. l. 113-116, 117-120). Nuteistojo parodymų nenuoseklumą rodo ir jo paaiškinimai, duoti akistatos su nukentėjusiuoju M. A. metu. Antai, nors teisiamojo posėdžio metu nuteistasis nurodė, kad su nukentėjusiuoju susistumdė tik pilvais, visgi iš minėto akistatos protokolo matyti, kad anksčiau A. P. nurodė, jog su nukentėjusiuoju susipyko žodžiais, pradėjo stumdytis, stumdėsi naudodami rankas, vijosi nukentėjusįjį, kai pastarasis pradėjo bėgti, tačiau nemušė nukentėjusiojo, nežino, ar kas nors nukentėjusįjį spardė, daužė (2 t., b. l. 108-112). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismui, daro išvadą, jog teisiamojo posėdžio metu A. P. duoti parodymai, kuriais jis teigia, kad pareigūnams jo išsakytų frazių reikšmė yra kita, vertintini kaip gynybinė versija ir siekis sušvelninti savo padėtį, kadangi, atsižvelgiant į jų kontekstą bei turinį, akivaizdu, jog A. P. įvykio vietoje išsakytomis frazėmis pripažino būtent tai, jog smurtavo prieš nukentėjusįjį. Taigi, nors nuteistasis apeliaciniame skunde nesutinka su atliktu jo įrodymų vertinimu, visgi, atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija pagrindo vertinti A. P. paaiškinimus ir parodymus kitaip, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas, neturi, juo labiau, kad pirmosios instancijos teismui vertinant nuteistojo parodymus, BPK pažeidimų nenustatyta, o nuteistojo kaltė neginčijamai įrodyta pirmosios instancijos teismo ištirtų ir įvertintų įrodymų visetu.

15. Antai, iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas A. P. kaltu dėl viešosios tvarkos pažeidimo bei priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, vertino ir nukentėjusiojo M. A. parodymus, kurie, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, yra pakankamai nuoseklūs, esminėmis detalėmis sutampa tarpusavyje ir atitinka faktines bylos aplinkybes, taip pat rėmėsi byloje esančiais medicininiais dokumentais apie nukentėjusiajam M. A. padarytą nežymaus masto sveikatos sutrikdymą, liudytojų V. P., K. Š. parodymais, akistatų protokoluose užfiksuotais duomenimis, policijos pareigūnų „Body“ kameromis fiksuotais vaizdo ir garso įrašais bei kitais įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gautais rašytiniais byloje surinktais duomenimis, kas sudarė vieningą įrodymų grandinę. Skundžiamame nuosprendyje atskleistas minėtų įrodymų turinys ir įrodomoji reikšmė, teismo išvados logiškos, neprieštaringos, pagrįstos įrodymų palyginimu, todėl nėra pagrindo vertinti įrodymus kitaip ir daryti kitokias išvadas dėl A. P. kaltės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas.

16. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis nesutinka ir su nukentėjusiojo parodymų vertinimu. Kaip pagrįstai pažymima apeliaciniame skunde, nukentėjusysis analizuojamo įvykio metu buvo neblaivus – policijos pareigūnai netrukus po įvykio patikrinę jo neblaivumą alkotesteriu nustatė 1,89 promilių girtumą (1 t., b. l. 137-139). Tačiau vien tai savaime nereiškia, kad jis klaidingai suvokė visas aplinkybes ir jo duoti paaiškinimai neatitiko realios 2021 m. rugsėjo 3 d. situacijos eigos. Kitaip tariant, nėra pagrindo abejoti nukentėjusiojo M. A. paaiškinimų ir vėliau duotų parodymų patikimumu. Kita vertus, teisėjų kolegija pažymi, kad nukentėjusiojo M. A. paaiškinimai ir parodymai, nors ir yra svarbūs šioje byloje, nebuvo vieninteliai įrodymai, kuriais pirmosios instancijos teismas grindė nuteistojo A. P. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Šiame kontekste pastebėtina ir tai, kad nuteistojo bandymas kvestionuoti nukentėjusiojo paaiškinimų, duotų pareigūnams, patikimumą dėl to, kad įvykio metu jis taip pat buvo neblaivus, vertintinas kaip gynybinė versija, kuri paneigta pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų visuma.

17. Skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas, įvertinęs nukentėjusiojo duotus paaiškinimus ir parodymus, pagrįstai nustatė, kad juose egzistuoja tam tikri neatitikimai, tuo pačiu pagrįstai konstatavo, kad jie nėra esminiai, kadangi nukentėjusysis viso proceso metu nuosekliai aiškino smurto prieš jį panaudojimo aplinkybes ir nuteistąjį A. P. įvardino kaip vieną iš prieš jį neabejotinai smurtavusių asmenų. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nuteistojo A. P. kaltę pagrįstai grindė, be kita ko, ir nukentėjusiojo parodymais, kurių turinys atitinka visų jo tyrimo metu duotų paaiškinimų ir parodymų turinį. Antai, apklausiamas teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis M. A. parodė, kad būdamas kazino, sutiko A. P., išėjo su juo parūkyti. Bešnekėdamas lauke su A. P., pajuto smūgį į galvą, tada prasidėjo smūgiai į vieną pusę, į akį, į žandą, per kojas, į pilvą. Jam pargriuvus, pradėjo daužyti per pilvą, kojas, į galvą. Atsistojęs bėgo link laiptelių, ten gavo smūgius per kojas, nugriuvo, gavo smūgius į nugarą ir pabėgo. Nukentėjusiojo teigimu, tuo metu, kai pajuto pirmą smūgį iš nugaros į galvą, stovėjo priešais A. P. Gindamasis užsidengė rankomis galvą. Mano, kad tikrai buvo trys asmenys, kurie jam sudavė, nes vienas asmuo tiek smūgių negalėtų suduoti. Iš priekio smūgius tikrai sudavė A. P., kuris buvo iš priekio ir tik jis iš priekio galėjo suduoti jam smūgius. Nukentėjusiojo manymu, A. P. jį vijosi, kai jis bėgo. Jį vijosi tie, kas jį mušė (4 t., b. l. 158-160). BPK 20 straipsnio 5 dalies prasme teisėjų kolegijos vidinį įsitikinimą tuo, kad nukentėjusiojo parodymai atitinka objektyvias įvykio aplinkybes, stiprina aplinkybė, kad nuo pat įvykio pradžios nukentėjusysis tiek šeimos nariams, tiek į pranešimą dėl įvykio reagavusiems policijos pareigūnams nurodė iš esmės analogiškas esmines įvykio aplinkybes. Antai, Bendrojo pagalbos centro pateiktame garso įraše Nr. (duomenys neskelbtini) užfiksuota, kaip dar prieš atsiliepiant Bendrojo pagalbos centro operatoriui, vienas iš skambinančių asmenų (teisėjų kolegijos pastaba: iš įvykio aplinkybių matyti, kad tai nukentėjusysis M. A.), kalbėdamasis su kitu asmeniu (teisėjų kolegijos pastaba: iš įvykio aplinkybių matyti, kad tai nukentėjusiojo brolis A. A.), nurodo pastarajam, kad „Šitaip suspardė... P.“ (1 t., b. l. 170 (vokas), 171-173). Iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ukmergės rajono policijos komisariato vyriausiojo patrulio G. R. 2021 m. rugsėjo 3 d. tarnybinio pranešimo matyti, kad į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams nukentėjusysis M. A. taip pat iš karto nurodė, kad jį sumušė A. P. (1 t., b. l. 136). Analogiški duomenys užfiksuoti ir policijos įvykių registro išraše (1 t., b. l. 145). Policijos pareigūnų kūnų („Body“) kameromis įvykio vietoje nufilmuoti vaizdo įrašai (2021_0903_041525_006, 201_0903_042025_007) taip pat patvirtina, jog nukentėjusysis M. A., teikdamas paaiškinimus apie įvykio aplinkybes, be kita ko, nurodė, kad jį sumušė trys asmenys, kad „buvo P. ir draugas ilgas“ (1 t., b. l. 152 (vokas), 153-155, 156-160). 2021 m. rugsėjo 3 d., teikdamas pareiškimą apie padarytą nusikalstamą veiką, nukentėjusysis M. A., be kita ko, nurodė, kad lauke, prie išėjimo iš kazino, jis su A. P. rūkė, nekonfliktavo, bendravo apie praeitį ir pasakojo vienas kitam, kaip dabar gyvena. Jiems bešnekant, priėjo dar du jam nepažįstami asmenys. Jam nepažįstamas vaikinas, kažką sakydamas, iš karto trenkė jam į galvą. Pradėjęs gintis, pajuto kelis smūgius iš šono, jam smūgiavo į krūtinę, galvą, kojas, smūgiavo visi lauke buvę trys asmenys, tarp kurių buvo ir A. P. Nukentėjusiojo teigimu, jis nuo smūgių parkrito ant žemės, o jie toliau smūgiavo jam į įvairias kūno vietas, po ko atsistojo, pradėjo bėgti per automobilių stovėjimo aikštelę link laiptų, kylančių į Vytauto g., nubėgęs link laiptų pajuto smūgį per kojas ir nugriuvo prie laiptų ant žolės. Matė, kad šalia jo yra vėl tie patys trys asmenys, kurie prieš tai jį mušė, visi asmenys pradėjo jį mušti į įvairias kūno vietas (1 t., b. l. 46-51). Iš esmės analogiškus paaiškinimus nukentėjusysis M. A. davė ir ikiteisminio tyrimo pareigūnui apklausų metu, įvardindamas A. P. kaip vieną iš prieš jį smurtavusių asmenų (1 t., b. l. 80-85, 113-116). Parodymų patikrinimo vietoje metu nukentėjusysis M. A. manekeno pagalba parodė, kaip jis stovėjo priešais A. P., rūkė ir pajuto smūgį iš nugaros pusės į pakaušį, paaiškino, kad priešais buvo tik vienas žmogus (t. y. A. P.), kuris sudavė smūgius iš priekio į veidą (1 t., b. l. 128-132). Iš liudytojo A. A. (nukentėjusiojo brolio) parodymų, duotų tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, taip pat matyti, kad po patirto fizinio smurto netrukus pas jį į namus naktį atėjęs brolis nurodė, kad jį sumušė A. P. A. A. teigimu, brolis sakė, kad išėjo iš kazino parūkyti su A. P. ir jam iš nugaros pradėjo kažkas trankyti, tada ir A. P. prisijungė; „gavo pizdi nuo P. ir draugų“ (2 t., b. l. 32-35; 4 t., b. l. 179-180). Nukentėjusiojo parodymų patikimumą patvirtina ir liudytojos R. A. (t. y. nukentėjusiojo motinos) teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai, iš kurių matyti, kad ryte paskambinęs sūnus M. A. jai pasakė, kad jį sumušė A. P., kad buvo ir daugiau asmenų (5 t., b. l. 10-11). Teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismui, daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje nėra jokio pagrindo nesivadovauti nukentėjusiojo parodymais ir paaiškinimais kaip nepatikimais ar vertinti juos kaip neteisingus, melagingus ar duotus siekiant pakenkti A. P. Pažymėtina, kad nukentėjusysis M. A. parodymus davė būdamas įspėtas dėl gresiančios baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, taigi jam buvo žinoma, kad už tyčinį A. P. apkalbėjimą jam gali kilti baudžiamajame įstatyme numatytos pasekmės. Pirmosios instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio 57 punkte išsamiai aptarė duomenis, kurių pagrindu paneigė versiją apie tai, kad nukentėjusysis yra suinteresuotas apkalbėti nuteistąjį A. P. ar kad nukentėjusysis jautė kokias nors nuoskaudas, susijusias su A. P. Dėl šios priežasties, remiantis pirmosios instancijos teismo ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos pateiktų argumentų visuma, darytina išvada, kad nėra jokio pagrindo nepasitikėti nukentėjusiojo parodymais.

18. Pažymėtina, jog galimybę abejoti nukentėjusiojo parodymų patikimumu eliminuoja aplinkybė, kad nukentėjusiojo parodymų patikimumą patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai. Antai, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, nukentėjusiojo parodymus apie prieš jį pavartoto smurto pobūdį patvirtina bei apie nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo mąstą leidžia spręsti į bylą pateikti medicininiai dokumentai (1 t., b. l. 52) bei specialisto išvada Nr. G 3292/2021 (01) (1 t., b. l. 186), kurių turinys išsamiai aptartas bei įvertintas skundžiamo nuosprendžio 58 punkte ir leidžia daryti išvadą, kad nukentėjusiajam nustatyti sužalojimai atitinka jo parodymų apie suduotų smūgių kiekį ir jų lokalizaciją turinį. Be to, nukentėjusiojo parodymus apie jo sužalojimo mechanizmą patvirtina ir teisiamojo posėdžio metu apklausto specialisto J. R. paaiškinimai (4 t., b. l. 192), kurie buvo aprašyti bei tinkamai įvertinti ir skundžiamame nuosprendyje (nuosprendžio 41, 58 punktas). Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, pritardama skundžiamą nuosprendį priėmusio teismo išvadoms, pažymi, kad nukentėjusiojo parodymus bei jų pagrindu nustatytas faktines nusikaltimo aplinkybes neginčijamai patvirtina ir liudytojų policijos pareigūnų V. P. ir K. Š. parodymai, iš kurių turinio matyti, kad pareigūnas V. P. aiškiai girdėjo, kaip po įvykio policijos komisariate A. P. prisipažino smurtavęs prieš nukentėjusįjį, sakydamas frazę „prisibazarino ir trenkiau“ (4 t., b. l. 17), o policijos pareigūnas K. Š. girdėjo, kad įvykio vietoje A. P. patvirtino sumušęs M. A. ir nurodė, kad nukentėjusysis „žino, už ką gavo“ (4 t., b. l. 192-193). Be to, nukentėjusiojo poziciją, o tuo pačiu ir nuteistojo A. P. kaltę patvirtina ir policijos pareigūnų kūno („Body“) kameromis fiksuoti vaizdo įrašai, kurių aktualus turinys išanalizuotas šios nutarties 14 punkte ir iš kurių maryti, kad A. P. iš karto po įvykio į pranešimą reagavusiems policijos pareigūnams pripažino, kad jis smurtavo prieš nukentėjusįjį M. A. ir iš kurio paaiškinimų matyti, kad jam žinomos įvykio aplinkybės. Be to, minėtuose policijos pareigūnų kūno („Body“) kameromis fiksuotuose vaizdo įrašuose matomi liudytojų K. K., L. K., O. M., G. V., M. V. paaiškinimai, kurių metu vartotos frazės, aptartos skundžiamo nuosprendžio 63 punkte, patvirtina išvadą, kad prieš nukentėjusįjį buvo smurtauta ir tai vyko prie kazino patalpų. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad minėti asmenys yra susiję su A. P. bei jį pažįsta ir dėl šios priežasties siekia sušvelninti A. P. vaidmenį nusikaltime bei padėti jam išvengti atsakomybės, pagrįstai nesivadovavo minėtų asmenų, apklaustų teisiamajame posėdyje, parodymais apie tai, kad jie nematė, kaip prieš nukentėjusįjį buvo smurtaujama ir kad vaizdo įrašuose girdimas frazes jie išsakė, nes girdėjo tokias aplinkinių kalbas, buvo neblaivūs ir pan. (skundžiamo nuosprendžio 64 punktas).

19. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmiau aptarti įrodymai visiškai pagrįstai pirmosios instancijos teismo įvertinti kaip pakankami nustatant prieš nukentėjusįjį M. A. nuteistojo A. P. įvykio metu panaudotus smurtinius veiksmus ir jų apimtį, kurie, remiantis teismų praktika, pagrįstai pripažinti BK 284 straipsnio dispozicijoje įtvirtintu objektyviuoju šios nusikalstamos veikos požymiu – įžūliu elgesiu.

20. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aplinkybę, kad nagrinėjamu atveju kilo baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai ir jų priežastis buvo A. P. veiksmai, patvirtina ne tik tai, kad viešoje vietoje, prie prekybos centro, kuriame yra lošimų namai, nakties metu, t. y. apie 3.30 val., kitų asmenų atžvilgiu buvo naudojamas smurtas, tačiau ir tai, jog nuteistasis ir kiti su juo bendrai veikę nenustatyti asmenys sudavė nukentėjusiajam daugybinius smūgius, jį vijosi, be to, šiuos įžūlius, teisės ir moralės požiūriu nepriimtinus veiksmus matė ir pašaliniai asmenys. Ši išvada darytina atsižvelgiant į nukentėjusiojo M. A. teisiamajame posėdyje duotus parodymus apie tai, kad tuo metu, kai jis buvo mušamas, girdėjo aplink žmonių balsus, taip pat į liudytojos Ž. B. parodymus, iš kurių matyti, kad kazino buvo žmonių, kurie ateidavo ir išeidavo (2 t., b. l. 3-6). Be to, tokią pirmosios instancijos teismo išvadą patvirtina ir duomenys apie tai, kad policijos pareigūnams aiškinantis įvykio aplinkybes, į įvykio vietą buvo susirinkę daugiau asmenų, kurie tam tikromis menkinančiomis frazėmis, nukreiptomis ir prieš nukentėjusįjį, komentavo įvykio aplinkybes, vadinasi matė įvykį ir jis sutrikdė įprastą jų laisvalaikio leidimo būdą. Be to, tokią išvadą stiprina ir paties A. P. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai apie tai, kad tuo metu, kai jis su nukentėjusiuoju stumdėsi, aplinkui buvo daug žmonių (4 t., b. l. 28-31). Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, dėl šio įvykio buvo iškviesti policijos pareigūnai, kuriems aiškinantis įvykio aplinkybes, kaip nurodė pareigūnas K. Š., įvykio vietoje buvo didelis chaosas, buvo labai daug asmenų (2 t., b. l. 65-68). Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, nuteistasis A. P., veikdamas bendrai su nenustatytais asmenimis, suprato, kad jo ir jo bendrininkų smurtinis ir elementarioms moralėms normoms prieštaraujantis elgesys sutrikdys visuomenės rimtį ar tvarką, taigi, veikė tiesiogine tyčia. Todėl nuteistojo A. P. veiksmai pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis pagrįstai ir teisėtai kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnį kaip viešosios tvarkos pažeidimas.

Dėl nuteistajam A. P. paskirtos bausmės

21. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog nuteistasis nesutinka su pirmosios instancijos teismo jam paskirta bausme, nurodydamas, kad jam paskirta bausmė yra per griežta, ji sutrikdys jo asmeninį gyvenimą, jis negalės dirbti, nes dirba ne Lietuvoje ir kas mėnesį savaitei laiko išvyksta, negalės rūpintis ką tik gimusiu vaiku bei jį išlaikyti. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistojo A. P. apeliacinio skundo argumentai, taip pat argumentai, išsakyti bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, nesudaro pagrindo pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį dalyje dėl jam paskirtos bausmės.

22. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu konkrečiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Bausmės paskirtis yra sąlygojama minėtų tikslų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-390/2011, 2K-315/2013, 2K-209-222/2018).

23. Vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą, įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys). Baudžiamasis kodeksas sudaro galimybę teismui parinkti teisingą bausmę, tačiau pagal BK 54 straipsnio 1 dalies normą teismas pirmiausia skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų.

24. Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, nusikaltusio asmenybę, nėra per griežta. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs baudžiamosios bylos medžiagą, nesutinka su nuteistojo A. P. apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas jam už nusikalstamą veiką paskyrė per griežtą bausmę. Teisėjų kolegija pažymi, kad paskirdamas nuteistajam A. P. bausmę už jo padarytą nusikalstamą veiką, pirmosios instancijos teismas BK 54 straipsnio reikalavimų nepažeidė.

25. Už nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje, baudžiama viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. Pirmosios instancijos teismas A. P. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje, paskyrė vienerių metų laisvės apribojimo bausmę su intensyvia priežiūra – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrole elektroninio stebėjimo priemonėmis, įpareigodamas A. P. visą šios bausmės atlikimo laikotarpį būti gyvenamojoje vietoje nuo 23.00 iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi; dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; uždrausdamas A. P. visą šios bausmės atlikimo laikotarpį vartoti psichiką veikiančias medžiagas (įskaitant alkoholį). Teisėjų kolegijos vertinimu, skirdamas bausmę nuteistajam A. P., pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, turinčias įtakos bausmės paskyrimui, t. y., į tai, kad A. P. padarė vieną nesunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 3 dalis), veikė tyčia, į nuteistojo asmenybę (praeityje Lietuvos Respublikoje teistas (4 t., b. l. 9-11), tačiau visi ankstesni jo teistumai yra išnykę, teistas ir užsienio valstybėse, baustas administracine tvarka už įvairaus pobūdžio administracinius nusižengimus, nusikalstamos veikos padarymo metu turėjo galiojančių nuobaudų, informacijos apie jam paskirtų baudų sumokėjimą nėra (4 t., b. l. 14-22), oficialiai nedirba (4 t., b. l. 13), Užimtumo tarnyboje neregistruotas (4 t., b. l. 8), gyvena su sugyventine, su kuria, nuteistojo teigimu, šiuo metu augina neseniai gimusį vaiką). Skirdamas bausmę, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir į nusikalstamos veikos aplinkybes – smurto prieš nukentėjusįjį pobūdį, jo intensyvumą, suduotų smūgių skaičių. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad yra dvi nuteistojo A. P. atsakomybę sunkinančios aplinkybės (tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), be to, nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), ir skirdamas bausmę jas įvertino, taip pat įvertino tai, kad nėra nuteistojo A. P. atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes, spręsdamas klausimą dėl bausmės individualizavimo, padarė teisingą išvadą, jog bausmės tikslai nuteistojo A. P. atžvilgiu bus pasiekti paskyrus jam už padarytą nusikalstamą veiką straipsnio sankcijoje numatytą vieną iš griežtesnių bausmės rūšių – laisvės apribojimą su intensyvia priežiūra, jos dydį parenkant mažesnį, nei sankcijoje numatytos laisvės apribojimo bausmės vidurkis. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad nusikalstamą veiką nuteistasis padarė nakties metu, būdamas neblaivus, viešoje vietoje, pirmosios instancijos teismas pagrįstai įpareigojo A. P. visą šios bausmės atlikimo laikotarpį būti gyvenamojoje vietoje nuo 23.00 iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi; dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; bei uždraudė A. P. visą šios bausmės atlikimo laikotarpį vartoti psichiką veikiančias medžiagas (įskaitant alkoholį). Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistajam A. P. paskirti įpareigojimai ir draudimas padės įgyvendinti bausmės paskirtį, įtvirtintą BK 41 straipsnio 2 dalyje.

26. Tokios išvados nepaneigia nuteistojo apeliaciniame skunde ir posėdžio metu išdėstyti teiginiai apie darbinę veiklą bei baustumų neturėjimą, kurie niekaip nepagrindžia būtinybės skirti nuteistajam švelnesnę bausmę, sumažinti jos dydį ar paskirti jam kitus įpareigojimus. Pažymėtina, kad tai, jog nuteistasis A. P. savo gyvenimo būdu ne pirmą kartą pablogina savo padėtį, yra jo paties netinkamo elgesio, nenoro laikytis įstatymų ir visuomenėje priimtinų elgesio taisyklių pasekmė. Kita vertus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad byloje nėra jokių faktinių duomenų, kurie patvirtintų, kad nuteistasis A. P. iš tiesų oficialiai dirba, kad jo darbas susijęs su išvykimu į užsienį. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad nors teisiamojo posėdžio metu A. P. nurodė, jog verčiasi individualia veikla (dirba savarankiškai), tačiau patikrinus duomenis apie asmens darbovietę ir mokamas išmokas, gautas iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (5 t., b. l. 54), matyti, kad duomenų apie asmens darbovietes ar vertimąsi individualia veikla nėra. Jokių įrodymų, patvirtinančių nuteistojo nurodytas aplinkybes apie darbinę veiklą, nuteistasis A. P. nepateikė ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos tvarka. Be to, nors apeliacinės instancijos teismo posėdyje A. P. nurodė, kad jis neturi nuobaudų nei Lietuvoje, nei Užsienyje, nėra baustas administracine tvarka, visgi tokie nuteistojo teiginiai neatitinka tikrovės. Iš administracinių nusižengimų išrašo matyti, kad tiek iki, tiek ir po aptariamos nusikalstamos veikos padarymo A. P. buvo ne kartą baustas administracine tvarka. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į nuteistojo argumentus, aktualūs duomenys apie nuteistojo A. P. baustumą ir po aptariamos nusikalstamos veikos padarymo, iš kurių matyti, kad 2022 m. sausio 29 d. A. P. vairavo automobilį, neturėdamas teisės vairuoti ir būdamas neblaivus (nustatytas 1,09 promilių girtumas), taip padarė administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 424 straipsnio 4 dalyje, už kurį 2022 m. vasario 14 d. nutarimu jam paskirta 1 250 Eur dydžio bauda (informacijos apie baudos sumokėjimą nėra); 2022 m. rugsėjo 24 d. A. P. vairavo dviratį būdamas neblaivus (nustatytas 1,73 promilių girtumas), taip padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 428 straipsnio 8 dalį, už kurį 2022 m. spalio 12 d. nutarimu jam paskirta 160 Eur dydžio bauda (informacijos apie baudos sumokėjimą nėra); 2022 m. spalio 12 d. A. P. nubaustas 60 Eur dydžio bauda už tai, kad pastatė automobilį transporto priemonių stovėjimo vietoje, neturėdamas specialaus leidimo, suteikiančio teisę statyti automobilį rezervuotoje stovėjimo vietoje, taip padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 417 straipsnio 2 dalyje (informacijos apie baudos sumokėjimą nėra). Kadangi duomenų apie paskirtų baudų sumokėjimą nėra, laikantis ANK 40 straipsnio nuostatų, laikytina, kad asmuo turi neįvykdytų nuobaudų. Šiame kontekste pažymėtina, kad nors ankstesni teistumai išnykę ir dalis administracinių nuobaudų nebegalioja, tačiau duomenys apie teistumą ir baustumą neigiamai charakterizuoja nuteistąjį A. P. ir leidžia pagrįstai teigti, kad nuteistojo nusikalstamas elgesys nėra atsitiktinis, o sąlygotas susiformavusios neigiamos vertybių orientacijos.

Dėl proceso išlaidų

27. BPK 106 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Išlaidos suprantamos kaip išleistos lėšos. Teismų praktikoje išaiškinta, kad išlaidos advokato pagalbai apmokėti turi atitikti realumo kriterijų (pavyzdžiui, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. kovo 6 d. sprendimas byloje S. J. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 41510/98). Kaip realios išlaidos dėl advokato (advokato padėjėjo) paslaugų suteikimo baudžiamajame procese vertinamos lėšos, kurios sumokamos advokatui (advokato padėjėjui) už jo iš tikrųjų suteiktas teisines paslaugas konkrečiame baudžiamajame procese. Taigi, proceso dalyvio prašomas priteisti atstovavimo išlaidų atlyginimas turi būti pagrįstas konkrečioje baudžiamojoje byloje suteiktų teisinių paslaugų apimtį ir atsiskaitymą už jas patvirtinančiais duomenimis.

28. Kasacinės instancijos teismas yra atkreipęs dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2018 m. gruodžio 14 d. nutarime išdėstytus išaiškinimus, kuriais remiantis teisingas bylos šalių išlaidų paskirstymas priklauso nuo bylos šalių sąžiningumo, jų patirtų išlaidų pagrįstumo ir būtinumo, nuo to, kiek jų reikalavimai buvo patenkinti teismui išsprendus bylą, kitų reikšmingų aplinkybių. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką proceso dalyvio nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomos sumos, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-102-222/2016, 2K-152-303/2017, 2K-347-976/2018, 2K-225-303/2019), t. y. pagal bylos aplinkybes tokia išlaidų suma advokato teikiamai teisinei pagalbai įgyvendinti nebuvo būtina ir yra nepagrįsta (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-92-976/2023).

29. Nuteistasis A. P. savo apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo nukentėjusiajam priteistų bylinėjimosi išlaidų dydžiu, kadangi, jo teigimu, išlaidos, priteistos už advokato teisines paslaugas, yra ženkliai per didelės, tačiau nepateikia jokių tokią jo poziciją pagrindžiančių argumentų, kurie leistų spręsti, kad kažkurios iš nukentėjusiojo patirtų išlaidų nebuvo būtinos, ar yra nepagrįstos.

30. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktų nukentėjusiajam advokatės E. Janulės suteiktų teisinių paslaugų apimtį ir sumokėjimą už jas pagrindžiančių dokumentų turinį, realiai šiame baudžiamajame procese (ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu) nukentėjusiajam advokatės suteiktas teisines paslaugas, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas sprendimą dėl proceso išlaidų nukentėjusiajam atlyginimo išieškojimo iš nuteistojo priėmė išsamiai išnagrinėjęs šiam klausimui išspręsti reikšmingus bylos duomenis.

31. Antai iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog baudžiamojo proceso metu nukentėjusiojo M. A. interesus atstovavo advokatė E. Janulė, kurios pateiktame patikslintame prašyme dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo nurodyta, jog nukentėjusiojo patirta išlaidų advokatės teisinei pagalbai apmokėti suma yra 5 955,21 Eur. Kartu su 2023 m. liepos 11 d. prašymu ir patikslintu 2023 m. gruodžio 5 d. prašymu advokatė pateikė PVM sąskaitas faktūras ir mokėjimų nurodymų kopijas (4 t., b. l. 151; 5 t., b. l. 43-49; taip pat LITEKO sistemoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-52-1198/2024 prie 2023 m. liepos 12 d. prašymo Nr. DOC-43603 prisegti mokėjimo nurodymai ir PVM sąskaitos faktūros). Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad prašoma priteisti išlaidų suma už nukentėjusiajam suteiktas teisines paslaugas ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme nelaikytina proporcinga ir yra per didelė, todėl ją sumažino ir priteisė iš A. P. 4 000 Eur. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia suma nagrinėjamos bylos kontekste nelaikytina akivaizdžiai per didele.

32. Pažymėtina, jog iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad advokatei E. Janulei nukentėjusiojo M. A. interesus šiame baudžiamajame procese leista atstovauti nuo 2021 m. gruodžio 13 d. (1 t., b. l. 75-77). Atstovaudama nukentėjusiojo M. A. interesus ikiteisminio tyrimo metu, advokatė E. Janulė dalyvavo nukentėjusiojo M. A. apklausoje, kuri vyko 2022 m. sausio 12 d., laikotarpiu nuo 13.10 iki 14.16 val. (1 t., b. l. 80-84), M. A. papildomose apklausose, kurios vyko 2022 m. gegužės 25 d., laikotarpiu nuo 10.09 iki 11.21 val. (1 t., b. l. 113-115), taip pat 2022 m. rugpjūčio 25 d., laikotarpiu nuo 11.06 iki 11.26 val. (1 t., b. l. 121-124). Taip pat advokatė E. Janulė dalyvavo ir atliekant kitus procesinius veiksmus su nukentėjusiuoju M. A., pvz., nukentėjusiojo M. A. parodymų patikrinimo vietoje metu, kuris vyko 2022 m. rugpjūčio 9 d., laikotarpiu nuo 9.23 iki 9.41 val. (1 t., b. l. 128-132), nukentėjusiojo M. A. akistatoje su A. P., kuri vyko 2022 m. sausio 12 d., laikotarpiu nuo 14.27 iki 15.20 val. (2 t., b. l. 108-112). Neabejotina ir tuo, kad ikiteisminio tyrimo metu advokatė E. Janulė, teikdama prašymus (pvz., 3 t., b. l. 1, 19-20, 87-88; 4 t., b. l. 80), rengdama skundus (pvz., 3 t., b. l. 26-30, 123-128, 150-153), analizavo ikiteisminio tyrimo medžiagą, kuri yra nemažos apimties (iki kaltinamojo akto – 4 tomai), todėl tiek susipažinimas su ikiteisminio tyrimo medžiaga, tiek skundų parengimas užėmė nemažą atstovavimo laiko dalį. Atkreiptinas dėmesys, kad parengtų skundų apimtis pakankamai nemaža, jie pasiekė savo tikslą, kadangi būtent vienas jų nulėmė ir nutraukto ikiteisminio tyrimo atnaujinimą. Teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusiojo M. A. atstovė parengė bei pateikė į bylą patikslintą civilinį ieškinį (apimtis – 4,5 puslapio) (4 t., b. l. 121-13), dalyvavo teisiamuosiuose posėdžiuose, kurie vyko 2023 m. liepos 13 d., laikotarpiu nuo 9.42 iki 10.00 val. (4 t., b. l. 139), 2023 m. rugpjūčio 14 d., laikotarpiu nuo 9.00 iki 11.36 val. (4 t., b. l. 158-160), 2023 m. spalio 3 d., laikotarpiu nuo 8.30 iki 9.24 val. (4 t., b. l. 179-180), 2023 m. spalio 4 d., laikotarpiu nuo 8.30 iki 10.00 val. (4 t., b. l. 192-193); 2023 m. spalio 30 d., laikotarpiu nuo 9.10 iki 11.55 val. (5 t., b. l. 8-11), 2023 m. lapkričio 6 d., laikotarpiu nuo 13.05 iki 15.20 val. (5 t., b. l. 32-33), 2023 m. gruodžio 18 d., laikotarpiu nuo 8.30 iki 10.35 val. (5 t., b. l. 51-53). Nėra pagrindo abejoti ir advokatės E. Janulės prašymuose nurodyta aplinkybe, kad atstovaudama nukentėjusiojo M. A. interesus, ji nukentėjusįjį konsultavo, rengėsi teisiamiesiems posėdžiams, kuriuose buvo gana aktyvi, uždavinėjo klausimus liudytojams ir pan., ruošėsi baigiamosioms kalboms.

33. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į nukentėjusiojo M. A. atstovės advokatės E. Janulės darbo sąnaudas ikiteisminio tyrimo metu ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, bylos apimtį, kurią sudaro penki tomai, aktyvumą baudžiamajame procese, darytina išvada, kad nukentėjusiajam M. A. priteistos bylinėjimosi išlaidos, kurių dydis siekia 4 000 Eur, laikytinos būtinomis ir pagrįstomis, o apeliacinio skundo argumentas, kad priteistos aiškiai per didelės nukentėjusiojo atstovavimo išlaidos, yra nepagrįstas ir formalus. Pažymėtina, kad įvertinęs E. P. turtinę padėtį, bylos apimtį, kaltinimų skaičių, nagrinėjamų klausimų pobūdį, pirmosios instancijos teismas sumažino nukentėjusiajam priteistų bylinėjimosi išlaidų sumą nuo 5 955,21 Eur iki 4 000 Eur, o dar labiau jas mažinti apeliacinės instancijos teismas neįžvelgia nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Nurodytų argumentų pagrindu priteistos atstovavimo išlaidos laikytinos pagrįstomis ir protingomis, todėl šioje dalyje nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme

34. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė teismui 2024 m. kovo 25 d. pažymą Nr. APD-2024-03270 dėl 125 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų už advokato A. Palamarčuko suteiktą antrinę teisinę pagalbą nuteistajam A. P.

35. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka; kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atlyginimą atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Nagrinėjamu atveju teismas A. P. gynėją paskyrė BPK 51 straipsnio 1 dalies 10 punkte ir 322 straipsnio 1 dalyje numatytais pagrindais, t. y. atsižvelgęs į tai, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme gynėjo dalyvavimas būtinas. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad gynėjo dalyvavimas pripažintas būtinu dėl priežasčių, nepriklausančių nuo A. P., sprendžia, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš jo neišieškotinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo A. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2024 m. sausio 23 d. nuosprendžio atmesti.

Neišieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, patirtų dėl nuteistojo A. P. gynybos apeliacinės instancijos teisme.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Teisėjai Marijus KursevičiusValerij LaušDarius Pranka