- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2022-12-23
- Bylos Nr.
- e2-17988-727/2022
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Natalija Daškovienė
- Ieškovas
- UAB „Baltijos spalva“
- Atsakovas
- B. Z.
- Advokatai
- Julius Jasaitis, Ramūnas Domarkas
dalyvaujant ieškovo UAB „Baltijos spalva“ atstovams direktoriui P. K., advokato padėjėjui Ramūnui Domarkui,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Baltijos spalva“ ieškinį atsakovui B. Z. dėl skolos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė UAB „Baltijos spalva“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui B. Z., kuriuo prašo priteisti iš pastarojo 4 285,97 Eur skolos, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad 2017 m. rugpjūčio 11 d. sudarė darbo sutartį su atsakovu, sutartyje numatytos pareigos – vadybininkas, ieškovės veikla – reklamos ir spaudos paslaugos. 2020 m. liepos 28 d. darbo sutartis nutraukta darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių. Laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 14 d. iki 2020 m. liepos 28 d. ieškovė atsakovui, kaip atskaitingam asmeniui, pervedė 5 886,15 Eur, skirtus padengti su ieškovės veikla susijusioms išlaidoms. Taip pat atsakovas priėmė iš ieškovės klientų už ieškovės jiems suteiktas paslaugas 587,65 Eur grynais pinigais, kurių neįnešė į ieškovės atsiskaitomąją sąskaitą banke ir negrąžino ieškovei. Bendra atsakovo iš ieškovės gautų piniginių lėšų suma – 6 473,80 Eur. Atsakovas pateikė išlaidas pagrindžiančius apskaitos dokumentus 2 187,83 Eur sumai, t. y. pagrindė tokio dydžio išlaidas, o likusiai sumai jokių duomenų nepateikė. Tokiu būdu liko skolingas ieškovei 4 285,97 Eur, nes jokių apskaitos dokumentų, kurie patvirtintų šių pervestų piniginių lėšų panaudojimą ieškovės veikloje ir jos interesais, atsakovas nepateikė.
Atsiliepimas
Atsakovas B. Z. atsiliepimu į ieškinį prašė ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad nėra skolingas ieškovei. Paskutinę darbo dieną darbdavys turi galutinai atsiskaityti su darbuotoju, todėl darbo sutarties nutraukimo dieną turėjo būti pasirašytas oficialus dokumentas dėl to, kad yra skola. Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 150 straipsnio nuostatos numato galimybę darbdaviui padaryti išskaitas iš darbuotojo darbo užmokesčio, tuo susigrąžinant darbuotojui išmokėtas ir pagal paskirtį jo nepanaudotas sumas. Tačiau ieškovė to nepadarė, kas, anot atsakovo, rodo, kad ji nelaikė atsakovo esant skolingu ieškovei. Atsakovas akcentavo, kad pati ieškovė yra skolinga atsakovui, kadangi pilnai su juo neatsiskaitė. Ieškovė buvo nesąžininga ir kitų darbuotojų atžvilgiu, liko skolinga jiems darbo užmokestį, kas konstatuota darbo ginčų komisijos priimtais sprendimais. Atsakovo teigimu, ieškovės kreipimąsi į DGK su nagrinėjamo turinio reikalavimu sąlygojo atsakovo sūnaus UAB ,,Baltijos spalva“ atžvilgiu iškeltas ginčas. Atsakovas akcentuoja tai, kad nagrinėjamoje byloje ieškovės pateiktos avansinės apyskaitos, kurios yra jos reikalavimo pagrindu, yra tik pačios ieškovės sudarytas antrinis buhalterinis dokumentas. Jokių pirminių duomenų joms suformuoti nėra pateikta. Avansinės apyskaitos nėra aiškios. Ieškovė nepagrįstai į jas įtraukė tariamai avansu išmokėtą 2 187,83 Eur sumą, nepagrįstai neįtraukė 2 918,58 Eur sumos, išleistos medžiagų įsigijimui, viso – 5 106, 41 Eur. Dalies nurodytų lėšų atsakovas iš viso nėra gavęs. Nėra jokios takoskyros tarp gautomis su darbo užmokesčiu susijusiomis pajamomis.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu ginčo šalys iš esmės palaikė virš nurodytus reikalavimų ir atsikirtimų argumentus.
Posėdžiuose dalyvavęs ieškovės vadovas akcentavo tai, kad atsakovui buvo žinoma, jog privalu buvo teikti sąskaitas - faktūras su ieškovės įmonės rekvizitais, to jis nedarė, be rekvizitų ar blogai užpildytų sąskaitų - faktūrų ieškovė nepriimdavo ir į apskaitą neįtraukdavo. Dalies prekių įsigijimas niekuo nebuvo pagrindžiamas. Yra prielaida manyti, kad atsakovas, dirbdamas kitoje panašia veikla užsiimančioje įmonėje prekes, panaudojęs ieškovės lėšas, pirkdavo jai. Atleidimo iš darbo momentu avansinės apyskaitos buvo suformuotos, atsakovui buvo mėginta jas įduoti, bet jis jų nepaėmė ir po jomis nepasirašė. Atsakovas ne kartą žodžiu buvo raginamas grąžinti skolą, bet nereagavo, rašytinių su tuo susijusių pretenzijų ieškovė jam nerašė. Tam tikrus įrašų netikslumus pavedimuose ties to paskirtimi, ieškovė aiškino kaip buvusio ruošinio liekaną. Ieškovės vadovas pripažino, kad jokių rašytinių tvarkų dėl atsiskaitymo nebuvo, atsakovui žodžiu buvo pasakyta, kad iki kito mėnesio 10 d. jis turi buhalterei pateikti išlaidas pagrindžiančius dokumentus, t. y. sąskaitas – faktūras arba kasos pajamų orderius. Įmonės vadovas aiškino, kad gamybos patalpose turėjo mobilų seifą – dėžutę, į kurią buvo dedami iš įmonės klientų gauti grynieji pinigai. Dėžutė buvo mobili, prieiga prie jos buvo laisva, ja naudotis galėjo bet kas. Naudojimosi ja instrukcijos, griežtos apskaitos vedimo nebuvo. Atsakovo nepanaudoti pinigai negalėjo būti į ją dedami. Dėžutės turinys (iš klientų gauti grynieji pinigai ar jų likutis) galėjo būti naudojamas naujiems pirkimams. Joje buvo laikomas ir įmonės kasos pajamų orderių knygutė, kuri turėjo būti pildoma prieš imant grynuosius pinigus iš klientų ir dedant juos į dėžutę.
Atsakovas aiškino, kad apie tariamą skolą jis sužinojo tik gavęs dokumentus iš darbo ginčų komisijos, iki to jokios kalbos apie tai nebuvo, atleidimo iš darbo dieną - taip pat. Mano, kad mėginimas bylinėtis yra ieškovės kerštas jam už tai, kad sūnus pareiškė ieškinį ieškovei. Atsakovo teigimu, jam nėra aiškus avansinių apyskaitų turinys, ieškovės jam padarytų pavedimų paskirtis yra paini – jis nesupranta, ar tai dalis tenkančio darbo užmokesčio, ar dalinis mokėjimas už kažką. Atsakovas akcentavo, kad ne kartą iš savų pinigų pirko medžiagas ieškovės įmonei, ji likdavo skolinga. Atsakovas pripažino, kad kuravo pirkimų sritį, nes jis buvo sukūręs paskyras, žinojo, kur ką pirkti pigiau. Įsigijimo dokumentus pateikdavo ieškovei tą pačią dieną po pirkimų, čekiukai maži buvo, gal ieškovė juos pamesdavo. Ieškovei tikdavo ir sąskaitos – faktūros be tikslių įmonės rekvizitų, nes pardavėjas ne visada viską įrašydavo, ieškovė jokių pastabų dėl to niekada nereiškė ir tokias faktūras priimdavo. Įsigijimo dokumentų kopijų sau nedarė. Teikti ne viską ieškovei tiesiog paranku. Grynųjų pinigų iš dėžutės jis nėra ėmęs, grynuosius į ją yra įdėjęs. Pajūryje buvo darbo reikalais – norėjo pritraukti naujų klientų, reklamavo įmonės veiklą, todėl kurą pylėsi ne savo asmeninėms, o įmonės reikmėms. Jis, kaip vadybininkas, dirbo po visą Lietuvą, todėl kurą į automobilį pildavosi ieškovės sąskaitą ir priekaištų dėl to neturėjo. 2020 m. pradžioje santykiai su direktoriumi pašlijo, atsirado trintis, nes prašė pakelti darbo užmokestį, kas vadovui labai nepatiko, buvo priverstas išeiti iš darbo dėl to. Tuomet jokios kalbos apie skolą nebuvo. Avansinių apyskaitų išėjimo iš darbo momentu įmonės vadovas jam neteikė. Įteikė priėmimo-perdavimo aktą (dėl kompiuterio ir mobilaus telefono) ir atsiskaitymo lapelį 1200 Eur sumai. Mano, kad jos suformuotos ženkliai vėliau. Kalbėdamas apie dėžutę, kurioje buvo laikomi grynieji pinigai, atsakovas sakė, kad ja galėjo naudotis bet kas, dėžutė neturėjo pastovios vietos – ji buvo ir stalčiuj, ir ant stalo, ir ant palangės, o ir pačios dirbtuvės, kur ji buvo laikoma, buvo bendra gamybos patalpa, kur už pertvaros sėdėjo jis ir ieškovės vadovas. Kuomet klientai atsiskaitydavo grynais, išrašydavo kasos pajamų orderį ir įdėdavo pinigus į dėžutę. Tą darė ne tik jis. Grynųjų pinigų apskaitos jokios nebuvo. Atsakovas akcentavo, kad negaudavo atsiskaitymo lapelių, tik paskutinį išėjimo iš darbo dieną.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
Byloje kilo ginčas dėl darbuotojui perduotų ir nepanaudotų piniginių lėšų grąžinimo po darbo santykių su juo nutraukimo.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas šioje byloje priimta nutartimi yra konstatavęs, kad nagrinėjamo ginčo atveju darbuotojo pareiga grąžinti iš darbdavio gautas ir nepanaudotas lėšas turėtų būti aiškinama kaip turtinė prievolė, kylanti iš sutarties, kurios pagrindu darbuotojui buvo perduotos tos lėšos. Darbuotojo įsipareigojimas atlikti tam tikrus veiksmus darbdavio sąskaita, t. y. jo perduotais pinigais nupirkti darbdaviui reikalingas prekes ir medžiagas, labiausiai atitinka pavedimo sutarties požymius (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.756 straipsnis). Darbuotojo pareigos grąžinti darbdaviui jam perduotas ir nepanaudotas lėšas civilinė sutartinė prigimtis lemia šios atsakomybės taikymo ypatumus, susijusius su atlygintinos žalos dydžio ribojimu (neribojimu) ir įrodinėjimo pareigos paskirstymu. Darbuotojo atsakomybė už darbdavio jam perduotas ir nepanaudotas pagal paskirtį lėšas, nėra ribota. Atsakomybės ribojimas šiuo atveju nėra pateisinamas darbo santykių specifika, – pareiga grąžinti nepanaudotas lėšas kyla iš pavedimo sutarties, o ne iš darbo santykių. Tokiu atveju žalos atlyginimo klausimas sprendžiamas pagal civilinės sutartinės atsakomybės taisykles, kurios nenumato atlygintinos turtinės žalos ribų. Darbuotojo atsakomybės taikymui už patikėtų lėšų negrąžinimą, būtina nustatyti, ar iš tikrųjų buvo susiklostę pavedimo santykiai ir ar darbuotojas pažeidė pavedimą. Paskirstant įrodinėjimo pareigą svarbu pažymėti, kad kilus ginčui dėl darbuotojo atsakomybės už jam patikėtų lėšų negrąžinimą, darbdaviui tenka pareiga įrodyti, jog darbuotojui buvo duotas pavedimas, taip pat – kad buvo perduoti pinigai ir kad pinigai buvo perduoti konkrečiam tikslui. Darbuotojui tenkanti įrodinėjimo pareiga yra susijusi su pareiga įrodyti, kad jis, vykdydamas pavedimą, tinkamai laikėsi įgaliotiniam nustatytų pareigų (CK 6.760 straipsnio 4 dalis), įskaitant tai, kad teikė ataskaitas ir atsiskaitė už pinigų panaudojimą pagal paskirtį (Vilniaus apygardos teismo šioje byloje 2022 m. birželio 7 d. priimtos nutarties 29-32 punktai).
Taigi šio ginčo išsprendimui yra svarbu konstatuoti faktą, ar atsakovui buvo realiai išmokėtos ieškinyje nurodytos avanso sumos, skirtos su įmonės veikla susijusių prekių ir medžiagų įsigijimui, t. y. ar atsakovui buvo duotas pavedimas, ar jis yra atsiskaitęs už gautų lėšų panaudojimą, įvertinus su tuo susijusius byloje esančius rašytinius įrodymus.
Bendroji įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė yra ta, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Pagal kasacinio teismo praktiką, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Formuodamas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių taikant CPK 176 ir 185 straipsnių praktiką, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; 2016 m. gegužės 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-273-219/2016). Taigi, įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė reiškia ne tik tai, kad ieškovas turi įrodyti ieškinio pagrindą, bet ir tai, kad atsakovas privalo įrodyti nesutikimo su ieškiniu pagrindą, t. y. įrodyti savo atsikirtimus į ieškinį. Šaliai neįrodžius aplinkybių, kuriomis ji remiasi, atsiranda neigiamos teisinės pasekmės – tokios aplinkybės pripažįstamos neįrodytomis, o šalies reikalavimai ar atsikirtimai netenkinami. Tuo atveju, kai pagal byloje esančius rašytinius įrodymus nėra galima besąlygiškai nustatyti objektyvią tiesą ar dėl jų kyla pagrįstų abejonių, teismas byloje esančius įrodymus vertina ir išvadas daro remdamasis įrodymų vertinimo tikėtinumo taisyklės aspektu bei vidiniu įsitikinimu.
Susipažinęs su bylos turiniu ir joje esančia rašytine medžiaga bei šalių argumentais, teismas daro išvadą, kad nėra pakankamo pagrindo ir teisinių prielaidų sutikti su ieškovo byloje pareikštais reikalavimais ir juos patenkinti laikant juos esant objektyviai įrodytais. Šią išvadą teismas grindžia žemiau išdėstytu.
Bylos duomenimis nustatyta, kad 2017 m. rugpjūčio 11 d. šalys sudarė Darbo sutartį Nr. 07 (toliau – darbo sutartis), kuria atsakovas buvo priimtas dirbti ieškovės įmonėje vadybininku dirbant 8 val. per darbo dieną, 5 darbo dienas per savaitę. Ieškovės įmonės veikla prekyba, paslaugos, gamyba (šių veiklų profilis nedetalizuotas). Darbo sutartis įsigaliojo ir darbuotojas pradėjo dirbti 2017 m. rugpjūčio 14 d. 2020 m. liepos 27 d. parašė darbdaviui prašymą atleisti iš užimamų pareigų nuo 2020 m. liepos 28 d. nenurodant to priežasties. 2020 m. liepos 28 d. įsakymu ieškovė nutraukė su atsakovu sudarytą darbo sutartį Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK 55 str. 1 d. pagrindu (darbo sutarties nutraukimas darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių). Byloje nėra jokių dokumentų, kas atsakovui buvo įteikta pasirašytinai jo atleidimo iš darbo dieną.
Šalys vienodai aiškino aplinkybes, kad jokia pareiginė instrukcija vadybininko pareigoms nebuvo surašyta, vadybininko darbo funkcijų apibūdinimo nėra ir pačioje darbo sutartyje (1.2 punktas), kad nebuvo jokios rašytinės atskaitomybės tvarkant grynuosius pinigus tvarkos, atsiskaitymo už pinigų panaudojimą tvarkos. Byloje taip pat nėra duomenų, kad atsakovas būtų paskirtas materialiai atsakingu asmeniu. Pareiginės instrukcijos nebuvimas neduoda pagrindo spręsti apie atsakovui, kaip vadybininkui, tekusių pareigų apimtis ir pobūdį, kurios gali būti traktuojamos kaip atskaitingo asmens.
Nepaisant to, atsakovas pinigų gavimo ieškovės reikmėms fakto, o tuo pačiu tuo paremtu pavedimo teisinių santykių buvimo, neginčijo. Tačiau ir iš tokių santykių atsiradę teisiniai padariniai turi būti įrodyti. Teismo manymu, ieškovė, reikalaudama tokių padarinių taikymo, savo reikalavimo pagrįstumo neįrodė.
Žemesnės instancijos teismas
Byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovas gaudavo tam tikrą pinigų sumą įmonės reikmėms, pats atsakovas to neginčijo, tokiu būdu pripažindamas pavedimo santykių buvimą, kaip faktą.
Ieškovė byloje įrodinėja, kad laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 14 d. iki 2020 m. liepos 28 d., t. y. faktiškai nuo atsakovo darbo pas ieškovę pradžios iki darbo santykių pabaigos, pervedė atsakovui, kaip atskaitingam asmeniui, 5 886,15 Eur, skirtus padengti su ieškovės veikla susijusioms išlaidoms. Taip pat įrodinėja aplinkybę, kad atsakovas priėmė iš ieškovės klientų už suteiktas paslaugas 587,65 Eur grynųjų pinigų, kurių neįnešė į ieškovės atsiskaitomąją sąskaitą banke ir negrąžino ieškovei. Bendra atsakovo iš ieškovės gautų piniginių lėšų suma, ieškovės teigimu, yra 6 473,80 Eur. Ieškovė teigė, kad savo veikloje atsiskaitymams grynais naudoja pinigų priėmimo ir išmokėjimo kvitus, kurie visi kartu dedami į laisvai laikomą ir nuolatinės vietos neturinčia dėžutę, prieigą prie kurios turėjo visi. Akcentavo, kad laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 14 d. iki 2020 m. liepos 28 d. atsakovas išleido 2 187,83 Eur ir pateikė išlaidas pagrindžiančius apskaitos dokumentus, o likusiai sumai, t. y. 4 285,97 Eur, išlaidas pagrindžiančių dokumentų nepateikė.
Šias aplinkybes ieškovė įrodinėja ieškovės buhalterinės apskaitos avansine apyskaita už laikotarpį nuo 2017 m. rugpjūčio 14 d. iki 2020 m. liepos 28 d. (vieningos avansinės apyskaitos už šį laikotarpį išrašas yra el. b. t. I, psl. 27-29), grynųjų pinigų priėmimo dokumentais (pinigų priėmimo kvitais), kurie atspindėti joje ir yra atskirai pateikti į bylą (el. b. t. II, psl. 118-126). Į šią avansinę apyskaitą įtrauktas ir 1 806,15 Eur dydžio avansinis likutis 2018 m. liepos 31 dienai, patvirtintas ieškovės 2018 m. liepos 31 d. suformuotos avansinės apyskaitos duomenimis (el. b. t. I, psl. 20), kurie visiškai nedetalizuoti jokiais pirminiais joje atspindėtais buhalteriniais dokumentais (tokių ieškovė nepateikė, šios avansinės apyskaitos nedetalizavo, jos susidarymo mechanizmo ir kilmės teismui nepaaiškino, nors tokia galimybė ieškovei buvo paaiškinta nagrinėjant bylą pirma instancija anksčiau, tiek ir pakartotinio (naujo) nagrinėjimo metu). Tokiu būdu ši 1 806,15 Eur dydžio suma, atspindėta ieškovės 2018 m. liepos 31 d. suformuotoje avansinėje apyskaitoje nedetalizuota visiškai, o dėl to laikytina niekuo nepagrįsta ir neįrodyta.
Vertinant byloje ieškovės pateiktas suformuotas avansines apyskaitas matyti akivaizdūs neatitikimai ir skirtumai tarp jose užfiksuotų sumų.
Vieningoje (bendroje) avansinėje apyskaitoje už laikotarpį nuo 2017 m. rugpjūčio 14 d. iki 2020 m. liepos 28 d., t. y. per visą atsakovo darbo laiką ieškovės įmonėje, užfiksuota reikalavimo pagrindu esanti atsakovo skola ieškovei 4 285,97 Eur, kai tuo tarpu susumavus tarpinėse, už atskirus laikotarpius pateiktose avansinėse apyskaitose ieškovės nurodytus atsakovo įsiskolinimus: 2018 m. liepos 31 d. (el. b. t. I, psl. 20), 2018 m. liepos 31 d. – 2018 m. gruodžio 31 d. (el. b. t. I, psl. 21-22), 2019 m. sausio 1 d. – 2019 m. gruodžio 31 d. (el. b. t. I, psl. 23-24), 2020 m. sausio 1 d. 0 2020 m. birželio 30 d. (el. b. t. I, psl. 25-26), tame tarpe ir skaidant vėliau laikotarpius mėnesiais (el. b. t. III, psl. 159-182), ši suma už tą patį (ginčo, t. y. atsakovo darbo pas ieškovę) laikotarpį nurodoma 11 191,44 Eur dydžio. Neatitikimas ženklus, paaiškinti jo kilmės ieškovė negalėjo.
Pastebėtina tai, kad tiek vieninga (bendra) avansinė apyskaita už laikotarpį nuo 2017 m. rugpjūčio 14 d. iki 2020 m. liepos 28 d., tiek minėta 2018 m. liepos 31 d. suformuota avansinė apyskaita, tiek avansinės apyskaitos už atskirus ginčo laikotarpius, tame tarpe ir už kiekvieną atsakovo darbo mėnesį ieškovės įmonėje, nėra pasirašytos ieškovės vadovo, nėra ir buhalterių parašų, nėra įvardinti jas rengę asmenys, nenurodytos suformavimo datos, todėl visiškai neaišku, kas jas suformavo ir kuriuo metu. Ieškovė 2022 m. lapkričio 19 d. posėdžio metu buvo dar kartą įpareigota pateikti susirašinėjimo su buhalterines paslaugas teikiančia bendrove, kitus turimus duomenis (ieškovės vadovas tikino, kad tokius turi), kurie leistų patvirtinti ar paneigti skirtingo turinio šalių teiginius apie šių avansinių apyskaitų galimą suformavimo laiką ir kitus nagrinėjamo ginčo kontekstus, tačiau šio įpareigojimo neįvykdė, jokių prašytų duomenų teismui nepateikė.
Tokiu būdu nėra pakankamo pagrindo laikyti leistinais ir patikimais įrodymais ieškovės į bylą pateiktus nežinia kada ir neaišku kieno suformuotus ir nepasirašytus reikalavimo pagrindu esančius dokumentus. O taip pat pritarti ieškovės teiginiams, kad avansinės apyskaitos buvo suformuotos ir teikiamos susipažinti atsakovui jo atleidimo iš darbo dieną. Priešingai tokių duomenų į bylą nepateikta. Jeigu tikėti tarpinių avansinių apyskaitų suformavimo aplinkybe nurodytu laiku – 2018 m. liepos 31 d. (el. b. t. I, psl. 20), 2018 m. liepos 31 d. – 2018 m. gruodžio 31 d. (el. b. t. I, psl. 21-22), 2019 m. sausio 1 d. – 2019 m. gruodžio 31 d. (el. b. t. I, psl. 23-24), 2020 m. sausio 1 d. 0 2020 m. birželio 30 d. (el. b. t. I, psl. 25-26), nėra aišku, kodėl jos nebuvo teikiamos atsakovui tuoj po jų suformavimo, t. y. atsakovo darbo pas ieškovę metu. Ieškovės pateiktos mėnesinės avanso apyskaitos turėjo būti pateiktos atsakovui kiekvieną jo darbo mėnesį, byloje nėra jokių duomenų, kad ieškovė reikštų pretenzijas atsakovui, kaip atskaitingam asmeniui, jo darbo pas ieškovę laikotarpiu ar tuoj po darbo sutarties nutraukimo.
Teismas kritiškai vertina ieškovės su šiuo nurodytus teiginius ir laiko, jog labiau tikėtina yra manyti, kad nurodytu laiku avansinės apyskaitos nebuvo formuojamos, jų nebuvo ir atsakovo atleidimo iš darbo momentu, o šių duomenų suformavimą lėmė atsakovo nurodytos aplinkybės, o būtent, su jo sūnumi atsiradę ieškovės teisminiai procesai, kurie, kaip rodo Liteko duomenys ir kai kuri byloje esanti medžiaga (pvz., atstovavimo su advokatu sutartis), sutapo laike.
Jokie rašytiniai įrodymai ir jokios aplinkybės, išskyrus ieškovės vadovo teiginius, nepatvirtina, kad atsakovui buvo mėginama jo atleidimo iš darbo dieną įteikti ieškovės suformuotas avansines apyskaitas, kad buvo keliamas klausimas dėl netinkamo atsakovui patikėtų lėšų panaudojimo, atskaitomybės duomenų stokos ir pan., kas duotų pagrindą išvadai, kad atsakovas žinojo savo elgesio neteisėtumą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, vertindamas įrodymus minėtos įrodymų vertinimo tikėtinumo taisyklės aspektu, sutinka su atsakovo išsakytais teiginiais ir mano, jog avansinės apyskaitos atsakovo darbo pas ieškovę metu nebuvo formuojamos ir yra surašytos ieškovei inicijavus ginčą DGK, nes: 1) nėra jokio oficialaus rašytinio įrodymo, jog atsakovas atsisakė priimti avansines apyskaitas jo atleidimo dieną, 2) nėra duomenų, kad avansinės apyskaitos, suformuotos per visą atsakovo darbo pas ieškovę laikotarpį, buvo nors kartą jam teikiamos (už tam tikrą mėnesio darbo periodą taip pat), 3) nėra duomenų, kad ieškovė per visą darbo laiką ar tuoj po darbo sutarties nutraukimo bet kokia forma reiškė atsakovui pretenzijas dėl netinkamo lėšų panaudojimo.
Tokiu būdu nėra pakankamo pagrindo išvadai, kad ieškovės teisės ir interesai objektyviai buvo ar yra pažeisti, priešingai, nustatytos aplinkybės rodo, kad pati ieškovė elgiasi nepakankamai teisėtai ir sąžiningai. Reikalavimo pagrindu esančių rašytinių įrodymų leistinumo ir patikimumo stoka suponuoja prielaidas abejoti ar visiškai netikėti tokių dokumentų turiniu. Ieškovė procesiniuose dokumentuose, kuriais nuolat tikslino, bet neesmingai, savo poziciją, teikdama paaiškinimus teismui, šių abejonių nepašalino, neįnešė konkretumo į pareikštą reikalavimą.
Akcentuotina ir tai, kad pirminius buhalterinius dokumentus avansinėms apyskaitoms pagrįsti ieškovė teikė tik teismo nurodymu ir nepilnai, išskirtinai chaotiškai, be jokių apibendrinimų ir jokio detalizavimo ir pan. Dalis į bylą pateiktų rašytinių įrodymų nesusiję su ginčo dalyku, tokio sąsajumo ieškovė nepaaiškino ir neįrodė. Šios aplinkybės dar labiau pagrindžia teismo virš nurodytas tikėtinas išvadas.
Kalbant apie grynųjų pinigų poziciją, svarbu pastebėti tai, kad pati ieškovė nepasirūpino tinkama jų apskaita, tinkamų ir saugių sąlygų grynųjų pinigų laikymui sudarymu. Ieškovė nebuvo nustačiusi jokios rašytinės tvarkos ar taisyklių, kaip pinigai turi būti įnešami, laikomi, apskaitomi ir panaudojami. Labai kritiškai vertintina ieškovės nurodomas grynųjų pinigų laikymo momentas – mobili, niekaip neapsaugota, skirtingose patalpos vietose laikoma mobili dėžutė, priėjimą prie kurios turi kiekvienas darbuotojas ir ne tik jis, o ir, tikėtina, lankytojas. Byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovas neįdėjo į dėžutę iš įmonės klientų gautų pinigų, kad juos paėmė ir panaudojo. Šiuo išreikšta ieškovės pozicija nagrinėjamoje byloje išskirtinai formali ir deklaratyvi. Ieškovė nenurodė ir neįrodinėjo jokių faktinių aplinkybių tokiai byloje išreikštai pozicijai pagrįsti. Byloje nėra duomenų, kad per visą atsakovo darbo laiką jam ar kuriam kitam įmonės darbuotojui būtų reiškiami priekaištai dėl netinkamo šio mobilaus seifo, kaip įvardijo ieškovė, ar jo turinio naudojimo.
Vertinant ir analizuojant reikalavimo pagrindu esančias suformuotas avansines apyskaitas už minėtą ginčo laikotarpį ir vėliau ieškovės pateiktus rašytinius įrodymus joms pagrįsti, matyti, kad dalis grynųjų pinigų priėmimo kvitų, kaip antai el. b. t. II, psl. 119, el. r. t. III, psl. 83, 92 esantys, iš viso nėra įtraukti į avansines apyskaitas, kas dar labiau patvirtina ieškovės nenuoseklią ir chaotišką poziciją byloje bei aplaidų finansinių reikalų tvarkymą.
Ginčo santykių atsiradimo metu galiojusios Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintos Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklės (toliau – Taisyklės) (neteko galios nuo 2022 m. gegužės 1 d.), iš dalies reglamentavo darbuotojams išduotų piniginių lėšų apskaitos standartus, t. y. reglamentavo finansinę apskaitą, kai darbdavys darbuotojams išduodavo grynuosius pinigus.
Taisyklių 9 punkte nurodyta, jog ūkio subjektas gali išmokėti pinigus ūkio subjekto darbuotojams, kuriuos ūkio subjekto vadovas paskyrė mokėti už turtą, žemės ūkio produkciją, suteiktas paslaugas, mokėti avansą, padengti kitas su ūkio subjekto veikla susijusias išlaidas ir (arba) priimti pinigų įplaukas (toliau vadinama – atskaitingas asmuo).
Taigi, atskaitingu asmeniu gali tapti tas įmonės darbuotojas, kuris yra paskirtas įmonės vadovo. Tik tiems darbuotojams, kuriuos vadovas savo įsakymu paskyrė būti atskaitingais, išduodami pinigai iš įmonės kasos ar sąskaitos banke ir leidžiama atlikti mokėjimus įmonės vardu. Neabejotina, kad įmonėje turi būti nustatyta ir atskaitingų asmenų atsiskaitymo tvarka.
Įrodymų apie rašytinės tokios tvarkos buvimą ieškovės įmonėje nepateikta, pati ieškovė pripažino, kad tokios tvarkos nebuvo, atitinkamai darbuotojas su tokia tvarka ir negalėjo būti supažindintas. Negana to, nebuvo įsakymo ir dėl atsakovo paskyrimo būti atskaitingu asmeniu, kokiu jis yra įvardijamas ieškovės reikalavimų pagrindu esančiose avansinėse apyskaitose.
Nėra pagrindo teigti, kad atsakovas elgėsi pažeisdamas ieškovės nustatytas tvarkas, nes tokių nebuvo, tame tarpe ir pavedimo vykdymo ataskaitų, jis nebuvo tinkamai informuotas, kaip (kokiu dažnumu ir rašytiniais įrodymais) turi atsiskaityti už gautą avansą, nebuvo informuojamas, kad turi pateikti papildomus išlaidas pagrindžiančius duomenis, jei jo jau pateikti dėl kažkokių priežasčių ieškovei netiko. Tokias aplinkybes jos vadovas nurodė posėdžio metu, sakydamas, jog dalį sąskaitų neįtraukė į apskaitą, nes jos neatitiko turinio ir formos reikalavimų – buvo be įmonės rekvizitų ar pavadinimo. Tačiau ši aplinkybė, teismo manymu, neįrodo, kad atsakovas neteikė ataskaitų, priešingai, suponuoja prielaidas išvadai, kad pati ieškovė atliko netinkamą išlaidų apskaitą, nes vienu atveju, kaip rodo byloje esantys įrodymai ir ieškovės vadovo teiginiai, priimdavo sąskaitas - faktūras, o kitu atveju jų nepriimdavo. Tokiu būdu pati ieškovė paliko terpę savo piktnaudžiavimui ir realios faktinės jai nenaudingos situacijos neatskleidimui. Tikėtina atsakovo teiginiais, kad jis nepasilikdavo sau išlaidas pagrindžiančių dokumentų kopijų, todėl pripažintina, kad dėl to jo galimybės atsikirsti į ieškinį yra kiek apsunkintos. Ieškovės pripažinimas, kad ji ne viską traukė į apskaitą, o tik tai, kas jai tiko, neįrodžiusi, kad reiškė kažkokias pretenzijas atsakovui ar bendradarbiavo su juo ragindama jį pateikti papildomus duomenis atsakovo darbo metu ar tuoj po to kai buvo nutraukta darbo sutartis, iš esmės savo nuožiūra sprendė, kiek ir kokias išlaidas laikyti išleistomis.
Byloje ieškovė, kontrargumentuodama atsakovo teiginiams, išsamiai nedetalizavo darbo užmokesčio mokėjimo atsakovui aplinkybių ir dydžių, kurie imant domėn ieškovės pavedimuose nurodomą klaidinantį avansinės įmokos paskirties apibrėžimą, teismui neduoda pagrindo išvadai, kad toks mokėjimas nėra susijęs ir nėra sietinas su darbo užmokesčio ar jo dalies atsakovui mokėjimu.
Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – Buhalterinės apskaitos įstatymas) 14 straipsnio 2 dalis numato, jog ūkio subjekto vadovas atsako už teisingos, tikslios, išsamios ir laiku pateiktos informacijos apie ūkinius įvykius ir ūkines operacijas pateikimą vyriausiajam buhalteriui (buhalteriui) arba apskaitos paslaugas teikiančiai įmonei, arba apskaitos paslaugas savarankiškai teikiančiam asmeniui. Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 12 dalis numato, jog už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas. Pastarajam tenka pareiga ir atsakomybė už tinkamą įmonės veiklos dokumentų tvarkymą. Kiekvienas asmuo privalo veikti protingai, apmąstant savo veiksmų padarinius (CK 1.5 straipsnis).
Taigi, būtent įmonės direktorius buvo atsakingas už tai, kad įmonėje būtų tinkamai tvarkoma tiek įmonės buhalterinė apskaita, tiek įmonės veiklos dokumentai santykiuose su asmenų įdarbinimu, jiems patikėtų užduočių vykdymu (tame tarpe ir pavedimo santykiuose), to apimtimis ir pagrindu, atskaitomybės teikimu, patikėtų grynųjų pinigų panaudojimu ir to atskaitomybe ir pan., grynųjų pinigų laikymo sąlygomis ir saugumo tam užtikrinimu, aiškia darbo užmokesčio mokėjimo tvarka ir to atspindėjimu buhalteriniuose dokumentuose ir bankiniuose pavedimuose.
Iš byloje nustatytų aplinkybių akivaizdu, kad tokios pareigos įmonės vadovas tinkamai neatliko, todėl visa to pasekmių rizika, tame tarpe ir šio ieškinio atmetimo rizika esant virš išdėstytai argumentacijai, tenka pačiai įmonei ir jos vadovui.
Teismas plačiau nepasisako dėl kitų ginčo šalių išsakytų teiginių ir argumentų, nes nemano, jog nagrinėjamo ginčo dalykui jie yra teisiškai svarbūs ir reikšmingi. Į kiekvieną šalies reikalavimo ar atsikirtimo argumentą, juolab ne esminį, pasisakyti/atsikirsti detaliai nėra privalu (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).
CPK 93 str. 1 d. nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Kadangi teismas ieškovės ieškinį atmeta visa apimtimi, iš ieškovės išieškotina 1 500 Eur atsakovo patirtų bylinėjimosi išlaidų.
Šioje byloje susidarė viso 6,34 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (pašto išlaidų). Kadangi tenkanti atlyginti pašto išlaidų valstybei suma yra nemažesnė, nei 2011-11-07 LR Teisingumo ministro ir LR Finansų ministro įsakymu Nr. lR-261/lK-355 nustatyta minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma (5 Eur), atmetus ieškinį, šios pašto išlaidos visa apimtimi priteisiamos iš ieškovės valstybės naudai (CPK 96 str. l d.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis išdėstytu ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 259-260 str., 263-268 str., 270 str., 417 str., 307 str.,
nusprendžia:
ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovės UAB ,,Baltijos spalva“, j. a. k. 304406439, atsakovo B. Z., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 1 500 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš ieškovės UAB ,,Baltijos spalva“, j. a. k. 304406439, 6,34 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybei (ši priteista suma turi būti sumokėta Valstybinei mokesčių inspekcijai, juridinio asmens kodas 188659752, į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią banke „Swedbank”, AB, įmokos kodas 5662 arba surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią banke Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrius, įmokos kodas 5662 (sumokėjimą patvirtinantį dokumentą būtina pateikti teismui nedelsiant po sprendimo įsiteisėjimo)).
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui skundą paduodant per šį apylinkės teismą.