Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jūratės Varanauskaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Ž. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimo ir 2019 m. sausio 9 d. papildomo sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-3177-392/2018 pagal ieškovo V. Š. ieškinį Ž. S. dėl skolos, baudos priteisimo bei nuostolių atlyginimo, trečiasis asmuo Luminor Bank AS Lietuvos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

16. Ieškovas su atsakovo prašymu sustabdyti bylos nagrinėjimą nesutinka. Nurodė, kad bylos nagrinėjimo sustabdymui nėra pagrindo, atsakovas siekia vilkinti bylos procesą, tarp bylų nėra tiesioginio prejudicinio ryšio.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

18. Pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkino ieškinį ir priteisė ieškovui iš apelianto 57 068,94 Eur skolos atlyginimo bei 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo iki sprendimo visiško įvykdymo. Nustatęs, kad pagal 2014 m. vasario 28 d. priedą prie 2011 m. birželio 22 d. susitarimo (toliau – 2014 m. vasario 28 d. susitarimas) apeliantas įsipareigojo iki 2014 m. gruodžio 31 d. grąžinti ieškovui 63 536,55 Eur (219 373 Lt), tačiau grąžino tik 14 090,54 Eur, teismas sprendė, kad negrąžinta skola siekia 49 446,01 Eur. Kadangi apeliantas pradelsė skolos grąžinimo terminą 3 metus ir 1 mėnesį, apelianto ieškovui mokėtinos 5 proc. dydžio metinės palūkanos pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį siekia 7 622,93 Eur. Taigi, bendra teismo priteista skolos atlyginimo suma – 57 068,94 Eur. Teismas, įvertinęs Sutarčių turinį, padarė išvadą, kad Sutartis sudarė du fiziniai asmenys (ieškovas ir apeliantas), kurie vienas kitam jokio registruotino turto vykdant bendrą veiklą neperleido ir jo neįgijo, todėl teismas atmetė apelianto argumentus, kad ieškovas lėšas skolino ne apeliantui, o UAB „Brandus miškas“ bendros veiklos vykdymui pagal Sutartis, kurios yra niekinės, nes sudarytos nesilaikant jungtinės veiklos sutarties reikalavimų.

Dėl naujų įrodymų

22. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau yra dvi išimtys: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, ir atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo sprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-421/2019, 26 punktas). Be to, teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis).

23. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad šalių galutinis susitarimas dėl skolos dydžio sudarytas 2014 m. vasario 28 d., o prašomo priimti dokumento sudarymo data – 2008 m. gruodžio 30 d., darytina išvada, kad prašomas priimti dokumentas neturi teisinės reikšmės šios bylos kontekste sprendžiant dėl reikšmingų bylai aplinkybių. Nenustačius minėto dokumento priėmimo būtinybės, dokumentas kaip naujas įrodymas, nepriimtinas.

Dėl bylos sustabdymo pagrindų

24. CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad teismas privalo sustabdyti bylą, kai negalima nagrinėti tos bylos tol, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka. Jeigu teismas visus teisiškai reikšmingus faktus gali nustatyti nagrinėjamoje byloje, kai tarp bylų nėra prejudicinio ar kito tiesioginio teisinio ryšio, teismas neturi teisės sustabdyti bylos ir savo kompetencijos perkelti kitam teismui ar kitai institucijai. Tai, galima ar ne išnagrinėti civilinę bylą, kol neišspręsti su ja susiję klausimai kitoje nagrinėjamoje byloje, kiekvienu atveju nustato teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-185/2011).

25. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje yra pakankamai duomenų tinkamam apeliacinio skundo reikalavimų pagrįstumo išnagrinėjimui, šalis, siejančių teisinių santykių, skolos atsiradimo aplinkybių nustatymui, todėl nėra pagrindo sustabdyti bylos. Atsižvelgiant į tai, apelianto prašymas dėl bylos sustabdymo netenkintinas.

Dėl reikalavimo priteisti skolą ir kompensuojamąsias palūkanas

26. Sandoriai sudaromi žodžiu, raštu (paprasta arba notarine forma) arba konkliudentiniais veiksmais (CK 1.71 straipsnio 1 dalis). Notarine forma turi būti sudaromi daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą perleidimo ir daiktinių teisių bei nekilnojamojo daikto suvaržymo sandoriai, išskyrus bankroto proceso metu sudaromus nekilnojamojo daikto perleidimo sandorius, jeigu CK nenustatyta kitaip (CK 1.74 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Sandoris laikomas niekiniu, jeigu jis, vadovaujantis įstatymais, negalioja, nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu (CK 1.78 straipsnio 1 dalis). Imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Įstatymų reikalaujamos formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį tik tuo atveju, kada toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatymuose (CK 1.93 straipsnio 1 dalis). Įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį (CK 1.93 straipsnio 3 dalis). Sandorio dalies negaliojimas nedaro negaliojančių kitų jo dalių, jeigu galima daryti prielaidą, kad sandoris būtų buvęs sudarytas ir neįtraukiant negaliojančios dalies (CK 1.96 straipsnis).

27. Pagal CK 6.969 straipsnio 1 dalį jungtinės veiklos (partnerystės) sutartimi du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai. Šio straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis turi būti rašytinė, o įstatymo numatytais atvejais – notarinės formos. Jeigu sutarties formos reikalavimų nesilaikoma, sutartis tampa negaliojanti.

28. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teisinę jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties formą gali įgyti labai įvairūs civiliniai santykiai – bet kokie įstatymui neprieštaraujantys kelių asmenų tarpusavio įsipareigojimai kooperuojant turtą ar nematerialines vertybes užsiimti bendra veikla ar siekti bendro tikslo. Esminiai jungtinės veiklos sutarties požymiai yra: kelių asmenų turtinių, intelektinių ar darbinių išteklių (įnašų) kooperavimas; įsipareigojimas naudojant kooperuotus išteklius bendrai veikti; bendras dalyvių tikslas ir interesas – tam tikros veiklos plėtojimas ar tikslo siekimas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-85-695/2017 26 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

29. Taip pat kasacinis teismas yra nurodęs, kad CK 1.74 straipsnio 1 dalis ir CK 6.969 straipsnio 4 dalis, aiškinamos kartu, reiškia, jog notarine forma turi būti sudaromos tokios jungtinės veiklos sutartys, kurias sudarant yra perleidžiamos ar suvaržomos daiktinės teisės į konkretų nekilnojamąjį daiktą. Jeigu jungtinės veiklos sutartimi sudaromas bendro pobūdžio susitarimas kooperuojant turtą ar nematerialines vertybes užsiimti bendra veikla ir sukurti (ateityje) bendrąją dalinę nekilnojamojo daikto nuosavybę, toks susitarimas neprivalo būti notarinės formos; notarine forma vieno ar abiejų partnerių vardu bus sudaromas konkretus daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą perleidimo ar suvaržymo sandoris. Kitaip tariant, sprendžiant, ar jungtinės veiklos sutarčiai yra privaloma notarinė forma, reikia atsakyti į klausimą, ar sudaryta jungtinės veiklos sutartimi jungtinėje veikloje dalyvaujantis asmuo įgyja daiktines teises į jungtinėn veiklon partnerio perduotą arba jungtinės veiklos procese sukuriamą, esmingai keičiamą nekilnojamąjį daiktą. Jeigu atsakymas teigiamas, tuomet jungtinės veiklos sutartis turi būti notarinės formos. Įstatymo nustatytos jungtinės veiklos sutarčiai formos nesilaikymas tokią sutartį daro negaliojančią visa apimtimi, tokia sutartis pagal įstatymą yra niekinė, t. y. nesilaikant įstatymo reikalaujamos formos, negalioja visa sutartis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-31-611/2018).

30. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas reikalavimą dėl skolos priteisimo kildino iš šalių sudaryto 2014 m. vasario 28 d. susitarimo, kuriame nurodyta, kad apeliantas įsipareigojo iki 2014 m. gruodžio 31 d. ieškovui sumokėti 63 534,81 Eur (219 373 Lt), t. y. negrąžintą sumą DnB Nord bankui. Reikalavimą siejo su 2006 rugsėjo 19 d., 2007 m. sausio 22 d., birželio 1 d., liepos 18 d., rugsėjo 19 d. sutartimis ir 2011 m. birželio 22 d., 2012 m. gegužės 26 d., 2014 m. vasario 28 d. susitarimais. Įvertinus Sutarčių turinį, matyti, kad sutartis pasirašiusios šalys – apeliantas Ž. S. ir ieškovas V. Š., kiekviena sutartimi šalys susitarė dėl konkretaus miško paskirties žemės sklypo pirkimo bei jo realizavimo, Sutarčių 1 punktu šalys susitarė, jog ieškovas skolina apeliantui konkrečią pinigų sumą, už kurią apeliantas nuperka žemės sklypą ir jį įregistruoja UAB „Brandus miškas“ vardu, pagal Sutarčių 6 punkto a papunktį apeliantas įsipareigojo dengti visas palūkanas už ieškovo paimtą paskolą banke DnB NORD nuo investuotos (paskolintos) sumos kiekvieną mėnesį. Sutarčių 7 punkte šalys susitarė dėl pinigų, gautų už iškirstą medieną, paskirstymo – pirmoje eilėje padengiamos einamosios miško tvarkymo, projektavimo, kirtimo, medienos transportavimo išlaidos ir palūkanos bankui (a papunktis); dengiami visi ieškovo V. Š. investuoti pinigai (be palūkanų) (b papunktis); dengiamos apelianto Ž. S. išlaidos (c papunktis); gautas pelnas arba nuostoliai dalijami per pusę V. Š. ir Ž. S. (e papunktis); ir kt.

31. Apeliantas ir ieškovas 2011 m. birželio 22 d., 2012 m. kovo 16 d. ir 2014 m. vasario 28 d. raštu sudarė susitarimus (pagal iki susitarimų sudarytas visas sutartis dėl miško paskirties žemės sklypų pirkimo, žemės sklypų nuosavybės atstatymo, paskolų ir kitos bendros veiklos), kuriais apeliantas įsipareigojo nustatytu terminu grąžinti ieškovui pinigų sumą, negrąžintą DnB NORD bankui.

32. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytų Sutarčių ir Susitarimų turtinį, daro išvadą, kad iš esmės ieškovą ir apeliantą siejo jungtinės veiklos teisiniai santykiai. Atsižvelgiant į tai, kad Sutartyse ir Susitarimuose aiškiai ir konkrečiai įvardintos šalys, be to, kiti bylos duomenis – mokėjimų duomenys, žemės sklypų pirkimo–pardavimo dokumentai, sudaro pagrindą spręsti, jog, kaip teisingai nustatė teismas, šių Sutarčių ir Susitarimų šalys buvo ieškovas ir apeliantas, o ne ieškovas ir UAB „Brandus miškas“. Apelianto argumentai nepaneigia tokios išvados. Vien tai, kad Sutartyse yra pažymėta, jog apeliantas yra UAB „Brandus miškas“ direktorius, taip pat tai, jog apeliantas perka ir įregistruoja miško paskirties žemės sklypus UAB „Brandus miškas“ vardu, kitų Sutarčių nuostatų bei Susitarimų turinio, kuriuose nustatyti konkretus apelianto, o ne UAB „Brandus miškas“ įsipareigojimai / veiksmai, kontekste nelemia priešingos išvados. Be to, sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad Sutartimis šalims susitarus, jog žemės sklypai bus perkami ir registruojami trečiojo asmens UAB „Brandus miškas“ vardu, o ne ieškovo ar apelianto vardu, šalys viena kitai registruotino turto neperdavė ir neįgijo, todėl nėra pagrindo Sutartis pripažinti niekinėmis dėl jungtinės veiklos sutarčiai privalomos notarinės formos nesilaikymo (CK 1.74 straipsnio 1 dalis ir CK 6.969 straipsnio 4 dalis).

33. Byloje pateikti įrodymai – miško paskirties žemės sklypų pirkimo–pardavimo dokumentai, Nekilnojamojo registro duomenys, išrašai iš bylos šalių banko sąskaitų, vertintini kaip pakankamais įrodymais, leidžiančiais spręsti, kad ieškovas ir apeliantas minėtų Sutarčių pagrindu vykdė veiklą, kitaip tariant, apeliantas, gavęs iš ieškovo lėšas, už juos pirko žemės sklypus, kurie buvo parduodami, dalimis vykdė skolos grąžinimą apeliantui. Taigi, šalis siejo sutartiniai teisiniai santykiai pagal Sutartyse prisiimtus įsipareigojimus. Visapusiškai vertinant šalių veiksmus po Sutarčių sudarymo, laikytina, kad 2014 m. vasario 28 d. susitarimu yra įtvirtintas šalių susitarimas dėl prievolės, kylančios iš minėtų Sutarčių, įvykdymo.

34. Šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią; sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Sutarties šalys turi vykdyti prisiimtus įsipareigojimus tinkamai, vienos sutarties šalies pareigą vykdyti sutartinę prievolę atitinka kitos sutarties šalies reikalavimo teisė, kuri yra ginama įstatymu (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2014 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2014). Atitinkamai, kadangi 2014 m. vasario 28 d. susitarimas tiesiogiai susijęs su Sutartimis ir gali būti kvalifikuojamas kaip Sutarčių sudedamoji dalis, darytina išvada, kad apeliantas įsipareigojo 2014 m. vasario 28 d. susitarimu ieškovui sumokėti fiksuotą sumą, o ieškovas įgijo teisę, apeliantui laiku nesumokėjus, pasinaudoti savo teisių gynimo būdais, reikalaujant įvykdyti prievolę.

35. Nors apeliantas teigė, kad 2014 m. vasario 28 d. susitarimas nepagrįstas, nes jame nurodyta klaidinga skolos suma, tačiau byloje nėra duomenų, jog apeliantas būtų ginčijęs šį ar anksčiau pasirašytus Susitarimus. Po 2014 m. vasario 28 d. susitarimo, kai šalys fiksavo skolos dydį – 63 534,81 Eur (219 373 Lt), į bylą pateikti mokėjimų dokumentai patvirtina, kad apeliantas sumokėjo ieškovui banko pavedimais, kuriuose mokėjimo paskirtis pažymėta, kaip skolos grąžinimas, iš viso 14 090,55 Eur – 2014 m. kovo 24 d. 2 000 Lt, 2014 m. balandžio 2 d. 200 Lt, 2014 m. balandžio 14 d. 2 100 Lt, 2014 m. gegužės 16 d. 1 500 Lt, 2014 m. gegužės 30 d. 1 000 Lt, 2014 m. birželio 16 d. 1 300 Lt, 2014 m. liepos 10 d. 2 300 Lt, 2014 m. rugpjūčio 13 d. 2 400 Lt, 2014 m. rugsėjo 13 d. 2 400 Lt, 2014 m. rugsėjo 22 d. 1 000 Lt, 2014 m. lapkričio 4 d. 220 Lt, 2014 m. lapkričio 26 d. 2 300 Lt, 2014 m. gruodžio 31 d. 3 000 Lt (bendra suma per 2014 m. 6 290,55 Eur (21 720 Lt)); 2015 m. sausio 26 d. 700 Eur, 2015 m. sausio 30 d. 100 Eur, 2015 m. kovo 2 d. 50 Eur, 2015 m. balandžio 27 d. 700 Eur, 2015 m. gegužės 19 d. 1 730 Eur, 2015 m. birželio 30 d. 630 Eur, 2015 m. liepos 24 d. 660 Eur, 2015 m. rugsėjo 1 d. 630 Eur ir 800 Eur, 2015 m. spalio 8 d. 650 Eur, 2015 m. spalio 22 d. 650 Eur; 2016 m. balandžio 8 d. 200 Eur, 2016 m. gruodžio 19 d. 300 Eur (bendra suma per 2015-2016 m. 7 800 Eur). Nurodytų sumų grąžinimo fakto apeliantas neginčija, priešingai, pats pateiktais duomenimis tai pripažino. Taigi, apelianto negrąžintos skolos ieškovui dydis siekia 49 444,26 Eur (63 534,81 Eur - 14 090,55 Eur). Apeliantas pagrįstai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas padarė skaičiavimo klaidą, apskaičiuodamas skolos likutį, tačiau ir pats apeliantas nurodė ne visai tikslią sumą, nes vietoje 49 444,26 Eur, nurodė 49 444,27 Eur.

36. Nors apelianto teigimu, po 2014 m. vasario 28 d. susitarimo ieškovas papildomai gavo 32 143,77 Eur, tačiau iš notaro patvirtintos 2015 m. kovo 5 d. pirkimo–pardavimo sutarties matyti, kad grynaisiais pinigais pirkėjas trečiasis asmuo D. Č. sumokėjo 10 000 Eur pardavėjo atstovui, t. y. ieškovui ir apeliantui, o iš 2015 m. kovo 6 d. pirkimo–pardavimo sutarties nuostatų matyti, kad tretieji asmenys pirkėjai R. P. ir J. J., atstovaujami P. P., įsipareigojo pervesti į ieškovo banko sąskaitą 22 143,77 Eur. Įvertinus tai, kad nurodytas sumas mokėjo tretieji asmenys, o ne apeliantas ieškovui, nesat kitų patikimų įrodymų, nėra pagrindo išvadai, jog šios sumos buvo skirtos būtent apelianto finansiniam įsipareigojimui pagal 2014 m. vasario 28 d. susitarimą dengti. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai sprendė dėl skolos likučio, tik, kaip minėta, padarė skaičiavimo klaidą, vietoje 49 444,26 Eur, nurodė 49 446,01 Eur.

37. CK 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 proc. metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio.

38. Palūkanos kompensuoja kreditoriaus patirtus nuostolius per tą laikotarpį, kai jis negalėjo naudotis jam priklausančiomis lėšomis. Išimtys, kad už termino įvykdyti piniginę prievolę praleidimą palūkanos nemokamos, gali būti nustatytos įstatymuose arba sutartyje. Pagal kasacinio teismo praktiką tam, kad būtų galima taikyti CK 6.210 straipsnį, turi būti visos trys sąlygos: 1) neįvykdyta prievolė turi būti piniginė; 2) turi būti praleistas piniginės prievolės įvykdymo terminas; 3) įstatyme ar sutartyje neturi būti nustatyta, kad palūkanos šiuo atveju nemokamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2006).

39. Nagrinėjamu atveju prievolės atsiradimo terminas yra apibrėžtas konkrečiu terminu 2014 m. vasario 28 d. susitarime, t. y. skola turėjo būti grąžinta iki 2014 m. gruodžio 31 d. Nustačius, kad po minėto susitarimo negrąžintos skolos likutis 49 444,26 Eur, sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog mokėtinos CK 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos 5 proc. metinės palūkanos. Tačiau nustačius, kad teismas padarė klaidą apskaičiuodamas skolos likutį, atitinkamai priteistinų palūkanų dydis turėtų būti tikslinamas, nustatant, kad už prievolės neįvykdymo laikotarpį (3 metai ir 1 mėn.), palūkanų suma siekia 7 622,74 Eur ((49 444,26 Eur x 5 proc.)) / 12 x 37)).

40. Ieškovą, kuris siekė įgyvendinti savo teisę į šias palūkanas dėl apelianto laiku neįvykdytos prievolės, nėra pagrindo laikyti nesąžiningu. Atsižvelgiant į skolos dydį, prievolės vykdymo pradelstą laikotarpį (3 metai ir 1 mėn.), priešingai nei teigė apeliantas, 7 622,74 Eur palūkanų dydis nelaikytinas neprotingai didelis.

41. Apibendrinant nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino šalių pateiktus įrodymus, šalių įsipareigojimus, kylančius iš sudarytų Sutarčių bei Susitarimų, tik padarė klaidą, apskaičiuodamas priteistiną ieškovui iš apelianto skolos sumą, todėl teismo sprendimas turi būti tikslinamas nurodant, jog iš viso ieškovui priteistina 57 067 Eur (49 444,26 Eur + 7 622,74 Eur).

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme priteisimo

42. CPK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklė – šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Bylinėjimosi išlaidoms, be kitų, priskiriamos ir išlaidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas). CPK 93 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas.

43. Išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimą reglamentuoja CPK 98 straipsnis. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo“, (toliau – Rekomendacijos) (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes (Rekomendacijų 2 punktas).

44. Pirminiu ieškiniu ieškovas prašė iš apelianto priteisti 107 093,48 Eur ir 5 proc. dydžio metines palūkanas, patikslinęs ieškinį, prašė priteisti 78 851,84 Eur ir 5 proc. dydžio metines palūkanas. Šiuo atveju teismas, papildomu sprendimu priteisdamas bylinėjimosi išlaidas apeliantui, ieškinio patenkintų reikalavimų dydį vertino pagal patikslinto ieškinio reikalavimus, bylos sudėtingumą, ir laikė, kad patenkinus 72,37 proc. ieškinio, apeliantui iš ieškovo priteistina 552,60 Eur. Teisėjų kolegijos vertinimu, kadangi ieškovas patikslino ieškinį ne dėl apelianto veiksmų, pvz., sumokėjus skolos dalį po ieškinio pareiškimo, o savo iniciatyva, nusprendęs, jog kitų reikalavimų negalės įrodyti, kai apeliantas pateikė į bylą tam tikrus duomenis, siekiant užtikrinti sąžiningumo ir proporcingumo principus, sutiktina su apelianto pozicija, jog jis turi teisę į atlyginimą bylinėjimosi išlaidų, patirtų teikiant atsikirtimus ir į pirminio ieškinio reikalavimų dalį, kurios ieškovas vėliau atsisakė.

45. Apeliantas pirmosios instancijos teisme nurodė, kad patyrė 4 840 Eur bylinėjimosi išlaidų – 2 420 Eur už? atsiliepimo i? ieškinį? parengimą? (2018 m. balandžio 30 d. PVM sąskaita faktūra, 2018 m. gegužės 3 d. mokėjimo pavedimai), 1 815 Eur už? tripliko parengimą? (2018 m. rugpjūčio 9 d. sąskaita faktūra, 2018 m. rugpjūčio 20 d. mokėjimo pavedimas), 605 Eur už? pasiruošima? bylos nagrinėjimui ir atstovavimą? teismo posėdyje (3 val. pasiruošimas bylos nagrinėjimui, 2 val. atstovavimas teismo posėdyje) (2018 m. spalio 12 d. PVM sąskaita faktūra, 2018 m. spalio 16 d. mokėjimo pavedimas). Atsižvelgdamas į tai, kad netekinto pirminio ieškinio reikalavimų – 46,71 proc., prašė priteisti 2 260,76 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

46. Nustatyta, kad pirmosios instancijos teisme patirtos apelianto bylinėjimosi išlaidos viršija Rekomendacijose nustatytus priteistinus dydžius (maksimalūs dydžiai – už atsiliepimą 2 212 Eur (2,5 x 884,80 Eur (2017 m. 4 ketv.)); už tripliką 1 342,80 Eur (1,5 x 895,20 Eur (2018 m. 1 ketv.)); už pasiruošimą bylos nagrinėjimui ir atstovavimą 463,35 Eur ((0,1 x 2 val.) x 926,70 Eur (2018 m. 2 ketv.) + (0,1 x 3 val.)) x 926,70 Eur (2018 m. 2 ketv.); suma iš viso – 4 018,15 Eur). Taigi, maksimali galima priteisti bylinėjimosi išlaidoms atlyginti suma pagal netenkintų pirminio ieškinio reikalavimų dalį – 1 876,88 Eur (4 018,15 Eur x 46,71 proc.). Tačiau, atsižvelgiant į tai bei į ginčo teisinį pobūdį, šalių pateiktų procesinių dokumentų kiekį, jų turinį, spręstina, kad byloje nebuvo analizuojami teisiškai itin sudėtingi klausimai, todėl nėra pagrindo bylą vertinti kaip sudėtingą. Taigi, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 8 d. papildomas sprendimas keistinas ir apeliantui priteistinų bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme dydis didintinas iki 1 000 Eur.

47. Nustačius pirmosios instancijos teismo klaidą apskaičiuojant priteistiną ieškovui iš apelianto skolos sumą, bendras patenkintų patikslinto ieškinio reikalavimų dydis nekinta (72,37 proc.). Tačiau sutiktina, su apeliantu, kad pirmosios instancijos teismas suklydo apskaičiuodamas iš apelianto ieškovui priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydį, nes vietoje 1 119 Eur, teismas nurodė 1 081 Eur žyminio mokesčio sumą ((1 778 Eur – 370 Eur) x 72,37 proc.), kuri priteistina iš apelianto. Taigi, Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimu priteistų bylinėjimosi išlaidų dydis tikslintinas, nurodant, kad iš apelianto ieškovui priteistina iš viso 1 742,70 Eur (723,70 Eur + 1 019 Eur) bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms pirmosios instancijos teisme, atlyginti.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

48. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 143 straipsnį atsisakydamas priimti priešieškinį.

49. Pagal civilinio proceso teisinį reglamentavimą atsakovas turi teisę pareikšti priešieškinį, tačiau ši atsakovo procesinė teisė nėra absoliuti, jos įgyvendinimo tvarką bei ribas nustato civilinio proceso įstatymas, kuriame nustatyti trys atvejai, kai atsakovas gali gintis, reikšdamas priešieškinį (CPK 143 straipsnio 2 dalis). CPK 143 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog priešieškinis gali būti pareikštas iki nutarties skirti bylą nagrinėti teisme priėmimo; vėlesnis priešieškinio priėmimas yra galimas tik tuo atveju, jeigu tokio priėmimo būtinumas iškilo vėliau arba jeigu yra gautas priešingos šalies sutikimas, arba jeigu teismas mano, kad tai neužvilkins bylos nagrinėjimo. Priešieškinis pareiškiamas pagal ieškiniui pareikšti CPK nustatytas taisykles (CPK 135 straipsnis). Taigi, teismas gali atsisakyti priimti priešieškinį, jei yra bent vienas iš šių pagrindų: 1) yra CPK 137 straipsnio 2 dalyje nurodyti pagrindai; 2) priešieškinis pareikštas pažeidžiant CPK 143 straipsnio 1 dalyje nurodytą terminą; 3) priešieškinis neatitinka CPK 143 straipsnio 2 dalyje nurodytų sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2014).

50. Šiuo atveju pirminis ieškinys pareikštas 2018 m. vasario 19 d., iki 2018 m. lapkričio 8 d. patikslinto ieškinio pateikimo apeliantas pateikė teismui atsiliepimą, šalys pateikė dubliką, tripliką, kitus papildomus dokumentus, tačiau apeliantė priešieškinį pateikė tik 2018 m. lapkričio 28 d., kai apie 2018 m. gruodžio 6 d. paskirtą teismo posėdį šalims buvo žinoma jau pirmojo teismo posėdžio, vykusio 2018 m. spalio 25 d., metu. Kadangi priešieškiniu apeliantas siekė ginčyti Sutarčių, kurias ieškovas jau buvo pateikęs kartu su pirminiu ieškiniu, teisėtumą, reiškia, kad apeliantas galėjo pateikti priešieškinį CPK 143 straipsnyje nustatyti laiku, tačiau to nepadarė. Įvertinus tai, kad pavėluotai pateikto priešieškinio priėmimas užvilkintų bylos nagrinėjimą, be to, apeliantui neužkertamas kelias įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą su ieškiniu pareiškiant reikalavimus atskiroje byloje, apelianto argumentai, jog teismas 2018 m. gruodžio 6 d. posėdžio metu nusprendė nepriimti priešieškinio ir taip pažeidė civilinio proceso normas atmestinas kaip nepagrįstas.

51. Byloje nenustačius, kad ieškovo pareikštas ieškinys aiškiai nepagristas, priešingai ieškinys pagrįstai tenkintas iš dalies, todėl apelianto argumentai dėl baudos skyrimo ieškovui už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis taip pat atmestini kaip nepagrįsti (95 straipsnis).

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

52. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir vertino bylos aplinkybes, šalių pateiktus įrodymus ir iš esmės priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą iš dalies tenkindamas ieškinį, tik padarė skaičiavimo klaidas, nurodydamas priteistiną skolos sumą bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimo sumą. Tuo pagrindu skundžiamas Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimas patikslinamas, nurodant, kad ieškovui iš apelianto priteisiama 57 067 Eur ir 1 742,70 Eur bylinėjimosi išlaidoms pirmosios instancijos teisme atlyginti, o Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 8 d. papildomas sprendimas keistinas ir apeliantui priteistinų bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme dydis didintinas iki 1 000 Eur (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

53. Apelianto apeliacinį skundą iš esmės atmetus (tenkintas, tik procesinis klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų), ieškovas turi teisę į bylinėjimosi išlaidų, susijusių su atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimu, atlyginimą (CPK 93, 98 straipsniai). Ieškovas pateikė prašymą priteisti 800 Eur bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms apeliacinės instancijos teisme, atlyginti, išlaidoms pagrįsti pateikė 2019 m. lapkričio 22 d. pinigų priėmimo kvitą.

54. Pagal Rekomendacijas (8.11 papunktis) maksimalus priteistinas užmokesčio už atsiliepimą į apeliacinį skundą dydis – 1 675,70Eur (1,3 x 1 289 Eur (2019 m. 2 ketv.). Teisėjų kolegijos vertinimu, nustačius, kad ieškovo prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidoms neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių, ieškovo prašymas tenkintinas – jam priteistina 800 Eur bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms apeliacinės instancijos teisme, atlyginti.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą, patikslinama sprendimo rezoliucinė dalis, kuria priteista ieškovui V. Š. iš atsakovo Ž. S. 57 068,94 Eur ir 5 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki sprendimo visiško įvykdymo taip pat 1 804,7 Eur bylinėjimosi išlaidų, šią sprendimo rezoliucijos dalį išdėstant taip:

„Priteisti ieškovui V. Š. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) iš atsakovo Ž. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 57 067 Eur (penkiasdešimt septynis tūkstančius šešiasdešimt septynis eurus) ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo 2018 m. vasario 26 d. iki sprendimo visiško įvykdymo bei 1 742,70 Eur (vieną tūkstantį septynis šimtus keturiasdešimt du eurus 70 ct) bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms pirmosios instancijos teisme, atlyginti.“

Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 8 d. papildomą sprendimą, nurodant, kad atsakovui Ž. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovo V. Š. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) priteisiama 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidos, patirtoms pirmosios instancijos teisme, atlyginti.

Priteisti ieškovui V. Š. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) iš ieškovo atsakovo Ž. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 800 Eur (aštuonis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms apeliacinės instancijos teisme, atlyginti.