- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-02-11
- Bylos Nr.
- e2A-38-210/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-58-3-00435-2016-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidijus Mockevičius, Danutė Burbulienė, Vytautas Kursevičius
- Atsakovas
- V. P.
- Kategorijos
- 2.2.2.7Juridinio asmens organai
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Danutės Burbulienės, Vytauto Kursevičiaus (pirmininko ir pranešėjo), Egidijaus Mockevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Marbetus“ ir atsakovo V. P. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 15 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-325-1012/2019 pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Marbetus“ patikslintą ieškinį atsakovui V. P. dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, byloje – F. G..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „Marbetus“, atstovaujama bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Verslo nota“ ieškiniu kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovo V. P. 11 303,87 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 9 d. nutartimi UAB „Marbetus“ iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirta UAB „Verslo nota“. Nuo 2016 m. spalio 27 d. bendrovės akcininku tapo ir direktoriumi buvo paskirtas užsienietis F. G. (iš Moldovos). Laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 31 d. iki 2016 m. spalio 27 d. bendrovės akcininku ir direktoriumi buvo atsakovas V. P.. Pasak ieškovės, UAB „Marbetus“ akcijos ir bendrovės valdymas perleistas užsieniečiui siekiant išvengti civilinės atsakomybės. Ieškovė, įvertinusi „Marbetus“ 2013 m., 2014 m., 2015 m. ir 2016 m. finansinės atskaitomybės dokumentus (rinkinius), nustatė, kad jau 2013 m. gruodžio 31 d. įmonė buvo nemoki, tačiau UAB „Marbetus“ bankroto byla buvo iškelta tik 2017 m., t. y. nemokios bendrovės veiklą jos vadovas V. P. tęsė dar daugiau nei 3 metus, toliau didindamas bendrovės finansinius įsipareigojimus. Kadangi bendrovė tapo nemoki nuo 2013 m. gruodžio 31 d., kreditoriams padarytos žalos dydžiu laikytini atsiradę ir (ar) nuo 2014 m. sausio 1 d. iki bankroto bylos padidėję bendrovės finansiniai reikalavimai, kurie bendrai sudaro 11 303,87 Eur. Tai žala, už kurią atsako atsakovas V. P. kaip buvęs UAB „Marbetus“ vadovas iki 2016 m. spalio 27 d., o nuo 2016 m. spalio 27 d. atsakovas V. P. veikė kaip faktinis UAB „Marbetus“ vadovas. Dėl nurodytų priežasčių atsakovui kyla civilinė atsakomybė dėl žalos kreditoriams atsiradimo, kadangi jis laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo.
2. Atsakovas V. P. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad po persirgto širdies infarkto liko neįgalus ir dėl prastos sveikatos būklės negalėjo dirbti tokiu pačiu temptu, dėl to išregistravo įmonę iš PVM mokėtojų, įmonės buhalterinė apskaita ir toliau buvo vedama laiku ir tinkamai. Tai, kad įmonės akcijos buvo padovanotos, nulėmė pablogėjusi atsakovo sveikatos būklė, 2017 m. sausio 12 d. buvo pripažintas neįgaliu, todėl atsakovas teigia apsidžiaugęs, kai pagal jo skelbimą atsirado asmuo, norintis įsigyti įmonę. Naujasis savininkas teigė, kad pats įregistruos įmonę kaip PVM mokėtoją. Atsakovas nurodė, kad visus įmonės dokumentus perdavė naujajam savininkui. Jokio turto įmonė neturėjo, todėl atsakovas naujajam savininkui jokio turto ir negalėjo perduoti, nebuvo surašytas turto perdavimo aktas. Atsakovas, gavęs bankroto bylą nagrinėjančio teismo nutartį, 2017 m. balandžio 24 d. susisiekė su buhalterines paslaugas teikusia įmone UAB „Dero“ ir iš kompiuterinės programos atspausdinęs UAB „Marbetus“ išlikusius dokumentus pateikė juos bankroto administratoriaus atstovui.
3. Atsakovas pažymėjo, kad įmonės veikla buvo sezoninė, t. y. betono gaminių (plytelių, trinkelių, laiptų, tvorų elementų ir pan.) gamyba, todėl kasmet žiemos laikotarpiu susidarydavo tam tikri įsiskolinimai „Sodrai“, kurie pavasarį, prasidėjus darbų sezonui, būdavo padengiami. Nors ieškovė nurodo, kad įmonės skola „Sodrai“ išaugo iki 3 509,04 Eur, nenurodė, kokį laikotarpį ši skola susidarė ir iš ko susideda ši skola. Be to, ieškovė nurodė, kad pagal VMI pateiktą informaciją mokestinė nepriemoka nutarties iškelti bankroto bylą priėmimo dieną sudarė 2 123,71 Eur, tačiau taip pat neaišku, kokį laikotarpį susidarė ši skola, iš ko ji susideda, kokio dydžio netesybos priskaičiuotos ir pan. Ieškovė klaidina teismą, nepateikdama informacijos apie UAB „Marbetus“ skolininkus. Pasak atsakovo, liko neapmokėtos sąskaitos tokių UAB „Marbetus“ skolininkų kaip UAB „Srava“ – apie 800 Eur, UAB „Mimeta“ – apie 600 Eur, A. P. įmonė – apie 1000 Eur, UAB „Kontesa“ – apie 800 Eur, UAB „Rizgonys“ – apie 150 Eur, taip pat buvo pristatyta gaminių į UAB „Senukų prekybos centrą“ už 1500 Eur, už kuriuos nebuvo atsiskaityta. Atsakovas nurodė, kad buvo ir kitų skolininkų, kurių jis negali prisiminti. Atsakovo preliminariais skaičiavimais, bankroto administratorius turėtų su delspinigiais išsiieškoti apie 5000 Eur iš UAB „Marbetus“ skolininkų. Ieškovė nepagrindė savo reikalavimo dydžio, nes neatlyginta žala turėtų būti labai nedidelė – net 5 kartus mažesnė negu ieškiniu pareikštas reikalavimas. Ieškovė nepateikė informacijos, kad vienu iš UAB „Marbetus“ akcininku (50 proc. akcijų) buvo UAB „Bilderis“ ir pagrindinės skolos ieškinyje nurodomu laikotarpiu buvo susidariusios būtent akcininkui UAB „Bilderis“. Atsakovo teigimu, šioje byloje jis yra netinkamas atsakovas, juo turėtų būti paskutinis įmonės vadovas ir savininkas – trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, F. G., kuris perėmė įmonę su skolomis, ketino visas skolas padengti, toliau vystyti verslą.
4. Trečiajam asmeniui F. G. apie iškeltą civilinę bylą pranešta viešo paskelbimo būdu, atsiliepimas į ieškinį nepateiktas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. balandžio 15 d. sprendimu ieškovo ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė ieškovei BUAB „Marbetus“ iš atsakovo V. P. 816,87 Eur žalos atlyginimo, 5 (penkis) procentų dydžio metines palūkanas nuo (816,87 Eur) priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. lapkričio 30 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 8,66 Eur bylinėjimosi išlaidų. Likusią ieškinio dalį atmetė. Priteisė iš atsakovo V. P. į valstybės biudžetą 19,87 Eur bylinėjimosi išlaidų.
6. Teismas kaip prejudiciniu faktu vadovavosi Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 9 d. priimta nutartyje konstatuota faktine aplinkybe, kad UAB „Marbetus“ tapo nemokia Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 2 straipsnio 8 dalies prasme 2015 m., todėl konstatavo, kad ne vėliau kaip 2015 m. gruodžio 31 d. UAB „Marbetus“ tapo nemokia. Atsižvelgdamas į ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus 40 ir 5 dienų terminus, teisma pripažino, kad atsakovui V. P. pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos UAB „Marbetus“ iškėlimo atsirado 2016 m. vasario 15 d.
7. Teismas nustatė, kad po neatlygintinio UAB „Marbetus“ akcijų perleidimo trečiajam asmeniui, UAB „Marbetus“ jokios veiklos nevykdė, darbuotojų neturėjo, o bendrovės skolos tik didėjo. Teismas sutiko su Vilniaus apygardos teismo bankroto byloje 2017 m. balandžio 20 d. nutartyje nurodytais motyvais, kad, nors draudimo perleisti įmonės akcijų neatlygintinai, kaip buvo šiuo atveju – akcijos perleistos dovanojimo sutartimi, nėra, vertinant šią aplinkybę verslo santykių kontekste kyla pagrįstų abejonių, jog buvo formaliai siekiama eliminuoti įmonę iš rinkos. Nagrinėjamoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma (F. G. buvo perregistruotas įmonės vadovu registre, formaliai sudaryti dokumentų ir kasos perdavimo aktai, tačiau nedetalizuota, kas perduota; bankroto byloje atsakovas, o ne trečiasis asmuo, įpareigotas perduoti bendrovės dokumentus ir faktiškai dalį jų perdavė) leido teismui padaryti išvadą, kad atsakovas V. P. nuo 2016 m. spalio 27 d. iki bankroto bylos iškėlimo toliau veikė kaip UAB „Marbetus“ vadovas de facto, todėl jis laikytinas tinkamu atsakovu nagrinėjamoje byloje dėl žalos, nes jam kyla atsakomybė kaip vadovui de jure.
8. Pasisakydamas dėl prašomo priteisti žalos dydžio, teismas BUAB „Marbetus“ kreditorinių reikalavimų dydį vertino nuo 2016 m. vasario 15 d. iki 2016 m. lapkričio 30 d. momentu. Teismas vertino, kad skola „Sodrai“ susidarė laikotarpiu nuo 2015-06-15 iki 2016-10-14. 2016 m. kovo – spalio mėnesiais nesumokėtų įmokų suma yra 1 511,73 Eur, o 2016 m. vasario mėnesį – 139,93 Eur. Kadangi atsakovas V. P. turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo 2016 m. vasario 15 d., teismas konstatavo, kad atsakovas yra atsakingas 1581,70 Eur (1511,73 + (139,93/2) skolą „Sodrai“.
9. UAB „Marbetus“ skola BUAB „Bilderis“ atsirado 2014-08-01, kai atsakovas dar neturėjo pareigos inicijuoti UAB „Marbetus“ bankroto bylą, todėl teismas pripažino, kad V. P. negali būti laikomas atsakingu už šios skolos atsiradimą ar padidėjimą. Skola VMI yra susidariusi iki 2016 m. vasario 15 d., kai atsakovui atsirado pareiga kreiptis į teismą, todėl teismas sprendė, kad ir šiuo atveju V. P. negali būti laikomas atsakingu už šios skolos atsiradimą ar padidėjimą.
10. BUAB „Marbetus“ bankroto procese bankrutuojančios įmonės naudai buvo gauta 764,83 Eur, todėl teismas šia suma sumažino prašomos priteisti žalos dydį, taip iš atsakovo ieškovo naudai priteisdamas 816,87 Eur žalos atlyginimo (1581,70-764,83). Teismas iš atsakovo priteisė 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos bei paskirstė tarp šalių bylinėjimosi išlaidas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
11. Apeliaciniu skundu ieškovė BUAB „Marbetus“ prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 15 d. sprendimo dalį, kuria ieškinio dalis atmesta ir nepriteistas ieškovei iš atsakovo likusios 9722,17 Eur žalos atlyginimas, 5 procentų dydžio metines palūkanos nuo likusios nepriteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai apimtimi bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
11.1. Teismo nustatytas 2016 m. vasario 15 d. momentas, nuo kada atsakovui V. P. atsirado pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos UAB „Marbetus“ iškėlimo, prieštarauja Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 9 d. nutartyje jau nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, t. y. kad „dar 2015 metais įmonė buvo nemoki ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies apibrėžimo prasme“. Bankroto administratorius, patikrinęs perduotus BUAB „Marbetus” 2013 m., 2014 m., 2015 m. ir 2016 m. finansinės atskaitomybės dokumentus (rinkinius), nustatė, kad UAB „Marbetus” faktiškai jau nuo 2013 m. pabaigos buvo nemoki. Apeliantė įsitikusi, kad jau 2013-12-31 įmonė buvo nemoki ir jos finansinė padėtis tik blogėjo, kreditoriniai reikalavimai didėjo, nors bankroto byla buvo iškelta tik 2017 metais, nemokios bendrovės veiklą jos vadovas tęsė dar daugiau nei 3 metus, taip didindamas bendrovės finansinius įsipareigojimus. Apeliantė nurodo, kad atsakovas, matydamas, jog įmonė yra nemoki, dar 2013 metų pabaigoje turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, todėl būtent 11 303,87 Eur sumą teismas turėjo priteisti iš atsakovo ieškovės naudai.
11.2. Apeliantės nuomone, teismas savo sprendime taip ir neatskleidė šios bylos esmės, kadangi netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesines teisės normas. Išvadas teismas grindė tik subjektyviais atsakovo paaiškinimais, o ieškovės pateiktų duomenų visumos nevertino ir iš esmės byloje esančių prieštaravimų nepašalino. Priimdamas šališką sprendimą, teismas savaip interpretavo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. eB2-3138-866/2017 jau nustatytas faktines aplinkybes. Teismas taip pat netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą byloje, kadangi iš esmės visas aplinkybės nurodė įrodinėti bankroto administratoriui, visiškai ignoruodamas faktą, jog būtent atsakovas buvo įmonės vadovas ir jam geriausiai buvo žinomos bendrovės finansinės padėties aplinkybės. Dėl nurodytų proceso teisės pažeidimų, apeliantės nuomone, negalima pripažinti teismo padarytų išvadų pagrįstomis ir tai galėjo lemti neteisingą bylos išsprendimą.
12. Apeliaciniu skundu atsakovas V. P. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
12.1. Apelianto teigimu, teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, nepagrįstai taikė atsakovui civilinę atsakomybę, nes neįrodytos atsakovo civilinei atsakomybei kilti būtinos sąlygos. Teismas apskaičiuojant galimą „Sodros“ žalos dydį padarė aritmetinę klaidą, todėl turėtų būti nurodoma 1318,25 Eur žala ( 3296,86 – 1908,64 – 69,97). B to, iš dalies buvo atsiskaitoma su „Sodra“, 2015 m. 2 ketvirčio ataskaitoje nurodyta, kad buvo sumokėta 815,47 Eur, 2016 m. 2 ketvirčio ataskaitoje nurodyta, kad per ketvirtį sumokėta 161,52 Eur, 2016 m. 3 ketvirčio ataskaitoje nurodyta, kad per ataskaitinį ketvirtį sumokėta 238,83 Eur. 2016 metų 4 ketvirčio ataskaitoje nurodyta, kad per metus sumokėta 400 Eur. Tai, apelianto nuomone, patvirtina, kad įmonė veikė ir mokėjo mokesčius. Apeliantas mano, kad žala galėtų būti tik 217,92 Eur delspinigių suma priskaičiuota iki bankroto bylos įmonei iškėlimo. Kadangi nurodyti delspinigiai apskaičiuoti nuo 2015 metų birželio mėnesio, jie taip pat turėtų būti mažinami.
Atsiliepimas
12.2. Atsakovas nesutinka su teismo padaryta išvada, kad įrodyta jo kaltė dėl nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Marbetus“. Ieškovė įrodinėjo, kad įmonė dirbo nuostolingai, o kai kada įmonė buvo nemoki, todėl nesuprasdama šių sąvokų ir savaip jas interpretuodama ieškovė klaidina teismą. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad kreditas bankui buvo grąžintas 2016 metais, įmonė dirbo, mokėjo atlyginimus, mokėjo mokesčius. Didžiausią skolą įmonė turėjo UAB „Bilderiui“, kuri taip pat buvo įmonės akcininkė (turėjo 50 proc. akcijų) ir ši skola turi būti vertinama kaip investicija. Ieškovės įrodinėjamu laikotarpiu, 2013–2014 metais, skola mokesčių inspekcijai buvo minimali (keli šimtai), o „Sodrai“ iš viso nebuvo. Bankroto administratoriaus nepriėmė pagamintos produkcijos, taip padidino skolą kreditoriams, o skolininkui leido praturtėti 400 Eur suma. Apelianto teigimu, teismas visiškai nevertino jo sveikatos būklės. Apeliantas nuo 2016-10-21 nėra nei UAB „Marbetu“ akcininkas, nei įmonės vadovas, todėl jis yra netinkamas atsakovas šioje byloje, o atsakomybę dėl įmonės nemokumo turėtų prisiimti įmonės savininkas ir direktorius F. G.. Teismas priimdamas sprendimą netinkamai įvertino įrodymus ir nepagrįstai pripažino, kad atsakovas ir po akcijų perleidimo nuo 2016-10-27 iki bankroto bylos iškėlimo toliau veikė kaip UAB „Marbetus“ vadovas de fakto, todėl jis laikomas tinkamu atsakovu nagrinėjamoje byloje dėl žalos.
13. Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovas prašo jo apeliacinį skundą patenkinti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
Šalies argumentai
13.1. Ieškovė deklaratyviai teigia, kad teismas išnagrinėjo bylą paviršutiniškai, pažeidė rungtyniškumo principą, ėmėsi veikti atsakovo naudai, tačiau jokių konkrečių atsakovo neteisėtų veiksmų, ar teismo civilinio proceso ar materialinės teisės normų pažeidimų nenurodo. Ieškovė klaidina teismą, nurodydama, kad atsakovas nebendravo ir nedėjo pastangų kaip nors bankroto administratoriui padėti. Be to, įmonės buhalterinę apskaitą tvarkė profesionali firma UAB „Dero“. Ieškovė, kalbėdama apie įmonė finansinę padėtį, manipuliuoja tam tikrais skaičiais.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųsto teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių šioje byloje apeliacine tvarka apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų.
15. Byloje tarp šalių kilo ginčas dėl bankrutuojančiai įmonei ir jos kreditorių interesams padarytos žalos, atsakovui teisės aktų nustatytais terminais neinicijavus bankroto bylos iškėlimo.
16. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad atmesdamas apeliacinius skundus, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės ir atsakovo apeliacinius skundus, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl esminių apeliaciniuose skunduose dėstomų argumentų.
Dėl ieškovės apeliacinio skundo argumentų
17. Byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 9 d. nutartimi pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šilalės skyriaus pareiškimą UAB „Marbetus“ buvo iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirta UAB „Verslo nota“ (1 t., e. b. l. 17–18). Šioje nutartyje konstatuota, kad pagal pateiktus Juridinių asmenų registro tvarkytojui ieškovo 2015 m. laikotarpio finansinės atskaitomybės dokumentus, įmonės turto vertė sudarė 20 843 Eur, iš kurių ilgalaikio turto įmonė turėjo tik už 140 Eur, pagrindinę turto dalį sudarė per vienus metus gautinos sumos 17 174 Eur. Per vienus metus mokėtinų sumų ir įsipareigojimų deklaruota 125 601 Eur, jie kelis kartus viršija visą į balansą įrašyto turto vertę, 2014 ir 2015 metais veikla buvo nuostolinga, todėl padaryta išvada, kad dar 2015 metais UAB „Marbetus“ buvo nemoki ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies prasme (1 t., e. b. l. 17–18).
18. Civilinės atsakomybės už pavėluotą bankroto bylos iškėlimą taikymo atveju itin svarbi yra aplinkybė, kada atsakingas asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti, jog įmonė nemoki (negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi). Sužinojimo apie pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo momentas lemia kitų įmonės vadovo ir dalyvio civilinės atsakomybės sąlygų – kaltės, žalos, priežastinio ryšio – nustatymą. Taigi, kad būtų nustatytas įmonės vadovo veiksmų neteisėtumas, pirmiausia turi būti nustatytas neįvykdytos pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo momentas.
19. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi prejudiciniu faktu nustatytu Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 9 d. priimtoje nutartyje, kurioje konstatuota faktine aplinkybe, kad UAB „Marbetus“ 2015 m. gruodžio 31 d. tapo nemokia ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies prasme. Įvertinęs, kad bendrovės veikla nebuvo pelninga, ji buvo sezoninio pobūdžio, bei atsižvelgdamas į ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus 40 ir 5 dienų terminus, bylą nagrinėjęs teismas pripažino, kad atsakovui V. P. pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos UAB „Marbetus“ iškėlimo atsirado 2016 m. vasario 15 d.
20. Ieškovė nesutinka su teismo išvada, kad pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui atsirado 2016 m. vasario 15 d., nes tai prieštarauja Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 9 d. nutartyje jau nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, kad „dar 2015 metais įmonė buvo nemoki ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies apibrėžimo prasme“. Apeliantė įsitikusi, kad jau 2013-12-31 įmonė buvo nemoki, todėl atsakovas dar 2013 metų pabaigoje turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Su tokia apeliantės dėstoma pozicija teisėjų kolegija nesutinka.
21. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiame kontekste visų pirma svarbu pažymėti, jog įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės suformuluotos CPK 176–185 straipsniuose. Pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims; šios aplinkybės – tai prejudiciniai faktai. Šia taisykle siekiama proceso ekonomiškumo, kad nebūtų pakartotinai tiriama tai, kas jau yra patikimai ir privalomai nustatyta teismo sprendimu. Šio reguliavimo tikslas, be kita ko, yra užtikrinti teisinį stabilumą, įgytų teisių apsaugą. Kaip matyti iš bylos duomenų, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, rėmėsi Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-3138-866/2017 (teisminio proceso Nr. 2-58-3-00435-2016-9) nustatytomis aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis.
22. Pažymėtina, jog pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 9 d. nutartimi konstatuota, kad pagal pateiktus Juridinių asmenų registro tvarkytojui ieškovo finansinės atskaitomybės dokumentus 2015 m. laikotarpio, įmonės turto vertė sudarė 20 843 Eur, iš kurių ilgalaikio turto įmonė turėjo tik 140 Eur vertės, pagrindinę turto dalį sudarė per vienus metus gautinos sumos 17 174 Eur. Per vienus metus mokėtinų sumų ir įsipareigojimų deklaruota 125 601 Eur, tai kelis kartus viršija visą į balansą įrašyto turto vertę, 2014 ir 2015 metais veikla buvo nuostolinga (1 t., e. b. l. 17–18). Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės apeliacinio skundo argumentais, kad dar 2013 metais įmonė buvo nemoki, nes ūkinės veiklos nuostolingumas savaime nereiškia bendrovės nemokumo. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 9 d. nutartyje konstatuotos aplinkybės turi prejudicinę galią nustatant atsakovo pareigos inicijuoti bankroto bylą atsiradimo momentą, siejant jį su ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta įmonės nemokumo būsena. Be to, bylą nagrinėjęs teismas vertino, kad bendrovės veikla dėl sezoninio pobūdžio nebuvo pelninga, todėl, atsižvelgęs į ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus 40 ir 5 dienų terminus, pagrįstai konstatavo, kad atsakovui V. P. pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos UAB „Marbetus“ iškėlimo atsirado 2016 m. vasario 15 d.
23. Apeliantė laikydamasi pozicijos, kad bendrovė nemokia tapo nuo 2013-12-31, nesutinka su teismo iš atsakovo nepriteistu 11 303,87 Eur žalos atlyginimu. Atkreiptinas apeliantės dėmesys į tai, kad skundžiamu teismo sprendimu iš atsakovo ieškovės naudai yra priteista 816,87 Eur žalos atlyginimo, šios teismo sprendimo dalies apeliantė neskundžia, o argumentų dėl nepriteisto žalos atlyginimo dydžio apeliantė apeliaciniame skunde nenurodo.
24. Ieškovė apeliacinį skundą grindžia argumentu, kad teismas neatskleidė bylos esmės, netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesines teisės normas, netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą byloje ir savaip interpretavo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. eB2-3138-866/2017 jau nustatytas faktines aplinkybes. Šie apeliacinio skundo argumentai yra visiškai nepagrįsti.
25. Kasacinio teismo išaiškinta, jog ir tokiose bylose, kai viena iš bylos šalių yra bankrutuojanti įmonė, privaloma taikyti rungimosi principą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009). Bankrutuojanti įmonė, kaip savarankiška proceso šalis, naudodamasi savo teisėmis ir jas gindama jos pasirinktu būdu, privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų pagrindu, o teismas, vadovaudamasis CPK nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais, iš įrodymų visumos privalo daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą.
26. Pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą bei dydį ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Vadovas, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės ir remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų paneigti šią prezumpciją (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-456-378/2018 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
27. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo sprendimo turinį, ieškovės apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, mano, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Skundžiamame sprendime įvertintos ir atskleistos faktinės aplinkybės, susijusios su apeliantės reikalavimu, apeliantės nesutikimas su įrodymų ir bylos aplinkybių vertinimu nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis. Atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinis procesas reiškia ne naują arba pakartotinį bylos nagrinėjimą kitos instancijos teisme, o priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimą neperžengiant apeliacinio skundo ribų (CPK 301, 312–314, 320 straipsniai). Vien ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantė, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (CPK 185 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad teismo sprendimas būtų priimtas neįvertinus byloje surinktų įrodymų, kurie turi įtakos priimant sprendimą, visumos.
Dėl atsakovo apeliacinio skundo argumentų
28. Apeliacinis skundas grindžiamas argumentu, kad atsakovas nuo 2016 m. spalio 21 d. nėra nei UAB „Marbetu“ akcininkas, nei įmonės vadovas, todėl jis yra netinkamas atsakovas šioje byloje, o atsakomybę dėl įmonės nemokumo turėtų prisiimti įmonės savininkas ir direktorius F. G..
29. Byloje nustatyta, kad atsakovas V. P. 2016 m. spalio 21 d. akcijų dovanojimo sutartimi perleido UAB „Marbetus“ akcijas F. G., taigi, laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 31 d. iki 2016 m. spalio 21 d. UAB „Marbetus“ akcininku ir direktoriumi buvo atsakovas V. P., o nuo 2016 m. spalio 27 d. UAB „Marbetus“ akcininku tapo ir direktoriumi buvo paskirtas trečiasis asmuo F. G. (1 t., e. b. l. 23–28, 31). 2016 m. spalio 21 d. dokumentų perdavimo akte formaliai nurodyta, jog UAB „Marbetus“ dokumentai perduoti naujam įmonės vadovui, tačiau nedetalizuotas šių dokumentų sąrašas (1 t., e. b. l. 33); 2016 m. spalio 21 d. kasos perdavimo akte nenurodyta, kokio dydžio suma perduota iš kasos (1 t., e. b. l. 35). 2017 m. balandžio 20 d. nutartimi (1 t., e. b. l. 15–16) UAB „Marbetus“ bankroto byloje teismas įpareigojo UAB „Marbetus“ buvusį vadovą ir akcininką (atsakovą) V. P., o ne registruotą vadovą F. G., per 5 dienas nuo nutarties gavimo dienos perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus(1 t., e. b. l. 15–16).
30. Pagal ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalį įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies norma dėl civilinės atsakomybės turi būti siejama ir taikoma kartu su ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalimi, nes civilinė atsakomybė už bankroto bylos neinicijavimą laiku gali kilti tik asmenims, turintiems pareigą (o ne teisę) kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Už nepasinaudojimą savo teise gali atsirasti tam tikrų teisinių pasekmių, tokių kaip tam tikrų teisių praradimas ar pan., tačiau negali kilti civilinė atsakomybė.
31. Kasacinis teismas, nagrinėdamas įmonės vadovo ir dalyvio civilinės atsakomybės atribojimo klausimą, yra išaiškinęs, kad civilinės atsakomybės bylose kiekvienu konkrečiu atveju spręstina, ar byloje atsakovu nurodytas asmuo atliko vadovui ar dalyviui būdingas funkcijas. Jei dalyvis atlieka veiksmus, kurie pagal įstatymus ir steigimo dokumentus nepriskirtini jo, kaip dalyvio, kompetencijai, bet būdingi vadovui, laikytina, kad jis veikia kaip faktinis vadovas ir atsakomybę turi prisiimti kaip vadovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012). Plėtodamas šią praktiką, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad civilinės atsakomybės prasme kaip vadovas narys gali būti vertinamas ne tik asmuo, kuris pagal įmonės dokumentus tuo metu ėjo įmonės vadovo pareigas (de jure vadovas), tačiau ir bet kuris kitas asmuo, jei nustatoma, kad įmonė veikė jo vadovaujama (de facto vadovas). Pripažinus, kad formaliai vadovu nepaskirtas asmuo sistemingai atliko funkcijas, kurias paprastai atlieka vadovas, jo atsakomybė už neteisėtais veiksmais įmonei padarytą žalą taikoma kaip de jure vadovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2013).
32.Tai reiškia, kad faktiniu įmonės vadovu pripažįstamas tas asmuo, kuris atlieka juridinio asmens vadovui priskirtas funkcijas ir priima vadovui pagal kompetenciją priskirtus valdingus sprendimus, nepriklausomai nuo jo einamų formalių pareigų įmonėje ir nepriklausomai nuo jo buvimo ar ne įmonės dalyviu. Kasacinis teismas taip pat išaiškino, kad faktinis įmonės vadovas įmonei atsako kaip de jure vadovas už fiduciarinių pareigų pažeidimą pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-265-611/2017).
33. Teisėjų kolegija vertina tai, kad po neatlygintinio UAB „Marbetus“ vadovo atsakovo V. P. akcijų perleidimo trečiajam asmeniui F. G. įmonė jokios veiklos nevykdė, darbuotojų neturėjo, o bendrovės skolos tik didėjo. Nors sudarius akcijų perleidimo dovanojimo sutartį, trečiasis asmuo F. G. buvo perregistruotas įmonės vadovu registre, formaliai sudaryti dokumentų ir kasos perdavimo aktai neleidžia identifikuoti, kas konkrečiai buvo perduota. Šiuo atveju reikšminga ir tai, kad 2016 m. gruodžio 31 d. balansą, pelno nuostolių ataskaitą, sudarytas 2017-04-24, kaip UAB „Marbetus“ direktorius, pasirašė atsakovas V. P.. Teismo posėdžio metu atsakovas V. P. patvirtino, kad nusiuntė ieškovės bankroto administratoriui visus turėtus UAB „Marbetus“ dokumentus. Įvertinusi šias faktines aplinkybes, teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad atsakovas V. P. nuo 2016 m. spalio 27 d. iki bankroto bylos iškėlimo toliau veikė kaip UAB „Marbetus“ vadovas de facto, todėl jis laikytinas tinkamu atsakovu nagrinėjamoje byloje dėl žalos, nes jam kyla atsakomybė kaip vadovui de jure.
Dėl žalos dydžio
34. Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas apskaičiuodamas galimą „Sodros“ žalos dydį padarė aritmetinę klaidą, teigia, kad 2015 m. 2 ketvirčio, 2016 m. 2 ketvirčio, 2016 m. 3 ketvirčio ir 2016 metų 4 ketvirčio ataskaitos patvirtina, kad įmonė veikė ir mokėjo mokesčius. Apeliantas mano, kad žala galėtų būti tik 217,92 Eur delspinigių suma priskaičiuota iki bankroto bylos įmonei iškėlimo. Kadangi nurodyti delspinigiai apskaičiuoti nuo 2015 metų birželio mėnesio, jie taip pat turėtų būti mažinami.
35. Sprendžiant dėl įmonei (jos kreditoriams) padarytos žalos dydžio, pažymėtina, kad juridinio asmens vadovui taikoma civilinė atsakomybė nėra sankcija už neteisėtus veiksmus, žalos dydis kiekvienu atveju nustatomas pagal faktines bylos aplinkybes, todėl vienais atvejais gali būti lygus bankroto byloje patvirtintų reikalavimų sumai, kitais atvejais – bankroto byloje nepatenkintų kreditorių reikalavimų daliai, arba, kai nustatoma, kad ne visa nepadengta skolų dalis atsirado dėl to, jog atsakingi asmenys laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo – mažesnis už ją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011; 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012, 2014 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014).
36. Kasacinio teismo išaiškinta, kad atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams, nepaisant to, jog skola konkrečiam kreditoriui gali būti ne tik padidėjusi, bet ir sumažėjusi. Žala kreditoriams atsiranda, nes dėl išaugusių įmonės skolų sumažėja jų galimybė gauti didesnę dalį savo reikalavimo patenkinimo, t. y. jų patiriama žala yra išvestinė iš įmonės patirtos žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012; 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014; 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2014; kt.). Svarstant atsakingo asmens civilinės atsakomybės klausimą, būtina nustatyti bendros išaugusios įmonės skolų sumos, kuri liks nepadengta, ir pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo priežastinį ryšį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014).
37. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014 pateiktas išaiškinimas, kad vertinant padarytą žalos dydį ir priežastinį ryšį turi būti vertinama atsakovo valdymo laikotarpiu bendra įmonės skolų apimtis, išaugusi dėl bankroto bylos neinicijavimo laiku, todėl žala galėtų būti laikomas bendras išaugęs įmonės skolos dydis atsakovo įmonės valdymo laikotarpiu. Atsižvelgiant į šį išaiškinimą turi būti nustatyta, kokio dydžio pradelsti įmonės finansiniai įsipareigojimai buvo vadovui pažeidus pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir atsakovo įmonės valdymo laikotarpio pabaigoje. Nustačius šių dydžių skirtumą galima konstatuoti, kokio dydžio nuostolius patyrė įmonė dėl jos vadovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), t. y. kokio dydžio nuostolius su atsakovo neteisėtu neveikimu sieja teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys. Nustatęs nuostolių, atsiradusių dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, dydį teismas galės konstatuoti, kokio dydžio žalą ieškovui turi pareigą atlyginti atsakovas.
38. Atsižvelgdamas į šiuos kasacinio teismo išaiškinimus, apeliacinės instancijos teismas vertins, ar atsakovo skundžiamas 816,87 Eur žalos dydis atsirado (padidėjo) būtent dėl apelianto laiku neįvykdytos pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos UAB „Marbetus“ iškėlimo, t. y. ar tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos kreditoriams yra priežastinis ryšys.
39. Kaip minėta, šioje byloje nustatyta, kad atsakovo pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo atsirado 2016 m. vasario 15 d., o BUAB „Marbetus“ kreditorinių reikalavimų dydis vertinamas iki pareiškimo dėl UAB „Marbetus“ bankroto bylos iškėlimo teismui pateikimo momento – 2016 m. lapkričio 30 d.
40. Pirmosios instancijos teismas „Sodros“ kreditorinį reikalavimą nustatė pagal VSDFV Šilalės skyriaus 2017-11-22 raštą Nr. (8.2) S-19201 pripažindamas, kad laikotarpiu nuo 2015-06-15 iki 2016-10-14 atsakovas yra atsakingas už 1581,70 Eur skolą: 2016 vasario mėn. nesumokėta 139,93:2 Eur, o 2016 m. kovo-spalio mėn. nesumokėtų įmokų suma 1511,73 Eur (2. t., e. b. l. 46). Apeliantas tvirtina, kad skola turi būti 1318,25 (3296,86 – 1908,64 – 69,97), nes teismas neatsižvelgė į priedus (finansines ataskaitas F4 nuo 2015 m. II ketvirčio iki 2016 m. IV ketvirčio) prie šio rašto, kuriuose detalizuojama skolos susidarymo laikas. Iš 3 priedo – finansinės ataskaitos 2015 metų 4 ketvirtis, pagal 2015-12-31 duomenis, 2 lentelėje apeliantas mato, kad nurodomas draudėjo įsiskolinimas ataskaitinio laikotarpio pabaigoje (t .y. 2015-12- 31) sudarė 1908,64 Eur (eilutė M 11). Dėl to apskaičiuojant galimą žalos dydį, apelianto nuomone, reikėtų šią sumą atimti. Teisėjų kolegija, įvertusi apelianto pateiktą žalos dydžio apskaičiavimą, atkreipia dėmesį į tai, kad detalizuojamas skolos susidarymo laikas neapima atsakovo nurodomo nei 2015 m. II ketvirčio, nei 2015 m. 4 ketvirčio finansinės atskaitų duomenų, o atsakovo pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo kilo tik 2016 m. vasario 15 d.
41. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad ieškovės prašomi priteisti delspinigiai yra bankrutuojančiai įmonei pareikštų kreditorinių reikalavimų dalis, taigi ieškovės įrodinėjamos žalos sudedamoji dalis, delspinigiai už ieškovės neįvykdytas prievoles biudžetui, o ne savarankiškas reikalavimas priteisti delspinigius nuo apskaičiuoto žalos atlyginimo. Šie delspinigiai jau įskaityti į ieškovei iš atsakovo priteistinos žalos dydį ir priteisti skundžiamame sprendime išdėstytais argumentais.
42. Tai, kad atsakovo neveikimas (neinicijuojant bankroto proceso nemokiam juridiniam asmeniui) turėjo žalai tiesioginę įtaką kreditoriaus padidėjusios finansinių reikalavimų sumos forma, sudaro pagrindą konstatuoti esant tiesioginį teisiškai reikšmingą priežastinį ryšį, kaip civilinės atsakomybės sąlygą. Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad ieškovė įrodė atsakovo neteisėtų veiksmų ir žalos įmonei priežastinį ryšį tik dėl 816,87 Eur dalies reikalavimo.
43. Apeliantas apeliuoja į tai, kad pirmosios instancijos teismas pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo kontekste visiškai nevertino jo sveikatos būklės. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovui kilusios atsakomybės laikotarpį (nuo 2016 m. vasario 15 d. iki 2016 m. lapkričio 30 d.) pažymi, kad byloje esantys medicininiai duomenys patvirtintina atsakovo nedarbingumą laikotarpiu tik nuo 2016-09-19 iki 2016-10-08, duomenų apie atsakovui nustatytą darbingumo lygį 2016 metais byloje nepateikta. Atsižvelgiant į tai, teismo vertinimu, atsakovas savo, kaip įmonės vadovo, pareigos laiku kreiptis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo negali pateisinti tokiu terminu pablogėjusia sveikta. Todėl manytina, kad atsakovas savo pareigą kreiptis dėl bankroto bylos UAB „Marbetus“ iškėlimo IBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytu terminu pažeidė ir savo kaltės prezumpcijos dėl tokio pažeidimo nepaneigė.
44. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatytoms byloje faktinėms aplinkybėms pritaikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias juridinio asmens vadovo civilinės atsakomybės sąlygas už pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimą, apskaičiuodamas ieškovei padarytos turtinės žalos dydį, tinkamai įvertino priežastinį ryšį tarp atsakovo veiksmų ir ieškovei padarytos žalos, dėl ko teisingai nustatė ir ieškovui kompensuotinų nuostolių dydį. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje
45. Atmetus šalių apeliacinius skundus bylinėjimosi išlaidos nepriteisimos. Atsakovas nepateikė duomenų apie patirtas išlaidas ruošiant atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą, todėl jos nepriteisiamos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.