Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danguolės Martinavičienės ir Egidijaus Žirono,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės „Trenzės transportas“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. vasario 23 d. sprendimo dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Stogo gama“ veiklos pabaigos civilinėje byloje Nr. B2-90-538/2018.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.Apeliacijos objektą sudaro teismo sprendimo, kuriuo atsakovės BUAB „Stogo gama“ veikla pripažinta pasibaigusia dėl bankroto, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.CPK 1 straipsnyje įtvirtinta, kad bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai, tarp jų specialusis įstatymas bankroto bylų nagrinėjimui – Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas. Kitų įstatymų nuostatos, susijusios su bankroto procesu, taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja ĮBĮ nuostatoms (ĮBĮ 1 straipsnio 3 dalis).Bankroto bylos nagrinėjimas susideda iš kelių etapų. Kiekviename iš jų yra įgyvendinami tam tikri tikslai. Įmonės likvidavimo etape, kuris prasideda teismui pripažinus įmonę bankrutavusia ir pradėjus likvidavimo procedūras, yra sprendžiami su turto realizavimu ĮBĮ nustatyta tvarka susiję klausimai, kuriuos išsprendus, yra užbaigiamos įmonės bankroto procedūros ir kartu bankroto byla. Šiame bankroto proceso etape vyrauja likvidacinis tikslas, kuris reiškia, kad tiek bankroto administratorius, tiek ir bankroto procedūrų teisėtumo priežiūrą užtikrinantis teismas turi operatyviai veikti bei priimti tokius sprendimus ir atlikti tokius veiksmus, kurie sudarytų pagrindą kuo greičiau patenkinti kreditorių reikalavimus bei operatyviai ir teisingai išspręsti bylą. Bankroto byla užbaigiama teismo sprendimu dėl įmonės pabaigos. Įsiteisėjus šiam sprendimui, atsiranda pagrindas išregistruoti juridinį asmenį iš Juridinių asmenų registro ir juridinis asmuo, kaip teisės subjektas, pasibaigia (CK 2.95 straipsnio 3 dalis). Įmonės likvidavimo procedūros gali būti užbaigtos tik tuomet, kai nebelieka įmonės turto, iš kurio gali būti vykdomas kreditorių reikalavimų patenkinimas. Tuo pačiu pasibaigia ir likviduoto juridinio asmens, jei jis yra ribotos civilinės atsakomybės, prievolės kreditoriams, kurių reikalavimai nebuvo patenkinti bankroto proceso metu (CK 6.128 straipsnio 3 dalis).ĮBĮ reglamentuoja sprendimo dėl įmonės pabaigos priėmimo sąlygas. ĮBĮ 32 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog teismas, nagrinėjantis įmonės bankroto bylą, priima sprendimą dėl įmonės pabaigos po to, kai bankroto administratorius pateikia teismui ĮBĮ 31 straipsnio 8 punkte nurodytus dokumentus ir Aplinkos ministerijos regiono aplinkos apsaugos departamento pažymą. Pagal ĮBĮ 31 straipsnio 8 punktą, likviduojant bankrutavusią įmonę, administratorius pateikia teismui likusio turto grąžinimo, nurašymo arba perdavimo aktus.Lietuvos apeliacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad teismas, gavęs iš bankrutavusios įmonės bankroto administratoriaus dokumentus, būtinus sprendžiant klausimą dėl įmonės pabaigos (nurodytus ĮBĮ 32 straipsnio 4 dalyje), gali priimti sprendimą dėl įmonės pabaigos tik tuo atveju, kai nelieka abejonių, jog atlikti visi įstatyme numatyti būtinieji bankroto proceso darbai, tinkamai pabaigtos bankroto procedūros ir išnaudotos visos galimybės kuo daugiau patenkinti bankrutavusios įmonės kreditorių finansinius reikalavimus (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-213/2007; 2013 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1428/2013; 2013 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-2224/2013). Tokios aplinkybės turi būti itin kruopščiai aiškinamos tais atvejais, kai kreditorius ar kreditoriai teikia argumentus dėl to, jog bankroto procedūros atliktos ar užbaigtos netinkamai, jog administratorius (likvidatorius) neišnaudojo visų galimybių tenkinant kreditorių reikalavimus, jog priimti sprendimą dėl bankrutavusios įmonės pabaigos dar nėra pakankamo pagrindo (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-213/2007; 2012 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1851/2012). Taigi bankroto procedūros ĮBĮ 32 straipsnio pagrindu gali būti užbaigiamos, jeigu bankrutavusios įmonės administratorius pateikia teismui ĮBĮ 31 straipsnio 8 punkte nustatytus dokumentus ir Aplinkos ministerijos regiono aplinkos apsaugos departamento pažymą (procesinio pobūdžio sąlygos) bei įrodymus, jog buvo išnaudotos visos protingos ir būtinos priemonės bankrutavusios įmonės kreditorių reikalavimams patenkinti (materialaus pobūdžio sąlyga). Pastarosios sąlygos vertinimas turi būti atliekamas tikslu įsitikinti, ar iš tiesų egzistuoja objektyvios faktinės prielaidos, suponuojančios, jog kreditorių reikalavimai galėtų būti patenkinti didesniu mastu, jeigu administratorius atliktų papildomus veiksmus, susijusius su bankrutavusios įmonės bankroto procedūrų vykdymu. Vien tik formalus bankroto procedūrų tęsimas (nesant prima facie įrodymų egzistuojant realią galimybę tokiu būdu patenkinti bankrutavusios įmonės kreditorių reikalavimus didesniu mastu) neužtikrintų nei kreditorių, nei skolininko interesų apsaugos, o atskirais atvejais pažeistų ir bankroto proceso tikslus.Pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą dėl įmonės pabaigos nustatęs, kad egzistuoja visi ĮBĮ 32 straipsnio 4 dalyje įtvirtinti reikalavimai – kreditorių reikalavimams tenkinti įmonė lėšų ir turto neturi, visos ĮBĮ numatytos ir būtinos procedūros yra baigtos, byloje nėra duomenų, jog administratorė neišnaudojo visų galimybių tenkindama kreditorių reikalavimus, bankroto administratorė teismui pateikė ĮBĮ 31 straipsnio 8 punkte nurodytus dokumentus ir Aplinkos ministerijos regiono aplinkos apsaugos departamento pažymą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo sprendimo dėl įmonės pabaigos teisėtumu ir pagrįstumu.Byloje nekilo ginčo dėl aplinkybės, kad dokumentai, įvardinti ĮBĮ 31 straipsnio 8 punkte bei 32 straipsnio 4 dalyje, buvo pateikti teismui prieš priimant skundžiamą sprendimą, taigi procesinio pobūdžio sąlygos, sudarančios prielaidas sprendimui dėl įmonės pabaigos priimti, buvo tinkamai realizuotos. Tokiu atveju spręstinas klausimas, ar apeliantės nurodomos aplinkybės laikytinos tomis materialaus pobūdžio sąlygomis, objektyviai kliudančiomis priimti sprendimą dėl įmonės pabaigos.Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tuo, kad atsakovės BUAB „Stogo gama“ bankroto procedūros negali būti užbaigtos ir ji negali būti išregistruota iš Juridinių asmenų registro dėl to, jog bankroto administratorė nepašalino kreditorių nurodytų administratorės veiklos ataskaitos, kurios kreditorių susirinkimas nepatvirtino, trūkumų ir nepateikė jos tvirtinti kreditorių susirinkimui pakartotinai. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės nurodytos aplinkybės bei jos pateikti argumentai nėra pakankami skundžiamo sprendimo panaikinimui.Bylos duomenimis nustatyta, kad 2013 m. gruodžio 19 d. įvykusio pirmojo kreditorių susirinkimo metu ketvirtuoju darbotvarkės klausimu buvo nutarta patvirtinti bankroto administratorės veiklos ataskaitą iki pirmojo kreditorių susirinkimo. 2016 m. lapkričio 28 d. kreditorių susirinkimo metu svarstant pirmąjį darbotvarkės klausimą dėl likvidacinio akto ir balanso tvirtinimo kreditorė UAB „Trenzės transportas“ suformulavo administratorei įpareigojimą pateikti veiklos ataskaitą už laikotarpį nuo bankroto bylos iškėlimo iki įmonės veiklos pabaigos, nurodant visus administratorės atliktus veiksmus ir veiklos rezultatus, pajamų ir išlaidų detalizaciją, pateikiant pagrindžiančius dokumentus. 2016 m. gruodžio 28 d. įvykusio kreditorių susirinkimo metu pirmuoju darbotvarkės klausimu dėl 2016 m. gruodžio 20 d. pateiktos administratorės veiklos ataskaitos tvirtinimo buvo nutarta nepritarti šiai administratorės veiklos ataskaitai (įvertinus kreditorės UAB „Trenzės transportas“ iškeltus klausimus ir pastabas, kad bankroto administratorei buvo nepagrįstai atlygintos 2 440,92 Eur dydžio administravimo išlaidos). Bankroto administratorė, nesutikdama su šiuo kreditorių susirinkimo nutarimu, kreipėsį į Klaipėdos apygardos teismą su skundu, prašydama, be kita ko, panaikinti 2016 m. gruodžio 28 d. kreditorių susirinkimo nutarimą pirmuoju darbotvarkės klausimu, taip pat patvirtinti 2016 m. gruodžio 20 d. administratorės veiklos ataskaitą. Klaipėdos apygardos teismas 2017 m. gegužės 3 d. priėmė nutartį, kuria atmetė administratorės skundo dalį dėl 2016 m. gruodžio 28 d. kreditorių susirinkimo nutarimo pirmuoju darbotvarkės klausimu, kuriuo nepritarta 2016 m. gruodžio 20 d. administratorės veiklos ataskaitai, panaikinimo; administratorės skundo reikalavimą patvirtinti 2016 m. gruodžio 20 d. administratorės veiklos ataskaitą teismas paliko nenagrinėtą. Tokį procesinį sprendimą teismas grindė tuo, kad administratorė nepašalino kreditorių nurodytų ataskaitos trūkumų ir neteikė jos tvirtinti kreditorių susirinkimui pakartotinai. Teismas savo kompeteciją tvirtinti administratorės ataskaitą siejo su kreditorių susirinkimui pakartotinai pateiktos ataskaitos nepatvirtinimu, kaip tai reglamentuota ĮBĮ 23 straipsnio 4 punkte. Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. gegužės 3 d. nutarties šalys neskundė, tačiau bankroto administratorė 2016 m. gruodžio 20 d. ataskaitos kreditorių susirinkimui pakartotinai tvirtinti taip ir nepateikė. 2018 m. vasario 8 d. Klaipėdos apygardos teisme buvo gautas administratorės prašymas dėl BUAB „Stogo gama“ veiklos pabaigos.Nors bankroto administratorė ĮBĮ 23 straipsnio 4 punkte numatyta tvarka kreditorių susirinkimui nepateikė pakartotinai tvirtinti 2016 m. gruodžio 20 d. ataskaitos, kurios kreditorių susirinkimas kartą jau buvo nepatvirtinęs, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, vien tik ši aplinkybė negali būti laikoma objektyvia materialaus pobūdžio kliūtimi pripažinti BUAB „Stogo gama“ pasibaigusia, likvidavus ją dėl bankroto. Apeliantės nurodomos kliūtys priimti sprendimą dėl įmonės pabaigos (nepagrįstas dalies administravimo išlaidų atlyginimas bankroto administratorei) nagrinėjamu atveju nelemia skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo.2017 m. birželio 6 d. kreditorių susirinkimo, kuriame dalyvavo ir apeliantė, metu pirmuoju darbotvarkės klausimu dėl BUAB „Stogo gama“ likvidavimo termino pratęsimo vienbalsiai buvo nutarta pratęsti BUAB „Stogo gama“ likvidavimo terminą iki 2017 m. gruodžio 31 d. Bylą nagrinėjusio teisėjo 2017 m. birželio 7 d. rezoliucija buvo patenkintas administratorės prašymas ir BUAB „Stogo gama“ likvidavimo terminas pratęstas iki 2017 m. gruodžio 31 d. Byloje nėra jokių duomenų ir juos pagrindžiančių įrodymų, kad apeliantė, bankroto byloje veikdama per profesionalų teisininką (advokatą), žinodama apie pasyvų bankroto administratorės elgesį atliekant ĮBĮ 23 straipsnio 4 punkte nurodytus veiksmus, laiku ir tinkamai būtų pasinaudojusi balsų daugumą turinčios kreditorės teisėmis ir ėmusis kokių nors aktyvių priemonių (kreipusis į pačią administratorę, bylą nagrinėjantį teismą, administratorių veiklą prižiūrinčias institucijas ir kt.), nors administratorės prašymas dėl įmonės pabaigos teisme buvo gautas tik praėjus daugiau kaip aštuoniems mėnesiams, skaičiuojant nuo minėto įmonės likvidavimo termino pratęsimo.Kadangi apeliacinio skundo motyvais nėra pagrįstas materialaus pobūdžio sąlygų, dėl kurių nebūtų galima priimti sprendimo dėl įmonės pabaigos, egzistavimas, bankroto proceso tęsimas nagrinėjamu atveju prieštarautų bankroto procesui keliamam tikslui – operatyviam bei ekonomiškam bankrutavusios įmonės likvidavimui.Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ĮBĮ 11 straipsnio 8 dalyje yra reglamentuota, kad administratorius privalo atlyginti nuostolius, kurie atsirado dėl jo ir (ar) jo padėjėjo (padėjėjų) pareigų nevykdymo ar netinkamo vykdymo. Tokius nuostolius turi atlyginti ir asmuo, nustojęs teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas ar netekęs šios teisės. Taigi, tuo atveju, jeigu apeliantė mano, kad bankroto administratorei buvo nepagrįstai atlygintos (išmokėtos) administravimo išlaidos ir (ar) administratorė, vykdydama BUAB „Stogo gama“ bankroto procedūras, pažeidė ĮBĮ nuostatas ir dėl bankroto administratorės netinkamai vykdytų pareigų kreditoriams padaryta žalos, bankrutavusios įmonės pabaigos paskelbimas neužkerta kelio reikalauti nuostolių atlyginimo iš buvusios įmonės bankroto administratorės (ĮBĮ 11 straipsnio 8 dalis).Kiti apeliantės atskirajame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; kt.).Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl bankrutavusios bendrovės pabaigos, tinkamai taikė materialinės teisės ir procesinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. vasario 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.