- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-03-24
- Bylos Nr.
- e2A-270-513/2016
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Irma Čuchraj (pran.), Giedrė Seselskytė, Alvydas Žerlauskas
- Ieškovas
- UAB „Gelvora“
- Atsakovas
- K. P.
Teisėjas Saulius Zajarskas Teisminio proceso Nr. 2-06-3-07241-2015-3
2016 m. kovo 24 d.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos teisėjos Irmos Čuchraj, kolegijos teisėjų Giedrės Seselskytės ir Alvydo Žerlausko, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi ieškovės UAB „Gelvora“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-10-23 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Gelvora“ ieškinį atsakovui K. P. dėl skolos, delspinigių ir palūkanų priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė teismo prašė priteisti iš atsakovo 479,67 Eur pagrindinę skolą, 418,97 Eur palūkanas, 87,88 Eur delspinigius, 75,41 Eur palūkanų delspinigius, 75,20 Eur ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidas, 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 15 procentų sutartines palūkanas nuo pagrindinės skolos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad pradinis kreditorius bankas „Swedbank“, AB, atsakovui suteikė 2007-07-05 EGO kortelės su kredito limitu sutartyje numatyto dydžio kreditą, tačiau atsakovas nevykdė kredito sutartyje numatytų įsipareigojimų, todėl bankas sutartį nutraukė. 2009-05-21 reikalavimo perleidimo sutartimi pradinis kreditorius reikalavimo teises į atsakovo skolą perleido ieškovei. Tokiu būdu atsakovas ieškovei liko skolingas iš viso 1 137,13 Eur.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu su ieškiniu sutiko iš dalies. Nurodė, kad pablogėjus finansinei padėčiai nebepajėgė vykdyti finansinių įsipareigojimų, tyčia įvykdyti įsipareigojimų nevengė. Prašoma priteisti suma turi būti mažinama, nes reikalavimui priteisti palūkanas ieškovė praleido sutrumpintą 5 metų senaties terminą ir atnaujinti šio termino nėra jokio pagrindo (CK 1.127 str. 5 d.). Sutartyje nebuvo aptartas palūkanų dydis terminų pažeidimo atveju, todėl turėtų būti nustatytos įstatyme reglamentuotos 5 procentų palūkanos. Sutartyje nurodytas 0,1 proc. delspinigių dydis už kiekvieną praleistą dieną neatitinka Vartojimo kredito įstatymo 11 str. 8 d. nuostatų, todėl sutinka tik su 0,05 proc. dydžio delspinigiais. Įstatymai nenumato, kad už vieną ir tą pačią skolą būtų skaičiuojamos dvigubos palūkanos – procesinės ir sutartinės, todėl reikalavimas priteisti 15 proc. sutartines palūkanas nuo pagrindinės skolos sumos turėtų būti atmestas.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2015-10-23 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė ieškovei iš atsakovo 479,67 Eur pagrindinę skolą, 209,48 Eur palūkanas, 43,17 Eur delspinigius, 18,85 Eur palūkanų delspinigius, iš viso – 751,17 Eur, 5 procentus metinių palūkanų už priteistą 751,17 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2015-06-10) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 15 procentų sutartines palūkanas nuo pagrindinės skolos sumos 479,67 Eur nuo bylos iškėlimo teisme (2015-06-10) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 17,16 Eur bylinėjimosi išlaidas. Kitą ieškinio dalį atmetė. Grąžino ieškovei 7,30 Eur žyminio mokesčio. Teismas argumentavo, jog byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina prievolės nevykdymo faktą, duomenų, kad atsakovas būtų įvykdęs prievolę bankui ar naujajam kreditoriui, t. y. ieškovei, sutartyje nustatyta tvarka ir terminais, byloje nėra, todėl atsakovas laikomas pažeidusiu prievolę ir jam taikytina civilinė atsakomybė. Konstatavo, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką atsakovo su banku sulygti sutartimi 0,1 procento delspinigiai už kiekvieną vėlavimo dieną yra laikomi aiškiai per didelėmis netesybomis, pažeidžia sutarties šalių interesų pusiausvyrą. Nors šalys sutartyje susitarė dėl šių netesybų dydžio mokėjimo sutarties pažeidimo atveju ir byloje nustatyta, kad atsakovas tinkamai neįvykdė šalių sudarytos sutarties, tačiau ši aplinkybė sąžiningumo ir protingumo principų kontekste nėra vertintina kaip objektyviai svarbi ir suteikianti pagrindą ieškovei nepelnytai praturtėti dėl neprotingo dydžio delspinigių, todėl ieškovės priskaičiuotus 0,1 proc. dydžio delspinigius sumažino iki 0,05 proc. Nustatęs ir įvertinęs aplinkybes, jog reikalavimo perleidimo sutartis buvo sudaryta dar 2009-05-21, jog ieškovė į teismą dėl skolos priteisimo kreipėsi tik 2015-06-09, padarė išvadą, kad ieškovės galimai patirti nuostoliai atsirado iš dalies ir dėl ieškovės kaltės, jos delsimo išieškoti skolą. Motyvavo, jog sutartines palūkanas ieškovė skaičiavo už daugiau kaip penkerius metus, neatsižvelgdamas į senaties terminą, taikytiną palūkanoms, todėl atsižvelgęs į šias aplinkybes, įvertinęs nesumokėtos skolos ir prašomų priteisti palūkanų dydį, vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijais, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu dėl CK 6.73 str. 2 d. ir 6.258 str. 3 d. taikymo, palūkanų mažinimo, prašomų priteisti palūkanų suma sumažino iki 209,48 Eur. Teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, atsižvelgęs į nesumokėtos skolos sumą, nuo kurios apskaičiuoti delspinigiai, ir prašomų priteisti delspinigių santykį, į tai, kad ieškinys kildinamas iš vartojimo sutartinių teisinių santykių, jog atsakovas yra vartotojas, kuris turėjo ribotas galimybes dėl sutarties sąlygų derėtis, taip pat vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijais, nusprendė sumažinti delspinigių dydį iki 43,17 Eur ir palūkanų delspinigius iki 18,85 Eur (CK 6.258 str., 1.5 str. 4 d.). Proporcingai patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų daliai paskirstė šalims bylinėjimosi išlaidas, taip pat grąžino 7,30 Eur žyminio mokesčio permoką ieškovei (CPK 93 str.).
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-10-23 sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovės prašymas priteisti 150,27 Eur palūkanas, ir šias palūkanas ieškovei priteisti. Nurodo, kad, prašant atsakovui, byloje taikytinas 5 metų senaties terminas reikalavimui dėl palūkanų priteisimo. Šiuo atveju EGO kortelės su kredito limitu sutartimi numatytos 15 proc. sutartinės palūkanos. Taigi už 5 metus nuo 479,67 Eur skolos sumos susidaro 359,75 Eur palūkanų suma. Teismas priteistą palūkanų sumą sumažino iki 209,48 Eur, taigi nepagrįstai nepriteisė ginčo 150,27 Eur palūkanų sumos. Motyvuoja CK 6.37 str. 1 d., 6.213 str. 1 d., 6.210 str., 6.261 str. nuostatomis, kasacinio teismo išaiškinimais dėl kompensuojamųjų palūkanų (civilinė byla Nr. 3K-3-258/2005; 2012-10-25 apžvalga Nr. AC-37-1) ir teigia, jog teismas nepagrįstai sumažino ginčo palūkanas. Be to, aplinkybės, jog esminė kredito sutarties šalių nelygybė egzistavo sutarties sudarymo metu, teismas nenustatė, taigi mažinti palūkanas pagal CK 6.228 str. taip pat nebuvo pagrindo (nurodo į kasacinio teismo bylą Nr. 3K-3-2006/2014). Mano, jog vartojimo kredito sutartyje numatytos 15 proc. sutartinės palūkanos neprieštarauja nei įstatymams, nei protingumo bei sąžiningumo principams. Vartotojui buvo leidžiama apsispręsti dėl tikslingumo sudaryti vartojimo kredito sutartį. Šioje byloje metinė kredito grąžinimo norma sudaro 15 proc. per metus, t. y. daug mažesnis dydis už numatytą įstatyme, todėl nesant kitų argumentų, patvirtinančių jo nepagrįstumą, teismas neturėjo teisinio pagrindo laikyti palūkanas neprotingai didelėmis ir pažeidžiančiomis sąžiningumo bei teisingumo principus. Nurodo, jog teismas nepagrįstai nusprendė, jog apeliantė nesiėmė priemonių išieškoti skolą, negynė savo pažeistų teisių, ir tai laikė priežastimi mažinti iš atsakovo priteistinas palūkanas. Byloje pateikti įrodymai (ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų išklotinė, pranešimai dėl įsiskolinimo, telefono skambučiai ir kt.) patvirtina, jog ieškovė veikė priešingai. Nurodo į esamą teisminę praktiką, kurioje analogiški ginčai išnagrinėti ieškovės naudai (Kauno apygardos teismo išnagrinėtos civilinės bylos Nr. 2A-1197-413/2015, Nr. 2A-1182-658/2015; Klaipėdos apygardos teismo išnagrinėta civilinė byla Nr. 2A-1325-112/2015).
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.), bylą nagrinėja neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.
Nagrinėjamas ginčas dėl teismo sprendimo dalies, kuria pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovės reikalavimą dėl 150,27 Eur palūkanų. Kita pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis apeliacine tvarka neapskųsta, dėl to teisėjų kolegija nagrinėja, vertina ir pasisako tik dėl apeliaciniu skundu apskųstos sprendimo dalies teisėtumo bei pagrįstumo.
Žemesnės instancijos teismas
Nustatyta, kad bankas „Swedbank“, AB (buvęs pavadinimas AB bankas „Hansabankas“) (pradinis kreditorius), ir atsakovas 2007-07-05 sudarė EGO kortelės su kredito limitu sutartį Nr. 07-066100-EG, ja atsakovui kreditorius suteikė kredito limitą – 463,39 Eur (1 600 Lt), o atsakovas įsipareigojo grąžinti gautą kreditą sutartyje nustatyta tvarka. Duomenų, kad kreditas ir kitos prašomos priteisti sumos būtų sumokėtos, byloje nėra. Kadangi atsakovas tinkamai nevykdė sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, pradinis kreditorius sutartį nutraukė. 2009-05-21 Reikalavimo perleidimo sutartimi pradinis kreditorius reikalavimo teises į atsakovo skolą perleido ieškovei. Ieškovė atsakovą informavo apie reikalavimo perleidimą ir pareikalavo įvykdyti įsipareigojimus pagal kredito sutartį, tačiau atsakovas jų neįvykdė.
Apeliantė argumentuoja, kad Vartojimo kredito sutartyje nustatytos 15 proc. sutartinės (pelno) palūkanos neprieštarauja įstatymams, protingumo bei sąžiningumo principams, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai prašomas priteisti palūkanas sumažino, motyvuodamas, jog dėl galimai patirtų nuostolių iš dalies kalta ir ieškovė, kuri delsė išieškoti skolą. Su apeliantės argumentais teisėjų kolegija sutinka.
Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas sumažinti sutartimi nustatytas palūkanas, rėmėsi CK 1.5 str., CK 6.73 str. 2 d. bei 6.258 str. 3 d. Pažymėtina, kad CK 6.73 str. 2 d. bei 6.258 str. 3 d. nuostatos reglamentuoja teismo teisę mažinti netesybas. Kaip numato CK 6.71 str. 1 d., netesybos yra įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai). CK 1.5 str. reglamentuoja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų taikymą. Tuo aspektu palūkanas pagal prievoles reglamentuojančio CK 6.37 str. 3 d. numato, kad atvejais, kai palūkanų dydį nustato įstatymai, šalys gali raštu susitarti ir dėl didesnių palūkanų, jeigu toks susitarimas neprieštarauja įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams. Svarbu pažymėti, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriamos dvejopo pobūdžio palūkanos – palūkanos, atliekančios mokėjimo funkciją (tai užmokestis už pinigų skolinimą; pvz., 6.37 str. 1 d., 6.872 str. reglamentuojamos palūkanos) ir kompensuojamąją funkciją (tai minimalių kreditoriaus nuostolių (negautų pajamų), kurių nereikia įrodinėti, kompensacija už piniginės prievolės pažeidimą; pvz., CK 6.210, 6.261 str. nustatytos palūkanos). Prie kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų priskiriamos ir CK 6.37 str. 2 d. nustatytos procesinės palūkanos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-05-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-275-248/2015). Kreditoriaus reikalavimas sumokėti kompensuojamąsias palūkanas laikytinas reikalavimu skolininkui taikyti civilinę atsakomybę, o kreditoriaus reikalavimas sutartyje nustatytu terminu sumokėti mokėjimo (pelno) palūkanas – reikalavimu prievolę įvykdyti natūra (CK 6.213 str. 1 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-02-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-77-378/2015).
Ieškovės reikalavimas atsakovui dėl palūkanų sumokėjimo kilęs iš kreditavimo teisinių santykių. Pagal CK 6.881 str. 1 d. įtvirtintą kreditavimo sutarties sampratą, kreditavimo sutartimi bankas ar kita kredito įstaiga įsipareigoja suteikti kredito gavėjui pinigines lėšas, o kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir mokėti palūkanas. Kreditavimo santykiams taikomos paskolos teisinius santykius reglamentuojančios bendrosios normos, neprieštaraujančios kreditavimo sutarties esmei ir CK XLIII skyriaus II skirsnyje įtvirtintoms taisyklėms. CK 6.872 str. 1 d., be kita ko, nustatyta, kad palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Nagrinėjamu atveju 2007-07-05 EGO kortelės su kredito limitu sutartimi Nr. 07-066100-EG buvo susitarta dėl 15 proc. dydžio metinės palūkanų normos. Sutarties šalys, įgyvendinusios sutarties laisvės principą, palūkanų dydį nustatė savo susitarimu (CK 6.872 str. 1 d.). Šios palūkanos yra mokėjimo funkciją atliekančios (pelno) palūkanos, kurių paskirtis – nustatyti mokestį už naudojimąsi kreditoriaus pinigais, o ne kompensuoti kreditoriaus nuostolius už prievolės neįvykdymą.
Vertinant, kad tarp sutarties šalių sudaryta vartojimo kredito sutartis ir atsakovas, kaip vartotojas, yra silpnesnioji sandorio šalis, minėtos aplinkybės šiuo atveju nelaikytinos pagrindu mažinti sutartyje numatytas palūkanas. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad vartotojams suteikiama papildoma apsauga nesudaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 str.), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų teisių apsaugos priemonėmis, siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu skolininkui netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-11-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014).
Vartojimo kredito įstatymo 21 str. 1 d. numato, kad bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo, vartojimo kredito davėjo ir paskolos davėjo interesų pusiausvyros. Preziumuojama, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutarties sudarymo, keitimo arba pratęsimo momentu vartojimo kredito sutartyje nustatyta vartojimo kredito palūkanų norma yra didesnė kaip 75 procentai, o visos kitos išlaidos, kurios įskaičiuojamos į bendrą vartojimo kredito kainą, išskyrus palūkanas, tenkančios vienai vartojimo kredito dienai, yra didesnės kaip 0,04 procento bendros vartojimo kredito sumos (Vartojimo kredito įstatymo 21 str. 2 d. 1 p.).
Ginčo atveju kredito sutartimi nustatyta, kad bendra vartojimo kredito kainos metinė norma yra 15 procentų. Nors Vartojimo kredito įstatymas įsigaliojo 2011-04-01, o ginčo kredito sutartis sudaryta 2007-07-05 (pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta rašymo apsirikimo klaida, nurodant, jog ši sutartis sudaryta 2009-05-21, tačiau tai ginčo situacijos išsprendimui teisinės reikšmės neturi), ir šiai sutarčiai nurodyti kredito kainą apibrėžiantys kriterijai tiesiogiai netaikytini, tačiau įstatymo nuostatos yra reikšmingos kaip vertinamasis kriterijus, sprendžiant dėl pelno palūkanų dydžio pagrįstumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-11-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014). Šiuo atveju kredito sutartyje nustatytas vartojimo kredito kainos metinės normos dydis yra daug mažesnis už šiuo metu nustatytąjį įstatyme. Įvertinus suteikto kredito dydį – 1 600 Lt – bei bylos duomenis, kad atsakovas prisiimtas prievoles netinkamai vykdo itin ilgą laikotarpį, atsižvelgiant į formuojamą teismų praktiką ir nesant kitų įrodymų dėl palūkanų normos nepagrįstumo, yra pagrindas išvadai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino apskaičiuotas sutartines pelno palūkanas.
Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad ieškovė nesiėmė aktyvių veiksmų skolai išsiieškoti. Nustatyta, kad 2009-09-01 pranešimu dėl reikalavimo perleidimo ieškovė UAB „Gelvora“ atsakovą informavo apie reikalavimo perleidimą ir pareikalavo padengti įsiskolinimus. Be to, iš byloje esančios ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų išklotinės nustatyta, kad neregistruotu paštu siųsti pranešimai, skambinta telefonu. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad byloje nėra įrodymų, leidžiančių apskaičiuotų palūkanų sumą pripažinti neteisėta ir nepagrįsta, daro išvadą, kad ieškiniu prašomos priteisti mokėjimo (pelno) palūkanos yra protingos ir pagrįstos.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad dėl netinkamo materialinių teisės normų, reglamentuojančių pelno palūkanų priteisimą, taikymo yra pagrindas pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria 150,27 Eur sumažinta priteistina pelno palūkanų suma, ir padidinti priteistą šių palūkanų sumą nuo 209,48 Eur iki 359,75 Eur (CPK 326 str. 1 d. 3 p., 330 str.). Kita sprendimo dalis paliktina nepakeista.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Apeliantė prašo priteisti iš atsakovo visas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose patirtas bylinėjimosi išlaidas. CPK 93 str. 5 d. numato, kad apeliacinės instancijos teismas, pakeitęs pirmosios instancijos teismo sprendimą, atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.
Pirmosios instancijos teismas, iš dalies patenkinęs ieškovės ieškinį, jai iš atsakovo priteisė 17,16 Eur žyminį mokestį. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 str. 2 d.). Ieškovė pateikė įrodymus apie pirmosios instancijos teisme sumokėtą 26 Eur žyminį mokestį, todėl atsižvelgiant į tai, kad iš esmės patenkinta 84,88 proc. ieškinio reikalavimų, iš atsakovo ieškovei priteistinas žyminis mokestis padidintinas nuo 17,16 Eur iki 22,07 Eur.
Tenkinus ieškovės apeliacinį skundą, ieškovei iš atsakovo priteistinas 15 Eur žyminis mokestis už apeliacinį skundą (CPK 93 str. 2 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 23 d. sprendimą pakeisti, padidinti ieškovei UAB „Gelvora“ iš atsakovo K. P. priteistų palūkanų dydį nuo 209,48 Eur iki 359,75 Eur, žyminį mokestį – nuo 17,16 Eur iki 22,07 Eur.
Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Ieškovei UAB „Gelvora“ iš atsakovo K. P. priteisti 15 Eur žyminį mokestį už apeliacinį skundą.