Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Šalies argumentai

ieškovė V. R. kreipėsi į teismą prašydama atidalinti 47 kv. m. butą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), iš bendrosios dalinės nuosavybės ieškovei V. R. priteisiant ½ dalį minėto buto iš atsakovės O. L. (R), o atsakovei O. L. (R) priteisiant 18 200 Eur piniginę kompensaciją iš ieškovės V. R., kurią ji sumoka O. L. per 14 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos į O. L. nurodytą banko sąskaitą arba depozitinę sąskaitą; iš atsakovės O. L. (R) ieškovės V. R. naudai priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškinys grindžiamas tuo, kad ieškovė pagal 2017-05-04 Varžytinių aktą Nr. 1 iš bankrutuojančio V. R. įsigijo ½ dalį buto su rūsiu, adresu: (duomenys neskelbtini) (14,00 kv. m. dydžio kambarį ir ½ dalį 15, 92 kv. m. dydžio bendrojo naudojimo patalpų, pažymėtų plane 40-1, 40-2, 40-3 ir 40-4 bei ½ dalį rūsio), unikalus numeris (duomenys neskelbtini) (toliau – Butas). Ji šiuo ieškiniu siekia atsidalinti Butą iš bendrosios dalinės nuosavybės Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.80 straipsnio 1 ir 2 dalies pagrindu, kuris nustato: 1) kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės; 2) jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais. Ieškinyje paaiškina, kad CK 4.80 straipsnio 1 dalyje nustatyta bendraturčio teisė yra absoliuti, t. y. bendraturtis turi teisę į tokį reikalavimą nepaisant ar kitas bendraturtis tam prieštarauja. Asmeniui, norinčiam įgyvendinti CK 4.80 straipsnio 1 dalyje suteiktą teisę atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, kitų bendraturčių sutikimo dėl atidalijimo nereikia, reikalaujama suderinti tik atidalijimo būdą (atidalijimo teisės absoliutumas). Tai lemia įrodinėjimo dalyką atidalijimo bylose: iš bendraturčio negali būti reikalaujama įrodinėti atidalijimo motyvų buvimo, bendraturčių ginčo ar kitų priežasčių. Kitaip tariant, vienam iš bendraturčių išreiškus valią atidalyti, turi būti svarstoma, kaip teisingai atidalyti bendrą turtą. CK 4.80 straipsnio prasme atidalijimas reiškia daikto teisinio režimo ir (arba) bendraturčio statuso pasikeitimus. Atidalijimas iš bendrosios nuosavybės teisės yra vienas iš bendrosios nuosavybės teisės pasibaigimo pagrindų. Šiuo būdu įgyvendinus nuosavybės teises reiškia, kad atidalijamo bendraturčio atžvilgiu pasibaigia bendroji dalinė nuosavybė su kitu (kitais) bendraturčiais. Atidalijant nuo bendrosios nuosavybės atskiriama konkretaus bendraturčio dalis. Taip konkretaus savininko faktinis ryšys su daiktu pradedamas grįsti nebe bendrosios, o vieno asmens nuosavybės teise, kur tik jis gali daryti fizinį-ūkinį poveikį daiktui, gauti iš jo naudingąsias savybes ir nulemti teisinį daikto likimą. Transformacija iš bendrosios nuosavybės teisės į asmeninės nuosavybės teisę reiškia, kad daiktas ir teisė į jį tampa mažiau varžomi, todėl tai paprastai lemia daikto vertės rinkoje padidėjimą. Atidalijimą, po kurio atsiranda asmeninė nuosavybė, reikia skirti nuo bendrosios nuosavybės teisės rūšių kitimo (pavyzdžiui, iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės į bendrąją jungtinę). Atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės leidžia pasiekti keletą teisiškai, ekonomiškai ir socialiai reikšmingų rezultatų. Atidalijimo institutas leidžia sumažinti bendraturčių skaičių ir bendrosios nuosavybės apimtį bei atitinkamai išplėsti asmeninės nuosavybės apimtį. Mažesnis bendraturčių skaičius, mažesnė bendrosios nuosavybės apimtis naudingi dviem aspektais: pirma, pasitarnauja konfliktų prevencijai ar sprendimui; antra, paprastai leidžia operatyviau ir pigiau valdyti konkretų objektą. Taigi atidalijimu užtikrinamas išvestinis iš nuosavybės neliečiamumo principo kiekvieno savininko interesas būti vieninteliu savo turto savininku ir pasitarnaujama socialinei taikai bei ekonominiam interesui. Įsigijusi ½ Buto dalį, ji informavo atsakovę raštu apie Buto dalies įsigijimą iš varžytynių. Tarp jos ir atsakovės yra vykę ne mažiau kaip 6 susitikimai (bendrauta telefonu ir SMS žinutėmis), kurių metu buvo tariamasi dėl Buto dalies išpirkimo. Pirmo susitikimo metu atsakovė kategoriškai pareiškė, kad tikrai neparduos savo ½ Buto dalies ir visais įmanomais būdais ieškos piniginių lėšų ½ Buto daliai iš jos išpirkti. Atsakovė apie 2 mėnesius ieškojo galimybių pasiskolinti pinigų, taip pat buvo svarstyta galimybė parduoti giminaičių sodą. Tačiau paprašius pateikti dokumentus, patvirtinančius minėto (giminaičių) parduodamo sodo egzistavimą ir pasiūlius pasirašyti Preliminarią Buto dalies pirkimo-pardavimo sutartį (siekiant sukonkretinti susidariusią situaciją), atsakovė vieno iš paskutinių susitikimų metu pareiškė galutinę poziciją, t. y. kad pinigų neturi ir artimiausioje ateityje neturės, ir nusprendė jos Buto dalies neišpirkinėti. Taip pat minėjo ketinimą nuo rugsėjo mėnesio išsikraustyti gyventi kitur. (Bankroto administratoriaus žiniomis, atsakovė dar prieš varžytynes taip pat buvo informuota apie galimybę išsipirkti ½ dalį Buto, kurios savininku buvo jos bankrutuojantis brolis V. R., tačiau varžytynėse nedalyvavo, nes neturėjo reikalingų lėšų sumos). Atsakovė nebuvo aktyvi, vengė bendradarbiauti su ja, vilkino klausimo sprendimą iš esmės, nukėlinėjo susitikimus, kaitaliojo poziciją, bendravimas nebuvo konstruktyvus. Vieno iš susitikimų metu atsakovė klausė, ar ieškovė sutiktų išpirkti atsakovės dalį, tačiau pateiktus atsakymą, kad: taip, ieškovė pirktų dalį Buto pagal Turto vertintojo nustatytą ½ Buto kainą, šis klausimas ties šia mintimi ir nutrūko. Nebuvo suformuluotas joks konkretus pasiūlymas. Laiko, kad bendraturčiai nesutaria dėl Buto atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, todėl ginčas spręstinas teismine tvarka. CK 4.80 straipsnio 2 dalis nustato, kad daiktas gali būti padalintas natūra arba jeigu to negalima padalyti - kitas bendraturtis gauna kompensaciją pinigais. Atidalijimo teisės įgyvendinimo sąlygos: 1) teismo tvarka atidalijama, jei bendraturčiams nepavyko susitarti dėl atidalijimo būdo; 2) prioritetas skiriamas atidalijimui natūra; 3) nesant atidalijimo natūra galimybės, atidalijama, paskiriant kompensaciją pinigais. Šiuo atveju daiktas yra standartinis 47,00 kv. m. 2 kambarių butas. 2016-09-26 Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-8752-808/2016 buvo patvirtinta Taikos sutartis tarp V. R. ir O. L. dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės. Tačiau pagal minėtą Taikos sutartį Butas pilnai atidalintas nebuvo, nes V. R. buvo priskirtas 14,00 kv. m. dydžio kambarys, pažymėtas plane 40-5, o O. L. – 17,08 kv. m. dydžio kambarys, pažymėtas plane 40-6. Tuo tarpu kitos 15,92 kv. m. dydžio bendrojo naudojimo patalpos, pažymėtos plane 40-1, 40-2, 40-3 ir 40-4 bei rūsys ir toliau liko bendroji dalinė nuosavybė, todėl atidalinimas įgyvendintas nebuvo. Taikos sutartis pažeidė buvusio savininko V. R. interesus, nes jam buvo priskirtas mažesnis kambarys, be to, atsakovė gavo ne tik didesnį kambarį, bet ir išėjimą į balkoną, kas galėjo pažeisti savininkų dalių lygybės principą, nes abiems buvusiems bendraturčiams priklausė po ½ idealiąją dalį Buto. Taikos sutartimi sudaryta Turto valdymo ir naudojimo tvarka neatitinka ir dabartinės savininkės - jos interesų. Butas turi tik vieną įėjimą, vieną koridorių, virtuvę, tualetą ir vonią, kurie plane pažymėti atitinkamai 40-1, 40-4, 40-2, 40-3, kurių atidalinti realiai nėra galimybių, nes šios patalpos skirtos aptarnauti visą daiktą – Butą – o ne atskirus kambarius. Todėl Butas yra nedalusis daiktas (CK 4.6 straipsnio 2 dalis). Pagal CK 4.6 straipsnio 1 dalį: daliaisiais daiktais laikomi daiktai, kurių, fiziškai juos padalijus, nepasikeičia tikslinė paskirtis ir kiekviena dalis gali būti kaip savarankiškas daiktas. Todėl Buto padalinimas natūra yra negalimas nepadarant neproporcingos žalos jo paskirčiai. Be to, Buto padalinimas natūra reiškia Buto, kaip nekilnojamo daikto, ekonominės vertės sumažėjimą, ko pasekoje nebus užtikrintas daikto racionalus naudojimas. Teismo patvirtinama atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės tvarka turėtų užtikrinti tolesnį tokio turto naudojimo racionalumą. Laiko, kad jos pareikštas ieškinio reikalavimas nepažeidžia atsakovės nuosavybės teisių, kadangi atsakovė gauna kompensaciją pinigais. Kompensacijos dydis nustatytas atsižvelgiant į turto vertintojo individualiai nustatytą Buto kainą. Būtina atidalijimo išmokant bendraturčiui piniginę kompensaciją sąlyga, kad ši piniginė kompensacija atitiktų atidalijamos dalies vertę. Dėl to prieš atidalijant bendraturčio dalį, būtina išsiaiškinti, ar nėra ginčo dėl dalies dydžio ir parinkti teisingą kompensacijos dydį. Paprastai kompensacija pripažįstama teisinga, jeigu ji atitinka daikto dalies rinkos vertę. Į bylą yra pateikta 2017-07-21 Turto vertinimo ataskaita Nr. 17-07-21, kurios Išvadoje dėl turto vertės (P.20) numatyta: vertinamojo nekilnojamojo turto – ½ dalies (dalies plotas – 23,50 kv. m., nuosavybės teise priklausančios O. L., gim. 1968-06-18) iš 47,00 kv. m. bendro ploto dviejų kambarių buto / patalpos – Buto su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Vilnius, (duomenys neskelbtini) g. 16-40, rinkos vertė turto apžiūros dieną, t. y. 2017-07-12, nustatyta lyginamuoju metodu yra 18 200 Eur. Laikytina, kad ieškovė atsakovei už atidalinimą iš bendrosios dalinės nuosavybės turi sumokėti 18 200 Eur piniginę kompensaciją, kas atitiktų atsakovei priklausančios Buto dalies rinkos vertę. Ji yra finansiškai pajėgi sumokėti piniginę kompensaciją (2017-05-08 Pažyma apie AB DNB banke esančios V. R. sąskaitos likutį), kai tuo tarpu atsakovė to padaryti negali (kelis kartus pati įvardijo, kad pinigų išpirkinėti ½ Buto neturi), todėl realiai negalėtų įvykdyti teismo sprendimo, jeigu teismas piniginę kompensaciją atidalinant Butą priteistų ieškovei. Jei atsidalijantis ar kitas bendraturtis (kiti bendraturčiai) sutinka gauti kompensaciją, paprastai kompensacija ir priteisiama tokiam bendraturčiui (bendraturčiams). Tokio pageidavimo gali būti nepaisoma, jei kitas bendraturtis neturi lėšų kompensacijai mokėti arba visi bendraturčiai pageidauja kompensacijos už savo dalį. Nagrinėjant kompensacijos pinigais priteisimo klausimą, svarbu ištirti, ar bendraturčiai realiai išgali sumokėti nustatyto dydžio kompensaciją, nes priešingu atveju teismo sprendimo vykdymas taptų komplikuotas – išieškojimą gali tekti nukreipti į atidalytą turtą ir taip buvusio bendro daikto netektų abu bendraturčiai. Tais atvejais, kai teismas ištyręs realias šalių galimybes sumokėti kompensaciją pripažįsta, kad toks atidalijimo būdas negalės būti įvykdomas, ieškinį dėl atidalijimo atmeta. Toks teismo sprendimas galėtų būti pagrindas bendraturčiams svarstyti, ar nėra racionalesnio bendrosios nuosavybės pasibaigimo būdo, pavyzdžiui, bendro daikto pardavimas. CK 4.80 straipsnio 2 dalies teisės normos, kai nė vienas bendraturtis nesutinka gauti kompensacijos pinigais, aiškintinos kartu su nuosavybės neliečiamumo principu, įtvirtintu Konstitucijos 23 straipsnyje, bei CK 4.93 straipsnyje įtvirtintomis savininko teisių apsaugos garantijomis. Toks aiškinimas suponuoja išvadą, kad priteisti kompensaciją be savininko sutikimo vienam ar keliems atsidalijantiems bendraturčiams galim a, kai: 1) išnaudotos visos galimybės, parenkant atidalijimo būdus, siekiant padalyti daiktą natūra pagal bendraturčiams tenkančias dalis, tačiau to padaryti negalima be neproporcingos žalos daikto paskirčiai; 2) faktinės aplinkybės yra tokios, dėl kurių daikto dalies iš bendraturčio paėmimas neturėtų būti vertinamas kaip esminis savininko teisių pažeidimas, pavyzdžiui, kai dalis bendrojoje nuosavybėje, palyginus su kitais bendraturčiais, yra gerokai mažesnė, jos negalima realiai atidalyti, o pats savininkas dėl tokios nuosavybės teisės apimties neturi realios galimybės naudotis bendro daikto dalimi. Esant nurodytoms sąlygoms vadovaujantis protingumo ir proporcingumo principais atidalijama taip, kad nuosavybės objektą būtų galima naudoti pagal paskirtį ir gauti iš jo ekonominės naudos. Jos ieškinio reikalavimas atitinka teismų praktikoje nustatytas piniginės kompensacijos mokėjimo sąlygas. Tiek jos, tiek atsakovės idealiosios bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalys yra lygios - po 1/2 Buto, todėl nei viena iš šalių neturi mažesnės Buto dalies, todėl ši aplinkybė nėra svarbi sprendžiant piniginės kompensacijos skyrimo vienai iš bendraturčių klausimą. Nei vienas iš bendraturčių neturi išskirtinio intereso naudotis nekilnojamuoju daiktu, todėl laikytina, kad kiekvienas iš jų turi teisę reikalauti atsidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės iš kitos pusės reikalaujant kompensacijos pinigais ir taip užtikrinant, kad Butu bus galima normaliai naudotis nekeičiant paties Buto konstrukcijų ir išplanavimo, kadangi pats Butas nėra didelis. Šiuo metu Bute savo gyvenamąją vietą Bute yra deklaravę 5 asmenys (2017-05-09 Pažyma Nr. (2017-2-PS)-792; Išrašas iš Elektroninės valdžios vartų dėl Ieškovės gyvenamosios vietos deklaravimo). Butas yra mažas, todėl jame negali patogiai gyventi didelis žmonių skaičius, nebūtų užtikrintos Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ 14.3. punkte numatyti minimalūs naudingojo buto plotai 1 žmogui reikalavimai – 14 kv. m. Atsižvelgiant į tai, kad ji pagrindė, kad galimybės išspręsti atsidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės bendru sutarimu tarp bendraturčių nėra; Buto padalinimas natūra be neproporcingos žalos daikto paskirčiai yra negalimas; atsakovės teisės dėl piniginės kompensacijos priteisimo nėra pažeidžiamos, kadangi atsakovė išreiškė savo planus nuo rugsėjo mėnesio kraustytis į kitą gyvenamąją vietą ir ketina nuomoti savo Buto dalį tretiesiems asmenims; atsakovė neturi lėšų išmokėti piniginę kompensaciją jai, o ji pateikė įrodymus dėl savo finansinio pajėgumo, laikytina, kad jos reikalavimas šioje byloje yra pagrįstas ir teisėtas. Ieškovė prašė, esant civilinio proceso kodekso nustatytiems pagrindams, priimti sprendimą už akių.