- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-07-01
- Bylos Nr.
- 2A-987-730/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-03002-2015-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Erinija Kazlauskienė, Giedrė Seselskytė, Almantas Padvelskis
- Ieškovas
- UAB „Gelvora“
- Atsakovas
- R. D.
Pranešėja Erinija Kazlauskienė Civilinė byla Nr. 2A-987-730/2016
2016 m. liepos 1 d.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Erinijos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Giedrės Seselskytės, Almanto Padvelskio, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės UAB „Gelvora“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Gelvora“ ieškinį atsakovui R. D. dėl skolos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama iš atsakovo priteisti 1367,75 Eur skolos, 693,09 Eur palūkanų, 364,34 Eur delspinigių, 123,82 Eur ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistinos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 8,25 procentų dydžio metines palūkanas nuo pagrindinės skolos sumos (1367,75 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2006-05-12 tarp AB SEB banko ir atsakovo buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis Nr. 0450618051541-09, pagal kurią atsakovui suteiktas 6500,00 Lt kreditas, atsakovas įsipareigojo grąžinti kreditą numatytais terminais, taip pat mokėti nustatyto dydžio palūkanas ir delspinigius. Atsakovas savo įsipareigojimų tinkamai neįvykdė, todėl sutartį AB SEB bankas nutraukė. 2009-11-09 Reikalavimo perleidimo sutartimi Nr. 09-20-83 pirminė kreditorė AB SEB bankas perleido naujajai kreditorei UAB „Gelvora“ visas reikalavimo teises į atsakovą pagal Sutartį. Ieškovė pranešė atsakovui apie reikalavimo perleidimą ir pareikalavo vykdyti įsipareigojimus pagal Sutartį, tačiau atsakovas jų nevykdė.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2016-03-14 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė ieškovei iš atsakovo R. D. 1367,75 Eur skolos, 231,00 Eur palūkanų, 167,39 Eur delspinigių, 5 (penkis) procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2015-03-17 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 53 Eur sumokėto žyminio mokesčio. Kitą ieškinio dalį atmetė. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovui nepateikus jokių įrodymų, patvirtinančių, jog su AB SEB banku buvo sudaryta taikos sutartis dėl neįvykdymų įsipareigojimų pagal 2006-05-12 vartojimo kredito sutartį, taip pat nepateikus jokių kitų priešpriešinių įrodymų, ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovo 1367,75 Eur negrąžinto kredito laikytinas pagrįstu, todėl tenkintinas. Atsižvelgiant į tai, kad reikalavimo teisė ieškovei buvo perleista 2009-11-09 sutartimi, ieškovė iki 2015-03-17 delsė kreiptis į teismą dėl skolos priteisimo, palūkanas apskaičiavo už daugiau kaip penkerius metus, neatsižvelgdama ir į ieškininės senaties terminą, taikytiną palūkanoms, darytina išvada, kad ieškovės galbūt patirti nuostoliai atsirado iš dalies ir dėl ieškovės kaltės, būtent dėl jos delsimo išieškoti skolą. Todėl atsižvelgiant į anksčiau nurodytas aplinkybes bei įvertinus nesumokėtos skolos ir prašomų priteisti palūkanų dydį (jos sudaro daugiau kaip pusę pačios skolos), vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijais, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais dėl CK 6.73 straipsnio 2 dalies ir 6.258 straipsnio 3 dalies taikymo, t. y. teismo teisės mažinti palūkanas, kai jos yra akivaizdžiai per didelės, prašomų priteisti palūkanų suma sumažinta dviem trečdaliais iki 231 Eur. Nagrinėjamu atveju sutartyje nustatyti 0,1 proc. dydžio delspinigiai už kiekvieną uždelstą dieną susiklosčiusioje teismų praktikoje visuomet laikytini aiškiai per dideliais, todėl siekiant užtikrinti prievolės šalių interesų pusiausvyrą, vadovaujantis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, prašomi priteisti delspinigiai sumažinti iki 0,02 procento. Nustačius, kad atsakovo skola ieškovei yra 1367,75 Eur, reikalavimas dėl delspinigių priteisimo patenkintas iš dalies ir iš atsakovo ieškovei priteista 49,24 Eur delspinigių už 180 dienų. Kadangi ieškovė nepateikė įrodymų, objektyviai pagrindžiančių nurodytas aplinkybes, kad išlaidos buvo faktiškai patirtos, teismas laikė, kad ieškovės reikalavimas dėl 123,82 Eur ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų nepagrįstas, todėl atmestas. Ieškovė reiškia reikalavimą priteisti iš atsakovo sutartines palūkanas pagal sutartį, t. y. 8,25 proc. nuo pagrindinės skolos sumos (1367,75 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme iki sprendimo visiško įvykdymo. Atsižvelgiant į tai, kad už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo teismas priteisė 5 procentų dydžio procesines palūkanas, kurios padengia minimalius ieškovės nuostolius, ieškovė neįrodinėjo, jog yra patyrusi didesnius nei minimalūs nuostoliai, be to, įvertinta ir ieškovės ūkinė komercinė veikla, t. y. ieškovė neteikia kreditų ir nesiekia uždirbti iš kreditavimo veiklos, o vykdo ikiteisminę ir teisminę skolų išieškojimo veiklą, todėl šis reikalavimas netenkintas. Proporcingai patenkintų ieškinio reikalavimų daliai, priteistos ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde ieškovė prašo pirmosios instancijos teismo 2016-03-14 sprendimo dalį dėl 462,09 Eur palūkanų, 8,25 procentų dydžio sutartinių palūkanų nuo pradinės skolos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo panaikinti ir papildomai priteisti iš atsakovo 462,09 Eur palūkanas ir 8,25 procentų dydžio sutartines metines palūkanas nuo pagrindinės skolos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą iš esmės grindžia šiuo argumentu: Vartojimo kredito sutartyje numatytos 8,25 procentų dydžio sutartinės (pelno) palūkanos neprieštarauja nei įstatymams, nei protingumo bei sąžiningumo principams, teismas nenustatė esminės šalių nelygybės, todėl nepagrįstai sumažino palūkanas.
Atsiliepimo į apeliacinį skundą negauta.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Žemesnės instancijos teismas
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
Apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tačiau apeliacinės instancijos teismas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka turi teisę, jei, teismo nuomone, žodinis bylos nagrinėjimas, atsižvelgiant į bylos esmę, yra būtinas (CPK 321 straipsnis, 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliacinio skundo motyvus, nenustatė išskirtinių aplinkybių, dėl kurių bylos apeliacinės instancijos teisme nebūtų galima išnagrinėti rašytinio proceso tvarka.
Žemesnės instancijos teismas
Nustatyta, kad 2006-05-12 tarp AB SEB banko ir atsakovo sudaryta vartojimo kredito sutartis Nr. 0450618051541-09 (toliau – Sutartis), atsakovui suteiktas 6500 Lt kreditas 60 mėnesių laikotarpiui, Sutartyje numatyta 8,25 procentų dydžio palūkanų norma (b. l.13–14); už kiekvieną uždelstą grąžinti kredito dalį dieną numatyta skaičiuoti 0,10 procento delspinigius (5.3 punktas) (b. l. 15–17); 2008-11-05 įspėjimo raštu atsakovas įspėtas, jog nepadengus įsiskolinimo, paskolos sutartis bus nutraukta (b. l. 21); 2009-11-09 reikalavimo perleidimo sutartimi Nr.11 09-20-83 AB SEB bankas perleido ieškovei visas reikalavimo teises į atsakovą pagal Sutartį (b. l. 18–20); iš išrašo Priedo Nr.1 prie 2009-11-09 Reikalavimo teisių perleidimo sutarties Nr. 09-20-83 matyti, kad ieškovė perėmė reikalavimo teises į 4722,57 Lt kredito likutį, 412,57 Lt palūkanų, 407,94 Lt delspinigių (b. l. 9). Iš atsakovo pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad 2014-03-05 atsakovas su AB SEB banku sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. 04A1418050206-92, suteiktas kreditas 4890,61 Lt 36 mėnesių laikotarpiui, nurodant, kad ši kredito suma skirta kreditinės kortelės Nr. 4874480529999459 skolų dengimui, kredito grąžinimo terminas – 2017-02-20 (b. l. 45–47); iš 2014-03-07 sudaryto kredito grąžinimo grafiko matyti, kad grafikas sudarytas dėl 4890,61 Lt kredito mokėjimo 36 įmokomis, paskutinę įmoką sumokant 2017-02-20 (b. l. 33–34).
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria iš dalies patenkintas ieškovės reikalavimas dėl 693,09 Eur palūkanų bei dėl sutartinių palūkanų priteisimo nuo pagrindinės skolos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, teisėtumo ir pagrįstumo.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškintos palūkanų funkcijos: pirma, tai yra mokestis už pinigų skolinimą; antra, tai yra minimalių kreditoriaus nuostolių, kurių nereikia įrodyti, kompensavimas už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (CK 6.261 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-03-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2014). Taip pat atskirai įstatyme (CK 6.37 straipsnio 2 dalyje) numatytos vadinamosios procesinės palūkanos, tačiau šios palūkanos nėra laikomos savarankiška palūkanų rūšimi ir yra priskirtinos prie kompensuojamųjų palūkanų. Taigi matyti, jog šių palūkanų paskirtis ir funkcijos yra skirtingos.
Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas sumažinti sutartimi nustatytas palūkanas, rėmėsi CK 1.5 straipsniu, CK 6.73 straipsnio 2 dalimi bei 6.258 straipsnio 3 dalimi. Pažymėtina, kad CK 6.73 straipsnio 2 dalies bei 6.258 straipsnio 3 dalies nuostatos reglamentuoja teismo teisę mažinti netesybas. Kaip numato CK 6.71 straipsnio 1 dalis, netesybos yra įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai). CK 1.5 straipsnis reglamentuoja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų taikymą. Tuo tarpu palūkanas pagal prievoles reglamentuojančio CK 6.37 straipsnio 3 dalis numato, kad atvejais, kai palūkanų dydį nustato įstatymai, šalys gali raštu susitarti ir dėl didesnių palūkanų, jeigu toks susitarimas neprieštarauja įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pelno (mokėjimo) palūkanų, kurių paskirtis – nustatyti mokestį už naudojimąsi kreditoriaus pinigais, o ne kompensuoti kreditoriaus nuostolius už prievolės neįvykdymą. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Kaip yra pažymėjęs kasacinis teismas, pelno palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 8 d. Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvoje Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga Nr. AC-37-1. 37, p. 424–452).
Ieškovės reikalavimas dėl palūkanų sumokėjimo kilo iš kreditavimo teisinių santykių. Pagal CK 6.881 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą kreditavimo sutarties sampratą, kreditavimo sutartimi bankas ar kita kredito įstaiga įsipareigoja suteikti kredito gavėjui pinigines lėšas, o kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir mokėti palūkanas. Kreditavimo santykiams taikomos paskolos teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos, neprieštaraujančios kreditavimo sutarties esmei ir CK XLIII skyriaus II skirsnyje įtvirtintoms taisyklėms. Remiantis CK 6.872 straipsnio 1 dalies nuostatomis palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Jeigu šalys nėra susitarusios dėl palūkanų dydžio, palūkanos nustatomos pagal paskolos davėjo gyvenamosios ar verslo vietos komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, galiojusią paskolos sutarties sudarymo momentu.
Iš šalių sudarytos Vartojimo kredito sutarties Nr. 0450618051541-09 specialiosios dalies 2.4 punkto matyti, kad nustatyta 8,2500 procento dydžio palūkanų norma, vadinasi, šalys dėl pelno palūkanų dydžio sprendė savo susitarimu.
Kadangi mokėjimo funkciją atliekančios palūkanos priteisiamos CK 1.138 straipsnio 1 dalies ketvirtojo punkto ir 6.213 straipsnio 1 dalies pagrindu, nes ieškovė, prašydama priteisti palūkanas, reikalauja piniginę prievolę įvykdyti natūra, tai šalių sutartas pelno (mokėjimo) palūkanų dydis gali būti mažinamas taikant sutarčių teisės normas (CK 6.223, 6.228 straipsniai), tačiau turi būti nustatytas tam teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2014).
Nagrinėjamu atveju šalių sutartis sudaryta laikantis sutarties laisvės principo (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad CK 6.228 straipsnio 1 dalyje suteikta teisė šaliai atsisakyti sutarties arba tam tikros sąlygos, jeigu sutarties sudarymo metu sutartis ar atskira jos sąlyga nepagrįstai suteikė kitai šaliai perdėtą pranašumą. Konstatuojama, kad atsisakoma sąlyga nulemia didelę šalių prievolių neatitiktį, kai viena šalis kitos sąskaita įgyja neproporcingai didelę, palyginti su jos prievolėmis, naudą, o kita šalis negauna nieko arba jos nauda yra neproporcingai maža, palyginti su kitos šalies prievole. Tokia nelygybė dėl tarpusavio prievolių neatitikties turi būti jau sudarant sutartį. Esant esminei šalių teisių ir pareigų neatitikčiai, būtų nesąžininga ir neprotinga reikalauti vykdyti sutartį, tokiu atveju šalis, kuri būtų nukentėjusioji, turi teisę pareikšti kitai šaliai, kad atsisako vykdyti tokią sutartį ar tam tikrą jos sąlygą, tokios sutarties ar jos sąlygos galima atsisakyti vienašališkai, nesikreipiant į teismą. CK 6.228 straipsnio 2 dalis suteikia nukentėjusiai šaliai teisę reikalauti teismo tvarka pakeisti sutarties sąlygas, taigi nukentėjusi šalis turi pasirinkimą: ji gali iš viso atsisakyti sutarties arba tam tikros sąlygos; be to, gali reikalauti pakeisti sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2010). Teismas turi teisę išnagrinėti sutarties sąlygą ir ją atitinkamai pakeisti CK 6.228 straipsnio pagrindu tik esant šalies prašymui, jai įrodinėjant šios materialiosios teisės normos taikymo pagrindus konkrečiu atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-272/2014).
Nagrinėjamoje byloje atsakovas teismo posėdyje nedalyvavo, nors pateikė atsiliepimą į ieškinį, tačiau nebuvo reiškiama reikalavimų dėl šalių sudarytos Vartojimo kredito sutarties sąlygų dėl palūkanų normos modifikavimo. Atsakovas nesutiko su ieškiniu nurodydamas aplinkybes, jog dėl skolos pagal kredito sutartį mokėjimo yra sudaręs taikos sutartį su AB SEB banku, jos pagrindu moka visas įmokas, tačiau pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovo pateiktus įrodymus, padarė išvadą, kad atsakovas taikos sutartį su AB SEB banku sudarė dėl kitos Vartojimo kredito sutarties, kurios Nr. 04A1418050206-92. Su tokia pirmosios instancijos teismo išvada apeliacinės instancijos teismas sutinka.
Nors tarp šalių sudaryta vartojimo kredito sutartis ir atsakovas kaip vartotojas yra silpnesnioji sandorio šalis, tačiau minėta aplinkybė nėra pagrindas mažinti sutartyje numatytas palūkanas. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad ši papildoma apsauga nesudaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų teisių apsaugos priemonėmis, siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai nuolat laiku nevykdo prievolių, o skolininko nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu skolininkui netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014).
Sprendžiant šalių ginčą, ar teisėtas yra palūkanų dydis, nustatytas kredito sutartyje, sudarytoje dar negaliojant Vartojimo kredito įstatymui, šiame įstatyme nurodytais kredito kainą apibrėžiančiais kriterijais negalima tiesiogiai remtis, nes įstatymas į praeitį negalioja. Tačiau šios nuostatos gali būti reikšmingos vertinant išreikštą įstatymo leidėjo poziciją dėl konkrečioje byloje keliamų klausimų, kurie anksčiau galiojusiuose teisės aktuose nebuvo aiškiai reglamentuojami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014). Minėto įstatymo 21 straipsnyje nustatyta, jog bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo bei jo davėjo interesų pusiausvyros. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad preziumuojama, jog bendra vartojimo kredito kaina neatitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutarties sudarymo, keitimo arba pratęsimo momentu: 1) vartojimo kredito sutartyje nustatyta vartojimo kredito palūkanų norma yra didesnė kaip 75 procentai, o visos kitos išlaidos, kurios įskaičiuojamos į bendrą vartojimo kredito kainą, išskyrus palūkanas, tenkančios vienai vartojimo kredito dienai, yra didesnės kaip 0,04 procento bendros vartojimo kredito sumos; 2) bendra vartojimo kredito kaina didesnė už bendrą vartojimo kredito sumą. Iš šalių sudarytos Vartojimo kredito sutarties 2.4 punkto matyti, kada vartojimo kredito palūkanų norma – 8,2500. Nors Vartojimo kredito įstatymas įsigaliojo 2011 m. balandžio 1 d., o tarp šalių Vartojimo kredito sutartis sudaryta 2006 m. gegužės 12 d., tiesiogiai remtis įstatymo nuostatomis negalima, tačiau atsižvelgiant į anksčiau nurodytą teismų praktiką, įstatymo nuostatos yra reikšmingos. Taigi nustatytas dydis yra daug mažesnis už šiuo metu nustatytąjį įstatyme, be to, vadovaujantis Vartojimo kredito sutarties sudarymo metu galiojusiais palūkanų normų dydžiais, nustatyta, jog palūkanų norma vartojimo paskoloms fiksuojant pradinę normą 2006 m. gegužės mėnesį buvo 7,81 procento, tai yra sutarties sudarymo metu ji buvo nežymiai didesnė, nei numatyta Vartojimo kredito sutartyje.
Todėl, atsižvelgiant į suteikto kredito dydį 6500 Lt (1882,53 Eur), įvertinus tai, jog atsakovas prisiimtas prievoles netinkamai vykdo itin ilgą laikotarpį – 10 metų, atsižvelgiant į formuojamą teismų praktiką, į tai, kad atsakovas neginčijo Sutarties sąlygų, byloje nėra jokių kitų įrodymų, leidžiančių apskaičiuotų palūkanų sumą pripažinti neteisėta ir nepagrįsta, pagrindo mažinti šalių sutartyje nustatytą palūkanų normą nėra, todėl yra pagrindas padaryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino apskaičiuotų sutartinių palūkanų sumą nuo 693,09 Eur iki 231 Eur.
Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai nepriteisė sutartinių metinių palūkanų nuo pagrindinės skolos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Sutiktina su apeliacinio skundo argumentu.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas netenkino reikalavimo priteisti 8,25 procentų dydžio palūkanas nuo pagrindinės skolos (1367,75 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, motyvuodamas tuo, kad už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo teismas priteisė 5 procentų dydžio procesines palūkanas, kurios padengia minimalius ieškovės nuostolius, o ieškovė neįrodinėjo, jog yra patyrusi didesnius nei minimalūs nuostoliai. Negalima sutikti su tokia pirmosios instancijos teismo išvada dėl toliau nurodomų motyvų.
Kaip jau buvo minėta anksčiau, dėl 8,25 procentų dydžio metinių palūkanų šalys susitarė sudarydamos kredito sutartį (Sutarties specialiosios dalies 2.4 punktas) ir šios palūkanos yra mokėjimo funkciją atliekančios (pelno) palūkanos, kurių paskirtis – nustatyti mokestį už naudojimąsi kreditoriaus pinigais, o ne kompensuoti kreditoriaus nuostolius už prievolės neįvykdymą.
Kasacinio teismo išaiškinta, kad paskolos gavėjas negali būti atleistas nuo palūkanų kaip atlyginimo už naudojimąsi paskolos suma mokėjimo tuo atveju, jei paskolos davėjas nutraukia paskolos sutartį paskolos gavėjui pažeidus įsipareigojimus grąžinti suteiktą paskolą ir mokėti sutartas palūkanas nustatytu terminu, išskyrus atvejus, jei tai nustatyta paskolos sutartyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2010). Vadovaujantis CK 6.221 straipsnio 3 dalimi, sutarties nutraukimas neturi įtakos sutarties sąlygų galiojimui, jeigu šios sąlygos pagal savo esmę lieka galioti ir po sutarties nutraukimo. CK 6.872 straipsnio 2 dalis numato, kad jeigu šalys nėra susitarusios kitaip, palūkanos mokamos kas mėnesį, iki paskolos suma bus grąžinta. Gaudamas kreditą atsakovas įsipareigojo kreditą naudoti pagal nustatytą paskirtį, nuo gautos kredito sumos mokėti palūkanas, vykdyti prievoles bankui pagal sutartį ir mokėjimo dienomis pagal grafiką grąžinti kreditą bankui bei sumokėti apskaičiuotas palūkanas (Sutarties bendrosios dalies 5.1 punktas). Sutarties bendrosios dalies 9. punkte numatyta, kad sutartys įsigalioja nuo jų pasirašymo dienos ir galioja tol, kol kredito gavėjas įvykdys bankui visus įsipareigojimus pagal sutartis. Šios sutartinės nuostatos patvirtina, kad kredito gavėjo pareiga mokėti pelno palūkanas išliko iki visiško kredito grąžinimo. Atsakovas, prisiėmęs sutartinę prievolę, visos kredito sumos negrąžino, todėl nuo negrąžintos kredito sumos turi pareigą mokėti palūkanas.
Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino ieškovės reikalavimo priteisti 8,25 procentų dydžio metines palūkanas nuo pagrindinės skolos sumos (1367,75 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog yra pagrindas pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo dalį, kuria sumažinta prašomų priteisti pelno palūkanų suma iki 231,00 Eur, bei netenkintas ieškovės reikalavimas dėl 8,25 procentų dydžio metinių palūkanų nuo pagrindinės skolos sumos (1367,75 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisimo, pakeisti dėl netinkamo materialinių teisės normų, reglamentuojančių pelno palūkanų priteisimą, taikymo – priteisti ieškovei iš viso 693,09 Eur sutartines palūkanas bei 8,25 procentų dydžio metines palūkanas nuo pagrindinės skolos sumos (1367,75 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, kita sprendimo dalis paliktina nepakeista (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 330 straipsnis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo visas patirtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį apeliacinės instancijos teismas, pakeitęs pirmosios instancijos teismo sprendimą, atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Pirmosios instancijos teismas, iš dalies patenkinęs ieškovės ieškinį, iš atsakovo priteisė 53 Eur žyminį mokestį.
Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Ieškovė pateikė įrodymus apie sumokėtą žyminį mokestį – 265 Lt (76,75 Eur). Kadangi patenkinta 87 procentai ieškinio reikalavimų, iš atsakovo priteistina ieškovei 67 Eur žyminio mokesčio.
Patenkinus ieškovės apeliacinį skundą, iš atsakovo priteistinas 15 Eur žyminis mokestis už apeliacinį skundą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
pakeisti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 14 d. sprendimą.
Padidinti iš atsakovo R. D. priteistą 231 Eur palūkanų sumą ir iš viso priteisti 693,09 Eur palūkanas ieškovei UAB „Gelvora“.
Priteisti iš atsakovo R. D. 8,25 procentų dydžio sutartines palūkanas nuo pagrindinės skolos sumos (1367,75 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovei UAB „Gelvora“.
Priteisti iš atsakovo R. D. 67 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, ieškovei UAB „Gelvora“.
Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo R. D. 15 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, ieškovei UAB „Gelvora“.