Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Rima Krušnienė, sekretoriaujant Olgai Fadejevai, dalyvaujant ieškovei J. R., ieškovių atstovui advokatui A. G., atsakovo (duomenys neskelbtini) atstovui R. T., nedalyvaujant trečiojo asmens UAB (duomenys neskelbtini) atstovui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovių J. R. ir M. R. ieškinį dėl draudimo išmokos priteisimo, pareikštą atsakovui (duomenys neskelbtini), trečiajam asmeniui UAB (duomenys neskelbtini),

Aprašomoji dalis

nustatė:

Tretysis asmuo UAB (duomenys neskelbtini) atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, prašė bylą nagrinėti trečiojo asmens atstovui nedalyvaujant.

Teismo posėdžio metu apklaustas liudytojas A. P. nurodė, kad yra UAB (duomenys neskelbtini) komercijos direktorius, dalyvavo sudarant draudimo sutartį tarp UAB (duomenys neskelbtini) ir atsakovo (duomenys neskelbtini). teismui nurodė, kad nepamena visų šios draudimo sutarties sudarymo aplinkybių, tačiau derybų dėl kokių nors draudimo sutarties sąlygų pakeitimo nebuvo, buvo sutikta iš esmės su pasiūlytomis standartinėmis draudimo sąlygomis. Taip pat pažymėjo, jog sudarant draudimo sutartį nepagalvojo dėl draudimo sutarties sąlygos, pagal kurią neblaivumas gali sąlygoti nedraudžiamąjį įvykį. Mano, jog tokiu atveju, jei įvykio metu nukentėjęs asmuo ir buvo neblaivus, bet dėl situacijos yra nekaltas, tai turėtų būti išmokėta draudimo išmoka. Kartu pažymėjo, jog girtavimas yra netoleruotinas, šioje situacijoje liudytojas nesiima vertinti buvo ar nebuvo draudžiamasis įvykis.

Ieškinys atmestas.

Motyvuojamoji dalis

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad ieškovės J. R. sutuoktinis ir ieškovės M. R. tėvas M. R. pagal 2011-01-27 Darbo sutartį Nr. 1031 dirbo trečiojo asmens UAB (duomenys neskelbtini) įmonėje šaltkalviu (tomas Nr. 1, b.l. 6-8). Trečiojo asmens UAB (duomenys neskelbtini) prašymo pagrindu, 2011-02-04 trečiasis asmuo UAB (duomenys neskelbtini) su atsakovu (duomenys neskelbtini) sudarė Draudimo nuo nelaimingų atsitikimų sutartį Nr. 053029 (toliau – Draudimo sutartis), kurios pagrindu atsakovas apdraudė pas trečiąjį asmenį dirbančius asmenis, tame tarpe ir M. R., nuo draudimo rizikų nurodytų Draudimo taisyklėse, konkrečiai nurodytas draudimo objektas - draudimo sutarties galiojimo metu įvykęs nelaimingas atsitikimas. Draudimo suma mirties atveju vienam asmeniui buvo numatyta 100 000 Lt draudimo išmoka (tomas Nr. 1, b.l. 9-10, 89-96). 2011-07-30 M. R. mirė (tomas Nr. 1, b.l. 11-12). Iš Lietuvos Apeliacinio teismo 2016-05-23 nuosprendžio Nr. 1A-32-165/2016 nustatyta, kad M. R. buvo nužudytas, kai 2011 m. liepos 30 d. naktį Elektrėnų (duomenys neskelbtini) baikerių klubo organizuotoje sąskrydžio vietoje tarp V. K. ir M. R. įvyko konfliktas, kurio metu buvo nežymiai sužalotas V. K.. Vėliau V. K. išvažiavus, šis su savo broliu A. K. grįžo į baikerių sąskrydžio vietą 2011 m. liepos 30 d. ryte. Iš karto išlipę iš automobilio broliai K. pradėjo šaukti (duomenys neskelbtini), t.y. M. R.. M. R. priėjus prie A. ir V. K., jam smūgį į veidą pirmas sudavė V. K., nuo smūgio M. R. susvirduliavo, tačiau nenukrito, po to iš karto sekė du A. K. šūviai M. R. į nugarą, dėl to M. R. nugriuvo, ko pasekoje vėliau M. R. mirė. Ieškovėms 2011-12-02 buvo išduotas paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas, kurio 6 punkte nurodyta, kad paveldimą M. R. turtą sudaro ir „ADB draudimo išmoka pagal draudimo nuo nelaimingų atsitikimų draudimo liudijimą (polisą) Nr. 053029“ (tomas Nr. 1, b.l. 41-42). Apie minėtą įvykį 2011-07-30 raštu buvo informuotas ir atsakovas (tomas Nr. 1, b.l. 43). 2011-12-05 atsakovas pateikė trečiajam asmeniui UAB (duomenys neskelbtini) rašytinį atsakymą Nr. 1D0072638, kuriame nurodė, kad atlikus žalos administravimą, įvykis yra pripažintas nedraudžiamuoju ir išmoka nebus mokama, konkrečiai dėl to, kad draudimo nuo nelaimingų atsitikimų taisyklėse Nr. 7-LT punkte 5.1.13. yra numatyta, jog draudimo bendrovė nemoka draudimo išmokos, kai apdraustasis įvykio metu buvo veikiamas gydytojo nepaskirtų medikamentų, alkoholio (alkoholio kiekis kraujyje viršijo 0,4 promiles ir daugiau), narkotinių arba psichotropinių medžiagų, arba minėtos medžiagos buvo nustatytos Apdraustojo organizme, taip pat tuo atveju, jei apdraustasis atsisako atlikti analizes tam, kad būtų nustatytos šiame punkte minimų medžiagų buvimas ar nebuvimas“. Konkrečiai M. R. lavono kraujyje buvo rasta 2,51 proc. etilo alkoholio, šlapime rasta 2,82 proc. etilo alkoholio (tomas Nr. 1, b.l. 46), tokį patį atsakymą 2013-05-23 atsakovas pateikė ir ieškovei (tomas Nr. 1, b.l. 47). 2013-11-27 dėl J. R. ir (duomenys neskelbtini) ginčo pateikė sprendimą Lietuvos banko Priežiūros tarnyba, kuri rekomendavo draudimo išmoką draudikui išmokėti (tomas Nr. 1, b.l. 52-55). 2014-11-04 ieškovė siuntė atsakovui papildomą ikiteisminį raginimą sumokėti draudimo išmoką (tomas Nr. 1, b.l. 56-57), tačiau atsakovas ir pagal šį prašymą atsisakė išmokėti draudimo išmoką.

Taigi, šioje byloje ginčas kilo dėl draudimo išmokos pagal draudimo sutartį išmokėjimo po apdraustojo asmens nužudymo. Ieškovės prašo priteisti iš atsakovo draudimo išmoką dėl M. R. mirties, kuri yra numatyta draudimo nuo nelaimingo atsitikimų sutartyje, atsakovas, gi, kaip draudikas, atsisako draudimo išmoką išmokėti, nurodydamas, jog įvykis buvo nedraudžiamasis pagal draudimo taisyklių 5.1.13. punktą, t.y. įvykis atsitiko, kai apdraustasis mirties (įvykio) dieną buvo veikiamas alkoholio (lavono kraujyje rasta 2,51 proc. etilo alkoholio, o šlapime rasta 2,82 proc. etilo alkoholio), ir be to kad yra nustatytas priežastinis ryšys tarp nukentėjusio neblaivumo, jo neblaivios būklės elgesio ir gyvybės netekimo (mirties).

Draudimo sutarties paskirtis – apsaugoti asmens turtinius interesus nuo galimos žalos rizikos. Draudimo funkcija yra kompensuoti draudėjo patirtą žalą, konstatavus, kad ji padaryta draudimo objektui. Draudimo apsauga – tai draudiko įsipareigojimas sumokėti draudimo išmoką įvykus draudiminiam įvykiui – draudimo sutartyje nurodytam atsitikimui (CK 6.987 str., Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo (toliau – DĮ) 2 str. 11 d.). Įstatymas ir konkrečios draudimo rūšies taisyklės nustato išimtis, kada draudėjo patirta žala visiškai ar iš dalies nekompensuojama. Todėl draudėjui arba naudos gavėjui kreipusis dėl draudimo išmokos išmokėjimo, draudikas turi teisę jos nemokėti. Tokią teisę draudikas turi nedraudiminio įvykio atveju, draudiminiam įvykiui įvykus dėl įstatyme nurodytos formos draudėjo kaltės, pažeidus draudimo sutarties sąlygas, kitais įstatymo numatytais atvejais. Taigi, draudiko prievolės išmokėti draudimo išmoką pagal įstatymuose nustatytą teisinį reglamentavimą ir draudimo sutartį atsiradimas siejamas su draudiminio įvykio fakto nustatymu (CK 6.987 str.). Jeigu draudėjas teigia, kad įvyko draudiminis įvykis, o draudikas su tokiu faktu nesutinka, tai pagal DĮ 82 str. 6 d. draudikas privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos išmokėjimo ar suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-521/2004; 2006 m. rugsėjo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2006; 2009 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-32/2009; ir kt.).

Civilinės bylos visuose teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12 str., 178 str.). Rungimosi principo esmė yra ta, kad nešališkas teismas nagrinėja privačių šalių privatų ginčą, todėl būtent šalims tenka įrodinėjimo pareiga. Įrodymai civilinėje byloje yra su įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje susiję faktiniai duomenys, gauti įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis ir tvarka, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus arba atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 str.). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 str. 7 d.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; ir kt.).

Nagrinėjamu atveju atsakovas, kaip draudikas, įrodinėja, kad M. R. 2011-07-30 mirties dieną-įvykio dieną, buvo paveiktas alkoholio, t.y. mirties dieną pas jį kraujyje buvo rasta virš 2,50 promilės alkoholio ir todėl atsitikęs įvykis, turi būti pripažintas nedraudžiamuoju įvykiu pagal draudimo taisyklių 5.1.13. punktą. Be to pažymėjo, kad yra priežastinis ryšys tarp nukentėjusio neblaivumo ir jo gyvybės netekimo, nes vykusioje šventėje tarp žuvusio apdraustojo M. R. ir baudžiamojoje byloje kaltinamojo V. K. iš vakaro šventės metu įvyko konfliktas, dėl kurio, kitą rytą, šio konflikto tąsoje, įvyko įvykis, apdraustasis asmuo buvo nužudytas. Pas žuvusįjį kraujyje buvo rasta daugiau nei 2,50 promilės alkoholio, todėl pasak atsakovo atstovo, akivaizdu, jog šiuo atveju nuo vakaro gausus alkoholio vartojimas sąlygojo visiems žinomas aplinkybes, kad dauguma konfliktų įvyksta tarp neblaivių asmenų, ir yra priežastiniame ryšyje su konfliktu pasibaigusiu mirtimi. Jeigu nužudytasis nebūtų vartojęs alkoholio, labiau tikėtina ir nebūtų iš vakaro kilusio konflikto, juo labiau jo tąsos rytinio įvykio, pasibaigusio M. R. nužudymu. Šiuo atveju, įvykio rytą, broliai K. neišieškojo kitų šventės dalyvių, su kitais nekonfliktavo, ieškojo M. R. su kitu šventės dalyviu, kurie iš vakaro kilusio konflikto metu buvo sužaloję vieną iš brolių K.. Aiškiai matoma ankstesnio konflikto tąsa, kuri įvyko labiau tikėtina įvyko dėl to, kad abu šventės dalyviai buvo neblaivūs.

Teismas pažymi, kad Draudžiamieji įvykiai yra svarbus draudimo sutarties elementas, aktualus draudikui įgyvendinant teisę atsisakyti mokėti draudimo išmoką, nes jie apibrėžia draudimo apsaugos ribas, t.y. draudikas apibrėždamas draudžiamuosius įvykius nurodo, kokios rizikos yra draudžiamos, atitinkamai nuo to priklauso draudimo įmokos mokėjimas ir t.t. Draudimo įstatymo 2 straipsnio 20 punkte numatyta, jog draudimo rizika – draudimo objektui gresiantis tikėtinas pavojus. Ginčo taisyklių 7-LT 1.18 punkte nurodyta (tomas Nr. 1, b.l. 71-80), kad draudžiamasis įvykis – draudimo sutartyje nurodytas atsitikimas, kuriam įvykus draudikas privalo mokėti draudimo išmoką. Šio ginčo atveju taisyklių 2.1. punktas numatė, kad draudimo rizika yra draudimo sutarties galiojimo metu įvykęs nelaimingas atsitikimas. Draudimo taisyklių 1.1. punktas apibrėžia, kas yra nelaimingas atsitikimas - netikėtas, nepriklausantis nuo apdraustojo valios atsitikimas, įvykęs dėl išorės jėgų poveikio, dėl kurio apdraustasis patyrė kūno sužalojimą/traumą ir buvo sutrikdyta jo sveikata. Taigi, M. R. kaip UAB (duomenys neskelbtini) darbuotojas buvo apdraustas nuo nelaimingų atsitikimų, kurie turėtų nepriklausyti nuo jo valios ar pačio neatsargumo. Pagal draudimo taisyklių 1.20 punktą draudimo rizika – įvykio tikimybė, kurio atsitikimas ateityje yra įmanomas ir kuris nepriklauso nuo draudėjo/ir ar apdraustojo valios. Taisyklių Nr. 7-LT specialiųjų sąlygų 5.1.13 punktas numato atvejį, kada įvykis pripažintinas nedraudžiamuoju ir draudėjas neprivalo mokėti draudiminės išmokos, o būtent, draudimo išmoka nemokama, kai apdraustasis įvykio metu buvo veikiamas gydytojo nepaskirtų medikamentų, alkoholio, narkotinių ar psichotropinių medžiagų, arba mi­nėtos medžiagos buvo nustatytos apdraustojo organizme. Atsakovo teigimu, esant Taisyklių Nr. 7-LT specialiųjų sąlygų 5.1.13 punkte nurodytam atvejui, t.y. nustačius faktą, kad apdraustasis buvo įvykio metu neblaivus, priežastinis ryšys tarp draudėjo veiksmų ir įvykio teisinės reikšmės nebeturi, kartu pažymėjo, jog šiuo atveju yra priežastinis ryšys tarp nukentėjusio neblaivumo ir jo gyvybės netekimo.

Pažymėtina, kad požiūrį į apdraustojo neblaivumą ar kitokią būseną tokiais atvejais yra išreiškęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2008-04-29 sprendime Nr. 56/06. Konstitucinis Teismas sprendė, kad ar socialinio draudimo teisinius santykius reglamentuojanti įstatymo nuostata, nustatanti, kad įvykis laikytinas nedraudžiamuoju, jeigu apdraustasis buvo neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų ir tai nebuvo susiję su įvykio atsiradimu, neprieštarauja LR Konstitucijai. Tokiu atveju Konstitucinis teismas konstatavo, kad tokia teisės norma, kuria nustatoma, kad įvykis yra nedraudžiamasis, jeigu apdraustasis nelaimingo atsitikimo metu buvo neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų, nors tai neturėjo įtakos nelaimingo atsitikimo atsiradimui, prieštarauja Konstitucijai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Ši konstitucinė nuostata įpareigoja teismą aiškintis įtaką kurią turėjo neblaivumas atsiradusių pasekmių atžvilgiu, o netik konstatuoti, kad esant nustatytai nedraudiminei sąlygai, pats įvykis tampa nedraudiminiu.

Kai minėta prievolė draudikui mokėti draudimo išmoką atsiranda tik įstatymo ir draudimo sutartyje nustatytais pagrindais bei sąlygomis esant nelaimingam atsitikimui. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad įstatyme nedraudžiama draudimo sutartyje nustatyti išimčių, kada draudikas turi teisę atsisakyti išmokėti draudimo išmoką arba ją sumažinti. Ši teisė neturi paneigti draudimo esmės ir draudimo sutartimi siekiamų tikslų, todėl draudimo sutarties sąlyga, ribojanti draudimo apsaugos apimtį ir apibrėžianti draudimo rizikos laipsnį, vertintina kaip esminė draudimo sutarties sąlyga, dėl kurios šalys turi aiškiai susitarti, kiek įmanoma ją sukonkretinti, kad nebūtų sudarytos sąlygos draudikui nepagrįstai atsisakyti mokėti draudimo išmoką, paneigiant draudimo sutarties esmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-11-29 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2007). Teisės atsisakyti mokėti draudimo išmoką ar ją mažinti pagrindai turi būti aiškiai nustatomi draudimo sutartyje ir taisyklėse. Ar šia teise naudotis, konkrečiu atveju sprendžia pats draudikas. Draudikui nusprendus pasinaudoti jam suteikta teise visiškai ar iš dalies atsisakyti vykdyti prievolę, jis privalo įvykdyti Draudimo įstatymo 96 straipsnio 7 dalies reikalavimus, kurie riboja galimybę piktnaudžiauti minėta teise, t.y. dėl nereikšmingo pažeidimo atsisakyti vykdyti prievolę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004-10-06 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3 K-3-521/2004). Pažymėtina, kad Draudimo sutarties šalys įprastai nesidera dėl sutarties sąlygų, nes draudimo sutartis sudaroma pagal draudiko parengtas standartines draudimo rūšies taisykles prisijungimo būdu (CK 6.160 straipsnio 2 dalis, 6.185 straipsnio 1 dalis), todėl kilus abejonių dėl sutarties sąlygų jos aiškintinos draudėjo naudai. Nagrinėjamu atveju apklaustas liudytoju, UAB (duomenys neskelbtini) komercijos direktorius A. P., dalyvavęs sudarant ginčo draudimo sutartį tarp UAB (duomenys neskelbtini) atsakovo (duomenys neskelbtini), nurodė, jog draudimo sutartis buvo iš esmės sudaryta pagal draudiko pasiūlytas standartines sąlygas, draudėjui nesiderant dėl atskirų draudimo sutarties sąlygų.

Teismo vertinimu, Taisyklių Nr. 7-LT specialiųjų sąlygų 5.1.13 punkto sąlyga, kuriai esant draudėjas turi teisę atsisakyti mokėti draudiminę išmoką, kaip esant nedraudžiamajam įvykiui, negali būti aiškinama plečiamai, kaip apimanti visus atvejus, kai apdraustasis įvykio metu buvo veikiamas alkoholio, neatsižvelgiant į apdraustojo veikimo alkoholiu priežastinį ryšį su įvykiu, nes toks aiškinimas pernelyg susiaurintų draudimo apsaugos ribas, prieštarautų draudimo sutarties prigimčiai bei sampratai (CK 6.987 straipsnis). Tai ne kartą yra konstatavę ir apeliacinės instancijos teismai nagrinėtose panašiose bylose (pvz. Vilniaus apygardos teismo 2014-03-19 sprendimas Nr. 2A-835-603/2014). Apdraustojo veikimo alkoholiu faktas gali neturėti jokios įtakos draudiminiam įvykiui ar žalos dydžiui, tada kai draudžiamasis įvykis – draudimo sutartyje nurodytas atsitikimas, kuriam įvykus draudikas privalo mokėti draudimo išmoką, apibrėžtas kaip nepriklausantis nuo apdraustojo valios atsitikimas, įvykęs dėl išorės jėgų poveikio (nelaimingas atsitikimas). Todėl nagrinėjamu atveju atsakovo sprendimą atsisakyti mokėti draudimo išmoką (arba šią išmoką mažinti ir mažinimo dydį) remiantis Taisyklių Nr. 7A-LT specialiųjų sąlygų 5.1.13 punktu, turėjo lemti Draudimo įstatymo 96 straipsnio 7 dalyje nustatyti kriterijai, t.y. Draudikas, atsisakydamas mokėti arba sumažindamas draudimo išmoką dėl to, kad draudėjas (apdraustasis) pažeidė draudimo sutarties sąlygas, privalo atsižvelgti į draudėjo (apdraustojo) kaltę, draudimo sutarties sąlygų pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudžiamuoju įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį, jog būtent apdraustojo vartojamas alkoholis-buvimas neblaiviu turėjo įtaką atsitikusiam įvykiui. Jeigu draudėjas teigia, kad įvyko draudiminis įvykis, o draudikas su tokiu faktu nesutinka, tai pagal Draudimo įstatymo 96 straipsnio 6 dalį draudikas privalėjo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos išmokėjimo ar suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką

Nagrinėjamu atveju neginčijamai nustatytas apdraustojo M. R. neblaivumo faktas mirties-įvykio dieną, t.y. pas žuvusįjį-kraujyje buvo rasta daugiau nei 2,50 promilės alkoholio. Lietuvos Apeliacinio teismo nuosprendyje Nr. 1A-32-165/2016 nustatytos aplinkybes tvirtina, kad M. R. 2011 m. liepos 30 d. buvo-dalyvavo Elektrėnų (duomenys neskelbtini) baikerių klubo organizuotoje sąskrydžio šventėje, kurioje buvo vartojami alkoholiniai gėrimai, švenčiama baikerių šventė. 2011 m. liepos 30 d. tarp baikerių šventės dalyvių (V. K. ir M. R.) įvyko konfliktas, kurio metu buvo nežymiai sužalotas V. K.. Baudžiamosios bylos nuosprendyje nurodyta, jog liudytojai matė, kaip M. R. ankstesnio konflikto metu trenkė V. K., t.y tarp jų šventėje įvyko konfliktas. Vėliau šio konflikto dalyviai išsiskirstė, tačiau 2011 m. liepos 30 d. ryte į baikerių šventę sugrįžo broliai A. ir V. K.. A. A. ir V. K. išlipo iš automobilio ir iš karto šaukė, kad ateitų (duomenys neskelbtini), t.y. M. R.. M. R. priėjus prie jų, vienas iš brolių K., trenkė smūgį į veidą, o kitas išsitraukė pistoletą ir du kartus šovė į nugarą, M. R. po šūvių nukrito, ko pasekoje vėliau mirė.

Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – įstatyme nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Įrodymų pakankamumas ir fakto įrodytinumas, t.y. tam tikrų aplinkybių konstatavimas, turi būti vertinami visos byloje esančios faktinės medžiagos kontekste, aptarus ir įvertinus visus byloje esančius įrodymus. Todėl teismas atsižvelgęs į bylos aplinkybių visumą, į šalių pateiktų įrodymus, atsižvelgęs į baudžiamosios bylos nuosprendyje nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad apdraustojo gyvybę atėmusi situacija, kurios metu jis buvo nužudytas, visų pirma turėjo įtaką tai, kad švenčiant baikerių suvažiavime, apdraustąjam M. R. vartojant alkoholį, pastarasis naktį sukonfliktavo su kitu šventės dalyviu - vienu iš broliu K. ir būdamas girtas jam trenkė. Baudžiamosios bylos nuosprendyje nėra tikslių duomenų dėl priežasties kodėl M. R. šventėje trenkė K., tačiau labiausiai tikėtina, jog šiam konfliktui atsirasti turėjo įtakos, tai, kad M. R. buvo paveiktas alkoholio, t.y. buvo neblaivus. Tai, kad M. R. vartojo alkoholį ir buvo veikiamas alkoholio patvirtina faktai, kad po mirties pas nužudytąjį kraujyje buvo rasta daugiau nei virš 2,50 proc. promilės alkoholio, todėl labiausiai tikėtina, jog M. R. šventėje vartojo alkoholį visą naktį, kad konflikto su K. metu buvo tokios neblaivios būsenos, elgėsi ir situaciją vertino kitaip nei būtų vertinęs, būdamas blaiviu. Akivaizdu, yra tai, kad šis pirminis, naktį kilęs konfliktas turėjo įtaką, buvo priežastiniame ryšyje su tolesne įvykių tąsa. Gavęs smūgį nuo M. R. vėliau, ryte broliai K. ėmėsi faktiškai atsakomųjų veiksmų šiuo atveju patenkančių į nusikalstą padarytą jau prieš M. R., ko pasėkoje M. R. buvo nužudytas. Nagrinėjamoje situacijoje labiau tikėtina, kad tuo atveju, jeigu apdraustasis naktį būtų buvęs blaivus, būtų negėręs alkoholio, jo elgesys būtų buvęs labiau prognozuojamas, jis adekvačiau būtų vertinęs situaciją, būtų ėmęsis priemonių ar veiksmų galinčių užkirsti konflikto kilimą, būtų nesukonfliktavęs su bendraminčiu – tos pačios šventės, baikerių šventės dalyviu, būtų nevartojęs smurto veiksmo – smūgio sudavimo K., būtų neiššaukęs grandinininės reakcijos, nebūtų buvę ir tokių padarinių, apdraustojo mirties. Labiau tikėtina yra tai, kad dėl to, kad M. R. buvo neblaivus, situacijos blaiviai ir adekvačiai nevertino, dėl to ir įsivėlė į konfliktą, dėl to, kad buvo neblaivus nepasirinko kitokio konflikto sprendimo būdo, o pasirinko smūgio sudavimą V. K., pats tuo išprovokavo ryte tęsiamą grandininę reakciją, kurios metu ir kilo sunkiausia pasekmė. Visuomenėje yra netoleruotina nuomonė apie asmenis, vartojančius alkoholinius gėrimus ir vienareikšmiškai suvokiamos situacijos į kurias neteisėtų veikų atvejais patenka tokie asmenys ar jie būtų kaltininkai ar nukentėję. Visuotinai žinoma aplinkybė, kad neblaivumas, didina asmenų agresyvumą, slopina adekvatų situacijos suvokimą ir jos vertinimą ir visada sukelia skaudesnes pasekmes. Todėl sutiktina su atsakovo nuomone ir išsakyta pozicija, kad šiuo atveju būtent ir susiklostė tokios aplinkybės. Lietuvos teismų praktikoje bei teisės doktrinoje dideliu neatsargumu laikomi tokie asmens veiksmai, kurių asmuo, laikydamasis bent minimalių atsargumo ir dėmesingumo reikalavimų, nebūtų padaręs. Aukščiau nurodytas apdraustojo M. R. elgesys (pirminio konflikto metu) iš esmės rodo, kad vartojant šventėje gausiai alkoholį ir konfliktuojant nebuvo laikomąsi atsargaus, saugaus ir protingo elgesio reikalavimų, t.y. M. R. konflikto su K. metu iš esmės buvo neatsargus, nevengė konflikto, jo metu pats sudavė smūgį K.. Tokiu būdu konstatuotinas didelis apdraustojo asmens neatsargumas, kuris provokavo tolesnę įvykių eigą. Tai, jokiu būdu neprieštarauja baudžiamojoje byloje kaltės klausimo sprendimą, toje byloje tirti ne civiliniais santykiais grįsti veiksmai, bet padaryto nusikaltimo baudžiamasis įvertinimas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad Draudimo įstatymo 96 straipsnio 7 dalies taikymui reikšminga draudėjo (apdraustojo) kaltė gali reikštis didelio neatsargumo forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-12-10 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-545/2007). Pažymėtina, kad ir vertinant draudimo sutarties šalių valią, sudarant draudimo sutartį, kurioje yra įtrauktas draudimo 5.1.13. punktas, tikėtina, jog draudimo sutarties šalių valia pirmiausia buvo apdrausti įmonės darbuotojus nuo nelaimingų atsitikimų, tam, kad darbdaviui nekiltų sunkumų ieškant naujų darbuotojų, kad dirbantys pas darbdavį darbuotojai turėtų paskatinimą pastoviai dirbti, ūgyti darbo įgūdžius, vertinti savo darbą ir įvairiapusiškai darbuotojais besirūpinantį darbdavį. Gi, šiuo atveju, alkoholinių gėrimų vartojimas ir to pasėkoje įvykęs pirminis konfliktas, kurio tąsa pasibaigė apdraustojo mirtimi rodo kad M. R. veikė didelio neatsargumo forma, kas rodo esant tarp M. R. girtumo ir kilusios jo mirties akivaizdų priežastinį ryšį. Tikėtina, kad M. R. būnant blaiviam-rūpestingam, šio konflikto su K. buvo galima išvengti. Draudimo sutarties- dėl nelaimingų atsitikimų šalių valia nebuvo drausti įvykius, kurie atsitinka, kuomet įmonės darbuotojas yra neblaivus. Tikėtina, kad draudikas drausdamas darbdavio darbuotojus nebūtų prisiėmęs draudimo rizikos už pasekmes, kurios atsiranda kai darbuotojai, ne darbo metu, būdami girtais dalyvauja konfliktuose. Tai draudikas yra aiškiai numatęs ir sutartyje arba taisyklėse. Pažymėtina, kad ir UAB (duomenys neskelbtini) komercijos direktorius, dalyvavęs sudarant sutartį su atsakovu, patvirtino visuomenės nuostatą pagal kurią netoleruotini konfliktai įvykę tarp girtų asmenų, ir tuo iš dalies pritarė 5.1.13. taisyklių punkto taikymui.

Remdamasis aukščiau išdėstytu, teismas įvertinęs byloje esančių įrodymų visetą ir jų tarpusavio sąsajumą (CPK 185 str.), vadovaudamasis Draudimo įstatymo 96 straipsnio 7 dalies nuostatomis, atsižvelgdamas į apdraustojo veiksmus įvykio dieną-didelį neatsargumą vartojant alkoholius ir nevengiant konfliktų, alkoholio vartojimo priežastinį ryšį su įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį, konstatuoja, kad atsakovas pagal Taisyklių Nr. 7-LT specialiųjų sąlygų 5.1.13 punkto sąlygas turėjo teisę visiškai atsisakyti išmokėti ieškovams draudimo išmoką, kadangi draudikas įrodė aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos mokėjimo (Draudimo įstatymo 96 straipsnio 6 dalis).

Pažymėtina, kad atsakovas taip pat byloje prašė taikyti sutrumpintą vienerių metų ieškinio senaties terminą (LR CK 1.125 str. 7 d.), kadangi ieškovė apie tai, kad draudimo išmoka nebus mokama sužinojo 2011-12-05, tačiau į teismą kreipėsi tik 2014-11-26, nors ieškovas visąlaik ieškovei aiškino ir teikė rašytinius atsakymus, jog draudimo išmoka nebus mokama. Tuo tarpu ieškovė ir jos atstovas nurodė, kad iš karto po vyro nužudymo, ieškovė J. R. buvo šoko būsenoje, vyko ikiteisminis tyrimas, baudžiamosios bylos nagrinėjimas, ieškovė buvo supratusi, kad galimai jos ir jos vaiko teisės yra pažeidžiamos, kai atsakovas, kaip draudikas, atsisakė išmokėti draudimo išmoką, tačiau ieškovė visada buvo aktyvi ir nuolat klausdavo atsakovo informacijos, reikalavo išmokėti draudimo išmoką, tačiau šiam galutinai atsisakius išmokėti draudimo išmoką, ieškovė kreipėsi į draudimo priežiūros instituciją, kol galiausiai buvo kreiptasi į teismą, todėl pasak ieškovės, ieškinio senaties termino nėra pagrindo taikyti, o jei yra pagrindas jį taikyti, prašo jį atnaujinti.

CK 1.124 str. ieškinio senatis apibrėžta kaip įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Šio instituto tikslas yra sudaryti realią galimybę asmenims apginti savo pažeistą teisę, užtikrinti civilinių santykių stabilumą, užkirsti kelią neapibrėžtą laiką bylinėtis ir skatinti asmenį kuo greičiau ginti savo pažeistą teisę. Bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų (CK 1.125 str. 1 d.). Atskirų rūšių reikalavimams įstatyme nustatytos išimtys – sutrumpinti ieškinio senaties terminai. CK 1.125 str. 7 d. įtvirtintas vienerių metų ieškinio senaties terminas taikomas iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams. Ieškinio senaties institutas nustatytas tiek ieškovo, tiek atsakovo interesais. Kasacinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad ieškinio senaties terminas nesukuria asmeniui materialių teisių, tačiau per įstatyme nustatytą terminą suteikia tokiai teisei gynybą nuo pažeidimų. Teisinio santykio šalis nuo jai keliamo reikalavimo gali gintis ieškinio senaties terminu, nes kita šalis nepateisinamai ilgą laiką neprašė savo teisės apsaugos, dėl ko pažeidimo pašalinimas gali nebeturėti tokios teisinės vertės kaip teisinių santykių stabilumas (vadinamoji apsauginė senaties termino funkcija). Ieškinio senaties termino taikymas, praleisto termino atnaujinimas ar netaikymas yra susijęs su teisingumo principu. Bylą nagrinėjantis teismas, taikydamas atitinkamas ieškinio senatį reglamentuojančias materialinės teisės normas, to negali daryti mechaniškai, nes tai būtų nesuderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007-12-18 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007; 2008-03-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008). CK numatyta teisė teismui atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą (CK 1.131 str. 2 d.). Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis priežastimis, sudarančiomis pagrindą jį atnaujinti, teismas kiekvienoje byloje turi spręsti atsižvelgdamas į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, ginčo esmę, ieškovo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2000-09-20 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-856/2000), taip pat į protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus (CPK 11 str. 6 d., CK 1.5 str.). Aptariamu atveju pagrindų atnaujinti ieškovėms praleistą ieškinio senaties terminą yra, kadangi iš esmės visa bylos medžiaga patvirtina, jog šis terminas buvo praleistas dėl objektyvių priežasčių, t.y. įvykio metu buvo nužudytas ieškovės sutuoktinis, vyko ikiteisminis tyrimas, baudžiamosios bylos nagrinėjimas, o ieškovė buvo nuolatos aktyvi, nuolat klausdavo atsakovo informacijos, reikalavo draudiką išmokėti draudimo išmoką, tačiau draudikui galutinai atsisakius išmokėti draudimo išmoką, ieškovė kreipėsi į draudimo priežiūros instituciją, kol galiausiai buvo kreiptasi į teismą, todėl įvertinus šių aplinkybių visetą, būtų pagrindas šį ieškinio senaties terminą atnaujinti, tačiau aptariamu atveju, kaip jau konstatuota, ieškinys yra atmestinas kitu pagrindu, t.y. draudikui įrodžius aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos mokėjimo, todėl ieškinys atmestinas būtent tuo pagrindu.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (LR CPK 93 str. 1 d.). Šiuo nagrinėjamu atveju ieškovo ieškinys buvo atmestas visa apimtimi, todėl būtų pagrindas atsakovui priteisti šio patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas nepateikė teismui įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas, jų neprašė priteisti, todėl jokių bylinėjimosi išlaidų atsakovui nepriteistina.

Kiti šalių išdėstyti argumentai bei byloje pateikti įrodymai neturi reikšmės teisingam bylos išsprendimui

Procesinių dokumentų įteikimo išlaidos valstybės naudai nepriteistinos, kadangi jos yra mažos, o jų išieškojimas neproporcingai didelis.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268-270 straipsniais,

nusprendžia:

ieškovių M. R. ir J. R. ieškinį atmesti.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo sprendimo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per šį apylinkės teismą.