Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugnės Gailiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Valerijaus Laušo (Valerij Lauš) ir Rasos Paužaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 25 d. nuosprendžio, kuriuo I. K. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK):

- 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, ir jam skirta 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmė;

- 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, ir jam skirta 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmė;

- 281¹ straipsnio 1 dalyje, ir jam skirta 40 (keturiasdešimties) parų arešto bausmė.

Paskirtos bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant ir skirta subendrinta 1 (vienerių) metų 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kuri sumažinta vienu trečdaliu ir skirta galutinė 1 (vienerių) metų 2 (dviejų) mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių terminui be intensyvios priežiūros, įpareigojant I. K. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; uždraudžiant vartoti alkoholinius gėrimus ir kitas psichiką veikiančias medžiagas. I. K. paskirta BK 68 straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė – uždrausta jam naudotis teise vairuoti transporto priemones 3 (trejų) metų laikotarpiui, šį terminą skaičiuojant nuo 2023 m. gegužės 22 d.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 1, 2, 5 dalimis iš I. K. valstybės naudai išieškota automobilio „Volvo XC90“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vertę atitinkanti pinigų suma – 3 510 eurai, o I. K. prašymas išdėstyti išieškomos sumos sumokėjimą dalimis atmestas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

3. Taip pat I. K. vairavo motorinę transporto priemonę būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, o būtent: jis, 2023 m. gegužės 20 d., apie 20.16 val., adresu Mechanikų g., ties pastatu pažymėtu Nr. 33, Vilniuje, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo automobilį „Volvo XC90“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai policijos pareigūnai tikrinimo metu nustatė, kad jo iškvėptame ore yra 2,32 promilės etilo alkoholio koncentracija. Šiais savo veiksmais I. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

5.2 Atsiliepime daroma išvada, kad pirmos instancijos teismas I. K. paskyrė baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise 3 metams, įvertinęs visas reikšmingas aplinkybes. I. K. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė savo dydžiu lygi jos trukmės vidurkiui, negali būti laikoma neproporcinga, varžančia I. K. teises labiau, negu tai yra būtina baudžiamojo įstatymo tikslams pasiekti. Objektyvaus pagrindo tokį terminą vertinti, kaip aiškiai per ilgą, nėra.

5.3 Atsiliepime teigiama, kad sprendžiant dėl baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones taikymo termino, atsižvelgtina į reikšmingų aplinkybių visumą, nesuteikiant nei vienai aplinkybei išskirtinės reikšmės. Teismų praktikoje ne kartą konstatuota, kad vien tai, jog BK 281 straipsnyje nurodytą nusikaltimą padarė asmuo, kurio darbas tiesiogiai susijęs su transporto priemonės vairavimu, nėra pagrindas atsisakyti skirti BK 68 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę, net jeigu uždraudimo naudotis specialia teise paskyrimas iš esmės reikštų atėmimą dirbti šį darbą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr.2K-85/2010, 2K-103/2010, 2K-20/2011). I. K. poreikis vairuoti transporto priemones egzistavo dar iki nusikalstamos veikos padarymo, taigi jis privalėjo numatyti bei įvertinti galimas neigiamas pasekmes, kilsiančias dėl šio nusikaltimo padarymo. Taigi ir I. K. argumentas – važiavimas dirbti ar vežti sūnų į mokyklą, nėra išskirtinis bei neduoda pagrindo neskirti baudžiamojo poveikio priemonės ar trumpinti jos terminą, kai kiti bylos duomenys patvirtina jos skyrimo nustatytam terminui reikalingumą.

5.7 Prokurorė atsiliepime pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-50-788/2018, 2K-79-511/2018) yra išaiškinta, kad nuteisimo ir atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės atvejais turto konfiskavimo taikymo teisiniai pagrindai skiriasi. Nuteistam asmeniui turto konfiskavimo baudžiamojo poveikio priemonė skiriama kartu su bausme (BK 42 straipsnio 6 dalis, 67 straipsnio 3 dalis), tokiais atvejais, remiantis BK 72 straipsnyje pateiktu teisiniu reguliavimu, įstatyme nurodyto turto konfiskavimas nepriklauso nuo teismo nuožiūros ir yra privalomas.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis I. K. jo nuteisimo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą (2 veikos) neginčija. Dalyje dėl jo pripažinimo kaltu pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį, nuteistasis faktinių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, veikos kvalifikavimo, savo kaltės klausimų ir paskirtų bausmių neginčija, o tik nesutinka su paskirtomis baudžiamojo poveikio priemonėmis. Taigi apeliacinės instancijos teismas, neįžvelgęs esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų, bylą patikrina tik tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

7. Nagrinėjamu atveju I. K. skundžiamu nuosprendžiu buvo paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimas naudotis specialia teise (teise vairuoti transporto priemones) 3 (trejų) metų laikotarpiui; taip pat iš I. K. nuspręsta išieškoti valstybės naudai automobilio „Volvo XC90“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vertę atitinkančią pinigų sumą – 3 510 eurus. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 25 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas įvertinus visas faktines aplinkybes bei vadovaujantis įstatymu. Naikinti ar keisti jį remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

8. BK 67 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį. Baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimu asmeniui siekiama to paties rezultato, kaip ir bausme, t. y. sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, atimti arba apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti asmenį taip, kad jis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Baudžiamojo poveikio priemonės parinkimas ir paskyrimas yra teismo diskrecija. Spręsdamas baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo klausimą, teismas individualiai įvertina kaltininko asmenybę, kaltės formą bei rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, teisingumo principo įgyvendinimą ir kitus reikšmingus bylos duomenis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-396/2011, 2K-35-719/2022). Atsižvelgdamas į bausmės paskirtį (BK 41 straipsnis), bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnis), teismas parenka tokias suderintas priemones ir pareigas, kurios nuteistajam gali turėti didžiausią poveikį, taip padėdamas įgyvendinti bausmės paskirtį, apibrėžtą BK 41 straipsnio 2 dalyje.‏‏‎

9. Atsižvelgiant į baudžiamojo poveikio priemonių ryšį su skiriama bausme, aktualus yra ir teismų praktikoje pateikiamas išaiškinimas, jog bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-648/2019, Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-156-487/2020). Šis išaiškinimas analogiškai taikytinas ir vertinant baudžiamojo poveikio priemonių skyrimą.

Dėl uždraudimo naudotis specialia teise

10. Viena iš baudžiamojo poveikio priemonių – uždraudimas naudotis specialia teise – yra numatyta BK 68 straipsnyje. Šiame straipsnyje nurodyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis, tarp jų ir teise vairuoti kelių transporto priemones, tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. Pagal BK 68 straipsnio 2 dalį, teismas uždraudžia naudotis specialiosiomis teisėmis nuo 1 iki 5 metų. Nors BK 68 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės skyrimas neformuluojamas kaip imperatyvus, tačiau šio straipsnio paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja pareigą teismui visais atvejais, kai padaromas BK 281¹ straipsnyje numatytas nusikaltimas, svarstyti uždraudimo naudotis specialia teise skyrimo klausimą. Vertinant, ar byloje yra pagrindas skirti uždraudimą vairuoti kelių transporto priemones, atsižvelgtina tiek į vairuotojo asmenybę, ankstesnius pažeidimus, padarytus naudojantis specialia teise, tiek į nustatytas byloje eismo įvykio aplinkybes, nuteistojo kaltę, šio kaltininko padarytus konkrečius KET pažeidimus. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-25-489/2017, 2K-226-942/2016, 2K-52-942/2016,2K-20/2011, 2K-103/2010, 2K-353/2009, 2K-366/2008). Pagal susiformavusią teismų praktiką uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones paprastai skiriamas nustačius, kad kaltininkas sistemingai pažeidinėja KET ar BK 281 straipsnyje numatytą nusikaltimą padarė šiurkščiai pažeisdamas eismo saugumo taisykles ar būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-599/2012). Be to, baudžiamojo poveikio priemonės taikymas turi atitikti proporcingumo reikalavimą – tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už tai nustatytos sankcijos, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti teisinga pusiausvyra.

11. Vienas iš esminių nuteistojo apeliacinio skundo argumentų šioje dalyje yra tai, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, jog teisė vairuoti transporto priemones nuteistajam yra ypatingai reikalinga. Nuteistasis pažymi, kad yra drausmingas vairuotojas, teise vairuoti naudojasi labai intensyviai, per mėnesį tenka nuvažiuoti apie 2000 km., nėra padaręs jokių KET nusižengimų. Teisės vairuoti atėmimas atima nuteistojo galimybes pasirūpinti savimi ir savo artimaisiais. Apeliantas turi pasirūpinti savo vaiku, kuris lanko mokyklą, sporto klubus. Apelianto darbe yra privalu turėti teisę vairuoti, jos netekęs apeliantas neteks darbo. Kiekvienas darbdavys reikalauja turėti teisę vairuoti, todėl apeliantui bus sunku susirasti naują darbą.

12. Teisėjų kolegija sutinka su nuteistojo teiginiais, jos pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į anksčiau aptartas aplinkybes, tačiau pažymėtina, kad jos teismui ir nebuvo žinomos. Kaip matyti iš bylos medžiagos ir teisiamojo posėdžio protokolo, nuteistasis šias aplinkybes nurodė tik apeliaciniame skunde, teisiamojo posėdžio metu tik paminėjo, jog turi vaiką, tačiau duomenų apie jo poreikius nuteistasis nenurodė. Darbdavių charakteristikas ir jose nurodomas aplinkybes nuteistasis taip pat pateikė tik su apeliaciniu skundu.

13. Visų pirma, teisėjų kolegija sutinka su prokurorės atsiliepime dėstoma teismų praktikoje įtvirtinta pozicija, jog kad asmuo, kuriam teisė vairuoti transporto priemones reikalinga šeimos poreikiams užtikrinti, darbo funkcijoms atlikti ir pan., pats turi būti suinteresuotas nedaryti tokių teisės pažeidimų, kurie galėtų lemti šios specialiosios teisės netekimą, taip pat numatyti ir atsakingai įvertinti savo elgesį bei galimas pasekmes, kilsiančias jam, jo šeimos nariams, kitiems eismo dalyviams. Tokių pasekmių atsiradimas pats savaime neturėtų būti laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtą baudžiamąją poveikio priemonę ar ją naikinti, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas.

14. Antra, teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistojo nurodomos aplinkybės ir be pirmiau aptartos praktikos nesudaro pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir mažinti baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise – terminą. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad nuteistojo gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini). Nuteistasis skunde teigia, jog jo sūnus E. K. lanko (duomenys neskelbtini) pagrindinę mokyklą, kuri yra (duomenys neskelbtini); taip pat lanko Vilniaus dziudo sporto klubą (duomenys neskelbtini), kurio adresas, remiantis viešai prieinamais duomenimis, yra (duomenys neskelbtini), taip pat sporto klubą (duomenys neskelbtini), kurio adresas, remiantis viešai prieinamais duomenimis, yra (duomenys neskelbtini). Remiantis žemėlapių sistemos „Google maps“ duomenimis matyti, kad sūnaus mokykla nuo nuteistojo namų yra nutolusi 6,4 km, tačiau matyti ir tai, kad mokykla yra pasiekiama naudojantis viešuoju transportu. Minėtos žemėlapių sistemos duomenimis, nuo nuteistojo namų iki sporto klubo (duomenys neskelbtini) galima pėsčiomis galima nueiti per 16 minučių, o iki sporto klubo (duomenys neskelbtini) pėsčiomis galima nueiti per 9 minutes. Taigi siekdamas pasirūpinti savo sūnaus saugia kelione į mokyklą ar į sporto klubus, nuteistasis gali pasinaudoti viešuoju transportu ar sūnų palydėti pėsčiomis.

15. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad nuteistasis dirba UAB „M“ mūrininku. Teisėjų kolegija neabejoja, kad šios pareigos gali būti susijusios su transporto priemonių vairavimu (pvz., nuvykimas į statybų objektą, statybinių medžiagų pristatymas), tačiau abejotina, jog transporto priemonių vairavimas yra pagrindinė jo darbo funkcija. Nuteistasis skunde teigia, kad netekęs teisės vairuoti praras darbą. Ši aplinkybė pažymima ir UAB „M“ charakteristikoje (t. 2, b. l. 117). Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistojo teisė vairuoti buvo sustabdyta 2023 m. gegužės 22 d. (t. 2, b. l. 12-13), taigi nuo šios dienos nuteistasis negali vairuoti transporto priemonių, tačiau 2023 m. rugsėjo 11 d. UAB „M“ charakteristikoje nurodoma, kad I. K. šioje įmonėje dirba. Taigi matyti, kad aplinkybė, jog nuteistasis neturi teisės vairuoti, nenulėmė jo atleidimo iš darbo. Be to, iš minėtos charakteristikos matyti, jog I. K. yra teigiamai vertinamas kaip darbuotojas, todėl manytina, kad darbdavys gali I. K. darbą organizuoti taip, kad nuteistajam nekiltų būtinybė vairuoti transporto priemones.

16. Teisėjų kolegijos vertinimu, anksčiau aptartos aplinkybės nepatvirtina nuteistojo apeliaciniame skunde dėstomų aplinkybių dėl esamo ypatingo reikalingumo jam turėti teisę vairuoti transporto priemones ir leidžia daryti išvadą, kad ši baudžiamojo poveikio priemonė nesuvaržys nuteistojo teisių akivaizdžiai labiau negu reikia šios baudžiamojo poveikio priemonės tikslams pasiekti. Vertinant nuteistojo dėstomas aplinkybes kartu su pirmosios instancijos teismo jau įvertintomis aplinkybėmis, nėra pagrindo išvadai, kad baudžiamojo poveikio priemonės skyrimas nustatant jos terminą lygų termino vidurkiui, neproporcingai suvaržo nuteistojo teises. Todėl pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį šioje dalyje nėra.

17. Kaip teisingai pažymima prokurorės atsiliepime, nuteistojo apeliaciniame skunde minimų baudžiamųjų bylų faktinės aplinkybės nėra tapačios. Nuteistasis nurodo į bylas, kuriose asmenys buvo atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, o I. K. skundžiamu nuosprendžiu buvo nuteistas, todėl nėra pagrindo remtis apeliaciniame skunde cituojama teismų praktika.

Dėl turto konfiskavimo

18. BK 72 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Pagal šio straipsnio 2 dalį konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas.

19. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad I. K. nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarė naudodamasis automobiliu Volvo XC90“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad BK 281¹ straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos padarymas yra tiesiogiai susijęs su kelių transporto priemonės panaudojimu – jos vairavimu arba mokymu praktinio vairavimo, esant apsvaigus nuo alkoholio, kai kaltininko kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio. Be transporto priemonės panaudojimo aptartu būdu šios veikos padarymas neįmanomas, taigi transporto priemonė yra BK 281¹ straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos padarymo priemonė, atitinkanti BK 72 straipsnio 2 dalyje nurodyto konfiskuotino turto sampratą (požymius). Tokiais atvejais, pagal BK 72 straipsnio 3 dalį, bylą nagrinėjantis teismas privalo taikyti kaltininkui (nuteistajam) priklausančio turto konfiskavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-18-719/2022).

20. BK 72 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, teismas nustatė, kad automobilis „Volvo XC90“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausė trečiajam asmeniui – T. R., valdytojas A. K., todėl nutarė išieškoti konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą, kuri pagal VšĮ „E“ duomenis yra 3 510 Eur. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad taikydamas konfiskuotino turto vertės išieškojimą iš nuteistojo, pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

21. Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad konfiskuojamo turto vertės išieškojimas šiuo atveju nepagrįstai apsunkintų jo ir jo šeimos teisinę padėtį. Ši baudžiamojo poveikio priemonė nėra proporcinga ir teisinga priemonė baudžiamajam (auklėjamajam) tikslui pasiekti. Iš apeliacinio skundo teiginių seka, kad nuteistasis prašo vietoje konfiskuotino turto vertės išieškojimo jo atžvilgiu taikyti kitą baudžiamojo poveikio priemonę – įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.

22. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliaciniame skunde teigdamas, jog automobilio vertės išieškojimas nepagrįstai apsunkintų nuteistojo ir jo šeimos teisinę padėtį, nuteistasis iš esmės nepateikia jokių argumentų, kuriais šis teiginys būtų grindžiamas. Kaip jau minėta šioje nutartyje, nuteistasis iki šiol dirba, turi dvi darbovietes (UAB „M“ ir UAB „P“ (t. 2, b. l. 117-118)). Iš liudytojos A. K. apklausos protokolo matyti, kad aptariamas automobilis priklausė jos tėvui, kuris yra miręs, ji yra automobilio valdytoja (t. 1, b. l. 163). Šios aplinkybės patvirtina, kad automobilis lieka I. K. šeimos žinioje. Teisėjų kolegijos vertinimu, negalima daryti išvados, kad automobilio „Volvo XC90“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vertę atitinkančios pinigų sumos – 3 510 Eur – išieškojimas iš I. K. nepagrįstai apsunkintų jo ir jo šeimos teisinę padėtį.

23. Kaip minėta, turto konfiskavimas ar jo vertės išieškojimas yra privalomai taikoma baudžiamojo poveikio priemonė baudžiamosiose bylose, kai asmenys yra nuteisiami pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį. Toks sprendimas nepriklauso nuo teismo diskrecijos, o yra imperatyviai numatytas baudžiamajame įstatyme. Todėl nėra ir teisinės galimybės šią baudžiamojo poveikio priemonę pakeisti kita, pvz., nuteistojo siūloma įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Nuteistojo apeliaciniame skunde pateikiami teismų praktikos pavyzdžiai taip pat nėra aktualūs šioje baudžiamojoje byloje, kadangi minimų baudžiamųjų bylų faktinės aplinkybės skiriasi. Nuteistojo cituojamose nutartyse asmenys buvo atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, todėl turto konfiskavimo klausimas tais atvejais priklausė teismo diskrecijai. Kaip minėta, I. K. skundžiamu nuosprendžiu yra nuteistas, t. y. nebuvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, todėl apeliaciniame skunde nurodomomis nutartimis kaip precedentu vadovautis nėra pagrindo.

24. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išieškodamas iš I. K. automobilio „Volvo XC90“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vertę atitinkančią pinigų sumą – 3 510 Eur, baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai, todėl nėra pagrindo šioje dalyje skundžiamą nuosprendį naikinti ar keisti.

25. Nuteistasis apeliaciniu skundu prašo automobilio vertės išieškojimą atidėti 2 metų laikotarpiui. BPK 357 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad BK 72 straipsnio 5 dalyje nustatytu atveju teismui nusprendus išieškoti konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą, nuosprendį paskelbęs teismas nuosprendžio nuorašą, konfiskuoto turto dokumentų nuorašus ir vykdomąjį raštą išsiunčia nuosprendžio vykdymo vietos antstoliui. Turto konfiskavimą ir pinigų sumų išieškojimą antstolis vykdo Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Taigi matyti, kad BK 72 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę vykdo antstolis. BPK nėra numatyta galimybė nei nuosprendį priimančiam, nei apeliacinį skundą nagrinėjančiam teismui nustatyti baudžiamojo poveikio priemonės įvykdymo terminą. Todėl šis nuteistojo prašymas taip pat netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo I. K. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.