Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolės Piškinaitės, Egidijos Tamošiūnienės ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2016 m. kovo 9 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-400-368/2016 pagal ieškovės R. V. ieškinį atsakovams antstolei V. Š. ir A. P. dėl turto pardavimo iš varžytynių aktų panaikinimo bei restitucijos taikymo. Trečiasis asmuo AAS „BTA Baltic Insurance Company“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apeliacijos objekto

Apeliacijos dalykas – neįsiteisėjęs pirmosios instancijos teismo sprendimas (CPK 301 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju apeliantė apeliacinės instancijos teismui adresavo procesinį dokumentą pavadintą „atskiruoju skundu“, tačiau juo kvestionuoja Šiaulių apygardos teismo 2016 m. kovo 9 d. sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Šios procesinės teisės realizavimui įstatyme numatytas trisdešimt dienų terminas nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos (CPK 307 straipsnio 1 dalis).Klaidingas procesinio dokumento pavadinimo nurodymas, teismo pavadinimo nenurodymas arba kiti netikslumai, kurie nesudaro esminių kliūčių tolesnei proceso eigai, nėra kliūtis atlikti procesinius veiksmus, kurių yra prašoma pateiktame procesiniame dokumente, ir nėra pagrindas taikyti 115 straipsnio 2 dalį (CPK 115 straipsnio 4 dalis). Atsižvelgdama į tai, kad klaidingas procesinio dokumento pavadinimas nesudaro esminių kliūčių tolesnei proceso eigai, teisėjų kolegija laiko apeliantės R. V. procesinį dokumentą apeliaciniu, o ne atskiruoju skundu, o atsakovo A. P. argumentus, kad apeliantės pasirinktas apeliacinio skundo dalykas neegzistuoja, pripažįsta formaliais bei nesudarančiais pagrindo spręsti, kad apeliantė netinkamai įgyvendino procesinę teisę į apeliaciją, juolab kad atsakovui pirmosios instancijos teismas nustatė ne keturiolikos, o dvidešimties dienų terminą atsiliepimui pateikti pagal CPK 318 straipsnio 1 dalies nuostatas. Taigi bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliantės R. V. apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Byla nagrinėjama pagal apeliaciniame skunde nustatytas ribas.

Dėl teisės į teisminį atstovavimą įgyvendinimo

Visų pirma, apeliaciniame skunde nurodoma, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama nedalyvaujant apeliantei ir jos atstovei. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks apeliantės argumentas nesudaro pagrindo išvadai, kad teismo posėdyje nedalyvaujant nei apeliantei, nei jos atstovei pirmosios instancijos teismas negalėjo priimti galutinio procesinio sprendimo. Laikoma, kad dalyvaujantis byloje asmuo nedalyvavo teismo posėdyje, jeigu jis atvyko į teismo posėdį, tačiau jam nesibaigus be teismo leidimo pasišalino (CPK 155 straipsnio 2 dalis). Būtent tokia situacija susiklostė nagrinėjamoje byloje. Teismų informacinėje sistemoje LITEKO užfiksuotas teismo posėdžio garso įrašas leidžia nustatyti, kad į 2016 m. kovo 3 d. teismo posėdį atvyko ieškovė bei jos atstovė, tačiau prieš pradedant bylos nagrinėjimą ieškovė, nurodė nedalyvausianti teismo posėdyje bei prašė nedalyvauti teismo posėdyje ir savo atstovės (advokatės) bei jos neatstovauti (teismo posėdžio garso įrašas, CPK 179 straipsnio 3 dalis).Civiliniame procese nėra įtvirtinto draudimo neatvykus ir (ar) be teismo leidimo pasišalinus iš teismo posėdžio ieškovui, kuriam tinkamai pranešta apie teismo posėdžio vietą ir laiką, bylą išnagrinėti iš esmės ir priimti sprendimą. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarime, priimtame byloje Nr. 35/03-11/06, konstatuota, kad tais atvejais, kai proceso šalis savo valia nusišalina nuo dalyvavimo nagrinėjant civilinę bylą, atsisako bendradarbiauti nagrinėjant bylą, teismas gali turėti įgaliojimus atitinkamą civilinę bylą nagrinėti bei sprendimą priimti ir nedalyvaujant savo valia nusišalinusiai, su teismu nebendradarbiaujančiai proceso šaliai.Bylą inicijavusi šalis (ieškovė) iš teismo posėdžio pasišalino bei aiškiai nurodė neturinti intereso teismo posėdyje būti atstovaujamai jos įgaliotos atstovės, motyvuotų prašymų atidėti bylos nagrinėjimą neteikė, todėl pirmosios instancijos teismas bylą pagrįstai išnagrinėjo jai nedalyvaujant. Be to, iš skundžiamo teismo sprendimo turinio matyti, jog nagrinėdamas šią bylą pirmosios instancijos teismas įvertino byloje esančius įrodymus pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles.

Dėl ginčo esmės

CPK 700 straipsnyje nustatyta, kad turto pardavimas iš varžytynių yra speciali procesinė turto realizavimo forma – tai priverstinis turto perleidimas kito asmens nuosavybėn įstatyme nustatyta tvarka, siekiant gauti lėšas atsiskaityti su turto savininko kreditoriais. Nagrinėjamu atveju antstolė šią priemonę taikė vykdomojoje byloje Nr. 71-2014/2011, pradėtoje pagal Šiaulių miesto apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2010 m. rugpjūčio 19 nutartį (Nr. 0520100175L/2010), kuria nutarta priverstinai kreditorės Pakruojo ūkininkų kredito unijos naudai išieškoti skolininko A. P. 112 659,82 Lt (32 628,54 Eur) skolą iš nekilnojamojo turto savininko A. V., kuris Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 30 d. nutartimi pakeistas jo turtinių teisių ir pareigų perėmėja vykdymo procese R. V., įkeisto nekilnojamojo turto, parduodant iš varžytinių įkeistus daiktus (tris žemės sklypus).Antstolė 2011 m. spalio 24 d. patvarkymu areštavo turto savininko A. V. nekilnojamąjį turtą (4,1 ha bei 14,3 ha žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini) bei 5,2496 ha žemės sklypą, esantį(duomenys neskelbtini)), kurį, atsižvelgdama į 2014 m. gegužės 29 d. nekilnojamojo turto ekspertizės aktą Nr. 14/05-055, perkainojo, nustatydama, kad nekilnojamojo turto bendra rinkos vertė yra 343 000 Lt (99 339,67 Eur). Nekilnojamojo turto pirmosios varžytinės paskelbtos 2014 m. rugpjūčio 23 d. patvarkymu, tačiau varžytininkės neįvyko jose nedalyvavus nė vienam varžytynių dalyviui (CPK 717 straipsnio 1 punktas). 2014 m. spalio 13 d. antstolės patvarkymu buvo paskelbtos ir galiausiai įvyko antrosios varžytinės, kuriose dalis ginčo turto parduota atsakovui A. P.: 1) 4,1 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) parduotas už 71 269 Lt / 20 640,93 Eur; 2) 14,3 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) parduotas už 208 420 Lt / 60 362 Eur. 2015 m. vasario 27 d. surašyti šio turto pardavimo iš varžytinių aktai Nr. 71-2014/2011 ir Nr. 71-2014/2011 (2). Varžytinėse gauta 81 002,93 Eur suma paskirstyta hipotekos išieškotojai Pakruojo ūkininkų kredito unijai, padengiant būtinas vykdymo išlaidas, skolą bei palūkanas, iš viso 33 923,60 Eur, o taip pat vykdymo išlaidas, kurios vykdomojoje byloje sudarė 2 039,95 Eur.

Dėl varžytinėse nupirkto turto kainos sumokėjimo tvarkos

Apeliantė, visų pirma, varžytinių aktų neteisėtumą įrodinėja tuo, kad, jos įsitikinimu, ginčo varžytinėse mokėtoju buvo ne turto pirkėjas A. P., o pati antstolė V. Š., sumokėjusi varžytinėse parduoto turto kainą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo tokius apeliantės argumentus laikyti pagrįstais. CPK 710 straipsnio 1 dalies 4 punktas reglamentuoja, kad norintis dalyvauti varžytinėse asmuo privalo sumokėti į specialią varžytynių sąskaitą varžytynių dalyvio mokestį mokėjimo dokumente nurodant varžytynių numerį. CPK 716 straipsnio, reglamentuojančio pinigų sumokėjimo tvarką nupirkus turtą iš varžytynių, 1 dalyje nustatyta, kad varžytynes laimėjęs dalyvis privalo į varžytynes organizavusio antstolio depozitinę sąskaitą sumokėti pinigų sumą, kuri lygi kainos, už kurią buvo parduotas turtas, ir varžytynių dalyvio mokesčio skirtumui. Be to, varžytinių vykdymo tvarka detaliai reglamentuota ir Sprendimų vykdymo instrukcijoje, kurios 104 punkte numatyta, kad pasibaigus varžytynėms, rodoma turto pardavimo kaina, o varžytynes organizavusiam antstoliui ne vėliau kaip kitą darbo dieną elektroninių ryšių priemonėmis išsiunčiamas pranešimas, kuriame nurodomi varžytynes laimėjusio varžytynių dalyvio duomenys ir į antstolio depozitinę sąskaitą pervedamas varžytynes laimėjusio varžytynių dalyvio sumokėtas varžytynių dalyvio mokestis. Sprendimų vykdymo instrukcijos 106 punkte numatyta, kad varžytynių laimėtojas turto pardavimo ir sumokėto varžytynių dalyvio mokesčio kainų skirtumą CPK 716 straipsnyje nustatyta tvarka privalo sumokėti į varžytynes organizavusio antstolio depozitinę sąskaitą. Iš aptarto teisinio reglamentavimo matyti, kad asmuo, pageidaujantis dalyvauti varžytinėse, pirmiausia dalyvio mokestį sumoka į specialią varžytynių sąskaitą, kuris, dalyviui laimėjus varžytines, pervedamas į antstolio depozitinę sąskaitą (CPK 710 straipsnio 1 dalies 4 punktas, Sprendimų vykdymo instrukcijos 104 punktas), o likusią pinigų dalį (kainos už kurią buvo parduotas turtas ir varžytynių dalyvio mokesčio skirtumą) dalyvis privalo sumokėti tiesiogiai į antstolio depozitinę sąskaitą (CPK 716 straipsnis, Sprendimų vykdymo instrukcijos 106 punktas). Taigi vykdomojoje byloje esantys mokėjimo nurodymai Nr. EVS5620, 648, atlikti varžytinėse Nr. 56270, ir EVS 56271, 649, atlikti varžytinėse Nr. 56271, kuriuose mokėtojo skiltyje įvardinta antstolė bei nurodytas jos depozitinės sąskaitos numeris, nepaneigia aplinkybės, jog turto pirkėjas, sumokėjęs varžytinėse paraduoto turto kainą, yra būtent atsakovas A. P..

Dėl patvarkymų apie varžytinių paskelbimą (ne)teisėtumo

Teisėjų kolegija negali sutikti ir su skundo motyvais dėl varžytinių paskelbimo tvarkos pažeidimo tuo aspektu, kad 2014 m. rugpjūčio 13 d. ir 2014 m. spalio 13 d. patvarkymuose dėl varžytinių paskelbimo antstolė nenurodė, kuriems kreditoriams (išieškotojams) ir kiek yra skolinga apeliantė, dėl ko buvo pažeistos jos teisės vykdymo procese. Viena vertus, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, 2014 m. rugpjūčio 13 d. ir 2014 m. spalio 13 d patvarkymų teisėtumas jau buvo įvertintas teismų, nagrinėjusių apeliantės skundus dėl antstolių veiksmų (Šiaulių apygardos teismo 2014 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1024-210/2014 ir 2015 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-376-657/2015), o nutartys, priimtos šiose bylose apeliantei turi prejudicinę galią (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Kita vertus, vykdomosios bylos duomenys nepatvirtina, jog antstolės patvarkymai dėl varžytinių paskelbimo neatitiko įstatymo keliamų formos ir (ar) turinio reikalavimų. CPK 613 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad vykdymo proceso metu iškylančius klausimus antstolis išsprendžia motyvuotu patvarkymu. To paties straipsnio 2 dalis nustato, kad patvarkyme antstolis nurodo patvarkymo surašymo datą, savo vardą ir pavardę, vykdomosios bylos numerį, bylos šalis, sprendžiamo klausimo esmę, motyvus, kodėl priimamas vienoks ar kitoks sprendimas. Patvarkymo rezoliucinėje dalyje nurodomi priimtas sprendimas ir patvarkymo apskundimo tvarka. Patvarkymą antstolis pasirašo ir patvirtina antstolio antspaudu. Reikiamais atvejais patvarkyme nurodomi ir kiti duomenys. Taigi įstatyme nėra įvirtinto imperatyvaus reikalavimo, kad priimdamas patvarkymą antstolis turėtų kiekvienu atveju įvardinti (identifikuoti) informaciją apie likusį įsiskolinimo dydį konkretiems išieškotojams. Tokią informaciją apeliantė, būdama vykdymo proceso šalimi, galėjo gauti (sužinoti) susipažinusi su vykdomosios bylos medžiaga ir (ar) gavusi pažymą apie vykdymo veiksmų eigą (CPK 643 straipsnio 2 ir 3 punktai). Be to, aptariamo varžytynių organizavimo etapo (varžytinių paskelbimo) tikslas yra pranešti potencialiems pirkėjams apie galimybes įsigyti turtą. Todėl įstatymo leidėjas įvardijo konkrečią informaciją, kuri turi būti nurodoma skelbime apie varžytynes: 1) varžytynių numeris; 2) turto savininko vardas ir pavardė (juridinio asmens pavadinimas); 3) antstolio, parduodančio turtą iš varžytynių, vardas ir pavardė, kontoros buveinė, telefonas pasiteirauti, kur kreiptis dėl turto apžiūrėjimo; 4) turto buvimo vieta ir trumpas aprašymas; 5) varžytynių pabaigos laikas; 6) varžytynių dalyvio mokesčio dydis; 7) pradinė pardavimo kaina; 8) parduodamo turto nuosavybės apribojimai; 9) pranešimas apie tai, kad visi suinteresuoti asmenys, turintys teises į parduodamą turtą, iki varžytynių turi pateikti antstoliui savo teises patvirtinančius dokumentus; 10) elektroninė nuoroda į dalyvių registracijos ir varžytynių vykdymo tvarką (CPK 707 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija, įvertinusi ir tai, kokia informacija turi būti nurodoma skelbime apie varžytynes, sprendžia, kad 2014 m. rugpjūčio 13 d. ir 2014 m. spalio 13 d. patvarkymų dėl varžytinių paskelbimo turinys, kuriame iš esmės pateikta CPK 707 straipsnio 1 dalyje įvardinti duomenys, yra išsamus ir atitinkantis tokių patvarkymų esmę (CPK 613 straipsnis).

Dėl išieškojimo iš apeliantės turto eiliškumo

Dar viena apeliacinio skundo argumentų grupė susijusi su tuo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino išieškojimo iš apeliantės, kaip fizinio asmens, turto eilės bei tai, kad, apeliantės įsitikinimu, egzistavo pagrindas išieškojimą pirmiausia nukreipti į jos paveldėtus Pakruojo ūkininkų kredito unijos pajus. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo tokius apeliantės argumentus laikyti faktiškai ir (ar) teisiškai pagrįstais.Šiuo atveju, parduodant iš varžytinių nekilnojamąjį turtą (žemės sklypus), nepažeistas CPK 664 straipsnyje įtvirtintas skolininko turto pardavimo eiliškumas. Pasak įstatymų leidėjo, pirmąja eile išieškoma iš hipotekos ir įkeisto turto, jeigu išieškoma hipotekos kreditoriaus ar įkaito turėtojo naudai (1 dalis). Antrąja eile išieškoma iš skolininkui priklausančių pinigų, turtinių teisių, vertybinių popierių, darbo užmokesčio, stipendijos ar kitų pajamų arba kilnojamojo turto (2 dalis). Trečiąja eile išieškoma iš skolininkui priklausančio nekilnojamojo turto, išskyrus iš skolininkui priklausančios žemės ūkio paskirties žemės, jeigu skolininko pagrindinis verslas yra žemės ūkis ir iš skolininkui priklausančio gyvenamojo būsto, kuriame jis gyvena (3 dalis). Ketvirtąja eile išieškoma iš skolininkui priklausančios žemės ūkio paskirties žemės, jeigu skolininko pagrindinis verslas yra žemės ūkis (4 dalis). Penktąja eile išieškoma iš skolininkui priklausančio gyvenamojo būsto, kuriame jis gyvena (5 dalis). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šioje teisės normoje eilės tvarka nustatyta imperatyviai ir išieškojimas iš sekančios eilės turto galimas tik nesant pirmesnės eilės turto. Tai, kad išieškojimo pagal hipotekos kreditoriaus reikalavimą vykdomas pagal bendras vykdymo proceso taisykles (CPK 745 straipsnio 1 dalis) nepaneigia tokio kreditoriaus turimos daiktinės teisės absoliutumo bei privilegijuotos padėties kitų kreditorių ir hipoteka įkeisto turto atžvilgiu.Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad kai hipotekos sutarties šalys susitaria prievolės įvykdymą užtikrinti įkeičiamu daiktu, tai, skolininkui neįvykdžius hipoteka užtikrinto skolinio įsipareigojimo, išieškojimas visų pirma nukreipiamas į hipoteka įkeistą daiktą. Hipotekos kreditoriaus teisė gauti reikalavimo patenkinimą būtent iš hipoteka įkeisto turto nulemia šio išieškotojo specifinę padėtį turto realizavimo procese. Hipotekos kreditorius skiriasi nuo kitų kreditorių tuo, kad reikalavimo patenkinimą gauna iš hipoteka įkeisto turto, ir tik jeigu jis parduodamas už mažesnę kainą, nei būtina reikalavimui patenkinti, po to hipotekos kreditorius gali reikalauti išieškojimo iš kito skolininko turto bendra įstatymo nustatyta tvarka (CK 4.193 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-63K-7-85/2015).Byloje nustatyta, kad išieškojimas iš A. V., kurio teises ir pareigas vykdymo procese perėmė apeliantė (CPK 596 straipsnis), nekilnojamojo turto, vykdomas sutartinės hipotekos pagrindu, todėl išieškotoja Pakruojo ūkininkų kredito unija turėjo pirmumo teisę išsiieškoti būtent iš hipoteka apsunkinto nekilnojamojo turto – žemės sklypų (CPK 664 straipsnis, CK 4.193 straipsnis). Vadinasi išieškojimo vykdyti pirmiau realizuojant kitą apeliantės turtą nebuvo galima.Be to, apeliacinio skundo argumentai dėl išieškojimo nukreipimo į apeliantės paveldėtus Pakruojo ūkininkų kredito unijos pajus nepagrįsti ir kitu aspektu. Kredito unijos nario mokamas pajinis įnašas yra į kredito uniją asmens įmokėta pinigų suma, kuri atlieka specialią funkciją – sudaro kredito unijos kapitalą. Sumokėdamas pajinį įnašą asmuo įgyja pajų, kuris, kaip vertybinis popierius, patvirtina asmens dalyvavimą kredito unijos kapitale ir suteikia kredito unijos nariui turtines ir neturtines teises (Kredito unijų įstatymo 2 straipsnio 9 ir 10 dalys). Atsižvelgiant į Kredito unijų įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 39 straipsnio 1 dalies nuostatas, kredito unijos pajinį kapitalą sudarantys kredito unijos narių pajiniai įnašai kredito unijai priklauso nuosavybės teise ir sudaro jos nuosavo kapitalo dalį, o Kredito unijų įstatymo 39 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad išieškoti iš kredito unijos jos nario pajinius įnašus, kurie yra kredito unijos nuosavybė, draudžiama, išskyrus atvejus, kai skolininkas pasitraukia iš kredito unijos narių.Taigi pajiniai įnašai nuosavybės teise priklauso kredito unijai, o kredito unijos narys turi teisę reikalauti, kad kredito unija grąžintų jo pajinį įnašą ir (ar) pajinio įnašo dalį, tačiau ši turtinė reikalavimo teisė sietina su kredito unijos nario narystės kredito unijoje pasibaigimu (Kredito unijų įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 10 punktas, 15 straipsnis, 18 straipsnis). Kitokiais atvejais išieškoti iš kredito unijos jos nario pajinius įnašus, kurie yra kredito unijos nuosavybė, draudžiama (Kredito unijų įstatymo 39 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamoje byloje nebuvo pateikta duomenų, leidžiančių spręsti apie tokios sąlygos - kredito unijos nario narystės kredito unijoje pasibaigimą - egzistavimą, o apeliantės nurodoma jos turtinė reikalavimo teisė kredito unijai yra susijusi būtent su kredito unijos nario narystės kredito unijoje pasibaigimu, suponuojančiu teisę reikalauti, kad kredito unija grąžintų pajinius įnašus ar jų dalį. Apeliantė taip pat nepagrįstai teigia, kad jos atžvilgiu galimas priešpriešinių išieškotinų sumų tarpusavio įskaitymas. CPK 687 straipsnis laikytinas reglamentuojančiu išimtinai tik antstolio veiklą, kai jam yra pateikiami vykdomieji dokumentai dėl skolininko ir išieškotojo priešpriešinių pinigų sumų išieškojimo, o išieškotojo ir skolininko materialiems teisiniams santykiams ir jų padariniams jis netaikytinas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-502/2012). Byloje nepateikta duomenų apie apeliantei išduotų vykdomųjų dokumentų egzistavimą, sudarančių sąlygas priešpriešinių reikalavimų įskaitymui vykdymo procese pagal CPK 687 straipsnio nuostatas.

Dėl varžytynėse parduodamo turto įkainojimo

Pasisakydama dėl apeliantės argumentų, kad byloje nebuvo įvertinta, ar jos, kaip skolininkės interesai priverstinio skolos išieškojimo procese buvo tinkamai užtikrinti, o įkeistas turtas realizuotas už komerciškai pagrįstas kainas, teisėjų kolegija pastebi, kad apeliantės teiginiai dėl netinkamai nustatytos kainos yra deklaratyvūs, neįvardijant jokių konkrečių CPK 681 straipsnio pažeidimų. Vykdomosios bylos medžiaga patvirtina, kad antstolė 2014 m. gegužės 22 d. priėmė patvarkymą dėl ekspertizės skyrimo turto rinkos vertei nustatyti, o gavusi 2014 m. gegužės 29 d. ekspertizės aktą Nr. 14/05-055 priėmė patvarkymą dėl turto perkainavimo. Teisėjų kolegijos vertinimu antstolė, nustatydama priverstinai parduodamo turto vertę (kainą) tinkamai kontroliavo vykdymo veiksmus, o aptarta varžytinių eiga bei gauta parduoto turto kaina atitiko ir pačios apeliantės interesus, kadangi leido visiškai padengti hipotekos kreditorės išieškomą skolą, antstolės vykdymo išlaidas bei sumažinti įsiskolinimus kitiems išieškotojams.Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantė bylos pirmosios instancijos teisme nagrinėjimo metu nebuvo pareiškusi ir neįrodinėjo, jog nekilnojamasis turtas varžytinėse buvo realizuotas už komerciškai nepagrįstą kainą. Taigi jos apeliacinis skundas grindžiamas naujomis faktinėmis aplinkybėmis, kurios nebuvo įvardintos ir įrodinėtos pirmosios instancijos teisme kaip sudarančios ieškinio faktinį pagrindą, ir į kurias atsakovai būtų galėję pareikšti atsikirtimus (CPK 12, 142 straipsniai). Apeliacinės instancijos teismas atlieka pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo kontrolės funkciją. Apeliacinis procesas nėra skirtas ginčo nagrinėjimui iš naujo (jo pakartojimui ar naujų reikalavimų nagrinėjimui), jo paskirtis – pirmosios instancijos teismo padarytų teisės ir (ar) fakto klaidų ištaisymas. CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, o CPK 312 straipsnyje imperatyviai draudžiama apeliaciniame skunde kelti reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, taip pat apeliacinis skundas negali būti grindžiamas ir aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis). Tokiu atveju apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl turto pardavimo mažesne nei rinkos kaina teisiškai neaktualūs ir apeliacinės instancijos teisme detaliau nenagrinėtini, kadangi pirmosios instancijos teismui pateiktame ieškinyje šiomis aplinkybėmis, kaip faktiniu ieškinio pagrindu, nesiremta.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo apeliacinės instancijos teisme

CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. CPK 98 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. CPK 98 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad šio straipsnio nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą ir apeliacinės instancijos teisme.Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme atsakovas A. P. turėjo 750 Eur atstovavimo išlaidų. Atsižvelgus į bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme rezultatą ir į tai, kad turėtos atstovavimo išlaidos neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7 ir 8.14 punktuose nurodytų rekomenduojamų priteisti maksimalių dydžių, atsakovui A. P. iš ieškovės priteistinas 750 Eur dydžio atstovavimo išlaidų atlyginimas (CPK 98 straipsnio 1 ir 3 dalys, 302 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2016 m. kovo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės R. V. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovui A. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 750 Eur (septynis šimtus penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.