Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 1A-170-658/2024

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2024-06-05
Bylos Nr.: 1A-170-658/2024
Teisminio proceso Nr.: 1-02-5-00085-2023-8
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Nerijus Meilutis, Evaldas Gražys, Aiva Survilienė
Nuteistasis: J. S.

Kategorijos

Baudžiamoji byla Nr. 1A-170-658/2024Teisminio proceso Nr. 1-02-5-00085-2023-8Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.1; 1.1.8.1.1; 1.1.8.1.2; 1.1.9.8; 1.1.10.1; 1.2.28.2.2; 2.1.14; 2.4.6.1 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASN U TA RTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. birželio 5 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Gražio, Nerijaus Meilučio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Aivos Survilienės,

sekretoriaujant Živilei Vološinienei,dalyvaujant prokurorui Antanui Stepučinskui,nuteistajam J. S. (J. S.) ir jo gynėjai advokatei Agatai Aganauskienei,vertėjai Jolantai Misiulytei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. S. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2023 m. spalio 30 d. nuosprendžio, kuriuo J. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 292 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtos bausmės laiką J. S. įskaitytas laikiname sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2023 m. gegužės 30 d. iki 2023 m. spalio 29 d. imtinai.

Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos – 2023 m. spalio 30 d.

Kardomoji priemonė – suėmimas palikta nepakeista iki šio nuosprendžio vykdymo pradžios, o nuosprendį pradėjus vykdyti – panaikintina.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 ir 3 dalimis, kaip nusikaltimo padarymo priemonė ir įrankis iš J. S. konfiskuotas automobilis „Mazda 5“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir mobiliojo ryšio telefonas „Vivo Y52 V2053“, IMEI1: (duomenys neskelbtini), IMEI2: (duomenys neskelbtini), saugomi Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Turto valdymo valdybos Vilniaus skyriuje.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, iš J. S. konfiskuotos jo iš nusikalstamos veikos gautos pajamos – 190 Eur, ir iš jo asmens kratos metu paimti pinigai – 10 Eur, saugomi Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ekonomikos, strateginio planavimo ir apskaitos valdybos atsakingo asmens.

Nurodyta automobilio „Mazda 5“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), užvedimo raktelį, registracijos liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini), transporto priemonės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), saugomus Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Turto valdymo valdybos Vilniaus skyriuje, perduoti institucijai, vykdysiančiai automobilio „Mazda 5“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), konfiskavimą.

J. S. paskirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas į automobilį „Mazda 5“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), paliktas galioti iki nuosprendžio dalies dėl šio automobilio konfiskavimo įvykdymo.

Nuspręsta valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų iš J. S. neišieškoti.

Teisėjų kolegija,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. J. S. dėl savanaudiškų paskatų, neteisėtai per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčius užsieniečius ir neteisėtai valstybės sieną perėjusius nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčius užsieniečius gabeno Lietuvos Respublikos teritorijoje, o būtent: jis už gautą 200 Eur piniginį atlygį 2023 m. gegužės 30 d. 8.45 val. iš tiksliai nenustatytos vietos Latvijos Respublikos teritorijoje į savo vairuojamą automobilį „Mazda 5“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), įsisodino penkis nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčius užsieniečius – Afganistano Islamo Respublikos piliečius S. D., gimusį (duomenys neskelbtini), F. K., gimusį (duomenys neskelbtini), A. S., gimusį (duomenys neskelbtini), K. K. R., gimusį (duomenys neskelbtini), Z. U. Z., gimusį (duomenys neskelbtini), ir laikotarpiu nuo 2023 m. gegužės 30 d. 8.45 val. iki tos pačios dienos 11.35 val. juos neteisėtai pervežė (gabeno) per Lietuvos Respublikos valstybės sieną iš Latvijos Respublikos bei tuo pačiu automobiliu neteisėtai juos gabeno Lietuvos Respublikos teritorijoje iki tos pačios dienos apie 11.35 val., kol (duomenys neskelbtini) prieigose buvo sulaikytas policijos pareigūnų.

II. Apeliacinio skundo argumentai, proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniame skunde nuteistasis J. S. prašo Panevėžio apygardos teismo 2023 m. spalio 30 d. nuosprendį pakeisti – veiką perkvalifikuoti iš BK 292 straipsnio 2 dalies į BK 292 straipsnio 1 dalį arba švelninti bausmę. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

2.1. Byloje nėra įrodymų, kad nuteistasis neteisėtai gabeno nelegalius migrantus dėl savanaudiškų paskatų. J. S. nuo ikiteisminio tyrimo pradžios pripažino, kad neteisėtai gabeno nelegalius migrantus. Jis žmones vežė todėl, kad nenorėjo važiuoti vienas, nes jo atvežti žmonės Rygoje užtruko, o jam reikėjo grįžti, nes turėjo eiti į darbą ir jų ilgiau laukti negalėjo.

2.2. Liudytojas Z. U. Z. parodė, kad jis už visą kelionę iki Vokietijos sumokėjo 13 000 Eur asmeniui vardu N.. Nuteistajam už nelegalių migrantų gabenimą pinigų niekas nemokėjo. Nei vienas vežtas asmuo nenurodė, kad J. S. mokėjo pinigus už vežimą. Nuteistasis gavo tik 200 Eur, kurie buvo skirti kelionės išlaidoms į Varšuvą, o ne kaip užmokestis už žmonių pervežimą. Byloje nėra duomenų, kad J. S. būtų gavęs pinigų už nelegalių migrantų gabenimą arba jam būtų žadėję už tai atsilyginti. Kadangi nuteistasis jokios naudos iš nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčių užsieniečių neteisėto gabenimo neturėjo, todėl jo veika turėtų būti kvalifikuota pagal BK 292 straipsnio 1 dalį.

2.3. Nors pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į nuteistojo asmenybę, tačiau nepagrįstai jo prisipažinimo nepripažino lengvinančia aplinkybe. J. S. pripažino, jog įvykdė nusikalstamą veiką, t. y. gabeno neteisėtai užsienio piliečius ir dėl to gailisi, kas turėtų būti pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Tai, kad jis nesutiko su savanaudiškomis paskatomis, nepaneigia jo prisipažinimo ir savo veikos neigiamo įvertinimo.

2.4. Jeigu būtų nuspręsta, kad veika kvalifikuota teisingai, tada būtų galima taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir skirti nuteistajam švelnesnę bausmę, nei numatyta sankcijoje, t. y. bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Šiuo atveju apygardos teismas, skirdamas J. S. laisvės atėmimo bausmę, nepakankamai atsižvelgė į jo asmenybę. Nuteistasis yra suimtas pakankamai ilgą laiką, anksčiau neteistas, nebaustas administracine tvarka, dirbo, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, nusikaltimas atsitiktinio pobūdžio, yra išsituokęs, gyvena su dukra, kuri mokosi ir jis ją išlaiko. Dėl to nuteistajam paskirta pati griežčiausia bausmė, t. y. laisvės atėmimas yra per griežta.

3. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis J. S. ir jo gynėja prašė J. S. apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Nuteistojo J. S. apeliacinis skundas atmetamas.

Žemesnės instancijos teismas

4. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, skundžiamo nuosprendžio motyvus, apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, kad J. S. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 292 straipsnio 2 dalį. Taip pat, įvertinus visas bylos aplinkybes bei nuteistojo asmenybę, daroma išvada, kad J. S. paskirta bausmė yra adekvati savo rūšimi bei dydžiu. Tačiau, nuteistajam apeliaciniame skunde teigiant, jog jis buvo nubaustas per griežtai bei prašant švelninti paskirtą bausmę, nuosprendis patikrinamas ir tuo aspektu, ar buvo pagrindas ją švelninti BK 54 straipsnio 3 dalies, 62 straipsnio pagrindais, ar spręsti dėl bausmės vykdymo atidėjimo (BK 75 straipsnio 3, 8 dalys), nes tai taip pat švelnintų nuteistojo teisinę padėtį (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl nuteistojo veikos kvalifikavimo pagal BK 292 straipsnio 2 dalį

5. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, jog nuteistasis J. S. viso proceso metu, tai yra: tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, taip pat ir apeliacinės instancijos teisme, neneigė, kad savo automobiliu „Mazda 5“ neteisėtai gabeno penkis nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčius užsieniečius iš Latvijos Respublikos per Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir jos teritorijoje į Lenkijos Respubliką. Dėl šių aplinkybių byloje nėra ginčo. Apeliaciniame skunde keliamas tik veiką kvalifikuojančio požymio – savanaudiškų paskatų nebuvimo J. S. veiksmuose klausimas, t. y., kad nuteistojo gauti 200 Eur buvo skirti kompensuoti kelionės išlaidas ir nebuvo atlygis už neteisėtą užsieniečių gabenimą. Šie skundo argumentai teisėjų kolegijos vertinami kaip nepagrįsti.

Žemesnės instancijos teismas

6. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad J. S. veikė dėl savanaudiškų paskatų, ir išvadą, jog nuteistasis darė nusikalstamą veiką už atlygį, padarė įvertinęs įrodymų visumą, susiejęs visus įrodymus į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, iš naujo įvertinusi bylos duomenis, daryti priešingas išvadas neturi jokio teisinio pagrindo.

7. Pagal BK 292 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neteisėtai per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturintį užsienietį arba neteisėtai valstybės sieną perėjusį tokį užsienietį gabeno ar slėpė Lietuvos Respublikos teritorijoje. Pagal BK 292 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas padarė šio straipsnio 1 dalyje numatytas veikas dėl savanaudiškų paskatų, arba jeigu tai sukėlė pavojų asmens gyvybei. Kasacinėje praktikoje pažymėta, kad nusikalstama veika padaroma dėl savanaudiškų paskatų tada, kai ji padaroma siekiant turėti iš to kokią nors turtinę naudą (t. y. pinigų, daiktų arba įsigyti turtinę teisę ir kt.) sau ar kitiems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-332/2012, Nr. 2K-199-719/2022).

8. Nagrinėjamu atveju J. S. nuteistas pagal BK 292 straipsnio 2 dalį už tai, kad neteisėtai gabeno užsieniečius per Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir jos teritorijoje dėl savanaudiškų paskatų. Viso bylos nagrinėjimo metu nuteistasis pripažino, jog gavo 200 Eur, tačiau nesutiko, jog tai buvo atlygis už neteisėtą užsieniečių gabenimą per Latvijos–Lietuvos valstybių sieną ir Lietuvos teritoriją. Tačiau nagrinėjamoje byloje yra pakankamai duomenų konstatuoti, kad nuteistasis veikė iš savanaudiškų paskatų, t. y., kad neteisėtai gabendamas užsieniečius jis iš tokio veikimo gavo materialinės naudos.

9. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog nuteistojo parodymai apie veikos motyvą prieštarauja byloje surinktiems įrodymams. Nuteistasis teigė, kad jis sutiko vežti asmenis iki Varšuvos, nes nenorėjo grįžti vienas, o jo atvežtų žmonių Rygoje ilgiau laukti negalėjo, kadangi turėjo eiti į darbą. Vis dėlto iš J. S. telefono apžiūros protokolų (1 t., b. l. 71–96, 109–131, 139–141) nustatyta, kad naudojant jo telefone esančią „WhatsApp“ programėlę jau nuo 2022 m. lapkričio mėnesio pradžios nuteistasis aktyviai bendravo su abonentu „(duomenys neskelbtini)“, kurio Nr. (duomenys neskelbtini), ir arabiškais rašmenimis pavadintu abonentu, kurio Nr. (duomenys neskelbtini), apie užsieniečių neteisėtus valstybių sienų kirtimus, jų gabenimą, pinigų pervedimą, buvo siuntinėjamos buvimo koordinatės ir pan. Iš susirašinėjimo tarp J. S. ir abonento „(duomenys neskelbtini)“ matyti, kad nuteistasis aiškiai suvokė, jog jie bendrauja apie neteisėtą užsieniečių gabenimą, pvz.: į 2023 m. gegužės 24 d. abonento „(duomenys neskelbtini)“ žinutę, jog vakar policija sulaikė 8 asmenų grupę, todėl netrukus jie vėl bus prie Latvijos sienos, J. S. atsakė, kad tai viena šeima, vyras ponas F. ir nurodė jo telefono numerį; 2023 m. gegužės 25 d. J. S. rašė, jog kai bus Lenkijoje reikės atlikti automobilio apžiūrą, nes jis turi būti tvarkingas bet kuriuo metu, bei informavo abonentą „(duomenys neskelbtini)“, jog nuo birželio 1 d. ateina Vokietijos pasienio kareiviai. Nuteistasis ir „(duomenys neskelbtini)“ bendravo ir apie pinigus, t. y. 2023 m. gegužės 25 d. susirašinėjimo metu abonentas „(duomenys neskelbtini)“ teiravosi ar J. S. dar turi pinigų pavalgyti, o nuteistasis atsakė tik tai, kad jis nori valgyti. Iš tolimesnio susirašinėjimo tarp nuteistojo ir abonento „(duomenys neskelbtini)“ matyti, jog 2023 m. gegužės 26 d. „(duomenys neskelbtini)“ informuoja, jog kažkas J. S. Western Union perlaida perves pinigų ir prašo jo dar kartą atsiųsti ID kortelę, o vėliau dar pranešė, jog jau šiandien nuteistasis turi būti pasiruošęs, nes žmonės yra. Abonentas Nr. (duomenys neskelbtini) 2023 m. gegužės 26 d. nuteistajam nusiuntė žinutę „200“ ir Western Union 200 Eur perlaidos nuotrauką (1 t., b. l. 131). Abiem abonentams nuteistasis atsakė, kad gavo pinigus, pasiims kuro ir bus pasirengęs. Be to, iš nuteistojo susirašinėjimų su abiem minėtais abonentais matyti, kad 2023 m. gegužės 29–30 d. buvo aktyviai bendraujama apie žmonių paėmimą (pastoviai siunčiamos nuteistojo buvimo, žmonių paėmimo ir „saugių“ vietų koordinatės, tikslinama kiek asmenų reikia paimti, nuteistasis prieštarauja, kad būtų pasidalinta jo automobilio nuotrauka).

10. Teisėjų kolegijos vertinimu, minėti duomenys, kuriuos pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino įrodymais, leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, kad nuteistasis aiškiai suprato, jog į Latvijos Respubliką atvyko tik su vienu tikslu, t. y. paimti neteisėtai valstybių sienas kirtusius užsieniečius ir juos gabenti bent jau iki Lenkijos Respublikos. Aptarti duomenys taip pat leidžia daryti išvadą, jog nuteistasis buvo asmeniškai suinteresuotas savo naudojamo automobilio technine priežiūra vien tam, kad automobilis būtų tinkamas užsieniečių gabenimui, bei pats aktyviai dalyvavo šiame procese. Taip pat akivaizdu, kad nuteistasis J. S. iš tokios veiklos turėjo lūkestį gauti turtinę naudą, kurią ir gavo, t. y. jam buvo pervesti 200 Eur, iš kurių jis apmokėjo degalų išlaidas ir padengė savo naudojamo automobilio remonto išlaidas, tokiu būdu išvengdamas asmeninių išlaidų, ir gaudamas iš to materialaus pobūdžio turtinę naudą. Tokia išvada daroma įvertinus ir paties nuteistojo parodymus, kad jam būnant Latvijoje jis turėjo savo apie 160 zlotų, bet savų pinigų nenorėjo išleisti kurui ir kitoms išlaidoms, o žmogus pasiūlęs jam iš Latvijos į Varšuvą nuvežti iš pradžių du, po to keturis žmones pervedė 200 Eur, iš kurių jis užsipylė kuro grįžimui į Lenkiją, atsiskaitė už automobilio remontą ir jam liko 10 Eur – sudaro pagrindą kaip nepagrįstą atmesti apelianto versiją, jog jam pervesti 200 Eur nebuvo atlygis už neteisėtą užsieniečių gabenimą ir jis neturėjo savanaudiškų paskatų.

11. Teisėjų kolegijos vidinį įsitikinimą, kad nuteistasis J. S. aptariamą nusikaltimą padarė dėl savanaudiškų paskatų, formuoja ir kiti byloje esantys duomenys, laikantis BPK nuostatų ištirti ir įvertinti pirmosios instancijos teisme, tam tarpe ir ikiteisminio tyrimo metu liudytojais apklaustų Afganistano Islamo Respublikos piliečių parodymai.

12. Liudytojas Z. U. Z. parodė, kad 2022 m. gruodžio mėnesį Irane gavo Rusijos vizą. 2022 m. gruodžio 10 d. iš Kabulo išskrido į Krasnodarą, Rusijoje, o iš ten 2022 m. gruodžio 23 d. automobiliu atvažiavo į Minską, kur gyveno apie 6 mėnesius. 2023 m. gegužės 28 d. jį ir kitus afganistaniečius automobiliu nuvežė prie Baltarusijos–Latvijos valstybių sienos. Naktį iš 2023 m. gegužės 28 į 29 d. lydimi vedlio miškais perėjo valstybių sieną. Vedlys su jais toliau nėjo. Asmuo vardu A. S., kurio Nr. (duomenys neskelbtini), atsiuntė koordinates, kur jų lauks automobilis, palaikė ryšį kol ėjo, atsiuntė automobilio nuotrauką. Jie visi iki nurodytos vietos ėjo pėsčiomis apie 6 val., iki 6 val. ryto. Po to liudytojas išsiuntė jų buvimo koordinates A. S. ir laukė automobilio. Atvažiavus automobiliui jie visi į jį susėdo, tačiau Lietuvoje buvo sulaikyti pareigūnų. Liudytojo nuomone, automobilio vairuotojas palaikė kontaktą su A. S., nes pastarasis paskambino kaip tik tuo metu, kai automobilis atvažiavo ir sustojo. Liudytojo kelionę organizavo asmuo N. (jo telefono Nr. (duomenys neskelbtini)), su kuriuo buvo susitikęs Afganistane bei kontaktavo per tarpininkus. Jis už kelionę į Vokietiją grynaisiais pinigais sumokėjo 13 000 Eur tarpininkui, kuriuos kelionės organizatorius būtų gavęs, jei jis nuvyktų į Vokietiją. Nei vienas iš afganistaniečių juos vežusiam vairuotojui nieko nemokėjo, su juo net nekalbėjo. Liudytojas parodė ir tai, kad jo nuomone su vairuotoju turėjo atsiskaityti tas, kas viską organizavo. Be to vairuotojas žinojo, kur turi važiuoti, nuolatos su kažkuo susirašinėjo, pranešė apie jų paėmimą organizatoriui ar jo tarpininkui (1 t., b. l. 158–162, 166–167).

13. Liudytojai S. A. (1 t., b. l. 183–186), K. K. R. (2 t., b. l. 1–4), S. D. (2 t., b. l. 9–12), F. K. (2 t., b. l. 23–26) iš esmės parodė analogiškas aplinkybes apie vizų gavimą, keliones iš Kabulo į Rusiją, vėliau į Minską, kur gyveno apie 6 mėnesius bei Baltarusijos–Latvijos valstybių sienos kirtimą. Visi keturi liudytojai paaiškino, jog tarpininkams už kiekvieno jų kelionę iki Vokietijos sumokėjo 10 000–15 000 JAV dolerių grynaisiais pinigais. Tarpininkai pinigus turėjo perduoti kelionės organizatoriui, kai liudytojai atvyks į Vokietiją. Nei vienas iš afganistaniečių nemokėjo pinigų vairuotojui. Be to vairuotojas žinojo, kur turi važiuoti, kažkam kelionės metu rašė pranešimus. Vienas iš tarpininkų, su kuriuo bendravo liudytojai S. D., F. K., taip pat buvo asmuo vardu N.. Visi keturi liudytojai patvirtino, jog asmuo A. S. liudytojui Z. U. Z. atsiuntė automobilio, kuris juos turėjo paimti ir kuris vėliau buvo sulaikytas pareigūnų, nuotrauką bei visą laiką palaikė su jais ryšį, siųsdavo koordinates. Taip pat vos tik atvažiavus automobiliui, paskambino A. S. ir liepė į jį lipti, o po to dar kartą skambino pasiteirauti, ar jie įsėdo į automobilį.

14. Taigi, visi J. S. neteisėtai gabenti afganistaniečiai nurodė apie atlygį, kuris buvo sutartas už jų nugabenimą į Vokietiją. Visi jie teigė, kad pinigus tarpininkams jie jau buvo sumokėję. Tokios aplinkybės patvirtina faktą, kad šių afganistaniečių neteisėtas gabenimas buvo vykdomas atlygintinai, t. y. siekiant iš to gauti neteisėtų pajamų. Tas faktas, kad pinigus afganistaniečiai mokėjo kitiems asmenims (tarpininkams), o ne tiesiogiai vairuotojui ar kitiems šios veikos vykdytojams (pvz., asmenims, kurie juos pervedė per Baltarusijos–Latvijos sieną), nepaneigia nuteistajam inkriminuoto savanaudiškumo tikslo, siekiat už tai gauti neteisėtą atlygį (turtinę naudą). Iš nustatytų aplinkybių akivaizdu, jog nuteistojo teiginiai apie tai, kad jam faktiškai užsieniečiai nemokėjo pinigų už jų gabenimą, nėra reikšmingi ir niekaip nešalina savanaudiškumo tikslo, įvertinant pirmiausiai tai, kad pinigus jis gavo iš kito asmens, kuris, susijęs su užsieniečių gabentojų grandine ir procesu (žr. šioje nutarties 9 pastraipoje aptartą susirašinėjimą tarp nuteistojo ir abonentų „(duomenys neskelbtini)“ bei „(duomenys neskelbtini)“ apie neteisėtą užsieniečių gabenimą, bei paties nuteistojo parodymus šios nutarties 10 pastraipoje), už kurį šie užsieniečiai jau buvo susimokėję. Akivaizdu, kad jokio kito tikslo, nei užsieniečių gabenimas, nuteistasis neturėjo, ir visiškai akivaizdu, kad jis gavo piniginių lėšų. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra svarbu kaip jis tas lėšas panaudojo, tačiau aišku tai, kad už šias lėšas jis susiremontavo savo naudojamą automobilį, užsipylė jam kuro ir dalis lėšų jam dar liko grynais. Taigi, aptarti bylos duomenys sudaro logišką ir nuoseklią grandinę, kuri neleidžia abejoti, kad nuteistasis neteisėtai per Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir jos teritorijoje nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčius užsieniečius gabeno dėl savanaudiškų paskatų.

15. Pažymėtina, kad tai, jog J. S. gautas atlygis už užsieniečių gabenimą nors ir buvo nedidelis, tai neturi jokios reikšmės darant išvadą dėl savanaudiškų paskatų požymio nustatymo nuteistojo veikoje, nes ši Baudžiamojo įstatymo norma savo konstrukcijoje numatydama kvalifikuojantį požymį, nesieja jo su konkrečia pinigine išraiška ar dydžiu. Taigi, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai J. S. padarytą nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 292 straipsnio 2 dalį, kaip neteisėtą užsieniečių gabenimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir jos teritorijoje dėl savanaudiškų paskatų.

Dėl nuteistajam paskirtos bausmės

16. Apeliaciniame skunde J. S. nesutinka ir su jam paskirta laisvės atėmimo bausme. Apeliantas prašo pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir dėl to gailisi, bei, įvertinus jo asmenybę, taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti nuteistajam su realiu laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.

17. Skirdamas bausmes teismas vadovaujasi bausmės paskirtimi (BK 41 straipsnio 2 dalis), bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnis) ir kitomis baudžiamuosiuose įstatymuose įtvirtintomis bausmių skyrimo taisyklėmis. BK 54 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismas, skirdamas bausmę, taip pat atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Be to, teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, t. y. nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė, dominuojanti reikšmė.

18. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuteistajam J. S. paskirta bausmė atitinka bausmės paskirtį ir nepažeidžia teisingumo principo. Teisėjų kolegija nenustatė, kad skiriant nuteistajam J. S. bausmę būtų netinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas.

19. BK 292 straipsnio 2 dalies sankcijoje yra numatyta galimybė skirti tik vienos rūšies bausmę – laisvės atėmimą iki 8 metų. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į nustatytas bylos aplinkybes (padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, motyvus ir tikslus, kaltės formą ir rūšį, nuteistojo asmenybę), J. S. skyrė 1 metų laisvės atėmimo bausmę, kuri yra mažesnė nei sankcijoje numatytas šios bausmės vidurkis ir artimesnė tokios bausmės minimumui. Tokioje situacijoje apeliacinio skundo prašymas skirti su realiu laisvės atėmimu nesusijusią bausmę gali būti tenkintas tik esant BK 62 straipsnyje arba BK 54 straipsnio 3 dalyje nurodytiems pagrindams. Teismas, spręsdamas švelnesnės negu įstatymo numatyta bausmės paskyrimo klausimą, pirmiausia turi nustatyti, ar nėra BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyje numatytų sąlygų taikyti BK 62 straipsnio 3 dalies nuostatų. Tik tokių sąlygų nenustačius, gali būti pritaikyta BK 54 straipsnio 3 dalis. Be to apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti paprastai gali tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė.

20. BK 62 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Taigi, teismas, vadovaudamasis BK 62 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kaltininkui paskirti švelnesnę, negu įstatymo nustatyta, bausmę gali tik nustatęs nurodytų sąlygų bei aplinkybių visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-293-697/2015).

21. Byloje nėra pagrindo pripažinti, kad nuteistasis prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą baudžiamąją atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažįstama tai, kad kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Nagrinėjamu atveju nuteistasis J. S. neigė dalį pirmosios instancijos teismo teisingai nustatytų ir esminių bylos aplinkybių bei nebuvo nuoširdus, taigi negalima konstatuoti jo prisipažinimo. Šia nutartimi kaip nepagrįsta atmesta J. S. versija, jog jo gauti 200 Eur nebuvo atlygis už neteisėtą užsieniečių gabenimą, t. y. byloje nustatyta, kad nuteistasis gabeno užsieniečius dėl savanaudiškų paskatų. Nors apeliaciniame skunde J. S. pripažino, jog neteisėtai gabeno užsieniečius, tačiau vis dar teigė, kad užsieniečius sutiko vežti tik dėl to, kad nenorėjo grįžti vienas, o jo atvežtų žmonių Rygoje ilgiau laukti negalėjo. Vis dėlto iš bylos duomenų nustatyta, kad pirminis nuteistojo atvykimo į Latvijos Respubliką tikslas buvo paimti neteisėtai valstybių sieną kirtusius užsieniečius ir juos už atlygį nugabenti bent jau iki Lenkijos Respublikos. Visa tai leidžia daryti išvadą, kad J. S. prisipažinimas nebuvo nuoširdus. Atsižvelgiant į tai, apygardos teismas pagrįstai nenustatė nuteistojo J. S. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

22. Taip pat nagrinėjamu atveju nuteistasis J. S. savo noru nepranešė teisėsaugos institucijoms apie jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, todėl svarstyti dėl nuteistajam paskirtos bausmės švelninimo BK 62 straipsnio 1 dalies pagrindu nėra galimybės.

23. Teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra pagrindo nuteistajam taikyti ir BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatų. BK 62 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir yra bent viena iš 1–6 punktuose numatytų aplinkybių. Teismų praktikoje išaiškinta, kad, sprendžiant BK 62 straipsnio 2 dalies taikymo klausimą, visų pirma turi būti nustatytos bent dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-287/2009, Nr. 2K-415/2012, Nr. 2K-650/2012 ir kt.). Nagrinėjamoje byloje nenustatyta nei viena nuteistojo J. S. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, todėl šiuo atveju svarstyti švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo klausimą taikant BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatas, nėra teisinio pagrindo. Nesant BK 62 straipsnyje numatytų pagrindų, teisę motyvuotai paskirti švelnesnę, nei inkriminuoto straipsnio sankcijoje numatyta, bausmę, numato BK 54 straipsnio 3 dalis.

24. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį, jeigu straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendrosios bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalį, teismas turi nurodyti, kokios yra reikšmingos (išimtinės) aplinkybės, dėl kurių straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas konkrečiam asmeniui už konkrečios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-491/2012, Nr. 2K-436-489/2016, Nr. 2K-317-489/2017, Nr. 2K-126-693/2018, Nr. 2K-281-942/2018, Nr. 2K-377-489/2018, Nr. 2K-21-719/2020, Nr. 2K-40-648/2020, Nr. 2K-169-458/2020, Nr. 2K-185-495/2020 ir kt.). BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos skirtos byloms, susijusioms su daug mažesniu nuteistojo asmenybės ir veikos pavojingumo vertinimu, kai, vadovaujantis įstatyme įtvirtintomis bendrosiomis bausmės skyrimo taisyklėmis, skirtina kad ir minimali sankcijoje nustatyta bausmė vis tiek prieštarauja teisingumo principui, todėl nuteistam asmeniui parinktina švelnesnė bausmė ar kita jos rūšis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-2-489/2015, Nr. 2K-377-489/2018, Nr. 2K-119-689/2020 ir kt.).

25. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatoms taikyti būtina nustatyti, kad padaryto nusikaltimo pavojingumas, atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo stadiją, nusikaltimo padarymo vietą, laiką, būdą, kilusius padarinius, yra žymiai mažesnis negu rūšinis tos nusikalstamos veikos pavojingumas, įvertintas įstatymo leidėjo baudžiamojo įstatymo už padarytą nusikaltimą sankcijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-348/2013, Nr. 2K-P-89/2014, Nr. 2K-169-458/2020 ir kt.). Vertinant kaltininko asmenybės pavojingumą, svarbų vaidmenį atlieka kaltininko nusikalstamo elgesio priežastys ir motyvai, asmenybės ypatumai, užsiėmimas, ankstesnis elgesys prieš nusikalstamos veikos padarymą, taip pat nusikalstamos veikos darymo metu ir po nusikalstamos veikos padarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-348/2013, Nr. 2K-281-942/2018 ir kt.).

26. Nuteistojo J. S. padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 292 straipsnio 2 dalyje, priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis), nusikaltimas baigtas ir padarytas tiesiogine tyčia. Byloje nenustatyta aplinkybių, iš kurių būtų galima spręsti apie atsitiktinį nusikalstamos veikos pobūdį arba kad nusikaltimo padarymą lėmė kažkokia itin sunki asmeninė situacija ar kiti motyvai, reikšmingai švelninantys nusikalstamos veikos ar nuteistojo J. S. asmenybės pavojingumo vertinimą. Nuteistasis J. S. iš Latvijos Respublikos į Lenkijos Respubliką per Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir jos teritorija neteisėtai gabeno net penkis nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčius užsieniečius už tam tikrą piniginį atlygį, t. y. iš savanaudiškų paskatų. Nuteistasis pastoviai palaikė ryšį su kitais asmenimis, kurie organizavo ir tarpininkavo neteisėtam užsieniečių pervežimui, iš anksto su jais tarėsi dėl nusikaltimo padarymo. Tai nuteistojo J. S. elgesio neleidžia vertinti kaip atsitiktinio ar mažiau pavojingo. Nuteistojo J. S. padarytos veikos pavojingumas nebuvo mažesnis nei įprastas tokių nusikalstamų veikų rūšinis pavojingumas.

27. Nuteistasis J. S. anksčiau neteistas (3 t., b. l. 161), nebaustas administracine tvarka (3 t., b. l. 162), dirba (4 t., b. l. 115–119), turi nuolatinę gyvenamąją vietą, yra išsiskyręs, iki jį sulaikant gyveno su devyniolikos metų dukra, kuri mokosi ir kurią jis išlaiko. Nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Byloje kokių nors aplinkybių, rodančių mažesnį J. S. asmenybės pavojingumą, nenustatyta. Kaip minėta, padaryto nusikaltimo pobūdis ir aplinkybės nesuteikia pagrindo teigti, kad ši veika buvo atsitiktinio pobūdžio. Kartu pažymėtina ir tai, kad aptartos ir apeliaciniame skunde akcentuojamos bausmei skirti turinčios reikšmės aplinkybės yra gana dažnos baudžiamosiose bylose ir yra daugiau tipinės nei išimtinės, savaime nesuteikia pagrindo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Paprastai į tokias aplinkybes teismas atsižvelgia skirdamas bausmę, nustatydamas jos rūšį ir dydį, tačiau vien šios aplinkybės savaime nesudaro pakankamo pagrindo daryti išvados, kad įstatymo sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Taigi, esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms, nėra pagrindo konstatuoti, jog nuteistojo J. S. asmenybė yra tokia išimtinė, kad dėl jos straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas prieštarautų teisingumo principui. Apeliaciniame skunde pabrėžiamos aplinkybės, teigiamai apibūdinančios nuteistojo J. S. asmenybę, šioje byloje lėmė sprendimą skirti ženkliai mažesnę bausmę nei BK 292 straipsnio 2 dalies sankcijoje nustatytas bausmės vidurkis.

28. Nuteistojo J. S. padarytą veiką bei jo asmenybę apibūdinančių aplinkybių visuma neleidžia spręsti apie kokį nors situacijos išimtinumą, dėl kurio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuteistajam J. S. paskirta 1 metų laisvės atėmimo bausmė nei rūšimi, nei dydžiu nėra aiškiai per griežta ar neproporcinga padaryto nusikaltimo bei nuteistojo asmenybės pavojingumui, atitinka bausmei keliamus tikslus, yra tinkamai individualizuota, todėl nėra pagrindo skirti nuteistajam švelnesnę, negu nustatyta įstatyme, bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, kaip to prašoma apeliaciniame skunde.

29. Nors akivaizdu, kad nuteistajam paskirta bausmė sukelia neigiamus išgyvenimus, padarinius, tačiau tai yra tiesioginis neteisėto nuteistojo elgesio rezultatas. Nuteistojo patiriami nepatogumai dėl jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės negali būti laikomi išimtine ar prioritetine aplinkybe baudžiamosios atsakomybės nuostatų taikymo kontekste. Įstatymas šiuo atveju aukščiau iškelia visuomenės interesą nubausti kaltininką tam, kad būtų užtikrintas teisingumas, o ne asmens, padariusio nusikalstamą veiką, siekį išvengti laisvės atėmimo bausmės sukeliamų neigiamų išgyvenimų. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam J. S. paskyrė bausmę, kuri užtikrins tiek BK 41 straipsnio paskirtį, tiek teisingumo principo įgyvendinimą.

30. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apygardos teismas išsamiai motyvavo gerokai mažesnės, nei straipsnio sankcijoje numatytos bausmės vidurkis, terminuotos laisvės atėmimo bausmės skyrimą. Nesant kitų alternatyvių bausmių, bei, teisėjų kolegijai išanalizavus, jog nebuvo ir nėra pagrindo skirti švelnesnės rūšies bausmę, spręstina, kad pagrįstai nuteistajam paskyrė laisvės atėmimo bausmę. Vis dėlto, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje neaptarė galimybės taikyti J. S. dar vieną jo teisinę padėtį galintį palengvinti baudžiamąjį įstatymą, nors turėjo tai padaryti (BK 75 straipsnio 8 dalis). Nežiūrint to, kad J. S. padarė sunkų nusikaltimą, pagal BK 75 straipsnio 3 dalį jam galėjo būti taikomas dalinis laisvės atėmimo bausmės atidėjimas. Nors ir suprantama, kad taikyti bausmės vykdymo atidėjimą yra teismo teisė, o ne pareiga, vis tik BK 75 straipsnio 8 dalyje yra imperatyviai nurodyta, kad skirdamas arešto arba laisvės atėmimo bausmę ir šiame straipsnyje nustatyta tvarka neatidėdamas bausmės vykdymo, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas BK 75 straipsnio nuostatų J. S. netaikė ir to nuosprendyje nemotyvavo. Todėl teisėjų kolegija, taisydama šią klaidą, ir nagrinėdama apeliacinį skundą pati įvertina visumą tam reikšmingų aplinkybių. Kaip matyti, J. S. anksčiau neteistas (3 t., b. l. 161), nebaustas administracine tvarka (3 t., b. l. 162), dirba (4 t., b. l. 115–119), turi nuolatinę gyvenamąją vietą, iki jį sulaikant gyveno su dukra, kuri mokosi ir kurią jis išlaikė, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, jis buvo vertas teismo pasitikėjimo, o bausmės tikslai pilnai būtų pasiekti iš dalies atidedant paskirtos vienerių metų laisvės atėmimo bausmės vykdymą, nustatant minimalią (šešių mėnesių) nedelsiant atliktinos laisvės atėmimo bausmės dalį, bei minimalų (vienerių metų) likusios neatliktos bausmės vykdymo atidėjimo terminą. Įvertinant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką matyti, jog bausmės vykdymo atidėjimo institutas yra taikomas ir užsienio valstybėse gyvenantiems asmenims, nustatant atitinkamus įpareigojimus (BK 75 straipsnio 6 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-57-1073/2024).

31. Vis tik, nors ir apeliacinės instancijos teismui nustačius netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą, šioje konkrečioje situacijoje nuosprendis nekeičiamas, nes būtų pasunkinta nuteistojo teisinė padėtis. 2023 m. lapkričio 17 d. nutartimi šioje byloje buvo tenkintas nuteistojo J. S. prašymas leisti pradėti vykdyti neįsiteisėjusiu nuosprendžiu jam paskirtą 1 metų laisvės atėmimo bausmę. Vykdant šią bausmę nuteistasis J. S. iš Pravieniškių 1-ojo kalėjimo 2024 m. vasario mėnesį buvo paleistas lygtinai, o 2024 m. gegužės 30 d. apskritai pasibaigė jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės laikas. Tai reiškia, kad skundžiamam nuosprendžiui dar neįsiteisėjus, visa nuteistajam paskirta laisvės atėmimo bausmė jau buvo atlikta. Dėl to, bausmės vykdymo atidėjimo instituto taikymas jau yra praradęs prasmę, nes nebėra ką atidėti, o keičiant nuosprendį būtų pasunkinta nuteistojo teisinė padėtis, nes, taikant bausmės vykdymo atidėjimą, reiktų taikyti ir bausmės vykdymo atidėjimo terminą (kurio minimalus terminas 1 metai), bei jo laikotarpiu nuteistajam vykdyti įpareigojimus, nors, kaip jau minėta, jis šiam momentui atlikęs jau visą bausmę.

Dėl automobilio ir telefono konfiskavimo

32. Apeliacinės instancijos teismui nuteistasis pateikė papildomus prašymus jam gražinti automobilį „Mazda 5“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir mobiliojo ryšio telefoną „Vivo Y52 V2053“ su dviem kortelėmis Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), bei visais telefone esančiais dokumentais ir privačia informacija. Nuteistojo nuomone, automobilio ir telefono konfiskavimas neteisėtas ir laikytinas vagyste. Nuteistasis teigia, kad BK 292 straipsnio 2 dalis taikytina tada, kai valstybės iždas patyrė arba patiria nuostolių, kurių suma viršija 500 Eur, arba pajamos, gautos iš nusikalstamos veikos, viršija 500 Eur. Šiuo atveju šios sąlygos nebuvo įvykdytos ir visi nuteistojo atžvilgiu atlikti veiksmai yra nusikalstamo pobūdžio. Be to nusprendus konfiskuoti telefoną buvo pažeistas asmens duomenų apsaugos įstatymas, galiojantis Europos Sąjungoje. Šie prašymai laikytini nepagrįstais.

33. BK 72 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Minėto straipsnio 3 dalis nustato, kad kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojamas visais atvejais. Taigi, nustačius, kad yra kaltininkui priklausančio turto, kuris atitinka BK 72 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto turto požymius (uždraustos veikos įrankis, priemonė, rezultatas), turto konfiskavimas yra privalomas.

34. Pažymėtina, kad BK 72 straipsnyje tiesiogiai nenustatyta, kas laikytina nusikaltimo padarymo įrankiu ar priemone. Tačiau, pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, spręsdamas, ar turtas laikytinas nusikalstamos veikos įrankiu ar priemone, teismas įvertina šio turto panaudojimo reikšmę nusikalstamos veikos sudėties požymių įgyvendinimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-24/2011, Nr. 2K-237/2011). Pagal teismų praktiką nusikalstamos veikos įrankiais pripažįstami daiktai, kuriais, siekdamas sumažinti pastangas ar koncentruoti jėgas, kaltininkas tiesiogiai daro poveikį nusikalstamos veikos dalykui ar nukentėjusiam asmeniui ir taip padaro žalą baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms. Nusikalstamos veikos priemonėmis paprastai pripažįstami įrenginiai, mechanizmai, prietaisai ar kitas turtas, kurį kaltininkas naudoja tam, kad sudarytų sąlygas ar palengvintų nusikalstamos veikos padarymą.‏‏‎ Turtas gali būti pripažįstamas nusikaltimo priemone ir tada, kai jis nėra tiesiogiai pritaikytas tokiai veikai daryti, tačiau nustatoma, kad tokio turto panaudojimas palengvino nusikalstamos veikos padarymą taip, kad jos padarymas be jo panaudojimo nebūtų įmanomas. Dažnai šis kriterijus teismų praktikoje taikomas nusikaltimo padarymo priemone pripažįstant transporto priemonę, jeigu kaltininkas ja naudojosi tam, kad sudarytų galimybes padaryti nusikalstamą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-463/2011, Nr. 2K-534/2011, Nr. 2K-199-719/2022).

35. Iš bylos duomenų nustatyta, kad J. S., vairuodamas automobilį „Mazda 5“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), iš tiksliai nenustatytos vietos Latvijos Respublikos teritorijoje paėmė penkis nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčius užsieniečius, kuriuos minėtu automobiliu neteisėtai gabeno per Lietuvos Respublikos valstybės sieną bei jos teritorijoje. Pažymėtina, jog neteisėtai užsieniečius gabenti per valstybės sieną ir jos teritorijoje be transporto priemonės nuteistajam būtų buvę neįmanoma. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistojo vairuotas automobilis buvo būtinas nusikalstamos veikos sudėties požymių įgyvendinimui, todėl pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai pripažino automobilį „Mazda 5“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), nusikaltimo padarymo priemone, atitinkančia turto, konfiskuotino pagal BK 72 straipsnį, požymius.

36. Pažymėtina, kad BK 72 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas baigtinis sąrašas atvejų, kada gali būti konfiskuojamas trečiojo asmens turtas, nepriklausomai nuo to, ar tas asmuo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už konkrečios nusikalstamos veikos padarymą. Spręsdamas, ar savininkas turėjo ir galėjo žinoti, kad jo turtas bus panaudotas darant tokį nusikaltimą, teismas įvertina turto perdavimo aplinkybes (pvz., turtas perduodamas asmeniui, kuris verčiasi neteisėta veikla, ir turto savininkui šios aplinkybės žinomos; perduotą turtą valdė ir juo naudojosi kaltininkas, o savininkas nesidomėjo jam priklausančio turto likimu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-500/2010, Nr. 2K-222-511/2021, Nr. 2K-199-719/2022 ir kt.).

37. Iš bylos faktinių aplinkybių matyti, kad automobilio „Mazda 5“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), registracijos liudijime įrašytas jo savininkas O. P. (1 t., b. l. 48–49, 56–57), kuris transporto priemone nesidomėjo ir nekontroliavo, kokiais tikslais ji buvo naudojama. Nuteistasis J. S. ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad automobilis „Mazda 5“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), priklauso jam, t. y. jis šį automobilį 2023 m. gegužės mėnesį įsigijo už 3 700 zlotų, tačiau tik nesutvarkė automobilio registracijos dokumentų.

38. Pažymėtina, jog, priešingai nei savo prašymuose teigia nuteistasis, BK 292 straipsnio 2 dalis ir BK 72 straipsnis nėra siejami su tam tikromis sumomis, nuo kurių galima baudžiamoji atsakomybė ar turto konfiskavimas. Dėl to aplinkybė, jog nagrinėjamu atveju nuteistasis iš nusikalstamos veikos gavo tik 200 Eur nesudaro pagrindo netaikyti automobilio „Mazda 5“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo buvo neteisėtai vežami užsieniečiai, konfiskavimo.

39. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš nuteistojo konfiskavo dar ir mobiliojo ryšio telefoną „Vivo Y52 V2053“, IMEI1: (duomenys neskelbtini), IMEI2: (duomenys neskelbtini). Asmens kratos ir mobiliojo ryšio telefono apžiūros protokolai patvirtina, kad mobiliojo ryšio telefonu „Vivo Y52 V2053“ nuteistasis J. S. bendravo su nenustatytais asmenimis, su kuriais derino neteisėtą užsieniečių gabenimą per valstybės sieną (paėmimo vietą, gabenimo maršrutą, buvo siuntinėjamos užsieniečių ir paties nuteistojo buvimo koordinatės ir pan.) (1 t., b. l. 71–96, 109–130; 2 t., b. l. 73–77). Taigi, minėtas telefonas buvo naudojamas nusikalstamos veikos padarymui. Aplinkybė, jog telefone taip pat yra nuteistojo asmeninio pobūdžio informacija, kuri nesusijusi su baudžiamąja byla, nesudaro pagrindo šio telefono nekonfiskuoti.

40. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal BK 67 straipsnį turto konfiskavimas nėra bausmė, o baudžiamojo poveikio priemonė, padedanti įgyvendinti bausmės paskirtį ir skiriama kartu su bausme. Be to nusikalstamos veikos padarymo įrankio ir priemonės konfiskavimo tikslas – pirmiausia atimti galimybę dar kartą panaudoti šiuos daiktus nusikalstamais tikslais, taip pat daryti atitinkamą prevencinį poveikį taip veikti linkusiems asmenims (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-262-489/2017, Nr. 2K-119-976/2018, Nr. 2K-261-489/2018, Nr. 2K-315-303/2018, Nr. 2K-195-788/2019).

41. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai nusprendė iš nuteistojo J. S. konfiskuoti automobilį „Mazda 5“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir jo mobiliojo ryšio telefoną „Vivo Y52 V2053“. Nėra jokio teisinio pagrindo šiuos daiktus, kaip prašoma nuteistojo prašymuose, grąžinti J. S..

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimo

42. Lietuvos apeliaciniame teisme 2024 m. gegužės 8 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje nurodyta, kad už apeliacinės instancijos teisme suteiktą antrinę teisinę pagalbą nuteistajam J. S. valstybė patyrė 200 Eur išlaidų (4 t., b. l. 109–113). Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Analogiškos nuostatos taikytinos ir sprendžiant antrinės teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo klausimą apeliacinės instancijos teisme, tačiau tokiais atvejais, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla, koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas, koks yra gynėjo paskyrimo kaltininkui teisinis pagrindas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-143-696/2017, Nr. 2K-118-489/2019, Nr. 2K-135-693/2019, Nr. 2K-41-697/2021 ir kt.).

43. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu J. S. yra pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimą, numatytą BK 292 straipsnio 2 dalyje, baudžiamoji byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama, be kita ko, pagal nuteistojo apeliacinį skundą, kuris šiuo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu yra atmetamas. Vertinant pateiktus duomenis, atkreiptinas dėmesys į tai, kad baudžiamojoje byloje nuteistajam J. S. gynėjas paskirtas, siekiant įgyvendinti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, numatančius, kad nuteistojo gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teisme yra privalomas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Baudžiamojoje byloje yra duomenys, jog nuteistasis J. S. nuo 2024 m. balandžio 19 d. įsidarbino ir jo valandinis atlyginimas 8,01 Eur neatskaičius mokesčių (4 t., b. l. 115–119), todėl nuteistojo į rankas gaunamas atlyginimas yra mažesnis. Taip pat nuteistasis turi dukrą, prie kurios išlaikymo jis turi prisidėti, o jo nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lenkijoje. Atsižvelgtina ir į tai, kad, nuosprendžiui įsiteisėjus, iš nuteistojo J. S. konfiskuotinas jo automobilis ir telefonas. Duomenų, kad jis disponuotų kokiu nors kitu turtu, byloje nėra. Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija sprendžia, jog prašomos išieškoti iš nuteistojo J. S. išlaidos, susidariusios už gynėjo jam suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme, nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo J. S. (J. S.) apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo iš nuteistojo J. S. netenkinti.

Teisėjai Evaldas GražysNerijus MeilutisAiva Survilienė