- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-03-09
- Bylos Nr.
- 2-400-368/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-58-3-00231-2015-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Egidijus Mockevičius
- Ieškovas
- R. V.
- Trečiasis asmuo
- AAS „BTA Baltic Insurance Company“
- Kategorijos
- 116.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 129.19.2pavadinimo nepavyko patikrinti
dalyvaujant ieškovei R. V., ieškovės atstovei advokatei I. P., kurios iš teismo posėdžio pasišalino,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. V. ieškinį atsakovams antstolei V. Š. ir A. P., trečiajam asmeniui AAS „BTA Baltic Insurance Company“ dėl turto pardavimo iš varžytynių aktų panaikinimo bei restitucijos taikymo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė R. V. ieškiniu prašo panaikinti antstolės V. Š. 2015 m. vasario 27 d. turto pardavimo iš varžytynių aktus Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) (2) (toliau aktus), taikyti restituciją ir jai grąžinti 4,1000 ha bei 14,3000 ha žemės sklypus (duomenys neskelbtini). Nurodo, kad antstolės veiksmai, kuriais buvo išvaržytas ieškovės turtas, yra neteisėti, nes antstolės 2014-08-13 ir 2014-10-13 patvarkymai buvo netinkamo turinio – nenurodyti kreditoriai ir kiek kam skolinga ieškovė, buvo pažeista išieškojimo iš ieškovės turto eilė, nebuvo išieškota iš ieškovės pajų, netaikytas įskaitymas, antstolė pažeidė Šiaulių apylinkės teismo 2014-11-10 ir 2015-03-27 nutartimis taikytas laikinąsias apsaugos priemones ir surašė turto pardavimo iš varžytynių aktus.
Atsiliepimas
Atsakovė antstolė V. Š. prašo ieškinį atmesti. Nurodo, kad turto pardavimo iš varžytynių aktai buvo surašyti jau negaliojant laikinosioms apsaugos priemonėms. Teigia, kad neegzistuoja nė vienas LR CPK 602 straipsnyje nustatytas pagrindas, dėl ko turto pardavimo iš varžytynių aktai galėtų būti pripažinti negaliojančiais. Tvirtina, kad sandorių negalima ginčyti vien tik formaliais pagrindais.
Atsakovas A. P. prašo ieškinį atmesti. Nurodo, kad vykdymo procesas vyko pagal įstatymus. Tvirtina, kad pareiškėjos argumentai yra nepagrįsti ir nesudaro pagrindo panaikinti turto pardavimo iš varžytynių aktų. Pažymi, kad ieškovės nurodyti antstolio 2014-08-13 ir 2014-10-13 patvarkymai nebuvo nuginčyti, yra teisėti ir pagrįsti. Teigia, kad išieškojimo iš ieškovės turto eilė nebuvo pažeista, nes buvo išieškoma iš įkeisto turto hipotekos kreditoriaus naudai, o išieškojimas iš ieškovės pajinių įnašų pagal įstatymus yra negalimas. Tvirtina, kad antstolė surašydama turto pardavimo iš varžytynių aktus teismo taikytų laikinųjų apsaugos priemonių nepažeidė.
Trečiasis asmuo AAS „BTA Baltic Insurance Company“ prašo ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad vykdant išieškojimą iš minėto turto antstolės veiksmai ne kartą buvo patikrinti teismuose procesine tvarka, todėl ieškovė piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis. Tvirtina, kad ieškovė žinojo, kad varžytynėse parduodamas turtas turi hipotekinį įkeitimą kreditoriaus naudai, todėl nepagrįstai kelia klausimą dėl išieškojimo eiliškumo. Ieškovės reikalavimas taikyti įskaitymą laikytinas teisiškai nepagrįstu, o teismų taikytos laikinosios apsaugos priemonės buvo panaikintos apeliacinės instancijos teisme.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
Iš vykdomosios bylos Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad vykdydama 2010-08-19 Šiaulių miesto apylinkės teismo hipotekos nutartį, kuria teismas nusprendė priverstinai iš varžytynių parduoti Pakruojo ūkininkų kredito unijai įkeistus žemės sklypus, atsakovė antstolė V. Š. 2014-11-12 įvykusiose varžytynėse pagal 2015-02-27 turto pardavimo iš varžytynių aktus Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) (2) atsakovui A. P. pardavė du – 4,1000 ha bei 14,3000 ha dydžio – žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini) (vykd. b., 2 tomas, 1–2, 43,49 b. l.).
Nagrinėjamoje byloje, ieškovės manymu, antstolės veiksmai, kuriais buvo išvaržytas ieškovės turtas, yra neteisėti.
Pagal CPK 602 straipsnio 1 dalį teismo patvirtintas turto pardavimo iš varžytynių, perdavimo išieškotojui, turto pardavimo be varžytynių aktas gali būti pripažintas negaliojančiu, kai: 1) buvo realizuotas skolininkui nepriklausantis turtas; 2) turtas parduotas asmenims, kurie neturėjo teisės dalyvauti varžytynėse; 3) kuris nors asmuo buvo neteisėtai pašalintas iš varžytynių proceso arba buvo neteisėtai atmesta kurio nors asmens pasiūlyta aukštesnė kaina; 4) turtas buvo parduotas anksčiau, negu buvo skelbimuose nurodytas pardavimo laikas; 5) buvo pažeista CPK 715 straipsnyje numatyta skolininko teisė; 6) turtas parduotas už kainą, mažesnę, negu ji turėjo būti nustatyta CPK 713 straipsnio 4 dalyje, 718 straipsnyje ir 722 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka.
Atsižvelgiant į prieš tai nurodytas aplinkybes, akivaizdu, jog teismo patvirtintas aktas gali būti pripažįstamas negaliojančiu tik išimtiniais atvejais, kadangi aktu yra sukuriama jo pardavimo (perdavimo išieškotojui) teisėtumo prezumpcija ir taip siekiama užtikrinti šalių, dalyvavusių vykdymo procese, teisinių santykių stabilumą, teisėtų interesų pusiausvyrą bei įgyvendinti vykdymo proceso operatyvumo principą.
Pažymėtina, kad ieškovė R. V. CPK 602 straipsnio pagrindu minėtų sandorių neginčija.
Ieškovė nurodė, kad antstolės 2014-08-13 ir 2014-10-13 patvarkymai (8–9, 10–11 b. l.) buvo netinkamo turinio – nenurodyti kreditoriai ir kiek kam skolinga ieškovė. Šiuo atveju nėra pagrindo nesutikti su atsakovų teiginiais, kad šie antstolės patvarkymai nebuvo nuginčyti, yra teisėti ir visiškai pagrįsti. Iš LITEKO sistemos duomenų matyti, kad ieškovė ginčijo minėtą 2014-10-13 antstolės patvarkymą, tačiau Šiaulių apygardos teismas 2015-04-07 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-376-375/2015 ir 2015-02-17 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-241-375/2015 konstatavo, kad antstolės patvarkymas dėl varžytynių yra teisėtas ir priimtas laikantis civilinio proceso reikalavimų. Taigi įsiteisėjusios teismo nutartys yra privalomos visiems, taip pat ir ieškovei (LR CPK 18 str.).
Ieškovės teiginiai, kad buvo pažeista išieškojimo iš jos turto eilė, yra nepagrįsti. Remiantis LR CPK 664 straipsnio 1 dalimi pirmąja eile išieškoma iš hipotekos ir įkeisto turto, jeigu išieškoma hipotekos kreditoriaus ar įkaito turėtojo naudai. Taigi įstatymų leidėjas nenustatė skolininko teisės nustatyti įkeisto ir iš varžytinių parduodamo turto eiliškumo tvarkos. Be to, minėtoje Šiaulių apygardos teismo 2015-04-07 nutartyje nurodyta, kad pareiškėjos žemės sklypai yra įkeisti Pakruojo ūkininkų kredito unijai ir areštuoti, o varžytinės paskelbtos siekiant vykdyti įsiteisėjusius teismo sprendimus. Iš LITEKO sistemos duomenų matyti, kad Šiaulių apygardos teismas 2014-12-01 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-1024-210/2014 atkreipė dėmesį į tai, kad teismas jau yra nurodęs, jog pirmiausia turi būti parduodamas įkeistas turtas.
Priešingai, nei teigia ieškovė, teismas konstatuoja, kad išieškojimas iš ieškovės pajų ir reikalavimų įskaitymas nėra galimi. Be to, minėtoje Šiaulių apygardos teismo 2014-12-01 nutartyje konstatuota, jog iš pareiškėjos pajinių įnašų išieškojimas negalimas. Pažymėtina, kad Kredito unijų įstatymo 39 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad pajinių įnašų išieškojimas iš kredito unijos narių yra negalimas. Taip pat ieškovė nepateikė jokių duomenų apie tai, kad ji turėtų ir būtų pateikusi antstolei vykdyti vykdomąjį dokumentą dėl priešpriešinių piniginių sumų, esančių toje pačioje išieškojimo eilėje, išieškojimo iš išieškotojo, todėl jokie įskaitymai tarp ginčo šalių nebuvo galimi (LR CPK 687 str.).
Ieškovės teiginiai, kad antstolė pažeidė Šiaulių apylinkės teismo 2014-11-10 ir 2015-03-27 nutartimis taikytas laikinąsias apsaugos priemones ir surašė minėtus turto pardavimo iš varžytynių aktus, yra nepagrįsti, nes neatitinka tikrųjų bylos aplinkybių. Iš LITEKO sistemos duomenų matyti, kad Šiaulių apygardos teismas 2015-02-17 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-241-375/2015 panaikino minėtą Šiaulių apylinkės teismo 2014-11-10 nutartį ir ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių netenkino. Iš LITEKO sistemos duomenų matyti, kad teismas sustabdė tik antstolės 2015-03-05 pranešimo galiojimą, kuriame ieškovė buvo informuota apie ginčo turto pardavimą iš jau įvykusių varžytynių (15–16, 17 b. l.), todėl tokia teismo taikyta laikinoji apsaugos priemonė neturėjo jokios reikšmės 2015-02-27 turto pardavimo iš varžytynių aktų surašymui ir jų galiojimui, kadangi tuo metu ginčo aktai jau buvo surašyti. Iš LITEKO sistemos duomenų matyti, jog Šiaulių apygardos teismas 2015-06-01 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-628-569/2015 panaikino minėtą Šiaulių apylinkės teismo 2015-03-27 nutartį ir ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių netenkino.
Esant šioms aplinkybėms ieškovės ieškinys yra nepagrįstas ir atmestinas.
Atmetus ieškinį, iš ieškovės priteistina atsakovui A. P. 1150,00 Eur už advokato darbą (45–56 b. l.), o valstybei 27,44 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (27 b. l.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 263 straipsniu, 265 straipsniu, 268–270 straipsniais, 279 straipsniu,
nusprendžia:
Ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovės R. V. (a. k. (duomenys neskelbtini)) atsakovui A. P. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 1150,00 Eur už advokato darbą ir valstybei 27,44 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant Šiaulių apygardos teismui.