Kauno apygardos teismo nutartis, 2A-1265-221/2014

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2014-06-19
Bylos Nr.: 2A-1265-221/2014
Teisminio proceso Nr.: 2-13-3-00314-2012-2
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Arūnas Rudzinskas (pirm.), Virginija Lozoraitytė (pran.), Egidijus Tamašauskas
Atsakovas: D. D.
Ieškovas: Daugiabučio namo savininkų bendrijos Tvirtovės
Trečiasis asmuo: S. M., E. P., Alytaus miesto savivaldybei

Civilinė byla Nr. 2A-1265-221/2014Teisminio proceso Nr. 2-13-3-00314-2012-2Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 32.1; 114.11; 121.21

KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. birželio 19 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Lozoraitytės (pranešėja), Arūno Rudzinsko (pirmininkas) ir Egidijaus Tamašausko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės D. D. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-384-652/2014 pagal ieškovės Daugiabučio namo savininkų bendrijos Tvirtovės g. 15 ieškinį atsakovei D. D., tretiesiems asmenims S. M., E. P., Alytaus miesto savivaldybei dėl iškeldinimo ir atsakovės D. D. priešieškinį ieškovei Daugiabučio namo savininkų bendrijai Tvirtovės g. 15, tretiesiems asmenims S. M., E. P., Alytaus miesto savivaldybei dėl susirinkimo nutarimo pripažinimo negaliojančiu.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė kreipėsi į teismą patikslintu ieškiniu (3 t., b. l. 76-79), kuriuo prašė: uždrausti atsakovei D. D. teikti paslaugas pagal verslo liudijimą, kurio kodas 015, ir iškeldinti dirbtuves – avalynės taisyklą su visa manta bei darbo priemonėmis iš Daugiabučio namo savininkų bendrijos Tvirtovės g. 15, Alytuje (toliau – bendrija), gyvenamojo namo rūsio, esančio Tvirtovės g. 15, Alytuje, šių patalpų: rūsio, plane pažymėto indeksu R-64, kurio bendras plotas 7,67 kv. m; bendro naudojimo rūsio patalpų: rūsio plane pažymėto indeksu R-63, kurio plotas 3,98 kv. m, R-20, kurio bendras plotas 11,76 kv. m, kurias atsakovė naudoja ne pagal paskirtį; įpareigoti atsakovę savo lėšomis išardyti ir suremontuoti patalpas, t. y. savavališkai įrengtas metalines duris į rūsio patalpą R-63, medinę pertvarą, savavališkai įrengtą rūsio patalpoje R-20 kitoje pusėje (plane pažymėtą raudonu indeksu R-22, kurio bendras plotas 3,10 kv. m), per 30 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad atsakovė naudoja jai priklausantį rūsį ir bendro naudojimo bendrijos patalpas ne pagal paskirtį – yra įkūrusi avalynės ir smulkios galanterijos taisyklą ir vykdo veiklą be bendrijos narių sutikimo. Bendrijos nariai savo valią iškeldinti avalynės taisyklą yra išreiškę ne viename bendrijos narių susirinkime, patalpų naudojimas ne pagal paskirtį pažeidžia bendrijos narių interesus, nes sudaro jiems įvairių nepatogumų ir sąlygų kilti ginčams.

Atsiliepimas

Atsakovė atsiliepimu į patikslintą ieškinį (3 t., b. l. 86-87) su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad patikslintame ieškinyje dėstomos aplinkybės neatitinka tikrovės, nes rūsio patalpa R-64 yra jos asmeninė nuosavybė, o patalpų R-63, R-20 ir R-22 darbinei veiklai ji nenaudojanti. Rūsio patalpose bendrijos nariai gali vaikščioti laisvai. Avalynės remonto dirbtuves įkūrė jos miręs sutuoktinis, bendrijos nariai sutiko su individualios įmonės įkūrimu bendrijos patalpose, o po vyro mirties ji toliau teikė paslaugas pagal verslo liudijimą. Dirbdama pagal verslo liudijimą jai ir jos dukroms priklausančiose patalpose namo rūsyje ji nepažeidžia bendrijos narių interesų, nes laikosi sanitarinių normų, atskirai yra įsivedusi elektros apskaitos prietaisus, sutvarkiusi rūsio patalpą ir koridorių, moka mokesčius valstybei.

Tretieji asmenys S. M. ir E. P. atsiliepimais į patikslintą ieškinį (3 t., b. l. 84, 85) su juo nesutiko, prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis asmuo Alytaus miesto savivaldybė atsiliepime į patikslintą ieškinį (3 t., b. l. 126-127) nurodė, kad bendrijos veiklos priežiūra neįeina į savivaldybių funkcijų sąvadą, tačiau išreiškė poziciją, kad atsakovė akivaizdžiai pažeidžia bendrijos savininkų teises ir teisėtus interesus.

Šalies argumentai

Atsakovė patikslintu priešieškiniu (1 t., b. l. 166) prašė pripažinti 2013 m. balandžio 17 d. bendrijos narių susirinkimo nutarimą, surašytą protokole Nr. 8 – iškeldinti avalynės taisyklą, prieštaraujantį protingumo, sąžiningumo ir teisėtumo principams bei Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 9 straipsniui, ir šį nutarimą panaikinti. Nurodė, kad Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymas leidžia bendrijos patalpas naudoti darbo ir verslo reikmėms, jei tai nepažeidžia patalpoms nustatytų reikalavimų ar namo gyventojų teisių ir teisėtų interesų. Namo gyventojų nuomonė, kad rūsyje įrengta taisykla daro bendrijai žalą yra neparemta jokiais įrodymais. Be to, bendrijos surašyti protokolai neatitinka įstatymų reikalavimų. Į vykusį susirinkimą ji nebuvo kviečiama, todėl negalėjo pasiaiškinti namo gyventojams

Atsiliepimas

Ieškovė atsiliepimu į patikslintą priešieškinį (1 t., b. l. 173-175), prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad bendrijos narių susirinkimas buvo sušauktas pagal bendrijos įstatus, bendrijos nariai buvo informuoti apie susirinkimą bei jo darbotvarkę prieš dvi savaites, viešai patalpinus skelbimą namo skelbimų lentoje. Mano, kad atsakovė neprivalėjo būti informuojama apie susirinkimą atskirai, susirinkimas vyko pagal darbotvarkę, tarp einamų klausimų buvo dar kartą sprendžiamas klausimas dėl avalynės taisyklos iškeldinimo. Bendrame rūsio koridoriuje D. D. įstatė dvejas duris, tokiu būdu savavališkai užėmė didžiąją dalį rūsio koridoriaus, be to, buvo pastebėta, kad ji neteisėtai prisijungė prie Tvirtovės g. 15 namo elektros instaliacijos, t. y. neteisėtai naudoja elektros energiją, už kurios suvartojimą privalo mokėti visi namo gyventojai.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Alytaus rajono apylinkės teismas 2014 m. vasario 21 d. sprendimu (3 t., b. l. 140-146) ieškinį tenkino iš dalies; įpareigojo atsakovę D. D. nutraukti teikti paslaugas pagal verslo liudijimą, atsakovei, tretiesiems asmenims S. M. ir E. P. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiame daugiabučio gyvenamojo namo rūsyje, techninės apskaitos byloje, pažymėtame R-64, esančiame Tvirtovės g. 15, Alytuje, 37 buto priklausinyje (buto unikalus numeris 1196-5003-3010:0037), bei rūsio patalpose R-63, R-20, priklausančiose Daugiabučio namo savininkų bendrijos Tvirtovės g. 15, Alytuje, nariams bendrosios dalinės nuosavybės teise. Įpareigojimui įvykdyti nustatė 30 dienų terminą. Nustatė, kad neįvykdžius įpareigojimo per nustatytą terminą, atsakovei D. D. skirti 100 Lt baudą už kiekvieną uždelstą įvykdyti sprendimą dieną ieškovės Daugiabučio namo savininkų bendrijos Tvirtovės g. 15, Alytuje, bendrijos kodas 150095870, naudai. Kitą ieškinio dalį atmetė, priešieškinį atmetė, priteisė iš atsakovės ieškovei 671 Lt bylinėjimosi išlaidas, iš ieškovės – atsakovei 922 Lt bylinėjimosi išlaidas bei iš ieškovės ir atsakovės – po 40 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu valstybei.

Teismas nustatė, kad iki atsakovės vykdomos veiklos namo rūsyje, panašią veiklą (avalynė, odos ir galanterijos dirbinių taisymas) vykdė jos sutuoktinis V. P. pagal patentą, po to pagal verslo liudijimą, kuriame šeimos nariu buvo nurodyta jo sutuoktinė D. P. (atsakovė). Faktiniai nuomos ar panaudos santykiai tarp ieškovės ir V. P. nebuvo įforminti, atvirkščiai, bendrija nesutiko su jai priklausančių patalpų naudojimu, todėl teigti, kad atsakovė po sutuoktinio mirties galėjo perimti teisę naudotis bendrijos patalpomis nėra pagrindo. Teismas nurodė, kad spręsdamos ginčą tarp šalių konfliktuose dalyvauja įvairios institucijos. Nors ieškovės atstovas, liudiję bendrijos nariai nurodė motyvus ir priežastis, dėl ko nesutinka su atsakovės vykdoma veikla namo rūsyje, teismo vertinimu, šioje byloje nėra pagrindo analizuoti nurodytų priežasčių bei motyvų pagrįstumą, o tikslinga išsiaiškinti, ar bendrijos narių nuomonė teisėtai ir pagrįstai buvo įtvirtinta bendrijos susirinkimo nutarime. Atsakovės nurodomas Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 9 straipsnis, leidęs daugiabučio namo gyvenamųjų patalpas naudoti darbo ir verslo reikmėms, nekeičiant patalpų paskirties, yra netekęs galios 2001 m. spalio 9 d. įstatymu Nr. IX-532 (nuo 2001 m. spalio 26 d.). Pagal Daugiabučių namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 3 punktą bendrijos narys privalo vykdyti bendrijos organų, butų ir kitų patalpų (pastatų) savininkų susirinkimų sprendimus dėl bendrojo naudojimo objektų valdymo, naudojimo, priežiūros ir atnaujinimo. Bendrijos nariai į susirinkimų darbotvarkę įtraukia avalynės taisyklos iškeldinimą nuo 1998 m. Iš 1999 m. lapkričio 15 d. teismo nutarties matyti, kad byla pagal bendrijos ieškinį buvo nutraukta atsakovo V. P. atžvilgiu, nes atsakovas pasižadėjo iki 2000 m. sausio 1 d. atlaisvinti užimtas patalpas (prijungta civilinė byla Nr. 2-1647/1999). Atsakovė avalynės taisykloje po sutuoktinio V. P. mirties dirba pagal verslo liudijimą. 2013 m. balandžio 17 d. bendrijos narių susirinkimo nutarimu buvo nuspręsta iškeldinti avalynės taisyklą. Atsakovė neginčijo balsavimo rezultatų, kvorumo nebuvimo, tačiau nurodė, kad apie susirinkimą sužinojo prieš dvi savaites iš skelbimo, tačiau darbotvarkėje neradusi su ja susijusio klausimo, todėl nedalyvavusi, jai už akių buvo priimtas nutarimas, o ji neturėjusi galimybių apsiginti. Kadangi nesutarimai tarp šalių vyksta ne vienerius metus, o ankstesni bendrijos nutarimai buvo analogiški paskutiniajam, teismas darė išvadą, kad iš esmės atsakovei susirinkimo nutarimas ir bendrijos nepasikeitusi pozicija nebuvo netikėti. Atsižvelgiant į tai, kad pranešimo apie susirinkimą tvarka nebuvo pažeista, balsų kvorumas nenuginčytas, motyvų, dėl kurių buvo priimtas toks nutarimas, teismas nevertino. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo 2013 m. balandžio 17 d. susirinkimo nutarimą dėl avalynės iškeldinimo pripažinti negaliojančiu. Teismas konstatavo, kad ieškinyje nurodytas patalpas – R-63, R-20, R-64, atsakovė naudoja ne pagal paskirtį. Kaip nurodyta Valstybinės mokesčių inspekcijos rašte, atsakovės vykdoma veikla nėra susieta su konkrečia vieta, vadinasi šią veiklą atsakovė gali vykdyti kitoje vietoje, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad šią veiklą atsakovė vykdo patalpose, kurios turi kitą paskirtį, bei nesant bendrijos narių sutikimo, teismas atsakovę įpareigojo nutraukti vykdyti šią veiklą aukščiau nurodytose patalpose. Ieškovės reikalavimą dėl avalynės taisyklos iškeldinimo atmetė, kadangi nesant atskirtam avalynės taisyklos turtui, bei nesant atskirtam kitų bendraturčių turtui, toks sprendimas nebūtų vykdytinas. Teismas taip pat atmetė ieškovės reikalavimą dėl metalinių durų išardymo, nenustačius, kad, būtent atsakovė įstatė duris.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu (4 t., b. l. 1-6) atsakovė prašo teismo panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-384-652/2014 dalį dėl įpareigojimo atsakovei nutraukti veiklą pagal verslo liudijimą ir dėl atsakovės atmesto priešieškinio bei priimti naują sprendimą – apeliacinį skundą tenkinti ir priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias procesines teisės normas, neteisingai vertindamas pateiktus įrodymus byloje, neištirdamas visų bylai reikšmingų aplinkybių, kas lėmė iš dalies neteisingo sprendimo priėmimą, taip pažeisdamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką.

2. Pirmosios instancijos teismas tokio pobūdžio (uždraudimo vykdyti veiklą ir iškeldinimo) civilinėje byloje, neturėdamas teisės keisti ieškovės galutinio reikalavimo, savo iniciatyva dalį reikalavimo suformulavo naujai, būtent, įpareigojo atsakovę (apeliantę) nutraukti teikti paslaugas pagal verslo liudijimą, atsakovei D. D., tretiesiems asmenims S. M. ir E. P. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiame daugiabučio gyvenamojo namo rūsyje, techninės apskaitos byloje, pažymėtame R-64, esančiame Tvirtovės g. 15, Alytuje, 37 buto priklausinyje (buto unikalus numeris 1196-5003-3010:0037), bei rūsio patalpose R-63, R-20, priklausančiame daugiabučio namo savininkų bendrijos Tvirtovės g. 15, Alytuje, nariams bendrosios dalinės nuosavybės teise. Įpareigojimo įvykdymui teismas nustatė 30 dienų terminą, sprendimo neįvykdymo atveju skiriant apeliantei 100 Lt baudą už kiekvieną neįvykdymo dieną, nors ieškovė prašė teismą uždrausti atsakovei vykdyti veiklą pagal verslo liudijimą ir apeliantę iškeldinti iš daugiabučio namo rūsio, Tvirtovės g. 15, Alytuje. Ieškovė savo reikalavimo uždrausti atsakovei vykdyti veiklą pagal verslo liudijimą ir ją iškeldinti iš rūsio patalpų netikslino ir nekeitė, tokiu būdu, teismas būdamas iniciatyvus vienos šalies atžvilgiu, pažeidė šalių lygiateisiškumo principą.

3. Teismas visiškai nepagrįstai atmetė apeliantės priešieškinį. 2013 m. balandžio 17 d. bendrijos susirinkime buvo nutarta iškeldinti avalynės taisyklą, apeliantei tinkamai raštu nepranešus apie iškeldinimą. Bendrijos įstatuose numatyta, kad turi būti pranešama raštu ir paskelbiama susirinkimo darbotvarkė, tačiau minėta įstatų nuostata buvo grubiai pažeista. Klausimas dėl apeliantės iškeldinimo iš rūsio patalpų bendrijos pranešimo apie susirinkimą darbotvarkėje nebuvo įtrauktas, todėl apeliantė nežinojo apie jos būsimo iškeldinimo klausimo svarstymą. Tik bendrijos susirinkimo metu šis klausimas buvo įtrauktas prie einamųjų klausimų. Ginčijamas bendrijos susirinkimo nutarimas surašytas nenurodant iškeldinimo priežasčių bei kokius įstatymo reikalavimus ar gyventojų teises pažeidžia ta aplinkybė, kad klientai įeina į laiptinės rūsį tik prie taisyklos langelio. Teismas, priimdamas sprendimą dėl priešieškinio atmetimo, privalėjo vertinti visus byloje esančius įrodymus bei priimti motyvuotą sprendimą dalyje dėl bendrijos nutarimo pripažinimo negaliojančiu, kuris akivaizdžiai prieštarauja teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams. Pirmosios instancijos teismas netyrė atsakovės nurodyto įrodymo, kad apeliantė savo veiklos bendrijos bendrojo naudojimo rūsio patalpose, pažymėtose R-63, R-20, nevykdo.

4. Pirmosios instancijos teismas apsiribojo tik konstatavimu, jog teismui netikslinga aiškintis visas aplinkybes, dėl ko bendrijos nariai nesutinka su apeliantės vykdoma veikla, o tikslinga išsiaiškinti tik bendrijos narių nuomonės teisėtumą bendrijos susirinkime. Apeliantė su tokia teismo

išvada nesutinka, nes tai prieštarauja bylos esmei ir byloje esantiems įrodymams.

5. Teismas neatsižvelgė, jog teisiniam vertinimui svarbią reikšmę turėjo apeliantės (atsakovės) elgesys po palikimo gavimo – nuolatinis teikimas paslaugų pagal verslo liudijimą, rūpinimasis turtu, nepertraukiami mokėjimai už komunalines paslaugas. Apeliantė jautėsi teisiškai saugi, žinodama, jog teisėtai veiklą vykdo jai nuosavybės teise priklausančiame rūsyje ir niekada nesuabejojo vykdomos veiklos reikalingumu ir teisėtumu.

6. Teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, todėl skundžiamas sprendimas neatitinka bendrųjų teisės principų – teisingumo ir protingumo reikalavimų. Lietuvos Respublikos Konstitucija (109 straipsnio 1 dalis) įpareigoja teismą šalių ginčus spręsti taip, kad konkrečioje byloje būtų priimtas įmanomai teisingiausias sprendimas. Šioje byloje priimtas teismo sprendimas akivaizdžiai neatitinka teisingumo kriterijaus, nes iš atsakovės atima ne tik pragyvenimo šaltinį, bet ir reikalingą kokybišką paslaugą Alytaus miesto gyventojams.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą (4 t., b. l. 12-15) ieškovė prašo teismo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 21 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-384-652/2014 palikti galioti; priteisti ieškovei iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad skundžiamas sprendimas yra motyvuotas, pagrįstas, teisingas ir teisėtas, priimtas tinkamai įvertinus visas reikšmingas bylos aplinkybes, ištyrus visus byloje pateiktus įrodymus, įsigilinus į visus liudytojų parodymus, tinkamai taikant ir aiškinant materialines teisės normas, nenukrypstant nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos vieningos praktikos bei vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Atsakovės apeliacinis skundas yra nepagrįstas, jame pateikiamos išgalvotos, teismą klaidinančios aplinkybės ir asmeninės teisinių bei kitų sąvokų interpretacijos. Apeliantė be teisėto pagrindo teigia, kad pirmosios instancijos teismas tokio pobūdžio bylose neturėdamas teisės keisti ieškovės galutinio reikalavimo, savo iniciatyva dalį reikalavimo suformulavo naujai. Pažymėtina, kad ieškovė teismo prašė uždrausti atsakovei teikti paslaugas pagal verslo liudijimą, o teismas rezoliucinėje sprendimo dalyje įpareigojo atsakovę nutraukti teikti paslaugas pagal verslo liudijimą. Vien tai, kad teismas sprendimą išdėstė ne tokiais žodžiais, kuriais norėjo atsakovė, nesudaro objektyvaus pagrindo teigti, kad teismas buvo iniciatyvus vienos šalies atžvilgiu ir pažeidė lygiateisiškumo principą. Apeliantė taip pat klaidina teismą teigdama, kad 2013 m. balandžio 17 d. nebuvo pakviesta į bendrijos susirinkimą. Pranešimas apie susirinkimą buvo iškabintas kiekvienoje laiptinėje per bendrijos įstatuose nustatytą terminą, o kiekvienas bendrijos narys asmeniškai nėra kviečiamas į susirinkimus, nes tokia tvarka nėra numatyta bendrijos įstatuose. Pranešime apie susirinkimą buvo nurodyta data, vieta ir laikas, kada vyks bendrijos narių susirinkimas. Visuotinis susirinkimas, kuriame buvo priimtas sprendimas iškeldinti apeliantei priklausančią avalynės ir galanterijos taisyklą buvo pravestas pagal bendrijos įstatus, visi dalyvaujantys bendrijos nariai pasirašė visuotinio bendrijos narių susirinkimo protokole, susirinkime dalyvavo reikalingas sprendimų priėmimui bendrijos narių kvorumas, todėl sprendimas iškeldinti avalynės taisyklą yra teisėtas ir pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino atsakovės priešieškinyje išdėstytas aplinkybes, tinkamai vadovavosi įstatymo nuostatomis ir bendrijos įstatais ir padarė teisingą išvadą, kad nėra pagrindo tenkinti atsakovės priešieškinį. Dėl apeliantės vykdomos veiklos rūsyje tvyro itin stiprus nemalonus kvapas, kuris dėl blogos ventiliacijos kyla į viršų ir patenka į bendrijos narių butus, nuolat lankosi nepažįstami žmonės, todėl bendrijos nariai jaučiasi nesaugiai, atsakovė buvo užtikta vagianti elektros energiją, bendro naudojimosi patalpose stovi apeliantės darbinei veiklai reikalingi daiktai, kurie užima didžiąją dalį bendro naudojimo patalpų. Atsakovės teiginiai, kad ieškovė nenurodė pagrindo, jog dėl jos vykdomos veiklos yra kam nors daroma reali žala ar nuostoliai, tačiau tai nebuvo šios bylos esmė ir įrodinėjimo dalykas, nes ieškovė iš atsakovės (apeliantės) nereikalavo žalos ar nuostolių atlyginimo. Taip pat nepagrįsti apeliantės teiginiai, kad ginčas tarp šalių buvo išspręstas 1999 m. lapkričio 15 d. Alytaus rajono apylinkės teismo nutartimi. Pažymėtina, kad šia nutartimi faktiniai nuomos ar panaudos santykiai tarp ieškovės ir atsakovės sutuoktinio V. P. nebuvo įforminti, atvirkščiai, bendrija nesutiko su bendrijos patalpų naudojimu, todėl teigti, kad atsakovė po sutuoktinio mirties galėjo perimti teisę naudotis bendrijos patalpomis ne pagal paskirtį, nėra pagrindo. Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas iš atsakovės atima pragyvenimo šaltinį, nes teismas atsakovę įpareigojo nutraukti vykdyti veiklą tik nurodytose patalpose, tačiau nesuvaržė jos teisės šią veiklą vykdyti kitose atitinkamose patalpose. Apeliantės nuomonė, kad bendrijai draudžiama lėšas naudoti sprendžiant teisminius ginčus, jeigu tai nenustatyta bendrijos įstatuose, yra nepagrįsta. Eilės bendrijos susirinkimų metu buvo nutarta bendrijos narių interesus ginti kreipiantis į teismą, bylinėjimosi išlaidas dengiant bendrijos lėšomis.

Kitų atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 263 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys).

Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovė D. D. yra DNSB Tvirtovės g. 15, Alytuje, narė ir nuosavybės teise valdo 1/2 buto su rūsiu, esančio Tvirtovės g. 15-37, Alytuje, kitos buto su rūsiu dalys priklauso S. M. ir E. P. (3 t., b. l. 103). Atsakovė jai ir tretiesiems asmenims priklausančioje rūsio patalpoje, namų valdos techninės apskaitos byloje pažymėtoje R-64, yra įkūrusi avalynės, galanterijos taisyklą ir dirba pagal tam tikrais laikotarpiais išduotus verslo liudijimus (1 t., b. l. 35-38, 68-69, 89-100, 170). Byloje nustatyta, kad atsakovė naudojasi ir kitomis rūsio patalpomis, priklausančiomis bendrosios dalinės nuosavybės teise, t. y. R-63, R-20, tam, kad patekti į dalinės nuosavybės teise priklausančią rūsio patalpą (R-63 yra patalpa-koridorius, priešais atsakovės rūsio patalpą, R-20 koridorius, vedantis nuo laiptų) (2 t., b. l. 56-64; namų valdos techninės bylos kopija). Gyventojai nesutinka, jog atsakovė vykdytų veiklą rūsyje. Juos atstovaujanti bendrija prašė uždrausti veiklą bei iškeldinti iš rūsio patalpų. Pirmosios instancijos teismas įpareigojo atsakovę nutraukti teikti paslaugas pagal verslo liudijimą minėtose patalpose.

Teisėjų kolegija pažymi, jog nuosavybės teisės įgyvendinimo ribos tiesiogiai priklauso nuo aplinkybės, ar daiktas yra vieno asmens, ar kelių asmenų nuosavybė. Viena iš bendrosios nuosavybės teisės formų gali būti daugiabutis gyvenamasis namas, kuomet nepaisant buto (ar patalpų) priklausymo atskiram savininkui, dažnai išlieka ir priklausančių bendrai keliems butų (patalpų) savininkams objektų. Pagal CK 4.82 straipsnio 1 ir 5 dalių nuostatas butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise, proporcingai jiems nuosavybės teise priklausančių patalpų naudingojo ploto ir gyvenamojo namo naudingojo ploto santykiui, priklauso namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė – techninė ir kitokia įranga. Šiuos bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančius objektus detaliau išvardija Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnis. Buto ir kitų patalpų savininkas (naudotojas) turi teisę naudotis gyvenamojo namo bendrojo naudojimo objektais pagal jų funkcinę paskirtį, nepažeisdamas kitų patalpų savininkų (naudotojų) teisių ir teisėtų interesų (CK 4.83 straipsnio 1 dalis). Sprendimai dėl bendrojo naudojimo objektų valdymo ir naudojimo priimami butų ir kitų patalpų savininkų balsų dauguma, jeigu butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos įstatuose ar jungtinės veiklos sutartyje nenumatyta kitaip (CK 4.85 straipsnio 1 dalis). Bendrijos narys privalo laikytis bendrijos įstatų, vykdyti bendrijos narių susirinkimo, bendrijos valdybos (bendrijos pirmininko) ir revizijos komisijos (revizoriaus) sprendimus (Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo, galiojusio kreipimosi į teismą dieną, redakcijos 29 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl skundžiamos sprendimo dalies dėl įpareigojimo atsakovei (apeliantei) nutraukti veiklą pagal verslo liudijimą

Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas tokio pobūdžio (uždraudimo vykdyti veiklą ir iškeldinimo) civilinėje byloje, neturėdamas teisės keisti ieškovės galutinio reikalavimo, savo iniciatyva dalį reikalavimo suformulavo naujai, būtent, įpareigojo atsakovę (apeliantę) nutraukti teikti paslaugas pagal verslo liudijimą atsakovei D. D., tretiesiems asmenims S. M. ir E. P. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiame daugiabučio gyvenamojo namo rūsyje, techninės apskaitos byloje, pažymėtame R-64, esančiame Tvirtovės g. 15, Alytuje, 37 buto priklausinyje (buto unikalus numeris 1196-5003-3010:0037) bei rūsio patalpose R-63, R-20, priklausančiose daugiabučio namo savininkų bendrijos Tvirtovės g. 15, Alytuje, nariams bendrosios dalinės nuosavybės teise. Įpareigojimo įvykdymui teismas nustatė 30 dienų terminą, sprendimo neįvykdymo atveju skiriant apeliantei 100 Lt baudą už kiekvieną neįvykdymo dieną, nors ieškovė prašė teismą uždrausti atsakovei vykdyti veiklą pagal verslo liudijimą ir apeliantę iškeldinti iš daugiabučio namo rūsio, Tvirtovės g. 15, Alytuje. Tokiu būdu teismas, būdamas iniciatyvus vienos šalies atžvilgiu, pažeidė šalių lygiateisiškumo principą.

Teisėjų kolegija su šiais apeliantės argumentais nesutinka. Kolegija atkreipia dėmesį, kad ieškovė prašė uždrausti atsakovei teikti paslaugas pagal verslo liudijimą, o teismas rezoliucine sprendimo dalimi įpareigojo atsakovę nutraukti teikti paslaugas pagal verslo liudijimą. Teisėjų kolegija pritaria ieškovės atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytai nuomonei, kad tiek sąvoka uždrausti teikti paslaugas, tiek įpareigoti nutraukti teikti paslaugas turi tą pačią reikšmę, o būtent, kad atsakovė daugiau negali vykdyti veiklos pagal verslo liudijimą daugiabučio gyvenamojo namo rūsyje, esančiame Tvirtovės g. 15, Alytuje, techninės apskaitos byloje pažymėtose patalpose R-64, R-63, R-20. Teisėjų kolegija pažymi, jog CPK 273 straipsnio 1, 3 dalys numato, jog tuo atveju, kai sprendimu atsakovas įpareigojamas atlikti ar nutraukti tam tikrus veiksmus ir tuos veiksmus gali atlikti tik atsakovas, teismas sprendime nustato terminą, per kurį sprendimas turi būti įvykdytas, ir nurodo, kokio dydžio bauda atsakovui skiriama, jeigu jis per nustatytą terminą neįvykdys sprendimo ir nenutrauks nurodytų veiksmų. Taigi, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo nurodymas termino sprendimui įvykdyti, tiek pavartojimas kito žodžio nei buvo nurodytas reikalavime, neduoda objektyvaus pagrindo manyti, jog apylinkės teismas buvo iniciatyvus vienos šalies atžvilgiu ir pažeidė lygiateisiškumo principą.

Dėl skundžiamos sprendimo dalies dėl atsakovės atmesto priešieškinio

Apeliantės nuomone, teismas visiškai nepagrįstai atmetė apeliantės priešieškinį dėl 2013 m. balandžio 17 d. bendrijos narių visuotinio susirinkimo nutarimo, surašyto protokole Nr. 8, pripažinimo negaliojančiu. Teismas, anot apeliantės, priimdamas sprendimą dėl priešieškinio atmetimo, privalėjo vertinti visus byloje esančius įrodymus, priimti motyvuotą sprendimą dalyje dėl bendrijos nutarimo pripažinimo negaliojančiu, kaip prieštaraujančio teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams. Pirmosios instancijos teismas netyrė atsakovės nurodyto įrodymo, kad apeliantė savo veiklos bendrijos bendrojo naudojimo rūsio patalpose, pažymėtose R-63, R-20, nevykdo. Apeliantės teigimu, jai nebuvo tinkamai raštu pranešta apie iškeldinimą, klausimas dėl apeliantės iškeldinimo iš rūsio patalpų bendrijos pranešimo apie susirinkimą darbotvarkėje nebuvo įtrauktas, ginčijamas bendrijos susirinkimo nutarimas surašytas nenurodant iškeldinimo priežasčių bei kokius įstatymo reikalavimus ar gyventojų teises pažeidžia ta aplinkybė, kad klientai įeina į laiptinės rūsį tik prie taisyklos langelio.

Kaip matyti iš atsakovės reikalavimo, ji prašė pripažinti negaliojančiu 2013 m. balandžio 17 d. DNSB Tvirtovės g. 15 bendrijos narių visuotinio susirinkimo sprendimą, surašytą protokole Nr. 8, - iškeldinti avalynės taisyklą, prieštaraujančiu Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 9 straipsniui bei protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principams ir jį panaikinti.

Atsakovė nurodo, jog Daugiabučių namų savininkų bendrijos įstatymo 9 straipsnis leidžia bendrijos patalpas naudoti darbo ir verslo reikmėms, jeigu tai nepažeidžia patalpoms nustatytų reikalavimų ar namo gyventojų teisių bei teisėtų interesų. Kolegija atkreipia dėmesį, jog nuo 2000 m. liepos 12 d. iki 2001 m. spalio 26 d. galiojusioje Daugiabučių namų savininkų bendrijos įstatymo 9 straipsnio redakcijoje buvo kalbama apie tai, kad pačios gyvenamosios patalpos, nepakeitus jų paskirties (neįrengus atskiro įėjimo ir neperregistravus jų Nekilnojamojo turto registre), gali būti naudojamos darbo ir verslo reikmėms, jeigu tai nepažeidžia gyvenamosioms patalpoms nustatytų reikalavimų ir to namo gyventojų teisių bei teisėtų interesų. Tačiau kaip minėta, ši straipsnio redakcija nebegalioja nuo 2001 m. spalio 26 d. Taigi, 2013 m. balandžio 17 d. DNSB visuotinio susirinkimo nutarimas būtent tokiai įstatymo 9 straipsnio redakcijai, t. y. negaliojančiai redakcijai, negali prieštarauti.

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliante, jog ji nebuvo tinkamai informuota apie susirinkimą bei jo darbotvarkę. Kaip nustatyta byloje, avalynės taisyklos iškeldinimo klausimą bendrijos nariai kelia nuo 1998 metų. 1999 metais Alytaus rajono teisme buvo iškelta byla dėl avalynės taisyklos iškeldinimo, kuri buvo nutraukta taisyklos savininkui V. P. (buvusiam ir 2009 m. mirusiam apeliantės sutuoktiniui) pasižadėjus iki 2000 m. sausio 1 d. išsikelti iš rūsio bendrojo naudojimo patalpų. Kadangi, kaip nustatyta byloje, atsakovė vykdo veiklą namo rūsyje, bendrojo naudojimo patalpos naudojamos klientams patekti, klausimas dėl avalynės taisyklos iškeldinimo, yra nuolat bendrijos susirinkimų darbotvarkėse (1 t., b. l. 7-8, 128-129; 2 t., b. l. 38-40), ginčai tarp bendrijos ir atsakovės sprendžiami įvairiose institucijose (1 t., b. l. 20, 21, 23, 41). Įvertindamas tai bei tai, kad pranešimas apie susirinkimą bei jo darbotvarkė buvo paskelbta prieš dvi savaites iki susirinkimo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog klausimas dėl avalynės taisyklos iškeldinimo bei priimtas visuotinio susirinkimo nutarimas atsakovei neturėjo būti netikėtas. Teisėjų kolegija pritaria apylinkės teismui, jog net ir nenurodžius darbotvarkėje klausimo dėl iškeldinimo atskirai, t. y. buvus tarp einamųjų reikalų, atsakovė turėjo galimybę susipažinti su nutarimų projektais, tačiau to nepadarė, susirinkime nedalyvavo. Kaip galima spręsti iš susirinkimo protokolo, visuotinis susirinkimas, kuriame buvo priimtas sprendimas iškeldinti avalynės ir galanterijos taisyklą, priklausančią D. D., buvo pravestas pagal bendrijos įstatus: dalyvaujantys bendrijos nariai pasirašė visuotinio bendrijos narių susirinkimo protokole, susirinkime dalyvavo reikalingas sprendimų priėmimui bendrijos narių kvorumas. Todėl, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nenustačius norminių aktų pažeidimų, pagrįstai apylinkės teismas priimto nutarimo nepripažino negaliojančiu. Atsižvelgdama į anksčiau minėtas aplinkybes dėl nevienkartinio klausimo dėl taisyklos iškeldinimo svarstymo tiek bendrijos susirinkimuose, tiek kitose institucijose, 2011 m. gegužės 20 d. pranešimą dėl išsikėlimo (1 t., b. l. 22), kolegija negali sutikti su apeliante, jog ji galėjo jaustis teisiškai saugi. Byloje nustatyta, kad apeliantės vykdoma veikla suteikia daug nepatogumų namo gyventojams, kurie jaučiasi nesaugiai, rūsio patalpose laikydami savo daiktus, nes bendrojo naudojimo patalpose lankosi svetimi žmonės. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nevertino to, kad ji savo lėšomis sutvarkė bendrijos laiptinę, prižiūrėjo rūsio patalpą, teikė namo ir miesto gyventojams reikalingą paslaugą tuo prisidėdama prie Alytaus miesto biudžeto papildymo. Kolegijos nuomone, tai, kad apylinkės teismas dėl šių bei kai kurių kitų atsakovės teiginių, kurie netgi nepagrįsti įrodymais, nepasisakė, nedaro sprendimo negaliojančiu. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad byloje apklausti liudytojai tvirtino, jog dėl apeliantės vykdomos veiklos iš rūsio sklinda nemalonus kvapas, bendro naudojimosi patalpose stovi apeliantės daiktai, kurie užima dalį bendro naudojimo patalpų, į kiemą privažiuoja automobilių, kas jiems sukelia nepatogumus (3 t., b. l. 106-108, 119). Bendrų patalpų naudojimas ne pagal paskirtį paaiškėjo išvažiuojamojo teismo posėdžio metu (3 t., b. 1. 104-108), kuomet nustatyta, jog patalpa R 63 yra bendro naudojimo koridorius. Ją, kaip paaiškino pati atsakovė, naudoja poilsiui, kai dirba. Atsižvelgiant į tai, atmestini apeliantės argumentai, kad prielaidų pagrindu laikoma, jog minėta rūsio bendrojo naudojimo patalpa yra apeliantės poilsio vieta. Taigi nurodytos aplinkybės leidžia pagrįstai teigti, kad yra pažeidžiama bendrijos narių - daugiabučio namo gyventojų, kaip teisėtų valdytojų, teisė naudotis bendro naudojimo patalpomis.

Kolegija nesutinka su apeliante, kad šis ginčas tarp šalių dėl bendrojo naudojimo patalpų išspręstas geruoju, ką, anot apeliantės, patvirtina 1999 m. lapkričio 15 d. Alytaus rajono apylinkės teismo nutartis. Kaip matyti iš prijungtos bylos Nr. 2-1647/1999 medžiagos, BSB kreipėsi į teismą dėl avalynės taisyklos iškeldinimo iš bendrijai priklausančių bendrojo naudojimo patalpų, o byla buvo nutraukta, nes V. P. pažadėjo išsikelti geruoju. Tačiau, kaip nustatyta nagrinėjamu atveju, bendrojo naudojimo patalpos apeliantės naudojamos ne pagal paskirtį, su kuo nesutinka bendrijos nariai.

Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą apeliantės argumentą, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas iš atsakovės atima pragyvenimo šaltinį. Pažymėtina, kad skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas atsakovę įpareigojo nutraukti teikti paslaugas pagal verslo liudijimą tik daugiabučio gyvenamojo namo rūsyje, techninės apskaitos byloje pažymėtose patalpose R-64, R-63, R-20, esančiose Tvirtovės g. 15, Alytuje, tačiau nesuvaržė apeliantės teisės šią veiklą vykdyti kitose atitinkamose patalpose ir tokiu būdu šioje byloje priėmė teisingumo kriterijų atitinkantį sprendimą.

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės argumentais dėl įrodymų vertinimo. Apeliantės nuomone, liudytojų M. R., L. M., A. O. M. parodymai vertintini kritiškai, nes jos gyvena kitoje laiptinėje ir padėties nežino. Teisėjų kolegija, atmesdama argumentus dėl liudytojų parodymų vertinimo, pastebi, kad liudytoja M. R. patvirtino, jog dalyvavo komisijoje atliekant patalpų apžiūrą, nurodė aplinkybes dėl kieme trukdomo eismo (3 t., b. l. 106). Būtent šias aplinkybes patvirtino ir kitos abi liudytojos (3 t., b. l. 107). Pažymėtina, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad CPK 185 straipsnyje įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, pagal kurią tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas dėl to, kad jis pats nėra ginčijamų teisinių santykių dalyvis ar stebėtojas, konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260; 2002 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-462/2002; 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; kt.). Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas laikėsi pirmiau nurodytų įrodinėjimo taisyklių, o tai, kad teismas vertino įrodymus ne taip, kaip nori apeliantė, nereiškia, jog teismas juos vertino netinkamai.

Teisėjų kolegija kitus apeliacinio skundo argumentus laiko neturinčiais teisinės reikšmės vertinant teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Kasacinis teismas išaiškinęs, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

Apibendrindama tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas bylą išsprendė teisingai, tinkamai išnagrinėjus ir įvertinus visas bylos aplinkybes, visus joje pateiktus įrodymus, įsigilinus į visus liudytojų duotus parodymus, išvykus į išvažiuojamąjį teismo posėdį, tinkamai taikant ir aiškinant teisės normas ir bendrijos įstatus, vadovaujantis teisingumo, protingumo, sąžiningumo ir lygiateisiškumo principais, apeliacinio skundo argumentais priimto sprendimo keisti ar naikinti nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas, sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Apeliacinį skundą atmetus, tenkintinas ieškovės prašymas priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliaciniame procese, pateikus tai patvirtinančius įrodymus (CPK 98 straipsnis). Ieškovė advokatui sumokėjusi 200 Lt (4 t., b. l. 16-17). Šios išlaidos neviršija Rekomendacijų 8.11 punkte numatyto maksimalaus dydžio už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą (1,5 MMA).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-326 straipsniais,

nutaria:

Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš apeliantės (atsakovės) D. D., a. k (duomenys neskelbtini) ieškovės daugiabučių namų savininkų bendrijos Tvirtovės g. 15, kodas: 150095870, naudai 200 Lt bylinėjimosi išlaidas apeliaciniame procese.

Teisėjai Virginija LozoraitytėArūnas RudzinskasEgidijus Tamašauskas