- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-04-07
- Bylos Nr.
- 2S-376-357/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-70-3-08287-2014-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rasa Bartašienė
- Pareiškėjas
- R. V.
- Suinteresuotas asmuo
- A. P.
- Kategorijos
- 113.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Bartašienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos R. V. ir suinteresuoto asmens A. P. atskiruosius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos R. V. skundą antstolei V. Š. dėl antstolio veiksmų.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėja R. V. pateikė skundą, prašydama panaikinti antstolės V. Š. 2014 m. spalio 13 d. patvarkymą dėl varžytynių paskelbimo Nr. 0071/11/02015, Nr. 0071/11/02014, Nr. 0071/11/02017. Paaiškino, kad 2014 m. spalio 13 d. antstolė V. Š. patvarkymu dėl varžytynių paskelbimo Nr. 0071/11/02015, Nr. 0071/11/02014, Nr. 0071/11/02017 paskelbė antrąsias A. V. - jo turtinių teisių ir pareigų perėmėjai R. V. - priklausančio nekilnojamojo turto varžytynes. Kadangi antstolė savo patvarkyme nenurodė kreditorių ir kiek bei kam ji yra skolinga, į patvarkymą įrašė asmenis, kuriems niekada nebuvo skolinga, antstolės patvarkymas yra neteisėtas. Antstolė nepasiūlė pareiškėjai nurodyti pirkėjo išvaržomam turtui, ji nepagrįstai kreipia išieškojimą į tą turtą, kurio nėra nurodžiusi išvaržyti ir nekreipia išieškojimo į kilnojamąjį turtą ir pinigus, todėl antstolės V. Š. patvarkymas, kuriuo išvaržomas nekilnojamasis turtas - žemė - yra neteisėtas.
Antstolė V. Š. su skundu nesutiko. Pažymėjo, kad 2014-09-05 R. V. pateikė antstolei pareiškimą ir nurodė, kokį turtą varžytynėse parduoti pirmiausia, tačiau vykdomuosiuose dokumentuose Nr. 05201001750L/2010, Nr. 05201001751 L/2010, Nr. 05201001752L/2010 teismas jau yra nurodęs, koks įkeistas turtas turi būti realizuojamas iš varžytynių, t. y. pirmiausia turi būti parduodamas įkeistas turtas. Įstatymas nereglamentuoja skolininko teisės nustatyti įkeisto ir iš varžytynių parduodamo turto pardavimo eiliškumo. Skolininkė pateikė pareiškimą ir jame nurodė, kad pirmiausia turi būti išieškoma iš neįkeisto turto. Toks prašymo tenkinimas būtų galimas, jei būtų išieškoma trečios eilės išieškotojų naudai, o šiuo atveju yra išieškoma iš įkeisto turto hipotekos kreditoriaus naudai.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo VMI prie FM nurodė, kad antstolė nepažeidė teisės aktų ir prašė skundą atmesti.
Suinteresuotas asmuo Pakruojo ūkininkų kredito unija prašė skundą atmesti ir paskirti pareiškėjai 20 000 Lt baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, 50 proc. baudos priteisti Pakruojo ūkininkų kredito unijai.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Šiaulių apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 19 d. nutartimi atmetė pareiškėjos R. V. skundą, suinteresuoto asmens Pakruojo ūkininkų kredito unijos prašymą dėl baudos skyrimo tenkino iš dalies ir skyrė pareiškėjai R. V. 1000 Lt baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, pusę baudos, t. y. 500 Lt skiriant suinteresuotam asmeniui Pakruojo ūkininkų kredito unijai, kitoje dalyje suinteresuoto asmens prašymą atmetė, panaikino Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 10 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones – 2014-10-13 patvarkymo dėl varžytynių paskelbimo vykdymo sustabdymą.
Teismas vertino, kad antstolis laikėsi CPK 664 straipsnio nustatytos tvarkos. Pažymėjo, kad teismas 2014 m. gruodžio 1 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2S-1024-210/2014 jau yra nurodęs, kad byloje esantys įrodymai, neabejotinai patvirtina pareiškėjai R. V. žinomą faktą, jog ji iš Pakruojo ūkininkų kredito unijos yra atsiėmusi terminuotą indėlį 2007-03-02 ŽŪK „Pakruojo linai“ paimtai paskolai Nr. 07-00087 padengti, o atsižvelgiant į Kredito unijų įstatymo 39 straipsnio 3 dalį, iš jos pajinių įnašų išieškojimas negalimas. Pažymėjo, kad patvarkymas atitinka CPK 613 straipsnio reikalavimus, pareiškėjai žinomi išieškotojai ir skolos, nes vykdymo procesas prasidėjo 2011 m. Pareiškėjos nurodytas pagrindas, kad antstolė jai nepasiūlė nurodyti pirkėjo išvaržomam turtui, laikytinas nepagrįstu, nes tai nėra antstolio pareiga, kadangi CPK 704 str. 1 d. numato, jog iki varžytynių paskelbimo skolininkas gali pats arba pavesti kitiems asmenims surasti turto pirkėją. Teismas vertino, kad yra pagrindas skirti pareiškėjai baudą, nes ji sąmoningai vilkina išieškojimą iš įkeisto turto.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą esmė
Atskiruoju skundu pareiškėja R. V. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį ir bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
Žemesnės instancijos teismas
Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Vykdomosios bylos Nr. 0071/11/02014, Nr. 0071/11/02015, Nr. 0071/11/02017 antstolės V. Š. yra visiškai suklastotos, neaiškus net skolos dydis ir kiek skolos yra išieškota. Antstolė V. Š., klastodama dokumentus, pati pasiklydo, nes vykdomoji byla Nr. 0071/11/02017 nuo 2014-10-10 d. tapo vykdoma kaip iš skolininkės R. V.. Nei antstolė V. Š., nei kredito unija nepateikė duomenų, kiek yra skolingas A. V., nes tik žinant skolos likutį iš karto pinigai būtų apmokėti.
2. Teismas neišreikalavo iš Pakruojo ūkininkų kredito unijos dokumentų apie A. V. pagrindinį ir papildomą pajus, esančius kredito unijoje. Mano, kad teismas patikėjo antstolės V. Š. pastovia apgaule ir slėpimu dėl kredito unijoje nuo 2004 m. įvykdytos A. A. vagystės ir iki šiolei dokumentų klastojimu. Teismas neišreikalavo iš kredito unijos patvirtinančių dokumentų jog yra terminuotas indėlis dvidešimt tūkstančių litų.
3. Teismas visiškai nekreipė dėmesio į pridėtus dokumentus dėl R. V. turimos transporto priemonės (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), nurodyto parduodamo turto eiliškumą.
Suinteresuotas asmuo A. P. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį ir bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Atskirasis skundas grindžiamas analogiškais pareiškėjos R. V. atskirojo skundo argumentais.
Atsiliepimas
Antstolė V. Š. pateiktu atsiliepimu prašo atmesti pareiškėjos R. V. skundą ir palikti nepakeistą skundžiamą teismo nutartį.
Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Siekiant tinkamai nustatyti įkeisto turto rinkos vertę buvo kreiptasi į vertintojus su prašymu atlikti vertinimą turtui, priklausančiam A. V.. Apie kreipimąsi į vertintojus A. V. buvo informuotas 2011-11-09 raštu. Atlikus vertinimą, A. V. ir R. V. išsiųsta turto vertės nustatymo pažymos Nr. 9802-01 VAT_2011 AUL SIAU kopija, turtas vadovaujantis LR CPK 681 straipsnio, 682 straipsnio nustatyta tvarka perkainotas. Patvarkymas dėl nekilnojamojo turto perkainojimo įteiktas A. V. žmonai R. V. ir išieškotojui 2012-01-19. Patvarkyme buvo išaiškinta teisė skųsti antstolio veiksmus bei perkainojimą. Per nustatytą terminą nei skolininkas, nei išieškotojas antstolio veiksmų neapskundė, dėl įkainojimo prieštaravimo nepareiškė.
2. Kadangi skolininkai aukščiau nurodytose bylose yra A. V., jo turtinių teisių ir pareigų perėmėja R. V., pati R. V. kaip skolininkė, A. P., buvo informuoti visi antstoliai, vykdantys skolų išieškojimą iš šių skolininkų. Apie varžytynes buvo informuoti visi trečios eilės išieškotojai, kurių naudai yra išieškomos skolos iš aukščiau išvardintų skolininkų antstolės V. Š. kontoroje.
3. Įstatymas nereglamentuoja skolininko teisės nustatyti įkeisto ir iš varžytynių parduodamo turto pardavimo eiliškumo. Skolininkė pateikė pareiškimą ir jame nurodė, kad pirmiausia turi būti išieškoma iš neįkeisto turto. Gal ir būtų galima šį prašymą tenkinti, jei būtų išieškoma trečios eilės išieškotojų naudai, o šiuo atveju yra išieškoma iš įkeisto turto hipotekos kreditoriaus naudai.
4. 2002-02-28 priimtame CPK (įsigaliojo 2003-01-01) 715 straipsnyje buvo numatyta skolininko teisė nurodyti, kokį turtą varžytynėse parduoti pirmiausia, tačiau nuo 2012-07-01 iš CPK pašalintas straipsnis leidęs skolininkui nurodyti, kokį turtą pirmiausiai parduoti varžytynėse.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo UAB „Žvalguva“ pateiktais atsiliepimais prašo atmesti atskiruosius skundus, o skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą.
Atsiliepimai grindžiami šiais argumentais:
1. Atskirieji skundai yra grindžiami tomis pačiomis aplinkybėmis, kurios teismo jau buvo pripažintos nepagrįstomis.
2. R. V. su atskiruoju skundu pateikta sąskaitos istorija visiškai nepatvirtina fakto, kad R. V. savo 20 000 Lt indėlio neatsiėmė ir kad iš jo galima išieškoti. Juo labiau - yra nustatyta, kad R. V. savo terminuotą 20 000 Lt indėlį 2007-03-02 įkeitimo sutartimi Nr.07-00014 įkeitė 2007-03-02 ŽŪK „Pakruojo linai“ paimtos paskolos Nr.07-00087 grąžinimui užtikrinti, o 2008-01-21 savo 20 000 Lt indėlį atsiėmė, padengdama 2007-03-02 ŽŪK „Pakruojo linai“ paimtą paskolą Nr.07-00087. Todėl nepagrįstas apelianto A. P. teiginys, kad teismas nereikalavo iš Pakruojo ūkininkų kredito unijos dokumentų, susijusių su R. V. terminuotu 20 000 Lt indėliu.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo Pakruojo ūkininkų kredito unija pateiktais atsiliepimais prašo atmesti atskiruosius skundus ir paskirti R. V. maksimalią baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, 50 procentų baudos priteisiant Pakruojo ūkininkų kredito unijai.
Atsiliepimai grindžiami šiais argumentais:
1. Pareiškėja R. V. jau ne pirmą kartą kreipėsi į teismus su skundais dėl to pačio dalyko, todėl pareiškėjai turėtų būti užkirstas kelias vilkinti išieškojimo procesą, teismai turėtų įvertinti jos veiksmus CPK 95 str. prasme.
2. Pareiškėja R. V. kreipėsi ne vieną kartą į antstolę V. Š., taip pat ir į Pakruojo ūkininkų kredito uniją, su prašymais dėl skolų likučio pateikimo ir pareiškėjai šios pažymos buvo pateiktos, todėl pareiškėjos R. V. teiginiai apie nepasitikėjimą antstolę, informacijos neišdavimą niekuo nepagrįsti. Pareiškėja niekada nerodė noro grąžinti skolas, tartis su išieškotoju, tik nuolat rašė nepagrįstus skundus.
3. R. V. vis dar yra kredito unijos narys, todėl jos pajiniai įnašai negali būti išieškoti pagal Kredito unijų įstatymo 39 str. 3 d.
4. Prie atskirojo skundo pareiškėja pateikė banko išrašą, kuriuo anot R. V. teigimo matosi mokėjimas už paskolą ŽŪK „Pakruojo linai“. Pateiktas DNB banko neaiškaus asmens sąskaitos išrašas, todėl neįmanoma nustatyti kas yra mokėtojas, lygiai taip pat nėra įmanoma nustatyti gavėjo, operacijos turinyje pabrauktame teiginyje „už ŽŪK „Pakruojo linai“.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai
Atskirieji skundai tenkintini iš dalies.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas, apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas pareiškėjos R. V. skundas dėl antstolio veiksmų, o suinteresuoto asmens Pakruojo ūkininkų kredito unijos prašymas dėl baudos skyrimo tenkintas iš dalies ir pareiškėjai R. V. skirta 1000 Lt baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, pusę baudos, t. y. 500 Lt skiriant suinteresuotam asmeniui Pakruojo ūkininkų kredito unijai, panaikintos Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 10 d. nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – 2014-10-13 patvarkymo dėl varžytynių paskelbimo vykdymo sustabdymas, teisėtumo ir pagrįstumo.
Apeliantė prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Pažymėtina, kad CPK 336 straipsnio 1 dalis nustato, kad apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Nagrinėti bylą apeliacinės instancijos teisme žodinio proceso tvarka, net ir esant bylos šalies ar šalių prašymui, nėra teismo pareiga, todėl net ir išreikštas asmens pageidavimas atskirojo skundo padavimo metu bylą apeliacinėje instancijoje nagrinėti žodinio proceso tvarka apeliacinės instancijos teismo neįpareigoja. Teismas sprendžia, kad teismui pateikti procesiniai dokumentai yra pakankamai aiškūs, motyvuoti. Proceso šalių paaiškinimai posėdyje nepakeistų atskiruosiuose skunduose pateiktų argumentų, o pats procesas užsitęstų, šalys turėtų nepagrįstų išlaidų. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju skundui išspręsti pakanka byloje esančios medžiagos, o asmeniškai išklausyti byloje dalyvaujančius asmenis nėra būtinybės. Atsižvelgiant į tai, apeliantų prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka netenkintinas.
Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas su jomis sutinka, todėl pakartotinai jų neišdėsto ir pasisako dėl atskirųjų skundų argumentų. Apeliantai teigia, kad vykdomosios bylos Nr. 0071/11/02014, Nr. 0071/11/02015, Nr. 0071/11/02017 antstolės V. Š. yra suklastotos, neaiškus skolos dydis ir kiek skolos yra išieškota.
Teismo sprendimo vykdymo stadijoje įgyvendinamos sprendimu pritaikytos pažeistų teisių gynybos priemonės, todėl vykdymo proceso teisinis reguliavimas visų pirma skirtas išieškotojo – asmens, kurio naudai yra priimtas teismo sprendimas, teisių ir teisėtų interesų apsaugai. Antstolis privalo imtis visų teisėtų priemonių išieškotojo interesams apginti, tačiau kartu turi nepažeisti ir kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų. Dėl to teismas, nagrinėdamas skundus dėl antstolio veiksmų, turi patikrinti antstolio veiksmų teisėtumą ir įvertinti kiekvieno iš jo padarytų vykdymo proceso normų pažeidimų įtaką vykdymo proceso dalyvių teisėms ir teisėtiems interesams. Pažymėtina, kad CPK 18 straipsnyje yra įtvirtintas teismo sprendimo, nutarties, įsakymo ir nutarimo privalomumo principas, nustatantis, kad įsiteisėjęs teismo procesinis sprendimas yra privalomas visiems fiziniams ir juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Vykdant teismo sprendimus, privalu griežtai laikytis įstatymo nustatytos priverstinės teismo sprendimų vykdymo tvarkos, kad nebūtų pažeidžiamos išieškotojo, skolininko ir trečiųjų asmenų teisės ir teisėti interesai. Šiaulių apygardos teismo 2014 m. gruodžio 1 d. nutartyje konstatuota, kad argumentui, jog antstolė V. Š. kartu su Pakruojo ūkininkų kredito unijos buvusiu administracijos vadovu A. A. priklastojo dokumentų, pagrįsti, apeliantė nepateikė jokių įrodymų, nenurodė, kokie tiksliai dokumentai buvo klastojami; vien subjektyvi pareiškėjos nuomonė ir pozicija šiuo klausimu, negali objektyviai patvirtinti jos teiginių dėl dokumentų klastojimo; todėl pirmosios instancijos teismas pareiškėjos argumentus, kad kredito unija klastoja dokumentus, pagrįstai laikė abstrakčiais, nekonkrečiais ir nesudarančiais pagrindo stabdyti paskelbtas turto varžytynes. Minėtoje teismo nutartyje paneigtas apeliantų argumentas, kad nėra teikiama informacija, susijusi su skolos dydžiu bei išieškota skolos dalimi. Šiaulių apygardos teismas 2014 m. gruodžio 1 d. nutartyje konstatavo, kad pareiškėja R. V. nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių aplinkybes, kad A. V. nėra skolingas Pakruojo ūkininkų kredito unijai; tokia apeliantės pozicija iš esmės prieštarauja įsiteisėjusiems teismo sprendimams, kurių pagrindu yra išduoti vykdomieji dokumentai; vykdomosiose bylose yra informacija iš antstolių informacinės sistemos apie pas kitus antstolius ir antstolės V. Š. kontoroje vykdomas vykdomąsias bylas skolininkų atžvilgiu; vykdomieji dokumentai nėra panaikinti, išieškotojas nėra nurodęs, kad skolininkai yra padengę skolas. Pažymėtina, kad teismas neturi pagrindo kvestionuoti Šiaulių apygardos teismo 2014 m. gruodžio 1 d. nutarties teisėtumo, todėl neturi įstatyminio pagrindo pakartotinai analizuoti jau išnagrinėtas aplinkybes dėl dokumentų klastojimo bei skolos dydžio, todėl atskirųjų skundų argumentai dėl vykdomųjų bylų klastojimo bei skolos dydžio yra nepagrįsti. Pažymėtina, kad apeliantė R. V. elgiasi neapdairiai pakartotinai ginčydama vykdomųjų bylos Nr. 0071/11/02014, Nr. 0071/11/02015, Nr. 0071/11/02017 teisėtumą bei deklaruodama, kad jai nežinomas nei skolos dydis, nei kiek skolos yra išieškota, nors apeliantei šios aplinkybės jau yra išaiškintos įsiteisėjusiais teismų sprendimais. Skolos išieškomos iš apeliantės R. V. kaip iš skolininkės yra teisėtas, kadangi ji yra A. V. turtinių teisių ir pareigų perėmėja.
Apeliantai kaip vieną iš savo atskirųjų skundų, kurie yra analogiški, argumentų nurodo, kad teismas neišreikalavo iš Pakruojo ūkininkų kredito unijos dokumentų apie A. V. pagrindinį ir papildomą pajus, esančius kredito unijoje.
Pagal Lietuvos Respublikos kredito unijų įstatymo 39 straipsnio 3 dalį pajinių įnašų išieškojimas iš kredito unijos narių yra negalimas. Pažymėtina, kad Šiaulių apygardos teismo 2014 m. gruodžio 1 d. nutartyje konstatuota, jog byloje esantys įrodymai, neabejotinai patvirtina pareiškėjai R. V. žinomą faktą, jog ji iš Pakruojo ūkininkų kredito unijos yra atsiėmusi terminuotą indėlį 2007-03-02 ŽŪK „Pakruojo linai“ paimtai paskolai Nr. 07-00087 padengti; byloje nepateikta duomenų apie tai, kad pareiškėja R. V. nebėra kredito unijos narė, todėl atsižvelgiant į LR Kredito unijų įstatymo 39 straipsnio 3 dalį, iš jos pajinių įnašų išieškojimas negalimas. Kadangi Šiaulių apygardos teismo 2014 m. gruodžio 1 d. nutartyje nustatytos aplinkybės dėl terminuotą indėlio atsiėmimo nėra nuginčytos, teismas atmeta šiuos argumentus kaip nepagrįstus ir jau išnagrinėtus. Sutiktina su suinteresuoto asmens Pakruojo ūkininkų kredito unijos argumentu, kad apeliantės pateiktas DNB banko išrašas yra neaiškaus asmens, todėl neįmanoma nustatyti kas yra mokėtojas, lygiai taip pat nėra įmanoma nustatyti gavėjo, operacijos turinyje pabrauktame teiginyje „už ŽŪK „Pakruojo linai“. Apeliantė nenurodė jokių svarbių priežasčių, kodėl šis išrašas nebuvo pateiktas pirmosios instancijos teismui.
Apeliantų nuomone, antstolė nesilaiko pareiškėjos nurodyto parduodamo turto eiliškumo.
CPK 664 straipsnyje numatyta išieškojimo iš skolininko fizinio asmens turto eilė: pirmąja eile išieškoma iš hipotekos ir įkeisto turto, jeigu išieškoma hipotekos kreditoriaus ar įkaito turėtojo naudai; antrąja eile išieškoma iš skolininkui priklausančių pinigų, turtinių teisių, vertybinių popierių, darbo užmokesčio, stipendijos ar kitų pajamų arba kilnojamojo turto, trečiąja eile išieškoma iš skolininkui priklausančio nekilnojamojo turto, išskyrus nurodytą šio straipsnio 4 ir 5 dalyse; ketvirtąja eile išieškoma iš skolininkui priklausančios žemės ūkio paskirties žemės, jeigu skolininko pagrindinis verslas yra žemės ūkis; penktąja eile išieškoma iš skolininkui priklausančio gyvenamojo būsto, kuriame jis gyvena. Taigi, išieškojimo eiliškumą nagrinėjamoje byloje imperatyviai nustatė įstatymas, kadangi vykdomosiose bylose vykdomas išieškojimas iš įkeisto turto hipotekos kreditoriaus naudai. Taigi, įstatymų leidėjas neįtvirtino skolininko teisės nustatyti įkeisto ir iš varžytynių parduodamo turto pardavimo eiliškumo tvarkos.
CPK 662 straipsnio 1 dalyje aiškiai įtvirtinta, kad išieškotojas, laikydamasis šio kodekso 664, 665 straipsniuose nustatytos eilės, iki priverstinio vykdymo pradžios gali raštu nurodyti, iš kokio skolininko turto ar pajamų išieškoma pirmiausia. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliantės žemės sklypai yra įkeisti Pakruojo ūkininkų kredito unijai ir areštuoti, o varžytynės paskelbtos siekiant vykdyti įsiteisėjusius teismo sprendimus. Galiojanti CPK 715 redakcija nebenumato galimybės skolininkui nurodyti, kokį turtą pirmiausiai parduoti varžytynėse.
Teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad antstolės V. Š. veiksmai vykdomose bylose yra teisėti ir nėra įstatyminio pagrindo sustabdyti vykdymo veiksmus dėl išieškojimo iš įkeisto turto. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjos teiginys, jog antstolė V. Š. savo patvarkyme nenurodė kreditorių ir kiek bei kam ji yra skolinga, į patvarkymą įrašė asmenis, kuriems niekada nebuvo skolingi, taip pat nepagrįsti, nes patvarkymas atitinka Civilinio proceso kodekso 613 str. reikalavimus, pareiškėjai žinomi išieškotojai ir skolos, nes vykdymo procesas yra prasidėjęs dar 2011 m.
Vienas iš pagrindinių vykdymo proceso principų yra tas, kad antstolis, vykdydamas vykdomuosius dokumentus, privalo imtis visų teisėtų priemonių tinkamai apginti išieškotojo interesus, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų (Antstolių įstatymo 3 str. 1 d.). Antstoliui suteikti įgaliojimai veikti vykdymo procese reiškia ir tai, kad jis privalo užtikrinti atskirų procesinių veiksmų ir visos vykdymo procedūros teisėtumą. Pažymėtina, jog visi vykdymo proceso dalyviai turi bendradarbiauti ir siekti greitesnio, ekonomiškesnio teismo sprendimo įvykdymo, gerbti vieni kitų teises ir teisėtus interesus. Jeigu kuris nors šio proceso dalyvių pažeidžia šiuos reikalavimus, jis pagrįstai gali patirti neigiamus tokio elgesio padarinius.
Teismas konstatuoja, jog apeliantė, pakartotinai skųsdama antstolės veiksmus analogiškais motyvais, kaip skolininkė, naudojosi procesinėmis teisėmis skųsti antstolio veiksmus. Konstitucijos 28 straipsnis įtvirtina bendrąjį teisės principą, kai įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. CPK 95 str. reglamentuoja draudimo piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis principus. Sprendžiant dėl prašymo taikyti CPK 95 str. pasekmes, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į CPK 5 str. įtvirtintą šalies teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos, kad būtų apginta ginčijama teisė. Pareiškėjos procesiniai veiksmai, kuriuos teismas vertino kaip nesąžiningus – prašymai vykdomojoje byloje, skundai dėl antstolio veiksmų, yra civilinio proceso kodekse reglamentuojami teisėti procesiniai veiksmai ginčijamai teisei apginti, kuriais išieškojimo procese, asmuo (proceso dalyvis) galėjo naudotis. Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad pareiškėja turi teisę pasirinkti procesinį teisių gynimo būdą, todėl taikyti CPK 95 str. pasekmes nebūtina. Šioje byloje negalima pripažinti, kad bylos nagrinėjimo eigoje ieškovė veikė prieš teisingą bylos išnagrinėjimą. Todėl nenustačius piktnaudžiavimo civiliniu procesu fakto, nebuvo teisinio pagrindo pareiškėjai skirti baudą. Atsiradus nuostoliams vykdymo procese, suinteresuotos šalys gali ieškoti nuostolių atlyginimo materialiosios teisės normų pagrindu. Atkreiptinas dėmesys, kad CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktas numato pagrindus, teismui atsisakyti priimti ieškinį, kai yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Taip pat pažymėtina, kad asmens skundų teikimas dėl antstolio veiksmų, savaime dar nereiškia šalies nesąžiningumo, todėl pareiškėjai nurodžius naujus faktinius bei teisinius pagrindus, galimai jai tikintis, kad tai turės įtakos palankaus jai procesinio teismo sprendimo priėmimui, negalima daryti išvados, kad pareiškėja piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis. Todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis pakeistina, panaikinant nutarties dalį dėl baudos pareiškėjai skyrimo.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas iš dalies tinkamai taikė teisės normas, susijusias su vykdymo procesu, tačiau netinkamai taikė teisės normas, susijusias su baudos už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis institutu. Atskirųjų skundų argumentai iš dalies sudaro prielaidas pakeisti skundžiamą teismo nutartį ir panaikinti nutarties dalį dėl baudos pareiškėjai R. V. skyrimo, likusią nutarties dalį paliekant nepakeistą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teismas
nutaria:
Pakeisti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį.
Panaikinti nutarties dalį dėl 1000 Lt baudos R. V. skyrimo už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.
Likusią nutarties dalį palikti nepakeistą.