- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-03-27
- Bylos Nr.
- 1A-158-1058/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-22661-2022-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Giedrė Telksnienė, Ugnė Gailiūnienė, Valerij Lauš
- Nuteistasis
- R. V.
- Civilinis ieškovas
- Vilniaus teritorinės ligonių kasos
- Advokatai
- Vidmantas Baumila
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugnės Gailiūnienės, Valerijaus Laušo (Valerij Lauš) ir Giedrės Telksnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 15 d. nuosprendžio, kuriuo R. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 straipsnio 1 dalį, paskiriant devynių mėnesių laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant bausmės atlikimo metu neatlygintinai išdirbti šešiasdešimt valandų per keturis mėnesius sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, uždraudžiant vartoti psichiką veikiančias medžiagas.
Civilinio ieškovo Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas ir iš R. V. civilinio ieškovo naudai priteista 143,86 EUR turtinei žalai atlyginti ir 5 procentų metinės palūkanos už priteistą sumą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. R. V. nuteistas už tai, kad 2022 m. birželio 16 d., apie 22 val., (duomenys neskelbtini), statomo namo antrame aukšte, kilusio konflikto metu su nukentėjusiuoju R. J., tyčia ne mažiau kaip penkis kartus sudavė kumščiu R. J. į galvą, dėl ko R. J. nukrito ant žemės, tokių būdu padarydamas nukentėjusiajam skeveldrinius nosies kaulų ir abiejų žandinių ančių sienelių lūžius su minkštųjų audinių patinimu ir nubrozdinimais veide, kurie vertinami nesunkiu sveikatos sutrikdymu bei poodines kraujosruvas akių vokuose, žaizdą kaktos dešinėje pusėje, 3-io apatinio danties iš dešinės išnirimą, odos nubrozdinimus dešinėje rankoje ir kairėje alkūnėje, kurie atitinka nežymaus sveikatos sutrikdymo mastą.
II. Apeliacinių skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis R. V. (toliau – ir apeliantas) prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 15 d. nuosprendį ir jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį arba baudžiamąją bylą nutraukti, esant BK 28 straipsnyje numatytai baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei – būtinajai ginčiai.
2.1. Pirmosios instancijos teismas nevertino nukentėjusiajam nepalankių aplinkybių, visas abejones aiškino apelianto nenaudai, kas patvirtina, jog teismas bylos duomenis vertino šališkai. Pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad įvykio dieną R. J. skambino R. A. ir sakė, jog konfliktuoja su R. V. , jį užmuš ar susidoros, kas visiškai paneigia R. J. žodžius, jog jis nežino dėl ko prasidėjo konfliktas; kad įvykio dieną, 21.37 val. R. V. telefoninio pokalbio su E. metu R. J. su juo konfliktavo, manydamas, kad R. V. priekaištauja dėl jo darbdaviui, tai ir paskatino jo užpuolimą. Priešingai nei nukentėjusysis, R.V. neturėjo tikslo jį sužaloti.
2.2. Nuteistojo teigimu, nukentėjusysis buvo supykęs ant jo, nes pastarasis skundėsi darbdaviui R. A. dėl netinkamo nukentėjusiojo elgesio, alkoholio vartojimo darbo metu ir pan. Nukentėjusysis pagalvojęs, kad R. V. telefonu jį vėl skundžia darbdaviui, trenkė plaktuku jam į galvą. Tokie nukentėjusiojo veiksmai – smūgis plaktuku į kūno vietą, kuriose išsidėstę gyvybiškai svarbūs organai, bei pasirinktas įrankis – statybinis plaktukas, patvirtina, jog R. J. neabejotinai suvokė savo veiksmų pavojingumą ir norėjo sukelti pasekmes. Dėl nukentėjusiojo suduoto smūgio ir gręsiančio realaus pavojaus įvyko grumtynės. Tai, kad R. J. nukentėjo labiau nei R. V., negali būti pagrindu nuteisti būtent R. V. Dėl nukentėjusiojo veiksmų R. V. gyvybei kilo realus pavojus ir tik dėl gynybos pavyko išvengti sunkesnių padarinių ar mirties. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismo išvados, kad nukentėjusysis dėl savo neblaivumo, galimai sutrikusios koordinacijos, buvo mažiau pavojingas, nepagrįstos, nes būtent nukentėjusysis netikėtai sudavė statybiniu plaktuku nuteistajam į galvą, aktyviai grūmėsi.
2.3. R. V. apeliaciniame skunde nurodo, kad skundžiamu nuosprendžiu jis nepagrįstai nuteistas už nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, jog nukentėjusiajam nustatyti nosies kaulų ir abiejų žandinių ančių sienelių lūžiai buvo padaryti R. V. suduodant kumščiais. R. J. grūmėsi ir atiminėdamas plaktuką, pats sau susitrenkė. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad R. J. sužalojimai galėjo atsirasti grumtynių metu, nuo plaktuko ir (ar) kritimo metu atsitrenkiant į kitus objektus, pvz.: alkūnę, daiktus ir kitus.
2.4. Apeliaciniame skunde nurodyta, kad baudžiamoji byla nuteistojo atžvilgiu nutrauktina, nes egzistuoja BK 28 straipsnyje numatyta baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė – būtinoji gintis. Nukentėjusiojo suduotas smūgis nuteistajam į galvą bei ketinimas dar kartą smūgiuoti, suteikė teisę gintis nuo tokių pavojingų veiksmų. R. V. įsitikinimu jis privalėjo iš neblaivaus, agresyviai nusiteikusio R. J. atimti plaktuką, nes buvo realus pavojus gyvybei.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
Šalies argumentai
4. Teismo posėdžio metu nuteistasis R. V. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras – nuteistojo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo nuosprendį palikti nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Nuteistojo R. V. apeliacinis skundas netenkintinas.
5. Baudžiamųjų bylų apeliacinio nagrinėjimo proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, bei prireikus ištaisyti bet kurias teisiškai reikšmingų faktų nustatymo ir vertinimo ar bet kurias teisės taikymo klaidas, kurias galėjo padaryti pirmosios instancijos teismas, ir užtikrinti, kad išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje būtų įvykdytas teisingumas. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.
Žemesnės instancijos teismas
6. Apeliaciniu skundu nuteistasis nesutinka su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 15 d. nuosprendžiu, kuriuo jis buvo pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir prašo jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį arba baudžiamąją bylą nutraukti, esant BK 28 straipsnyje numatytai baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, skundžiamą nuosprendį bei baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad apylinkės teismas apkaltinamajame nuosprendyje išdėstė visus įrodymus, gretindamas juos tarpusavyje, atskleidė jų turinį ir pateikė išsamią analizę bei vertinimą, nė vienam iš bylos įrodymų neteikdamas išskirtinės, dominuojančios reikšmės, pagrįstai pripažino R. V. kaltu padarius BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 15 d. nuosprendis paliekamas nepakeistas.
Dėl R. V. pripažinimo kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį
7. Nuteistasis nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog R. J. pirmas sudavė R. V. plaktuku per galvą ir aktyviai grūmėsi, kad nukentėjusysis pyko ant nuteistojo, nes jį skundė darbdaviui dėl alkoholio vartojimo, kad įvykio dieną R. J. R. A. sakė, jog konfliktuoja su nuteistuoju ir jį užmuš. Skunde teigiama, kad R. V. gynėsi nuo R. J. veiksmų, todėl jo atžvilgiu pradėtas baudžiamasis procesas turi būti nutrauktas BK 28 straipsnio pagrindu.
8. Pagal BK 138 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo BK 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių – regos, klausos, kalbos, vaisingumo, nėštumo netekimo ar kito sunkaus suluošinimo, susirgimo sunkia nepagydoma ar ilgai trunkančia liga, realiai gresiančia gyvybei ar stipriai sutrikdančia žmogaus psichiką, arba didelės dalies profesinio ar bendro darbingumo praradimo, arba nepataisomai subjauroto nukentėjusio asmens kūno. Ši nusikalstama veika gali būti padaroma tiesiogine ar netiesiogine tyčia.
9. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką, be kita ko, gindamasis nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taigi, norint taikyti BK 28 straipsnio nuostatas ir pripažinti veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 straipsnyje keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi. Teismų praktikoje išaiškinta, kad kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Esant specifinei konfliktinei muštynių situacijai teisė į būtinąją gintį nekyla, nes tokioje situacijoje besiginančiųjų nėra, abi pusės yra puolančiosios, t. y. fizinį smurtą naudoja ne gynybos, bet puolimo tikslais. Išimtis galima vieninteliu atveju, jei viena iš pusių muštynes nutraukia, o kita puola toliau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2011, 2K-273/2012, 2K-392/2012, 2K-275/2013, 2K-501/2013, 2K-7-62-489/2015, 2K-163-303/2017, 2K-3-648/2021 ir kt.).
Žemesnės instancijos teismas
10. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą teisme R. V. savo kaltės nepripažino. Pirmosios instancijos teisme parodė, kad 2022 m. birželio 16 d. vakare R. J. buvo neblaivas ir neleido jam ilsėtis, vaikščiojo į jo kambarį, trukdė kalbėtis telefonu. Jam vis sakydavo, kad nenori bendrauti, prašydavo išeiti. Praėjus kelioms minutėms po R. V. pokalbio telefonu su buvusia sutuoktine, į kambarį vėl įėjo R. J. ir plaktuku sudavė per galvą. Mano, kad nukentėjusysis pagalvojo, kad vėl yra skundžiamas darbdaviui. Kai užsimojo plaktuku antrą kartą, sakydamas „aš tave užmušiu“, R. V. pagriebė už plaktuko, tačiau nukentėjusysis jo nepaleido, laikydamasis už plaktuko nusitempė jį į kitą kambarį ir jie nugriuvo ant lovos. Griūdamas R. V. susižeidė alkūnę, galbūt į R. J. veidą. Atėmus plaktuką, R. J. nurimo, tačiau vėliau vėl pradėjo pulti, o jis vienoje rankoje laikydamas plaktuką, dešine ranka gynėsi, nustumdavo R. J. bet jis vėl puldavo. Tą vakarą R. J. jį puolė 4 kartus. Jis R. J. nesudavė, nuo nukentėjusiojo gynėsi ir pastarasis susižalojo pats, kai norėjo išlaikyti rankose plaktuką. R. J. laikėsi už plaktuko koto ir metalinės dalies, aštria dalimi į viršų, taip, matyt, ir susižalojo, nes timptelėjo tą plaktuką gal penkis kartus. Pats plaktuko taip pat nebuvo paleidęs, tačiau atlaisvinęs rankos raumenis leidosi tempiamas. Teisėjų kolegija tokius nuteistojo argumentus laiko jo gynybine versija ir jais netiki.
11. Pirmiausia, sutiktina su apylinkės teismo išvada, dėl R. J. pozicijos nenuoseklumo. Pareigūnų kūno kamera darytame vaizdo įraše, pavadinimu (duomenys neskelbtini), užfiksuota, kaip R. V. į pareigūno klausimą dėl ko įvyko konfliktas, atsakė rodydamas į R. J. – „Neklauskit. Jo klauskit“. Vėliau kalbant R. J. fone girdisi nuteistojo pokalbis su pareigūnais, kurio metu jis šypsodamasis sako „...su plaktuku dėjo“. Vaizdo įraše, pavadinimu (duomenys neskelbtini), medicinos darbuotojai norint apžiūrėti R. V. žaizdą pakaušyje ir klausiant „kas tenai, į sieną pataikei?“, nuteistasis atsako „Nežinau, berniukas prikibęs prie manęs. Aš tai nieko nedariau“. Taigi iš karto po įvykio policijos pareigūnams ir gydytojai R. V. nenurodė, kad jam reikėjo intensyviai gintis nuo R. J., apskritai neigė atlikęs nukentėjusiojo atžvilgiu bet kokius veiksmus. Ikiteisminio tyrimo pirmosios apklausos metu nuteistasis parodymus duoti atsisakė, o antrosios apklausos metu iškėlė savigynos versiją (2022 m. liepos 2 d. apklausos protokolas 2 t., b. l. 39-42), parodydamas, kad R. J. buvo neblaivas, R. V. prašė jo nesikabinėti, tačiau nukentėjusysis netikėtai plaktuku sudavė per galvą, sakydamas „užmušiu“. Tada užsimojo antrą kartą, tačiau jis atėmė plaktuką ir įvyko grumtynės. Tuo metu gindamasis, galbūt sudavė R. J. kažkiek smūgių, tačiau nepamena kiek ir į kurias vietas. Trečiosios apklausos metu nurodė, kad visi jo veiksmai buvo savigyna, nukentėjusiojo kumščiais nemušė, visi jo sužalojimai galėjo atsirasti grumtynių metu, kai nukentėjusysis jį puolė ir nugriuvo ant žemės. Galimai galėjo suduoti jam smūgius, kai su nukentėjusiuoju grumtynių metu nugriuvo ant lovos, galėjo ant jo užkristi su alkūne, nes alkūnė buvo sužalota. Iš čia seka, kad versiją, jog R. J. pats įsitrenkė sau plaktuku, R. V. iškėlė tik apklausiamas teisiamajame posėdyje, o kiekvieno iš ankstesnių paaiškinimų ar parodymų metu nurodydavo vis kitokias aplinkybes.
12. Apklausiamų asmenų parodymai yra vienas iš įrodymų šaltinių, kurių teisingumas ir patikimumas nustatomas atsižvelgiant į įvairius veiksnius. Priešingai, nei nukentėjusysis ar kiti apklausiami asmenys, kaltinamasis duodamas teisme parodymus nėra prisaikdinamas ir jam netaikomas tiesios kriterijus, todėl jo parodymų turinys ir įrodomoji reikšmė vertinami kitų bylos duomenų kontekste. Nagrinėjamu atveju R. V. parodymus, kuriais jis neigė savo kaltę dėl tyčinio nukentėjusiojo sunkaus sveikatos sutrikdymo, paneigia kiti byloje esantys įrodymai, pirmiausia nukentėjusiojo R. J. paaiškinimai ir parodymai, vaizdo įrašuose užfiksuoti duomenys bei kiti byloje surinkti įrodymai.
13. Teisme buvo apklausti į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai A. K. ir R. S. Dėl praėjusio ilgo laiko ir įvykių gausos jie nebegalėjo gerai prisiminti visų aplinkybių, tačiau A. K. parodė, jog R. V. įvykio vietoje sakė, kad išgertuvių metu su R. J. susipyko ir vienas kitą sumušė, su savigyna susijusių aplinkybių šis liudytojas nepaminėjo. R. S. parodė, jog nukentėjusysis skundėsi, kad per išgertuves kilusio konflikto metu jį sumušė draugas, dėl ko – nežino. Nei nukentėjusysis, nei nuteistasis negalėjo aiškiai nurodyti, dėl ko kilo konfliktas. Analogiškai nurodyta ir A. K. 2022 m. birželio 16 d. tarnybiniame pranešime (1 t., b. l. 7), t. y. kad nuteistasis iš karto po įvykio į įvykio vietą atvykusiems pareigūnams negalėjo paaiškinti kas atsitiko. Ikiteisminio tyrimo metu A. K. parodė tik tiek, kad R. V. įvykio vietoje teigė, jog R. J. sudavė jam plaktuku per galvą, matė žaizdą viršugalvyje, apie tai, kad turėjo gintis nuo R. J., liudytojas nenurodė. Taigi, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme liudytojai neparodė, jog R. V. iš karto po įvykio būtų nurodęs, jog jam reikėjo gintis nuo R. J. ir tik su tuo būtų susiję jo smurtiniai veiksmai.
14. Nors apeliacinės instancijos teismo posėdyje kaltinamasis norėjo sukelti teismui abejones dėl nukentėjusiojo parodymų patikimumo, nurodydamas, kad R. J. neatsimena įvykio aplinkybių, atkreipė dėmesį, kad pasak nukentėjusiojo konfliktas truko apie valandą (21-22 val.), nors tai vyko minutę; teigė, jog gulėjo po stalu, kai atvyko L. A., nors teismas nustatė, kad gulėjo prie lovos; kad atvykus pareigūnams, R. V. stovėjo šalia jo, nors iš vaizdo įrašo matyti, kad tuo metu jis buvo lauke. Vis tik nuteistojo įvardinti nukentėjusiojo parodymų neatitikimai laikytini neesminiais ir neiškreipiančiais parodymų esmės dėl įvykio aplinkybių. Tai gali būti įtakota tiek praėjusio laiko nuo įvykio iki apklausos, tiek patirto šoko dėl sužalojimų, tiek buvusio girtumo. Nuteistojo išskirta nukentėjusiojo parodymų dalis nėra tiesiogiai susijusi su R. V. nusikalstamais veiksmais, tuo tarpu parodymų dalis, kur R. J. pasakoja apie savo sužalojimo aplinkybes, priešingai nei nuteistojo parodymai, buvo nuoseklūs nuo pat pirmojo susitikimo su L. A. ir pareigūnais iki baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme.
15. Tiek apklausiamas teisme, tiek ir ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis parodymus davė būdamas įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, šie jo parodymai esminėse, bylai reikšmingose aplinkybėse sutampa su policijos pareigūnų kūno kamera užfiksuotu R. J. pasakojimu įvykio vietoje (vaizdo įrašas, pavadinimu (duomenys neskelbtini)), 2022 m. birželio 21 d. R. J. protokolo-pareiškimo turiniu, L. A. parodymais, juos atitinka kiti bylos įrodymai. Pastebėtina ir tai, kad išskyrus nuteistąjį nei nukentėjusysis, nei byloje apklausti jo darbdaviai neparodė, kad R. J. būtų jautęs priešiškumą R. V. ar turėjo kitokių priežasčių jį apkalbėti. Nukentėjusiojo civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje nėra pareikštas. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, apygardos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai dėl nukentėjusiojo parodymų patikimumo ir vadovaujasi jais nustatydamas tiesą byloje.
16. Pirmosios instancijos teisme ir ikiteisminio tyrimo metu R. J. parodė, kad nuteistasis meluoja sakydamas, jog jis (R. J.) susižeidė pats, tampydamas plaktuką. Teigė, kad su R. V. po darbo vartojo alkoholį, apie 21 val. nuteistasis užlipo pas jį į antrą aukštą ir priėjęs iš kairio šono be jokios priežasties pradėjo abiejų rankų kumščiais smūgiuoti į įvairias kūno vietas, taip pat ir iš kairės pusės į veidą po ko jis (R. J.) nugriuvo ir jam gulint R. V. toliau smūgiavo rankomis. Viso smūgiavo ne mažiau 5-10 kartų. Nukentėjusysis teigė, kad gulėdamas ant žemės pamatė po stalu plaktuką, todėl paėmęs jo metaline dalimi sudavė R. V. į galvą. Po to R. V. atėmė plaktuką ir dar daugiau „davė į galvą“. Neleido atsikelti iki atvyko policija, sakė, jei bandys keltis – užmuš. R. V. smūgiavo tik rankomis ir alkūnėmis, koja nespyrė, nubrozdinimus patyrė krisdamas. A. K. 2022 m. birželio 16 d. tarnybiniame pranešime (1 t., b. l. 7) užfiksuota, jog pirmo susitikimo su pareigūnais metu R. J. nurodė, kad išgertuvių metu bendradarbis R. V. jį puolė ir pradėjo mušti. 2022 m. birželio 21 d. R. J. protokole-pareiškime nurodyta, kad bendradarbis R. be jokios priežasties, priėjo prie jo iš šono ir abiejų rankų kumščiais sudavė nenustatytą kiekį smūgių į įvairias kūno vietas (1 t., b. l. 10-17).
17. Pirmasis į įvykio vietą atvykęs L. A. parodė, kad R. J. rado gulintį kraujo klane. Jam pirmiausia susidarė įspūdis, kad R. J. miręs. R. V. buvo pritūpęs šalia, tampė, sakė „kelkis, kelkis, nevaidink“. Jis patraukė R. V. ir laikė prirėmęs prie sienos, kad neprieitų prie nukentėjusiojo, nuvedė į kitą aukštą. Atsigavęs R. J. pasakė, kad jį be priežasties sumušė R. V., kad jie kartu gėrė, nuteistasis išėjo parūkyti, o grįžęs staigiai jį užpuolė ir pradėjo daužyti. Nurodė kitame kambaryje esantį plaktuką, kuriuo gynėsi nuo R. V. ir jam sudavė. Nuteistasis teigė, kad R. J. pirmasis jį užpuolė. Abu buvo girti, kalbėjo nerišliai. Pareigūnų kūno kamera darytame vaizdo įraše, pavadinimu (duomenys neskelbtini), matyti, jog atvykus pareigūnams R. J. pasakoja kaip R. V., supykęs dėl jam pasakytų žodžių, jį mušė („iš niekur nieko.. baigėm darbą.. sakau išgersim.. (nesuprantami žodžiai) iš niekur nieko...“, „aš nesupratau dėl ko...“, „va čia sėdėjau ir pradėjo varyt, aš nekliudžiau net“. Į pareigūno klausimą dėl ko susimušėt, kartojo „aš nežinau, sėdėjom šnekėjom..., jisai..., jau septynios savaitės kaip dirbu, ...užpyko dėl žodžių, dėl kažko. Ar galiu pasakyt? Iš niekur nieko pradėjo kalatot“), tuo metu R. V. į pareigūno žodžius, jog R. J. pasakė, kad jis (nuteistasis) mušė, sako „Taip? Jis manęs nematė“ ir eina link nukentėjusiojo, tačiau jį sulaiko pareigūnai. Aptarti nuteistojo veiksmai tiek atvykus L. A. (pastarajam reikėjo laikyti R. V. prie sienos, kad nesiartintų prie R. J.), tiek atvykus pareigūnams (taip pat teko jėga sulaikyti, kad nesiartintų prie nukentėjusiojo) akivaizdžiai parodo, kad R. V. net ir praėjus kuriam laikui vis dar buvo nusiteikęs toliau konfliktuoti su R. J., nors šis jau jokio pavojaus nuteistajam nekėlė – vienu atveju gulėjo ant grindų, antruoju – sėdėjo ant kėdės ir bendravo su pareigūnais. Visa tai paneigia nuteistojo argumentus, jog jis siekė išlaikyti ramybę bei vengė konflikto su R. J.
18. Nukentėjusiojo parodymai atitinka ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) užfiksuotų sužalojimų pobūdį bei vietą. Specialisto išvadoje konstatuota, kad R. J. sužalojimai galėjo būti padaryti 2022 m. birželio 16 d., ne mažiau kaip penkiais trauminiais poveikiais. Nustatyti skeveldriniai nosies kaulų ir abiejų žandinių ančių sienelių lūžiai su minkštųjų audinių patinimu ir nubrozdinimais veide, poodinės kraujosruvos akių vokuose, kirstinė žaizda kaktos dešinėje pusėje, 3-ojo apatinio danties iš dešinės išnirimas, odos nubrozdinimai dešinėje rankoje, kairėje alkūnėje. Minėtoje išvadoje pažymėta, kad odos nubrozdinimai dešinėje rankoje ir kairėje alkūnėje galėjo būti padaryti griūnant ir atsitrenkiant į kietą buką paviršių. Teismo posėdyje specialistė R. G. specialisto išvadą patvirtino, kategoriškai pakartodama, jog penki buvo mažiausias trauminių poveikių skaičius, smūgių galėjo būti ir daugiau, bet ne mažiau. Tokie specialistės paaiškinimai taip pat neprieštarauja R. J. parodymams dėl suduotų smūgių skaičiaus.
Žemesnės instancijos teismas
19. Specialistė R. G. savo išvadoje nurodė ir apylinkės teisme paaiškino, kad skeveldrinis nosies lūžis galėjo būti padarytas tik ribotą paviršių turinčiu daiktu ir nors visiškai atmesti nuteistojo versijos, jog nukentėjusysis plaktuku susižalojo pats, negalėjo, pažymėjo, kad tokiam sužalojimui būtų būdingi išoriniai požymiai (nubrozdinimas) ant nosies. Sudavus plaktuku nubrozdinimas ar žaizda būtų gilesni ir būtų išlikę specialistės apžiūros metu, kraujosruva būtų masyvesnė. Šiuo atveju praėjus 11 dienų nuo įvykio apžiūros metu tokių požymių ji nematė, išoriškai matomas konkretus daikto kontūras nebuvo pažymėtas ir R. J. medicininiuose dokumentuose.
20. Svarbu ir tai, kad pirmosios instancijos teismas teisingai atkreipė dėmesį į R. V. parodymus, kur pastarasis nurodė, jog nukentėjusiajam truktelėjus plaktuką į save (susižalojimo metu), plaktuko nebuvo paleidęs ir nuteistasis, jis tik atpalaidavo rankos raumenis. Vadovaudamasis šiais parodymais apylinkės teismas pagrįstai darė išvadą, kad R. V. taip pat esant įsikibus į plaktuką, net ir inercinis R. J. smūgis sau į nosies sritį negalėjo būti toks stiprus, kad padarytų nustatytus kaulų lūžius. Be to, R. V. parodė, kad į platuką buvo įsikabinęs tarp R. J. rankų, o nukentėjusysis laikė už geležinės dalies, todėl skundžiamame nuosprendyje teisingai pastebėta, jog toks plaktuko laikymas taip pat turėjo sušvelninti smūgį ir negalėjo sukelti nustatytų padarinių.
21. Aktualūs ir pirmosios instancijos teismui duoti specialistės R. G. paaiškinimai, kad skeveldriniai kaulų lūžiai nėra būdingi kritimui ir negalėjo atsirasti krentant ant plokščio grindų paviršiaus ar atsitrenkiant į briauną. Kaip teisingai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, kaltinamasis parodė, kad pirmą kartą su R. J. grumtynių metu nugriuvo ant čiužiniu paklotos sulankstomos lovos. Tai patvirtina ir įvykio vietoje darytos fotonuotraukos, kur matyti sulaužyta sulankstoma lova su sukruvinu čiužiniu. Tame pačiame kambaryje ant grindų matyti gausios kraujo dėmės. Kitų daiktų nėra. Būtent šiame kambaryje L. A. paliudijo ant žemės radęs gulintį R. J. Vaizdo įraše užfiksuota, kaip ateinant pareigūnams R. J. sėdi kitame kambaryje prie stalo, tačiau ant stalo ar ant žemės po juo žymių kraujo dėmių nematyti, ant stalo sudėti daiktai neišvartyti. Taigi, byloje nėra duomenų, galinčių patvirtinti, kad R. J. veido srities sužalojimus patyrė atsitrenkdamas į kambariuose buvusius baldus. Atsižvelgiant į tai bei įvertinus, jog ankstesnių, ne teisme atliktų, apklausų metu R. V. nebuvo nurodęs, jog nukentėjusysis plaktuku susižalojo pats, ši nuteistojo versija skundžiamame nuosprendyje buvo pagrįstai atmesta kaip neįtikinama ir nepasitvirtinusi.
22. Specialistė R. G. parodė, kad sužalojimai antakio dešinėje pusėje ir nosies sužalojimai negalėjo būti padaryti tuo pačiu metu, vienu smūgiu, danties išsimušimas nukrentant ant betono paviršiaus taip pat mažai tikėtinas. Iš čia seka, kad nurodytas savaiminiams susižalojimams nebūdingas trauminių poveikių kiekis yra didesnis, nei jų atsiradimą galėjo paaiškinti R. V. pirmosios instancijos teisme (smūgis plaktuku ir smūgis alkūne krentant ant lovos), todėl abejoti R. J. parodymais dėl jam suduoto smūgių daugeto bei būdo, nėra pagrindo. Specialisto išvadoje konstatuota, kad nustatyti sužalojimai padaryti paveikus kietu buku daiktu. Pirmosios instancijos teisme specialistė R. G. neatmetė tikimybės, kad skeveldrinis kaulų lūžis buvo padarytas suduodant kumščiu. Parodė, kad tokiu atveju jis turėjo būti labai stiprus, labiau tikėtina tokį smūgį padaryti koja. Nukentėjusysis paneigė smūgį koja, tačiau tuo pačiu parodė, kad daug kartų buvo mušamas alkūnėmis ir kumščiais. R. V. kategoriškai neigė sudavęs smūgius kumščiais, tvirtino, kad jie nebuvo sužaloti, kita vertus, apklausiamas pirmosios instancijos teisme nuteistasis apie patirtus savo sužalojimus nurodė, kad „man buvo perskelta galva, alkūnė sužeista, pirštai šašuoti“, kas paneigia jo skundo argumentą, kad po grumtynių rankos buvo sveikos. Bet kuriuo atveju, atmetus R. V. versiją, jog nukentėjusysis plaktuku susižalojo pats, laikytinos pasitvirtinusios kaltinimo faktinės aplinkybės dėl smūgių sudavimo kiekio ir pobūdžio.
23. Grįsdamas savigynos versiją R. V. atkreipė dėmesį į liudytojų R. A. ir E. R. parodymus, teigdamas, jog jie paneigia R. J. parodymus, kad jis nežinojo, dėl ko prasidėjo konfliktas, bei nurodydamas, kad R. J. norėjo jam atkeršyti už tai, kad skundė darbdaviui dėl girtavimo, darbdaviui sakė, kad užmuš, t. y. R. J. turėjo pagrindą jį užpulti, o nuteistajam beliko tik gintis. Teisėjų kolegijos vertinimu, aptartų liudytojų parodymai nuteistojo kaltės nepaneigia.
24. R. A. apylinkės teisme iš tiesų parodė, jog paskambinęs R. V. pasakė, kad jį plaktuku užpuolė R. J., tačiau pats liudytojas įvykio aplinkybių tiesiogiai nematė, išgirdo tik iš paties nuteistojo, kuris tiek norėdamas išvengti atsakomybės, tiek ir būdamas suinteresuotas tolimesniu bendradarbiavimu, galėjo darbdaviui neatskleisti visos tiesos.
25. R. J. priklausančio mobiliojo ryšio telefono išklotinė patvirtina, kad 2022 m. birželio 16 d. 18.22 val. ir 20.57 val. jis skambino darbdaviui R. A. (2 t., b. l. 67-72). R. A. parodė, kad antrojo skambučio metu nukentėjusysis buvo stipriai išgėręs, kalbėjo apie atliekų išvežimą, sakė, kad su R. V. konfliktuoja: „veliasi kažkoks konfliktas“. Ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad su nuteistuoju ir nukentėjusiuoju telefonu kalbėjo tik apie darbą. Taigi, priešingai, nei nurodyta apeliaciniame skunde, R. A. neparodė, kad pokalbio su R. J. metu pastarasis sakė, jog užmuš ar susidoros su R. V.
26. E. R. teisiamajame posėdyje parodė, kad 2022 m. birželio 16 d. 21.30 val. skambino R. V., po kelių minučių jis perskambino. Pokalbis truko apie dvi minutes. Jo metu girdėjo pikto, agresyvaus žmogaus balsą, keiksmažodį. R. V. pasakė „nekreipk dėmesio, jis girtas“ ir pokalbis nutrūko. Ikiteisminio tyrimo metu E. R. parodė, kad 21.37 val. jai paskambino R. V. ir pokalbio metu ji išgirdo kito vyro balsą. Jis buvo piktas, agresyvus, nusikeikė, šaukė. Kaip suprato, tas vyras klausė R. V., su kuo jis kalba. R. V. jai paaiškino, kad čia eilinį kartą neblaivus ir kad susiskambins kitą dieną. Pokalbis truko apie 2 min., grumtynių garsų negirdėjo.
27. Aptarti tarpusavyje nesusijusių liudytojų parodymai patvirtina, jog 2022 m. birželio 16 d. R. J. buvo neblaivus (tai, kaip minėta, akivaizdžiai matyti ir iš vaizdo įrašo, medicininių įrašų) bei konfliktavo su R. V., nežiūrint į tai, jie konflikto nematė ir neparodė iš R. V. ar R. J. girdėję apie nukentėjusiojo kokius nors papildomus grėsmę nuteistajam kėlusius veiksmus, išskyrus aptariamą užpuolimą plaktuku. Pastebėtina ir tai, kad išskyrus vieną smūgį plaktuku, užsimojimą suduoti antrą kartą ir nedetalizuotą „puolimą“, nuteistasis jokių savo atžvilgiu atliktų papildomų nukentėjusiojo veiksmų, nuo kurių jam būtų reikėję gintis, neįvardijo. Išskyrus žaizdą pakaušyje ir alkūnėje, nenurodė jokių kitų savo patirtų sužalojimų, todėl įvertinus nukentėjusiajam konstatuotų trauminių poveikių kiekį ir sunkumą (mažiausiai 5 trauminiai poveikiai, visumoje atitinkantys nežymaus sužalojimo mastą), tai, jog nuteistajam pakaušyje padaryta žaizda nebuvo itin didelė (pasak R. V., GMP darbuotoja įvertino kaip smulkmeną, jis pats į medikus nesikreipė, greičiausiai į įvykio vietą atvykęs L. A. parodė, kad matė įbrėžimą, kruviną tašką), seka logiška išvada, kad net ir tuo atveju, jei konfliktą iniciavo R. J., R. V. reakcija buvo neadekvati ir neproporcinga kilusiai grėsmei. Pastebėtina, kad pats R. V. parodė, jog R. J. plaktuku užsimojus antrą kartą, sugriebė už plaktuko ir galiausiai jį atėmė, vadinasi žaloti nukentėjusįjį nebuvo jokio reikalo. Iš čia seka, kad R. V. veiksmai iš gynybinių (sugriebimo už plaktuko ir deklaruojamo atstūminėjimo) netrukus peraugo į intensyvius puolamuosius. Tokioje konflikto eigoje teisė į būtinąją gintį nekyla.
28. R. V. ir R. J. gyveno bei dirbo tose pačiose patalpose. Iš nuteistojo, R. A. ir E. R. parodymų seka, kad R. J. elgesys R. V. gerokai erzino dar iki aptariamo konflikto. R. V. parodė, kad nukentėjusysis dvi savaites dirbo, dvi gėrė, būdavo agresyvus. Nuteistasis prašė darbdavio R. J. pakeisti kitu darbininku. R. A. parodė, kad nuteistasis skundėsi dėl nukentėjusiojo girtavimo darbo vietoje, atsikalbinėjimo. E. R. paliudijo, kad jai R. V. skundėsi kolegos išgėrinėjimu, kad jis yra agresyvus. Prieš pat įvykį vykusio pokalbio metu girdėjo, kaip R. J. trukdė R. V. kalbėtis su ja telefonu. Akivaizdu, jog R. V. nepasitenkinimas R. J. elgesiu buvo nuolatinio pobūdžio, todėl logiška, kad ne tik nukentėjusiojo sudavimas plaktuku per galvą, bet ir ilgalaikio pobūdžio erzinančio elgesio pasikartojimas, galėjo iššaukti stiprią, pykčio bei keršto, o ne savigynos vediną, nuteistojo reakciją, pasireiškusią puolamojo pobūdžio veiksmų panaudojimu prieš R. J. Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, susiklostę santykiai iki konflikto bei konflikto metu suduotų smūgių kiekis ir pobūdis rodo, jog R. V. turėjo tikslą sužaloti nukentėjusįjį.
29. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiamame nuosprendyje nuteistojo versija, jog jis veikė išimtinai besigindamas nuo R. J., atmesta motyvuotai ir pagrįstai. Nesutikti su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nėra jokio pagrindo. Iš bylos aplinkybių matyti, kad kilusios konfliktinės situacijos metu tikrai ne visi nuteistojo fizinio pobūdžio veiksmai buvo būtini, tam, kad išvengti R. J. su plaktuku keliamos grėsmės, R. V. pakako atimti iš nukentėjusiojo grėsmę keliantį įrankį, ką jis konflikto eigoje ir padarė. Smurtauti nukentėjusiojo atžvilgiu nebuvo jokios būtinybės, todėl už kilusias pasekmes jis skundžiamu nuosprendžiu nuteistas pagrįstai.
30. Teisėjų kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai ir kaltinimo faktinės aplinkybės patikslinimui, jog konfliktas įvyko arčiau 22 val. Nors R. J. ikiteisminio tyrimo metu iš tiesų nurodė, kad R. V. sudavė jam 21 val. (toks nusikalstamos veikos laikas buvo nurodytas ir kaltinamajame akte), tačiau byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad konfliktas įvyko arčiau 22 d. Iš liudytojos E. R. parodymų nustatyta, kad jos pokalbis su R. V. baigėsi 21.39 val., tuo tarpu į BPC skambinta jau 22.07 val. (BIRT ataskaitų žiūryklės duomenys (1 t., b. l. 5-6); BPC pateikti duomenys ir šio skambučio garso įrašo apžiūros protokolas (1 t., b. l. 128-132). Logiška, kad smurtiniai veiksmai buvo atlikti 21.39 val. ir 22.07 val. laikotarpyje, kuris yra labiau artimas 22 val., o ne 21 val. Toks nukentėjusiojo parodymų neatitikimas nėra esminis ir, kaip minėta, nesudaro pagrindo abejoti likusia jo parodymų dalimi.
31. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai R. J. dėl buvusio didelio jo girtumo vertino kaip mažiau pavojingą. Tokia apylinkės teismo išvada yra visiškai deklaratyvi, nepagrįsta byloje esančiais įrodymais. Iš liudytojų (L. A., A. K., R. S. ir kt.) parodymų seka, kad tiek nuteistasis, tiek nukentėjusysis įvykio vakarą buvo stipriai neblaivūs (į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyrių pristatytas R. V. blaivumą tikrintis atsisakė, tačiau girtumas nustatytas pagal požymius – stiprus alkoholio kvapas, nerišli kalba, eidamas svirduliavo 2 t., b. l. 12), abu vienas kito atžvilgiu smurtavo, todėl nėra pagrindo girtumo būklę vertinti kaip palankesnę tik vienam iš jų. Esant nurodytoms aplinkybėms, iš nuosprendžio motyvuojamosios dalies šalintinas argumentas, kad dėl girtumo R. J. buvo mažiau pavojingas, nei R. V.
32. Teisėjų kolegija taip pat pritaria apeliantui, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jo atsisakymą duoti parodymus pirmosios apklausos ikiteisminio tyrimo metu vertino kaip kaltę patvirtinantį jo siekį klaidinti teismą. Įtariamojo/kaltinamojo atsisakymas duoti parodymus ar atsakyti į tam tikrus klausimus yra įstatymo suteikta jo teisė, todėl savaime tai negali būti laikoma tokio asmens kaltės įrodymu. Atsižvelgiant į tai, iš nuosprendžio motyvuojamosios dalies šalintinas su R. V. susijęs argumentas, kad „pirmojoje apklausoje atsisakė duoti parodymus, ko nebūtų tikslo jam daryti, jei jis norėtų pateikti realią įvykio versiją“.
33. Nuteistasis prašo jį išteisinti, tai, sutinkamai su kasacinio teismo praktika, reiškia, kad apibrėžia pačias plačiausias apeliacinio skundo ribas. Tokiu atveju BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą visa apimtimi, taip pat ir dėl paskirtos bausmės (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-34/2010, 2K-190-648/2018). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, pakankamai išsamiai išanalizavęs visas R. V. bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, pagrįstai jam paskyrė laisvės apribojimo bausmę, kurios dydis yra mažesnis už šios bausmės nustatytą vidurkį (BK 48 straipsnio 2 dalis). Bausmių skyrimą reglamentuojančios normos pažeistos nebuvo, paskirta bausmė yra teisinga ir nėra aiškiai per griežta ar neproporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, todėl ją keisti nėra jokio teisinio pagrindo.
34. Vilniaus teritorinė ligonių kasa patyrė 143,86 EUR R. J. gydymo išlaidų, kurias pagrindė pateikdama Gydymo paslaugų apskaitos išrašą (1 t., b. l. 136-139). Atsižvelgiant į tai, jog žala nukentėjusiojo sveikatai buvo padaryta tyčiniais nuteistojo R. V. veiksmais, skundžiamu nuosprendžiu iš R. V. civilinio ieškovo Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai pagrįstai buvo priteista 143,86 EUR ir 5% metinių palūkanų už priteistą sumą nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo.
Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų
35. Vilniaus apygardos teisme gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2023 m. vasario 13 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kuria prašoma iš R. V. valstybės naudai priteisti 80 EUR valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susijusias su būtinu gynėjo dalyvavimu.
36. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka; kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos taip pat galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.
37. Šioje baudžiamojoje byloje apeliacinis procesas vyko pagal nuteistojo R. V. apeliacinį skundą. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistojo skundas šia nutartimi atmetamas kaip nepagrįstas, tai, jog R. V. vykdo individualią veiklą ir turi galimybę gauti legalias pajamas, taip pat tai, jog nėra duomenų, kad dėl sveikatos sutrikimų ar kitokių priežasčių jis šiuo metu būtų nedarbingas, ar teisinės pagalbos išlaidų sumokėjimas esmingai ir neproporcingai apsunkintų R. V. finansinę padėtį, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo tenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,
nutaria:
R. V. apeliacinį skundą atmesti.
Priteisti iš R. V. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos naudai 80 EUR (aštuoniasdešimt eurų) atstovavimo išlaidų, susidariusių apeliacinės instancijos teisme teikiant nuteistajam teisinę pagalbą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.