Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Košerlita“ (nuo 2017-08-11 – UAB Kaminkelio plėtros kompanija) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 25 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. eB2-4472-864/2017, kuria atsakovei iškelta bankroto byla, pagal pareiškėjos S. S. pareiškimą dėl bankroto bylos UAB „Košerlita“ iškėlimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis. Absoliučių pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.Nagrinėjamu atveju nustatytos šios svarbios aplinkybės: Vilniaus apygardos teismas 2017 m. liepos 25 d. nutartimi pagal 2017-05-31 pareiškėjos S. S. pareiškimą, UAB „Košerlita“ iškėlė bankroto bylą, bankroto administratore paskyrė UAB „Acountera“. Atskirąjį skundą dėl šios nutarties 2017-08-07 pateikė UAB „Košerlita“, atstovaujama direktoriaus A. A. (A. A.). Lietuvos apeliaciniam teismui Juridinių asmenų registre patikrinus duomenis (CPK 179 str. 3 d.) nustatyta, kad 2017-08-11 pakeistas apeliantės pavadinimas iš UAB „Košerlita“ į UAB Kaminkelio plėtros kompanija, buveinės adresas – Vilniaus m. sav., Vilniaus m., Švitrigailos g. 7; įmonės vadovas nuo 2017-08-14 – M. D., kuris yra ir bendrovės akcininkas.Taigi, nagrinėjamu atveju apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria UAB „Košerlita“ (nuo 2017-08-11 – UAB Kaminkelio plėtros kompanija) iškelta bankroto byla, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Pagrindo peržengti atskirojo skundo ribų nenustatyta.

Dėl naujų įrodymų pridėjimo

Apeliantė kartu su atskiruoju skundu pateikė naują įrodymą – 2017-06-29 VMI prie FM elektroninį laišką, juo siekia paneigti pirmosios instancijos teismo išvadą dėl konstatuoto atsakovės nemokumo.CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi, nors proceso reikalavimai yra nukreipti į kuo ankstesnį įrodymų byloje pateikimą, taip užtikrinant proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principus, tačiau jie nereiškia absoliutaus draudimo esant svarbioms priežastims pateikti įrodymus vėliau, t. y. apeliacinėje instancijoje. Nagrinėjamu atveju atsižvelgiant į tai, kad bankroto bylose vyrauja viešasis interesas, o teismo pareiga – ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes, taip pat įvertinus tai, kad pateiktu nauju įrodymu apeliantė įrodinėja savo mokumą, t. y. jis susijęs su bylai reikšmingomis aplinkybėmis (CPK 180 str.), o pareiškėja dėl pateikto naujo įrodymo turėjo galimybę pasisakyti, apeliacinės instancijos teismo nuomone, šioje byloje nagrinėjamam klausimui tinkamai išspręsti gali būti reikšmingas apeliantės kartu su atskiruoju skundu pateiktas naujas įrodymas, todėl jis pridedamas prie bylos ir vertinamas kartu su kitais byloje esančiais duomenimis (CPK 314 str., 180 str.).

Dėl atsakovės nemokumo, kaip pagrindo iškelti bankroto bylą

Pagrindai bankroto bylai iškelti numatyti ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje. Bankroto byla iškeliama, jeigu teismas nustato, kad yra bent viena iš šių sąlygų: 1) įmonė yra nemoki arba įmonė vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas; 2) įmonė negali arba negalės vykdyti įsipareigojimų.Nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas, ar atsakovei UAB „Košerlita“ (nuo 2017-08-11 – UAB Kaminkelio plėtros kompanija) keltina bankroto byla nemokumo pagrindu (ĮBĮ 2 str. 8 d., ĮBĮ 9 str. 7 d. 1 p.).Įmonės nemokumas apibrėžiamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 str. 8 d., 9 str. 7 d. 1 p.). Įmonės nemokumas nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai, jų santykis su įmonės turto verte bei įmonės ūkinės komercinės veiklos rezultatai, atspindintys įmonės galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams bei toliau išlikti aktyviu rinkos dalyviu. Taip pat sprendžiant klausimą dėl įmonės (ne)mokumo, būtina išanalizuoti tam reikšmingas bylos aplinkybes: ar įmonė tebevykdo veiklą, ar jos veikla pelninga, ar ji turi debitorių skolų, kokio dydžio šios skolos lyginant jas su įmonės pradelstais įsipareigojimais kreditoriams, ar yra realių galimybių išieškoti skolas ir pan. (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gegužės 19 d. nutartis c. b. Nr. 2-1554/2011, Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 4 d. nutartis c. b. Nr. 2-1620/2010 ir kt.).Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nors bankroto procese vyrauja viešasis interesas, suponuojantis teismo aktyvumo pareigą, tačiau sprendžiant pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pagrįstumo klausimą, yra taikomas ir civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindą (CPK 178 str.). Taigi, atsakovei, nesutinkančiai su pareikštu pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo, kyla pareiga pateikti duomenis, patvirtinančius jos gerą finansinę padėtį, veiklos vykdymo faktą, galimybes atsiskaityti su kreditoriais. Toks įrodinėjimo naštos paskirstymas atitinka ir įstatymų leidėjo valią, įtvirtintą specialiame bankroto bylų nagrinėjimą reglamentuojančiame įstatyme – ĮBĮ, kurio 9 straipsnio 1 dalyje reglamentuota įmonės vadovo pareiga teismui pateikti įmonės kreditorių ir skolininkų sąrašus, kuriuose nurodyti jų adresai, įsipareigojimų ir skolų sumas, atsiskaitymo terminus, praėjusių finansinių metų ir ataskaitinių finansinių metų laikotarpio iki kreditorių pareiškimo pateikimo teismui dienos finansinių ataskaitų rinkinį, informaciją apie teismuose iškeltas bylas ir išieškojimus ne ginčo tvarka, įkeistą turtą ir kitus įsipareigojimus, t. y. visus duomenis, reikšmingus sprendžiant įmonės (ne)mokumo klausimą pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą įmonės nemokumo apibrėžimą.Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos matyti, kad teismas atsakovei bankroto bylą iškėlė ne tik įvertinęs šalių nurodytas bylai reikšmingas aplinkybes, tačiau ir duomenis iš viešųjų registrų bei viešai prieinamų duomenų – Antstolių informacinės sistemos, internetinės svetainės www.rekvizitai.lt, VĮ Registrų centro (Juridinių asmenų registras, Turto arešto aktų registras), VMI teikiamos informacijos apie mokesčių mokėtojus / PVM mokėtojus, teismų informacinės sistemos LITEKO, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teikiamus viešus duomenis apie draudėją, informaciją iš VĮ „Regitra“. Atsižvelgiant į tai, bei įvertinus aukščiau aptartą įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę bankroto bylose, sutikti su skundo argumentu dėl pažeistos teismo aktyvumo pareigos, renkant įrodymus, turinčius reikšmės sprendžiant dėl atsakovės mokumo būsenos, nėra pagrindo, juolab, kad pati apeliantė nei per teismo 2017 m. birželio 5 d. nutartimi nustatytą terminą, nei per teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartimi nustatytą papildomą terminą visiems ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalyje nurodytiems dokumentams pateikti, šios pareigos tinkamai neįvykdė, t. y. atsiliepime nurodytus teiginius apie įmonės turimą turtą ir įsipareigojimus negrindė jokiais į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais (CPK 185 str., 178 str.). Tokie duomenys (išskyrus VMI prie FM elektroninį laišką) nepateikti ir apeliacinės instancijos teismui, siekiant paneigti pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, kurių pagrindu atsakovei iškelta bankroto byla.Iš pirmosios instancijos teismo nutarties matyti, kad teismas sprendė atsakovę esant nemokią ĮBĮ prasme, konstatavęs, kad įmonė realiai valdomo turto neturi (neturi registruoto kilnojamojo ir (ar) nekilnojamojo turto, transporto priemonių, o atsiliepime nurodytus debitorių (UAB „West Bridge“, UAB „Maxi Trade“, UAB „Conso Europe“, VMI) įsipareigojimus vertino kaip nepagrįstus. Be to, teismas nustatė, kad atsakovės turimi įsipareigojimai sudaro mažiausiai 13 700 Eur (pareiškėjai pagal Darbo ginčų komisijos sprendimą – 1 374,36 Eur, UAB „Vireka“ – 1 893,6 Eur, UAB „Glorieta – 4 038,53 Eur ir palūkanos bei 4 681,66 Eur bylinėjimosi išlaidos, VSDFV biudžetui – 174,55 Eur). Teismas taip pat atsižvelgė ir į kitas aplinkybes, susijusias su darbuotojų skaičiaus mažėjimu, duomenų apie įmonės vykdomą veiklą nebuvimą, taikomų areštų mastą.Apeliantė nesutinka su teismo atliktu įmonės (ne)mokumo įvertinimu, skundą iš esmės grįsdama dvejopo pobūdžio argumentais: pirma, teismas, spręsdamas dėl įmonės turimo turto, į jos masę nepagrįstai atsisakė įskaičiuoti VMI grąžintiną 6 558 Eur dydžio PVM permoką (šį argumentą grindžia naujai pateiktu įrodymu); antra, teismas nepagrįstai į įmonės turimus įsipareigojimus įskaičiavo skolas UAB „Glorieta“ ir UAB „Vireka“, šiems įsipareigojimams esant ginčijamiems, t. y. iš atskirojo skundo turinio matyti, kad apeliantas neginčija kitų teismo nustatytų aplinkybių ir jų teisinio įvertinimo, todėl nagrinėjamu atveju vertintinas minėtų skundo argumentų (ne)pagrįstumas ir jų įtaka skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui. Teismas nesutinka, kad į bylą apeliantės naujai pateiktas įrodymas – VMI elektroninio pašto pranešimas – suteikia pagrindą 6 558 Eur dydžio permoką priskirti atsakovės turimam turtui, sprendžiant jos (ne)mokumo klausimą ĮBĮ prasme. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą yra išaiškinta, kad nesant įrodymų, jog yra realių galimybių atgauti debitorių skolas, tokių skolų suma neįskaitoma į bendrovės turto realią vertę (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 19 d. nutartis c. b. Nr. e2-1312-464/2015; Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m, rugpjūčio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1534-943/2015). Įvertinus minėto įrodymo turinį darytina išvada, kad apeliantė, siekdama permokos grąžinimo, turėjo imtis papildomų veiksmų, t. y. patikslinti PVM ataskaitą į paskutinio laikotarpio PVM deklaracijos 35 laukelį įrašydama patikslintą ankstesniais mokestiniais laikotarpiais atskaitytą prekių, paslaugų, ilgalaikio turto, nebaigtų statybos darbų, kurie nebebus panaudoti PVMĮ 58 straipsnio 1 dalyje nurodytai veiklai, pirkimo(importo) PVM sumai. Duomenų apie tai, kad atsakovė būtų ėmusis aktyvių veiksmų – VMI teikusi patikslintas PVM deklaracijas, sudarančias pakankamą pagrindą manyti apie permokos grąžinimo tikimybę, ir ar kitų duomenų, kurių pagrindu būtų galima spręsti apie šių lėšų grąžinimą atsakovei, į bylą nepateikta, todėl vien tik minėto turinio elektroninio laiško kopija nėra pakankamas įrodymas, suponuojantis minėtą 6 558 Eur dydžio sumą vertinti kaip atsakovės turtą. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsakovės nurodytos 6 558 Eur permokos VMI neįskaičiavo į atsakovės turimo turto vertę. Kitų teismo nustatytų aplinkybių, kurių pagrindu spręsta, jog atsakovė realiai valdomo turto neturi, apeliantė neginčija, kartu su skundu neteikia įrodymų, paneigiančių tokią pirmosios instancijos teismo išvadą, padarytą surinktų duomenų pagrindu (CPK 178 str.).Kaip jau minėta, sprendžiant dėl įmonės nemokumo, kaip pagrindo įmonei iškelti bankroto bylą, pradelstų įsipareigojimų dydis svarbus santykyje su įmonės turimu turtu, nes pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 punktą, įmonė laikoma nemokia tik tuo atveju, jei įmonės pradelsti įsipareigojimai viršija pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės. Teismų praktikoje išaiškinta, kad pradelstais įsipareigojimais laikomi tie, kuriems įvykdyti yra suėjęs terminas. Įstatymas nenustato jokio termino, kiek turi būti pradelsti įsiskolinimai, svarbu nustatyti, ar įsipareigojimai pradelsti ir ar pradelstų įsipareigojimų dalis viršija pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. lapkričio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-823/2008; Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. balandžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1186/2011).Bylos duomenys patvirtina, kad apeliantė tinkamai neįvykdė teismo nustatyto įpareigojimo pateikti ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalyje nurodytus dokumentus. Atsiliepime atsakovė nurodė turinti tik vieną kreditorių – VSDFV Vilniaus skyrių su 173 Eur dydžio finansiniu reikalavimu. Savo ruožtu teismas, remdamasis duomenis iš viešai prieinamų registrų, nustatė, kad atsakovė turi įsipareigojimų mažiausiai už 13 700 Eur, todėl nenustačius, kad atsakovė realiai valdo kokį nors turtą, sprendė ją esant nemokia (ĮBĮ 2 str. 8 d.).Apeliantei skunde nurodant, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai prie įmonės turimų įsipareigojimų priskaičiavo ginčijamas skolas UAB „Glorieta“ ir UAB „Vireka“, apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs informacinės sistemos LITEKO duomenis, nustatė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 27 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-7106-734/2017, UAB „Glorieta“ ieškinys tenkintas – iš atsakovės UAB „Košerlita“ priteista 4 038,53 Eur skolos, 6 proc. dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos, 4 681,66 Eur bylinėjimosi išlaidos. Minėtas sprendimas nėra įsiteisėjęs, UAB „Košerlita“ padavus apeliacinį skundą (CPK 179 str. 3 d.). Duomenų, kad šiuo metu teismuose vyktų ginčas tarp UAB „Košerlita“ ir UAB „Vireka“ nenustatyta, o byloje esantis išrašas iš Antstolių informacinės sistemos patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą apie vykdomą priverstinį skolos išieškojimą iš atsakovės UAB „Vireka“ naudai, todėl 1 893,6 Eur suma pagrįstai laikytina kaip pradelsta.Teismų praktikoje pripažįstama, jog tais atvejais, kai įmonės vadovas neteikia teismui duomenų, reikalingų išspręsti bankroto bylos iškėlimo įmonei klausimą, teismas apie įmonės mokumą gali spręsti iš paties teismo surinktų duomenų net jeigu jie ir nėra pakankamai išsamūs, o išsamesnių į bylą nepateiktą (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2203/2013, Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-841-371/2015).Byloje nustatyta, kad atsakovė Juridinių asmenų registrui finansinės atskaitomybės duomenų neteikė, jie nepateikti ir pirmosios instancijos teismui ir (ar) apeliacinės instancijos teismui, todėl iš byloje esančių ir savo iniciatyva surinktų įrodymų teismui padarius pagrįstą išvadą, kad atsakovė neturi ir (ar) neįrodė turinti realiai valdomo turto bei apeliantei skunde neginčijant kitų teismo nustatytų įsipareigojimų (skola VSDFV, pareiškėjai, pradėtas priverstinis skolos išieškojimas UAB „Vireka“ naudai), taip pat nepaneigus kitų teismo išvadų dėl veiklos nevykdymo, konstatuotina, kad bankroto byla atsakovei nemokumo pagrindu, pagal byloje esančius duomenis, iškelta pagrįstai (CPK 185 str.). Papildomai pažymėtina, kad iš byloje esančio Turto arešto aktų registro išrašo nustačius, kad UAB „Vireka“ ir UAB „Glorieta“ naudai yra areštuotas ne tik atsakovės neregistruotinas turtas (įvairus inventorius), tačiau apribotos ir atsakovės piniginės lėšos, spręstina, kad turimas turtas nepakankamas net šių dviejų kreditorių reikalavimams užtikrinti.Pažymėtina ir tai, kad pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo pateikė buvusi atsakovės darbuotoja, remdamasi Darbo ginčų komisijos sprendimu, kuriuo jai iš atsakovės priteistos su darbo santykiais susijusios išmokos, o pagal ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 punktą vėlavimas išmokėti darbuotojui darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas sudaro savarankišką bankroto bylos iškėlimo pagrindą.Įvertinęs išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria UAB „Košerlita“ (nuo 2017-08-11 – UAB Kaminkelio plėtros kompanija) iškelta bankroto byla, priimta visapusiškai ištyrus bylai reikšmingas aplinkybes ir surinktų įrodymų pagrindu, todėl yra teisėta ir pagrįsta (CPK 185 str.). Atskirojo skundo argumentai ir kartu su atskiruoju skundu pridėtas naujas įrodymas nesudaro pagrindo daryti priešingos išvados negu padarė pirmosios instancijos teismas, todėl atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bankroto bylos nagrinėjimo metu paaiškėjus, jog įmonė pajėgi vykdyti prievoles, bankroto byla bet kurioje stadijoje gali būti nutraukta ĮBĮ 27 straipsnio 1 dalyje nurodytais pagrindais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 9 d. nutartis c. b. Nr. e2-1312-464/2015).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-339 straipsniais,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 25 d. nutartį palikti nepakeistą.