Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Kazlauskienės, Jurgitos Kolyčienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ernesto Rimšelio,

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. B. gynėjo advokato Arūno Kontrimavičiaus ir nuteistojo A. Š. gynėjo advokato Lino Belevičiaus apeliacinius skundus dėl Ukmergės rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 16 d. nuosprendžio, kuriuo:

S. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 172 straipsnio 1 dalį 150 MGL (5 649 Eur) dydžio bauda, nustatant šešių mėnesio savanoriško baudos sumokėjimo terminą.

A. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 172 straipsnio 1 dalį 100 MGL (3 766 Eur) dydžio bauda, nustatant šešių mėnesio savanoriško baudos sumokėjimo terminą.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi kaip nusikalstamos veikos priemonė iš S. B. valstybės nuosavybėn konfiskuoti 2 009,43 Eur.

Abiem nuteistiesiems kardomąsias priemones – rašytinius pasižadėjimus neišvykti – nuspręsta baigti taikyti nuosprendžiui įsiteisėjus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinių skundų argumentai ir prašymai

Apeliaciniu skundu nuteistojo S. B. gynėjas advokatas A. Kontrimavičius prašo panaikinti Ukmergės rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 16 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – S. B. išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; kardomąją priemonę panaikinti; daiktinius įrodymus (2 009,43 Eur) grąžinti S. B..

3.3. Dėl informacijos apie A. Š. galimai daromą nusikalstamą veiką sužinojimo momento skunde pažymima, jog apklausiamas E. J. patvirtino, jog dar prieš vykstant į A. Š. gyvenamąją vietą, jis buvo gavęs informaciją, kad kitame ikiteisminiame tyrime klausantis telefoninių pokalbių gauta duomenų apie balsų pirkimą, kad A. Š. turi surinkti balsavusių asmenų pavardes, turi perduoti lapus su pavardėmis, o S. B. turi jam už tai atsilyginti. Tokią informaciją E. J. gavo būdamas komisariate, buvo gavęs ir pirmojo rinkimų turo metu. Be to, buvo gauti ir stebėtojų pareiškimai. Taigi 2015 m. kovo 15 d. policijos pareigūnai dienos metu jau turėjo patikimos ir pakankamos informacijos apie galimai padarytą nusikalstamą veiką, informacija buvo pakankamai konkretizuota, aiškūs veikos sudėties požymiai, aiškus galimas įtariamasis, t.y. buvo visi įstatyme numatyti pagrindai pradėti ikiteisminį tyrimą. Todėl pareigūnai privalėjo nedelsiant pradėti ikiteisminį tyrimą, kaip to reikalaujama BPK 166 straipsnyje. Be to, iš E. J. parodymų matyti, kad ikiteisminis tyrimas ir buvo pradėtas dar prieš išvažiuojant pas A. Š. – E. J. atnešus pareiškimus, jis nurodė uždėjęs ant jų rezoliuciją pradėti ikiteisminį tyrimą. Toliau pareigūnai turėjo veikti vadovaudamiesi BPK – manydami, kad reikia stebėti būstą pro langą, turėjo taikyti BPK 160 straipsnyje numatytą slaptą sekimą, manydami, kad reikia patekti į būstą ir surasti būste esančius daiktus ir dokumentus, turėjo daryti kratą. Šios priemonės turėjo būti sankcionuotos. Padaryti pažeidimai, atsižvelgiant į jų esmingumą ir mastą, negali būti pateisinti dideliu darbo krūviu. Pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės, laikomi esminiais BPK pažeidimais. Įtariamų nusikaltimo padarymu asmenų geranoriškumas ar priešiškumas nėra veiksnys, suteikiantis pagrindą pareigūnams ikiteisminio tyrimo veiksmus vykdyti bei juos fiksuoti ne pagal proceso įstatymą. Todėl A. Š. ir S. B. elgesys ir jų nusiteikimas pareigūnų atžvilgiu jų sulaikymo metu negali pateisinti esminių proceso įstatymo pažeidimų.

3.5. Skunde taip pat nurodoma, kad E. J. ir I. V. parodymai apie jų stebėtus įvykius yra prieštaringi. Iš A. Š., S. B., A. R. parodymų, teismui pateiktų fotonuotraukų akivaizdu, jog iš lauko pro mažą langą uždengtą užuolaida, neįmanoma nieko pamatyti – nors pareigūnai ir nurodė matę tam tikrus veiksmus. Lauke buvusi liudytoja V. B. patvirtino, jog pareigūnai tiesiog prabėgo palei namą ir prie lango nestabtelėjo. Pareigūnams įbėgus į butą, A. Š. ir S. B. sėdėjo ant kėdžių prie stalo, t.y. S. B. neįsikišo pinigų į kišenę, kaip tai nurodė pareigūnai. Nors S. B. kratos protokole nurodyta, jog pas jį buvo rasti lapai su užrašais, šios aplinkybė melagingos – pats E. J. nurodė popieriaus lapą atėmęs dar būdamas bute. Teismo išvados dėl pareigūnų parodymų vertinimo yra deklaratyvios, patvirtina įrodymų vertinimo tendencingumą.

3.7. Dėl A. Š. apklausos ikiteisminio tyrimo metu skunde pažymima, kad joje nedalyvavo gynėjas. Nors teismas pažymėjo, kad gynėjo A. Š. atsisakė, pagal nuoseklią kasacinio teismo praktiką, gynėjo galima atisakyti tik tada, kai jis faktiškai dalyvauja šiame veiksme. A. Š. pristačius į policijos komisariato patalpas, jam nebuvo leista išeiti iš šių patalpų, neleista paskambinti sugyventinei A. R., nesuteikta teisė paskambinti ar kitu būdu pasikviesti gynėją. Valstybės garantuojamą pagalbą teikiančio advokato komisariato patalpose taip pat nebuvo. Taigi A. Š. negalėjo gauti jokios teisinės konsultacijos. Tai, kad A. Š. vėliau pasinaudojo teise turėti gynėją, tik patvirtina, kad ši teisė jam nebuvo užtikrinta pirmosios apklausos metu.

3.8. Eliminavus minėtus įrodymus iš leistinų įrodymų sąrašo, likę leistini įrodymų šaltiniai nėra pakankami pripažinti kaltinamųjų kaltę dėl nusikaltimo įvykdymo: visi neva papirkti asmenys nurodė, kad niekas jokio atlygio jiems nesiūlė, visi pareiškėjai-stebėtojai, pranešę apie galimai vykdomą balsų pirkimą, nežinojo jokių konkrečių aplinkybių, abu kaltinamieji kaltės nepripažino, nors teismas pripažino, kad lapai buvo surašyti A. R., apie jų surašymo aplinkybes jokie asmenys parodymų nedavė, nebuvo atlikti specialistų tyrimai.

Teismo posėdžio metu nuteistieji ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai nebūtų naikinami ir keičiami. Nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas patikrinęs bylą apeliacine tvarka daro išvadą, jog, priešingai nei teigiama apeliaciniuose skunduose, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo įrodymus bei padarė teisingas išvadas dėl S. B. ir A. Š. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 172 straipsnio 1 dalyje.

Dėl veiksmų kvalifikavimo pagal BK 172 straipsnio 1 dalį

S. B. gynėjo apeliaciniame skunde pažymima, jog rinkėjo informuotumas apie organizatoriaus siekį paveikti jo valią yra būtinas trukdymo pasinaudoti rinkimų teise objektyvusis požymis, būtent tokį BK 172 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos aiškinimą anot apelianto patvirtina ir teismų praktika. Kadangi teisminio nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad kaltinime nurodytiems asmenims nebuvo vykdomas joks poveikis, nenustatyta, kad poveikį šiems asmenims darė S. B. ir tai trukdė šiems asmenims realizuoti savo teisę rinkti, S. B. veiksmai, anot gynėjo, negali būti kvalifikuojami pagal BK 172 straipsnio 1 dalį. Su tokiais argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka. BK 172 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas naudodamas psichinę prievartą arba papirkdamas, arba apgaulės būdu trukdė asmeniui realizuoti savo teisę rinkti, būti išrinktam arba dalyvauti referendume arba organizavo trukdymą asmeniui realizuoti savo teisę rinkti, būti išrinktam arba dalyvauti referendume. Kasacinės instancijos teismas, aiškindamas BK 172 straipsnyje vartojamą formuluotę „trukdymas asmeniui realizuoti savo teisę rinkti“, iš ties yra pažymėjęs, kad trukdymas asmeniui realizuoti jo turimą teisę rinkti yra tada, kai, veikiant šio straipsnio dispozicijoje nurodytu būdu, bent vienam tokią teisę turinčiam asmeniui visiškai neleidžiama ja pasinaudoti arba šios teisės įgyvendinimas pasunkinamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-393/2013, 2K-52/2014, 2K-256/2014, 2K-283-648/2017).Teisėjų kolegija pažymi, jog BK 172 straipsnio 1 dalyje atsakomybė numatyta ne tik už trukdymą asmeniui realizuoti savo teisę rinkti (naudojant psichinę prievartą, paperkant ar apgaulės būdu), bet ir už tokios veiklos organizavimą. Skundžiamu nuosprendžiu S. B. ir A. Š. yra nuteisti būtent už tai, kad kartu organizavo trukdymą asmeniui realizuoti teisę rinkti. 2012 m. lapkričio 8 d. įstatymu Nr. XI-2393 (įsigaliojusiu nuo 2013 m. sausio 1 d.) BK 172 straipsnis buvo pakeistas. BK 172 straipsnio 1 dalis (2012 m. lapkričio 8 d. įstatymo redakcija), palyginus su BK 172 straipsniu (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija), buvo papildyta nuostata, kad pagal šį straipsnį atsako ir tas, kas organizavo trukdymą asmeniui realizuoti savo teisę rinkti, būti išrinktam arba dalyvauti referendume.Minėto įstatymo projekto aiškinamajame rašte be kita ko pažymėta, jog galiojusiame BK 172 straipsnyje (bei kituose BK XXVI skyriuje esančiuose straipsniuose) buvo įtvirtintos nusikalstamų veikų sudėtys, kurios, sąveikaudamos su BK bendrosios dalies nuostatomis, pagal kurias šie nusikaltimai priskiriami nesunkiems nusikaltimams, nesudarė pakankamų prielaidų baudžiamojon atsakomybėn patraukti asmenis, organizavusius, koordinavusius ar kitaip rengusius nusikalstamas veikas. Tuomet, kai turima duomenų apie rengiamą rinkėjų papirkimą, rinkimų ar referendumo dokumentų klastojimą ar kitus minėtuose BK straipsniuose numatytus veiksmus, tačiau šie veiksmai nėra pradėti daryti, nėra galimybių juos planuojančius asmenis patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Tai būdinga visoms nusikalstamoms veikoms, kurios nėra priskiriamos sunkiems ar labai sunkiems nusikaltimams (pagal BK 21 straipsnį asmuo už rengimasi padaryti nusikalstamą veiką atsako tik tais atvejais, kai ji patenka į šias kategorijas), tačiau įvertinus šių nusikaltimų objektą, padarymo mechanizmą ir ypač padarinių specifiką, tampa akivaizdu, kad jų organizavimas ir rengimasis jiems kelia išskirtinį pavojų vertybėms, į kuriais kėsinamasi šiais nusikaltimais. Tą patvirtina visų pirma žalos, kuri gali būti padaroma šiais nusikaltimais, pašalinimo sudėtingumas (reikėtų įvertinti procedūras, reikalingas išaiškinti pažeidimų įtakos rinkimų rezultatams mastą ir, esant pakankamam pagrindui, rinkimų rezultatus pripažinti negaliojančiais, galimą poreikį surengti pakartotinius rinkimus) ir tai, kad dėl rinkimų pažeidimų iškraipytą tikrąją rinkėjų valią ne visada įmanoma nustatyti. Be to, nors net ir pavieniai rinkėjų papirkimo ar kitokio bandymo daryti neteisėtą poveikį rinkimų rezultatams atvejai daro žalą demokratijos vertybėms, menkina valstybės prestižą ir piliečių pasitikėjimą jos institucijomis, didžiausią žalą šie nusikaltimai daro būtent dėl jų organizuotumo ir sistemiškumo, nes tik taip gali būti įgyvendinti tikslai, kurių šiais nusikaltimais siekiama – paveikti rinkimų ar referendumo rezultatus. Atsižvelgiant į tokią teisinio reguliavimo spragą ir buvo siūloma BK 172-175 straipsniuose numatytas nusikalstamų veikų sudėtis papildyti nauju alternatyviu požymiu – šiais straipsniais uždraustų veikų organizavimu (https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAK/TAIS.435801?jfwid=dg8d2ynkv). Įvertinusi ne tik galiojančią BK 172 straipsnio 1 dalies dispoziciją, kurioje aiškiai numatyta atsakomybė už trukdymo organizavimą asmeniui realizuoti teisę rinkti, būti išrinktam arba dalyvauti referendume, bet ir aukščiau aptartą įstatymų leidėjo valią kriminalizuoti BK 172 straipsnio 1 dalyje numatytų veiksmų (trukdymo asmeniui realizuoti teisę rinkti, būti išrinktam ar dalyvauti referendume) organizavimą, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog tuo atveju, kai asmeniui inkriminuojamas organizavimas trukdyti asmeniui realizuoti teisę rinkti, nebūtina nustatyti, jog bent vienam rinkimų teisę turinčiam asmeniui buvo visiškai neleista šia teise pasinaudoti arba šios teisės įgyvendinimas buvo pasunkintas. Ši nusikaltimo sudėtis yra formalioji ir nereikalauja nusikalstamos veikos pasekmių. Taigi, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo šioje byloje padaryta išvada, jog nagrinėjamu atveju S. B. ir A. Š. veikos kvalifikavimui neturi reikšmės tai, kad rinkėjų valia realiai paveikta nebuvo. Kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, nors iš S. B. paimtame sąraše nurodyti asmenys teisme patvirtino, kad jų nebuvo prašoma balsuoti už konkretų kandidatą ir jų valios nebuvo siekiama paveikti, tiesioginė įtaka jų apsisprendimui, už ką balsuoti, nebuvo padaryta, t. y. nebuvo nustatytas nei vienas konkretus asmuo, kuriam būtų sutrukdyta realizuoti savo teisę rinkti, šios aplinkybės S. B. ir A. Š. nežinojo, o atsakomybėn jie traukiami ne už trukdymą asmeniui realizuoti teisę rinkti, o už tokios veikos organizavimą. Skunde pažymima, kad S. B. neatliko nei vieno iš BK 24 straipsnio 4 dalyje numatytų alternatyvių veiksmų, nors S. B. ir A. Š. įvardinami kaip organizavimo bendravykdytojai, tai anot apelianto prieštarauja BK 24 straipsnio 3, 4 dalių nuostatoms (2.2. punktas). Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju BK 24 straipsnio 4 dalies nuostatos, numatančios organizatoriaus kaip bendrininko apibrėžimą, neturi reikšmės S. B. ir A. Š. veiksmų kvalifikavimui. Nagrinėjamu atveju jie nuteisti už tai, kad kartu organizavo trukdymą asmeniui realizuoti teisę rinkti, t. y. už nusikalstamą veiką, už kurią atsakomybė numatyta BK 172 straipsnio 1 dalyje. Šiuo atveju pati organizacinė veikla (organizavimas trukdymo asmeniui realizuoti teisę rinkti) yra baigtas nusikaltimas. Nei A. Š., nei S. B. nebuvo pripažinti nusikalstamos veikos organizatoriais (BK 24 str. 4 d.), taigi norint jų veiksmus kvalifikuoti pagal BK 172 straipsnį, nebuvo būtina nustatyti juos atlikus bent vieną iš BK 24 straipsnio 4 dalyje numatytų veiksmų. S. B. ir A. Š. nuteisti už tai, kad kartu organizavo trukdymą asmeniu realizuoti teisę rinkti, veikimas bendrininkų grupėje pripažintas jų atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, neva jų pripažinimas organizavimo bendravykdytojais prieštarauja BK 24 straipsnio 3, 4 dalims. Kaip jau paminėta S. B. ir A. Š. nuteisti už BK 172 straipsnio 1 dalyje padarytą nusikalstamą veiką - trukdymo asmeniui realizuoti savo teisę rinkti organizavimą. Organizacinius veiksmus nagrinėjamu atveju atliko tiek S. B., tiek A. Š.: S. B. nurodė A. Š. surasti asmenis, kurie už atitinkamą atlygį sutiktų balsuoti už nurodytą kandidatą, sudaryti ir perduoti S. B. tokių asmenų sąrašą; surasti šiuos asmenims A. Š. paprašė I. G., pastarasis keturiolikos asmenų sąrašą perdavė A. Š., kuris pagal I. G. nurodytus asmenis sudarė sąrašą ir apie tai pranešė S. B., šis atvykęs paėmė sudarytą sąrašą ir perdavė pinigus A. Š.. Bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai (BK 25 str. 2 d.). Kadangi organizacinius veiksmus kaip minėta atliko abu nuteistieji, jie abu pagrįstai pripažinti nusikalstamos veikos vykdytojais, veikę bendrininkų grupe. Apeliacinių skundų argumentai, jog atsakomybėn turėjo būti traukiamas ir I. G., kuris ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip liudytojas apie galimai padarytą savo nusikalstamą veiką (BPK 82 str. 3 d. tvarka; 1 t., 115, 116 b. l.), reikšmės vertinant nuteistųjų A. Š. ir S. B. veiksmus neturi. Byla pirmosios instancijos teismui buvo perduota tik dėl A. Š. ir S. B. veiksmų, kodėl atsakomybėn nebuvo traukiamas I. G. (nesurinkus jo kaltę pagrindžiančių duomenų ar jam neatlikus veiksmų, už kuriuos kiltų atsakomybė pagal BK 172 straipsnį), nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

Dėl ikiteisminio tyrimo pradžios

Skunduose pažymima, kad ikiteisminis tyrimas šioje baudžiamojoje byloje buvo pradėtas dar iki pareigūnams I. V. ir E. J. nuvykstant į butą (duomenys neskelbtini), Širvintose, todėl visi pareigūnų veiksmai, taip pat ir slaptas sekimas bei patekimas į privatų būstą, turėjo būti atliekami vadovaujantis BPK, o ne Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo nuostatomis (2.10., 3.2., 3.3. punktai). Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas aptarė ne tik policijos pareigūnų I. V. ir E. J. veiksmus, bet ir jų veiklą veikos padarymo metu reglamentavusį Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymą (redakcija galiojusi nuo 2014 m. spalio 4 d. iki 2015 m. rugsėjo 1 d., toliau – Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymas). Teismas pažymėjo, kad policijos komisariate rinkimų dieną buvo gauta konkreti informacija apie galimai daromus rinkimų pažeidimus, todėl Vilniaus apskrities VPK Širvintų rajono policijos komisariato viršininkas E. J. pagrįstai priėmė sprendimą patikrinti gautą informaciją nuvykus į vietą. Abu policijos pareigūnai E. J. ir I. V. pirmosios instancijos teisme parodė, kad tikrindami informaciją nuvyko prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), Širvintų m., kur gyvena A. Š.; 2015 m. kovo 15 d., po 18 val., automobiliu Audi A6 Avant, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) pas A. Š. atvyko S. B.. Teisme abu policijos pareigūnai parodė, kad praeidami pro buto, kuriame gyvena A. Š. langą, matė, kaip A. Š. padavė S. B. popieriaus lapus, kuriuos pastarasis įsikišo už striukės. Tokias pačias aplinkybes pareigūnai patvirtino ir apklausiami apeliacinės instancijos teisme. Policijos pareigūnas I. V. taip pat patvirtino matęs, kaip S. B. paduoda A. Š. pinigus, kuriuos pastarasis, pamatęs policijos pareigūnus, grąžino S. B.. Kaip matyti, atlikdami tolimesnius veiksmus – patekdami į A. Š. gyvenamąją vietą bei sulaikydami šiuos asmenis – pareigūnai veikė pagal Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 3 punktą, kuris numato teisę policijos pareigūnui bet kuriuo paros laiku įeiti į fiziniams asmenims priklausančias gyvenamąsias patalpas, kai siekiama užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai. A. Š. ir S. B. buvo užklupti nusikalstamos veikos metu, siekdami užkirsti kelią šiai nusikalstamai veikai pareigūnai E. J. ir I. V. ir pateko į A. Š. gyvenamąją vietą. Nors skunduose pažymima, kad tokie pareigūnų veiksmai turėjo būti sankcionuoti vadovaujantis atitinkamomis BPK nuostatomis (BPK 145 str., 160 str.), pagrindo teigti, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas dar iki policijos pareigūnų atvykimo, šiuo atveju nėra. Kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, nors Vilniaus apskrities VPK Širvintų rajono policijos komisariato viršininkas E. J. teisme duodamas parodymus tiksliai prisiminti, kada buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas S. B. ir A. Š. atžvilgiu negalėjo, tačiau iš visos teisme nustatytos įvykių sekos, iš policijos pareigūnų E. J. ir I. V. parodymų ir tarnybinių pranešimų matyti, kad ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-15236-15 buvo pradėtas po to, kai šie asmenys buvo pristatyti į policijos komisariatą. Nors skunduose pažymima, kad E. J. nurodė ikiteisminį tyrimą pradėjęs tuomet, kai gavo pareiškimus ir uždėjo ant jų rezoliuciją, apklausiamas pirmosios instancijos teisme E. J. tokių aplinkybių nenurodė, priešingai, jis paaiškino neprisimenantis, kada priėmė rezoliuciją dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, taip pat paaiškino, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas jo tarnybinio pranešimo pagrindu, t. y. tarnybinio pranešimo, kuriame nurodytos S. B. ir A. Š. sulaikymo aplinkybės ir kuris neabejotinai surašytas jau po minėtų asmenų sulaikymo (1 t., 7 b. l.), pagrindu. Apeliacinės instancijos teisme apklausiamas pareigūnas E. J. dėl ikiteisminio tyrimo pradžios paaiškino, kad jis deda „procesinę“ rezoliuciją, perduoda medžiagą pareigūnui, kuris susipažinęs su informacija ir ją patikslinęs pradeda ikiteisminį tyrimą, jo rezoliucija nėra privaloma, pareigūnas turi teisę patikslinti informaciją ir elgtis pagal situaciją; nurodė, jog šioje byloje ikiteisminis tyrimas iš karto nebuvo pradėtas, pradėtas buvo tik tada, kai asmenys buvo sulaikyti, rezoliuciją dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo užrašė gavęs pranešimą. Kaip matyti, rezoliucijos „pradėti ikiteisminį tyrimą“ priėmimo laiko E. J. pirmosios instancijos teisme tiksliai neprisiminė, apklausiamas apeliacinės instancijos teisme nurodė, kad rezoliucija buvo priimta dar prieš vykstant į A. Š. gyvenamąją vietą, kad jo rezoliucija iš esmės reiškė pavedimą spręsti klausimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Tačiau atsižvelgiant į pareigūnų nurodytas aplinkybes dėl S. B. ir A. Š. sulaikymo, jog asmenys buvo sulaikyti nusikalstamos veikos darymo metu, taip pat atsižvelgiant į E. J. tarnybiniame pranešime po asmenų sulaikymo nurodytą aplinkybę, jog ikiteisminis tyrimas „pradėtinas“, teisėjų kolegija sutinka su skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, jog pareigūnai šioje situacijoje veikė pagal minėtas Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo nuostatas, o ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas jau po A. Š. ir S. B. sulaikymo. Policijos įvykio registracijos apskaitos kortelėje nurodyta, jog informacija (anoniminis pranešimas, kad S. B. galimai organizuoja rinkimų balsų papirkinėjimą) buvo gauta 2015 m. kovo 15 d., 13.32 val., įregistruota – 2015 m. kovo 15 d., 13.38 val. (4 t., 2 b. l.). Pranešimo registracijos laikas, priešingai nei nurodoma S. B. gynėjo skunde (2.10. punktas) nereiškia ikiteisminio tyrimo pradžios laiko. Ne kiekvienas skundas, pareiškimas ar pranešimas apie nusikalstamą veiką reiškia ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar prokuroro pareigą pradėti ikiteisminį tyrimą. Kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, asmenims, siekiantiems papirkimais ar kitais neteisėtais būdais paveikti rinkimų rezultatus, Lietuvos teisinėje sistemoje numatyta ne tik baudžiamoji, bet ir administracinė atsakomybė (pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 90 str.), kuomet ikiteisminis tyrimas neatliekamas. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad įtarti buvus nusikalstamą veiką bei konkretų asmenį, jog jis šią veiką padarė, nuspręsti dėl atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą ar dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, dėl jo nutraukimo baudžiamojo proceso įstatymo numatytais pagrindais, yra prokuroro ar ikiteisminio tyrimo pareigūno kompetencija. Taigi apeliaciniuose skunduose pateikti samprotavimai, kada anot gynėjų ikiteisminio tyrimo pareigūnai turėjo pakankamai informacijos apie daromą nusikalstamą veiką ir ikiteisminį tyrimą, kaip nurodoma, privalėjo pradėti, neturi reikšmės sprendžiant dėl ikiteisminio tyrimo pradžios šioje byloje – pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog ikiteisminis tyrimas pradėtas S. B. ir A. Š. pristačius į policijos komisariatą, po to, kai jie buvo sulaikyti nusikalstamos veikos darymo metu, ši išvada yra pagrįsta byloje surinktais įrodymais, o apeliaciniuose skunduose pateikti argumentai jos nepaneigia.

Dėl elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo, BPK 162 straipsnio nuostatų taikymo

Nuteistųjų gynėjų apeliaciniuose skunduose pažymima, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės metu gautais duomenimis atliekant tyrimą kitoje byloje (2.12.-2.14., 3.6. punktai). Apeliantų teigimu, informacija, gauta kitoje byloje, neatitinka leistinumo reikalavimų ir nelaikytina įrodymu. Remiantis BPK 162 straipsniu, vienoje baudžiamojoje byloje taikant procesines prievartos priemones surinkta informacija apie privatų asmens gyvenimą ikiteisminio tyrimo metu gali būti panaudota kitoje baudžiamojoje byloje tik aukštesniojo prokuroro nutarimu. Šie reikalavimai nagrinėjamojoje byloje teisėjų kolegijos vertinimu pažeisti nebuvo.2015 m. kovo 18 d. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros septintojo skyriaus vyriausiojo prokuroro nutarimu buvo nutarta kitame ikiteisminiame tyrime (ikiteisminis tyrimas Nr. 95-1-303-14) taikant BPK 154 straipsnyje numatytą procesinę prievartos priemonę gautus duomenis leisti panaudoti šioje baudžiamojoje byloje atliekamame ikiteisminiame tyrime (1 t., 117, 118 b. l.), t. y. Širvintų rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 11 d. nutarties pagrindu atliktos telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės metu gautą informaciją. Šios nutarties priėmimo metu ikiteisminis tyrimas Nr. 95-1-303-14 buvo atliekamas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 201 straipsnio 2 dalyje. Vėliau, 2016 m. vasario 10 d. Širvintų rajono apylinkės teismui priėmus baudžiamąjį įsakymą, asmuo buvo nuteistas pagal BK 201 straipsnio 3 dalį. Kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, tai, kad nusikalstama veika, dėl kurios buvo sankcionuota elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolė, vėliau (ikiteisminio tyrimo metu ar bylos nagrinėjimo metu) buvo perkvalifikuota pagal kitą BK normą, taip pat ir tokią, dėl kurios negalėjo būti atliekami BPK 154 straipsnyje numatyti veiksmai, savaime nepaneigia šių duomenų reikšmės ir jų naudojimo baudžiamajame procese galimybių (leistinumo). Kasacinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad nusikalstamos veikos kvalifikavimo pakeitimas baudžiamojo proceso metu negali nulemti teisėtai gautų duomenų neleistinumo (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-504/2010, 2K-246/2013, 2K-194/2014, 2K-168-139/2015, 2K-P-94-895/2015).Nors BK 201 straipsnio 3 dalyje numatyta nusikalstama veika nepriklauso veikoms, dėl kurių gali būti leista klausytis asmenų pokalbių, perduodamų elektroninių ryšių tinklais, daryti jų įrašus, kontroliuoti kitą elektroninių ryšių tinklais perduodamą informaciją ir ją fiksuoti bei kaupti (BPK 154 str. 1 d.), šiuo atveju tai nereiškia, kad, perkvalifikavus įtarimus, gautas garso įrašas prarado juridinį leistinumą. Pirma, teismo sankcija asmenų pokalbių kontrolei duota tiriant apysunkį nusikaltimą (BK 201 str. 2 dalis), dėl kurio tokia kontrolė, remiantis BPK 154 straipsniu, leistina. Antra, šie kitoje byloje užfiksuoti duomenys panaudoti šioje byloje, kurioje taip pat buvo tiriamas apysunkis nusikaltimas, numatytas BK 172 straipsnio 1 dalyje. Todėl darytina išvada, kad elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės rezultatai šioje byloje neprarado savo įrodomosios reikšmės, jų panaudojimas nepažeidė BPK normų reikalavimų, o kaltinamieji dėl to nepatyrė neproporcingo įstatymų garantuojamų teisių suvaržymo.Veikos padarymo metu (2015 m. kovo 15 d.) BK 172 straipsnio 1 dalies sankcijoje buvo ir šiuo metu yra numatytas laisvės atėmimas iki ketverių metų, taigi ši nusikalstama veika priskiriama prie apysunkių nusikaltimų (BK 11 str. 4 d.). Elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolė galima ir tais atvejais, kai yra duomenų apie rengiamą, daromą ar padarytą apysunkį nusikaltimą, taigi S. B. gynėjo skundo argumentai, neva BK 172 straipsnio 1 dalyje numatyta veika nėra priskiriama prie veikų, numatytų BPK 154 straipsnio 1 dalyje, atmetami kaip nepagrįsti (2.13. punktas). Apeliacinės instancijos teismas, sutinka su skunde nurodytais argumentais, jog šioje baudžiamojoje byloje pradėjus ikiteisminį tyrimą jokios teismo nutartys dėl BPK 154 straipsnyje numatytų ikiteisminio tyrimo veiksmų sankcionavimo nebuvo priimtos, tačiau jokia nuteistųjų A. Š. ir S. B. telekomunikacijų tinklais perduodama informacija po 2015 m. kovo 15 d. (po ikiteisminio tyrimo pradėjimo) ir nebuvo panaudota šioje byloje. Buvo remtasi tik liudytojos A. R. pokalbio dalimi dėl jos išsakytos pozicijos po A. B. ir A. Š. sulaikymo nenustatytam asmeniui, apie tai, kad A. Š. galės pakeisti parodymus dėl jam neva daromo spaudimo, tačiau šitie duomenys buvo gauti jau paminėtame kitame ikiteisminiame tyrime Nr. 95-1-303-14 ir panaudoti prokuroro nutarimu. Tad skundo argumentai dėl BPK 154 straipsnio pažeidimų laikytini nepagrįstais.Apeliaciniuose skunduose taip pat pažymima, jog atsižvelgiant į tai, kad BPK 154 straipsnyje numatyta procesinė prievartos priemonė buvo vykdoma kitame ikiteisminiame tyrime, būtent tame ikiteisminiame tyrime pareigūnai privalėjo surašyti protokolą ir tik tada protokolą su priedais perduoti į šioje baudžiamojoje byloje atliktą ikiteisminį tyrimą. BPK 154 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad dėl pokalbių, perduodamų elektroninių ryšių tinklais, ikiteisminio tyrimo pareigūno surašytame protokole išdėstomas tik tyrimui reikšmingas duomenų bei garso įrašo turinys. Garso įrašuose užfiksuoti pokalbiai, reikšmingi šioje baudžiamojoje byloje, neturėjo reikšmės ikiteisminiame tyrime, atliekamame pagal BK 201 straipsnį, atitinkamai dėl šių garso įrašų nebuvo surašyti protokolai BPK 154 straipsnio 8 dalies tvarka. Tai, kad šie garso įrašai buvo panaudoti šioje byloje atliktame ikiteisminiame tyrime ir tik šiame ikiteisminiame tyrime apžiūrėti (dėl jų surašytas 2015 m. kovo 23 d. apžiūros protokolas, 1 t., 121-189 b. l.) teisėjų kolegijos vertinimu nesudaro pagrindo šių garso įrašų nepripažinti įrodymais. Tiek dėl garso įrašų įforminimo, tiek dėl jų turinio išsamius argumentus pateikė pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje (nuosprendžio 21 puslapio antra, trečia pastraipos), šių argumentų teisėjų kolegija nekartoja. Papildomai pažymėtina, jog esminis yra pokalbių ir SMS žinučių turinys, o ne šio turinio įforminimas, t. y. pateikimas vienokiame ar kitokiame procesiniame dokumente. Tiek garso įrašai, tiek minėtas 2015 m. kovo 23 d. apžiūros protokolas buvo ištirti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, garso įrašai perklausyti, kaltinamieji, jų gynėjai dalyvavo šių įrodymų tyrime, galėjo užduoti klausimus, teikti prieštaravimus. Nors S. B. gynėjo apeliaciniame skunde nurodoma, jog 2015 m. kovo 23 d. apžiūros protokole tyrėja tam tikras frazes priskyrė skirtingiems asmenims, tačiau gynėjui neaišku, kuo remiantis buvo identifikuoti asmenų balsai, dėl tokių argumentų taip pat išsamiai pasisakyta skundžiamame nuosprendyje – tiek A. Š., tiek A. R. buvo priskirti atitinkami telefonų numeriai, duomenų apie tai, kad šiais telefono numeriais būtų naudojęsi kiti asmenys, byloje nėra, šiais telefono numeriais A. Š. ir A. R. naudojasi ir toliau, fonoskopinio tyrimo nebuvo prašoma skirti (skundžiamo nuosprendžio 21 puslapio 4 pastraipa). Pažymėtina, kad fonoskopinio tyrimo taip pat nebuvo prašoma nei apeliaciniuose skunduose, nei bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Įvertinus aptartas aplinkybes teisėjų kolegija atmeta apeliacinių skundų argumentus, neva aukščiau aptarti garso įrašai bei 2015 m. kovo 23 d. apžiūros protokolas pirmosios instancijos teismo negalėjo būti vertinami kaip įrodymai.

Dėl skunduose nurodomų kitų BPK pažeidimų, įrodymų vertinimo

Apeliaciniuose skunduose pažymima, jog policijos pareigūnų I. V. ir E. J. parodymai yra prieštaringi, taigi teismas nepagrįstai jais vadovavosi (2.6., 3.5. punktai). Visų pirma skunduose teigiama, jog policijos pareigūnai negalėjo matyti, kas vyksta viduje, kadangi iš lauko pro mažą langą, uždengtą užuolaida, apskritai neįmanoma nieko matyti. Atmesdama tokius skundo argumentus teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog atsižvelgiant į tai, kad butas, kuriame gyvena A. Š., yra pirmame aukšte, liudytojai patvirtino, kad bute tuo metu jau degė šviesa, o lauke buvo prietema, todėl natūralu, kad policijos pareigūnai galėjo per langą matyti, kas vyksta viduje. Aplinkybė, jog pareigūnas I. V. tik pirmosios instancijos teisme nurodė matęs, kaip S. B. paduoda pinigus A. Š., t. y. nenurodė šios aplinkybės ikiteisminio tyrimo metu, teisėjų kolegijos vertinimu nesudaro pagrindo šiais parodymais nesivadovauti. Be to, kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, I. V. ėjo už pareigūno E. J., taigi galėjo matyti ir matė daugiau aplinkybių, konkrečiai šiuo atveju – pinigų perdavimą, kurio nematė pareigūnas E. J.. Kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, byloje duomenų ar aplinkybių, dėl kurių policijos pareigūnai galėtų apkalbėti ar duoti apie A. Š. ir S. B. neteisingus parodymus, nėra, tokios aplinkybės nenurodomos ir apeliaciniuose skunduose. Nors skunduose pažymima, kad pareigūnų nurodytos aplinkybės dėl to, kas kam perdavė lapus yra prieštaringos, su tokiais argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka, kadangi I. V. duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme nurodė matęs, kaip popieriaus lapus S. B. paduoda A. Š., E. J. tiesiog pažymėjo, kad lapai buvo perduodami vienas kitam.Skunduose keliamas klausimas dėl A. Š. apklausos ikiteisminio tyrimo metu, pažymima, jog pirmojoje A. Š. apklausoje nedalyvavo gynėjas, taigi tokiais parodymais vadovautis negalima (2.8., 3.7. punktai). Nuteistojo S. B. gynėjo skunde taip pat pažymima, kad teismas negalėjo vadovautis ir A. R. bei I. G. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais (2.8. punktas). Dėl tokių skundo argumentų visų pirma pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas A. Š., A. R. bei I. G. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, pagrįstai pažymėjo, jog pagal formuojamą teismų praktiką pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą. Taigi minėtų asmenų ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai buvo vertinti ne kaip savarankiškas ir tuo labiau ne kaip vienintelis įrodymų šaltinis, teismas juos vertino kitų surinktų įrodymų kontekste. Nors skunduose nurodoma, kad A. Š. pirmosios apklausos metu buvo daromas spaudimas, ši gynėjų pateikta versija buvo paneigta dar skundžiamame nuosprendyje. Teismas apklausė A. Š. apklausą vykdžiusį pareigūną R. J., kuris paaiškino, kad kitų pareigūnų apklausos metu kabinete nebuvo, jis užrašė tokius parodymus, kokius nurodė A. Š.. Teisės turėti gynėją išaiškinimo protokolas (2 t., 54 b. l.) patvirtina, kad A. Š. teisė turėti gynėją buvo išaiškinta, A. Š. nurodė, kad apklausos metu jam advokatas nereikalingas. Galiausiai pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino A. R. pokalbį telefonu kitą dieną po A. Š. sulaikymo, kuomet ji asmeniui, su kuriuo kalba, nurodė, kad svarbiausia pasakyti advokatui, jog A. Š., jeigu reikės, pakeis visus parodymus ir pasakys, kad jam buvo daromas didelis spaudimas (1 t., 187 b. l.). S. B. gynėjo skunde pažymėta, jog liudytojai A. R. nebuvo išaiškinta teisė neduoti parodymų prieš savo sugyventinį. Su tokiais argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka. Liudytojos A. R. apklausos protokole be kita ko nurodyta, jog liudytojui yra išaiškinta, kad draudžiama versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius, ant šio apklausos protokolo (abiejų pusių) A. R. pasirašė, jokių pastabų neturėjo (1 t., 54 b. l.). Taigi pagrindo teigti, kad A. R. nebuvo išaiškintos jos kaip liudytojos teisės šiuo atveju nėra. S. B. gynėjo skunde pažymima, kad I. G. pagal kaltinimo formuluotę įvardintas kaip veikos bendrininkas, taigi jį apklausiant liudytoju buvo pažeisti BPK 80 straipsnio reikalavimai. I. G. ikiteisminio tyrimo metu iš tikrųjų buvo apklaustas kaip liudytojas (1 t., 110 b. l.), tačiau šiais parodymais pirmosios instancijos teismas nesivadovavo. Teismas vadovavosi I. G. parodymais, duotais apklausiant jį kaip liudytoją, apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką (1 t., 111-116 b. l.), taigi pagrindo teigti, kad šios apklausos metu buvo pažeistas BPK 80 straipsnis, tiksliau, šio straipsnio 1 punktas, šiuo atveju nėra. Anot S. B. gynėjo, kaip įrodymas negalėjo būti vertinamas ir 2015 m. kovo 15 d. reikalaujamų daiktų, dokumentų pateikimo protokolas (2.11. punktas) – nors šis protokolas surašytas policijos komisariate, pareigūnas E. J. patvirtino, kad protokole nurodytus tris popieriaus lapus jis paėmė dar pas A. Š. bute. Šios aplinkybės (jog lapai buvo paimti iš S. B. bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), Širvintų m.) pirmosios instancijos teisme neginčijo ir pats E. J.. Lapai su asmenų vardais ir pavardėmis iš tikrųjų buvo paimti ne reikalaujamų daiktų, dokumentų pateikimo protokolo pagrindu, o policijos pareigūnams užėjus į A. Š. gyvenamąją vietą. Tačiau kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, tai, kad įvykio vietoje iš S. B. paimti trys popieriaus lapai buvo procesiškai įforminti surašant reikalaujamų daiktų, dokumentų pateikimo protokolą jau po to, kai S. B. buvo pristatytas į policijos komisariatą, nepaneigia policijos pareigūnų E. J. ir I. V. parodymų apie tai, kad juos įvykio vietoje turėjo būtent S. B.. Reikalaujamų daiktų, dokumentų pateikimo protokolas S. B. buvo perskaitytas, jis protokolą pasirašė ir jokių pastabų neturėjo, nei policijos, nei ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų neskundė. Taigi sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog policijos pareigūnų E. J. ir I. V. procesinių veiksmų įforminimo trūkumai nenulėmė šių veiksmų ir juos atliekant surinktų duomenų neteisėtumo.Skunde taip pat nurodoma, kad teismas nepagrįstai vadovavosi kolektyviniu R. Č., K. B., K. B., G. J. skundu dėl papirkimo, šių asmenų parodymais pirmosios instancijos teisme, V. J. skundu, kadangi jokių konkrečių duomenų šie asmenys nenurodė (2.4., 2.5.). Pažymėtina, jog tiek minėtus skundus, tiek pirmosios instancijos teisme šių asmenų duotus parodymus teismas vertino ne kaip tiesioginius BK 172 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos įrodymus, o kaip duomenis apie galimai įvykio dieną darytus rinkimų pažeidimus. Būtent dėl šių duomenų, taip pat dėl policijos pareigūno E. J. gautos informacijos iš sankcionuotų priemonių, ir buvo vykstama tikrinti šios informacijos į vietą. S. B. gynėjo apeliaciniame skunde deklaratyviai, nepateikiant jokių argumentų, nurodoma, jog S. B. buvo nepagrįstai paskirta 150 MGL dydžio bauda, nepagrįstai konfiskuoti 2 009,43 Eur, taip pat nepagrįstai kaip atsakomybę sunkinanti aplinkybė pripažintas veikimas bendrininkų grupe (2.15 punktas). Pirmosios instancijos teismas pateikė išsamius motyvus tiek dėl bausmės rūšies, tiek dėl jos dydžio (skundžiamo nuosprendžio 22 puslapio paskutinė pastraipa), S. B. buvo paskirta viena iš švelniausių straipsnio sankcijoje numatytų bausmių rūšių, baudos dydis nustatytas mažesnis nei vidurkis (paskirta 150 MGL dydžio bauda, baudos vidurkis veikos padarymo metu – 500,5 MGL). Tokia bausmė teisėjų kolegijos vertinimu yra tinkama. Kadangi nusikalstama veika buvo padaryta bendrais S. B. ir A. Š. veiksmais, tai pagrįstai pripažinta jų atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Priešingai nei nurodoma skunde, veikimas bendrininkų grupe šiuo atveju nėra numatytas kaip nusikaltimą kvalifikuojantis.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo S. B. gynėjo advokato Arūno Kontrimavičiaus ir nuteistojo A. Š. gynėjo advokato Lino Belevičiaus apeliacinius skundus atmesti.