Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Linas Šiukšta rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kaltinamojo A. S. gynėjo advokato Ričardo Suslavičiaus skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutarties, kuria kaltinamajam A. S. laikinai, iki bylos išnagrinėjimo teisme, apribota nuosavybės teisė į jam priklausantį ir esantį pas jį arba trečiuosius asmenis nekilnojamąjį, kilnojamąjį turtą ir pinigines lėšas, uždraudžiant šiuo turtu disponuoti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje A. S. kaltinamas pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, 228 straipsnio 2 dalį tuo, kad nuo 2002-11-11 iki 2008-10-10 būdamas 1991-11-04 įsteigtos AB „A“ (duomenys pakeisti) (įmonės kodas (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini), generalinio direktoriaus pavaduotoju ir valdybos pirmininko pavaduotoju, t. y. valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, o 2007-02-20 – 2007-05-08 bei 2008-02-04 – 2008-02-14 laikotarpiu ir UAB ,,B“ (duomenys pakeisti) konsultantu, einamų pareigų pagrindu savo žinioje turėdamas AB „A“ turtą ir turėdamas teisę duoti nurodymus dėl turto panaudojimo, pažeisdamas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (Žin., 1999, Nr. 66-2130) 15 straipsnio 1 dalies 1, 4, 5, 6 punktų nuostatas ir šiais pažeidimais diskredituodamas valstybės tarnautojo vardą, sumenkino AB „A“, kurios 68,7 % akcijų iki 2005-03-31 disponavo Valstybės įmonė Valstybės turto fondas, autoritetą jam pavaldžių ir kitų asmenų akivaizdoje, pažeisdamas AB „A“ įstatų 9 punkto nuostatą, kad „Bendrovės veiklos tikslai yra šių įstatų 10 punkte numatytos veiklos organizavimas ir vykdymas siekiant gauti pajamų ir pelno, tenkinti akcininkų turtinius interesus“, 2002-06-03 įstatų 45 punkto reikalavimus, kad „Bendrovės organai privalo veikti tik Bendrovės ir jos akcininkų naudai. Bendrovės valdymo organai neturi teisės priimti sprendimų ar atlikti kitų veiksmų, kurie pažeidžia Bendrovės įstatus ar priešingi įstatuose nurodytiems veikos tikslams, akivaizdžiai viršija normalią gamybinę-ūkinę riziką, yra akivaizdžiai ekonomiškai nenaudingi“, veikdamas bendrininkų grupe vieninga tyčia su AB „A“ generaliniu direktoriumi E. M. ir UAB „B“ direktoriumi V. S., 2003 m. rugsėjo 25 d. – 2008 m. kovo 5 d. laikotarpiu pagal iš anksto parengtą nusikalstamos veikos planą, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, siekdamas turtinės ir asmeninės naudos sau ir nusikaltimo bendrininkams, iššvaistė jo žinioje buvusį AB „A“ didelės vertės – 9 522 115, 66 Lt – turtą.A. S. taip pat kaltinamas pagal BK 223 straipsnio 1 dalį tuo, kad nuo 2008-11-20 iki 2009-09-01, būdamas 2003-09-25 įsteigtos UAB „B“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), (duomenys nesklebtini)) direktoriumi ir vieninteliu akcininku, 2008-11-20 – 2009-03-01 aplaidžiai tvarkė UAB ,,B“ buhalterinę apskaitą.Atliekant ikiteisminį tyrimą šioje baudžiamojoje byloje Vilniaus apygardos prokuratūros 2010 m. birželio 17 d. nutarimu, siekiant užtikrinti byloje pareikštą civilinį ieškinį, įtariamajam A. S. buvo laikinai apribota nuosavybės teisė į jam priklausantį turtą: negyvenamas patalpas – garažą, esantį (duomenys neskelbtini) pastate, dviejų kambarių butą, esantį (duomenys neskelbtini), 1250/416874 negyvenamosios patalpos – parkingo, esančio (duomenys neskelbtini), negyvenamas patalpas, pažymėtas 4-3, 4-4, 5-2, 5-4, 6-2, 6-3, esančias (duomenys neskelbtini), 2,1540 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), 4,6300 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Baudžiamąją bylą su kaltinamuoju aktu perdavus į teismą, Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 3 d. nutartimi, siekiant užtikrinti byloje AB „A“ pareikštą 2 757 795,31 Lt Eur (9 522 115, 66 Lt) dydžio civilinį ieškinį, kaltinamajam A. S. paskirtos procesinės prievartos priemonės – laikino nuosavybės teisės apribojimo į minėtą turtą – terminas pratęstas iki bylos išnagrinėjimo teisme. Be to, Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 3 d. nutartimi kaltinamajam A. S. laikinai, iki bylos išnagrinėjimo teisme, apribota nuosavybės teisė į UAB „B“ 100 procentų akcijų ir AB „A“ 29 501 vnt. paprastųjų vardinių akcijų, kurių nominali vertė 29 501 Lt. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 8 d. nutartimi, tenkinant antstolio R. V. prašymą, panaikintas laikinas nuosavybės teisės apribojimas į kaltinamajam A. S. priklausantį turtą – butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini), ir 2,1540 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartimi, teismui padarius išvadą, kad byloje būtina paskirti laikiną nuosavybės teisės apribojimą į kaltinamajam A. S. priklausantį turtą, galimai atsiradusį po Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 3 d. nutarties priėmimo, laikinai, iki bylos išnagrinėjimo teisme, apribota nuosavybės teisė į A. S. priklausantį ir esantį pas jį arba trečiuosius asmenis nekilnojamąjį, kilnojamąjį turtą ir pinigines lėšas, uždraudžiant šiuo turtu disponuoti. Kaltinamojo A. S. gynėjas skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartį, nes ji nepagrįsta, neteisėta ir nemotyvuota. Kaltinamojo A. S. gynėjas teigia, kad papildomai taikyti laikiną nuosavybės teisės apribojimą į A. S. priklausantį turtą, galimai atsiradusį po 2011 m. birželio 3 d. nutarties priėmimo, nėra pagrindo. Nurodo, kad AB „A“ tapačius civilinius ieškinius buvo (yra) pareiškusi UAB „B“, tai patvirtina kartu su skundu pateikti teismų sprendimai – Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. birželio 21 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-22/2013, Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 14 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-21-560/2012, Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 23 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. A2-105-340/2014. Be to, Vilniaus apygardos teisme šiuo metu nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-514-232/2017, iškelta pagal AB „A“ civilinį ieškinį UAB „B“ dėl žalos (įskaitant dėl nekilnojamojo turto mokesčio, žemės nuomos mokesčio ir komunalinių paslaugų), kurią civilinis ieškovas AB „A“ civiliniame ieškinyje nurodo kaip 530 567,82 Eur (1 831 944,56 Lt), kurios reikalauja iš kaltinamojo A. S.. Aplinkybė, kad nebuvo pagrindo reikšti papildomą prašymą taikyti laikiną nuosavybės teisės apribojimą į kaltinamajam A. S. priklausantį turtą, galimai atsiradusį po 2011 m. birželio 3 d. nutarties priėmimo, civiliniam ieškovui AB „A“ buvo žinoma, todėl nepagrįstų reikalavimų reiškimas turi būti vertinami kaip piktnaudžiavimas teise ir nesąžiningas civilinio ieškovo elgesys. Teismui tokį prašymą patenkinus, buvo sudarytos sąlygos nesąžiningam procesinių teisių naudojimui, pažeistos BPK nuostatos, įtvirtinančios teisingą ir objektyvų teismo procesą, taip pat pažeistas teisėjo vadovavimo procesui principas. Gynėjas pažymi, kad civilinio ieškovo AB „A“ nesąžiningi, priešingi teisei veiksmai dėl iš esmės to paties ginčo ne kartą buvo konstatuoti ir civiliniame procese (pavyzdžiui, 2010 m. vasario 18 d. kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2010, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 2 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-1830-972/2013). Gynėjas nurodo, kad laikino nuosavybės teisės apribojimo tikslas yra užtikrinti, jog kaltinamajam nebūtų sudarytos sąlygos atlikti nesąžiningus veiksmus, kurie sukliudytų būsimo galimo civiliniam ieškovui palankaus teismo nuosprendžio dėl žalos atlyginimo įvykdymą. Vadovaujantis BPK 113 straipsnio 2 dalimi, tais atvejais, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo BPK nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Atsižvelgiant į tai, klausimas dėl baudžiamosios procesinės prievartos priemonės taikymo, gynėjo teigimu, neatsiejamai turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į baudžiamosios bylos ratio decidendi bei į teismo išaiškinimus dėl nuosavybės teisės apribojimų civilinėse bylose. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad civiliniame procese pagrindas užtikrinti pareikštą ieškinį atsiranda, kai yra konkretūs faktai, leidžiantys daryti prielaidą, kad nesiėmus užtikrinimo priemonių, bus apsunkintas teismo sprendimo įvykdymas, t. y. laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti būsimo procesinio sprendimo byloje realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taip pat kasacinis teismas yra nurodęs, kad realia grėsme laikomi realūs veiksmai su atsakovo turtu bei turi būti pateikti neginčijami įrodymai pagrindžiantys realią grėsmę pareiškėjo interesams (Teismų praktika, 2003 m., Nr. 19, p. 251). Šioje baudžiamojoje byloje kaltinamasis aktas surašytas 2011 m. balandžio 1 d. ir byla buvo perduota teisminiam nagrinėjimui. Apygardos teismas skundžiamoje nutartyje nenurodė jokių aplinkybių, patvirtinančių, kad A. S. per daugiau nei šešerius metus, kai byla yra nagrinėjama, būtų atlikęs kokius nors nesąžiningus veiksmus, kurie sukliudytų būsimo galimo civiliniam ieškovui palankaus teismo nuosprendžio dėl žalos atlyginimo įvykdymą, t. y. nenurodė, kokie konkretūs faktai patvirtina, kad šis kaltinamasis tiek per nurodytą laikotarpį, tiek ateityje stengsis realizuoti savo turtą, kad išvengtų galimo priverstinio teismo nuosprendžio vykdymo. Vien tai, kad civilinis ieškovas AB „A“ yra pareiškęs reikalavimą priteisti iš kaltinamojo A. S. 2 757 795,31 Eur, realios grėsmės, jog galimai palankus civiliniam ieškovui AB „A“ nuosprendis gali likti neįvykdytas, automatiškai nesukelia. Kaltinamasis A. S. nėra įsipareigojęs prieš jokius trečiuosius asmenis dėl jam priklausančio ir jau ankstesne teismo nutartimi areštuoto turto perleidimo, nėra ir neketina sudaryti jokių pirkimo-pardavimo preliminarių susitarimų, dovanojimo, mainų ar kitokių sandorių, kurių pagrindu nuosavybės teisė galėtų pereiti tretiesiems asmenims, ir nėra atlikęs jokių veiksmų, kuriais būtų siekiama perleisti ar paslėpti turtą. Grėsmės teismo nuosprendžio dėl civilinio ieškinio įvykdymui atsiradimo tikimybė turi būti pagrįsta. Civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje pateikimas pats savaime nesuteikia pranašumo kitos šalies atžvilgiu ir atitinkamai nesudaro pagrįsto ir teisėto pagrindo taikyti laikiną nuosavybės teisės apribojimą, nes tiek kreipimasis į teismą, tiek pareikštų reikalavimų pobūdis ir mastas iš esmės priklauso nuo pareiškėjo valios, kuri, kaip minėta, įgyvendinama nesąžiningai. Civilinis ieškinys šiuo metu nėra patenkintas, o kaltinamojo A. S. kaltė dar neįrodyta. Be to, būtina atsižvelgti ir į civiliniame procese priimtus apeliacinės instancijos teismo išaiškinimus, kad vien didelė ieškinio suma nėra pakankamas pagrindas taikyti ieškovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones – viso atsakovui priklausančio turto areštą (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-969/2010). Be to, išnagrinėjus bylą bei priėmus galimai civiliniam ieškovui palankų nuosprendį dėl civilinio ieškinio patenkinimo, bus vykdomas ir kaltinamojo A. S. turtas areštuojamas priverstinio vykdymo procese (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 675 straipsnis). Visos šios aplinkybės rodo, kad apygardos teismas iš esmės nevertino civilinio ieškovo AB „A“ papildomo prašymo dėl laikino nuosavybės teisių apribojimo taikymo pagrįstumo iš esmės, šį prašymą tenkino formaliai, neįvertinęs, jog neegzistuoja jokie konkretūs faktai, leidžiantys daryti prielaidą, kad netaikius procesinės prievartos priemonės – laikino nuosavybės teisių apribojimo į kaltinamajam priklausantį turtą – bus apsunkintas galimai pareiškėjui AB „A“ palankaus teismo nuosprendžio dėl civilinio ieškinio patenkinimo įvykdymas.Kaltinamojo A. S. gynėjas pažymi, kad Lietuvos apeliacinis teismas ne vienoje baudžiamojoje byloje sprendžiant laikino nuosavybės teisės apribojimo klausimą, išaiškino, jog siekiant teisingai išspręsti klausimą dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo, būtina atsižvelgti ne tik į tai, kad būtų atlyginta civiliniuose ieškiniuose nurodyta turtinė žala, taip pat į tai, ar užtikrintas turto konfiskavimas baudžiamojoje byloje, bet ir į tai, ar laikinai apribojus fizinio asmens teises nebus neproporcingai pažeistos asmens, kuriam taikoma procesinė prievartos priemonė, teisės bei teisėti interesai. Būtina atsižvelgti į bendruosius proceso teisingumo, ekonomiškumo – draudimo taikyti didesnius suvaržymus, nei absoliučiai būtina, siekiant užtikrinti būsimo nukentėjusiajam (ieškovui) palankaus teismo sprendimo įvykdymą, protingumo – kad būtų paliekama neareštuota tam tikra pajamų dalis, kuri reikalinga būtiniems poreikiams tenkinti, proporcingumo ir kitus principus, atitinkančius visų, tiek nukentėjusiojo (ieškovo), tiek įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto (pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2017-07-05 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1S-207-177/2017, 2014 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-792/2014; 2015 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-898-180-2015 ir kt.). Gynėjas nurodo, kad kaltinamasis A. S. yra bedarbis, nuo 2017 m. rugsėjo 14 d. jam paskirta nedarbo socialinio draudimo išmoka. Banko sąskaita, į kurią pervedamos A. S. priklausančios nedarbo socialinio draudimo išmokos, skundžiama nutartimi buvo areštuota, nors CPK 738 straipsnyje numatyta, kad iš laikinojo nedarbingumo atvejais mokamų socialinio draudimo pašalpų, nedarbo socialinio draudimo išmokų išieškoti galima tik pagal teismo sprendimą dėl išlaikymo išieškojimo ir pagal teismo sprendimą dėl žalos, padarytos suluošinimu ar kitaip sužalojus sveikatą, taip pat atėmus maitintojo gyvybę, atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, kad civilinis ieškinys yra pareikštas ne dėl išlaikymo išieškojimo ar dėl žalos, padarytos suluošinimu ar kitaip sužalojus sveikatą, taip pat atėmus maitintojo gyvybę, atlyginimo, kaltinamojo A. S. gaunama nedarbo socialinio draudimo išmoka negalėjo būti areštuota. Be to, byloje esantys medicininiai dokumentai, teisme apklaustų kaltinamojo A. S. gydytojų parodymai patvirtina, kad pastarasis sunkiai serga ir jam reikalingos lėšos gydymuisi. Kartu su šiuo skundu papildomai teikiamas VšĮ Karoliniškių poliklinikos 2017-11-23 medicinos dokumentų išrašas/siuntimas papildomai patvirtina ir tai, jog šiuo metu kaltinamojo A. S. sveikatos būklė dar labiau pablogėjo. Taigi papildomai pritaikius laikiną nuosavybės teisių apribojimą į visas kaltinamojo A. S. pinigines lėšas, pastarasis neturės galimybės nusipirkti vaistų, atsiskaityti už medicininius tyrimus, procedūras, kurios nėra kompensuojamos, naudotis kitomis būtinomis mokomomis medicininėmis paslaugomis. Apygardos teismas, tenkindamas civilinio ieškovo AB „A“ prašymą paskirti laikiną nuosavybės teisių apribojimą į kaltinamajam priklausančias pinigines lėšas, neatsižvelgė į kaltinamojo A. S. interesus ir tas neigiamas pasekmes, kurias sukels jų areštas. Kaltinamojo A. S. gynėjo skundas tenkinamas iš dalies.Baudžiamojo proceso įstatymas įpareigoja ikiteisminio tyrimo pareigūnus, prokurorą ir teismą imtis priemonių galimam civiliniam ieškiniui užtikrinti: surasti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veiksmus materialiai atsakingiems asmenims priklausantį turtą ir laikinai apriboti nuosavybės teisę į jį (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 116 straipsnis). Vadovaujantis BPK 151 straipsnio 1 dalimi, civiliniam ieškiniui, galimam turto konfiskavimui arba išplėstiniam turto konfiskavimui užtikrinti prokuroro nutarimu įtariamajam ar pagal įstatymus materialiai atsakingam už įtariamojo veiksmus fiziniam asmeniui arba fiziniams asmenims, kurie turi nusikalstamu būdu gautą ar įgytą arba BK 72³ straipsnyje nurodytus požymius atitinkantį konfiskuotiną turtą, gali būti skiriamas laikinas nuosavybės teisės apribojimas. Taigi procesinė prievartos priemonė – laikinas nuosavybės teisės apribojimas – gali būti taikoma esant bent vienam iš dviejų pagrindų, t. y. procese turi būti užtikrintas civilinis ieškinys arba turto konfiskavimas. Jokių išlygų ar papildomų sąlygų laikinam nuosavybės teisės apribojimui baudžiamojo proceso įstatymas nenumato. Pažymėtina, kad BPK 116 straipsnyje įtvirtinta teismo pareiga imtis priemonių civiliniam ieškiniui užtikrinti išlieka aktuali viso baudžiamojo proceso metu. Pagrindinis tikslas laikinai apribojant nuosavybės teisę yra išsaugoti turtą, kad jis nebūtų paslėptas, sunaudotas ar sunaikintas. Be to, ši procesinė prievartos priemonės yra laikina, jos taikymas gali būti panaikintas nepasitvirtinus kaltinimams ar paaiškėjus kitoms priežastims, dėl kurių laikino nuosavybės teisės apribojimo taikymas būtų netikslingas (BPK 151 straipsnio 8 dalis). A. S. šioje baudžiamojoje byloje kaltinamas tuo, kad būdamas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, veikdamas bendrininkų grupe su AB „A“ generaliniu direktoriumi E. M. ir UAB „B“ direktoriumi V. S., piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, siekdamas turtinės bei asmeninės naudos sau ir nusikaltimo bendrininkams, iššvaistė jo žinioje buvusį AB „A“ didelės vertės – 9 522 115, 66 Lt (2 757 795,31 Lt Eur) – turtą. Skundą nagrinėjančio teismo vertinimu, baudžiamojoje byloje surinkti faktiniai duomenys leidžia manyti, kad A. S. galėjo padaryti nusikalstamą veiką, dėl kurios AB „A“ patyrė turtinę žalą. Byloje yra AB „A“ pareikštas civilinis ieškinys 2 757 795,31 Lt Eur (9 522 115, 66 Lt) sumai. Taigi vienas iš BPK 151 straipsnio 1 dalyje numatytų alternatyvių pagrindų taikyti kaltinamajam A. S. laikiną nuosavybės teisės apribojimą į jam priklausantį turtą nėra išnykęs. Be to, pareikšto civilinio ieškinio suma yra didelė, o tai savaime padidina būsimo galimo civiliniam ieškovui palankaus teismo sprendimo dėl žalos atlyginimo neįvykdymo riziką. Gynėjas skunde akcentuoja, kad kaltinamasis A. S. per daugiau nei šešerius metus, kai byla nagrinėjama teisme, neatliko jokių nesąžiningų veiksmų, kurie sukliudytų būsimo galimo civiliniam ieškovui palankaus teismo sprendimo dėl žalos atlyginimo įvykdymą, tačiau, kaip matyti iš bylos, visas teisėsaugos institucijoms žinomas A. S. priklausantis turtas per šį laikotarpį buvo areštuotas, taigi, atlikti kokius nors nesąžiningus veiksmus su šiuo turtu A. S. neturėjo galimybės. Be to, kaip matyti iš bylos duomenų, laikinas nuosavybės teisės apribojimas į dalį A. S. priklausančio nekilnojamo turto, t. y. butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini), ir 2,1540 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo panaikintas, paaiškėjus, kad šis turtas yra įkeistas hipotekos kreditoriui – AB SEB bankui, kuris, vadovaujantis civilinio proceso įstatymo nuostatomis, turi pirmenybę prieš kitus kreditorius, siekiant priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto. Taigi, įvertinęs pirmiau aptartų aplinkybių visumą, skundą nagrinėjantis teismas daro išvadą, kad šiuo atveju apygardos teismas pagrįstai konstatavo būtinumą taikyti laikiną nuosavybės teisės apribojimą į kaltinamajam A. S. priklausantį turtą, taip pat ir galimai atsiradusį po Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 3 d. nutarties priėmimo. Atkreiptinas gynėjo dėmesys, kad šioje proceso stadijoje klausimai dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo, kaip ir dėl kaltinamojo kaltės, nėra sprendžiami, tai bus padaryta pirmosios instancijos teismui bylą išnagrinėjus iš esmės ir priėmus galutinį procesinį sprendimą. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, skundą nagrinėjantis teismas nepasisako ir dėl gynėjo kartu su skundu pateiktų teismo sprendimų, priimtų civilinio proceso tvarka nagrinėjant įvairius ginčus tarp AB „A“ ir UAB „B“. Skundą nagrinėjantis teismas sutinka su gynėjo argumentais, kad apygardos teismas, apribodamas kaltinamojo A. S. nuosavybės teisę ne tik į visą jam priklausantį nekilnojamąjį bei kilnojamąjį turtą, bet ir į visas pinigines lėšas, uždraudžiant jomis disponuoti, nesivadovavo proporcingumo principu, įpareigojančiu teismą, sprendžiantį dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo taikymo, įvertinti tiek nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo, tiek ir kaltinamojo teisėtus interesus, nei vienam iš jų nesuteikiant nepagrįsto prioriteto. Taip pat teismas nesivadovavo minėto principo pagrindu formuojama teismų praktika, pagal kurią, taikant procesinę prievartos priemonę – laikiną nuosavybės teisės apribojimą – fiziniam asmeniui, paprastai paliekama galimybė naudotis tam tikra pajamų dalimi, reikalinga būtiniems kasdieniams poreikiams tenkinti (pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. rugsėjo 6 d. nutartis byloje Nr. 1S-298-449/2016, Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartis byloje Nr. 1S-207-177/2017). Skundą nagrinėjantis teismas daro išvadą, kad ir šiuo atveju kaltinamajam A. S. turi būti palikta galimybė disponuoti lėšomis, reikalingomis būtiniems kasdieniams poreikiams patenkinti. Todėl apygardos teismo nutartis dalyje dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo į pinigines lėšas keičiama. Kaip matyti iš skundą nagrinėjančiam teismui pateiktų dokumentų, A. S. šiuo metu yra bedarbis, jam Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 2017 m. rugsėjo 18 d. sprendimu Nr. NI_SP1-5534 paskirta nedarbo socialinio draudimo išmoka, kuri pervedama į asmeninę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią „Nordea Bank“ AB, Lietuvos filiale, ir šiuo metu vidutiniškai sudaro 474,60 Eur per mėnesį (t. 1, b. l. 44-46). CPK 738 straipsnyje, reglamentuojančiame išieškojimą iš socialinio draudimo išmokų, nustatyta, kad iš nedarbo socialinio draudimo išmokų išieškoti galima tik pagal teismo sprendimą dėl išlaikymo išieškojimo ir pagal teismo sprendimą dėl žalos, padarytos suluošinimu ar kitaip sužalojus sveikatą, taip pat atėmus maitintojo gyvybę, atlyginimo. Taigi, įvertinęs šią civilinio proceso įstatymo nuostatą, kaltinamajam A. S. inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 184 straipsnio 2 dalyje, sunkumą ir pobūdį (nusikaltimas nuosavybei), taip pat pareikšto civilinio ieškinio dydį, skundą nagrinėjantis teismas daro išvadą, kad laikinas nuosavybės teisės apribojimas į kaltinamajam A. S. priklausantį nekilnojamąjį, kilnojamąjį turtą bei pinigines lėšas, leidžiant jam per mėnesį laisvai disponuoti asmeninėje banko sąskaitoje esančiomis piniginėmis lėšomis, neviršijant gaunamos nedarbo socialinio draudimo išmokos, bus adekvati ir proporcinga procesinė prievartos priemonė. Apygardos teismas laikiną nuosavybės teisės apribojimą A. S. paskyrė iki bylos išnagrinėjimo teisme. Teismo sprendimas taikyti šią procesinę prievartos priemonę neapibrėžtam terminui neatitinka baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Vadovaujantis BPK 151 straipsnio 7 dalimi, baudžiamosiose bylose dėl sunkių ir labai sunkių nusikaltimų laikino nuosavybės teisės apribojimo termino pratęsimų skaičius neribojamas, tačiau tai nereiškia, kad įstatymų leidėjas suteikia teismui teisę paskirti šią procesinę prievartos priemonę neapibrėžtam laikui. BPK 151 straipsnio 6 dalyje, reglamentuojančioje laikino nuosavybės teisės apribojimo taikymo terminus, nustatyta, kad prokuroro nutarimu paskirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas negali trukti ilgiau kaip šešis mėnesius. Šis terminas ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi gali būti pratęstas, tačiau ne daugiau kaip du kartus po tris mėnesius. Atsižvelgiant į šias baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas bei vadovaujantis teismų praktika, skundžiama nutartis keičiama ir dalyje dėl paskirtos procesinės prievartos priemonės taikymo termino, nustatant konkretų įstatyme įtvirtintą trijų mėnesių laikino nuosavybės teisės apribojimo terminą. Priimdamas šioje byloje nuosprendį pirmosios instancijos teismas klausimą dėl procesinių prievartos priemonių, taip pat ir dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo turės išspręsti taip, kaip tai numatyta BPK 307 straipsnyje. Užtrukus teisminiam bylos nagrinėjimui ir nepriėmus nuosprendžio iki termino, kuriam laikinai apribota kaltinamojo A. S. nuosavybės teisė, teismas turės spręsti klausimą dėl tolesnio BPK 151 straipsnio taikymo (laikino nuosavybės teisės apribojimo termino pratęsimo arba panaikinimo) šio straipsnio 6 arba 8 dalyse nustatyta tvarka.Teisėjas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartį pakeisti.

- A. S., a. k. (duomenys neskelbtini) gali per mėnesį disponuoti asmeninėje sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), „Nordea Bank“ AB, Lietuvos filiale, esančiomis piniginėmis lėšomis, neviršijant 474,60 Eur sumos;

- laikinas nuosavybės teisės apribojimas į A. S. priklausantį ir esantį pas jį arba trečiuosius asmenis nekilnojamąjį, kilnojamąjį turtą ir pinigines lėšas, uždraudžiant šiuo turtu disponuoti, išskyrus asmeninėje sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), „Nordea Bank“ AB, Lietuvos filiale, esančias pinigines lėšas, kurių suma per mėnesį neviršija 474,60 Eur, skiriamas trims mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2017 m. lapkričio 16 d.

Nutarties nuorašą išsiųsti kaltinamajam A. S., turto arešto aktų registro tvarkytojui, „Nordea Bank“ AB, Lietuvos filialui, prokurorei.

Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.