Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aldona Tilindienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Lietuvos dizainerių sąjungos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 6 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus pareiškimą atsakovui Lietuvos dizainerių sąjungai dėl bankroto bylos iškėlimo, trečiasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teisėja nustatė:

Ginčo esmė

Pareiškėjas pareiškimu prašė iškelti bankroto bylą atsakovui Lietuvos dizainerių sąjungai, motyvuodamas tuo, kad atsakovas nevykdo savo mokestinių prievolių pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus apskaitomas prievoles. 2018 m. balandžio 9 d. duomenimis, atsakovo skola Fondo biudžetui siekia 2 867,50 Eur. Ieškovo sprendimus dėl priverstinio skolos išieškojimo iš atsakovo vykdė antstolis D. S., tačiau skola neišieškota. Antstolis ieškovą informavo, kad atsakovas neturi nekilnojamo turto, transporto priemonių, 2017 m. lapkričio 6 d. iš atsakovo išieškota 749,18 Eur.Trečiasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2018 m. liepos 18 d. pateikė atsiliepimą į ieškovo pareiškimą, kuriame nurodė, kad susipažino su pateiktu ieškovo pareiškimu bei prie pareiškimo pridėtais dokumentais ir kad sutinka su reikalavimu atsakovui iškelti bankroto byla.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2018 m. rugpjūčio 6 d. nutartimi iškėlė atsakovei Lietuvos dizainerių sąjungai bankroto bylą, taikant supaprastintą bankroto procesą.Teismas nustatė, kad atsakovės banko sąskaitos areštuotos, skolininkė savo vardu registruoto kilnojamojo ar nekilnojamojo turto neturi, nuosavybės teise nevaldo jokių registruotų transporto priemonių. Pagal paskutinį atsakovės Juridinių asmenų registrui pateiktą 2015 m. įmonės balansą įmonės turtą sudarė 4 127 Eur, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 5 382 Eur. Įvertinęs tai, kad paskutinis įmonės balansas pateiktas už 2015 m., teismas laikė tikėtina aplinkybe, jog įmonė veiklos nebevykdo. Teismas, atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, įvertinęs pareiškėjo ir trečiojo asmens pateiktus argumentus ir duomenis apie turto ir įsipareigojimų santykį, viešųjų registrų duomenis, padarė išvadą, kad įmonė yra nemoki, negali vykdyti įsipareigojimų kreditoriams, ir todėl jai iškėlė bankroto bylą.

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atskiruoju skundu atsakovė Lietuvos dizainerių sąjunga (apeliantė) prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 6 d. nutartį. Skundas grindžiamas šiais argumentas:Atsakovei nebuvo išsiųsta ieškinio kopija, nors ji turėtų būti įteikta skolininkei prieš kreipiantis į teismą. Turėtų būti atsižvelgta ne tik į Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 6 straipsnio 2 dalį, bet ir į faktiškai susiklosčiusią skolininko ir pareiškėjo susirašinėjimo praktiką, siunčiant raštus ir primenant apie susidariusią skolą. Kaip matyti iš susirašinėjimo elektroniniais laiškais, priskirta pareiškėjo darbuotoja gana intensyviai komunikavo su atsakove, tačiau pareiškėja be jokių įspėjimų ar derybų kreipėsi į teismą dėl bankroto procedūrų. Tinkamai neinformavus atsakovės apie teisminį procesą galimai buvo pažeista teisė į teisingą teismą, rungtyniškumo principas.Atsakovės mokumas yra išties sudėtingos būklės, tačiau taip yra ne dėl pačios atsakovės kaltės, o dėl neteisėtų Lietuvos kultūros tarybos (toliau – Kultūros taryba). Kultūros taryba 2017 ir 2018 metais savo sprendimais yra skyrusi 80 200 Eur atsakovės veiklai, tačiau šios lėšos atsakovės nepasiekė, todėl atsakovė apskundė Kultūros tarybos veiksmus ir šiuo metu vyksta teisminiai procesai.Pažymi, kad skola pareiškėjui susidarė dėl ilgamečių neteisėtų Kultūros tarybos veiksmų, kuomet Kultūros taryba skiria finansavimą, o atsakovė, turėdama teisėtą lūkestį, pradeda projektus, priima darbuotojus tiems projektams ir įsipareigojimams vykdyti, o metų eigoje paaiškėja, kad Kultūros taryba pinigų neperveda. Taigi, vertinant atsakovės įsipareigojimus pareiškėjui, reikėtų atsižvelgti ir į valstybės biudžeto didžiulį skolinį įsipareigojimą atsakovei, kurį administruoja valstybinė institucija – Lietuvos kultūros taryba.Atsakovė vykdo veiklą ir jau yra pristačiusi savo projektus tarptautinėje kultūros industrijų parodoje Kinijoje kartu su Lietuvos Respublikos ambasada Kinijoje, nuolatos vykdo geriausių lietuviško dizaino pasiekimų surinkimą projekte „Dizaino indeksas“ ir t. t.Atkreipia dėmesį, kad skola pareiškėjui ir pradelsimo terminas yra santykinai nedideli, todėl bankroto bylos iškėlimas laikytinas kraštutine priemone. Pažymi, kad šiuo metu nėra išnaudoti visi pažeistų teisių gynimo būdai. Turėdama nors minimalų laiko tarpą, per kurį būtų sustabdyta bankroto procedūra, apeliantė atliktų papildomą rinkliavą tarp narių pareiškėjo skolos padengimui.

Pareiškėjas atsiliepimu į pateiktą atskirąjį skundą prašo teismo skundą spręsti savo nuožiūra. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:Apeliantės skola susidarė nuo 2017 m. 2 ketvirčio, o paskutinį kartą iš draudėjo sąskaitų dalis ankstesnio laikotarpio skolos debeto mokėjimo nurodymais buvo nurašyta 2017 m. spalio 17 d. Tai įrodo, kad apeliantės nemokumas yra tęstinis procesas. Aplinkybės, kad apeliantė neturi jokio registruotino turto, o antstoliui nepavyko priverstine tvarka išieškoti skolos, mažina tikimybę atgauti skolą.Apeliantės pateikiami argumentai dėl numatomų gauti lėšų ir galimybės sumokėti skolą pareiškėjui yra labai abstraktūs, nes Kultūros tarybos pateikti sprendimai neįrodo lėšų gavimo/negavimo fakto, o vykstantys teisminiai ginčai neužtikrina skolos padengimo.Pareiškėjo nuomone, tai, kad atsakovė veikia kaip visuomeninė pelno nesiekianti organizacija, dar savaime nėra pagrindas atsisakyti kelti bankroto bylą. Pabrėžia, kad įstatymai visoms verslo grupėms yra taikomi vienodai ir nėra numatyta jokių galimybių, kurios leistų įmokų nemokėti, atsižvelgiant į veiklos pobūdį.Nors apeliantė nurodo, kad ji vykdo veiklą, tačiau 2018 m. rugpjūčio 29 d. Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybinių socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenimis, atsakovė apdraustųjų neturi. Atsakovė nu 2017 m. liepos 1 d. neteikė pranešimų apie apdraustųjų draudimo laikotarpius, todėl pareiškėjo sprendimais nuo 2017 m. liepos 1 d., 2017 m. rugpjūčio 3 d. ir 2017 m. lapkričio 1 d. paskutiniams įmonės darbuotojams buvo įrašyta valstybinio socialinio draudimo pabaiga.Pareiškėjas, prieš pateikdamas pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo teismui, atsakovei 2018 m. balandžio 10 d. siuntė pranešimą registruotu laišku su įteikimo pranešimu atsakovės registracijos adresu, buveinės adresu ir įmonės vadovo gyvenamosios vietos adresu, tačiau visa korespondencija buvo grąžinta, nes jos adresatas neatsiėmė. Analogiškas raštas buvo išsiųstas pakartotinai visais žinomais adresais, tačiau ir šis raštas grįžo, nes jo adresatas taip pat neatsiėmė. Taigi pareiškėjas ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalyje nustatytą pareigą įvykdė tinkamai.Atsakovės vadovas 2018 m. rugpjūčio 27 d. pareiškėjui pateikė raštą, kuriuo garantavo dalinį skolos padengimą atlikti iki 2018 m. rugpjūčio 31 d., o visą įsiskolinimą padengti pilnai iki 2018 m. gruodžio 31 d.. 2018 m. draudėjas sumokėjo 1 000 Eur. Kadangi atsakovė savo skunde teigia, kad yra moki, yra visos galimybės nutraukti bankroto bylą, atsakovei atsiskaičius su bankroto bylą inicijavusiu kreditoriumi. Taip pat atsakovė turės teisę tęsti savo ūkinę veiklą, tuo būdu mažindama savo skolas kreditoriams (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 5 punktas).Pareiškėjo nuomone, skundas nepagrįstas ir neargumentuotas. Atsakovės vadovas žinojo apie skolą pareiškėjui, bet iki bankroto bylos iškėlimo nesiėmė jokių priemonių skolos padengimui, nesikreipė į pareiškėją dėl įsiskolinimo sumokėjimo atidėjimo sutarties sudarymo ar skolos likvidavimo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėja konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).Nagrinėjamu atveju sprendžiamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria asociacijai iškelta bankroto byla, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.Apeliantė skunde nurodo, kad jai nebuvo išsiųsta ieškinio kopija, todėl ji nebuvo tinkamai informuota apie teisminį procesą, tokiu būdu galimai buvo pažeista teisė į teisingą teismą, rungtyniškumo principas.Pagal ĮBĮ 6 straipsnio 4 dalį, pareiškimo teismui ir pateikiamų prie pareiškimo priedų nuorašus kreditorius privalo pateikti įmonei.Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2018 m. gegužės 21 d. raštu „Dėl pranešimo apie Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus kreipimąsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo Lietuvos dizainerių sąjungai“, informavo apeliantę, kad ji nesumokėjo 2 867,50 Eur įsiskolinimo apie kurį buvo informuota 2018 m. sausio 16 d. bei 2018 m. vasario 22 d. raštais, todėl pareiškėjas, vadovaudamasis ĮBĮ 6 straipsnio 4 dalies reikalavimu, teikia procesinius dokumentus dėl bankroto bylos iškėlimo. Tuo pačiu raštu pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad ĮBĮ 3 straipsnio 1 dalis nustato įmonės vadovo pareigą pateikti teismui šiame straipsnyje nurodytą informaciją ir dokumentus bei numato vadovo atsakomybę nepateikus teismui informacijos ir dokumentų per nurodytą terminą be pateisinamos priežasties. Rašte nurodyta, kad pridedamas pareiškėjo 2018 m. balandžio 9 d. ieškinio pareiškimas su priedais, viso 40 lapų. Šis raštas buvo išsiųstas tą pačią dieną Lietuvos dizainerių sąjunga registruotos buveinės adresu Didžioji g. 10a-9, Vilnius, veiklos adresu Žirmūnų g. 68, Vilnius ir asociacijos vadovui T. K. adresu (duomenys neskelbtini). Visi laiškai grįžo pareiškėjui su žyma, jog jie nebuvo atiimti pašte per siuntos saugojimo terminą. Tokiu būdu yra pagrindas konstatuoti, kad apeliantės skundo argumentas, jog ieškinio kopija apeliantei nebuvo išsiųsta, yra visiškai nepagrįstas. Aplinkybė, kad apeliantei ieškinio kopija nebuvo pateikta elektroniniu paštu, kuriuo vyko susirašinėjimas su pareiškėjo darbuotoja, nepaneigia fakto, kad pareiškėjas tinkamai laikėsi įstatymo nustatytos pareigos pranešti skolininkei apie kreipimąsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.49 straipsnio 3 dalį, visas susirašinėjimas su juridiniu asmeniu laikomas tinkamu, kai jis vyksta juridinio asmens buveinės adresu, taip pat atsižvelgiant į šio straipsnio 2 dalį, jeigu juridinis asmuo aiškiai nenurodė kitaip. Pareiga pranešti apie juridinio asmens buveinės vietos pakeitimą ar kitą galimą procesinių dokumentų įteikimo adresą tenka būtent juridiniam asmeniui (CK 2.49 straipsnio 2-3 dalys, 2.62 straipsnis, 2.66 straipsnis, CPK 121 straipsnis, 122 straipsnio 2 dalis). Apeliantė nepateikė jokių įrodymų, kad įmonės buveinės adresas būtų pasikeitęs ar kad ji aiškiai būtų nurodžiusi, kad susirašinėjimas turi vykti išimtinai tik el. paštu. Be to atkreipiamas dėmesys, kad ieškinio su priedais kopiją apeliantei teismas išsiuntė 2018 m. liepos 16 d. registruotos buveinės adresu Didžioji gatvė 10a-9, Vilnius, tačiau procesiniai dokumentai grįžo neįteikti ir buvo pakartotinai išsiųsti tuo pačiu adresu. Remiantis CPK 123 straipsnio 4 dalimi, nepavykus įteikti juridiniam asmeniui procesinių dokumentų jo buveinės registracijos adresu bei procesinius dokumentus pakartotinai išsiuntus jam jo buveinės registracijos adresu, praėjus dešimčiai dienų nuo jų pakartotinio išsiuntimo laikoma, kad dokumentai juridiniam asmeniui buvo įteikti tinkamai. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad atsakovė buvo tinkamai informuota apie teisminį procesą, o procesinių dokumentų neatsiėmimo registruotos buveinės adresu pasekmės tenka atsakovei.Apeliantė, kvestionuodama pirmosios instancijos teismo sprendimą iškelti bankroto bylą, teigia, kad atsakovės finansinius sunkumus lėmė ne pačios asociacijos veiksmai, o Lietuvos kultūros tarybos priimti sprendimai atsakovės atžvilgiu, kurie yra ginčijami teisme. Apeliantė nurodo, kad įsiskolinimą pareiškėjai gali sumokėti iki 2018 metų pabaigos.Kaip yra žinoma, įmonei bankroto byla iškeliama, jeigu teismas nustato, kad ši atitinka bent vieną iš Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 9 straipsnio 7 dalyje nustatytų sąlygų: yra nemoki arba vėluoja išmokėti darbuotojams darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas; viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriams, kad negali arba neketina vykdyti savo įsipareigojimų. Taigi įstatyme kaip vienas iš savarankiškų bankroto bylos iškėlimo pagrindų yra įtvirtintas įmonės nemokumas, kuris apibrėžiamas kaip būsena, kai nevykdomi įsipareigojimai (nemokamos skolos, neatliekami iš anksto apmokėti darbai ir kt.) ir pradelsti įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2straipsnio 8 dalis,9 straipsnio 7 dalies 1 punktas).Apeliacinis instancijos teismas savo procesiniuose sprendimuose ne kartą yra nurodęs, kad įmonės nemokumas nustatomas išanalizavus ūkinės finansinės veiklos rezultatus, kurie pirmiausiai atsispindi finansinės atskaitomybės ir kituose dokumentuose (balanse, pelno (nuostolių), kapitalo pokyčių, pinigų srautų ataskaitose bei aiškinamuosiuose raštuose, kituose įmonės finansinės veiklos rezultatus rodančiuose dokumentuose), o taip pat kituose byloje esančiuose įrodymuose, taip nustatant realią įmonės ūkinę finansinę būklę (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-356-381/2016; 2016 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-818-381/2016; etc.).Be to, sprendžiant pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pagrįstumo klausimą, yra taikomas ir civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 178 straipsnis), todėl atsakovei, nesutinkant su pareikštu pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo, teko pareiga pateikti įrodymus, patvirtinančius jos mokumą, galimybes atsiskaityti su kreditoriais. Toks įrodinėjimo naštos paskirstymas atitinka ir įstatymų leidėjo valią, įtvirtintą ĮBĮ, kurio 9 straipsnio 1 dalyje reglamentuota įmonės vadovo pareiga teismui pateikti įmonės kreditorių ir skolininkų sąrašus, kuriuose nurodyti jų adresai, įsipareigojimų ir skolų sumos, atsiskaitymo terminai, praėjusių finansinių metų ir ataskaitinių finansinių metų laikotarpio iki kreditorių pareiškimo pateikimo teismui dienos finansinių ataskaitų rinkinį, informaciją apie teismuose iškeltas bylas ir išieškojimus ne ginčo tvarka, įkeistą turtą ir kitus įsipareigojimus, t. y. visus duomenis, reikšmingus sprendžiant įmonės (ne)mokumo klausimą pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą įmonės nemokumo apibrėžimą (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugsėjo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1628-370/2017).Apeliantė iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo išvados, kad atsakovė yra nemoki, tiesiog nurodo, kad ši situacija susidarė ne dėl atsakovės veiksmų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie apeliantės argumentai jokiu būdu nepaneigia fakto, kad atsakovė yra nemoki, o aplinkybės, sąlygojusios finansinius sunkumus, neturi įtakos įmonės mokumo/nemokumo vertinimui. Apeliantė nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų įmonės finansinę padėtį ir galimybę vykdyti veiklą vertinti priešingai. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamą nutartį priėmė, tinkamai ištyręs reikšmingas aplinkybes ir tinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus.Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliekama nepakeista.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 6 d. nutartį palikti nepakeistą.