Vilniaus apygardos teismo sprendimas

2014-03-19 · Civilinė byla Nr. 2A-835-603/2014

Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2014-03-19
Bylos Nr.
2A-835-603/2014
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-06904-2013-4
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Andžej Maciejevski, Andrutė Kalinauskienė, Loreta Lipnickienė (pran.)
Ieškovas
T. D., S. L., R. S.
Atsakovas
„BTA Insurance Company“ SE
Kategorijos
  • 73.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-835-603/2014Teisminio proceso Nr. 2-68-3-06904-2013-4Procesinio sprendimo kategorija: 73.1.
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. kovo 19 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Loretos Lipnickienės, kolegijos teisėjų Andrutės Kalinauskienės ir Andžej Maciejevski, viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal apelianto „BTA Insurance Company“ SE, veikiančio per Lietuvoje registruotą filialą apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų T. D., S. L., R. S. ieškinį atsakovui „BTA Insurance Company“ SE, veikiančiam per Lietuvoje registruotą filialą, dėl draudiminės išmokos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovai T. D., S. L., R. S. (toliau – ieškovai) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydami priteisti iš atsakovo „BTA Insurance Company“ SE, veikiančio per Lietuvoje registruotą filialą (toliau – atsakovas) lygiomis dalimis 25 000,00 Lt draudimo išmokos, 5 proc. dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad jų motina M. S. 2011-09-12 sudarė su atsakovu draudimo nuo nelaimingų atsitikimų sutartį (poliso Nr. NA070422). Draudimo laikotarpis: nuo 2011-09-15 iki 2012-09-14. 2012-07-29 škvalo metu apvirtus guminei valčiai, apdraustoji nuskendo, tačiau atsakovas 2012-10-15 nepagrįstai pripažino įvykį nedraudiminiu dėl to, kad mirusiosios kraujyje buvo rasta etilo alkoholio, bei atsisakė išmokėti draudimo išmoką.

Atsiliepime į ieškinį atsakovas su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad draudimo nuo nelaimingų atsitikimų taisyklių Nr. 7A-LT, galiojančių nuo 2011-06-13 (toliau – Taisyklės Nr. 7A-LT) 5.1.12 aiškiai apibrėžia atvejį, kai draudimo išmoka nemokama, t.y. kai apdraustasis buvo veikiamas gydytojo nepaskirtų medikamentų, alkoholio, narkotinių ar psichotropinių medžiagų arba minėtos medžiagos buvo nustatytos apdraustojo organizme. Įvykis kilo apdraustajai M. S. esant veikiamai alkoholio, jai nustatytas vidutinis girtumas (2,03 promilės). Plaukiojimas vidaus vandenų transporto priemonėmis esant neblaiviam, taip pat neapsirūpinus gelbėjimosi priemonėmis, laikomas vidaus vandenų laivybos saugumo reikalavimų pažeidimu. Apdraustoji, būdama neblaivi, nedėvėdama gelbėjimosi liemenės, pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, t.y. jos veiksmai vertintini kaip didelis neatsargumas.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. birželio 6 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai: priteisė iš atsakovo ieškovų naudai lygiomis dalimis 25 000,00 Lt draudimo išmokos, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo šios sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2013-03-05 iki visiško sprendimo įvykdymo, 4 406,90 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovo T. D. naudai bei 20,20 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2011-09-12 M. S. sudarė su atsakovu draudimo nuo nelaimingų atsitikimų sutartį (poliso Nr. NA070422). Draudimo laikotarpis: nuo 2011-09-15 iki 2012-09-14. Sutarčiai taikomos draudiko Tai­syklės Nr. 7A-LT. 2012-07-29, apie 17.00 val., staiga pakilus škvalui, apvertusiam guminę valtį, apdraustoji nuskendo vandens telkinyje Greičių k., Jurbarko raj. Dėl šio įvykio buvo atlik­tas ikiteisminis tyrimas, kurio metu nustatyta M. S. mirties priežastis - asfiksija, prigeriant vandenyje. Apie įvykį buvo pranešta draudikui. Apdraustosios mirties atveju numatyta 25 000,00 Lt dydžio draudimo išmoka, netaikant frančizės ar kitokių išskaitų (Taisyklių specialiųjų sąlygų 2.1.1, 4.1.1 punktai). 2012-10-15 atsakovas įvykį pripažino nedraudžiamuoju ir atsisakė išmokėti draudimo išmoką motyvuodamas tuo, kad M. S. lavono kraujyje rasta 2,03 promilės etilo alkoholio bei remdamasis Taisyklių Nr. 7A-LT specialiųjų sąlygų 5.1.12 punktu, pagal kurį draudimo išmoka nemokama ,,kai apdraustasis buvo veikiamas gydytojo nepaskirtų medikamentų, alkoholio, narkotinių ar psichotropinių medžiagų, arba mi­nėtos medžiagos buvo nustatytos apdraustojo organizme, taip pat tuo atveju, jei apdraustasis atsisako atlikti analizes tam, kad būtų nustatytas šiame punkte minimų medžiagų buvimas ar nebuvimas“. Teismas konstatavo, kad neabejotina, jog vidutinis girtumas gali turėti įtakos tam tikrų asmens veiksmų atlikimui, savaip (priklausomai nuo kūno masės ir kitų individualių veiksnių) įtakoti asmens veikimo laisvę ar gebėjimą mastyti, gali apsunkinti išsigelbėjimą, tačiau šiuo konkrečiu atveju nukentėjusiosios girtumas nebuvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su įvykiu ir nenulėmė tokio jo baigtumo. Ikiteisminio tyrimo metu apklausta įvykį mačiusi V. G. tyrėjams aiškino, jog staiga sustiprėjus vėjui moteriai, t.y. M. S., tapo sunku valdyti valtį, irkluoti kranto link, valčiai apvirtus, moteris mėgino irtis link kranto. Analogiškai įvykį aiškino bylos nagrinėjimo metu liudytoju apklaustas L. M.. Teismo vertinimu, nukentėjusioji buvo sąmoninga, suprato, jog turi gelbėtis, mėgino tai daryti, bet ne nuo jos priklausančių aplinkybių, o dėl objektyvių priežasčių – gamtos stichijos – išsigelbėti jai nepavyko. Byloje nėra duomenų, kurie leistų daryti išvadą, jog tik didelis nukentėjusiosios neatsargumas sąlygojo jos žūtį. Nėra jokių duomenų, jog M. S., būdama valtyje, elgėsi neatsargiai ir nerūpestingai, savo aktyviais ir neorientuotais veiksmais sukeltų valties apvirtimą ir savo pačios žūtį. Pavojinga ir žmogaus gyvybę nusinešusi situacija atsirado ne dėl to, kad apdraustoji sėdo į valtį išgėrusi ar neužsidėjo gelbėjimosi liemenės, o dėl to, kad ji buvo bejėgė prieš staiga kilusią gamtos stichiją. Teismas padarė išvadą, jog draudikas negalėjo ir negali atsisakyti mokėti draudimo išmoką, tokia pareiga jam atsirado, nes aptartą nelaimingą atsitikimą negalima laikyti nedraudžiamuoju įvykiu.

Šalies argumentai

Apeliaciniame skunde atsakovas prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 6 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; priteisti iš ieškovų bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad priešingai nei teigia ieškovai, draudimo nuo nelaimingų atsitikimų sutartis nėra gyvybės draudimo sutartis, todėl tik mirtis dėl nelaimingo atsitikimo, o ne dėl bet kokių priežasčių, patenka į draudimo apsaugą. Kadangi nelaimingų atsitikimų draudimo sutartis nėra priskirta gyvybės draudimo šakai, draudėjas ir draudikas gali sutartyje numatyti atvejus, kai draudikas gali atsisakyti išmokėti draudimo išmoką mirties atveju. Nedraudžiamieji atvejai aptarti Taisyklėse Nr. 7A-LT, kuriose aiškiai apibrėžti atvejai, kada draudimo išmoka nemokama, įskaitant, kai apdraustasis įvykio metu buvo neblaivus. Taisyklės Nr. 7A-LT nenumato, kad turi būti vertinamas priežastinis ryšys tarp draudėjo veiksmų ir įvykio. Nedraudžiamam įvykiui konstatuoti pakanka sąlygos, kad draudėjas jo metu buvo veikiamas alkoholio. Ginčas kilo ne dėl sutartinių pareigų pažeidimo, todėl Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo (aktuali redakcija nuo 2012-01-01 iki 2013-05-06) (toliau – Draudimo įstatymas) 96 straipsnio 7 dalis netaikytina. Nagrinėjamu atveju draudimo išmoką atsisakyta mokėti esant įvykusio įvykio ir Taisyklėse Nr. 7A-LT nurodyto nedraudiminio įvykio sutapčiai. Sudarydamas sutartį, draudikas pasiūlo sąlygas, kurios apibrėžia jo prisiimamos rizikos ribas ir pagal tai apskaičiuoja draudimo įmoks dydį. Jei sutarties sąlygos (taigi – ir taisyklių) parengtos aiškiai ir suprantamai, jos neturi būti aiškinamos plečiamai, priešingu atveju nepagrįstai išplečiama draudiko sutarties sudarymo metu prisiimtų įsipareigojimų apimtis.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovai prašė apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju įvyko apdraustosios M. Š. mirtis, o teismas pripažino, kad mirties priežastis – nelaimingas atsitikimas. Atsakovė šio nelaimingo atsitikimo nepripažįsta draudžiamuoju įvykiu tik dėl to, kad apdraustoji įvykio metu buvo išgėrusi. Taisyklių Nr. 7A-LT 5.1.12 punkto nuostatos prasmė yra ta, kad draudikas taisyklėse numatė atvejį, leidžiantį jam nemokėti draudimo išmokos tais atvejais, kai asmuo galimai savo veiksmais prisidėjo prie nelaimingo atsitikimo kilimo arba nesumažino kilusios žalos. Teisės aktai nesuteikia teisės pačiam draudikui numatyti atvejus, kada gali būti atsisakyta mokėti draudimo išmoką. Taisyklių Nr. 7A-LT 5.1.12 punktas nepagrįstai suteikia draudikui teisę atsisakyti mokėti draudimo išmoką kitais, nei numatyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.1014 straipsnyje numatytais pagrindais. Tik įstatymu, o ne draudimo taisyklėmis gali būti numatyta, kad draudikas atleidžiamas nuo pareigos mokėti draudimo išmoką tais atvejais, kai įvykis įvyko dėl apdraustojo didelio neatsargumo. Atsakovė turėjo pareigą, atsisakydama mokėti draudimo išmoką, atsižvelgti ir įvertinti: draudėjo kaltę, draudimo sutarties sąlygų pažeidimo sunkumą, priežastinį ryšį, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį. Draudimo tikslas neleidžia bet kokio pažeidimo, neatsižvelgiant į jo reikšmę, laikyti pagrindu atimti teisę į draudimo išmoką.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2012-07-29, apie 17.00 val., vandens telkinyje, esančiame (duomenys neskelbtini), iš valties iškrito ir nuskendo M. S.. Dėl šio įvykio atlik­to ikiteisminio tyrimo metu nustatyta mirties priežastis - mechaninė asfiksija, prigeriant vandenyje; nustatyta, jog M. Š. prieš mirtį buvo vartojusi alkoholio, jos lavono kraujyje rasta 2,03 prom. etilo alkoholio. (b.l. 67-69). Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroras 2012-09-12 nutraukė ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 98-1-0043-12, nesant nusikaltimo požymių (b.l. 72). M. Š. laikotarpiu nuo 2011-09-15 iki 2012-09-14 buvo drausta nuo nelaimingų atskitikimų (b.l. 22). 2012-10-15 draudikas (atsakovas) informavo ieškovus apie atsisakymą mokėti draudimo išmoką (b.l. 10). Pirmosios instancijos teismas ieškovų ieškinį tenkino visiškai ir priteisė ieškovams lygiomis dalimis iš atsakovo ieškovams 25 000,00 Lt draudimo išmoką. Teismas konstatavo, kad M. Š. girtumas nebuvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su įvykiu ir nenulėmė tokio jo baigtumo, kad apdraustosios žutį sukėlė gamtos stichija – staiga prasidėjęs škvalas, dėl kurio jai išsigelbėti nepavyko. Apeliantas su tokiomis teismo išvadomis nesutinka, apeliaciniame skunde nurodydamas, kad pagal Taisyklių Nr. 7A-LT 5.1.12 punktą, draudimo išmoka nemokama, jeigu apdraustasis buvo veikiamas alkoholio.

CK 6.897 straipsnyje nustatyta, kad draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudiminis įvykis. Asmuo, sudarydamas draudimo sutartį, siekia apsaugoti savo turtinius interesus nuo galimos žalos. Draudimo funkcija yra kompensuoti draudėjo patirtą žalą, nustačius, kad ji padaryta draudimo objektui. Draudimo apsauga – tai draudiko įsipareigojimas sumokėti draudimo išmoką įvykus draudiminiam įvykiui (Draudimo įstatymo 2 straipsnio 11 dalis). Įstatyme ir draudimo taisyklėse nustatytos išimtys, kai draudėjo patirta žala visiškai ar iš dalies nekompensuojama, dėl to draudėjui kreipusis dėl draudimo išmokos išmokėjimo draudikas turi teisę jos visiškai arba iš dalies nemokėti. Tokią teisę draudikas turi nedraudiminio įvykio atveju, draudiminiam įvykiui įvykus dėl įstatyme numatytos draudėjo kaltės formos, draudėjui pažeidus draudimo sutarties sąlygas, kitais įstatymo numatytais atvejais. Todėl draudimo rūšies taisyklėse, be kitų reikalavimų, turi būti nurodyti draudiminiai ir nedraudiminiai įvykiai (Draudimo įstatymo 90 straipsnis).

Draudžiamieji įvykiai yra svarbus draudimo sutarties elementas, aktualus draudikui įgyvendinant teisę atsisakyti mokėti draudimo išmoką, nes jie apibrėžia draudimo apsaugos ribas, t.y. draudikas apibrėždamas draudžiamuosius įvykius nurodo, kokios rizikos yra draudžiamos. Draudimo įstatymo 2 straipsnio 20 punkte numatyta, jog draudimo rizika – draudimo objektui gresiantis tikėtinas pavojus. Taisyklių Nr. 7A-LT 1.18 punkte nurodyta, kad draudžiamasis įvykis – draudimo sutartyje nurodytas atsitikimas, kuriam įvykus draudikas privalo mokėti draudimo išmoką. M. Š. buvo apdrausta nuo nelaimingų atsikitikimų (b.l. 22). Pagal Taisyklių Nr. 7A-LT specialiųjų sąlygų 2.1. punktą, draudimo rizika yra draudimo sutarties galiojimo metu įvykęs nelaimingas atsitikimas. Vadovaujantis Taisyklių Nr. 7A-LT specialiųjų sąlygų 1 dalimi, nelaimingas atsitikimas – tai netikėtas, nepriklausantis nuo apdraustojo valios atsitikimas, įvykęs dėl išorės jėgų poveikio, dėl kurios apdraustasis patyrė kūno sužalojimą, traumą ir buvo sutrikdyta jo sveikata.

Taisyklių Nr. 7A-LT specialiųjų sąlygų 5.1.12 punktas numato atvejį, kada įvykis pripažintinas nedraudiminui ir draudėjas neprivalo mokėti draudiminės išmokos, o būtent, draudimo išmoka nemokama, kai apdraustasis buvo veikiamas gydytojo nepaskirtų medikamentų, alkoholio, narkotinių ar psichotropinių medžiagų, arba mi­nėtos medžiagos buvo nustatytos apdraustojo organizme, taip pat tuo atveju, jei apdraustasis atsisako atlikti analizes tam, kad būtų nustatytas šiame punkte minimų medžiagų buvimas ar nebuvimas. Ieškovo teigimu, šios nuostatos materiali prasmė ta, kad draudikas Taisyklėse Nr. 7A-LT specialiųjų sąlygų 5.1.12 punkte numatė atvejį, leidžiantį jam nemokėti draudimo išmokos tais atvejais, kai asmuo galimai savo veiksmais prisidėjo prie nelaimingo atsitikimo kilimo arba nesumažino kilusios žalos; atsakovas Taisyklių Nr. 7A-LT specialiųjų sąlygų 5.1.12 punktu nepagrįstai suteikė sau teisę atsisakyti mokėti draudimo išmoką kitais, nei CK 1014 straipsnyje ar kituose teises aktuose nurodytais, su apdraustojo kalte susijusiais atvejais. Atsakovo teigimu, esant Taisyklių Nr. 7A-LT specialiųjų sąlygų 5.1.12 punkte nurodytam atvejui, t.y. nustačius apdraustojo veikimą alkoholiu faktą, priežastinis ryšys tarp draudėjo veismų ir įvykio teisinės reikšmės neturi.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.1014 straipsnis, išskyrus jo 5 dalį, taikomas tais atvejais, kai draudiminis įvykis įvyko dėl sąmoningų draudėjo, naudos gavėjo ar apdraustojo tyčinių veiksmų ar dėl šių asmenų didelio neatsargumo. Tuo tarpu atsisakymas mokėti draudimo išmoką nesiejamas vien tik su draudėjo kaltės forma padarant draudimo sutarties pažeidimą, nes yra reikšmingos ir kitos Draudimo įstatymo 96 straipsnio 7 dalyje įvardijamos sąlygos. Draudikui sprendžiant draudimo išmokos nemokėjimo klausimą, reikia atskirti atsisakymą mokėti draudimo išmoką nuo atleidimo mokėti draudimo išmoką, kuris numatomas CK 6.1014 straipsnyje, nes, naudojantis šiomis skirtingomis teisėmis, būtina vadovautis skirtingais įstatymo reikalavimais, nustatančiais šių teisių įgyvendinimą. Pavyzdžiui, konstatavus draudiko tyčinius veiksmus, nurodytus CK 6.1014 straipsnyje, sukėlusius draudiminį įvykį, netaikytini Draudimo įstatymo 96 straipsnio 7 dalies reikalavimai draudimo išmokos nemokėjimą sieti su šioje dalyje išvardytais kriterijais, nes draudikas įstatymo jau yra atleistas nuo draudimo išmokos mokėjimo. Teisės atsisakyti mokėti draudimo išmoką ar ją mažinti pagrindai nustatomi draudimo taisyklėse. Ar šia teise naudotis, konkrečiu atveju sprendžia pats draudikas. Draudikui nusprendus pasinaudoti jam suteikta teise visiškai ar iš dalies atsisakyti vykdyti prievolę, jis privalo įvykdyti Draudimo įstatymo 96 straipsnio 7 dalies reikalavimus, kurie riboja galimybę piktnaudžiauti minėta teise, t. y. dėl nereikšmingo pažeidimo atsisakyti vykdyti prievolę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004-10-06 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3 K-3-521/2004).

Prievolė draudikui mokėti draudimo išmoką atsiranda tik įstatymo ir draudimo sutartyje nustatytais pagrindais bei sąlygomis. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad įstatyme nedraudžiama draudimo sutartyje nustatyti išimčių, kada draudikas turi teisę atsisakyti išmokėti draudimo išmoką arba ją sumažinti. Ši teisė neturi paneigti draudimo esmės ir draudimo sutartimi siekiamų tikslų, todėl draudimo sutarties sąlyga, ribojanti draudimo apsaugos apimtį ir apibrėžianti draudimo rizikos laipsnį, vertintina kaip esminė draudimo sutarties sąlyga, dėl kurios šalys turi aiškiai susitarti, kiek įmanoma ją sukonkretinti, kad nebūtų sudarytos sąlygos draudikui nepagrįstai atsisakyti mokėti draudimo išmoką, paneigiant draudimo sutarties esmę. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-11-29 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2007).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, Taisyklių Nr. 7A-LT specialiųjų sąlygų 5.1.12 punkto sąlyga, kuriai esant draudėjas turi teisę atsisakyti mokėti draudiminę išmoką, negali būti aiškinama plečiamai, kaip apimanti visus atvejus, kai apdraustasis įvykio metu buvo veikiamas alkoholio, neatsižvelgiant į apdraustojo veikimo alkoholiu priežastinį ryšį su įvykiu, nes toks aiškinimas per ne lyg susiaurintų draudimo apsaugos ribas, prieštarautų draudimo sutarties prigimčiai bei sampratai (CK 6.987 straipsnis). Apdraustojo veikimo alkoholiu faktas gali neturėti jokios įtakos draudiminiam įvykiui ar žalos dydžiui, ypač, kai draudžiamasis įvykis – draudimo sutartyje nurodytas atsitikimas, kuriam įvykus draudikas privalo mokėti draudimo išmoką, apibrėžtas kaip nepriklausantis nuo apdraustojo valios atsitikimas, įvykęs dėl išorės jėgų poveikio (nelaimingas atsitikimas). Todėl nagrinėjamu atveju atsakovo sprendimą atsisakyti mokėti draudimo išmoką (arba šią išmoką mažinti ir mažinimo dydį) remiantis Taisyklių Nr. 7A-LT specialiųjų sąlygų 5.1.12 punktu, turėjo lemti Draudimo įstatymo 96 straipsnio 7 dalyje nustatyti kriterijai. Taigi, jeigu draudėjas teigia, kad įvyko draudiminis įvykis, o draudikas su tokiu faktu nesutinka, tai pagal Draudimo įstatymo 96 straipsnio 6 dalį draudikas privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos išmokėjimo ar suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką.

Kaip teisingai nurodyta atsiliepime į apeliacinį skundą, Taisyklių Nr. 7A-LT specialiųjų sąlygų 5.1.12 punkte nurodyta, kad būtina sąlyga, kad draudikui tektų vykdyti bet kokius išmokėjimus, yra ta, kad apdraustasis nelaimingo įvykio metu neturi būti neblaivus. Nagrinėjamu atveju neginčijamai nustatytas apdraustosios M. Š. neblaivumo faktas (b.l. 69). Bylos duomenys tvirtina, kad M. Š. 2012-07-29 poilsiavo prie vandens telkinio Greičių k., Jurbarko r. (b.l. 55). Ikiteisminio tyrimo Nr. 98-1-00438-12 medžiagoje užfiksuoti liudytojų parodymai, kad 2012-07-29 apdraustoji M. Š. su artimaisiais prie vandens telkinio atvyko po 10 val. ryte, plaukiojo pripučiama gumine valtimi, ant kranto kepė mėsą, vartojo alkoholį (b.l. 54-57); apie 17.00 val. M. Š. vėl plaukiojo valtimi, staiga pakilo vėjas, pradėjo lyti, M. Š. valties nebesuvaldė, iš jos iškrito, valtį nupūtė vėjas, apdraustoji nuskendo (b.l. 46, 76).

Kaip žinoma, civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – įstatyme nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Įrodymų pakankamumas ir fakto įrodytinumas, t. y. tam tikrų aplinkybių konstatavimas, turi būti vertinami visos byloje esančios faktinės medžiagos kontekste, aptarus ir įvertinus visus byloje esančius įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apylinkės teismas, priėjęs prie išvados, kad apdraustosios gyvybę nusinešusi pavojinga situaciją, kurios metu ji įkrito į vandenį ir nuskeno, sukėlė ne tai, kad ji sėdo į valtį būdama neblaivi bei neturėdama gelbėjimosi priemonių, o išorės jėgos, t.y. staiga kilęs trumpalaikis škvalas, netinkamai taikė procesinės teisės normose įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles.

Byloje nėra duomenų, kad pripučiamoje guminėje valtyje, kuria plaukiojo apdraustoji, būtų buvusi gelbėjimosi liemenė, kitų apsauginių priemonių (gelbėjimosi ratas). Apdraustoji M. Š. plaukioti plaukiojimo priemone, neaprūpinta gelbėjimosi priemonėmis, susiruošė būdama apsvaigusi nuo alkoholio (jos lavono kraujyje rasta 2,03 prom. etilo alkoholio, gyviems asmenims tai atitinka vidutinį girtumo laipsnį (b.l. 66-69)). Lietuvos teismų praktikoje bei teisės doktrinoje dideliu neatsargumu laikomi tokie asmens veiksmai, kurių asmuo, laikydamasis bent minimalių atsargumo ir dėmesingumo reikalavimų, nebūtų padaręs. Aukščiau nurodytas apdraustosios elgesys iš esmės prieštarauja elementariems bei visiems suprantamiems atsargaus, saugaus ir protingo elgesio reikalavimams. Byloje liudytoju apklaustas įvykį tiesiogiai stebėjęs L. M. parodė, kad kai staiga pakilo vėjas, M. Š. buvo kitoje ežero pusėje visai netoli kranto, iki kurio jai buvo likę gal 3-5 metrai (b.l. 114). Liudytojas T. D. teismo posėdyje parodė, kad apdraustoji mokėjo plaukti (b.l. 142). Ikiteisminio tyrimo Nr. 98-1-00438-12 metu apklaustų liudytojų parodymais nustatyta, kad apdraustąją bandė gelbėti jos sugyventinis, tačiau kol jis priplaukė į tą vietą, kurioje valtis apvirto, ji jau buvo po vandeniu (b.l. 53, 55).

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs faktines aplinkybes, kad apdraustoji M. Š. mokėjo plaukti, valtimi plaukiojo netoli kranto, škvalo metu vandens telkinį perplaukė ją gelbėjęs asmuo, daro išvadą, kad ta aplinkybė, jog M. Š. valtimi plaukiojo apsvaigusi nuo alkoholio, taip pažeisdama visuotinai priimtus ir suprantamus saugaus elgesio vandens telkinyje reikalavimus, dėl savo būklės neįvertinusi neblaivaus asmens naudojimosi pripučiama valtimi neapsirūpinus jokiomis gelbėjimosi priemonėmis pavojingumo, susidarius stichiniam meterologiniam reiškiniui, turėjo esminę reikšmę įvykio baigčiai apdraustosios mirtimi.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad Draudimo įstatymo 96 straipsnio 7 dalies taikymui reikšminga draudėjo kaltė gali reikštis didelio neatsargumo forma (CK 6.1014 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-12-10 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-545/2007). Nagrinėjamu atveju apdraustosios M. Š. dėl didelio neatsargumo padarytas Taisyklių Nr. 7A-LT specialiųjų sąlygų 5.1.12 punkto pažeidimas laikytinas esminiu sutarties pažeidimu. Remdamasi aukščiau išdėstytu, teisėjų kolegija, vadovaudamasi Draudimo įstatymo 96 straipsnio 7 dalies nuostatomis, atsižvelgdama į apdraustosios kaltę, draudimo sutarties sąlygų pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį, konstatauoja, kad atsakovas pagal Taisyklių Nr. 7A-LT specialiųjų sąlygų 5.1.12 punkto sąlygas turi teisę visiškai atsisakyti išmokėti ieškovams draudimo išmoką. Kadangi draudikas įrodė aplinkybes, atliedžiančias jį nuo draudimo išmokos mokėjimo (Draudimo įstatymo 96 straipsnio 6 dalis), skundžiamas sprendimas, priimtas netinkamai išaiškinus ir pritaikius ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialines, taip pat proceso teisės normas, naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas - ieškovų ieškinys atsakovo atžvilgiu atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismui priėmus naują sprendimą, pakeičiamas pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Ieškovams pralaimėjus bylą (ieškinį atmetus), jiems bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos, atsakovas nenurodė pirmosios instancijos teisme patyręs bylinėjimosi išlaidų (CK 93, 98 straipsniai).

Atsakovo apeliacinį skundą patenkinus, apeliantui iš ieškovų priteistinos apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos, o ieškovų apeliacinės instancijos teisme patirtos išlaidos neatlygintinos (CPK 93, 98 straipsniai). Atsakovas už apeliacinį skundą sumokėjo 750,00 Lt žyminį mokestį (b.l. 163), šios išlaidos apeliantui priteistinos lygiomis dalimis iš ieškovų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas,

nusprendžia:

panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovų T. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini) S. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) R. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis atsakovo „BTA Insurance Company“ SE, Lietuvoje veikiančio per Lietuvoje registruotą filialą, juridinio asmens kodas 300665654, naudai 750,00 Lt žyminio mokesčio ir valstybės naudai 20,20 Lt pašto išlaidų.

Kolegijos pirmininkė Loreta Lipnickienė TeisėjaiAndrutė Kalinauskienė Andžej Maciejevski