- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-11-05
- Bylos Nr.
- e2A-683-330/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00974-2019-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Gintaras Pečiulis, Vigintas Višinskis
- Atsakovas
- K. J., V. K. D., A. D.
- Ieškovas
- A. B.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Viginto Višinskio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų K. J., V. K. D. ir A. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. B. ieškinį atsakovams K. J., V. K. D. ir A. D. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė A. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė iš atsakovų K. J., V. K. D. ir A. D. priteisti 57 967 Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių (toliau – JAV doleriai) skolą ir 5 proc. dydžio procesines palūkanas.
2. Ieškovė nurodė, kad 1999 m. liepos 9 d. buvo sudaryta rašytinė paskolos sutartis, pagal kurią V. J. pasiskolino iš ieškovės 57 967 JAV dolerių iki ieškovės pareikalavimo grąžinti skolą. 2018 m. birželio 19 d. ieškovė registruotu laišku skolininkei V. J. išsiuntė reikalavimą dėl pinigų grąžinimo, tačiau 2018 metų rugsėjo mėnesį ieškovė sužinojo, jog V. J. 2018 m. liepos 14 d. mirė. Ieškovė paaiškino, kad 2018 m. spalio 1 d. ji Vilniaus miesto 3-jam notaro biurui pateikė pareiškimą dėl V. J. įsiskolinimo. V. J. palikimą priėmę įpėdiniai – pagal ieškinį atsakovai – su skola nesutiko, todėl ieškovė kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo.
Atsiliepimas
3. Atsakovai K. J., V. K. D. ir A. D. atsiliepime su pareikštu ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad 1999 m. liepos 9 d. skolininkės V. J. vaikai jau buvo tokio amžiaus, kad atsimena tuo metu buvusius esminius įvykius ir apie jokią motinos paskolą iš ieškovės niekada nėra girdėję. V. J. įpėdiniai V. K. D. ir A. D. 1999 m. liepos 9 d. gyveno kartu su motina V. J. Vilniuje, šeimos bute, tuo metu nuolat buvo jaučiamas pinigų stygius, nepriteklius, todėl jei motina būtų pasiskolinusi nurodytą sumą pinigų, tai šeima neabejotinai būtų pajutusi finansinės būklės pagerėjimą. Atsakovų teigimu, ieškovės nurodomo 2018 m. birželio 19 d. registruotu laišku išsiųsto reikalavimo dėl negrąžintų pinigų V. J. negavo, nes nuo 2018 metų gegužės mėnesio iki mirties V. J. gydėsi Klaipėdos universitetinėje ligoninėje, onkologijos-chemoterapijos skyriuje. Atsakovai nurodė, kad pateiktame skolos dokumente neužfiksuotas pinigų perdavimas, kad ieškovė teismui jokių įrodymų apie pinigų perdavimą nepateikė. Atsakovų aiškinimu, V. J. ir ieškovė negalėjo sudaryti paskolos sutarties, kurios dalykas buvo ne litai, o JAV doleriai. Atsakovų įsitikinimu, tariama paskola nebuvo užtikrinta turto įkeitimu, todėl tai pagrindžia faktą, kad paskolos sutartis nebuvo sudaryta. Pasak atsakovų, ieškovė praleido trijų mėnesių terminą pareikšti reikalavimą teisme, be to, tiesiogiai palikimą priėmusiems asmenims nepareiškė jokio reikalavimo, pirmą kartą dėl 57 967 JAV dolerių sumos įpėdiniai – atsakovai – sužinojo 2019 m. balandžio 29 d., t. y. praėjus terminui kreditorių reikalavimams pareikšti, per beveik dvidešimties metų laikotarpį (nuo 1999 metų), kol skolininkė buvo gyva, ieškovė nei karto nereikalavo grąžinti skolą. Atsakovai, be kita ko, prašė taikyti ieškinio senaties terminą ir ieškovės reikalavimus atmesti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. lapkričio 28 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai – ieškovei priteisė iš atsakovų po 19 322,33 JAV dolerių skolą eurais pagal JAV dolerio ir euro kursą, galiojantį faktinę skolos mokėjimo dieną, ir 5 proc. dydžio procesines palūkanas.
5. Remdamasis teismų praktikos išaiškinimais, teismas konstatavo, kad V. J. pasirašytame skolos dokumente įrašas „pasiskolinu“ lingvistine prasme aiškintinas kaip pinigų gavimo faktas, o įrašas „pareikalavus grąžinsiu“ suponuoja išvadą, jog yra prisiimamas įsipareigojimai grąžinti tai, kas, labai tikėtina, buvo gauta dokumento pasirašymo metu. Teismo įsitikinimu, tokią išvadą pagrindžia byloje nustatytos aplinkybės, jog ieškovę ir V. J. bei jos sutuoktinį V. R. D. jau ir anksčiau siejo prievoliniai santykiai, kuriems esant prisiimti įsipareigojimai buvo įvykdyti. Teismo vertinimu, ieškovės teiginius apie jos bičiuliškus, pasitikėjimu grįstus santykius su V. J. patvirtina 1994 m. vasario 17 d. įgaliojimas, kuriuo ieškovė įgaliojo V. J. savo nuožiūra parduoti ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausantį namą, gauti pinigus, reikalui esant ieškovės vardu atidaryti sąskaitą ir kt. Teismas nustatė, kad ieškovė iš pradžių skolindavo prievolės įvykdymą užtikrinant įkeitimu, o kai paskola buvo grąžinta – vėliau ieškovė skolino be prievolės užtikrinimo, todėl teismas sutiko su ieškovės paaiškinimais, kad paskolos raštelis buvo pasirašytas be notarinio patvirtinimo ir prievolės įvykdymas nebuvo užtikrintas įkeitimu. Remdamasis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašu, teismas nustatė, kad V. J. kartu su sutuoktiniu turėjo ne vieną nekilnojamojo turto objektą, kurie buvo perkami, parduodami, mainomi ar parduodami iš varžytynių. Teismo vertinimu, šios aplinkybės iš dalies patvirtina V. J. poreikį skolintis pinigų, be to, buvo skolinamasi ir iš kitų kreditorių.
6. Teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovų teiginius dėl ieškinio senaties termino praleidimo. Teismas nurodė, kad skolininkas privalo įvykdyti prievolę per septynias dienas nuo tos dienos, kurią kreditorius pareikalavo prievolę įvykdyti, jei prievolės įvykdymo terminas nenustatytas arba apibrėžtas pareikalavimo momentu. Ieškovė pareikalavo prievolę įvykdyti 2018 m. birželio 19 d., todėl teismas sprendė, kad bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo šios datos ir nėra praleistas. Teismas nustatė, kad pareiškimas dėl V. J. įsiskolinimo ieškovei Vilniaus miesto 3-jam notaro biurui buvo pateiktas 2018 m. spalio 1 d., skolininkė V. J. mirė 2018 m. liepos 14 d., tad terminas kreditorių reikalavimams pareikšti nebuvo praleistas, nes baigėsi tik 2018 m. spalio 14 d.
7. Teismas pažymėjo, kad priėmus palikimą pagal teismo antstolio sudarytą turto apyrašą, už palikėjo skolas įpėdiniai atsako paveldėtu turtu, todėl pagal pareikštą ieškinio reikalavimą atsakovai atsako lygiomis dalimis.
8. Teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovų argumentus, kad paskolos sutartis negalėjo būti sudaryta dėl paskolos kitokia valiuta nei litai. Pažymėjo, kad kreditavimas užsienio valiuta, nesilaikant teisės aktais nustatytos operacijų atlikimo užsienio valiuta tvarkos, nepaneigia paskolinių santykių esmės – pinigų perdavimo kitam asmeniui nuosavybėn fakto su įsipareigojimu juos grąžinti, todėl negali būti laikomas prievolės grąžinti paskolą pasibaigimo pagrindu.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
9. Atsakovai K. J., V. K. D. ir A. D. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliantai prašo bylą apeliacine tvarka nagrinėti žodinio proceso tvarka. Kartu su apeliaciniu skundu apeliantai pateikė naujus įrodymus, kuriuos prašo priimti ir ištirti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:
9.1. Teismas neįvertino aplinkybės, kad atsakovai palikimą priėmė pagal apyrašą, tačiau teismas priėmė sprendimą priteisti iš atsakovų skolą lygiomis dalimis visa apimtimi, neribojant jų atsakomybės paveldėtu turtu.
9.2. Teismas neteisingai aiškino bei taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias paskolos sandorio formą ir galiojusias skolos raštelio sudarymo metu, netinkamai taikė teismų praktikos išaiškinimus. Pagal tuo metu galiojusį reglamentavimą (iki 2001 m. liepos 1 d. galiojusio Civilinio kodekso 45 straipsnio 2 dalis) sandorius, sudaromus rašytine forma, turėjo pasirašyti juos sudarą asmenys, o šiuo atveju paskolos raštelis ieškovės nepasirašytas. Tik naujojo CK 6.871 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Jokių kitokių įrodymų, patvirtinančių pinigų perdavimo faktą, ieškovė nepateikė. Teismas nesiaiškino, kodėl tariamos skolos raštelis ieškovės nepasirašytas, netikrino ieškovės valios perduoti pinigus ir pinigų perdavimo fakto, nevertino ir nesiaiškino subjektyvios šalių valios, iš esmės nesiaiškino realiai susiklosčiusių santykių tarp šalių, neatliko jų teisinio kvalifikavimo.
9.3. Teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, neatskleidė bylos esmės, netyrė jokių faktinių pinigų perdavimo aplinkybių ir dėl to neteisingai išnagrinėjo bylą.
9.4. Paskolos sutarties sudarymas yra fakto klausimas. Nagrinėjamu atveju asmuo, pasirašęs skolos raštelį, yra miręs, todėl išsamiau bei geriau būtų pasirengta bylos nagrinėjimui, jei teismas skirtų parengiamąjį teismo posėdį. Pasirengimas nagrinėti bylą paruošiamųjų dokumentų būdu sukliudė teismui tinkamai pasiruošti bylos išnagrinėjimui, teisingai bei visapusiškai išspręsti ginčą.
9.5. Teismas nepagrįstai atsisakė iškviesti ir apklausti liudytoją E. L., kuri pažinojo tiek ieškovę, tiek atsakovų motiną V. J., žinojo apie jų piniginius reikalus, o tai yra akivaizdus atsakovų teisės gintis nuo pareikšto reikalavimo pažeidimas, sudarantis pagrindą išvadai dėl išankstinio teismo įsitikinimo.
9.6. Teismas neįvertino tos aplinkybės, kad sutartys dėl kitų paskolų suteikimo buvo ne tik sudarytos įstatymo reikalaujama rašytine forma, bet ir patvirtintos notariškai. Taigi ieškovė žinojo, kokia forma turi būti sudaryta paskolos sutartis, žinojo, kaip užsitikrinti paskolos grąžinimą. Ieškovė teisme patvirtino, kad nurodytos paskolos pagal notariškai patvirtintas sutartis buvo grąžintos, nors ir pavėluotai. Šios aplinkybės pagrindžia, kad raštelis, kurio pagrindu prašoma priteisti skolą, nebuvo šalims įprasta praktika.
9.7. Paskolos raštelyje nurodyta, kad reikalavimą dėl skolos grąžinimo turi teisę reikšti ir ieškovės sūnus V. B., tačiau tenkinant ieškinį nebuvo patikrinta aplinkybė, ar tas asmuo jau nebuvo pareiškęs reikalavimo pagal šį raštelį ir ar šis klausimas tarp jų nėra išspręstas.
9.8. Byloje nėra teismo sprendime nurodytų Nekilnojamojo turto registro išrašų. Teismas neinformavo šalių, kad sprendžiant bylą bus naudojami tokie įrodymai, kurie nebuvo pridėti prie bylos, atsakovai apie tai sužinojo tik teismui paskelbus sprendimą. Visi įrodymai, kuriais remiamasi teismo sprendime, turi būti ištirti teismo posėdyje, suteikta teisė šalims dėl jų pasisakyti bei pateikti kitus paneigiančius ar patvirtinančius įrodymus. Teismas savo iniciatyva įrodymus renka pasirengimo nagrinėti bylą metu, o ne išėjęs į pasitarimų kambarį priimti sprendimo.
9.9. Teismas nepasisakė ir nevertino realaus pinigų perdavimo fakto. Ieškovės paaiškinimai teismo posėdžio metu apie pinigų perdavimo faktą kelia pagrįstų abejonių ir neatskleidžia, kodėl raštelyje nurodyta tokia neįprasta 57 967 JAV dolerių suma ir kaip ji buvo apskaičiuota. Kartu su apeliaciniu skundu pateikti liudytoja prašytos apklausti E. L. paskaičiavimai parodo, kad pasirašant ieškovės pateiktą raštelį, 57 967 JAV dolerių suma nebuvo perduota ir paskolinta, o tiesiog priskaičiuota kaip palūkanos nuo pagrindinės 20 000 JAV dolerių (80 000 Lt) paskolos sumos. Prie skundo pridėta E. L. ir ieškovės pokalbio įrašo stenograma paneigia teismo teiginį, kad esą nėra pagrindo kritiškai vertinti ieškovės paaiškinimų, jog ieškovę ir V. J. siejo bičiuliški santykiai.
9.10. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 1997 m. rugpjūčio 5 d. pažyma apie ieškovės brangų turtą įsigijusio asmens turto deklaravimą patvirtina, kad suteiktas paskolas ieškovė deklaruodavo. Šioje byloje nėra pateikta duomenų, kad ieškovė būtų deklaravusi 57 967 JAV dolerių sumos paskolinimą V. J..
Atsiliepimas
2. Ieškovė A. B. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo atsakovų skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
10.1. Nėra pagrindo tenkinti apeliantų prašymo dėl naujų įrodymų priėmimo, nes įrodymai galėjo būti teikti pirmosios instancijos teisme. Atsakovų teikiami įrodymai kelia abejonių dėl jų autentiškumo ir patikimumo, prašoma priimti tik vienos neva objektyvios liudytojos saugomus rašytinius įrodymus, kurie ginčo šalims jokios tiesioginės įtakos neturi ir su nagrinėjama civiline byla nėra susiję.
10.2. Iš paskolos raštelio originalo teksto aiškiai matyti, jog pinigai buvo perduoti. Paskolos raštelio tekstas yra rašytas apeliantų motinos ranka. V. J. ir jos sutuoktinis visada skolą grąžindavo, o dėl to niekada nekildavo jokių problemų. Būtent dėl šios priežasties ieškovė pasitikėjo ir ne pirmą kartą sudarė paskolos sutartį, perduodama grynuosius pinigus.
10.3. Teismas pagrįstai netenkino atsakovų prašymo dėl E. L. kvietimo liudytoja, kuri, nors ir buvo viena iš geriausių ieškovės draugių, inicijavo ikiteisminį tyrimą siekiant išvengti paskolos grąžinimo, tačiau ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, o skola priteista ieškovės naudai. E. L. apie sutarties sudarymo aplinkybes nieko žinoti negali, nes nedalyvavo sutarties sudarymo metu.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
3. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka
4. Atsakovai apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
5. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal bendrąją bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklę, įtvirtintą CPK 321 straipsnio 1 dalyje, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. CPK 322 straipsnyje įtvirtinta teismo diskrecijos teisė skirti apeliacinio skundo nagrinėjimą žodinio proceso tvarka tais atvejais, kai teismas pripažįsta, jog žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Pažymėtina, kad šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas.
6. Įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo, atsiliepimo į jį argumentus, teisėjų kolegija nustatė, kad nagrinėjamu atveju nėra jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių atsakovų apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Atsakovai, prašydami bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, taip pat nenurodė jokių išskirtinių bylos aplinkybių, dėl kurių turėtų būti daroma išimtis ir byla apeliacine tvarka nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Byloje nėra tiriamos tokios faktinės aplinkybės bei nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teismui, išdėstytais procesiniuose dokumentuose, iš jų ir apeliaciniame skunde bei atsiliepime į apeliacinį skundą.
7. Pabrėžtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. apeliantams buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją, taip pat apeliantai buvo atstovaujami profesionalaus teisininko – advokato. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija netenkina apeliantų prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka.
8. Apeliantai kartu su skundu pateikė naujus įrodymus: VĮ ,,Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registro išrašus, antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, palūkanų paskaičiavimo raštelį, teismo eksperto išvadą ir pokalbio garso įrašo stenogramą, paveldėjimo liudijimą, kuriuos prašo pridėti prie bylos ir ištirti.
9. Naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, ar vėlesnis įrodymo pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, taip pat atsižvelgti į prašomo pridėti naujo įrodymo įtaką šalių ginčui išspręsti.
10. Atsižvelgdama į tai, kad naujais įrodymais – VĮ ,,Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registro išrašais, antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu, palūkanų paskaičiavimo rašteliu, paveldėjimo liudijimu grindžiami atsakovų apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, susiję su byloje įrodinėjamomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija daro išvadą, jog objektyvi būtinybė pateikti šiuos naujus įrodymus iškilo apeliacinės instancijos teisme, todėl naujus įrodymus priima ir vertina kartu su kitais byloje esančiais kitais įrodymais.
11. Teisėjų kolegija atsisako priimti teismo eksperto išvadą ir pokalbio garso įrašo stenogramą. CPK 177 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, jog yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. CPK 177 straipsnio 2 dalyje išvardytos įrodinėjimo priemonės: šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai, liudytojų parodymai, rašytiniai įrodymai, daiktiniai įrodymai, apžiūrų protokolai, ekspertų išvados, nuotraukos, vaizdo ir garso įrašai, padaryti nepažeidžiant įstatymų, ir kitos įrodinėjimo priemonės. Pagal kasacinio teismo praktiką įrodinėjimo priemonės leistinumas suprantamas kaip informacijos, sudarančios įrodymų turinį, gavimas nepažeidžiant įstatymų nustatytos tvarkos. Vertinant garso įrašo, kaip įrodinėjimo priemonės, leistinumą, visų pirma turi būti vertinama, ar šis įrodymas buvo gautas nepažeidžiant subjektų, užfiksuotų įraše, teisių ir interesų, jų teisės į privatų gyvenimą, atsižvelgiama į įrašo padarymo aplinkybes, fiksavimo būdą, priemones ir pan. Apie tai, ar garso įrašas yra leistina įrodinėjimo priemonė, turi būti sprendžiama individualiai kiekvienoje konkrečioje byloje, atsižvelgiant į įrašo padarymo aplinkybes, fiksavimo būdą, priemones ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-685/2013; 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-302/2010 ir kt.).
12. Teismų praktikoje garso įrašas pripažintas leistina įrodinėjimo priemone tuo atveju, kai šalis siejo paskolos santykiai, skolininkas skolą yra grąžinęs, tačiau kita šalis šios aplinkybės nepripažįsta. Garso įrašo darymas to ginčo teisiškai reikšmingoms aplinkybėms teisingai nustatyti, kai pokalbyje dėl skolos grąžinimo dalyvauja abi sandorio šalys, teismų jurisprudencijoje pripažįstamas teisėtu įrodymų rinkimu, nes dviejų privačių asmenų civilinio ginčo aplinkybės nelaikytinos šių asmenų privataus gyvenimo aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-412/2010; 2017 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-372-969/2017 ir kt.).
13. Nagrinėjamu atveju garso įrašas, kurio stenograma pateikiama su apeliaciniu skundu, padarytas privačiam asmeniui nežinant, užduodant provokuojančius klausimus, be to, garso įrašas padarytas ne tarp byloje dalyvaujančių asmenų ar asmenų, sudariusių paskolos sutartį. Apeliantai nenurodo ir nepaaiškina, kodėl, anot jų, 2000 m. rugsėjo 8 d. darytas garso įrašas nebuvo pateiktas pirmosios instancijos teisme. Pačiame garso įraše, kaip nurodyta stenogramoje, yra daug neaiškių vietų, neatskiriami balsai. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad šios nutarties 19 punkte įvardinti skundo priedai – eksperto išvada ir garso įrašo stenograma neatitinka įrodymų leistinumo požymių, todėl atsisako juos priimti.
Dėl paskolinių teisinių santykių
14. Apeliantai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad skolos dokumente (paskolos raštelyje) nurodytų pinigų skolininkė negavo. Apeliantų įsitikinimu, teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias paskolų sutarčių sudarymą, nepagrįstai vadovavosi šiuo metu galiojančio Civilinio kodekso (toliau – 2000 m. CK) normomis, nukrypo nuo teismų praktikos išaiškinimų, neteisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, neatsižvelgė į jų visumą, padarė kitus procesinių teisės normų pažeidimus, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Ieškovės pateiktas paskolos raštelis nėra pasirašytas ieškovės – paskolos davėjos, todėl, pasak apeliantų, negali būti laikomas rašytinės formos reikalavimus atitinkančia paskolos sutartimi pagal jos sudarymo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus, nes juo neįrodytas nei pinigų perdavimo faktas, nei paskolos gavimas. Teisėjų kolegija tokius apeliantų teiginius atmeta kaip nepagrįstus.
15. Ieškovė savo reikalavimą kildina iš paskolos sutarties, kuri buvo sudaryta 1999 m. liepos 9 d., t. y. galiojant 1964 m. CK 291-295 straipsnio normoms, reglamentavusioms reikalavimus paskolos sutarčiai. CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad 2000 m. CK taikomas civiliniams teisiniams santykiams, atsirandantiems jam įsigaliojus, išskyrus šiame įstatyme nustatytas išimtis. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad, esant civiliniams teisiniams santykiams, atsiradusiems iki 2000 m. CK įsigaliojimo, šis CK taikomas toms teisėms ir pareigoms bei teisinėms situacijoms, kurios atsiranda jam įsigaliojus, taip pat toms teisėms ir pareigoms, kurios nors ir atsirado iki šio kodekso įsigaliojimo, bet įgyvendinamos jam įsigaliojus. 2000 m. CK normų taikymas prievoliniams santykiams detalizuotas CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 41 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad tais atvejais, kai prievoliniai teisiniai santykiai atsirado iki 2000 m. CK įsigaliojimo, šis kodeksas taikomas toms teisėms ir pareigoms, kurios atsiras jam įsigaliojus (2 dalis); jeigu sutartinė prievolė vykdoma įsigaliojus 2000 m. CK, jos vykdymą reglamentuoja šio kodekso normos (3 dalis). Kadangi ieškovė pinigų grąžinimo pareikalavo 2018 m., tai ginčui dėl paskolos grąžinimo spręsti taikytinos 2000 m. CK normos.
16. Pagal CK 6.870 straipsnio 1 dalį paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Reikia pažymėti, kad 1964 m. CK 291 straipsnio 1 dalyje apibrėžta nors ir ne visiškai identiška, tačiau savo esme tokia pati paskolos sutarties samprata. Tam, kad tarp šalių atsirastų teisiniai paskolos santykiai, turi egzistuoti du juridinę reikšmę turintys faktai: 1) paskolos dalyko (pinigų) perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn; 2) paskolos gavėjo įsipareigojimas tokią pat pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2012 ir kt.).
17. Ieškovės pateiktame skolos raštelyje skolininkės V. J. parašyta: ,,pasiskolinu 57 967 JAV dolerių“ iš ieškovės (aiškiai formuluojamas pinigų gavimo faktas) ir nurodoma, kad ,,pareikalavus grąžinsiu“ (aiškiai apibrėžtas įsipareigojimas gaunamą sumą grąžinti ieškovei pareikalavus). Vadinasi, kaip teisingai sprendė pirmosios instancijos teismas, iš skolos raštelio turinio matyti, kad jame pakankamai aiškiai nurodytos abi paskolos sutarčiai būtinos sąlygos (pinigų perdavimas ir įsipareigojimas juos grąžinti), todėl darytina išvada, kad ieškovė ir V. J. sudarė paskolos sutartį (CPK 185 straipsnis).
18. Apeliantų aiškinimu, šiame skolos raštelyje nėra išreikštos paskolos davėjos valios perduoti pinigus, taip pat nėra ieškovės parašo, todėl nėra pagrindo teigti, kad pinigai buvo perduoti. Atsakovai tvirtina, kad šiame paskolos raštelyje yra fiksuotos ieškovės vienašališkai priskaičiuotos palūkanos už anksčiau suteiktas paskolas. Teisėjų kolegija pažymi, kad sutartinių teisinių santykių kvalifikavimui visų pirma būtina nustatyti tikrąjį sutarties turinį, t. y. sutartį išaiškinti. Pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 45 straipsnį 2000 m. CK šeštosios knygos XIV skyriaus normos dėl sutarčių aiškinimo, nepaisant jų sudarymo momento, taikomos ir toms sutartims, kurios galioja įsigaliojus šiam kodeksui. Pagrindinės sutarčių aiškinimo taisyklės išdėstytos CK 6.193 straipsnyje. Aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu (CK 6.193 straipsnio 1 dalis). Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes (CK 6.193 straipsnio 2dalis). Aiškinant sutartį taip pat turi būti atsižvelgiama į kitas reikšmingas aplinkybes (CK 6.193 straipsnio 5 dalis). Teismui taikant įstatyme išdėstytus ir teismų praktikoje pripažintus sutarčių aiškinimo būdus turi būti kiek įmanoma tiksliau išaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-128/2010; 2010 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-151/2010; kt.). Kasacinio teismo praktikoje dėl sutarčių aiškinimo taisyklių taip pat pasisakyta, kad, aiškinant sutartį, pirmiausia nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai (CK 6.193 straipsnio 1 dalis), derinant subjektyvų sutarties aiškinimo principą su jo teksto lingvistine analize. Šalims aiškinant savo ketinimus pagal sutartį ir nesant galimybės juos nustatyti taikant subjektyvų sutarties aiškinimo būdą, prioritetas teiktinas pažodiniam sutarties teksto aiškinimui, kaip objektyviausiai atspindinčiam tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290/2007 ir kt.).
19. Analizuojamu atveju, kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo turinio, priešingai nei teigia apeliantai, spręsdamas ginčą teismas sutarties aiškinimui ir tikriesiems šalių ketinimams atskleisti įvertino visas aktualias aplinkybes, aiškino tiek sutarties (paskolos raštelio) turinį, tiek vertino kitus šalių pateiktus įrodymus – paskolos davėjos ir paskolos gavėjos bei jos sutuoktinio tarpusavio santykius, ilgalaikę skolinimosi praktiką, tarpusavio prievolių vykdymo ir įsipareigojimų laikymosi aspektus ir kt. Nepagrįsti apeliantų teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą rėmėsi išimtinai skolos raštelio turiniu ir vertino tik vieną jo punktą – dėl įsipareigojimo grąžinti pinigus, taip vienam įrodymui esą suteikdamas išskirtinę įrodomąją galią.
20. Civiliniame procese galioja rungimosi principas, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai). Apeliantai, teigdami, kad tikrieji šalių ketinimai buvo ne sudaryti paskolos sutartį, kaip kad nurodyta skolos raštelyje ir kaip aiškina ieškovė, o įteisinti palūkanas pagal anksčiau suteiktas paskolas, jokių patikimų įrodymų tam nepateikė. Apeliantai kartu su apeliaciniu skundu pateikė paskolos sutarties šalių pažįstamos E. L. atliktus skaičiavimus (taip teigia apeliantai), kuriuose esą užfiksuoti faktai, susiję su ginčo paskolos davėjos ir gavėjos piniginiais santykiais bei įrodantys apeliantų teiginius dėl aplinkybių apie palūkanų už paskolas priskaičiavimą. Tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliantų teiginiais. Visų pirma, šie palūkanų (pasak apeliantų) skaičiavimai yra atlikti asmens, kuris nebuvo nei byloje nagrinėjamų teisinių santykių šalimi, nei dalyvavo sudarant paskolos sutartį, taigi nei kreditoriaus, nei skolininko atstovo; byloje nėra duomenų, kad ieškovė ar paskolos gavėja būtų kokiu nors būdu pavedusi šiam asmeniui atlikti tokio pobūdžio skaičiavimus ir (ar) kitaip fiksuoti ne tik su pačios E. L. asmeninėmis, bet ir su kitų asmenų piniginėmis prievolėmis susijusias aplinkybes. Antra, tokie skaičiavimai, kaip teikiami nauji įrodymai, kelia abejonių dėl jų patikimumo ir pagrįstumo, nes nėra aišku, kada ir kokiu pagrindu šie skaičiavimai buvo atlikti. Akivaizdu, kad pateiktas skaičiavimų raštelis, kurio nei sudarytojas, nei turinys nėra patvirtinti jokiais patikimais įrodymais, negali būti laikomas pagrindžiančiu asmens (skolininko) tikrąsias prievoles ar apeliantų teiginius dėl skolos raštelio kitokios prasmės (CPK 185 straipsnis).
21. Įvertinus visas aktualias šios bylos aplinkybes, vien tai, kad, pasak apeliantų, paskolos sutartis nepasirašyta ieškovės ar skolos raštelyje įrašyta neapvali paskolos suma, savaime nepaneigtų pinigų perdavimo fakto net ir tuo atveju, jei būtų įrodyta, kad šalių susitarimas dėl pinigų skolinimo buvo sudarytas turint tikslą sumokėti palūkanas už anksčiau suteiktas paskolas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad sutarties laisvės principas, kuris civilinėje teisėje galiojo ir iki jo apibrėžimo 2000 m. CK 6.156 straipsnyje, leido šalims laisva valia sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas. Pagal 1964 m. CK 40 straipsnio 1 dalį, dabar galiojančio 2000 m. CK 1.63 straipsnio 1 dalį sandoriais laikomi asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas. Taigi nesant įstatymo nustatyto draudimo šalims susitarti raštu, ta aplinkybė, jog kai kurios kitos paskolos sutartys buvo sudaromos dalyvaujant notarui ir prievolių įvykdymą papildomai užtikrinant kitomis priemonėmis, priešingai nei teigia apeliantai, nereiškia, kad šalys negali susitarti ir sudaryti kitokio pobūdžio susitarimų, įskaitant ir tuos, kuriais prisiimami skoliniai įsipareigojimai. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo ieškovę ir paskolos gavėją siejusius teisinius santykius kaip šalių sudarytą susitarimą dėl paskolos.
Dėl apeliantų nurodytų procesinės teisės normų pažeidimų
22. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo pareigą nustatančių ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių procesinės teisės normų reikalavimus, neatskleidė bylos esmės ir todėl neteisingai išsprendė bylą. Teisėjų kolegija atmeta šiuo argumentus kaip nepagrįstus.
23. Apeliantų įsitikinimu, atsižvelgiant į tai, kad paskolos sutarties sudarymas yra fakto klausimas, o raštelį pasirašęs asmuo yra miręs, išsamiau bei geriau būtų buvę pasirengta bylos nagrinėjimui skiriant parengiamąjį teismo posėdį, o ne paruošiamųjų dokumentų būdu. Be to, apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas, netenkinęs jų prašymo kviesti liudytoją, atskleidė savo išankstinį nusistatymą.
24. Pasirengimo bylų nagrinėjimui teisme stadijos paskirtis – galutinai suformuluoti ieškinio dalyką, išsiaiškinti šalių nuomonę dėl įrodymų, sudaryti sąlygas, kad byla būtų išnagrinėta jau pirmame teismo posėdyje. Pasirengimą bylų nagrinėjimui teisme reglamentuoja CPK XIV skyriaus pirmasis skirsnis. Pradiniai teismo veiksmai priėmus ieškinį aptarti CPK 225 straipsnyje. Pagal nurodyto straipsnio 7 punktą, atlikus šio straipsnio 1–6 punktuose nurodytus konkrečioje byloje reikalingus veiksmus ir gavus atsakovo bei trečiųjų asmenų atsiliepimus į ieškinį ar pasibaigus jų pateikimo terminui, parenkamas pasirengimo nagrinėti bylą teisme būdas – parengiamojo teismo posėdžio ar paruošiamųjų dokumentų būdu. Tais atvejais, kai teismas mano, kad papildomi pasirengimo nagrinėti bylą veiksmai nereikalingi, priima CPK 232 straipsnyje nurodytą nutartį skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje. Tai reiškia, kad tam tikrais atvejais gali būti neskiriamas nei parengiamasis teismo posėdis, nei taikomas pasirengimas paruošiamųjų dokumentų būdu. Kiekvienu atveju dėl pasirengimo būdo sprendžia bylą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į konkrečias aplinkybes. Pagrindinis kriterijus, sprendžiant šį klausimą (skirti parengiamąjį teismo posėdį, nustatyti pasirengimą paruošiamųjų dokumentų būdu arba iš karto skirti teismo posėdį) – ar taip bus garantuotas pasirengimo greitumas ir jo išsamumas. Greitas ir išsamus pasirengimas nagrinėti bylą teismo posėdyje lemia viso teismo proceso operatyvumą ir reiškia tinkamą proceso koncentracijos bei ekonomiškumo principo (CPK 7 straipsnis) įgyvendinimą, atitinka vieną civilinio proceso tikslų – kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių (CPK 2 straipsnis). Kiek įmanoma greitesnio bylos išnagrinėjimo siekis turi būti derinamas su pagrindiniu proceso tikslu – teisingai išspręsti šalių ginčą.
25. Nagrinėjamu atveju apeliantai teisingai nurodo, kad mirus vienai iš paskolos sutarties šalių ir reikalaujant skolos priteisimo iš tos šalies turto paveldėtojų, kuriems, akivaizdu, nėra ir negali būti žinomos visos su tuo susijusios aplinkybės, įrodinėjimo procesas yra apsunkintas. Visgi, visi ginčai teisme nagrinėjami laikantis CPK nustatytų taisyklių, pagal reglamentuotą įrodinėjimo procesą. Kaip nurodyta šios nutarties 32 punkte, kiekvienu atveju dėl pasirengimo būdo sprendžia bylą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, faktines šios bylos aplinkybes, neturi pagrindo išvadai, kad apeliantų pateikti argumentai dėl normų, reguliuojančių pasirengimą bylą nagrinėti teismo posėdyje pažeidimo, galėjo lemti neteisingą ginčo išsprendimą. Ginčas byloje kilo tarp paskolos davėjos ir paskolos gavėjos įpėdinių (ne tarp tikrųjų prievolinio santykio pagal sutartį šalių), todėl nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo pasirinktas pasirengimo nagrinėti bylą ir jos nagrinėjimo būdas neatitiko proceso tikslų ir prieštaravo jo principams.
26. Atmestini apeliantų motyvai, susiję su pirmosios instancijos teismo atsisakymu tenkinti atsakovų prašymą teismo posėdyje apklausti liudytoją E. L., o taip pat su teismo sprendime nurodytais, bet, pasak apeliantų, bylos nagrinėjimo metu neištirtais Nekilnojamojo turto registro duomenimis apie skolininkės V. J. ir jos sutuoktinio turėtą turtą ir sudarytus sandorius. Apeliantai kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus, susijusius su E. L. paaiškinimais apie suteiktas paskolas, apeliantai išdėstė su tuo susijusius argumentus. Apeliantai taip pat išsamiai pasisakė dėl paminėtų Nekilnojamojo turto registro duomenų, pateikė jų argumentus pagrindžiančius įrodymus, kurie vertinti apeliacinės instancijos teisme.
27. Įvertinusi apskųsto sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, ištyrusi faktinius bylos duomenis, teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Kaip matyti iš apskųsto sprendimo teksto, pirmosios instancijos teismas vertino šalių pateiktus įrodymus, pasisakė iš esmės dėl visų šalių argumentų, taipogi ir dėl atsakovų esminių argumentų, siejamu su paskolos sutarties dalyko perdavimu. Apeliantai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nepagrindžia teiginių, jog teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Apeliantai iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Nesant duomenų, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apeliantų nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik apeliantų nurodytais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą, kuris nėra palankus atsakovams, nesudaro pagrindo konstatuoti tokių požymių ar faktų buvimo.
Dėl materialinės teisės normų, nustatančių įpėdinių atsakomybės apimtį
28. Apeliantai apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai skolą iš atsakovų priteisė lygiomis dalimis visa apimtimi, neribojant jų atsakomybės paveldėtu turtu. Teisėjų kolegija su šiuo apeliantų argumentu sutinka.
29. CK 5.53 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad įpėdinis, priėmęs palikimą pagal antstolio sudarytą turto apyrašą, už palikėjo skolas atsako tik paveldėtu turtu. Kasacinis teismas yra pateikęs išaiškinimą, kad ši CK 5.53 straipsnio 1 dalies nuostata aiškintina taip,jog įpėdinių atsakomybė už palikėjo skolas ribojama konkrečiu paveldėtu turtu, kreditorių reikalavimai gali būti tenkinami tik iš paveldėto turto, o ne iš paveldėto turto vertės, t. y. jie negali būti tenkinami iš asmeninio įpėdinių turto, nors ir neviršijant paveldėto turto vertės; įpėdiniai savo asmeniniu turtu neatsako už palikėjo skolas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-433/2014).
30. Byloje nustatyta, kad atsakovai palikimą po palikėjos V. J. mirties priėmė pagal turto apyrašą, tačiau pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą ir priteisdamas skolą ieškovei, įpėdinių atsakomybę ribojančios taisyklės sprendime neužfiksavo. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šią aplinkybę, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinė dalis turi būti patikslinama, ją papildant nurodymu, kad iš kiekvieno atsakovo priteista palikėjo skolos dalis gali būti išieškomas tik iš jų paveldėto palikėjo turto.
Dėl procesinės bylos baigties
31. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, reikiamai paskirstė įrodinėjimo pareigą, išvadas grindė bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais, todėl ginčą išsprendė iš esmės teisingai. Šios teisinės išvados pagrindu atsakovų apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, ji papildant nurodymu dėl atsakovų prievolės ribojimo paveldėtu turtu.
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
32. CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atmetus atsakovų apeliacinį skundą, ieškovei atlygintinos jos turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme. Ieškovės pateiktas prašymas ir dokumentai patvirtina, kad ieškovė patyrė 450 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimu. Prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą nurodyto maksimalaus dydžio (8.11 punktas), todėl priteisiamos ieškovės naudai iš apeliantų lygiomis dalimis.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Papildyti teismo sprendimo rezoliucinę dalį nurodymu, kad šiuo sprendimu iš atsakovų V. K. D., A. D. ir K. J. priteistų ieškovei A. B. skolos sumų išieškojimas turi būti vykdomas tik iš paveldėto V. J. turto.
Priteisti ieškovei A. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovų V. K. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) A. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir K. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 150 Eur (po vieną šimtą penkiasdešimt eurų) iš kiekvieno bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą.