Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rūtos Mickevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 20 d. nuosprendžio, kuriuo V. M. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalyje, bei nuteistas laisvės atėmimu 10 metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

- nukentėjusiajam M. J. 373,39 EUR turtinę ir 10 000 EUR neturtinę žalą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. M. nuteistas už tai, kad jis 2014 m. kovo 7 d., apie 10.30 val., V (duomenys pakeisti) gimnazijos, esančios (duomenys neskelbtini), Vilniuje, rūsyje, konflikto su P. J. metu tyčia sudavė pastarajai plaktuku ir mūrininko plaktuku (kirstuku) 8 smūgius į galvą ir į veidą bei 4 smūgius peiliu į krūtinės sritį, taip padarydamas P. J. galvos sumušimą, pasireiškusį odos nubrozdinimu nosyje, poodinėmis kraujosruvomis akių vokuose ir smakre, atvirais įspaustiniais –skeveldriniais kaktikaulio, dešinio smilkinkaulio, dešinio momenkaulio lūžiais, nusitęsiančiais į pamatą, su galvos smegenų kietojo dangalo ir galvos smegenų audinio suardymais kaktinių skilčių poliuose, dešinėje momeninėje ir dešinėje smilkininėje skiltyse ir galvos smegenų sumušimo židiniu dešinėje momeninėje skiltyje, kraujo išsiliejimu po galvos smegenų minkštaisiais dangalais kaktinėse ir dešinėje momeninėje skiltyse, apatinio žandikaulio dešinės vainikinės ataugos ir kūno lūžiais su aplinkine kraujosruva apatinės lūpos gleivinėje bei durtines-pjautines žaizdas krūtinės ląstoje su daugybiniais šonkaulių kremzlių, krūtinplėvės abipus, plaučių, dešiniųjų plautinių venų, širdiplėvės ir širdies pažeidimais, kraujavimu į krūtinplėvės ertmes (dešinėje - 100 ml skysto kraujo ir pėdsakai kraujo krešulių, kairėje – 50 ml skysto kraujo ir pėdsakai kraujo krešulių) ir širdiplėvės ertmę (200 ml skysto kraujo ir 30 g kraujo krešulių), po ko nuo patirto galvos sumušimo P. J. vietoje mirė.

V. M. šiais savo veiksmais padarė nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. M. apeliacinis skundas atmetamas.

V. M. pripažintas kaltu padaręs vieną baigtą nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, kuri priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis). Apeliantas nusikalstamais veiksmais sukėlė neatkuriamas pasekmes – kito žmogaus mirtį. Žmogaus gyvybė yra viena iš svarbiausių vertybių, saugomų baudžiamuoju įstatymu, todėl įstatymų leidėjas įtvirtino griežtą baudžiamąją atsakomybę tais atvejais, kai kaltininko tyčiniais veiksmais nužudomas kitas žmogus. Byloje nustatyta, kad V. M. nužudė nukentėjusiąją P. J. konflikto metu. Priešingai nei teigia V. M. apeliaciniame skunde, byloje nesurinkta jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad apeliantas gynėsi prieš nukentėjusiąją, todėl jo nusikalstami veiksmai neatitinka BK 28 straipsnio, reglamentuojančio būtinosios ginties institutą, nuostatų. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taigi, baudžiamasis įstatymas nustato tokias būtinosios ginties teisėtumo sąlygas: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, 2) kėsinimasis turi būti realus, 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus, 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui, 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos. Teismų praktikoje išaiškinta, kad pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, visuomenės ar valstybės interesams. (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-336/2008, 2K-277/2009, 2K-205/2010, 2K-279/2010). Būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, kai viena pusė nesiruošia panaudoti smurto, o smurtas panaudojamas netikėtai esant užpultam (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-404/2010, 2K-392/2012). Prasidėjęs ar tiesiogiai gresiantis pavojingas kėsinimas turi egzistuoti ir būti nepasibaigęs gynybos veiksmų atlikimo metu; anksčiau įvykę konfliktai nei prasidėjusiu, nei tiesiogiai gresiančiu pavojingu kėsinimusi negali būti laikomi (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-373/2010). Vien tai, kad tam tikras asmuo dėl savo praeities (teistumo, nuobaudų už administracinius teisės pažeidimus, polinkio konfliktuoti, smurtauti ir pan.) gali būti vertinamas kaip pavojingas, dar nesudaro situacijos, kurioje galima būtinoji gintis, nes šis baudžiamosios teisės institutas skirtas gintis nuo pavojingų kėsinimųsi, o ne nuo pavojingų asmenų (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-336/2008, 2K-173/2011). V. M. apeliaciniame skunde teigia, kad P. J., nagrinėjamo įvykio metu būdama gimnazijos rūsyje, žodžiais įžeidinėjo jį ir artimuosius, draskė apelianto striukę ir neleido jam išeiti iš patalpos, tačiau nėra abejonių, kad tokie nukentėjusiosios veiksmai nebuvo pavojingi nuteistojo gyvybei ar sveikatai ir negali pateisinti jo nusikalstamų veiksmų padarymo. Be to, apelianto teigimu, P. J. konflikto metu grasino jam peiliu, kas lėmė, kad jis, gindamas save nuo galimo mirtino dūrio, nužudė nukentėjusiąją. Įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuota, kad rūsio patalpoje, kurioje buvo rasta negyva P. J., nedegė šviesa (t. 1, b.l. 38). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, V. M. taip pat patvirtino šią aplinkybę nurodydamas, kad nagrinėjamo įvykio vietoje buvo prieblanda, pakankamai tamsu (t. 4, b.l. 71-72). Taigi, esant pakankamai matymą apsunkinančiai aplinkai ir, pasak V. M., stresinei situacijai, nuteistasis baudžiamojo proceso metu detaliai papasakojo P. J. veiksmus rūsio patalpoje, t. y. iš kurios vietos ji paėmė peilį, kaip nukentėjusioji elgėsi su peiliu, net kokia buvo jos veido išraiška, kas neleidžia vertinti jo parodymų kaip įtikinamų ir visiškai atitinkančių tikrąsias bylos aplinkybes. Nukentėjusysis V. J. teisiamajame posėdyje parodė, kad jo žmona nebuvo linkusi ginčytis, o ginčams spręsti neimdavo peilio ar kito įrankio (t. 4, b.l. 83). Vien ta aplinkybė, kad nukentėjusysis yra nužudytosios šeimos narys, savaime neleidžia atmesti jo parodymus kaip nepatikimus. Šiame kontekste pasakytina, kad V. M. nebuvo nuoseklus nurodydamas, kokiu būdu P. J. su peiliu rankoje kėsinosi į nuteistojo gyvybę. 2014 m. kovo 10 d. apklausoje ikiteisminiame tyrime apeliantas nurodė, kad P. J., paėmusi peilį, užsimojo juo prieš nuteistąjį. Tuo metu apeliantas pasiimtu plaktuku trenkė nukentėjusiajai į galvą ir netrukus atėmė iš jos peilį (t. 3, b.l. 80). 2014 m. balandžio 25 d. apklausos protokole užfiksuota, kad V. M. parodė, jog P. J., laikydama rankoje peilį, atsuktą į apeliantą, padarė žingsnį jo link. Po to nuteistasis panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją, sugriebė už jos rankos, laikiusios peilį, ir atėmė šį įrankį (t. 3, b.l. 83). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, V. M. taip pat iš pradžių nurodė, kad P. J. tik ėjo su peiliu prie jo, o vėliau tvirtino, kad nukentėjusioji ir užsimojo peiliu iš apačios. Be to, apeliantas teigė, kad jis dešine ranka sugriebė už peilio ašmenų ir atėmė šį daiktą iš nukentėjusiosios (t. 4, b.l. 72-73). Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus 2014 m. kovo 10 d. specialisto išvadoje Nr. G 806/14 (01) užfiksuota, kad apžiūrėjus V. M., buvo rasti du odos nubrozdinimai dešinės plaštakos nugariniame paviršiuje, padaryti nuo trauminio poveikio (poveikių) kietu buku ribotą paviršių turinčiu daiktu (daiktais) prieš 1-3 paras iki apžiūros (t. 3, b.l. 120-121). Taigi, specialistė, apžiūrėjusi V. M., nenustatė, kad jam buvo padaryti kokie nors sužalojimai peiliu, kas paneigia apelianto iškeltą versiją, kad jis sugriebė ranka už P. J. laikyto peilio ašmenų ir atėmė šį daiktą. Pritartina apygardos teismui, kad nuteistasis, tamsoje bandydamas atimti peilį, t. y. aštrų daiktą, iš nukentėjusiosios, galėjo susižaloti, tačiau jokių įpjovimo žymių jo rankose nerasta. Dėl minėtų priežasčių V. M. parodymai, kad P. J. padarė jo nurodytus veiksmus, atmetamai kaip nepagrįsti. Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus 2014 m. kovo 12 d. specialisto išvadoje Nr. M 356/14 (01) konstatuota, kad nukentėjusiosios lavono kūne nustatyti sužalojimai galvoje ir veide padaryti mažiausiai aštuoniais trauminiais poveikiais, o krūtinėje – keturiais trauminiais poveikiais (t. 1, b.l. 93-102). Byloje nėra surinkta įrodymų, kad nukentėjusioji prieš konfliktą buvo patyrusi kokius nors sužalojimus, todėl darytina išvada, jog visi jos kūne nustatyti sužalojimai buvo padaryti nagrinėjamo įvykio metu. Specialaus tyrimo išvados patvirtina, kad prieš P. J. buvo pakankamai intensyviai naudojamas fizinis smurtas. Apygardos teismas, ištyręs visus byloje surinktus įrodymus, pripažino, kad V. M. padarė minėtus sužalojimus trim skirtingais daiktais – plaktuku, mūrininko plaktuku (kirstuku) ir peiliu. Nuteistasis apeliaciniame skunde neginčija P. J. padarytų sužalojimų skaičiaus ar kokiais įrankiais šie sužalojimai buvo padaryti. V. M. baudžiamajame procese teigė, kad jis, gindamasis nuo P. J., sudavė jai plaktuku į galvą (t. 3, b.l. 77-81, 83-84, t. 4, b.l. 71-75). Byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių nuteistasis negalėjo suduoti plaktuku nukentėjusiajai per ranką, kurioje, pasak apelianto, buvo laikomas peilis. Priešingai – V. M., panaudodamas žmogaus gyvybei pavojingus daiktus, ne vieną kartą sudavė P. J. į gyvybiškai svarbią kūno vietą (galvos sritį). Po to, nuteistojo teigimu, jis paėmė iš P. J. peilį ir juo kelis kartus sudavė nukentėjusiajai į krūtinę. Tokie V. M. parodymai patvirtina, kad jis pripažino naudojęs fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją tuo metu, kai ji savo veiksmais nekėlė jokios grėsmės apelianto gyvybei ar sveikatai. Įrankių, panaudotų P. J. žaloti, ir jos patirtų sužalojimų skaičius neabejotinai paneigia apelianto versiją, kad jis nužudė nukentėjusiąją siekdamas apsiginti. Apeliantas, ikiteisminiame tyrime ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme siekdamas sušvelninti savo kaltę dėl padaryto nusikaltimo, tvirtino, kad jis negalėjo padaryti inkriminuoto skaičiaus P. J. sužalojimų, nors jie įrodyti objektyviais byloje surinktais įrodymais. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su skundžiamo nuosprendžio argumentais, kad byloje nustatyta, jog gimnazijos rūsio patalpa yra pakankamai didelė ir V. M. ne kartą lankėsi joje, todėl jis turėjo galimybę pasišalinti iš patalpos, nesukeldamas pavojaus sau ir nukentėjusiajai. Tokią išvadą patvirtina V. M. parodymų patikrinimo vietoje protokole užfiksuotos aplinkybės, kad jis, suduodamas P. J. mirtinus smūgius, stovėjo netoli gimnazijos rūsio patalpos durų, o nukentėjusioji buvo arčiau sienos, esančios priešingoje nuo durų pusėje (t. 3, b.l. 104-106). Atkreiptinas dėmesys, kad V. M. buvo jaunesnis už P. J., jų kūno sudėjimas panašus. Byloje nenustatyta, kad nukentėjusioji buvo fiziškai stipresnė už nuteistąjį. Tokiu būdu V. M. nusikalstami veiksmai negali būti vertinami kaip pateisinami BK 28 straipsnio prasme. Nuteistasis apeliaciniame skunde aptaria, kad P. J. anksčiau naudojo prieš jį fizinį smurtą, apgavo nuteistąjį ir jo žmoną dėl atsiradusios skolos dydžio ir vėliau terorizavo apeliantą, tačiau tarp jų susiklostę santykiai, ankstesni nukentėjusiosios veiksmai nesuteikė V. M. teisės padaryti P. J. gyvybei pavojingų veiksmų ir nesudaro teisinio pagrindo švelninti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę, tuo labiau kad byloje nėra surinkta objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad nukentėjusioji iki nagrinėjamo įvykio smurtavo prieš V. M.. Skundžiamame nuosprendyje pagrįstai nurodyta, kad tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios atsiradę skoliniai įsipareigojimai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, tik pasakytina, kad V. M., nesutikdamas su jam pareikštomis turtinėmis pretenzijomis, turėjo teisę spręsti iškilusį ginčą teisme. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 26 d. preliminariame sprendime aiškiai išdėstyta prieštaravimų dėl priimto procesinio sprendimo pateikimo tvarka (t. 3, b.l. 62-63). V. M. apeliaciniame skunde taip pat pateikia tik savo subjektyvią nuomonę, nepatvirtintą jokiais byloje surinktais įrodymais, kad P. J. galėjo išsigąsti dėl jo pasakymo, kad nukentėjusiajai nenusiraminus, apeliantas sieks, kad ji būtų nuteista pagal BK 145 straipsnį. Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, darytina išvada, kad apygardos teismas teisingai įvertino tiek V. M., tiek P. J. veiksmus nagrinėjamo įvykio metu pateikdamas išsamius tokio vertinimo motyvus, su kuriais nėra teisinio pagrindo nesutikti.

Skundžiamame nuosprendyje konstatuota, kad V. M. padarė nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, veikdamas netiesiogine tyčia. Byloje surinktais įrodymais nustatytos aplinkybės neleidžia abejoti, kad apeliantas suprato, jog jis, nusikalstamais veiksmais suduodamas P. J. daugybinius smūgius į gyvybiškai svarbias kūno vietas, kelia grėsmę nukentėjusiosios gyvybei, numatė, kad gali atsirasti sunkūs padariniai – kito žmogaus mirtis, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Nuteistojo suduotų smūgių skaičius, jo pasirinktų įrankių pobūdis ir nukentėjusiosios sužalojimų lokalizacija leidžia daryti išvadą, kad apelianto nusikalstami veiksmai nebuvo atsitiktiniai. Nors apygardos teismas, parinkdamas V. M. laisvės atėmimo bausmės dydį, tiesiogiai nenurodė, kad atsižvelgia į aptartą nuteistojo kaltės rūšį, tačiau tai savaime nereiškia, kad ši bausmės skyrimui reikšminga aplinkybė apskritai nebuvo įvertinta parenkant apeliantui konkretų bausmės dydį. Švelninti nuteistojo teisinės padėties nesudaro teisinio pagrindo jo apeliacinio skundo teiginiai, kad jis nesiekė nužudyti P. J. ir iš anksto neplanavo to daryti.

Apygardos teismas nustatė, kad V. M. prisipažino padaręs inkriminuotą nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi, kas yra jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Apelianto akcentuojami veiksmai, kad jis pats atvyko į policiją, kur nors ne iš karto, tačiau niekieno neverčiamas pranešė, kur yra nukentėjusiosios lavonas, vėliau V. M. vyko į įvykio vietą ir papasakojo įvykio aplinkybes, taip pat jis atsiprašė nužudytosios artimųjų, tik patvirtina skundžiamame nuosprendyje pripažintą nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, į kurią jau buvo atsižvelgta sprendžiant nuteistajam skirtinos bausmės klausimą. Šiame kontekste pasakytina, kad įvykio vietoje buvo rasta, jog P. J. lavonas buvo apdėtas ratais, kilimais (t. 1, b.l. 38), t. y. paslėptas, kad jo iš karto nepastebėtų pašaliniai asmenys. V. M. teisiamajame posėdyje pripažino, kad po nusikaltimo padarymo jis išjungė nukentėjusiosios mobiliojo ryšio telefoną ir išmetė jį kitoje vietoje (t. 4, b.l. 74). Byloje nustatyta, kad apeliantas taip pat bendravo su P. J. artimaisiais, tačiau nesakė jiems dėl nukentėjusiosios buvimo vietos. V. M. 2014 m. kovo 9 d. pirmą kartą buvo šaukiamas į apklausą kaip liudytojas, kur jis nurodė nežinantis P. J. dingimo aplinkybių (t. 3, b.l. 64). Pakartotinai apeliantas buvo iškviestas apklausai 2014 m. kovo 10 d., 13 val. (t. 3, b.l. 65), o 13.30 val. jis buvo sulaikytas (t. 3, b.l. 72). Tarnybiniame pranešime užfiksuota, kad apklausos metu V. M., negalėdamas atsakyti į visus jam pateiktus klausimus, galiausiai nurodė, kad žino, kur yra P. J. kūnas (t. 3, b.l. 65). Taigi, V. M. iš pradžių bandė apsunkinti padaryto nusikaltimo išaiškinimą, jis atvyko į teisėsaugos instituciją ne savo iniciatyva, o turėdamas procesinę pareigą. Paskirtos bausmės dydžiui neturi esminės reikšmės ta aplinkybė, kad nuteistasis nebėgo ir nesislapstė nuo teisėsaugos pareigūnų. Pažymėtina, kad nukentėjusiosios šeimos nariai intensyviai ieškojo dingusiosios. Remiantis nukentėjusiojo Š. J., liudytojų R. D. ir B. J. parodymais, nustatyta, kad nukentėjusiosios sūnus Š. J. atvyko į gimnaziją 2014 m. kovo 10 d., prieš vidurdienį, norėdamas pasižiūrėti vaizdo kamerų užfiksuotus įrašus. Netrukus jis pamatė, kad įraše užfiksuota, jog į gimnaziją atvyko V. M. su P. J., tačiau pastaroji neišėjo iš šios vietos (t. 4, b.l. 76-77, 81, 84-85). Tai patvirtina, kad P. J. lavonas būtų rastas ir apeliantui nenurodžius jo buvimo vietos, o nuteistojo prisipažinimą iš dalies lėmė supratimas, kad tiriamas nusikaltimas netrukus bus atskleistas. Be to, V. M. viso baudžiamojo proceso metu nesutiko su kai kuriomis jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo aplinkybėmis, pavyzdžiui, suduotų smūgių skaičiumi nukentėjusiajai. Anksčiau aptartas nuteistojo elgesys nesuteikia teisės mažinti jam paskirtos bausmės dydžio.

V. M. deklaratyviai teigia, kad jo atsakomybę lengvina aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 3-6 ir 10 punktuose, nepateikdamas jokių savo teiginį patvirtinančių argumentų. Byloje nenustatyta, kad V. M. atlygino nukentėjusiesiems nusikaltimu padarytą žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Tokios išvados nepaneigia nuteistojo apeliacinio skundo teiginys, kad jis yra iš dalies atlyginęs skolą, atsiradusią iš civilinių teisinių santykių, nes visos ar dalies skolos grąžinimas ir turtinės (neturtinės) žalos, padarytos nusikalstama veika, atlyginimas nėra tapatūs dalykai, juos reguliuoja skirtingos teisės šakos. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad apeliantas padarė nusikaltimą dėl labai sunkios turtinės arba beviltiškos padėties (BK 59 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Teismų praktikoje išaiškinta, kad ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama, kai kaltininko elgesį nulėmė susiklosčiusios objektyvios sąlygos, pavyzdžiui, darbo netekimas, turto praradimas, sunki paties asmens ar jo šeimos nario liga ir pan. (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-154/2011, 2K-456/2013, 2K-531/2014). Ji apibūdina ne tik objektyvias nusikalstamos veikos padarymo prielaidas, bet ir jos subjektą. Tai reiškia, kad kaltininkui atsirado tokios gyvenimo aplinkybės, kurios tiesiogiai nulėmė jo elgesį, t. y. vadovaudamasis savo vertybinėmis orientacijomis, jis taip įvertina konkrečią gyvenimo situaciją, kad išeitį randa tik darydamas nusikalstamą veiką (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-520/2012, 2K-60/2014). Vien V. M. turimi pakankamai dideli turtiniai įsipareigojimai P. J. nelaikytini kaip aplinkybė, dėl kurios apeliantas negalėjo rasti kito elgesio varianto, o tik nusikalsti. Anksčiau aptartais įrodymais buvo įvertinti nukentėjusiosios veiksmai nagrinėjamo įvykio metu ir konstatuota, kad jais nebuvo padaryta esminė įtaka V. M. nusikalsti skundžiamame nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis. Apygardos teismas pateikė pakankamai išsamius motyvus, kuriais remiantis P. J. veiksmai nepripažinti kaip provokuojantys (skundžiamo nuosprendžio 13 lapas, t. 4, b.l. 132). Teismų praktikoje išaiškinta, kad rizikingu reikėtų laikyti tokį elgesį, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina pradėti nusikalstamą veiką prieš jį (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-161/2011). Analizuojant V. M. pateiktą versiją, kuri buvo atmesta, apeliantas neteigė, kad P. J. elgėsi neatsargiai, tačiau priešingai – nukentėjusioji savo veiksmais sąmoningai kėlė apeliantui grėsmę. Byloje nenustatytas P. J. veiksmų rizikingumas BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto prasme. Sprendžiant dėl apeliantui paskirtos bausmės dydžio, neturi reikšmės, kokia buvo nukentėjusiosios psichinė būklė paskutinėmis dienomis iki nagrinėjamo įvykio. Apelianto atsakomybę lengvinančių aplinkybių, numatytų BK 59 straipsnio 5-6 ar 10 punkte, pagrįstai nenustatyta. Vien nuteistojo subjektyvus ir neargumentuotas manymas neleidžia teigti, kad apygardos teismas neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Nors skundžiamu nuosprendžiu nepripažinta V. M. atsakomybę sunkinančių aplinkybių, tačiau vien tai neleidžia itin švelninti nuteistojo teisinės padėties, nes skiriant kaltininkui bausmę, būtina įvertinti ne tik jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, bet visumą bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, numatytų BK 54 straipsnio 2 dalyje, kurioms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė ir nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė.

Priešingai nei teigia V. M. apeliaciniame skunde, apygardos teismas visapusiškai įvertino apelianto asmenybę remdamasis objektyviais bylos duomenimis. V. M. praeityje neteistas (t. 3, b.l. 159), nebaustas administracine tvarka (t. 3, b.l. 158), negydytas psichiatrinėje ligoninėje ir neįrašytas narkologinėje įskaitoje (t. 3, b.l. 181-182), nusikaltimo padarymo metu dirbo (t. 3, b.l. 183). Skundžiamame nuosprendyje nenurodyta, kad skiriant apeliantui bausmę, atsižvelgiama į jo asmenybės bruožus, nustatytus nukentėjusiosios artimųjų parodymais. V. M. apeliaciniame skunde pabrėžia savo emocinę būseną po nusikaltimo padarymo, tačiau ją būtent lėmė paties nuteistojo nusikalstami veiksmai. Pasak nuteistojo, dabartiniu metu jo sveikata labai suprastėjo. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad jis dėl sveikatos būklės negali atlikti paskirtos bausmės. Prie apeliacinio skundo pridėta įkalinimo įstaigos surašyta nuteistojo charakteristika ir jo darbovietės – individualios įmonės „G (duomenys pakeisti)“ apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu pateikta rekomendacija, teigiamai charakterizuojanti V. M., taip pat nelemia jam paskirtos bausmės švelninimą.

Įvertinus visas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes, konstatuotina, kad V. M. paskirta laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis yra mažesnis už straipsnio sankcijoje numatytos šios bausmės rūšies vidurkį, nėra aiškiai per griežta. BK 61 straipsnio 4 dalies nuostatos nėra pažeistos. V. M. apeliaciniame skunde neteisus teigdamas, kad byloje yra pagrindas taikyti BK 39 straipsnio, reglamentuojančio atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, kai yra lengvinančių aplinkybių, nuostatas. Šis straipsnis taikomas, kai kaltininkas padarė baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų tyčinį nusikaltimą, tuo tarpu apeliantas nuteistas už labai sunkaus nusikaltimo padarymą, kas eliminuoja minėto baudžiamojo įstatymo straipsnio taikymo galimybę. V. M. padaryto nusikaltimo kategorija taip pat neleidžia tenkinti prašymą atidėti jam paskirtos bausmės vykdymą, nes BK 75 straipsnis, reglamentuojantis šį baudžiamosios teisės institutą, imperatyviai draudžia atidėti bausmės vykdymą kaltininkui, padariusiam labai sunkų nusikaltimą. Dėl anksčiau aptartų aplinkybių nuteistajam paskirtos bausmės taip pat nėra teisinio pagrindo mažinti taikant BK 54 straipsnio 3 dalies ar 62 straipsnio nuostatas.

Remiantis tuo, kas nustatyta, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju apygardos teismas nepažeidė BK 41 straipsnyje įtvirtintų bausme siekiamų tikslų ir BK 54 straipsnyje nustatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, o V. M. paskirta bausmė atitinka teisingumo principą, todėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 20 d. nuosprendis paliekamas nepakeistu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo V. M. apeliacinį skundą atmesti.