Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Marytės Mitkuvienės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. T. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2012 m. liepos 19 d. sprendimo, kuriuo ieškovų A. T. ir V. T. ieškinys atmestas, priimto civilinėje byloje Nr. 2-377-194/2012 pagal ieškovų A. T. ir V. T. ieškinį atsakovams akcinei bendrovei Ūkio bankui (šiuo metu bankrutuojantis), Kauno miesto 23 notarų biuro notarei J. M. dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu. Tretieji asmenys: uždaroji akcinė bendrovė „INVESTICIJŲ IR VERSLO GARANTIJOS“ ir bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Knituva“ (šiuo metu išregistruotas iš juridinių asmenų registro).

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Trečiasis asmuo UAB „INVESTICIJŲ IR VERSLO GARANTIJOS“ dėl ieškovų reikalavimų prašė spręsti teismo nuožiūra. Trečiasis asmuo nurodė, jog nėra įvykdęs įsipareigojimų pagal paskolos garantiją, kadangi jo atsakomybė yra subsidiari.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Pirmosios instancijos teismas neatskleidė ginčijamo vekselio išdavimo tikslo. Laidavimo sutartis turi būti rašytinė, todėl nustatytos formos nesilaikymas ginčijamą sandorį daro negaliojančiu. Hipotekos kreditorius turi teisę reikalauti išieškoti iš skolininko neįkeisto turto tik tada, kai baigiamas išieškojimas iš įkeisto turto. Todėl atsakovui šalia hipotekos pareikalavus ir vekselio, kaip prievolių užtikrinimo priemonės, buvo iškreipta vekselio, kaip vertybinio popieriaus, instituto esmė. Tai reiškia, jog vekselis negali būti sąlygine prievolės užtikrinimo priemone Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.70 straipsnio prasme. Ieškovas ginčijamą vekselį yra išrašęs kaip dokumentą, kuriam būdingi vekseliui nustatyti reikalavimai. Todėl minėtas dokumentas negali būti vertinamas kitaip nei vertybinis popierius, ir tuo labiau tapatinamas su prievolių užtikrinimo priemonėmis. Atsakovas AB Ūkio bankas, siekdamas patenkinti savo finansinį reikalavimą, įgijo teisę vienu metu lygiagrečiai pasinaudoti ir hipotekos, ir vekselio institutais. Ieškovai suklydo dėl atsakovo tyčinio elgesio (neatskleidus ieškovams tikrųjų ketinimų), siekiant juos suklaidinti ir taip palenkti V. T. išrašyti ginčo vekselį, o A. T. - laiduoti. Todėl ginčijamas vekselis turėjo būti pripažintas negaliojančiu CK 1.91 straipsnio pagrindu. Pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, jog ginčo šalys nėra lygiavertės. Bankui, kaip stipresniajai šaliai, turėjo būti žinomos teisės normos, reglamentuojančios vekselio institutą. Atsakovas turėjo domėtis teismų praktika ir veikti sąžiningai. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog ieškovai, išduodami vekselį, galėjo ir turėjo išsiaiškinti vekselio išdavimo ir vykdymo tvarką. A. T. vekselyje nurodytas, kaip laidavęs vekseliu, tačiau laidavimo sutartis su juo nebuvo sudaryta, todėl tokia prievolė pagal vekselį negalėjo atsirasti. Vekselis išrašytas 2009 m. birželio 26 d., todėl jį pateikti buvo galima per vienerius metus nuo jo išrašymo dienos - iki 2010 m. birželio 26 d. arba per dvi po jos einančias dienas, o vekselis apmokėjimui buvo pateiktas 2010 m. gruodžio 17 d. Tuo tarpu pagal kreditavimo sutarties nuostatas vekselis galėjo būti pateiktas apmokėti per 45 mėnesius, t. y. iki 2013 m. kovo 26 d. Todėl pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino materialinės teisės normas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Dėl bylos nagrinėjimo ribų ir naujų argumentų vertinimo

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad 2008 m. sausio 4 d. trečiasis asmuo UAB „Knituva“ ir atsakovas AB Ūkio bankas pasirašė kredito sutartį Nr. 01-002/08, kurios pagrindu UAB „Knituva“ buvo suteiktas kreditas (t. 1, b. l. 5-10). Trečiajam asmeniui išduoto kredito grąžinimas buvo užtikrintas šiomis priemonėmis: piniginių lėšų ir būsimų įplaukų į UAB „Knituva“ banko sąskaitą įkeitimu, prekių atsargų įkeitimu, UAB „Knituva“ priklausančios baldų gamybos įrangos bei kito ilgalaikio turto įkeitimu, UAB „INVESTICIJŲ IR VERSLO GARANTIJOS“ 50 procentų kredito dydžio garantija, UAB „Knituva“ paprastuoju 300 000 Lt sumos su 9,58 procentų metinėmis palūkanomis vekseliu, laiduotu ieškovų (kredito sutarties 1.10.1 punktas). 2009 m. birželio 26 d. susitarimu Nr. 1 šalys papildė kredito grąžinimo užtikrinimo priemonių sąrašą, įtraukiant ieškovui A. T. priklausančio žemės sklypo hipoteką ir ieškovo V. T. paprastąjį vekselį 275 000 Lt suma su 9,58 procentų metinėmis palūkanomis, laiduotą UAB „Knituva“ ir A. T. (t. 1, b. l. 37). 2009 m. birželio 26 d. ieškovas V. T. išdavė atsakovui AB Ūkio bankui 275 000 Lt vekselį, kuris buvo laiduotas ieškovo A. T. ir trečiojo asmens UAB „Knituva“ (t. 1, b. l. 11). Šiaulių apygardos teismo 2010 m. gruodžio 17 d. nutartimi trečiajam asmeniui UAB „Knituva“ iškelta bankroto byla. 2012 m. gruodžio 19 d. priimtas sprendimas dėl UAB „Knituva“ pabaigos (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Pirmosios instancijos teismui pateiktu ieškiniu, kurį vėliau patikslino, ieškovai prašė pripažinti negaliojančiais 2009 m. birželio 26 d. vekselį ir jo pagrindu 2010 m. gruodžio 17 d. atsakovės notarės J. M. išduotą vykdomąjį įrašą. Pirmosios instancijos teismui pateiktame ieškinyje ieškovai nurodė, jog ginčo vekselis yra sąlyginis, kadangi jame nurodyta, kad vekseliu laiduojama už UAB „Knituva“ įsipareigojimų AB Ūkio bankui įvykdymą pagal 2008 m. sausio 4 d. kredito sutartį. Ieškovų vertinimu, esant tokiai vekselio sąlygai, jis laikytinas negaliojančiu dėl formos trūkumų. Be to, ieškovai mano, jog atsakovas AB Ūkio bankas nepagrįstai savo turtinius interesus gina lygiagrečiai vykdant išieškojimą iš įkeisto turto ir pagal vekselį. Ieškovai taip pat nurodė, jog nagrinėjamu atveju buvo pažeista vykdomojo įrašo išdavimo tvarka, kadangi ginčo vekselis turėjo būti apmokėtas per 45 mėnesius nuo jo išrašymo dienos. Pirmosios instancijos teismui ieškinį atmetus, apeliaciniame skunde ieškovas A. T. nurodė, jog pirmosios instancijos teismas neatskleidė ginčijamo vekselio išdavimo tikslo. Nurodė, jog laidavimo sutartis turi būti rašytinė, todėl nustatytos formos nesilaikymas ginčijamą sandorį daro negaliojančiu. Pasak apelianto, hipotekos kreditorius turi teisę reikalauti išieškoti iš skolininko neįkeisto turto tik tada, kai baigiamas išieškojimas iš įkeisto turto. Apeliantų vertinimu, ginčo vekselis negali būti tapatinamas su prievolių užtikrinimo priemone, be to, bankas negalėjo patenkinti savo finansinio reikalavimo naudodamasis ir hipotekos, ir vekselio institutais. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog ieškovai suklydo dėl atsakovo tyčinio elgesio, siekiant juos suklaidinti ir taip palenkti V. T. išrašyti ginčo vekselį, o A. T. – laiduoti, todėl ginčijamas vekselis turėjo būti pripažintas negaliojančiu CK 1.91 straipsnio pagrindu. Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, jog ginčo šalys nėra lygiavertės, nepagrįstai sprendė, jog ieškovai, išduodami vekselį, galėjo ir turėjo išsiaiškinti vekselio išdavimo ir vykdymo tvarką. Pateiktu apeliaciniu skundu ieškovas taip pat palaikė pirmosios instancijos teismui išdėstytą poziciją, esą ginčijamas vykdomasis įrašas buvo išduotas prieš vekselyje nurodytą jo apmokėjimo terminą.

Teisėjų kolegija pažymi, jog apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis). Apeliaciniu skundu ieškovas A. T. papildomai įrodinėja atsakovo AB Ūkio banko veiksmų nesąžiningumą ir neteisėtumą teigdamas, jog ginčo vekselio išdavimas neatitiko ieškovų valios, vekselis buvo išduotas suklydus dėl jo esmės, atsakovui AB Ūkio bankui nesąžiningai suklaidinus ieškovus. Šių argumentų pagrindu apeliantas prašo ginčijamą sandorį pripažinti negaliojančiu CK 1.91 straipsnio pagrindu. Be to, pasak apelianto, ginčijamas vekselis prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, kadangi nebuvo sudaryta rašytinė laidavimo sutartis. Teisėjų kolegija pastebi, jog, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, ieškovai šiomis aplinkybėmis nesirėmė. Nors pirmosios instancijos teismas protingumo kriterijaus kontekste vertino ieškovo veiksmus sudarant ginčijamą sandorį, tačiau, kolegijos įsitikinimu, minėta aplinkybė, nesant ieškinyje suformuluoto reikalavimo pripažinti sandorį negaliojančiu CK 1.91 straipsnio pagrindu bei šio pagrindo (suklydimo, suklaidinimo) neįrodinėjant pirmosios instancijos teisme, nesukuria subjektinės teisės apeliantui apeliacinės instancijos teisme įrodinėti naują sandorio negaliojimo pagrindą. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nagrinėti apeliacinio skundo argumentų, kuriais papildomai įrodinėjimas ginčijamo vekselio negaliojimas dėl rašytinės laidavimo sutarties formos nesilaikymo ir CK 1.91 straipsnio pagrindu, kadangi šios aplinkybės nurodytos pažeidžiant CPK 306 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą draudimą.

Dėl vekselio, kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės

Kaip minėta, apeliantas skunde nurodė, jog pirmosios instancijos teismas neatskleidė ginčijamo vekselio išdavimo tikslo. Apeliantas palaikė nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nurodytą poziciją, jog vekselis negali būti naudojamas kaip prievolės užtikrinimo priemonė (pvz. garantija, laidavimas ar kt.), o vekselio rekvizitas, kuriuo jis susiejamas su kredito sutartimi, turi būti vertinamas kaip prieštaravimas vekselio abstraktumui. Be to, apeliantas kelia vekselio ir hipotekos santykio klausimą. Pasak apelianto, nebaigus išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto, negalėjo būti pradėtas išieškojimo procesas pagal vekselį. Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka.

Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau – ĮPVĮ) 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vekselis yra vertybinis popierius, kuriuo jį išrašęs asmuo be sąlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui arba įsako tai padaryti kitam. Kasacinis teismas 2007 m. spalio 1 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007, aiškindamas vekselio, kaip vertybinio popieriaus, teisinę prigimtį ir savybes, yra nurodęs, kad įstatymo nustatytas reikalavimas, jog vekselyje turi būti besąlyginis įsipareigojimas sumokėti jame nurodytą pinigų sumą (CK 1.105 straipsnio 1 dalis, ĮPVĮ 2 straipsnio 1 dalis, 3 straipsnio 2 punktas, 77 straipsnio 2 punktas) reiškia tai, kad vekselyje įtvirtinta mokėjimo prievolė ir iš jos atsiradusi reikalavimo teisė yra abstraktaus pobūdžio. Prievolės abstraktumas reiškia tai, kad: pirma, abstrakti prievolė yra savarankiška, t. y. jos nesieja teisinis ryšys su jos atsiradimo pagrindu; antra, abstrakčios prievolės subjektai negali remtis tokios prievolės atsiradimo pagrindo buvimu, jo galiojimu ar negaliojimu, reikalaudami vykdyti ar atsisakydami vykdyti pareigas, kilusias iš šios prievolės. Taigi vekselyje įtvirtintos prievolės abstraktumas reiškia tai, kad ši prievolė nesusijusi teisiniu ryšiu su vekselio išdavimo pagrindu, t. y. tuo teisiniu santykiu (tam tikru sandoriu), dėl kurio vekselis buvo išrašytas. Kita vertus, vekselio abstraktumo savybė negali būti suabsoliutinta. Neįmanoma paneigti to, kad yra tam tikras vekselyje įtvirtintos prievolės ir jos atsiradimo pagrindo ryšys, nes kiekviena prievolė, taigi ir įsipareigojimas pagal vekselį, atsiranda tam tikro teisinio santykio (sandorio) pagrindu. Taigi vekselio abstraktumo savybė nereiškia, kad vekselis gali patekti į apyvartą visiškai be jokio pagrindo arba visais atvejais likti apyvartoje po to, kai teismas konstatuoja jo išdavimo pagrindo negaliojimą, arba kai tas pagrindas išnyksta dėl kitų priežasčių (pavyzdžiui, pagal vekselio davėjo ir pirmojo vekselio įgijėjo, t. y. tiesioginių santykių, iš kurių kilusiu pagrindu vekselis buvo išrašytas, dalyvių susitarimą dėl pagrindinės prievolės pasibaigimo). Dėl vekselio išrašymo, kaip abstraktaus vienašalio sandorio, ir iš šio sandorio atsiradusios prievolės abstraktumo nurodytas teisinis ryšys yra netiesioginis ir dažniausiai „paslėptas“ nuo tų vekselių teisinių santykių dalyvių, kurie nėra tiesioginiai nurodyto teisinio santykio kontrahentai, t. y. nuo vėlesnių teisėtų vekselio turėtojų. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismui ieškovų pateiktų procesinių dokumentų bei apeliacinio skundo turinį, pastebi, jog apelianto pozicija dėl vekselio išdavimo tikslo yra dviprasmiška. Kaip minėta, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, ieškovai, argumentuodami teiginius dėl vekselio negaliojimo, nurodė, jog ginčo vekselio negaliojimą lemia jame nurodytas ryšys su pagrindine prievole pagal kredito sutartį, o apeliaciniame skunde nurodė, esą pirmosios instancijos teismas neatkleidė ginčo vekselio išdavimo tikslo. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ginčijamo vekselio ryšio su kredito sutartimi neginčijo ir atsakovai AB Ūkio bankas bei ginčijamą vykdomąjį įrašą išdavusi notarė. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes, sprendžia, jog byloje nėra ginčo dėl paminėtos aplinkybės, t. y. ryšio tarp kredito sutarties ir vekselio. Todėl kolegija sprendžia, jog apeliaciniame skunde visiškai nepagrįstai nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas neatskleidė ginčijamo vekselio išdavimo tikslo. Be to, atmesdama šį skundo argumentą teisėjų kolegija pastebi, jog iš paties ginčijamo vekselio turinio yra aiškus jo išdavimo tikslas – „Šiuo vekseliu laiduota UAB „Knituva“ įsipareigojimų AB Ūkio bankui įvykdymas pagal 2008 01 04 sutartį Nr. 01 - 002/08“. Nurodytų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, jog ginčijamo vekselio išdavimo tikslas yra aiškus – juo užtikrintas trečiojo asmens UAB „Knituva“ prievolių pagal kredito sutartį vykdymas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi kitus apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, jog apeliantas iš esmės ginčija galimybę civilinėje apyvartoje naudoti vekselį kaip prievolės užtikrinimo priemonę CK 6.70 straipsnio prasme, esą toks šio vertybinio popieriaus panaudojimas prieštarauja jo esmei – besąlygiškam įsipareigojimui. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais apelianto argumentais.

Pažymėtina, jog vekselio teisinės savybės lemia universalų šio vertybinio popieriaus naudojimą civilinėje apyvartoje. Teisėjų kolegija reiškia įsitikinimą, jog teisinė vekselio prigimtis lemia tai, kad vekselis gali atlikti ir tam tikrą prievolės pagal tą šalių teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio vekselis buvo išrašytas, įvykdymo užtikrinimo funkciją: vekselyje įtvirtintos prievolės specifika, t. y. jos abstraktumas ir besąlygiškumas, suteikia kreditoriui papildomą garantiją dėl to, kad skola jam bus grąžinta. Taigi plačiąja prasme vekselis atlieka prievolės pagal sandorį, iš kurio kilusių santykių pagrindu buvo išduotas vekselis, užtikrinimo funkciją dėl to, kad viena prievolė pakeičiama kita, daugiau formalia, be to, kuri vykdoma pagal vekselių teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Tačiau, atlikdamas nurodytą užtikrinimo funkciją, vekselis netampa garantija ar laidavimu. Minėta, kad skolininkas (vekselio davėjas), išduodamas vekselį, sukuria kreditoriaus (vekselio turėtojo) naudai jau visiškai kitą, negu jo įsipareigojimas pagal tą teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio išduodamas vekselis, prievolę – prievolę pagal vekselį. Be to, išrašius vekselį, sukuriamas naujas civilinių teisių objektas – vertybinis popierius. Dėl to dokumentas, atitinkantis įstatymo vekseliui nustatytus reikalavimus, negali būti vertinamas ne kaip vertybinis popierius ir juolab sutapatinamas su prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, plėtodamas pirmiau nurodytą kasacinę praktiką, pažymėjo, kad CK 6.70 straipsnio 1 dalyje yra išvardytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės (netesybos, laidavimas ir kitos), kitos CK šeštosios knygos penktojo skyriaus normos reglamentuoja šių priemonių taikymo tvarką, tačiau nurodytame CK straipsnyje išvardytų prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių sąrašas nėra baigtinis; jame nustatyta, kad sutartinė prievolė gali būti užtikrinta ir kitais sutartyje numatytais būdais. Pažymėtina, kad atskiruose įstatymuose tiesiogiai nustatyta, kad vekseliai gali būti naudojami kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonė (gali atlikti prievolės įvykdymo užtikrinimo funkciją). Pavyzdžiui, Vartojimo kredito įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vartojimo kredito davėjas turi teisę priimti vekselius iš kredito gavėjo ir kitų asmenų, siekdamas užtikrinti, jog vartojimo kredito gavėjo įsipareigojimai pagal vartojimo kredito sutartį bus įvykdyti. Taigi vekselis pagal savo universalų atsiskaitymo pobūdį gali būti naudojamas civilinėje apyvartoje kaip priemonė užtikrinti prievolės, kilusios iš sandorio, kurio sukurtų teisinių santykių pagrindu buvo išduotas, įvykdymą, tačiau kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo prievolė negali būti sutapatinama su CK šeštosios knygos penktajame skyriuje išvardytomis prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonėmis ir jam netaikytinos šio skyriaus normos, nes tiek jo išdavimą, tiek jame nurodytos pinigų sumos išieškojimą reglamentuoja atskiras ĮPVĮ, ir vekselio kaip prievolių, kilusių iš teisinių santykių, kurių pagrindu jis buvo išduotas, įvykdymo užtikrinimo priemonės taikymas neprieštarauja šiuo įstatymu nustatytam vekselio teisiniam reglamentavimui. Vekselio kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės naudojimas civilinėje apyvartoje sudaro kreditoriui galimybę paprasčiau, operatyviau ir ekonomiškiau gauti prievolės, kurios įvykdymas užtikrintas vekseliu, įvykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-343/2013). Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, jog apeliantas nepagrįstai nurodo, kad ginčijamas vekselis nagrinėjamu atveju negalėjo būti naudojamas kaip prievolės pagal kredito sutartį užtikrinimo priemonė. Priešingas šios aplinkybės vertinimas prieštarautų paminėtai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai praktikai.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti ir su apeliacinio skundo argumentu, kuriuo teigiama, jog kreditorius (nagrinėjamu atveju - atsakovas AB Ūkio bankas) neturi teisės vienu metu patenkinti savo finansinius reikalavimus realizuojant hipoteka įkeistą turtą ir vykdant išieškojimą pagal vekselį. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog išieškojimas iš hipoteka įkeisto turto yra baigtas, o šio išieškojimo procese atsakovo AB Ūkio banko finansiniai reikalavimai nebuvo visiškai patenkinti. Minėtą aplinkybę nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme patvirtino atsakovas AB Ūkio bankas ir trečiojo asmens UAB „Knituva“ bankroto administratorius (t. 1, b. l. 93-94). Todėl nustačius, jog lėšų, gautų pardavus hipoteka įkeistą turtą, nepakanka hipotekos kreditoriaus visiems reikalavimams patenkinti, kreditorius nagrinėjamu atveju pagrįstai inicijavo vykdymo procesą pagal ginčijamą vekselį (CK 4.193 straipsnio 1 dalis). Kita vertus, kreditoriaus, turinčio reikalavimo teisę į solidariuosius bendraskolius, reikalavimo į laiduotoją nukreipimas, nepasinaudojus daiktiniu prievolių įvykdymo užtikrinimo būdu (įkeitimu), nereiškia šio daiktinio prievolių įvykdymo būdo atsisakymo, išskyrus atvejus, kai šalys susitarė kitaip. Esant solidariajai skolininkų pareigai, materialiosios teisės normos suteikia kreditoriui teisę pasirinkti ne tik savo pažeistų teisių gynybos būdą, reikalavimo dalyką, bet ir nuspręsti, iš kokių asmenų reikalauti įvykdyti prievolę, jeigu prievolių užtikrinimo sutartyse nenustatyta kitaip. Jeigu reikalavimas patenkinamas ir iš įkeisto turto, ir iš laiduotojo, tai taikytinos nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančios teisės normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011 ). Ankstesnėje nutarties dalyje teisėjų kolegija minėjo, kad vekselio kaip vertybinio popieriaus abstrakti prievolė yra savarankiška, tačiau yra tam tikras vekselyje įtvirtintos prievolės ir jos atsiradimo pagrindo ryšys, nes kiekviena prievolė, taigi ir įsipareigojimas pagal vekselį, atsiranda tam tikro teisinio santykio (sandorio) pagrindu. Tai reiškia, kad sandorio, kurio pagrindu išduotas vekselis, teisinė padėtis (teisėtumas, vykdymo eiga, prisiimtų prievolių pasibaigimas) turi įtakos vekselio teisinei padėčiai. Aplinkybė, kad kreditorius, gindamas dėl sandorio netinkamo vykdymo pažeistas teises, pareiškia reikalavimus skolininkui ir vekselio davėjams, kurie užtikrino skolininko prievolės tinkamą įvykdymą, nesudaro teisinio pagrindo vekselį pripažinti negaliojančiu, nes kreditorius, esant pažeistai teisei, turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų skolininkas ir (ar) jo prievolės įvykdymą užtikrinę kiti asmenys. Kreditoriaus reikalavimo teisė apribota, ir iš už prievolės įvykdymą atsakingų asmenų (vieno ar visų) jis gali reikalauti tik tiek, kiek jo iš sandorio kilusi teisė pažeista ir kiek tai sureguliuota įstatymo. Todėl, kolegijos įsitikinimu, tuo atveju, kai vekselio turėtojas piktnaudžiauja vekselio teisiniais ypatumais (prievolės abstraktumu) ir taip pažeidžia vekselio davėjo teises, šis turi teisę pažeistas teises ginti įstatymo nustatyta tvarka (CPK 5 straipsnis).

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ginčijamas vekselis neturi formos trūkumų.

Dėl vekselio pateikimo apmokėti termino

Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ginčijamo vekselio pateikimo apmokėti terminai nėra pažeisti, o ginčijamas vykdomasis įrašas atsakovui AB Ūkio bankui atliktas teisėtai. Gi apeliantas, nesutikdamas su šia pirmosios instancijos teismo išvada, skunde nurodė, esą ginčijamas vekselis išrašytas 2009 m. birželio 26 d., todėl jį pateikti buvo galima per vienerius metus nuo jo išrašymo dienos - iki 2010 m. birželio 26 d. arba per dvi po jos einančias dienas, tačiau vekselis apmokėjimui buvo pateiktas 2010 m. gruodžio 17 d. Tuo tarpu pagal kredito sutarties nuostatas vekselis galėjo būti pateiktas apmokėti per 45 mėnesius, t. y. iki 2013 m. kovo 26 d. Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka.

Vekselio patikimumui civiliniuose santykiuose užtikrinti, o tai reiškia su vekseliu sietinoms asmenų teisėms apsaugoti, įstatyme nustatyti griežti vekselio formalumo ir abstraktumo reikalavimai. ĮPVĮ 3, 4, 77, 78 straipsniuose nurodyti formalūs reikalavimai – būtini vekselio rekvizitai – ir jų nebuvimo pasekmės: dokumentas, kuriame nėra būtinų rekvizitų, negalioja. Kolegija pažymi, jog apmokėjimo terminas vekselyje nurodomas dėl būtinybės apibrėžti reikalavimo pagal vekselį teisės egzistavimo laiką, taip pat siekiant sudaryti sąlygas įsipareigojimui pagal vekselį įvykdyti bei vekselio turėtojui tinkamai įgyvendinti protesto teisę vekselio neapmokėjus. Vekselio patikimumui civilinėje apyvartoje užtikrinti, mokėtojo ir vekselio turėtojo teisėtiems interesams apsaugoti ĮPVĮ pateiktas vekselio apmokėjimo terminų nurodymo būdų išsamus sąrašas. Pagal ĮPVĮ 35 straipsnio 1 dalį vekselis gali būti išrašytas apmokėti: 1) jį pateikus; 2) per tam tikrą laiką nuo pateikimo; 3) per tam tikrą laiką nuo išrašymo dienos; 4) nustatytą dieną. Pažymėtina, kad pagal ĮPVĮ nustatytą reglamentavimą nurodyti vekselyje mokėjimo terminą vis tik nėra būtina, nes įstatymo 4 straipsnyje nustatyta, jog vekselis, kuriame terminas nenurodytas, laikomas mokėtinu jį pateikus. Vekselis, mokėtinas jį pateikus, turi būti pateiktas apmokėti per vienerius metus nuo jo išrašymo dienos, tačiau vekselio davėjas gali šį laiką sutrumpinti arba pratęsti (ĮPVĮ 36 straipsnio 1 dalis). Apžvelgus nurodytas ĮPVĮ normas dėl vekselio mokėjimo terminų, matyti, kad jose nustatytu reglamentavimu siekiama mokėjimo terminų aiškumo ir apibrėžtumo. ĮPVĮ 35 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad vekseliai, kuriuose nurodyti kitokie, negu išvardyti šio straipsnio 1 dalyje, mokėjimo terminai arba vienas po kito einantys terminai, negalioja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-8/2007).

Teisėjų kolegija pastebi, jog ginčo vekselyje terminas nenurodytas, todėl apeliantas iš esmės pagrįstai mano, jog šis vekselis turėjo būti pateiktas apmokėjimui per vienerius metus nuo jo išdavimo. Tačiau nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar nėra pagrindo taikyti minėtą ĮPVĮ 36 straipsnio 1 dalies nuostatą dėl šio termino pratęsimo arba sutrumpinimo. Todėl ginčo vekselyje esant nuostatai, kuria „vekselio davėjas pratęsia šio vekselio, mokėtino jį pateikus, pateikimo apmokėti terminą ir šis vekselis gali būti pateiktas apmokėti per 45 (keturiasdešimt penkis) mėnesius nuo šio vekselio išrašymo dienos“, teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju vekselio davėjas tinkamai įstatymų nustatyta tvarka pratęsė ginčijamo vekselio apmokėjimo terminą (ĮPVĮ 36 straipsnio 1 dalis). Termino pateikti vekselį apmokėjimui formuluotės („per 45 mėnesius“) ir ĮPVĮ 35 straipsnio 1 dalies sisteminė analizė sudaro pagrindą išvadai, jog nagrinėjamu atveju vekselis galėjo būti pateiktas apmokėti bet kuriuo metu nuo jo išrašymo dienos iki 45 mėnesių termino pabaigos. Paminėtame kontekste teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentą, jog ginčo vekselis galėjo būti pateiktas tik pasibaigus šiam (45 mėnesių) terminui.

Kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nustatė ir įvertino teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą, teismo išvados pagrįstos bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą Šiaulių apygardos teismo sprendimą (CPK 329, 330 straipsniai), todėl skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2012 m. liepos 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.