- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-04-18
- Bylos Nr.
- e2S-202-357/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-70-3-01155-2024-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rasa Bartašienė
- Ieškovas
- Camper
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Kontivis“
- Advokatai
- Marius Ramanauskas
- Kategorijos
- 3.1.2.2.5Sutartinis teismingumas
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Bartašienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės Camper & House, SIA atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. kovo 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-4861-1215/2024 pagal ieškovės Camper & House, SIA ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Kontivis“ dėl nekokybiškai atliktų statybos rangos darbų, padarytos žalos atlyginimo, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo, sprendžiant priėmimo klausimą.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė Camper & House, SIA kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Kontivis“, prašydama priteisti iš atsakovės ieškovės naudai 10787,34 Eur žalos atlyginimą dėl nekokybiškai atliktų darbų, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodė, kad tarp šalių sudarytos 2022-09-14 Statybos rangos sutarties pagrindu atsakovė įsipareigojo atlikti sutarties priede numatytus nesudėtingo statinio gamybos ir surinkimo darbus, tačiau atsakovė stogo ir sienų dengimo danga darbus atliko nekokybiškai – netinkamai pritvirtino skardos lakštus prie pastato konstrukcijų, nesandariai sujungė lietaus nutekėjimo vamzdžius. Pažymėjo, kad žalos dydis apskaičiuotas įvertinus nustatytus defektus ir jų ištaisymui būtinas išlaidas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
2. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai 2024-03-14 nutartimi atsisakė priimti ieškovės Camper & House, SIA, ieškinį atsakovei UAB „Kontivis“ dėl nekokybiškai atliktų statybos rangos darbų, padarytos žalos atlyginimo, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo, kaip neteismingą Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmams ir grąžino jį ieškovei. Teismas išaiškino ieškovei, kad su ieškiniu turi teisę kreiptis į atitinkamą Latvijos Respublikos teismą.
3. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju ieškovė atsakovės pareigą atlyginti dėl nekokybiškai atliktų statybos rangos darbų padarytą žalą kildina iš 2022-09-14 statybos rangos sutarties Nr. 1, kurios 7.7. punkte numatyta, kad ginčai, sprendžiami teisme pagal užsakovo buveinės vietą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymais. Remdamasis pateikta sutartimi, teismas nustatė, kad užsakovė yra ieškovė – Camper & House, SIA, buveinės adresas: Škedes g. 1-51, Liepoja, Latvijos Respublika. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė, kad ieškinys turėtų būti nagrinėjamas Latvijos Respublikos teismuose pagal užsakovės buveinės vietą, bei nurodė, kad esant šalių sutartiniam teismingumui prioritetas teikiamas būtent šiam teismingumui, o ne bendrajam teismingumui – pagal atsakovės buveinės vietą (CPK 29 straipsnis). Taip pat teismas pažymėjo, kad iš šalių sutarties matyti, jog statybos darbų, dėl kurių kilo ginčas, atlikimo vieta yra Latvijos Respublikos teritorijoje (sutarties 1.1 punktas), todėl ginčo nagrinėjimas Latvijos Respublikos teisme taip pat labiausiai atitiktų ekonomiškumo, proporcingumo bei teisingumo kriterijus.
III. Atskirojo skundo argumentai
4. Atskiruoju skundu apeliantė Camper & House, SIA prašo Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024-03-14 nutartį civilinėje byloje Nr. e2-4861-1215/2024 panaikinti ir įpareigoti pirmosios instancijos teismą priimti ieškovės ieškinį bei pradėti nagrinėti bylą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
4.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino, kad sutarties šalys susitarė dėl teritorinio teismingumo pakeitimo, kadangi sutarties tekste nebuvo tokios formuluotės teksto, kad „ginčai sprendžiami Latvijos Respublikos teismuose“. Sutartyje nurodyta, kad „ginčai sprendžiami teisme pagal Užsakovo buveinės vietą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymais”. Tai įrodo, kad šalys specialiai nesitarė pakeisti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso taisyklių dėl bylos teismingumo. Priešingai, sutarties šalys aiškiai nurodė (7.7.punkte), kad ginčai (o tai apima ir teismingumo taisykles) bus sprendžiami pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, įskaitant ir bylos teismingumą. Išvada, kad sutarties 7.7. punkto formuluotė yra neaiški ir dviprasmiška, todėl gali būti aiškinama įvairiai, grindžiama tuo, kad nepaisant formuluotės, kad „ginčai sprendžiami teisme pagal Užsakovo buveinės vietą“, šio punkto formuluotėje yra ir antroji dalis, numatanti, kad ginčai sprendžiami „vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymais“. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šią sutartį rengė atsakovė, kurios darbuotojai neįvertino faktinės aplinkybės, kad ieškovės (užsakovo) buveinė yra ne Lietuvos Respublikoje, todėl paliko standartinę sutarties formuluotę, nors specialiai nei viena iš sutarties šalių neturėjo intereso ar ketinimo ginčus spręsti Latvijos Respublikos teismuose. Ieškovė laiko, kad Sutarties 7.7. punkto formuluotė neatitinka jos tikrosios valios ir aiškina šią formuluotę klaida, atsiradusia dėl nepakankamo šalių atidumo rengiant ir susipažįstant su sutarties tekstu, laikant šią sąlygą (sutarties punktą) neesminiu. Be to, galimybė pasirinkti šalies, kurios įstatymai bus taikomi sprendžiant ginčus, dažniausiai yra numatoma tais atvejais, kuomet šalys susitaria bylą perduoti spręsti arbitražui. Dėl šios priežasties galima daryti išvadą, kad sutarties autorius (atsakovė) netinkamai ją formulavo rengdamas sutarties tekstą ir supainiojo (sujungė) skirtingus dalykus, nederančius tarpusavyje.
4.2. Net jei būtų laikoma, kad šalys galėjo parašyti tokią formuluotę, jog „byla bus nagrinėjama Latvijos Respublikos teismuose pagal Lietuvos Respublikos įstatymus“, tai sukeltų esminių bylos nagrinėjimo sunkumų. Būtų neproporcingai dideles proceso šalių, kurių buveinė ir/ar gyvenamoji vieta yra Lietuvoje (atsakovės - Šiaulių mieste, o ieškovės vienasmenio (ir vienintelio) valdymo organo - valdybos pirmininkės A. V. gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini)), kelionės išlaidas. Šalių Lietuvos Respublikoje turimi (jau pasamdyti) advokatai negalėtu tinkamai atstovauti juos procese Latvijos Respublikoje, nes nemoka šios šalies valstybinės kalbos, nėra susipažinę su proceso tvarka Latvijos Respublikoje. Latvijos Respublikos advokatai ir teismai nėra susipažinę su Lietuvos Respublikos įstatymais, reglamentuojančiais statybos rangos teisinius santykius, todėl šalys šiame procese turėtų dėti papildomas pastangas ir daryti papildomas išlaidas tam, kad Latvijos advokatai išsiaiškintų Lietuvos Respublikos teisę ir įrodinėtų Latvijos teismams, kokie Lietuvos Respublikos teises aktai ir kaip reglamentuoja bylai aktualius teisinius santykius. Taigi, toks procesas neatitiktų protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų, bei pažeistų proceso šalių teises į greitą bei prieinamą (įskaitant nebrangų) teismo procesą, nes akivaizdu, kad toks procesas Latvijos Respublikos teismuose truktų nepagrįstai ilgai bei būtų neproporcingai brangus.
4.3. Ieškovas nenori ir niekuomet nenorėjo, kad ginčai, kylantys iš šios sutarties būtų sprendžiami Latvijos Respublikoje, kadangi, nors ieškovo buveinė formaliai yra Latvijos Respublikoje, tačiau įmonė neturi nei vieno darbuotojo, tik įmonės valdybos pirmininkę A. V., kuri yra Lietuvos Respublikos pilietė, nuolatos gyvena ir faktiškai dirba nuotoliu Lietuvos Respublikoje. Ieškovės atstovė kalba lietuvių kalba ir nemoka valstybinės Latvijos Respublikos kalbos - latvių kalbos. Ieškovė jau kuris laikas šio ginčo sprendimui yra pasisamdžiusi advokatą Marių Ramanauską, kuris, veikdamas pagal Atstovavimo sutartį, ieškovės vardu rengia raštus ir pretenzijas atsakovei bei parengė ir pateikė teismui šį ieškinį. Tai reiškia, kad ieškovė jau patyrė ženklias bylinėjimosi išlaidas Lietuvoje ir būtų neprotinga jas dar kartą dubliuoti Latvijos Respublikoje. Ieškovės įsitikinimu, ir atsakovė yra suinteresuota šią bylą nagrinėti būtent Lietuvos Respublikoje, kur yra registruota atsakovės buveinė, kur veikia visi atsakovės valdymo organai ir vykdoma pagrindinė įmonės veikla.
4.4. Pirmosios instancijos teismo priimta nutartis prieštarauja kasacinio teismo formuojamai praktikai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m gegužės 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Latvijos įmonė ,,F-Tex SIA“ v. Lietuvos ir Anglijos UAB „Jadecloud-Vilma“, bylos Nr. 3K- 3-71/2012LAT, kasacinis teismas išaiškino, kad „jeigu nebūtų nustatyta pareikšto reikalavimo ryšio su bankroto byla ar jis būtų nepakankamas nustatyti Briuselis I reglamento taikymo išimtį (Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnio 2 dalies b punktas), toks ieškinys pripažintinas civiline ar komercine byla, teisminga atsakovo oficialios buveinės vietos valstybės teismams. Nagrinėjamoje byloje, kaip ir minėtoje LAT byloje, yra nagrinėjamas ieškinys, kuris pripažintinas civiline byla, todėl pagal tarptautinį (ES) reglamentą Briuselis I ši civilinė byla yra teisminga atsakovo oficialios buveinės vietos valstybės teismams, t.y. Lietuvos Respublikos teismams.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės ir teisiniai argumentai
4. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – LR CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.
5. Nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti ieškovės Camper & House, SIA ieškinį atsakovei UAB „Kontivis“ dėl nekokybiškai atliktų statybos rangos darbų padarytos žalos atlyginimo LR CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kaip neteismingą Šiaulių apylinkės teismui konstatavęs, kad nagrinėtinas atitinkame Latvijos Respublikos teisme.
6. LR CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatyme nustatyta tvarka kreiptis į teismą tam, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymu saugomas interesas. Kai asmuo, pateikdamas teismui ieškinį, netinkamai įgyvendina savo procesines teises, teismas atsisako priimti ieškinį LR CPK 137 straipsnio 2 dalies pagrindais.
7. Teismingumo taisyklių reiškiant ieškinį laikymasis yra būtinoji teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos įgyvendinimo sąlyga (CPK 5 straipsnis). Teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, privalo savo iniciatyva (lot. ex officio), be kita ko, patikrinti, ar ieškinys yra pareikštas, laikantis teismingumo taisyklių, t. y. ar teismas turi jurisdikciją nagrinėti pareikštą ieškinį. Pažymėtina, kad toks patikrinimas teismo iniciatyva atliekamas, nepriklausomai nuo sprendžiamo teismingumo klausimo pobūdžio, t. y. nepriklausomai nuo to aspekto, ar sprendžiamas nacionalinio ar tarptautinio (egzistuojant užsienio elementui) teismingumo klausimas – teismo pareiga savo iniciatyva spręsti nacionalinio teismingumo klausimą išplaukia iš CPK 115 ir 137 straipsnių nuostatų, o tarptautinio teismingumo klausimą – expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) iš CPK 782 straipsnio nuostatų. Teismo pripažinimas, kad jis neturi jurisdikcijos nagrinėti pareikštą ieškinį, sukelia atitinkamas procesines teisines pasekmes, kurios priklauso nuo proceso stadijos, kurioje identifikuojamas jurisdikcijos neturėjimas: ieškinys nepriimamas, jeigu teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, nustato, kad jis neturi jurisdikcijos nagrinėti tokį ieškinį (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas), arba paliekamas nenagrinėtas, jeigu jurisdikcijos neturėjimas identifikuojamas po civilinės bylos iškėlimo (CPK 296 straipsnio 1 dalies 12 punktas, 782 straipsnis). Teismingumo taisyklių laikymasis yra ne tik būtinoji teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos įgyvendinimo sąlyga, bet ir būtinoji teisminės gynybos pažeistoms teisėms apginti taikymo sąlyga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-431-1075/2018, 17 punktas).
8. Paminėtina, kad tarptautinis civilinių bylų teismingumas (jurisdikcija), priklausomai nuo konkrečioje byloje esančio tarptautinio (užsienio) elemento pobūdžio, nustatomas pagal taikytinus ES, tarptautinės teisės arba nacionalinės teisės aktus. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismas, gavęs ieškinį su tarptautiniu elementu, pirmiausiai turi nustatyti ieškinio dalyką. Tam, kad būtų nustatytas tarptautinės jurisdikcijos klausimui išnagrinėti taikytinas teisės aktas, visų pirma turi būti nustatyti konkrečiai bylai aktualūs dalyvaujančių byloje asmenų (pvz., atitinkamos šalies buveinės vieta ir kt.) bei ginčo dalyko duomenys, pagal juos įvertinama, koks tarptautinės jurisdikcijos pagrindas yra aktualus (pvz., žalos atsiradimo vieta, prievolės vykdymo vieta ir kt.). Šių duomenų pagrindu teismas nustato susijusią valstybę (susijusias valstybes). Išanalizavęs pastaruosius duomenis, teismas nustato, kokia teisės aktų grupė (ES reglamentai, tarptautinės sutartys, nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintos tarptautinės privatinės teisės normos) aktuali tarptautinei jurisdikcijai nustatyti. Toliau preliminariai nustatomas taikytinas konkretus teisės aktas (pvz., konkretus ES reglamentas). Tai padarius, išsamiai patikrinama pasirinkto teisės akto taikymo sritis – 1) materialioji, 2) teritorinė, 3) asmenims ir 4) laiko atžvilgiu. Jeigu reikalavimas (reikalavimai) patenka į atitinkamo teisės akto taikymo sritį, tarptautinės jurisdikcijos klausimas turi būti sprendžiamas pagal šį teisės aktą. Atliekant aptariamą vertinimą, būtina analizuoti ir konkrečiame teisės akte įtvirtintas jo taikymo srities išimtis bei aktualią teismų praktiką (ESTT, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudenciją) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-551-915/2016).
9. Nagrinėjamu atveju bylos šalys yra Europos Sąjungoje veikiantys subjektai, ginčas kyla iš tarp šalių susiklosčiusių civilinių santykių, taigi, teismingumo klausimui spręsti yra aktualios 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo nuostatos. Reglamentu 1215/2012 keičiamas Reglamentas 44/2001 (reglamentas „Briuselis I“), tačiau pastarasis toliau taikomas procesams, pradėtiems prieš 2015 m. sausio 10 d. įsigaliojant Reglamentui 1215/2012.
10. Reglamentu nustatoma, kurios valstybės narės teismai turi jurisdikciją nagrinėti civilinius ir komercinius ginčus, turinčius tarptautinį aspektą. Reglamento 25 straipsnis numato susitarimo dėl jurisdikcijos sąlygas, jeigu šalys yra susitarusios, kad valstybės narės teismas turi jurisdikciją spręsti bet kuriuos ginčus kilusius iš konkrečių teisinių santykių, tas teismas turi jurisdikciją (1 dalis). Reglamento 25 straipsnio 1 dalyje (7 skirsnis) nustatyta, kad jeigu šalys, neatsižvelgiant į jų nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą, yra susitarusios, jog valstybės narės teismas arba teismai turi jurisdikciją spręsti bet kuriuos ginčus, kilusius arba galinčius kilti iš konkrečių teisinių santykių, tas teismas (tie teismai) turi jurisdikciją, išskyrus atvejus, kai pagal tos valstybės narės teisę susitarimas yra niekinis turinio galiojimo atžvilgiu. Tokia jurisdikcija yra išimtinė, jeigu šalys nesusitarė kitaip. Susitarimas dėl jurisdikcijos: a) priimamas arba paliudijamas raštu; arba b) priimamas tokia forma, kuri atitinka šalių tarpusavyje nustatytą praktiką; arba c) tarptautinės prekybos arba komercijos srityje priimamas tokia forma, kuri atitinka panaudojimą, apie kurį šalys žino arba turėjo žinoti, ir kurį tokioje prekyboje arba komercijoje plačiai žino ir vykdo sutarčių, susijusių su konkrečia prekyba arba atitinkama komercija, šalys. Pagal Reglamento Nr. 1215/2012 25 straipsnio 2 dalį bet kuris elektroninėmis priemonėmis perduotas pranešimas, kuris užtikrina ilgalaikį susitarimo įrašą, laikomas lygiaverčiu rašytiniam susitarimui.
11. Remiantis išdėstytu, šalys, neatsižvelgiant į jų nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą, yra laisvos susitarti dėl konkrečios Reglamento Nr. 1215/2012 valstybės narės teismo jurisdikcijos nagrinėti jų civilinius ir komercinius ginčus. Toks šalių susitarimas, jeigu jis atitinka jam keliamus formos reikalavimus, yra privalomas ne tik pačioms šalims, bet ir valstybės narės teismui (teismams), kurio jurisdikciją nagrinėti ginčus yra pasirinkusios šalys.
12. Aiškindamas Reglamento Nr. 1215/2012 25 straipsnio nuostatas, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ESTT) yra pasisakęs, kad tokiu susitarimu dėl jurisdikcijos šalys gali nukrypti ne tik nuo bendrosios jurisdikcijos, nustatomos pagal atsakovo gyvenamosios vietos (buveinės) principą, įtvirtintą Reglamento 4 straipsnyje, bet ir nuo specialiosios jurisdikcijos, reglamentuojamos Reglamento 7–8 straipsniuose (ESTT 1976 m. gruodžio 14 d. sprendimo byloje Estasis Salotti di Colzani Aimo e Gianmario Colzani s.n.c. prieš Rüwa Polstereimaschinen GmbH, 24/76, 7 punktas; 2015 m. gegužės 21 d. sprendimo byloje Cartel Damage Claims (CDC) Hydrogen Peroxide SA prieš Akzo Nobel NV ir kt., C 352/13, 59, 61 punktai).
13. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad šalys 2022-09-14 statybos rangos sutarties 7.7 punktu susitarė, kad kilę ginčai bus sprendžiami pagal užsakovo buveinės vietą, t.y. šiuo atveju Latvijos Respublikos teismuose. Atsižvelgiant į tai, teismas atsisakė priimti ieškinį kaip neteismingą Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmams. Ieškovė su tokia teismo išvada nesutinka ir teigia, kad tokia sutarties sąlyga sutartyje buvo suformuota per klaidą, neatidumą, ji neatitinka tikrosios ieškovės valios.
14. Iš bylos duomenų matyti, kad 2022-09-14 sutarties 7.7 punkte nurodyta, kad „Su Sutartimi susiję ginčai, kurių nepavyksta išspręsti derybų keliu per 10 dienų nuo pagrįstos pretenzijos gavimo dienos, sprendžiami teisme pagal Užsakovo buveinės vietą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymais.“ Ieškovės teigimu šia sąlyga šalys siekė ne pakeisti bylos teismingumą, bet susitarti, kad ginčai bus sprendžiami pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, įskaitant ir bylos teismingumą.
15. Pažymėtina, kad teismas, į kurį kreiptasi, turi pareigą in limine litis (proceso pradžioje) išnagrinėti, ar šalys iš tiesų susitarė dėl jurisdikciją suteikiančios nuostatos (šis susitarimas turi būti aiškus ir tikslus), o Reglamento Nr. 1215/2012 25 straipsnio 1 dalyje nustatytais formos reikalavimais šiuo aspektu siekiama užtikrinti, kad susitarimas būtų iš tikrųjų nustatytas (žr. ESTT 2017 m. birželio 28 d. sprendimo byloje Leventis ir Vafeias, C-436/16, 34 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Realaus suinteresuotų asmenų sutikimo egzistavimas yra vienas iš Reglamento Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 23 straipsnio 1 dalies (dabar – Reglamento Nr. 1215/2012 25 straipsnio 1 dalis) tikslų (žr. ESTT 2015 m. gegužės 21 d. sprendimo El Majdoub, C-322/14, 30 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Tai pateisinama siekiu apsaugoti silpnesnę sutarties šalį, išvengiant situacijos, kad nuostatos dėl jurisdikcijos suteikimo, įtrauktos į sutartį vienos šalies, neliktų nepastebėtos (šiuo klausimu žr. ESTT 1999 m. kovo 16 d. sprendimo byloje Castelletti, C?159/97, 19 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
16. Teismas, į kurį kreiptasi, turi pareigą pirmiausia išnagrinėti, ar šalys iš tiesų sutiko dėl jam jurisdikciją suteikiančios nuostatos (šis sutikimas turi būti aiškus ir tikslus), nes Reglamento Nr. 44/2001 23 straipsnio 1 dalyje nustatytais formos reikalavimais šiuo tikslu siekiama užtikrinti, kad sutikimas būtų iš tikrųjų įrodytas (ESTT 1980 m. gegužės 6 d. sprendimas byloje Porta-Leasing, 784/79, 5 punktas ir jame nurodyta teismo praktika; 2015 m. gegužės 21 d. sprendimas byloje El Majdoub, C-322/14, 29 punktas ir jame nurodyta teismo praktika). Šalių valios suderinimas, vadovaujantis valios autonomijos principu, pateisina pirmenybės suteikimą pasirinktam teismui, o ne tam, kuriam byla būtų teisminga pagal minėtą reglamentą (pirmiau nurodytas sprendimas byloje Refcomp, C-543/10, 26 punktas).
17. Tokios pačios pozicijos formuodamas teismų praktiką laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2024 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-19-969/2024).
18. Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad, nustatant susitarimo dėl ginčų sprendimo būdo turinį, taikomi sutarčių aiškinimo metodai ir principai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-73-421/2017 27 punktas ir jame cituojama praktika). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencija dėl sutarčių aiškinimo metodų ir principų plėtojama nuosekliai. Šios taisyklės yra išsamiai aptartos ne vienoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. spalio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-236-823/2022 73–79 punktus).
19. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas atsižvelgęs į nurodytas Reglamento Nr. 1215/2012 nuostatas, teismų praktiką, bei įvertinęs ginčijamos sutarties sąlygos turinį, ieškovės pateiktus argumentus ir paaiškinimus, pripažįsta, kad šalių 2022-09-14 sudarytos sutarties 7.7 punkte nurodyta sąlyga, kad „Su Sutartimi susiję ginčai, kurių nepavyksta išspręsti derybų keliu per 10 dienų nuo pagrįstos pretenzijos gavimo dienos, sprendžiami teisme pagal Užsakovo buveinės vietą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymais.“, suformuluota nepakankamai aiškiai ir tiksliai, kad ja vienareikšmiškai būtų galima vadovautis sprendžiant dėl teismų jurisdikcijos konkrečiu atveju.
20. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šalys pakankamai aiškiai susitarė, kad ginčai sprendžiami derybų būdu, nepavykus susitarti per 10 dienų – ginčai sprendžiami vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymais, t. y. šalys šia Sutarties nuostata susitarė dėl iš Sutarties kylantiems šalių ginčams taikytinos teisės. Tačiau, kaip teisingai nurodė ieškovė, dalis sąlygos, nustatančios, kad su Sutartimi susiję ginčai sprendžiami teisme pagal Užsakovo buveinės vietą, ir, kad šiuo atveju, įvertinus tai, kad ieškovės buveinė yra Latvijos Respublikoje, todėl toks ginčas turėtų būti sprendžiamas atitinkame Latvijos Respublikos teisme taikant Lietuvos Respublikos įstatymus, yra prieštaringas, kelia pagrįstų abejonių dėl tokios sąlygos racionalumo bei atitikimo tikrajai šalių valiai.
21. Remiantis nurodytu, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šalių 2022-09-14 sudarytos sutarties 7.7 punkte nurodyta sąlyga neįrodo buvus šalių susitarimą dėl jurisdikcijos, kuris atitiktų jam keliamus reikalavimus pagal Reglamentą Nr. 1215/2012, t. y. būtų aiškus ir tikslus, atspindėtų tikrąją šalių valią dėl ieškovės pareikštų reikalavimų nagrinėjimo Latvijos Respublikos teismuose, taikant Lietuvos Respublikos įstatymus (CPK 178 straipsnis).
22. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad atskirojo skundo argumentai sudaro pagrindą panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį ir perduoti ieškovės Camper & House, SIA ieškinio atsakovei UAB „Kontivis“ dėl nekokybiškai atliktų statybos rangos darbų, padarytos žalos atlyginimo, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo priėmimo klausimą nagrinėti iš naujo (LR CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. kovo 14 d. nutartį panaikinti ir perduoti ieškovės Camper & House, SIA ieškinio atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Kontivis“ dėl nekokybiškai atliktų statybos rangos darbų padarytos žalos atlyginimo, priėmimo klausimą nagrinėti iš naujo.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.