Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės (pranešėjos) Liudos Uckienės, teisėjų Ramunės Mikonienės, Vido Stankevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovių M. R. ir J. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 12 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovių J. R. ir M. R. ieškinį dėl draudimo išmokos priteisimo, pareikštą atsakovui „BTA Insurance Company“ SE, trečiajam asmeniui UAB „Finėjas“,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.Ginčo esmė

I. M. R. ir J. R. pateikė teismui ieškinį prašydamos priteisti iš atsakovo „BTA Insurance Company“ SE: 1) ieškovės M. R. naudai ¾ dalį draudimo išmokos, t.y. 75 000 Lt (21721,50 EUR) 2) ieškovės J. R. naudai ¼ dalį draudimo išmokos, t.y. 25 000 Lt (7240,50 EUR) 3) ieškovių naudai 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo 4) ieškovių naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2011 01 27 tarp trečiojo asmens UAB „Finėjas“ ir M. R. buvo sudaryta Darbo sutartis Nr. 1031, kuria M. R. buvo priimtas dirbti šaltkalviu. UAB „Finėjas“ buvo sudaręs su atsakovu „BTA Insurance Company“ SE, darbuotojų draudimo nuo nelaimingų atsitikimų sutartį, kuria buvo apdrausta visų UAB „Finėjas“ darbuotojų sveikata ir gyvybė. Draudimo sutartyje buvo numatyta 100 000 Lt išmoka mirties atveju vienam asmeniui.2011-07-30 M. R. buvo nužudytas. Vilniaus apygardos teismas 2013-03-22 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje nusprendė, kad M. R., veikdami bendrininkų grupe, nužudė V. K. ir A. K.. Lietuvos apeliacinis teismas 2014-01-27 dienos nuosprendžiu nusprendė, kad M. R. nužudė A. K.. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-11-06 nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo 2014-01-27 dienos nuosprendis panaikintas ir byla perduota nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka. Lietuvos apeliacinis teismas 2016-05-23 priėmė nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1A-32-165/2016, kuris yra įsiteisėjęs. 2011-12-02 ieškovėms buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, jog ieškovės paveldėjo ADB „BTA“ draudimo išmoką dėl M. R. mirties. Ieškovės pateikė atsakovui pranešimą apie įvykį dėl M. R. gyvybės netekimo ir prašė išmokėti draudimo išmoką. Atsakovas įvykį pripažino nedraudiminiu, kadangi gyvybės netekimo metu M. R. buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir šiuo pagrindu neišmokėjo ieškovėms draudimo išmokos. Ieškovės su atsakovo motyvais dėl nedraudžiamojo įvykio nesutiko, jų teigimu M. R. apsvaigimas nuo alkoholio priežastiniu ryšiu nebuvo susijęs su M. R. gyvybės netekimu. Ieškovės 2013-05-07 dar kartą pareikalavo atsakovo išmokėti draudimo išmoką, o atsakovas pakartotinai atsisakė išmokėti draudimo išmoką. 2013-07-12 ieškovės kreipėsi į Lietuvos banko Priežiūros tarnybą, kuri pateikė savo išvadą-sprendimą, jog M. R. apsvaigimas nuo alkoholio ir sunkus girtumo laipsnis nebuvo būtina ir pagrindinė priežastis dėl kurios A. K. šovė į apdraustąjį ir sprendimu rekomendavo atsakovui išmokėti ieškovėms draudimo išmoką. Atsakovas ir toliau atsisakė ieškovėms išmokėti draudimo išmoką. Ieškovės nurodė, kad atsakovo atsisakymas išmokėti draudimo išmoką yra neteisėtas, iš atsakovo ieškovių naudai prašo priteisti 100 000 Lt draudimo išmoką.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III.Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV.Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų. Byloje ginčas kilo dėl draudiko pareigos išmokėti draudimo išmoką pagal draudimo nuo nelaimingų atsitikimų sutartį, įvylus apdraustojo mirčiai, nustačius, jog įvykio, metu nužudytas apdraustasis buvo neblaivus, taip pat dėl praleisto senaties termino. Byloje nustatytos, toliau įvardijamos faktinės aplinkybės, kurių šalys neginčija. Ieškovės, kurių tėvas ir sutuoktinis M. R. buvo apdraustas ginčo draudimo sutartimi yra paveldėjusios teisę į draudimo išmoką pagal minėtą draudimo sutartį. BTA draudimo taisyklių Nr. 7-LT, nurodytų draudimo polise specialiosios dalies punkte 5.1.13. numatyta, jog draudimo bendrovė nemoka draudimo išmokos, kai apdraustasis įvykio metu buvo veikiamas gydytojo nepaskirtų medikamentų, alkoholio (alkoholio kiekis kraujyje viršijo 0,4 promiles ir daugiau), narkotinių arba psichotropinių medžiagų, arba minėtos medžiagos buvo nustatytos apdraustojo organizme, taip pat tuo atveju, jei apdraustasis atsisako atlikti analizes tam, kad būtų nustatytos šiame punkte minimų medžiagų buvimas ar nebuvimas“. Po įvykio atlikus tyrimus M. R. kraujyje buvo rasta 2,51 proc. etilo alkoholio, šlapime rasta 2,82 proc. etilo alkoholio. Remdamasis šia aplinkybe atsakovas atsisakė išmokėti draudimo išmoką, o pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog toks atsisakymas teisėtas.Kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kuri padaryta netinkamai ir neišsamiai įvertinus įrodymus. Kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas ginčui spręsti taikė aktualias materialines teisės normas tinkamai aiškino draudimo sutartinių santykių esmę, draudiko pareigas kompensuoti draudėjo patirtą žalą, įsipareigojant sumokėti draudimo išmoką įvykus draudiminiam įvykiui – draudimo sutartyje nurodytam atsitikimui įvardijamas CK 6.987 straipsnio bei Draudimo įstatyme (toliau tekste DĮ), išskyrus Taisyklėse nustatytas išimtis, nedraudiminius įvykius, kuriuos nustačius, draudėjo patirta žala visiškai ar iš dalies nekompensuojama. Teismas taip pat tinkamai remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau tekste LAT arba kasacinis teismas) praktika paskirstė įrodinėjimo pareigą, nurodydamas, kad jeigu draudėjas teigia, kad įvyko draudiminis įvykis, o draudikas su tokiu faktu nesutinka, tai pagal DĮ 82 straipsnio 6 dalį draudikas privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos išmokėjimo ar suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką (LAT 2004 10 06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-521/2004; 2006 09 25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2006; 2009 02 09 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-32/2009; ir kt.). Teismas taip pat visiškai teisingai pastebėjo, jog Konstitucinis Teismas 2008-04-29 sprendime Nr. 56/06 taip pat yra pasisakęs dėl galimybės įvykį laikyti nedraudiminiu kai draudėjas įvykio metu buvo neblaivus. Minėtame nutarime Konstitucinis Teismas sprendė, ar socialinio draudimo teisinius santykius reglamentuojanti įstatymo nuostata, nustatanti, kad įvykis laikytinas nedraudžiamuoju, jeigu apdraustasis buvo neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų ir tai nebuvo susiję su įvykio atsiradimu, neprieštarauja konstitucijai ir konstatavo, kad tokia teisės norma, kuria nustatoma, kad įvykis yra nedraudžiamasis, jeigu apdraustasis nelaimingo atsitikimo metu buvo neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų, nors tai neturėjo įtakos nelaimingo atsitikimo atsiradimui, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui. Ši konstitucinė nuostata įpareigoja teismą aiškintis įtaką, kurią turėjo neblaivumas atsiradusių pasekmių atžvilgiu, o ne tik konstatuoti, kad esant nustatytai nedraudiminei sąlygai, pats įvykis tampa nedraudiminiu.Pirmosios instancijos teismas taip pat ginčui spręsti rėmėsi aktualia kasacinio teismo praktika, kurioje išaiškinta, kad įstatymas nedraudžia draudimo sutartyje nustatyti išimčių, kada draudikas turi teisę atsisakyti išmokėti draudimo išmoką arba ją sumažinti, tačiau ši teisė neturi paneigti draudimo esmės ir draudimo sutartimi siekiamų tikslų, todėl draudimo sutarties sąlyga, ribojanti draudimo apsaugos apimtį ir apibrėžianti draudimo rizikos laipsnį, vertintina kaip esminė draudimo sutarties sąlyga, dėl kurios šalys turi aiškiai susitarti, kiek įmanoma ją sukonkretinti, kad nebūtų sudarytos sąlygos draudikui nepagrįstai atsisakyti mokėti draudimo išmoką, paneigiant draudimo sutarties esmę (LAT 2007-11-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2007). Teisės atsisakyti mokėti draudimo išmoką ar ją mažinti pagrindai turi būti aiškiai nustatomi draudimo sutartyje ir taisyklėse. Ar šia teise naudotis, konkrečiu atveju sprendžia pats draudikas. Draudikui nusprendus pasinaudoti jam suteikta teise visiškai ar iš dalies atsisakyti vykdyti prievolę, jis privalo įvykdyti Draudimo įstatymo 96 straipsnio 7 dalies reikalavimus, kurie riboja galimybę piktnaudžiauti minėta teise, dėl nereikšmingo pažeidimo atsisakyti vykdyti prievolę (LAT 2004-10-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3 K-3-521/2004). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad Draudimo sutarties šalys įprastai nesidera dėl sutarties sąlygų, nes draudimo sutartis sudaroma pagal draudiko parengtas standartines draudimo rūšies taisykles prisijungimo būdu (CK 6.160 straipsnio 2 dalis, 6.185 straipsnio 1 dalis), todėl kilus abejonių dėl sutarties sąlygų jos aiškintinos draudėjo naudai. Teismas remdamasis liudytojo, apdraustojo M. R. darbdavio UAB „Finėjas“ komercijos direktorius A. P., dalyvavusio sudarant ginčo draudimo sutartį tarp UAB „Finėjas“ ir atsakovo „BTA Insurance Company“ SE, parodymais nustatė, jog ir šiuo atveju ginčo draudimo sutartis iš esmės buvo sudaryta pagal draudiko pasiūlytas standartines sąlygas, draudėjui nesiderant dėl atskirų draudimo sutarties sąlygų. Sutiktina ir su pirmosios instancijos vertinimu, kad Taisyklių Nr. 7-LT specialiųjų sąlygų 5.1.13 punkto sąlyga, kuriai esant draudėjas turi teisę atsisakyti mokėti draudiminę išmoką, negali būti aiškinama plečiamai, kaip apimanti visus atvejus, kai apdraustasis įvykio metu buvo veikiamas alkoholio, neatsižvelgiant į apdraustojo veikimo alkoholiu priežastinį ryšį su įvykiu, nes toks aiškinimas pernelyg susiaurintų draudimo apsaugos ribas, prieštarautų draudimo sutarties prigimčiai bei sampratai (CK 6.987 straipsnis). Kad apdraustojo veikimo alkoholiu faktas gali neturėti jokios įtakos draudiminiam įvykiui ar žalos dydžiui, tada kai draudžiamasis įvykis – draudimo sutartyje nurodytas atsitikimas, kuriam įvykus draudikas privalo mokėti draudimo išmoką, apibrėžtas kaip nepriklausantis nuo apdraustojo valios atsitikimas, įvykęs dėl išorės jėgų poveikio (nelaimingas atsitikimas). Kad draudikas, atsisakydamas mokėti arba sumažindamas draudimo išmoką dėl to, kad draudėjas (apdraustasis) pažeidė draudimo sutarties sąlygas, privalo atsižvelgti į draudėjo (apdraustojo) kaltę, draudimo sutarties sąlygų pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudžiamuoju įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį, jog būtent apdraustojo vartojamas alkoholis-buvimas neblaiviu turėjo įtaką atsitikusiam įvykiui. Kad jeigu draudėjas teigia, kad įvyko draudiminis įvykis, o draudikas su tokiu faktu nesutinka, tai pagal Draudimo įstatymo 96 straipsnio 6 dalį draudikas privalėjo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos išmokėjimo ar suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką Tačiau kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų bei mirusiojo M. R. elgesio vertinimu ir išvadomis, jog būtent M. R. neblaivumas lėmė įvykių seką, kurios pasėkoje jis buvo nužudytas dviem šūviais į nugarą. Nagrinėjamu atveju nustatyta jog apdraustojo M. R. kraujyje po jo mirties buvo rasta daugiau nei 2,50 promilės alkoholio. Įvykio, kurio metu buvo nužudytas M. R. faktinės aplinkybės nustatytos įsiteisėjusiu 2016 05 23 Lietuvos Apeliacinio teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-32-165/2016, kuriuo pakeista dalis 2013 03 22 Vilniaus apygardos teismo nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1-88-92/2013 dėl nuteistųjų K. veiksmų kvalifikavimo. Minėtais nuosprendžiais nustatyta, jog 2011 07 30, apie 7 val., siekiant atkeršyti M. R. už V. K. sužalojimą prieš tai įvykusio konflikto metu, A. K., paėmęs nelegaliai laikomą šaunamąjį ginklą – nenustatyto modelio 6,35 mm kalibro pistoletą, savo automobiliu Land Rover Freelander, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kartu su V. K. atvyko į Elektrėnų „Klajoklių“ baikerių klubo organizuoto sąskrydžio vietą, esančią prie Elektrėnų marių, Pastrėvio sen., Elektrėnų sav., kur pakviestam ir priėjusiam M. R. stovėjęs priešpriešai V. K. tyčia sudavė vieną smūgį ranka į galvą, o A. K., stovėdamas M. R. už nugaros, tuo pačiu metu, iš nelegaliai laikomo pistoleto tyčia du kartus iššovė į nuo V. K. smūgio patyrusį fizinį skausmą ir praradusį pusiausvyrą M. R., tuo padarydamas nukentėjusiajam šautinę įėjimo žaizdą krūtinės ląstos nugariniame paviršiuje su stuburo VII-to krūtininio dešinės pusės slankstelio atskėlimu ir dešinio plaučio apatinės skilties sužalojimais bei kairio peties šautinę įėjimo žaizdą su krūtinės ląstos minkštųjų audinių, III-čio tarpšonkaulinio raumens, kairio plaučio apatinės skilties, širdiplėvės, širdies dešinio skilvelio, diafragmos ir kepenų sužalojimais. Nuo patirtų sužalojimų M. R. mirė iki pristatymo į ligoninę. Taigi, įvykiui, kurio metu buvo nušautas M. R. jo neblaivumas jokios reikšmės neturėjo, nes jis kaip matyti iš baudžiamojoje byloje nustatytų aplinkybių atėjo pašauktas brolių K., stovėjo ir nieko nedarė, jam iš karto buvo trenkta, o vėliau šauta du kartus į nugarą. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kolegijos nuomone vertino įvykius, įvykusius prieš tai naktį, baikerių šventės metu, nurodydamas, jog pats M. K., būdamas neblaivus įsivėlė į konfliktą su V. K. ir tuo išprovokavo vėliau sekusių įvykių grandinę. Su tokia išvada negalima sutikti. Kadangi konfliktas tarp V. K. atvykusiu į baikerių šventę vėlai vakare vyko tarp 12 ir 1val. nakties, M. R. nušautas broliams K. į baikerių stovyklavietę atvykus 7 val. ryto.P. V. K. duodamas parodymus tiek parengtinio tyrimo metu tiek teisme nenurodė, jog jį sumušė būtent M. R.. Jis teigė jog 2011 07 29 šventė bendradarbio gimtadienį, paskui aikštelėje gėrė vyną, po to kartu su Š. J. ir kitais pažįstamais nuvyko į baikerių šventę. Ten gėrė alų, o kai susiruošė išvykti, netyčia atsitrenkė į kažkokius žmones, po to apsistumdė su L. A. ir tada jį užpuolė kažkokie vyrai, sumušė, praskėlė galvą. Tuo tarpu nukentėjusysis L. A. parodė, kad iki įvykio pažinojo kaltinamuosius, kurie turėjo pravardes, V. K. – „Kelbas“, A. K. – „Kreivas“. Liudytojas parodė buvęs vienu iš 2011 07 29 įvykusios baikerių šventės organizatorių. Vakare kilo susistumdymas, jame dalyvavo ir klubo nariai, ir kiti asmenys, tarp konfliktuojančių buvo ir V. K.. Jis su kitais klubo nariais bandė šį konfliktą išspręsti bei atitraukti žmones nuo V. K., kad pastarojo nemuštų. Jis pats paprašė V. K., kad šis su draugais išeitų ir budėtojo išleisti per vartus V. K. iš teritorijos. Nenorėdamas, kad kiltų didelės muštynės, jis stumdė nuo V. K. šventės dalyvius, o L. L. prašė Š. J. pasiimti draugą, išvažiuoti ir netrukdyti šventei. Š. J. nebuvo nusiteikęs agresyviai, o V. K. bandė mosuoti rankomis. Svečiams išvykstant, jis pasakė, kad priimami visi, tačiau nereikia gadinti šventės. Po šių žodžių V. K. įsikabino jam į liemenę, kilo susistumdymas, tačiau priėję žmonės juos atskyrė. Ryte apie 7 val. liudytojas dar miegojo pirties terasoje, kai išgirdo riksmą bei du šūvius. Atsikėlęs pamatė, kad maždaug už 10 metrų prie kranto stovi automobilis, aplink vaikšto V. ir A. K., o ant žemės guli M. R.. Pribėgęs prie jo suprato, jog M. R. negyvas.Liudytojas L. L. parodė, kad naktį į baikerių šventę atvyko Š. J. ir neblaivus V. K.. Dėl pastarojo agresyvaus elgesio kilo konfliktas, M. R. su juo apsižodžiavo, po to susistumdė, M. R. sudavė smūgį V. K.. Jis stengėsi konfliktą išspręsti taikiai, pakvietė G. V. ir L. A., su jais aiškinosi, išsiskyrė draugiškai. Apie 3 val. nakties atvažiavo kitas brolis – A. K., kalbėjosi su Gintautu. Venskutoniu, susitarė, jog susitiks pirmadienį ir išsiaiškins, atsisveikino draugiškai. Apie 8 val. nubudo nuo šūvių garso, išbėgęs iš palapinės matė brolių K. automobilį ir abu brolius, jie keikėsi, rėkavo „va, gaidy, atsisveikink“. Priėjęs arčiau pamatė parkritusį M. R., po to pamatė, kad A. K. rankoje laikė ginklą, V. K. sakė, kad „viskas, jie jau išsiaiškino“.Liudytojas G. V. parodė, kad 2011 07 29 dalyvavo baikerių šventėje. A. L. L. naktį prašė pagalbos, nes atvažiavęs V. K. sukėlė konfliktą. Tada jis paskambino A. K., kurį gerai pažinojo, kad išsiaiškintų ir kad ateityje nekiltų nesklandumų, nes broliai K. buvo problemiški žmonės. A. K. atvažiavo, jie pasikalbėjo, A. K. žadėjo pasikalbėti su broliu, kad tą naktį nekiltų daugiau konfliktų, susitarė susitikti kitą savaitę. Kai atsikėlė ryte, sužalotas M. R. jau buvo išvežtas, jam apie įvykį papasakojo kiti asmenys. Liudytoja L. Z. kuri su liudytoja A. V. priėmė iš brolių K. į ligoninės priimamąjį atvežtą M. R. parodė, kad A. K. anksčiau ne kartą lankėsi ligoninės priėmime dėl įvairių priežasčių, tame tarpe buvo atvežęs sumuštą žmoną, ne kartą be priežasties kėlė triukšmą, rėkė, daužė į sienas, dėl jo elgesio tekdavo slėptis, tačiau praėjus agresyvumo priepuoliui, po kokių 10-15 min. jis tapdavo ramus ir galima buvo susikalbėti. Analogiškus parodymus davė ir liudytoja A. V..Šių ir kitų liudytojų parodymai leidžia daryti išvadą, jog konfliktą pradėjo ne M. R., bet į baikerių šventę neblaivus atvažiavęs V. K.. Kad B. K., konfliktiškos asmenybės patvirtina ne tik liudytojų parodymai, bet ir aplinkybės, kad A. K. anksčiau teistas 4 kartus V. K. kartą. Be to naktinis konfliktas vyuko ne su vėliau M. R. nušovusiu A. K. bet su jo broliu V. K. ir buvo išspręstas taikiai su abiem broliais. Ar buvo ir kiek pirmojo konflikto su V. K. metu išgėręs alkoholio M. R. nebegalima nustatyti ir teigti, todėl teigti, jog jo neblaivumas buvo pirmojo konflikto priežastimi, o juo labiau konflikto, kurio metu jis buvo nušautas priežastimis nėra jokio pagrindo. Todėl kolegija sutikdama su pirmosios instancijos teismo teiginiais apie įrodinėjimo civiliniame procese specifiką, kad teismas gali daryti išvadas ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Sutikdama jog įrodymų pakankamumas ir fakto ir tam tikrų aplinkybių konstatavimas, atliekami vertinant visos byloje esančios faktinės medžiagos kontekste, aptarus ir įvertinus visus byloje esančius įrodymus, nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada kad apdraustojo gyvybę atėmusi situacija, kurios metu jis buvo nužudytas, visų pirma turėjo įtaką tai, kad švenčiant baikerių suvažiavime, apdraustajam M. R. vartojant alkoholį, pastarasis naktį sukonfliktavo su kitu šventės dalyviu - vienu iš broliu K. ir būdamas girtas jam trenkė, nes byloje nustatyta, jog konfliktą pradėjo būtent neblaivus V. K., šventės organizatoriai buvo išsikvietę kitą brolį A. K. su kuriuo buvo išsiaiškinta situacija taikiai. Pirmosios instancijos teismas pripažino jog byloje nėra tikslių duomenų dėl priežasties kodėl M. R. šventėje trenkė v. K., tačiau nekreipdamas dėmesio į liudytojų parodymus įvardintus anksčiau vis tik nusprendė jog labiausiai tikėtina, kad šiam konfliktui atsirasti turėjo įtakos, tai, kad M. R. buvo paveiktas alkoholio, t.y. buvo neblaivus, o faktą, kad M. R. vartojo alkoholį ir buvo veikiamas alkoholio rėmė tuo, kad po mirties pas nužudytąjį kraujyje buvo rasta daugiau nei virš 2,50 proc. promilės alkoholio, tačiau reikia pažymėti kad nuo pirmojo konflikto iki M. R. mirties praėjo apie 7 val. Be to, priešingai nei vertino pirmosios instancijos teismas kolegija vertina, jog šis naktinis įvykis per daug nutolęs nuo įvykio, kurio pasekmės, tyčinis gyvybės atėmimas iš keršto, kurio mirusysis M. R. negalėjo tikėtis ir numatyti kaip savo veiksmų pasekmės. Nagrinėjamoje situacijoje negalima teigti, kad kaip teigia pirmosios instancijos teismas jog labiau tikėtina, kad tuo atveju, jeigu apdraustasis naktį būtų buvęs blaivus, būtų negėręs alkoholio, jo elgesys būtų buvęs labiau prognozuojamas, jis adekvačiau būtų vertinęs situaciją, būtų ėmęsis priemonių ar veiksmų galinčių užkirsti konflikto kilimą, būtų nesukonfliktavęs su bendraminčiu – tos pačios šventės, baikerių šventės dalyviu, būtų nevartojęs smurto veiksmo – smūgio sudavimo K., būtų neiššaukęs grandinininės reakcijos, nebūtų buvę ir tokių padarinių, apdraustojo mirties, nes kaip jau minėta situaciją išprovokavo pats V. K. atvykęs į šventę nekviestas ir pradėjęs konfliktuoti su šventės dalyviais, o nužudytojo M. R. veiksmai ryte kai jis buvo nužudytas rodo, jog jis tiesiog atėjo kviečiamas brolių K. ir tiesiog stovėjo net ir po V. K. smūgio bei nekonfliktavo nors ir buvo neblaivus, taigi jo elgesys įvykio metu negali būti pripažintas konfliktišku. Be to, iš liudytojų parodymų baudžiamojoje byloje matyti, jog V. K. naktį konfliktavo ne tik su M. R., bet ir su kitais šventės dalyviais, aptarnaujančiu personalu, dėl ko šventės organizatoriai buvo priversti jį išprašyti iš šventės teritorijos. Todėl teigti, jog būtent mirusiojo elgesys vartojant alkoholį buvo jo mirties priežastimi, negalima. Draudimo išmoka gali būti ne mokama tik tais atvejais, jei nustatoma jog apsvaigimas nuo alkoholio buvo tiesioginė, pagrindinė nelaimingo atsitikimo priežastis, tarp šios aplinkybės ir apdraustojo mirties egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys.Kaip jau minėta ieškovė ikiteismine ginčo sprendimo tvarka buvo kreipusis į Lietuvos banko priežiūros tarnybą (toliau tekste Tarnyba), prašydama iš spręsti kilusį ginčą. Tarnyba 2013 11 27 sprendimu Nr. 242-414, konstatavo jog apdraustojo gyvybė buvo atimta tyčinio nusikaltimo, įvykdyto sunkinančiomis aplinkybėmis pasekmėje, M. R. nužudytas dviem šūviais kuriuos paleido, net ne V. K., su kuriuo prieš tai konfliktavo apdraustasis M. R., bet A. K., M. R. įvykio metu prisiartindamas prie brolių K. jų pašauktas negalėjo numatyti, kad broliai ketina jį nužudyti todėl jo elgesys nevertintinas kaip neatsargus ar pavojingas. Kolegija sutinka su tokiu įvykio vertinimu. Atsižvelgiant į tai, kad naktinis konfliktas tarp brolių ir šventės dalyvių buvo išspręstas taikiai, išsiaiškinus su A. K. , M. R. ryte prisiartindamas prie brolių K. jų šaukiamas negalėjo numatyti jų ketinimų su juo susidoroti tokiu būdu. A. K. šovė ir nužudė jį keršto tikslais, todėl M. R. neblaivumas šio įvykio metu neturėjo jokios įtakos jo veiksmams.. Kolegija sutinka su pirmosios išvada, jog ieškinio senaties terminą, numatytą CK 1.125 straipsnio 7 dalyje ieškovė praleido dėl pateisinamų priežasčių, nes akivaizdu jog iš karto po vyro nužudymo, ieškovė J. R. buvo šoko būsenoje, vyko ikiteisminis tyrimas, baudžiamosios bylos nagrinėjimas, ieškovė buvo supratusi, kad galimai jos ir jos vaiko teisės yra pažeidžiamos, kai atsakovas, kaip draudikas, atsisakė išmokėti draudimo išmoką, tačiau ieškovė visada buvo aktyvi ir nuolat klausdavo atsakovo informacijos, reikalavo išmokėti draudimo išmoką, šiam galutinai atsisakius išmokėti draudimo išmoką, ieškovė kreipėsi į draudimo priežiūros instituciją, šiai priėmus jai palankų sprendimą dar kartą kreipėsi į draudiką, ir galiausiai į teismą. Todėl kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog minėtos aplinkybės, patvirtina, kad šis terminas buvo praleistas dėl objektyvių priežasčių ir įvertinus minėtų aplinkybių visetą, yra pagrindas ieškinio senaties terminą atnaujinti.Kolegija skirtingai nei pirmosios instancijos teismas sprendžia, jog byloje neįrodyta, kad apdraustojo M. R. neblaivumas turėjo kokios nors reikšmės ar išprovokavo įvykį, kurio metu jis buvo nužudytas. Todėl pirmosios instancijos sprendimas, kuriuo ieškinys atmestas naikinamas ir priimamas priešingas sprendimas ieškinį tenkinti visiškai. Remiantis CPK 93 straipsnio nuostatomis apeliacinį skundą patenkinus peržiūrimas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas pirmosios instancijos teisme ir apeliantės J. R. naudai priteisiamos jos turėto išlaidos advokato pagalbai apmokėti pirmosios instancijos teisme sudarančios 405,46 Eur, įrodymų apie išlaidas apeliacinės instancijos teisme ieškovės nepateikė, todėl jos nepriteisiamos. Kadangi ieškovės remiantis CPK 83 straipsnio 1 dalies 3 punktu atleistos nuo žyminio mokesčio paduodant ieškinio pareiškimą pagal CPK 80 straipsnio 1 dalyje sudarančio 868,86 Eur bei nuo žyminio mokesčio už apeliacinį skundą taip pat sudarančio 868,86 Eur šios žyminio mokesčio sumos iš viso sudarančios 1 737,72 Eur priteisiamos iš atsakovo valstybės naudai

Vilniaus apygardos teismas vadovaudamasis CPK 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

NUSPRENDŽIA:

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

I. J. R. ir M. R. ieškinį tenkinti visiškai.

Priteisti iš atsakovo: „BTA Insurance Company“ SE, veikiančio Lietuvoje per filialą lietuvoje, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovės J. R. naudai 7 240,50 Eur (septynis tūkstančius du šimtus keturiasdešimt eurų 50 euro centų) draudimo išmokos ir 5 procentų procesines palūkanas nuo priteistos sumos, nuo bylos iškėlimo teisme dienos - 2014m.lapkričio 28 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; ieškovės M. R. naudai 21 721,50 Eur (dvidešimt vieną tūkstantį septynis šimtus dvidešimt vieną eurą 50 euro centų) draudimo išmokos ir 5 procentų procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos - 2014m.lapkričio 28 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti iš atsakovo „BTA Insurance Company“ SE, veikiančio Lietuvoje per filialą Lietuvoje, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovės J. R. naudai draudimo 405,46 Eur (keturis šimtus penkis eurus 46 euro centus) bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai pirmojoje instancijoje apmokėti.

Priteisti iš atsakovo „BTA Insurance Company“ SE, veikiančio Lietuvoje per filialą Lietuvoje, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybės naudai 1 737,72 Eur (vieną tūkstantį septynis šimtus trisdešimt septynis eurus 72 euro centus) žyminio mokesčio pirmojoje ir apeliacinėje distancijoje.