Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Irmos Čuchraj, Aušros Maškevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės „Plus Plus Capital“ AS apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Plus Plus Capital“ AS ieškinį atsakovui A. N. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

5. Atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikta.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas.

6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

7. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalies, kuria iš dalies netenkintas ieškovės palūkanų ir delspinigių reikalavimas, teisėtumo ir pagrįstumo.

8. Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad 2017 m. gruodžio 21 d. atsakovas sudarė su „Bigbank“ AS filialu Vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sutartis), pagal kurią „Bigbank“ AS filialas suteikė atsakovui 3 500 Eur kreditą iki 2023 m. sausio 16 d., o atsakovas įsipareigojo pasinaudoti kreditu ir per numatytą laikotarpį grąžinti jį, mokėdamas pastovias mėnesio įmokas bei kitas pagal sutartį mokėtinas sumas. „Bigbank“ AS filialas 2018 m. lapkričio 16 d. įspėjimu dėl sutarties nutraukimo priminė atsakovui, kad susidarė 376,34 Eur pradelsta skola pagal Sutartį, ir įspėjo, jog, nesumokėjus šios skolos per dvi savaites arba šalims nepasiekus susitarimo dėl skolos dengimo dalimis, sutartis bus vienašališkai nutraukta, už kiekvieną mokėjimo vėlavimo dieną skaičiuojami 0,05 proc. delspinigiai. Atsakovas nesumokėjo „Bigbank“ AS filialui pretenzijoje nurodytos sumos nustatytu terminu, todėl pradinis kreditorius „Bigbank“ AS filialas 2018 m. gruodžio 3 d. pranešė atsakovui, kad sutartis vienašališkai nutraukta, likęs įsiskolinimas sudaro 3 508,17 Eur sumą. Periodinės reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu „Bigbank“ AS filialas perleido reikalavimo teisę į atsakovo 4 273,82 Eur įsiskolinimą naujai kreditorei ieškovei „PlusPlus Capital“ AS. Ieškovė, kaip nauja kreditorė, 2018 m. gruodžio 18 d. pranešimu informavo atsakovą apie reikalavimo teisių perleidimą ir kreditoriaus pasikeitimą ir paragino atsiskaityti, tačiau atsakovas skolos negrąžino. Ieškovė kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovo 3 267,52 Eur negrąžinto kredito, 488,05 Eur mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų, 294,08 Eur delspinigių, 17,00 procentų metinių mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų, skaičiuojamų nuo 3 267,52 Eur sumos nuo 2019 m. birželio 19 d. iki visiško kredito grąžinimo termino dienos, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Pirmosios instancijos teismas sprendimu už akių ieškinį tenkino iš dalies – priteisė 3 267,52 Eur negrąžinto kredito, 208,03 Eur mokėjimo palūkanų, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2019 m. liepos 25 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 63,70 Eur žyminio mokesčio. Kitą ieškinio dalį atmetė. Apeliantė nesutikdama su ta pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalimi, kurioje atmestas jos prašymas priteisti 17 proc. metinių palūkanų, 280,02 Eur palūkanų ir 294,08 Eur delspinigių, pateikė apeliacinį skundą ir nurodo, jog palūkanos bei delspinigiai jai nepriteisti neteisėtai ir nepagrįstai.

9. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ieškinio reikalavimus dėl 280,02 Eur mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų, apskaičiuotų nuo reikalavimo perleidimo dienos iki 2019 m. birželio 19 d., ir dėl 294,08 Eur delspinigių, apskaičiuotų nuo 2018 m. gruodžio 21 d. iki 2019 m. birželio 19 d., nes bet kuris pranešimas, nesvarbu, kokios formos ir kurio kreditoriaus (pradinio ar naujojo) pateikiamas, tačiau informuojantis skolininką apie cesiją, CK 6.109 straipsnio 1 dalies prasme yra įrodymas apie reikalavimo perleidimo faktą.

10. Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.109 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad reikalavimo perleidimo faktas gali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis ir skolininką tik nuo momento, kai skolininkas sutiko, kad reikalavimas būtų perleistas, arba nuo to momento, kai skolininkas gavo reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją ar kitokį reikalavimo perleidimo fakto įrodymą. Taigi prievolės dalyviams esminę reikšmę turi pranešimas apie reikalavimo perleidimo faktą, nes nuo pranešimo momento pradinio ir naujojo kreditoriaus sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis pradeda veikti skolininko atžvilgiu ir nuo šio momento reikalavimo perleidimo faktą naujasis kreditorius gali naudoti prieš skolininką.

11. Įstatyme išsamiai nenustatyti specialūs pranešimo skolininkui apie reikalavimo teisės perleidimą būdai, dėl to šią spragą užpildo kasacinis teismas, aiškindamas CK 6.109 straipsnio 1 dalį ir formuodamas šiuo klausimu vienodą teismų praktiką. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.109 straipsnio 1 dalies formuluotė, jog pranešimu laikomas reikalavimo perleidimo fakto įrodymo pateikimas skolininkui, reiškia, kad bet kuris pranešimas, nesvarbu, kokios formos ir kurio kreditoriaus (pradinio ar naujojo) pateikiamas, tačiau informuojantis skolininką apie cesiją, CK 6.109 straipsnio 1 dalies prasme yra įrodymas apie reikalavimo perleidimo faktą. Dėl to kasacinis teismas aiškindamas CK 6.109 straipsnio 1 dalies normą konstatuoja, kad skolininkui apie reikalavimo perleidimą, kai jam sudaryti skolininko sutikimo nereikia, gali būti pranešta bet kokia forma ir bet kokiu būdu, svarbu, kad pranešime būtų informacija apie pradinio kreditoriaus turimą ar būsimą reikalavimą ir jo perleidimą įvardytam naujajam kreditoriui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-168/2010).

12. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovas vartojimo kredito sutartimi įsipareigojo apie savo kontaktinių duomenų pasikeitimus ir bet kokias kitas aplinkybes, kurios gali turėti įtakos paslaugų sutarties vykdymui, nedelsiant informuoti „Bigbank“ AS filialą (sutarties 8.1 p.), tokia pat pareiga numatyta CK 2.17 straipsnio 3 dalyje. Atsakovas nevykdė savo pareigos, todėl remiantis CK 2.17 straipsnio 3 dalimi kreditorius turi teisę siųsti pranešimus ir atlikti kitus veiksmus paskutinėje jam žinomoje skolininko gyvenamojoje vietoje.

13. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas 2018 m. gruodžio 3 d. pradinio kreditoriaus „Bigbank“ AS filialo buvo informuotas apie sutarties nutraukimą, o 2018 m. gruodžio 18 d. atsakovui išsiųstas pranešimas apie reikalavimo perleidimą. Pažymėjo, kad skolininkas privalo įvykdyti prievolę naujajam kreditoriui tik tuo atveju, kai šis reikalaudamas pateikia ir reikalavimo perleidimo sutartį, todėl padarė išvadą, jog tinkamai skolininkas buvo informuotas tik 2019 m. liepos 29 d. (ieškinio įteikimo dieną).

14. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija negali nepritarti apeliantės argumentams, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovas apie reikalavimo perleidimą buvo informuotas tik 2019 m. liepos 29 d., laikytina nepagrįsta, kadangi byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad atsakovas apie reikalavimo perleidimą buvo informuotas 2018 m. gruodžio 18 d. pranešimu.

15. Remiantis kasacinio teismo praktika, pranešimu laikomas reikalavimo perleidimo fakto įrodymo pateikimas skolininkui ir reiškia, kad bet kuris pranešimas, nesvarbu, kokios formos ir kurio kreditoriaus (pradinio ar naujojo) pateikiamas, tačiau informuojantis skolininką apie cesiją, CK 6.109 straipsnio 1 dalies prasme yra įrodymas apie reikalavimo perleidimo faktą, taigi ir ieškovės 2018 m. gruodžio 18 d. pranešimas, siųstas atsakovui, laikytinas tinkamu įrodymu apie reikalavimo perleidimo faktą.

18. Pažymėtina, kad Lietuvos teismų jurisprudencijoje pripažįstama dvejopa palūkanų prigimtis: pirma, palūkanos kaip mokestis už pinigų skolinimą (toliau – mokėjimo arba pelno palūkanos); antra, palūkanos kaip minimalių kreditoriaus nuostolių, kurių nereikia įrodyti, kompensacija už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (CK 6.261 straipsnis, toliau – kompensuojamosios arba procesinės palūkanos) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 11d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-258/2005). Pelno palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai, o kompensuojamosios palūkanos laikytinos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, patirtais dėl laiku negrąžintos skolos. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas. Skolininkui laiku negrąžinus paskolos sumos, jis privalo mokėti kreditoriui CK 6.210 straipsnyje nustatytas palūkanas nuo tos dienos, kada paskolos suma turėjo būti grąžinta, iki jos grąžinimo dienos, neatsižvelgiant į palūkanų, nustatytų CK 6.37 straipsnyje, mokėjimą, jeigu paskolos sutartis nenustato ko kita. Šios nuostatos reiškia, kad, pažeidus paskolos sutarties sąlygas, kreditorius įgyja teisę reikalauti kompensuojamųjų palūkanų už prievolės įvykdymo termino praleidimą, o mokėjimo (pelno) palūkanų už naudojimąsi paskolos pinigais kreditorius gali prašyti vadovaudamasis CK 6.37 straipsnio 1 dalies ir 6.213 straipsnio 1 dalies nuostatomis (2012 m. spalio 25 d. netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga AC- 37-1).

19. CK 6.872 straipsnio 1 ir 2 dalys numato, kad palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu, o jeigu šalys nėra susitarusios kitaip, palūkanos mokamos kas mėnesį, iki paskolos suma bus grąžinta. Susitarimas dėl paskolos sutarties objekto, mokėjimo terminų bei palūkanų yra galiojantis ir jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad pradinis kreditorius „Bigbank“ AS filialas su atsakovu sudarė Vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje susitarė dėl mokėjimo funkciją atliekančių 17 proc. dydžio metinių palūkanų. Sutartyje numatyta, kad metinė palūkanų norma apskaičiuojama nuo negrąžintos bendros finansuojamos sumos likučio, laikant, kad mėnuo turi 30, o metai 365 dienas. Nurodyta, kad palūkanos yra už naudojimąsi bendra finansuojama suma kredito gavėjo kredito davėjui kiekvieną mėnesį mokamas atlyginimas. CK 6.221 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo sutarties vykdymo, tačiau pagal šio straipsnio 3 dalį sutarties nutraukimas neturi įtakos sutarties sąlygų galiojimui, jeigu šios sąlygos pagal savo esmę lieka galioti ir po sutarties nutraukimo. Paskolos gavėjas negali būti atleistas nuo palūkanų kaip atlyginimo už naudojimąsi paskolos suma mokėjimo tuo atveju, jei paskolos davėjas nutraukia paskolos sutartį paskolos gavėjui pažeidus įsipareigojimus grąžinti suteiktą paskolą ir mokėti sutartas palūkanas nustatytu terminu, išskyrus atvejus, jei tai nustatyta paskolos sutartyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2010). Toks aiškinimas atitinka ir mokėjimo palūkanų paskirtį – atlyginti kreditoriui už naudojimąsi pinigais tol, kol toks naudojimasis tęsiasi. Nagrinėjamos bylos atveju šalys susitarė, kad palūkanos, kurios skaičiuojamos nuo kredito gavėjo paimtos ir negrąžintos kredito sumos, mokamos pagal patvirtintą grafiką ir skaičiuojamos iki visiško kredito grąžinimo bankui dienos. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kredito gavėjo (atsakovo) pareiga po sutarties nutraukimo mokėti pelno palūkanas išliko.

20. Pažymėtina, kad pagal 2017 m. gruodžio 18 d. periodinę reikalavimo perleidimo sutartį pradinis kreditorius perleido apeliantei reikalavimus kartu su visomis teisėmis ir su susijusiais reikalavimais, egzistuojančiais perdavimo (cesijos) metu, įskaitant, tačiau neapsiribojant teise reikalauti mokėti delspinigius ir (arba) palūkanas už vėluojamus mokėjimus ir (arba) palūkanas už naudojimąsi kapitalu, bet kokiomis garantijomis, kuriomis užtikrinami pagal šią sutartį perduodami reikalavimai. Remiantis CK 6.101 straipsnio 2 dalimi, reikalavimo įgijėjui pereina ir prievolės įvykdymui užtikrinti nustatytos teisės bei kitos papildomos teisės. Taigi pagal CK 6.101 straipsnį bei reikalavimo perleidimo sutartį apeliantė įgijo reikalavimo teisę ne tik į pagrindinę skolą, bet ir į papildomą teisę reikalauti mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų. Apeliantė, perėmusi reikalavimo teises iš pradinio kreditoriaus, įgijo visas jam priklausančias reikalavimo teises į atsakovą tokia pačia apimtimi, kokia jos priklausė pradiniam kreditoriui, t. y. įgijo teisę atsakovui pateikti reikalavimą už visą laikotarpį, kai atsakovas naudojosi paskolos pinigais (nuo paskolos gavimo iki paskolos visiško grąžinimo).

21. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, palūkanų, kaip ir netesybų, mažinimo pagrindai įtvirtinti įstatyme. CK 6.37 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai palūkanų dydį nustato įstatymai, šalys gali raštu susitarti ir dėl didesnių palūkanų, jeigu toks susitarimas neprieštarauja įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams. Šiuo atveju teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas mažinti palūkanas, turi atsižvelgti į sutarties pobūdį, jos trukmę, paskolos paskirtį, skolininko riziką, taip pat į tai, ar palūkanos prieštarauja viešajai tvarkai, į sutarties sudarymo metu buvusias bankų palūkanų normas ir kitas aplinkybes (2012 m. spalio 25 d. Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga Nr. AC-37-1). Pažymėtina, kad mokėjimo (pelno) palūkanos yra prievolės vykdymas natūra, todėl šalių sutartas pelno (mokėjimo) palūkanų dydis gali būti mažinamas vadovaujantis ne CK 6.37 straipsnio 3 dalies nuostatomis dėl kompensuojamųjų palūkanų mažinimo, tačiau taikant sutarčių teisės normas (pavyzdžiui, CK 6.223, 6.228 straipsniai ir kt.).

22. Nagrinėjamu atveju aplinkybė, kad apeliantė į teismą kreipėsi 2019 m. liepos 29 d., negali būti laikoma pagrindu mažinti palūkanas, kadangi susikaupusių palūkanų dydį lėmė ne procentais išreikštas palūkanų dydis, o aplinkybė, kad atsakovas netinkamai vykdė savo prievolę kreditoriui. Todėl, atsižvelgiant į tai, jog atsakovas prisiimtas prievoles netinkamai vykdo ilgą laikotarpį, ir atsižvelgiant į formuojamą teismų praktiką, į tai, kad atsakovas neginčijo sutarties sąlygų, byloje nėra jokių kitų įrodymų, leidžiančių apskaičiuotų palūkanų sumą pripažinti neteisėta ir nepagrįsta.

23. Pažymėtina, kad tokios praktikos laikosi Klaipėdos apygardos teismas kitose analogiškose bylose (Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-l127-730/2017; Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-987-730/2016; Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-270-513/2016; Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-905-265/2015). Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad iš asmenų lygybės teismui principo kylanti maksima, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, suponuoja bendrosios kompetencijos teismų pareigą priimant sprendimus paisyti savo pačių ir visų aukštesnės instancijos teismų sukurtų precedentų, nors tai nėra eksplicitiškai įtvirtinta CPK (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Kitaip tariant, teismo precedentas yra teisės šaltinis tiek vertikaliuoju, tiek horizontaliuoju aspektu, todėl apeliacinės instancijos teismas vadovaujasi anksčiau nurodytais sprendimais analogiškose bylose.

24. Pirmosios instancijos teismo motyvai, kad apeliantės įmonės veiklos pobūdis (skolų išieškojimas) turi teisinę reikšmę sprendžiant dėl byloje pareikštų reikalavimų – priteisti 17 proc. dydžio mokėjimo palūkanas už negrąžintą skolos sumą iki visiško kredito grąžinimo, vertintini kaip nepagrįsti, kadangi, kaip jau minėta, reikalavimo perleidimo sutartimi apeliantei buvo perleistos reikalavimo teisės ne tik į pagrindinę skolą, tačiau ir teisė reikalauti mokėti delspinigius ir (arba) palūkanas už vėluojamus mokėjimus ir (arba) palūkanas už naudojimąsi kapitalu.

25. Teisėjų kolegijos vertinimu, sutartyje numatytos 17 proc. dydžio sutartinės (mokėjimo funkciją atliekančios) palūkanos neprieštarauja nei įstatymams, nei protingumo bei sąžiningumo principams. Nagrinėjamoje byloje atsakovas teismo posėdyje nedalyvavo, atsiliepimo į ieškinį, prieštaravimų nepateikė, nebuvo reiškiama reikalavimų dėl šalių sudarytų kredito sutarčių sąlygų, dėl palūkanų normos modifikavimo. Nepaisant to, kad tarp šalių sudaryta vartojimo kredito sutartis ir atsakovas kaip vartotojas yra silpnesnioji sandorio šalis, tačiau minėta aplinkybė nėra pagrindas mažinti sutartyje numatytas palūkanas. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad ši papildoma apsauga nesudaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (sutarčių reikia laikytis) (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų teisių apsaugos priemonėmis, siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas nuolat laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių ir pareigų įgyvendinimo požiūriu skolininkui netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014). Atsižvelgdama į nurodytą teisinį reglamentavimą bei kasacinio teismo praktiką, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantės reikalavimas priteisti 488,05 Eur mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų ir 17,00 procentų metinių mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų, skaičiuojamų nuo 3 267, 52 Eur sumos nuo 2019 m. birželio 19 d. iki visiško kredito grąžinimo termino dienos, tenkintinas kaip pagrįstas.

26. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė delspinigių, nors jie numatyti 2017 m. gruodžio 21 d. tarp „Bigbank“ AS filialo ir atsakovo sudarytoje Vartojimo kredito sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini).

27. Pažymėtina, kad netesybos (bauda, delspinigiai) – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Atsakovo sudarytoje sutartyje nustatyti 0,05 proc. dydžio delspinigiai už kiekvieną uždelstą dieną (Sutarties 6.1 punktas). Šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų skirta tam, kad kreditoriui nereikėtų įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie gali būti pripažinti minimaliais nuostoliais (2012 m. spalio 25 d. Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga Nr. AC-37-1).

28. Pagal CK 6.73 straipsnio 2 dalį, kuri sistemiškai taikoma su CK 6.258 straipsnio 3 dalimi, netesybos gali būti mažinamos, jeigu jos neprotingai didelės, jeigu įvykdyta dalis prievolės. Teismas gali netesybas sumažinti, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo. Pažymėtina, kad teismų praktikoje nėra įtvirtinto konkretaus dydžio, kuris reikštų, kad netesybos atitinka teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus, kiekvienu atveju bylą nagrinėjantis teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, sprendžia, ar netesybos mažintinos.

29. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad sutartinės netesybos yra civilinės atsakomybės forma, todėl teismas, vertindamas netesybų dydį ir jo atitiktį CK 6.73 straipsnio 2 daliai ir 6.258 straipsnio 3 daliai, turi atsižvelgti į civilinės atsakomybės kompensacinę prigimtį ir tikslus (visiškai ir teisingai kompensuoti kreditoriaus nuostolius), be to, nesumažinti netesybų tiek, kad būtų paneigtas sutarties laisvės principas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7- 409/2010). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad, sprendžiant klausimą dėl konkrečių netesybų dydžio, atsižvelgtina į tokius kriterijus: sutarties dalyko vertę, sutartinių santykių pobūdį (komercinis ar nekomercinis), neįvykdytos prievolės terminą, priskaičiuotą delspinigių (netesybų) sumą, šalių sąžiningumą ir kitas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1190 2003). Teismų praktikoje nėra ir negali būti vieno konkretaus dydžio, kuris neabejotinai reikštų, kad netesybos neatitinka įstatymuose nustatytų kriterijų ir turi būti mažinamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-386 2010). Kasacinio teismo taip pat nurodyta, kad, sprendžiant klausimą dėl priteistinų sutartinių netesybų dydžio, svarbu atsižvelgti į tai, jog netesybos nustatytos šalių valia jų sudarytoje sutartyje, įvertinti konkrečių sutartinių santykių pobūdį. Teismas neturėtų iš esmės paneigti šalių valios dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-443 2008; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401 2008; kt.).

30. Atsižvelgdama į nurodytą kasacinio teismo praktiką, į tai, kad Vartojimo kredito sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini) yra numatyti 0,05 proc. dydžio delspinigiai, kurie mokami už kiekvieną kalendorinę termino praleidimo dieną nuo sumos, kurios mokėjimo terminas praleistas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovui pagrįstai apskaičiuoti delspinigiai, todėl ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalis, kuria šie delspinigiai nepriteisti, keistina ir reikalavimas dėl 294,08 Eur delspinigių tenkintinas.

Dėl bylos procesinės baigties

31. Teisėjų kolegija, įvertinusi pateiktą ieškinį, reikalavimo perleidimo sutartį, kitą bylos medžiagą ir ginčijamo sprendimo už akių motyvus, konstatuoja, kad ieškovė įrodė ieškinyje nurodytas aplinkybes, o pirmosios instancijos teismo sprendimas už akių priimtas netinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes bei byloje esančius įrodymus, netinkamai taikant proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, todėl keistinas, ieškovei papildomai priteisiant 17 proc. metinių mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų, skaičiuojamų nuo 3 267,52 Eur sumos nuo 2019 m. birželio 19 d. iki visiško kredito grąžinimo termino dienos, 280,02 Eur mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų ir 294,08 Eur delspinigių (CPK 326 straipsnis 1 dalis 3 punktas).

Dėl bylinėjimo išlaidų atlyginimo

32. CPK 93 str. 5 d. nustatyta, jog tais atvejais, kai apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

33. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos CPK 93 str. 4 d., suteikiančios teismui teisę nukrypti nuo LR CPK 93 str. 1 d. nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių.

34. Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad apeliantė pirmosios instancijos teisme patyrė 91 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro sumokėtas žyminis mokestis. Atsižvelgus į tai, jog tenkinta 100 procentų ieškinio reikalavimų, ieškovei iš atsakovo priteistina 91 Eur jos turėtų bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme.

35. Apeliacinės instancijos teisme ieškovė patyrė 15,00 Eur bylinėjimosi išlaidų už sumokėtą žyminį mokestį. Apeliacinį skundą patenkinus visiškai, iš atsakovo ieškovei priteistina 15,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą už akių pakeisti ir sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Ieškinį tenkinti.

Priteisti ieškovei „PlusPlus Capital“ AS, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš atsakovo A. N., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 3 267,52 Eur negrąžinto kredito, 488,05 Eur mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų, 294,08 Eur delspinigių, 17 procentų dydžio sutartines palūkanas pagal sutartį nuo pagrindinės skolos sumos (3 267,52 Eur) nuo 2019 m. birželio 19 d. iki visiško kredito grąžinimo termino dienos, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2019 m. liepos 25 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 91,00 Eur žyminio mokesčio.

Priteisti valstybei iš atsakovo A. N., a. k. (duomenys neskelbtini) 3,58 Eur bylinėjimosi išlaidų (sumokant į vieną iš pasirenkamų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos surenkamųjų sąskaitų nurodant įmokos kodą – 5660).“

Priteisti ieškovei „PlusPlus Capital“ AS, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš atsakovo A. N., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 15,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.