Vilniaus apygardos teismo nutartis

2014-10-08 · Civilinė byla Nr. 2A-1980-450/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-10-08
Bylos Nr.
2A-1980-450/2014
Teisminio proceso Nr.
3-68-3-20807-2
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Asta Radzevičienė, Andrius Ignotas, Zita Smirnovienė
Atsakovas
V. V., uždarai akcinei bendrovei „Pašto sistemos“, J. L., uždarai akcinei bendrovei „Juzis Com“, IĮ „Juzis“
Ieškovas
uždaros akcinės bendrovės „Swedbank lizingas“
Kategorijos
  • 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.22pavadinimo nepavyko patikrinti
Civ. byla Nr. 2A-1980-450/2014
Teisminio proceso Nr. 3-68-3-20807-2Procesinio sprendimo kategorija: 121.14; 121.22.(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2014 m. spalio 8 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo kolegija, susidedanti iš teisėjų Andriaus Ignoto, Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Zitos Smirnovienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 31 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždaros akcinės bendrovės „Swedbank lizingas“ ieškinį atsakovams uždarai akcinei bendrovei „Pašto sistemos“, V. V., J. L., uždarai akcinei bendrovei „Juzis Com“, J. L. IĮ „Juzis“ dėl skolos, palūkanų, nuostolių priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas nurodė, kad su atsakovu UAB „Pašto sistemos“ 2008-04-04 sudarė sutartį Nr. LT072019, pagal kurią ieškovas įsipareigojo iš atsakovo nurodyto pirkėjo nupirkti sutartyje nurodytą turtą – 1 vokavimo mašiną Maximailer ir 1 spausdintuvą Kyocera FS9530DN ir perduoti jį naudoti ir valdyti atsakovui su sąlyga, kad atsakovas sutartyje numatytais terminais mokės sutartines įmokas. 2008-04-04 ieškovas ir atsakovas V. V. sudarė laidavimo sutartį Nr. LT072019/L-1, ieškovas ir atsakovas J. L. sudarė laidavimo sutartį Nr. LT072019/L-2, ieškovas ir atsakovas UAB „Juzis Com“ sudarė laidavimo sutartį Nr. LT072019/L-3, ieškovas ir atsakovas J. L. IĮ „Juzis“ sudarė laidavimo sutartį Nr. LT072019/L-4. Atsakovas UAB „Pašto sistemos“ sutartinių įsipareigojimų ieškovui nevykdė, todėl ieškovas sutartį vienašališkai nutraukė. Ieškovas grąžintą turtą pardavė tretiesiems asmenims, patirdamas nuostolį iš turto pardavimo. Ieškovas prašė priteisti iš atsakovų solidariai 679,82 Lt nesumokėtų mokėjimų, 30 008,19 Lt dydžio nuostolį iš turto pardavimo, 1623,26 Lt papildomų išlaidų, 2937,29 Lt palūkanų įmokų po sutarties nutraukimo, iš viso – 35248,56 Lt, 5 proc. dydžio procesines palūkanas, bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovas V. V. sutiko su ieškiniu dalyje dėl 697,82 Lt nesumokėtų įmokų ir 2937,03 Lt palūkanų, likusioje dalyje prašė atmesti ieškinį. Ieškovas vokavimo mašiną pardavė už 21 kartą mažesnę kainą, o spausdintuvą – už 6 kartus mažesnę kainą nei jų likutinė vertė. Nėra aišku, dėl kokių priežasčių buvo nustatyta tokia maža turto realizavimo kaina. Pagal turto priėmimo - perdavimo aktą, spausdintuvas ir vokavimo mašina ieškovo atstovui buvo perduoti be akivaizdžių trūkumų. 2009-12-29 raštais ieškovo iniciatyva atsakovams buvo siūloma spausdintuvą įsigyti už 6000 Lt, o vokavimo mašiną – už 25 000 Lt. Per laikotarpį nuo 2009-12-31 ir 2010-05-21 prekės buvo ieškovo dispozicijoje, todėl dėl jų kainos sumažėjimo taip pat kaltas ieškovas. Ieškovo reikalavimas dėl papildomų išlaidų nepagrįstas, nes nepateikta įrodymų, kad tokias išlaidas jis faktiškai patyrė. Ieškovas nurodo, kad spausdintuvą pardavė už 1148,92 Lt, todėl daugiau nei puse kainos sudarančios paruošimo išlaidos (605 Lt), negali būti laikomos protingomis. Ieškovas yra praleidęs 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl 872,03 Lt išlaidų priteisimo, nes PVM sąskaita faktūra dėl šių išlaidų išrašyta 2009-03-03. Jei reikalavimas dėl nuostolių priteisimo būtų tenkintas, į nuostolių sumą negali būti įskaitytas pridėtinės vertės mokestis.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. sausio 31 d. sprendimu priteisė solidariai iš atsakovų UAB „Pašto sistemos“, V. V., J. L., UAB „Juzis Com“ ir J. L. IĮ „Juzis“ 679,82 Lt nesumokėtų mokėjimų, 30 008,19 Lt nuostolio iš turto pardavimo, 1623,26 Lt papildomas išlaidas, 2937,29 Lt palūkanų, iš viso – 35248,56 Lt ieškovo naudai bei 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už 35 248,56 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2013-05-23 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovo naudai. Priteisė 1057 Lt lygiomis dalimis iš atsakovų, bylinėjimosi išlaidas ieškovo naudai.

Teismas nustatė, jog ieškovas ir atsakovas UAB „Pašto sistemos“ 2008-04-04 sudarė Lizingo sutartį Nr. LT072019, pagal kurią ieškovas įsipareigojo iš atsakovo nurodyto pirkėjo nupirkti sutartyje nurodytą turtą – 1 vokavimo mašiną Maximailer ir 1 spausdintuvą Kyocera FS9530DN. UAB „Pašto sistemos“ pretenzijoje nurodytos sumos nesumokėjus, ieškovas 2009-02-10 pranešimu Nr. 01-30-3682 vienašališkai nutraukė sutartį ir pareikalavo sumokėti susidariusį įsiskolinimą bei grąžinti sutarties pagrindu valdytą ir naudotą turtą. Atsakovas UAB „Pašto sistemos“ turtą pagal sutartis grąžino, bet susidariusio įsiskolinimo nepadengė. 2009-04-06 pranešimais ieškovas pareikalavo kiekvieno iš atsakovų iki 2009-04-21 įvykdyti UAB „Pašto sistemos“ neįvykdytas arba netinkamai įvykdytas prievoles pagal Laidavimo sutartis. Atsakovai, pasirašydami laidavimo sutartis, tapo solidariais bendraskoliais (Laidavimo sutarčių 3 p.). UAB „Pašto sistemos“ liko skolingas ieškovui 679,82 Lt įmokų pagal sudarytą Lizingo sutartį, 2937,29 Lt palūkanų. UAB „Pašto sistemos“ įmokų už turtą nebemokėjo nuo 2008-11-30, turto likutinė vertė 2008-11-30 sudarė 37 956,08 Lt su PVM arba 32 166,19 Lt be 18 proc. PVM. Vokavimo mašiną ieškovas pardavė už 1208,48 Lt be PVM. 2010-07-08 PVM sąskaitoje - faktūroje LS Nr. 0003081041 nurodyta spausdintuvo kaina – 949,52 Lt be PVM. Ieškovo patirti nuostoliai dėl susigrąžintos vokavimo mašinos realizavimo yra 24751,01 Lt, dėl spausdintuvo realizavimo – 5257,18 Lt.

Atsakovo V. V. argumentai, jog Laidavimo sutartis neįpareigoja laiduotojo atlyginti ieškovui nuostolius, atmesti.

Vertindamas, ar ieškovo veiksmai, realizuojant turtą, neįtakojo nuostolių sumos padidėjimo, teismas atkreipė dėmesį į tai, jog atsakovas turtą grąžino mėnesiu vėliau nei nurodyta ieškovo pranešime – 2009-03-03. 2009-12-29 ir 2010-04-06 pranešimais ieškovas siūlė įsigyti turtą visiems atsakovams. Ieškovas vokavimo mašiną 2010-05-21 pardavė pirkėjui UAB „Vilkolora“. Spausdintuvą ieškovas pardavė 2010-06-07 – 2010-06-25 aukciono būdu jo laimėtojui, pasiūliusiam didžiausią kainą, UAB „AL grupė“. Nėra jokių įrodymų apie atsakovų bendradarbiavimą su ieškovu turto realizavimo procedūroje, taip pat nėra įrodymų, kad turtą buvo galima parduoti už didesnę nei jo pardavimo kainą. Turtas nebuvo parduotas už vertę, kuri nurodyta Turto vertinimo pažymoje Nr. 582. Teismų praktikoje pažymėta, jog turto vertę tam tikru laikotarpiu geriausiai atspindi realūs sandoriai su juo (Lietuvos apeliacinio teismo 2012-01-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-44/2012). Nagrinėjamoje byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog parduodant turtą jo vertė buvo 2158 Lt.

Ieškovas patyrė 1623,26 Lt papildomų išlaidų, UAB „TRC“, UAB „Eurotech.lt“ suteikus paslaugas ieškovui pagal Bendradarbiavimo sutartis, pervežant, ruošiant pardavimui bei parduodant lizinguotą turtą. Teismų praktikoje nurodyta, jog dėl sutarties nutraukimo nukentėjusi šalis turi gauti kompensaciją, atitinkančią jos patirtus nuostolius – turėtas išlaidas ir negautas pajamas, kurias ji būtų gavusi, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-11-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2012).

Atsakovas prašė taikyti senaties terminą reikalavimui dėl 872,03 Lt išlaidų priteisimo. Vėliausia PVM sąskaita - faktūra išrašyta 2010-09-07. Vadinasi, ieškovas apie visą nuostolių sumą sužinojo 2010-09-07. Trejų metų ieškinio senaties terminas baigėsi 2013-09-07. Ieškovas ieškinį pareiškė 2013-05-16, nepraleidęs ieškinio senaties termino.

Atsiliepimas

Atsakovas V. V. nesutiko su ieškovo reikalaujamu pridėtinės vertės mokesčiu skaičiuojamu nuo papildomų išlaidų sumos. Remiantis PVM įstatymo 3 str., ieškovo patirta žala nėra PVM objektas, todėl ieškovas, pirkęs paslaugas pagal bendradarbiavimo sutartis, PVM iš biudžeto susigrąžinti negali. Teismas priteisė solidariai iš atsakovų 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 35 248,56 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2013-05-23 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Atsakovas V. V. apeliaciniu skundu prašo pirmos instancijos teismo sprendimą jo atžvilgiu panaikinti ir priimti naują sprendimą dalyje, tenkinti ieškinį dalyje dėl 697,82 Lt nesumokėtų įmokų bei 2937,29 Lt palūkanų priteisimo, kitoje dalyje apelianto atžvilgiu, ieškinį atmesti. Priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinis skundas grindžiamas sekančiais argumentais:

- lizingo sutarties 4 p. numatė baigtinį prievolių sąrašą. Laidavimo sutartis tarp atsakovo V. V. ir ieškovo yra standartinės (tipinės) formos. Visos abejonės aiškinamos atsakovo V. V. naudai. Įsipareigojimas atlyginti nuostolius negali būti laikoma pakankamai apibrėžta prievole laidavimo santykių prasme. Lizingo sutarties nuostatos dėl sutartinių įmokų bei netesybų yra konkrečios ir aiškiai apibrėžtos dydžių prasme, todėl atsakovo, kaip laiduotojo, atsakomybė taikytina tik šių įmokų apimtimi.

- dėl ieškinio senaties taikymo: atsakovas į bylą pateikė 2010-04-26 Proformą (sąskaitą išankstiniam apmokėjimui), pagal kurią vokavimo mašiną MAXIMAILER iš ieškovo ketino įsigyti K. B. už 1754,50 Lt. Ieškovo atstovė patvirtino, kad išankstinės sąskaitos išrašymo dieną (2010-04-26) suprato, kad vokavimo aparatą parduos už mažesnę, nei 2010-02-19 Turto vertės nustatymo pažymoje Nr. 582 nurodytą kainą. Ieškovas suvokė, ar turėjo suvokti, kad patirs nuostolių dėl kainų skirtumo. Ieškovo teisė į ieškinį 25 959 Lt priteisimo atsirado 2010-04-26. Ieškinį ieškovas surašė 2013-05-16, praleidęs 3 metų ieškinio senaties terminą, kuris baigėsi 2013-04-26.

- dėl realizuoto turto vertės ir nuostolių iš turto pardavimo. Ieškovas, remdamasis 2013-05-08 pažyma dėl nuostolio iš turto pardavimo paskaičiavimo, nurodė, kad vokavimo mašinos MAXIMAILER likutinė vertė (be PVM) buvo 25 959,49 Lt, pardavimo (be PVM) kaina - 1208,48 Lt, patirtas nuostolis – 24 751,01 Lt. Spausdintuvo KYOCERA likutinė vertė (be PVM) - 6206,70 Lt, pardavimo (be PVM) kaina - 949,52 Lt, patirtas nuostolis — 5257,18 Lt. Turto grąžinimo ieškovui terminas visiškai neturi jokios įtakos minėtų prekių vertei. Spausdintuvas ir vokavimo mašina ieškovo atstovui — UAB „Technikos realizacijos centras“ buvo grąžinti be akivaizdžių trūkumų. Jei laikyti, kad laikui einant prekių vertė krenta, per tokį trumpą laiką (mėnesį) ji negali nukristi 6 ir daugiau kartų.

- nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovams neginčijus aukciono rezultatų, galima teigti, kad spausdintuvas ir vokavimo mašina buvo parduoti už tikrąją rinkos kainą. Tik spausdintuvas buvo pardavinėjamas aukciono būdu, tuo tarpu vokavimo mašina buvo realizuojama viešai išplatinus skelbimus apie siūlomą parduoti turtą. Ieškovo pasirinktas prekės realizavimo būdas (aukcionas) nėra LR CPK nuostatomis reglamentuotas varžytinių procesas, kur atsakovas turėtų tam tikras teises, pareigas. 2010-05-28 pranešimu atsakovas buvo tiesiog informuotas, kad bus vykdomas spausdintuvo realizavimas aukciono būdu. Kokių nors pranešimų apie tai, kad aukcione yra pasiūlyta tam tikra prekės kaina ir atsakovas turi teisę ją ginčyti ar pan., atsakovui siųsta nebuvo. Kita vertus, teiginiai apie pareigą ginčyti aukciono rezultatus yra nelogiški — jei ieškovas, kaip daikto savininkas, nusprendžia turtą parduoti trečiajam asmeniui, kokiu teisiniu pagrindu atsakovai galėtų tokį sandorį ginčyti, nebūdami nei turto savininkais, nei sandorio šalimi?

- nesutiko su išvada, jog byloje nėra įrodymų, kad turtą buvo galima parduoti už didesnę vertę. 2009-12-01 atlikus turto rinkos kainos įvertinimą, buvo nustatyta vokavimo mašinos pardavimo (rinkos) kaina — 25 000 Lt, o spausdintuvo pardavimo (rinkos) kaina — 6000 Lt. 2010-02-19 turto vertės nustatymo pažymoje Nr. 582 nurodyta, kad įrangos techninis stovis ir prekinė išvaizda yra ta pati (4 iš 5), prekių rinkos vertė — 23 500 Lt (greito pardavimo kaina — 16 000 Lt). Prekių rinkos kaina buvo gerokai aukštesnė nei ta, už kurią prekės buvo realizuotos. Ieškovas yra visiškai arba bent iš dalies atsakingas už savo patirtus nuostolius.

- teismas nurodė, kad atsakovas į bylą nepateikė jokių įrodymų apie tai, kad spausdintuvą ir vokavimo aparatą buvo galima parduoti už didesnę kainą. Ieškovas ėmė kvestionuoti savo paties pateiktus įrodymus. Atsakovui V. V. atsirado pagrindas teikti papildomus įrodymus apeliacinėje instancijoje. Plačiai žinomose elektroninės prekybos interneto svetainėse analogiškos prekės yra pardavinėjamos už ženkliai didesnę kainą, spausdintuvas KYOCEUA FS9530DN yra parduodamas už 3832 USD (9687,68 Lt), kitoje svetainėje už 4800 GPB (20 196,48 Lt).

- Cituojamoje Lietuvos apeliacinio teismo 2012-01-19 nutartyje c. b. Nr. 2-44/2012 nebuvo atliktas konkretaus turto vertinimas, tik pateikti įrodymai apie analogiškų prekių vertę (abstraktus vertinimas). Išaiškinta, kad vertinimo ataskaitoms, negali būti suteikiama išskirtinė reikšmė, tačiau nėra pasisakyta, kad jos neturi įrodomosios galios apskritai. Šioje byloje paties ieškovo užsakymu buvo vertinamas tiek spausdintuvas, tiek vokavimo aparatas (vertinamos konkrečios prekės, atsižvelgiant į jų individualius požymius.

- Dėl senaties taikymo reikalavimui priteisti 872,03 Lt nuostolių. Reikalavimas dėl 1623,26 Lt papildomų išlaidų susideda iš trijų savarankiškų išlaidų ir dėl jų kylančių reikalavimų: 872,03 Lt transportavimo išlaidos, 146,23 Lt komisinis mokestis už vokavimo aparato pardavimą ir 605 Lt spausdintuvo paruošimą pardavimui, todėl nesuprantama, kodėl teismas jas traktavo kaip vieną nedalomą reikalavimą ir ieškinio senaties eigą susiejo su paskutinės sąskaitos — faktūros išrašymo terminu (2010-09-07). Galimas turto pardavimo išlaidas (2500 Lt ir 600 Lt) ieškovas mini dar 2009-12-29 pasiūlymuose Nr. 10011 ir 10016, jau tuo metu ieškovui buvo žinoma apie galimas papildomas išlaidas. Dėl šios priežasties negalima teigti, kad apie savo teisių pažeidimą ir patirtus nuostolius ieškovas sužinojo tik patyręs visas išlaidas ir surinkęs jas pagrindžiančius dokumentus.

- Dėl PVM įtraukimo į nuostolių sumą. Skundžiame sprendime neleistinai sutapatintos pirkimo PVM ir pardavimo PVM sąvokos. Tai, kad žala nėra PVM objektas reiškia, jog, ieškinio patenkinimo atveju, ieškovas nemokės PVM nuo sumų, gautų iš atsakovų (pardavimo PVM). Tuo tarpu, pirkdamas paslaugas iš UAB „Technikos realizacijos centras“ ir UAB „EUROTECH.LT“, ieškovas sumokėjo pirkimo PVM - 329,22 Lt (139,23 Lt + 25,38 Lt + 105 Lt). Priimant skundžiamą sprendimą taip pat visiškai neatsižvelgta ir į aukštesnės instancijos teismų praktiką šiuo klausimu (LAT 2006 m. birželio mėn. 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/ 2006, Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A.-1263-781 /2012 ir pan.).

- Pirmos instancijos teismas byloje esančių įrodymų nevertino kompleksiškai ir visapusiškai, pažeidė LR CPK 185 str. 1 d. reikalavimus, netinkamai aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senaties eigos pradžią, sutarčių aiškinimo taisykles, laiduotojo atsakomybės ribas, nukrypo nuo LAT suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos (pažeistas LR CPK 4 str. reikalavimas), dėl ko buvo neteisingai išspręsta byla ir kas yra pagrindas teismo sprendimo panaikinimui ir naujo sprendimo priėmimui.

Atsiliepimas

Ieškovas Swedbank lizingas, UAB atsiliepime į apeliacinį skundą prašė palikti nepakeistą pirmos instancijos teismo sprendimą ir atsakovo apeliacinį skundą atmesti.

Dėl laidavimo apimties: Laidavimo sutarties 4 punktu šalys susitarė, kad apeliantas (laiduotojas) už kliento UAB „Pašto sistemos“ įsipareigojimus pagal 2008 04 04 lizingo sutartį Nr. LT072019 atsako lizingo bendrovei visu savo turtu, tomis pačiomis sąlygomis ir apimtimi kaip ir klientas. Lizingo sutartį nutraukus, Turtas atsiimamas iš Lizingo sutartį pažeidusio kliento. Turto išpirkimo įmokos sudaro Turto likutinę vertę (turto įsigijimo kaina), o taip pat klientui tenka grąžinti ir negrąžintas palūkanų įmokas.

Atsiimtas Turtas yra realizuojamas, o iš Turto realizavimo gauta suma yra dengiama Turto likutinė vertė (Turto išpirkimo įmokų suma). Vadovaujantis Kasacinio teismo praktika, toks susidaręs skirtumas yra laikomas lizingo bendrovės nuostoliu. Kadangi vietoje to, kad po Lizingo sutarties nutraukimo ieškovas turėtų teisę reikalauti visų nesumokėtų turto išpirkimo įmokų (bei palūkanų įmokų), ieškovas turtą realizuoja ir tokiu būdu gauta iš turto realizavimo suma sumažina mokėtinų turto išpirkimo įmokų sumą.

Klientas nebemokėjo įmokų už turtą nuo 2008 11 30, vadinasi Turto likutinė vertė 2008 11 30 sudarė 37 956,08 Lt su PVM (32 166,19 Lt be 18 proc. PVM), kas ir buvo nurodyta 2009 04 06 pranešime Nr. SL-SR-1369. Jis buvo parduotas ir patirtas nuostolis, skirtumas gautas iš turto likutinės vertės atėmus turto pardavimo kainą. Nuostolis yra ne PVM objektas (PVM įstatymo 3 str.). Ieškovas reikalauja skirtumo tarp likutinės vertės ir pardavimo kainos (nuostolio) atlyginimo, 30 008,19 Lt.

Lizingo sutarties nutraukimo atveju susigrąžinto sutarties dalyko pardavimas ar antrinis išnuomojimas nėra lizingo davėjo veikla, bet papildomos finansinės ir laiko sąnaudos. Nagrinėjamu atveju apelianto teiginiai dėl Laidavimo sutarties dviprasmiškumo ir sąlygų vertinimo apelianto naudai yra atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl ieškinio senaties taikymo: 2010 04 26 proformos išrašymo data, kuri el. paštu potencialiam pirkėjui buvo išsiųsta 2010 04 27. Pirkėjas K. B. vokavimo mašinos Maximailer neįsigijo iš ieškovo, todėl apelianto prašomas taikyti sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas nagrinėjamu atveju netaikytinas. Turtas buvo parduotas UAB „Vilcolora“. Ieškovas nėra praleidęs ieškinio senaties termino, nes turtą pardavė 2010 05 21, senaties terminas baigtųsi 2013 05 21, o ieškinys teisme pateiktas 2013 05 16.

Dėl realizuoto turto vertės ir nuostolių iš turto pardavimo: turtas grąžintas 2009 03 03, t.y. vėliau negu įpareigojo Ieškovas. Turto negrąžinimas laiku reiškia turto savininko nuosavybės teisės pažeidimą, kuomet dar mėnesį turtu buvo naudojamasi, nors klientas nebeturėjo jokių teisių, buvo didinami ieškovo nuostoliai. Atsakovas galėjo ieškoti pirkėjo ir tokiu būdu išvengti nuostolio iš Turto pardavimo. Turtą ieškovas pasiūlė įsigyti tiek pagrindiniam skolininkui, tiek laiduotojams. Atsakovas nepateikė duomenų, kad būtų kreipęsis dėl Turto realizavimo. 2010 05 21 buvo parduotas tik dalis turto, likusios Turto dalies (spausdintuvo) nepavyko parduoti. Tik jį pardavinėjant 2010 06 07 - 2010 06 25 aukcionu būdu, šį turtą įsigijo UAB AL grupė, pasiūliusi didžiausią kainą ir tapusi aukciono laimėtoja. Apie turto skelbiamą aukcioną apeliantas buvo informuotas 2010 05 28 pranešimais. Aukciono rezultatų neginčijamas, reiškia sutikimą su jo sąlygomis bei kainomis, kurių metu Turtas buvo parduotas. Ieškovas tinkamai įvykdė bendradarbiavimo pareigą, negavęs jokio atsakymo, turtą pardavė jį panorusiems įsigyti asmenims.

Atsižvelgiant į prievolės esmę, apskaičiuojant nuostolių dydį turi būti remiamasi realia Turto pardavimo kaina. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 10 07 nutartyje Nr. 3K-3-464/2013, nurodė, kad daikto rinkos nustatymas, atliekant turto vertinimą ar ekspertizę, nereiškia (ne visada reiškia), kad daiktas gali būti už nustatytą kainą parduotas. Ieškovas pateikė realius Turto sandorius, geriausiai atspindinčius Turto kainas. Ieškovo funkcija yra finansavimo teikimas, jis nėra šio turto pardavimo rinkos žinovas, jis kreipiasi į įmones, kurios suteikia turto vertinimo paslaugas ir apžiūrėję konkretų turtą jį įvertina. Skolininkui kyla pareiga įrodyti, kad turtas buvo parduotas už mažesnę kainą, negu buvo galima tą turtą realizuoti. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, įrodančių, kad ieškovas turtą pardavė už per mažą kainą. Teismas posėdžių metu pakartojo šalių pareigą įrodinėti ir teikti savo įrodymus, tačiau apeliantas neprašė teismo atidėti posėdžio, nesiėmė kitų priemonių įrodymų pateikimui laiku. Naujų įrodymų pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, prašė atsisakyti priimti naujai pateikiamus apelianto įrodymus.

Žemesnės instancijos teismas

Vertinant apelianto naujai pateiktus įrodymus pasakytina, kad juose nurodoma informacija tik patvirtina faktą, kad jie galėjo būti pateikiami į bylą ankščiau, nes nurodomas skelbimo pabaigos laikas: 2013 06 14, iš skelbime pateikiamos informacijos neįmanoma identifikuoti ar juose nurodytas turtas yra bent jau panašus į ginčo turtą (yra nurodomas tik turto pavadinimas, bet nei metų, nei kitos savybės plačiau nenurodomos). Akivaizdu, kad reikšmę turtui suteikia jo gamybos metai, atitinkamos turto savybės.

Ieškovui nėra jokios ekonominės naudos parduoti turtą per pigiai ir po to bandyti susidariusį skirtumą išsiieškoti iš finansinių sunkumų turinčio buvusio lizingo gavėjo ar laiduotojų. Byloje nėra duomenų, kad ieškovas, vykdydamas turto realizavimą, nepagrįstai sumažino realizuojamo pardavimo kainas, apeliantas nepateikė įrodymų, kad buvo objektyvios galimybės parduoti turtą brangiau, negu jį pardavė ieškovas. Turtą pardavinėjo UAB „Eurotech.lt”, kurie buvo suinteresuoti parduoti ginčo turtą kaip įmanoma didesne kaina, kadangi nuo to priklausė ir pastarųjų atlyginimas.

Dėl senaties taikymo reikalavimui priteisti 872,03 Lt nuostolių: analogišką situaciją nagrinėjo Vilniaus apygardos teismas (kaip apeliacinė instancija), kuris 2012 09 17 sprendimu civ. b. Nr. 2A-1174-258/2012 pažymėjo, kad tik realizavus sutarties dalyką (Turtą) ir sužinojus visas patirtas išlaidas, patirtą žalą dėl Lizingo sutarties nutraukimo, t. y. suvedus galutinį išlaidų ir pajamų balansą galima nustatyti lizingo bendrovė turi nuostolį dėl lizingo sutarties nutraukimo, ar ji yra tokioje padėtyje, kokia būtų buvusi, jeigu klientas būtų tinkamai įvykdęs Lizingo sutartį. Analogiškos nuomonės buvo ir Lietuvos apeliacinis teismas, priimdamas 2013 12 02 nutartį Nr. 2A-1123/2013. Ieškovas vėliausiai apie patirtus visus nuostolius dėl Lizingo sutarties nutraukimo sužinojo tik po vėliausios PVM sąskaitos faktūros dėl papildomų išlaidų patyrimo gavimo, 2010 09 07. Būtent nuo šios dienos ieškovas sužinojo, kiek gi jis bendrai patyrė nuostolių dėl Lizingo sutarties nutraukimo. Ieškovas patyrė ir papildomų išlaidų, turto paruošimo pervežimui, pervežimo, pakrovimo/iškrovimo paslaugų, transportuojant turtą, kadangi turto klientas negrąžino į ieškovo reikalautą vietą Vilniuje, taip pat turto pardavimo (pirkėjo suradimo) paslaugas, bei turto paruošimo pardavimui paslaugas. Atmestinas apelianto argumentas, kad ieškovas apie galimas turto pardavimo išlaidas minėjo 2009 12 29 pasiūlymuose. Pasiūlymuose buvo nurodytos preliminarios išlaidų sumos. Ieškovas neturėjo realių įrodymų, kad tikrai patyrė tokias papildomas išlaidas. Akivaizdu, kad 2009-12-29 ieškovas nežinojo realiai patirtų išlaidų dydžio, kadangi tuo metu turtas dar nebuvo parduotas.

Dėl PVM įtraukimo į nuostolių sumą: kadangi patirta žala nėra PVM objektas (PVM įstatymo 3 str.), lizingo bendrovė, pirkdama iš trečiųjų asmenų paslaugas pagal bendradarbiavimo sutartis, PVM iš biudžeto susigrąžinti negali, todėl atmestinas ir šis atsakovo argumentas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 31 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant tiek faktinę, tiek teisinę bylos puses, t.y. tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta. Ši byla nagrinėjama atsakovo V. V. apeliacinio skundo ribose.

Dėl sprendimo motyvacijos ir įrodymų vertinimo

Teisėjų kolegija atmeta atsakovo apeliacinio skundo teiginius dėl įrodymų vertinimo bei netinkamo įstatymų taikymo. CPK 185 str. nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas nenurodo konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, nesutikdamas su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, tiesiog pareiškia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė teismas. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas būtų pažeidęs įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles. Pirmos instancijos teismas tyrė ir vertino visus pateiktus įrodymus, bei juos tinkamai įvertino.

Dėl laidavimo apimties

Kaip matyti iš Laidavimo sutarties 4 str., laiduotojas įsipareigojo atsakyti lizingo bendrovei tomis pačiomis sąlygomis ir apimtimi, kaip ir pagrindinis skolininkas UAB „Pašto sistemos“. Apeliantas teigia, kad šioje sąlygoje šalys susitarė dėl konkretaus baigtinio mokėjimų sąrašo, kuris buvo detalizuotas, skliausteliuose nurodant baigtinį mokėjimų sąrašą, kuriame nenumatytas laidavimas atlyginant nuostolius. Apeliantas nurodė, kad ieškovui nereiškiant reikalavimo dėl netesybų, reikalaujant nesumokėtų įmokų, palūkanų ir nuostolių priteisimo, ieškinys apelianto atžvilgiu galėtų būti tenkintas tik dėl įmokų ir palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu apelianto Laidavimo sutartyje numatytu laidavimo apimties aiškinimu. Sutartys aiškinamos atsižvelgiant į visų sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes; sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (CK 6.193 straipsnis). Aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Vilkaviškio agrotiekimas“ v. J. Nasulevičius, bylos Nr. 3K-3-406/2008; 2010 m. liepos 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Šiaulių miesto savivaldybės administracija v. UAB ,,Artapolas“, bylos Nr. 3K-3-323/2010; kt.). Kaip jau pasisakyta, Sutarties 4 p. numatyta, kad laiduojas atsako tomis pačiomis sąlygomis ir apimtimi, kaip pagrindinis skolininkas. Laidavimo sutarties 3 punkte numatyta, kad pagrindiniam skolininkui neįvykdžius prievolių pagal Lizingo sutartį, laiduotojai atsako lizingo bendrovei, kaip solidarią prievolę turintys bendraskoliai. Sutarties 11 punkte numatyta, kad nutraukus lizingo sutartį, laiduotojas privalo apmokėti įsiskolinimus ir delspinigius bei sumokėti likutinę neišpirkto turto vertę pagal lizingo sutartį bei įvykdyti kitus kliento (pagrindinio skolininko) įsipareigojimus pagal lizingo sutartį. Šiuo atveju, pagrindiniam skolininkui nevykdžius prievolių pagal lizingo sutartį, lizingo bendrovė nutraukė sutartį ir pareikalavo prievolių įvykdymo iš laiduotojo. Atsakovas 2009-04-06 pranešimu informuotas apie Lizingo sutarties nutraukimą. Sudarant Lizingo sutartį, buvo susitarta dėl dvejų įmokų mokėjimo: turto išpirkimo įmokų ir palūkanų. Nutraukus Lizingo sutartį, turtas grąžinamas Lizingo bendrovei. Šį turtą realizavus, gauta suma dengiama turto likutinė vertė. Kadangi laidavimas yra vienas iš prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų, ieškovas turi teisę reikalauti tiek iš pagrindinio skolininko, šiuo atveju ir laiduotojų, atlyginti skirtumą, atsiradusį iš Turto likutinės vertės atėmus Turto realizavimo kainą. Atsižvelgiant į tai, kad Laidavimo sutarties 4 p. aiškiai numatyta laidavimo apimtis – tos pačios sąlygos ir apimtis, kaip ir pagrindinio skolininko (lizingo gavėjo), kaip beje ir Sutarties 11 punkte, kuriame nurodoma laiduotojo pareiga, nutraukus Lizingo sutartį, sumokėti tiek likutinę neišpirkto turto vertę, tiek apmokėti įsiskolinimą ir delspinigius, bei kitus Kliento (Lizingo gavėjo) įsipareigojimus pagal sutartį, bei 13 Sutarties punkte, laiduotojai įsipareigoję padengti visas lizingo sutarties nutraukimo bei kitas Lizingo bendrovės išlaidas, susijusias su šios sutarties vykdymu, t. y. visos sutarties sąlygos aiškiai numatė, kad laiduotojai pagal Sutartį įsipareigojo vykdyti kliento (lizingo gavėjo) neįvykdytas visas prievoles, bei atsakyti ieškovui ta pačia apimtimi, kaip ir klientas. Esant skolininko ir laiduotojų solidariai atsakomybei, jie atsako kaip solidarią prievolę turintys bendraskoliai.

Dėl ieškinio senaties termino

Apeliantas nurodė, kad pirmos instancijos teismas neteisingai vertino įrodymus. Atsakovas prašė taikyti ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą dalyje dėl nuostolių, atsiradusių dėl vokavimo aparato likutinės vertės ir faktinio pardavimo kainos priteisimo, todėl pirmos instancijos teismas turėjo pagrindą ieškinį šioje dalyje atmesti. Teismas šių aplinkybių nenagrinėjo ir sprendime dėl jų nepasisakė. Teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus, kaip nepagrįstus. Atsiliepime į apeliacinį skundą Swedbank lizingas, UAB nurodė Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-1123/2013, kurioje apeliacinės instancijos teismas išaiškino, kad tik suvedus visą patirtų ir gautų išlaidų balansą galima vertinti ar ieškinio senaties terminas yra praleistas. Teisėjų kolegija pažymi, kad 2010-04-27 proformos išsiuntimas galimam pirkėjui (K. B.) nereiškia, kad ieškovas jau šią dieną suprato, kad šį turtą parduos mažesne nei Turto vertės nustatymo pažymoje nustatyta kaina ir/ar patirs dėl turto pardavimo, nuostolius. Realiai šis turtas buvo parduotas 2010-05-21, ieškinys teismui pateiktas 2013-05-20, todėl CK 1.125 str. 8 p. nustatytas ieškinio senaties terminas nėra praleistas.

Dėl realizuoto turto vertės ir nuostolių atlyginimo

Apeliantas teigia, kad pirmos instancijos teismo vertinimas dėl turto realizavimo kainų pagrįstumo nepagrįstas ir neteisingas. Turtas lizingo bendrovei buvo sugrąžintas 2009-03-03, skolininkui įpareigojimas jį grąžinti buvo iki 2009-02-19. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas teigia, kad vėlavimas grąžinti turtą, reiškia turto savininko nuosavybės teisių pažeidimą, su tuo be abejo sutiktina, tačiau ieškovas iš esmės nepateikė duomenų, leidžiančių teigti, kad per pavėluotą laikotarpį, kada turtas nebuvo savininkui sugrąžintas, ieškovas patyrė kokių tai realių nuostolių ir/ar šio turto vertė sumažėjo.

Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmos instancijos teismo vertinimu dėl spausdintuvo pardavimo aukcione atitikimo realios rinkos kainos. Viena vertus, atsakovas buvo informuotas apie tokio turto realizavimą aukciono būdu, kita vertus, nepaneigta, kad jis pats turėjo galimybę šį turtą įsigyti tokiu būdu ir tokia pat kaina, kaip aukciono dalyvis, bei ginčyti aukciono rezultatus, ko padaryta nebuvo. Kita vertus, pasirinktas pardavimo būdas (aukcionas) buvo todėl, kad skelbiant apie šio turto pardavimą, norinčių jį įsigyti pirkėjų neatsirado. Pažymėtina, kad lizingo bendrovė siūlė laiduotojams patiems įsigyti turtą, atsakovas šiuo pasiūlymu nepasinaudojo, kaip ir nepasinaudojo savo teise ieškoti pirkėjų, tokiu būdu išvengiant nuostolio dėl turto pardavimo.

Parduodamas turtą – spausdintuvą, skelbiant apie šio turto pardavimą viešai, ieškovas taip pat nepažeidė aukščiu nurodytų teisės principų. Viena vertus, ieškovas jam grąžinus šį turtą, ėmėsi visų priemonių jį parduoti, tačiau pirkėjo iki pat 2010-05-21, kai spausdintuvą įsigijo UAB „Vilcolora“, neatsirado. Teisėjų kolegija sutinka, kad realią turto kainą geriausiai atspindi sudaryti pirkimo –pardavimo sandoriai. Turto rinkos vertės nustatymas, atliekant jo vertinimą, nereiškia, kad tokio turto reali rinkos kaina yra vertinime nustatyta kaina. Pažymoje nustatyta rinkos kaina yra tik orientacinė. Nereiškia, kad net ir turinčio kvalifikaciją vertintojo nustatyta pažymoje preliminaria kaina toks turtas ir bus parduotas. Apeliantas nepateikė duomenų, kad reali spausdintuvo rinkos kaina buvo didesnė, nei ta, už kurią jis buvo parduotas (CPK 178 str.). Apeliantas kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus, jo nuomone pagrindžiančius didesnę nei parduota šio turto kainą. Teisėjų kolegija prijungia naujus įrodymus, vertindama, kad jų prijungimas nors ir nėra savalaikis, tačiau neužvilkins bylos nagrinėjimą (savo apimtimi naujų įrodymų nėra daug ar pan.). Vertinant jų įrodomąją reikšmę, darytina išvada, kad informacija iš interneto apie nurodyto turto vertę, negali būti tinkamu įrodymu šioje situacijoje nustatant parduoto turto rinkos vertę, kadangi neaišku ar pateiktame skelbime nurodytas turtas yra tapatus parduotam ginčo turtui, bei neaišku kokias individualias savybes turi skelbiamas turtas ir galėjo turėti realizuotas. Kaip matyti iš apelianto pateiktos informacijos, prekių buvimo vieta Londone, Jungtinėje Karalystėje, todėl prekės pardavimo kaina kitose šalyse, nereiškia realios pirkimo – pardavimo kainos Lietuvoje. Neįvertintos šio turto individualios savybės ir jų įvertinti nėra galimybės. Vertinant apelianto argumentus, svarbu paminėti ir tai, kad laiduotojas turėjo galimybę dalyvauti šio turto pirkime, bei siūlyti pirkėjus, tačiau šia teise nepasinaudojo.

Kita vertus nepaneigta aplinkybė, kad ieškovas yra suinteresuotas parduoti turtą kuo didesne kaina, ieškovas stengėsi turtą parduoti už artimesnę jo likutinei vertei, tačiau pirkėjų neatsirado. Manytina, kad ieškovo elgesys šioje situacijoje nepažeidė ne tik bendradarbiavimo su laiduotoju pareigos, bet ir sąžiningumo bei teisingumo principų.

Įvertinus aukščiau išdėstytą, darytina išvada, kad apeliantas neįrodė, jog parduotas turtas neatitiko realios rinkos vertės. Darytina išvada, kad pirmos instancijos teismas tinkamai vertino įrodymus ir padarė teisingas išvadas. Duomenų, kad lizingo bendrovė būtų reikalavusi iš laiduotojo daugiau, nei realiai ji patyrė nuostolių, nutraukus lizingo sutartį, nepateikta.

Dėl ieškinio senaties termino reikalavimui priteisti papildomas išlaidas

Ieškovas prašė priteisti papildomų išlaidų, kurios susideda iš 872,03 Lt transportavimo išlaidų pagal 2009-03-03 PVM sąskaitą – faktūrą (b. l. 48, t. 1); 146,23 Lt komisinio mokesčio už vokavimo aparato pardavimą, 2010-06-02 PVM sąskaita – faktūra (b. l. 49, t. 1); 605 Lt spausdintuvo paruošimo pardavimui kaštų pagal 2010-09-07 PVM sąskaitą – faktūrą (b. l. 50, 1). Apelianto teigimu, pirmos instancijos teismas be pagrindo traktavo šias išlaidas, kaip nedalomą reikalavimą ir ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžią siejo su paskutinės PVM sąskaitos –faktūros terminu (2010-09-07). Nurodė, kad galimas turto pardavimo išlaidas (2500 Lt ir 600 Lt) ieškovas mini dar 2009-12-29 atsakovui adresuotame pasiūlyme, todėl, jo teigimu, jau nurodyta data ieškovas žinojo apie tokių išlaidų buvimą. Kadangi ieškovas praleido ieškinio senaties terminą šiam reikalavimui reikšti, atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį, todėl pirmos instancijos teismas turėjo šioje dalyje ieškinį atmesti. Teismas neteisingai vertino, kad apie savo teisių pažeidimą ir patirtus nuostolius ieškovas sužinojo, tik patyręs visas išlaidas ir surinkęs pagrindžiančius dokumentus.

Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu apelianto ieškinio senaties termino pradžios skaičiavimu. Kaip teisingai nurodė ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą, teismų praktika formuojama tokia linkme, kad tik galutinai lizingo bendrovei nustačius nuostolių dydį, galima padaryti išvadą, kad realiai lizingo bendrovė patyrė ar nepatyrė nuostolį dėl lizingo sutarties nutraukimo prieš terminą. (Lietuvos apeliacinio teismo 2012-02-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1123/2013). Teisėjų kolegija pažymi, kad tik realizavus turtą, lizingo bendrovė gali žinoti apie šio turto realią pardavimo kainą, bei nustatyti ar ji bendrai patyrė dėl Lizingo sutarties nutraukimo nuostolių, nustatyti jų dydį. Tol kol lizingo bendrovė nerealizuoja jai grąžinto turto, tokių nuostolių nustatymas nėra įmanomas. Kadangi laiduotojas Laidavimo sutartimi buvo įsipareigojęs atlyginti ir papildomas išlaidas, kurias ieškovas realiai patyrė turtą pervežant, paruošiant pardavimui ir panašiai, o nustatyti, kad šie kaštai bus lizingo bendrovės nuostoliai, galima tik realiai pardavus turtą, priklausomai nuo šio turto realizavimo kainos, kadangi praktikoje galimas ir turto pardavimas, gaunant pelną, todėl teisingai pirmos instancijos teismas vertino aplinkybes bei atmestinas apelianto argumentas, kad ieškovas apie patirtas nuostolių sumas sužinojo dar 2009-12-29. Ieškinio senaties termino pradžia 2010 m. birželio mėn., kai įvyko paskutinis turto pardavimas. Kadangi ieškovas su ieškiniu į teismą kreipėsi 2013-05-20, jis nepraleido ieškinio senaties termino, kreiptis į teismą.

Dėl PVM įtraukimo į nuostolius

Apeliantas teigia, kad pirmos instancijos teismas įtraukdamas į nuostolius 329,22 Lt PVM, neteisingai nurodė, kad žala nėra PVM objektas, todėl ieškovas negalės susigrąžinti PVM. Ieškovas šią PVM sumą sumokėjo pirkdamas paslaugas iš UAB „Technikos realizavimo centras“ ir UAB „Eurotech.LT“. Teisėjų kolegija nekartodama pirmos instancijos teismo motyvų dėl šio argumento, daro išvadą, kad teismas sprendime nurodė teisės aktus, reguliuojančius pridėtinės vertės mokesčio susigrąžinimo atvejus ir su teismo vertinimu sutinka. Kasacinio teismo praktikojet pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

Apeliacinį skundą atmestus, apelianto turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu teisėjų kolegija,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Andrius IgnotasAsta RadzevičienėZita Smirnovienė