- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-06-10
- Bylos Nr.
- 2-969/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alė Bukavinienė, Konstantinas Gurinas, Nijolė Piškinaitė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės ,,IREC LT“
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei ,,Vaidora“
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Konstantino Gurino ir Nijolės Piškinaitės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,IREC LT“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 24 d. nutarties, kuria prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkintas, civilinėje byloje Nr. B2-4709-661/2010 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,IREC LT“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei ,,Vaidora“ dėl bankroto bylos iškėlimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas UAB „IREC LT“ kreipėsi į teismą, prašydamas iškelti bankroto bylą UAB „Vaidora“. Ieškinio užtikrinimui ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovo UAB „Vaidora“ nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, pinigines lėšas ar turtines teises bei sustabdyti išieškojimus ir turto realizavimą pagal vykdomuosius dokumentus.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2010 m. kovo 24 d. nutartimi prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkino. Teismas nurodė, kad pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra faktinės aplinkybės, kurios leidžia padaryti išvadą, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar tapti negalimas (CPK 144 str. 1 d.), t. y. asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi nurodyti faktines aplinkybes ir jas pagrįsti įrodymais, kurie leistų manyti, kad ieškinio tenkinimo atveju teismo sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti arba tapti neįmanomas. Teismo teigimu, ieškovas nepateikė teismui jokių įrodymų apie atsakovo turtinę padėtį bei apie tai, kad UAB „Vaidora“ gali perleisti savo turtą tretiesiems asmenims, jį paslėpti, sunaikinti, sąmoningai sumažinti jo vertę ar atlikti kitokius nesąžiningus ar neteisėtus veiksmus. Teismo manymu, viso atsakovui priklausančio turto areštas galėtų nepagrįstai sutrikdyti įmonės veiklą ir padaryti jai nepataisomą žalą. Be to, ieškovas, siekdamas prisiteisti jam galimai priklausančią pinigų sumą, gali kreiptis į teismą su ieškiniu bendra tvarka ir prašyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ieškinio ribose. Teismas paaiškino, kad išieškojimas iš atsakovo UAB „Vaidora“ pagal vykdomuosius dokumentus sustabdomas nepaisant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ar jų netaikymo, kadangi toks sustabdymas vyksta ne teismo nutarties, bet įstatymo pagrindu, esant teisiškai reikšmingai aplinkybei – teisme priėmus pareiškimą dėl bankroto bylos atsakovui iškėlimo (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 9 str. 3 d.).
Šalies argumentai
Ieškovas UAB „IREC LT“ atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 24 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovo prašymą tenkinti. Skunde nurodo, kad teismas, priimdamas nutartį, neatsižvelgė į tai, kad ieškovo reikalavimas yra turtinis, prašoma priteisti suma – 78 585,22 Lt pagal teismų praktiką yra laikytina didele, atsakovas vengia atsiskaityti su ieškovu ilgą laiką, atsakovo turtinė padėtis nėra žinoma, todėl nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali pasunkėti arba tapti negalimas teismo sprendimo įvykdymas.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta (CPK 320 str. 1 d., 338 str.).
Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymo galimybė pasunkėtų arba įvykdymas pasidarytų nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Tokių priemonių taikymo pagrindu yra pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo procesinio sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. CPK 185 straipsnis įpareigoja teismą įvertinti byloje esančius įrodymus pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Šia įrodymų vertinimo taisykle yra grindžiamas ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumas, pirmiausiai įvertinant galimą grėsmę būsimo teismo procesinio sprendimo įvykdymui ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumą siekiamiems tikslams. Kai sprendžiama dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bankroto procese, turi būti vadovaujamasi ne tik CPK, bet ir Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo nuostatomis. ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalies 5 punktas nustato, kad teismas, gavęs pareiškimą iškelti bankroto bylą, gali teismo arba suinteresuoto asmens iniciatyva taikyti laikinąsias apsaugos priemones CPK nustatyta tvarka, galiosiančias iki nutarties iškelti bankroto bylą ar atsisakyti ją kelti įsiteisėjimo. Šia norma siekiama apsaugoti ne tik ir ne tiek ieškovo, siūlančio iškelti įmonei bankroto bylą, bet įmonės, kuri gali būti pripažinta nemokia, visų kreditorių teises. Tačiau tokios priemonės atsakovo atžvilgiu gali būti taikomos tik tuomet, kai teismui pateikiami įrodymai apie atsakovo nemokumą. Jeigu tokie įrodymai nepateikiami, nėra pagrindo iš esmės apsunkinti mokios įmonės veiklą.
Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 178 str.). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad ieškovas, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovo UAB „Vaidora“ nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, pinigines lėšas ar turtines teises bei sustabdyti išieškojimus ir turto realizavimą pagal vykdomuosius dokumentus, nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių atsakovo blogą turtinę padėtį. Apeliantas atskirajame skunde pripažino, kad jam atsakovo turtinė padėtis nėra žinoma. Vien didelė ieškinio suma nėra pakankamas pagrindas taikyti ieškovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones – viso atsakovui priklausančio turto areštą.
Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį ir naikinti ją atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 329 str. 1 d., 263 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 24 d. nutartį palikti nepakeistą.