Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs pareiškėjų buvusio bankrutavusios Lietuvos dizainerių sąjungos vadovo T. K. ir nemokumo administratorės mažosios bendrijos ,,Sekmė“ atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. vasario 11 d. nutarties, kuria teismas nutarė apriboti bankrutavusios Lietuvos dizainerių sąjungos buvusio vadovo (valdybos pirmininko) T. K. teisę 3 (trejus) metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Byloje kilo ginčas dėl to, ar pagrįstai buvo netenkintas nemokumo administratorės prašymas paskirti Lietuvos dizainerių sąjungos buvusiam vadovui (valdybos pirmininkui) T. K. baudą už teismo įpareigojimo nevykdymą perduoti nemokumo administratorei bankrutavusios organizacijos dokumentus bei nutarta apriboti bankrutuojančios Lietuvos dizainerių sąjungos buvusio vadovo (valdybos pirmininko) T. K. teisę 3 (trejus) metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

2. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. vasario 11 d. nutarė apriboti bankrutuojančios Lietuvos dizainerių sąjungos buvusio vadovo (valdybos pirmininkui) T. K. teisę 3 (trejus) metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu. Pirmosios instancijos teismo nutartis grindžiama šiais argumentais:

2.1. Teismas padarė išvadą, kad nemokumo administratorės prašymą tenkinti dalyje dėl baudos skyrimo nėra pagrindo, nes po to, kai A. J. perdavė J. U. turimus dokumentus, T. K. teigimu, nebeliko ką perduoti, apie Lietuvos dizainerių sąjungos turimą turtą, galintį būti T. K. žinioje, byloje duomenų nėra (teismo vertinimu, byloje nepakanka įrodymų, leidžiančių spręsti, jog nemokumo administratorės domenas ar el. pašto adresas priklauso būtent Lietuvos dizainerių sąjungai). Teismas vertino, kad baudos skyrimas nebūtų efektyvus, t. y. nepasiektų savo tikslo, nes, nepriklausomai nuo to, ar bauda bus skirta, ar ne, buvęs vadovas negali perduoti to, ko neturi.

2.2. Teismas pažymėjo, kad tokia situacija, kai buvęs vadovas negali perduoti įmonės turto ir dokumentų susiklostė būtent dėl paties vadovo veiksmų ar neveikimo. Buvęs vadovas, nežino kokie dokumentai kur yra. Kaip teisingai atkreipė dėmesį nemokumo administratorė, dar 2018 m. rugsėjo 15 d. el. laišku iš adreso (duomenys neskelbtini) nemokumo administratorės gautas atsakymas, kuriame nurodoma, kad „asociacijos dokumentai. LDiS niekada savo patalpų (būstinės) neturėjo. Kol buvau pirmininkas, visas LDiS ofisas keliavo su manim: iki 2015 m. glaudėsi mano nuosavose patalpose (duomenys neskelbtini) (tuo adresu, beje, ir liko LDiS registracija), po to – kelios nuomojamos patalpos, kraustymaisi. Operatyviniai Sąjungos dokumentai visuomet būdavo mano darbinėje aplinkoje, archyvas – išsibarstė per tuos persikraustymus. Todėl LDiS dokumentacija išsifragmentavo, ją surinkti užtruktų kažkiek laiko (...).“ Bylos duomenys tik patvirtina, kad pastaruosius du metus šių dokumentų surinkti nepavyko, nors už dokumentų išsaugojimą buvo atsakingas būtent T. K. Byloje iš viso nėra duomenų, kad T. K. būtų dėjęs pastangas sužinoti, kokius dokumentus yra perdavęs nemokumo administratorei, kokius dokumentus D. P. perdavė Ekonominių nusikaltimų tyrimo pareigūnams, net nenurodo, kokiais dokumentais rėmėsi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) ,,Lexin Auditas“, atlikdama auditą, kokių dokumentų trūksta, iš viso nepaaiškino, kur yra ar galėtų būti Lietuvos dizainerių sąjungos antspaudas.

2.3. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kas aukščiau išdėstyta, padarė išvadą, kad egzistuoja teisinis pagrindas teisei eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens pareigas ar būti kolegialaus valdymo organų nariu apribojimui, dėl ko T. K. apribojama teisė trejus metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.

III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimo argumentai

3. Bankrutavusi Lietuvos dizainerių sąjunga, atstovaujama nemokumo administratorės mažosios bendrijos (toliau – MB) „Sekmė“, pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo pakeisti 2021 m. vasario 11 d. Vilniaus apygardos teismo nutartį dalyje, kurioje prašymas dėl baudos skyrimo buvusiam vadovui T. K. buvo atmestas, tenkinti nemokumo administratorės MB „Sekmė“ prašymą ir buvusiam Lietuvos dizainerių sąjungos vadovui (valdybos pirmininkui) T. K. skirti 100 Eur dydžio baudą už kiekvieną dieną neįvykdant pareigos perduoti nemokumo administratorei asociacijos veiklos ir finansinius dokumentus, turtą, baudą pradedant skaičiuoti nuo 2018 m. spalio 1 d. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

3.1. Nemokumo administratorės manymu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė prašymą dėl baudos skyrimo, byloje esant įrodymams apie tai, kad buvęs vadovas ne tik ilgą laiką neperdavė dokumentų ir turto, bet ir galimai jų nėra išsaugojęs arba sąmoningai neteikia, veikdamas prieš sklandų bankroto procesą. Priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas (kad baudos skyrimas nebus efektyvus, tikslo nepasieks), teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad minėtos normos pagrindinis tikslas yra drausminti nesąžiningus, neveiklius bankrutuojančios įmonės vadovus, ignoruojančius teismo sprendimų privalomumą, priversti juos kuo greičiau pateikti bankroto procedūras vykdančiam bankroto administratoriui įmonės finansinius bei kitus svarbiausius su įmonės veikla susijusius dokumentus, kad būtų galima vykdyti bankroto procedūras.

3.2. Teismas padarydamas išvadą, kad nėra ką perduoti, todėl negali būti skiriama bauda T. K., iš esmės nevertino visų su prašymu pateiktų rašytinių įrodymų, bylos medžiagos, o rėmėsi vien tik niekuo nepagrįstais ir deklaratyviais T. K. teiginiais. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių apie objektyvias priežastis, dėl kurių T. K. ilgą laiką negali perduoti asociacijos dokumentų ir turto. Priešingai, buvo pateikti įrodymai apie tai, kad T. K. teikia melagingą informaciją, siekdamas pateisinti savo neveikimą. Pirmosios instancijos teismas to visiškai neįvertino ir atmesdamas prašymą dėl baudos, nieko dėl to nepasisakė.

3.3. Buvo svarbu iš esmės įvertinti ir atsižvelgti į tai, kad buvęs nemokumo administratorius į asociacijos pirmininką, kaip vienasmenį valdymo organą, dėl dokumentų perdavimo kreipėsi keletą kartų (bendravimas vyko el. pašto adresu (duomenys neskelbtini)), gaudamas tam tikrus atsakymus iš T. K.. Kaip įrodymai, patvirtinantys, kad asociacijos vadovas žino apie iškeltą bankroto bylą ir apie pareigą perduoti asociacijos dokumentus bei turtą, kad tam tikrais klausimais bendravo su nemokumo administratoriumi E. J., tačiau prašomų dokumentų neperdavė, pridėtos el. laiškų kopijos: 2018 m. rugsėjo 15 d.; 2018 m. spalio 29 d.; 2018 m. lapkričio 8 d.; 2018 m. gruodžio 20 d. Šiuose laiškuose vadovas pripažino, kad jis neišsaugojo dokumentų.

3.4. Nemokumo administratorės duomenimis, viešoje erdvėje ir bankrutuojančiai asociacijai priklausiusioje interneto svetainėje www.ldis.eu pasirodė informacija apie tai, kad 2020 m. kovo 12 d. Juridinių asmenų registre buvo įregistruota asociacija Lietuvos dizaino sąjunga, kuri faktiškai akumuliavo ir pratęsė Lietuvos dizainerių sąjungos tradicijas, įdirbį ir idėjinį turinį. Teismui buvo pateiktas išrašas iš naujai įsteigtos asociacijos, kuri skelbiasi tęsianti bankrutuojančios Lietuvos dizainerių sąjungos veiklą (nors tokios teisės jei nebuvo perleistos), juridinių asmenų registro, iš kurio matyti, kad valdybos nariu (kartu ir steigėju pagal steigimo sutartį) tas pats T. K., kuris bankroto byloje administratoriui neperdavė asociacijos dokumentų, domeno, priėjimų prie el. pašto, interneto svetainės. Šis turtas priklausė bankrutuojančiai asociacijai, tačiau neperduotas, jis buvo pasisavintas ir neteisėtai panaudotas naujai įsteigtos asociacijos veiklai.

3.5. Buvęs bendrovės vadovas buvo ne vieną kartą raginamas nemokumo administratorių perduoti bendrovės turtą ir dokumentus, tačiau raginimų neįvykdė. 2020 m. liepos 16 d. ir 2020 m. liepos 21 d. teismui buvo pateikti prašymai dėl baudos skyrimo, tačiau teismas jų netenkino, kadangi pritrūko objektyvių įrodymų apie T. K. informavimą. 2020 m. rugsėjo 3 d. nutartimi teismas vis tik T. K. skyrė 500 Eur dydžio baudą. Tačiau, T. K. per 14 dienų paprašius baudą panaikinti ir pateikus teismui, kaip paaiškėjo po to, melagingą informaciją, duomenis, 2020 m. spalio 13 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismas baudą panaikino. T. K., prašydamas teismo paikinti baudą, nurodė, kad registruotu laišku išsiųsti nemokumo administratorei dokumentai, kiti dokumentai pateikti Vilniaus miesto ekonominei policijai, kuri vykdo ikiteisminį tyrimą.

3.6. Pažymėjo, kad nemokumo administratorė neturi jokių duomenų apie tai, kokie Lietuvos dizainerių sąjungos dokumentai buvo perduoti ikiteisminio tyrimo institucijai. Šios informacijos neturi ir T. K., kadangi juos perdavė buhalterė D. P., kuriai ir siekiama permesti atsakomybę ir kuri įdarbinta sąjungoje nebuvo. D. P. 2018 m. vasario 27 d. perdavė 1 vnt. žalią segtuvą, kuriame 231 lapai sąjungos buhalterinės apskaitos dokumentų. Akte nėra konkrečiai išvardinta, kas tie buhalterinės apskaitos dokumentai. O 2020 m. gruodžio 28 d. nemokumo administratorė gavo reikalavimą iš Ekonominių nusikaltimų tyrimų valdybos pateikti 2014 – 2016 m. visus Sąjungos finansinės apskaitos, buhalterinius dokumentus, visus registrus. Kas tik dar labiau sustiprino abejonę dėl dokumentų tinkamo išsaugojimo. Pirmosios instancijos teismas visiškai neįvertino pateikto Ekonominės policijos reikalavimo pateikti buhalterinius dokumentus, registrus, kai būtent šis įrodymas patvirtina, kad T. K. nei ikiteisminio tyrimo įstaigai, nei nemokumo administratoriui neperdavė šių dokumentų. Ir būtent T. K. laikėsi pozicijos, kad jis nebeturi ką perduoti, nes viskas perduota ikiteisminį tyrimą atliekančiai įstaigai, o tai akivaizdu, kad neatitinka tikrovės. Taigi nėra jokių objektyvių priežasčių, dėl kurių T. K. neperdavė administratoriui Sąjungos buhalterinių dokumentų, apskaitos ir registrų, o taip pat ir antspaudo, kito turto.

4. Pareiškėjas buvęs bankrutavusios Lietuvos dizainerių sąjungos vadovas T. K. pateikė atskirąjį skund ą, kuriame prašo Vilniaus apygardos teismo 2021 m. vasario 11 d. nutartį panaikinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

4.1. Apelianto teigimu, jis aktyviai dalyvauja bylos nagrinėjime, nepaisant to, kad gyvena užsienyje ir pasaulyje susiklosčiusi itin sudėtinga situacija. Tai, kad bendrovei priklausantys dokumentai buvo neišsaugoti, nulėmė ne apelianto veikla, o, jo teigimu, netinkamas įmonės finansavimas bei organizacijos veiklos sunkumai. Dėl išteklių ir darbo jėgos trūkumo organizacija tapo neveikli, sustabdė veiklą ir negalėjo išsaugoti dokumentų.

4.2. Apeliantas, kaip organizacijos vadovas veikė visuomeniniais pagrindais, atlyginimas jam mokamas nebuvo. O pati organizacija neturėjo lėšų pačios veiklai organizuoti, lėšų nepakakdavo net minimaliems poreikiams finansuoti. Prie to prisidėjo ir netinkama valdžios institucijų veikla. Organizacija taip pat neturėjo jokio vertingo turto ir buvo registruota apelianto gyvenamojoje vietoje. Šiomis patalpomis organizacija naudojosi neatlygintinai. Dėl apelianto turimų įsiskolinimų bankui iš gyvenamosios vietos jis buvo iškraustytas, o butas parduotas iš varžytynių. Kadangi apeliantui rūpėjo su būsto keitimu ir buitiniais poreikiais susijusios problemos, dokumentų saugojimo klausimas nebuvo prioritetinis. Prie organizacijos gerovės neprisidėjo ir teisminiai procesai.

4.3. Apeliantas pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu jam kaltinimai dėl organizacijos netinkamo valdymo nėra pareikšti, nėra teismo sprendimo, kuriame apeliantas būtų pripažintas padariusiu nusikalstamą veiką. O organizacijos darbuotojams skolos atsirado ne dėl apelianto netinkamos veiklos, o dėl lėšų stokos.

5. Pareiškėjas buvęs bankrutavusios Lietuvos dizainerių sąjungos vadovas T. K. pateikė atsiliepimą į nemokumo administratorės MB „Sekmė“ atskirąjį skundą, kuriame prašo nemokumo administratorės atskirojo skundo netenkinti. Nurodė, kad baudos tikslas yra drausminti nesąžiningus ir neveiklius bankrutuojančios įmonės vadovus, tačiau pareiškėjas nelaiko savęs nesąžiningu ir neveikliu. Teigia, kad daugiau neturi jokių duomenų, kuriuos prašo pateikti nemokumo administratorė. Net jei teismas ir paskirtų vadovui baudą, dėl to dokumentai neatsirastų, kadangi jų praradimą lėmė objektyvios aplinkybės. Atkreipia dėmesį, kad nemokumo administratorė pateikia nekorektišką informaciją apie naujai įsteigtos Lietuvos dizainerių sąjungos įkūrimą. Ją įkūrė trisdešimt dizainerių, turinčių meno kūrėjų statusą ir šiai organizacijai Kultūros ministerija suteikė meno kūrėjų organizacijos statusą. Ši organizacija yra ne pelno siekianti, veikiantis visuomeniniais pagrindais. Naujoji sąjunga nepasisavino bankrutavusios organizacijos domeno ir elektroninio pašto adreso, kadangi esant lėšų stygiui už juos paprasčiausiai buvo nustota mokėti dar 2017 metais.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

6. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Dėl atskirojo skundo argumentų

7. Nagrinėjamojoje byloje sprendžiamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas nutarė apriboti bankrutuojančios Lietuvos dizainerių sąjungos buvusio vadovo (valdybos pirmininkui) T. K. teisę 3 (trejus) metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu bei netenkino nemokumo administratorės prašymo dėl baudos T. K. skyrimo, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.

8. Byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 6 d. nutartimi Lietuvos dizainerių sąjungai iškelta bankroto byla, įmonės bankroto administratoriumi paskirtas E. J. Nutartis įsiteisėjo 2018 m. rugsėjo 20 d. Nustatytas 14 dienų nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos terminas, per kurį kreditoriai turi teisę pareikšti savo reikalavimus, atsiradusius iki bankroto bylos iškėlimo dienos bei 7 dienų terminas įpareigojant buvusį įmonės vadovą nemokumo administratoriui perduoti įmonės turtą ir visus dokumentus.

9. 2020 m. gegužės 12 d. nemokumo administratorius E. J. buvo atstatydintas, paskirtas nauja administratorė MB ,,Sekmė“. Naujai paskirta nemokumo administratorė nustatė terminą iki 2020 m. birželio 27 d. perduoti visą bendrovės turtą pagal finansinę atskaitomybę bankroto bylos iškėlimo dienai, t. y. 2018 m. rugsėjo 20 d. bei visus įmonės dokumentus.

10. Kadangi dokumentai ir turtas neperduoti, nemokumo administratorė prašė Vilniaus apygardos teismo buvusiam Lietuvos dizainerių sąjungos vadovui (valdybos pirmininkui) T. K. skirti 100 Eur dydžio baudą už kiekvieną dieną, baudą pradedant skaičiuoti nuo 2018 m. spalio 1 d. dienos bei apriboti teisę 5 (penkerius) metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.

11. Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 57 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad iškėlus bankroto bylą, įgaliojimų netekę juridinio asmens valdymo organai <...> per teismo nustatytą terminą privalo perduoti paskirtam nemokumo administratoriui: 1) juridinio asmens valdomą ir naudojamą turtą pagal nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenis; 2) visus juridinio asmens dokumentus, buhalterinės apskaitos registrus ir kitą juridinio asmens informaciją, susijusią su jo veikla. Juridinių asmenų nemokumo įstatymo 57 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad jeigu šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyti asmenys per teismo nustatytą terminą neperduoda nemokumo administratoriui nurodyto turto ir (ar) informacijos, teismas gali jiems skirti iki vienos MMA dydžio baudą už kiekvieną pareigos nevykdymo dieną. Taip pat pagal JANĮ 13 straipsnio 2 dalį teismas gali apriboti asmens teisę nuo 1 iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas, jei asmuo privalėdamas pagal įstatymą: po nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo neperdavė turto ir (ar) dokumentų, vengė pateikti bankroto procesui reikalingą informaciją ar kitaip trukdė procedūroms.

12. Nurodytos teisės normos dėl baudos skyrimo pagrindinis tikslas yra drausminti nesąžiningus, neveiklius bankrutuojančios įmonės vadovus, ignoruojančius teismo sprendimų privalomumą, priversti juos kuo greičiau pateikti bankroto procedūras vykdančiam bankroto administratoriui įmonės finansinius bei kitus svarbiausius su įmonės veikla susijusius dokumentus, kad būtų galima vykdyti bankroto procedūras; jeigu įmonės valdymo organai nepateikė teismo reikalaujamų dokumentų ar įmonės turto dėl objektyvių priežasčių, teismas turėtų panaikinti jiems paskirtą baudą, tačiau įrodinėjimo pareiga, jog egzistuoja pateisinama priežastis nepateikti bankroto administratoriui teismo įsiteisėjusioje nutartyje nurodytų dokumentų, tenka valdymo organams (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2- 524-381/2020, 2021 m. vasario 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-279-553/2021).

13. Byloje nėra ginčo dėl to, kad buvęs organizacijos vadovas nevisiškai įvykdė teismo įpareigojimą perduoti nemokumo administratoriams bankrutavusios organizacijos turtą ir dokumentus. Iš atsiliepimo į nemokumo administratorės skundo ir paties buvusio organizacijos vadovo skundo argumentų matyti, kad iš esmės jis pripažįsta, jog dalis dokumentų galėjo būti prarasta keičiant jo gyvenamąją vietą. Visgi pateikti į bylą įrodymai ir nemokumo administratorės atskirojo skundo argumentai sudaro pagrindo manyti, kad buvęs bankrutavusios organizacijos vadovas nėra byloje neveiklus, jis bendradarbiauja su nemokumo administratoriais ir teikia pagal galimybes jiems informaciją. Galiausiai ir pati nemokumo administratorė pripažįsta atskirajame skunde, kad buvęs atsakovės vadovas įmonės dokumentų neišsaugojo. Nurodytų aplinkybių kontekste yra pagrindo manyti, kad paskirta bauda T. K. iš tiesų nepasiektų baudos skyrimo tikslų.

14. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nemokumo administratoriaus ataskaitoje už laikotarpį nuo 2018 m. rugpjūčio 6 d. iki 2019 m. spalio 22 d., kuri yra priedas Nr. 1 prie vykusio pirmojo kreditorių susirinkimo protokolo, nusprendus bankroto procedūras vykdyti ne supaprastinto proceso tvarka, yra nurodyta, kad bankrutavusios organizacijos dokumentai buvo dalinai surinkti iš trečiųjų asmenų ir valdybos narių. Bankrutavusios organizacijos kreditoriniai reikalavimai byloje yra patvirtinti, o įmonė yra pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Nagrinėjamu atveju atsižvelgiant į neperduoto turto ir / ar dokumentų reikšmę bankroto procesui (įmonės turto nustatymui, kreditorinių reikalavimų patenkinimui ir pan.), manytina, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad baudos skyrimas nebūtų efektyvus, t. y. nepasiektų savo tikslo, nes, nepriklausomai nuo to, ar bauda bus skirta, ar ne, buvęs vadovas negali perduoti to, ko neturi.

15. Nagrinėjamu aspektu pasakytina ir tai, kad įrodinėjimo pareiga, jog egzistuoja pateisinama priežastis nepateikti nemokumo administratorei teismo įsiteisėjusioje nutartyje nurodytų dokumentų, tenka pareiškėjui. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad aplinkybė, jog buvęs organizacijos vadovas neturi bankrutavusios sąjungos dokumentų, laikytina objektyvia pareigos perduoti turtą ir dokumentus neįvykdymo priežastimi. Tačiau T. K. skunde nurodytos aplinkybės nepateisina JANĮ 57 straipsnyje nustatytos pareigos nevykdymo. Yra suprantama, kad buvusio vadovo padėtis tuo metu, kai jo butas buvo priverstinai parduotas iš varžytynių, buvo emociškai jam sunki. Tačiau T. K., būdamas bendrovės vadovu, žinojo arba turėjo žinoti, kad pas jį yra saugomi bendrovės dokumentai, todėl jis privalėjo išsaugoti bendrovės turtą, o iškėlus bankroto bylą – jį perduoti nemokumo administratorei arba pateikti paaiškinimus, kur yra turtas, kam jis perduotas.

16. Lietuvos teismų praktikoje išaiškinta, kad pagal savo paskirtį (tikslą) juridinio asmens vadovo teisės eiti tam tikras pareigas apribojimas, kaip griežčiausia vadovui taikoma sankcija, negali būti taikoma tik dėl formalių priežasčių, ji turėtų būti taikoma išimtiniais atvejais, tik tada, jeigu nustatomas akivaizdus įmonės vadovo aplaidumas (nerūpestingumas) einant savo pareigas ar sąmoningas jų netinkamas vykdymas. Ar padaryti pažeidimai yra formalūs, ar ne, nustatinėjama kvalifikuojant konkretaus ginčo faktines aplinkybes ir jų pagrindu kilusias materialines teisines pasekmes (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1057-196/2015).

17. Teismas, spręsdamas tiek suinteresuotų asmenų pateiktą prašymą taikyti įmonės vadovui teisių apribojimą, tiek tai darydamas savo iniciatyva, turi nustatyti ir įvertinti visas faktines aplinkybes, susijusias su įmonės vadovo neveikimu ir tokio elgesio priežastimis, išsiaiškinti, ar byloje surinkti įrodymai ir nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą taikyti įstatymo nustatytą apribojimą šiam asmeniui dirbti tam tikrą darbą. Aptariamos teisės normos pagrindu vadovui nustatoma sankcija yra baudinė, todėl teisės pažeidimą padariusio vadovo kaltė nepreziumuojama, ji nustatoma tik išsamiai ištyrus reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-270-690/2016).

18. Teisės doktrinoje laikomasi pozicijos, kad tokia sankcija siekiama apsaugoti visuomenę, išlaikyti aukštus įmonių standartus ir užkirsti kelią neteisėtam ar nesąžiningam elgesiui. Apibendrintai galima teigti, kad visi šie tikslai skirti užtikrinti gerą įmonių valdymą. Įvairių valstybių teisėje ši sankcija siejama ir su kreditorių bei rinkos apsauga (Jean Jacques du Plessis, Jeanne Nel de Koker, Disqualification of Company Directors A Comparative Analysis of the Law in the UK, Australia, South Africa, the US and Germany, Routledge (2017), p. 7-17). Taip pat pripažįstama, kad nors daugelyje šalių diskvalifikavimas yra nustatytas neturint baudžiamojo (angl. punitive) tikslo, iš esmės tai laikoma bausme (angl. punishment). Taigi, tarptautinėje praktikoje ir teisės doktrinoje pripažįstama, kad draudimas įmonės vadovui užimti juridinio asmens vadovo pareigas yra griežta sankcija, taikoma nustačius aiškiai nepagrįstus, neteisėtus įmonės vadovo veiksmus.

19. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad tokia situacija, kai buvęs vadovas negali perduoti įmonės turto ir dokumentų susiklostė būtent dėl paties vadovo veiksmų ar neveikimo. Tokiam pirmosios instancijos teismo argumentui pritaria ir apeliacinės instancijos teismas.

20. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – Buhalterinės apskaitos įstatymas) 19 straipsnio 2 dalis imperatyviai nustato, kad būtent ūkio subjekto vadovas (o ne kiti subjektai) atsako už apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą. Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalimi, už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas. Ūkio subjekto apskaitą tvarko vyriausiasis buhalteris (buhalteris), arba pagal sutartį apskaitos paslaugas teikianti įmonė ar apskaitos paslaugas savarankiškai teikiantis asmuo (Buhalterinės apskaitos įstatymo 10 straipsnio 1 dalis). Vyriausiasis buhalteris (buhalteris), arba pagal sutartį apskaitos paslaugas teikianti įmonė yra atsakingi už buhalterinių įrašų teisingumą (Buhalterinės apskaitos įstatymo 11 straipsnio 1 dalis), tuo tarpu ūkio subjekto vadovas atsako už teisingos, tikslios, išsamios ir laiku pateiktos informacijos apie ūkinius įvykius ir ūkines operacijas pateikimą vyriausiajam buhalteriui (buhalteriui) arba apskaitos paslaugas teikiančiai įmonei, arba apskaitos paslaugas savarankiškai teikiančiam asmeniui (Buhalterinės apskaitos įstatymo 14 straipsnio 2 dalis). Taigi pagal aptartą reglamentavimą ir teismų praktiką akivaizdu, kad įmonės vadovas ne tik turi teisę deleguoti buhalterinės apskaitos tvarkymo funkciją buhalteriui ar buhalterinės apskaitos įmonei, tačiau privalo kontroliuoti kaip pavestos funkcijos yra vykdomos. Šios aplinkybės pareiškėjui, turėjo būti žinomos, turint omenyje tai, kad apeliantas yra įsteigęs ne vieną bendrovę.

21. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, pareiškėjo teigimu, bendrovė nebuvo tinkamai valstybės finansuojama ir jos veiklą apsunkino netinkami valdžios organų sprendimai. Tačiau šiuo aspektu pažymėtina, kad Vilniaus apygardos teismas 2019 m. birželio 19 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1609-881/2019 priteisė Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai iš Lietuvos dizainerių sąjungos 9 599 Eur skolą už negrąžintas nepanaudotas (netinkamai panaudotas) projektui „Lietuvos dizainerių pasiekimų ekspozicija“ skirtas valstybės lėšas ir 5 proc. dydžio procesines palūkanas, skaičiuotinas už priteistą sumą nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos (2018 m. rugpjūčio 24 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. O administraciniuose teismuose nagrinėtos bylos, kuriomis pareiškėjas remiasi savo atskirajame skunde, teigdamas, kad šiose bylose priimti teismų sprendimai galutinai sužlugdė sąjungos veiklą, signalizuoja apie galimai nekorektiškus bankrutavusios bendrovės vadovo ir / valdybos narių sprendimus paskirstant (panaudojant) bendrovei skirtas valstybines lėšas. Teismai pripažino, kad Lietuvos kultūros taryba turėjo teisę neskirti finansavimo iš Kultūros rėmimo fondo lėšų Lietuvos dizaino sąjungai, nes ji 2016 metais netinkamai panaudojo skirtas lėšas ir jų negrąžino (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gruodžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1912-552/2020). Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 15 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-3887-1063/2017 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1717-438/2019 pareiškėjo (Lietuvos dizaino sąjungos) skundas taip pat buvo atmestas, konstatavus faktą, jog pareiškėjas nėra įvykdęs įpareigojimo grąžinti lėšas, numatyto Tarybos 2017 m. balandžio 27 d. rašte Nr. S-140 ir todėl neturi teisės gauti valstybės biudžeto lėšas. Be to, šiuo metu nėra užbaigtas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos ekonominių nusikaltimų tyrimo valdybos 2-ojo skyriaus atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl galimos buvusio sąjungos vadovo T. K. veiklos dėl galimo sąjungos ir valstybės lėšų pasisavinimo. Ir nors pareiškėjas T. K. nurodo, kad jam ikiteisminio tyrimo metu įtarimai šiuo metu dar nėra pateikti ir jo atžvilgiu nėra priimtas joks apkaltinamasis nuosprendis, tačiau ikiteisminis tyrimas šiuo metu nėra baigtas, o nustatytos aplinkybės visos nagrinėjamos bylos kontekste šiame etape pareiškėją charakterizuoja labiau neigiamai negu teigiamai. Taigi, nagrinėjamoje situacijoje yra pakankamo pagrindo spręsti, kad pareiškėjas nedėjo pakankamai pastangų, jog išsiaiškintų aplinkybes dėl dokumentų (ne)perdavimo, nesiaiškino kokie dokumentai nemokumo administratorei buvo perduoti, o kokie – ikiteisminio tyrimo įstaigai (o jei neperduoti, tai kur jie yra), nepaaiškino, kur yra Lietuvos dizainerių sąjungos antspaudas. Šios aplinkybės sudaro pagrindo spręsti, kad nemokumo administratorės prašymas apriboti teisė pareiškėjui eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu buvo pagrįstas.

22. Apeliacinio teismo vertinimu, nemokumo administratorės argumentas, kad šiuo metu yra įkurta asociacija tuo pačiu pavadinimu – Lietuvos dizaino sąjunga, nėra teisiškai reikšminga sprendžiant klausimą dėl teisės apriboti asmeniui eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, kadangi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 35 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad piliečiams laiduojama teisė laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas. Asmens teisė laisvai jungtis į asociacijas yra įtvirtinta ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 11 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas turi teisę į taikių susirinkimų laisvę, taip pat laisvę jungtis į asociacijas kartu su kitais, įskaitant teisę steigti profesines sąjungas ir stoti į jas, kad būtų ginami savi interesai.

23. Dėl nurodyto, pirmosios instancijos teismo išvada, kad egzistuoja teisinis pagrindas T. K. apriboti teisę trejus metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, yra pagrįsta ir teisinga.

Dėl bylos procesinės baigties

24. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios panaikinti arba pakeisti atskiruosiuose skunduose nurodytais teiginiais nėra teisinio pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

25. Į esminius atskirojo skundo argumentus atsakyta, dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2021 m. vasario 11 d. nutartį palikti nepakeistą.