Šiaulių apygardos teismo nutartis, 2A-244-357/2020

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2020-04-22
Bylos Nr.: 2A-244-357/2020
Teisminio proceso Nr.: 2-29-3-00896-2010-2
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Irena Stasiūnienė, Rasa Bartašienė, Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė
Ieškovas: S. I.
Atsakovas: E. M., R. P.

Kategorijos

2.4.2.3Nuosavybės teisės įgijimas

Civilinė byla Nr. 2A-244-357/2020Teisminio proceso Nr. 2-29-3-00896-2010-2Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.3.; 3.3.1.18.1.; 3.3.1.20. (S)

šiaulių apygardos teismasNutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. balandžio 22 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės (pirmininkė ir pranešėja), Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės ir Irenos Stasiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo S. I. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2019 m. gruodžio 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo S. I. ieškinį ir patikslintus ieškinius atsakovams E. M., R. P. (R. P.), trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, antstoliui S. D. dėl arešto nekilnojamajam turtui panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas S. I. 2010 m. kovo 30 d. kreipėsi ieškiniu, prašydamas antstolio S. D. 2010 m. kovo 8 d. turto arešto aktu vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) uždėtą areštą ieškovui S. I. priklausančiam nekilnojamajam turtui, t. y. gyvenamajam namui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkiniam pastatui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkiniam pastatui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), garažui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statiniams (rezervuarui, 2 tvoroms, vartams, varteliams, grindiniui), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 0,1966 ha ploto žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantiems adresu (duomenys neskelbtini), panaikinti bei taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. sustabdyti ieškovui S. I. priklausančio nekilnojamojo turto realizavimą ir kitokius vykdymo veiksmus šio turto atžvilgiu vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini).

2. 2015 m. kovo 31 d. ieškovas S. I. pateikė teismui patikslintą ieškinį, kuriuo prašė teismo priimti papildytą/patikslintą ieškinį ir nagrinėti šioje civilinėje byloje ir papildomai teismo prašė 1999 m. vasario 1 d. tarp ieškovo ir atsakovo E. M. sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią ieškovas už 380000 Lt (110055,61 Eur) įsigijo nekilnojamąjį turtą, t. y. gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statinius (rezervuarą, 2 tvoras, vartus, vartelius, grindinį), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 0,1966 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius adresu (duomenys neskelbtini), pripažinti galiojančia bei pripažinti nuosavybės teisę į šį nekilnojamąjį turtą.

3. 2019 m. birželio 27 d. ieškovas S. I. pateikė teismui patikslintą ieškinį, kuriame atsakovė kompanija „Redpall Limited“ pakeista į jos teisių perėmėją R. P.. Patikslinto ieškinio reikalavimai atitinka 2015 m. kovo 31 d. pateiktam patikslintam ieškiniui.

Šalies argumentai

4. Ieškovas nurodė, kad antstolis nepagrįstai areštavo E. M. vardu registruotą, tačiau ieškovui S. I. priklausantį turtą, nes minimas turtas, esantis (duomenys neskelbtini), jau virš dešimt metų priklauso S. I.. Minimą turtą S. I. iš E. M. įsigijo dar 1999 m. vasario 1 d. pagal tarp jų sudarytą bei notaro patvirtintą pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini) . Minimo sandorio S. I. nėra įregistravęs nekilnojamojo turto registre, tačiau nuo pat įsigijimo šiuo turtu naudojasi ir jį valdo.

Atsiliepimas

5. Atsakovas E. M. su ieškinio reikalavimais sutiko visiškai. Nurodė, jog 1999 m. vasario 1 d. jis su ieškovu S. I. sudarė bei pas notarą patvirtino pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), ir už 380000 Lt S. I. pardavė turtą, esantį (duomenys neskelbtini). Visą turtą perdavė S. I. iš karto po sandorio, nes S. I. su juo buvo visiškai atsiskaitęs. Sužinojęs, kad vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) antstolis 2010 m. kovo 8 d. areštavo ginčo turtą, iš karto informavo S. I.. Sužinojo, kad S. I. ginčo turto nebuvo registravęs nekilnojamojo turto registre.

6. Atsakovė kompanija „Redpall Limited“ su ieškinio reikalavimais nesutiko bei nurodė, jog pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.27 straipsnio 2 dalį – nekilnojamojo daikto valdymas atsiranda nuo valdymo įregistravimo viešame registre momento. Pažymėjo, kad iš teismui pateiktos 1999 m. vasario 1 d. sutarties matyti, jog E. M. S. I. turto neperdavė, nebuvo surašytas perdavimo-priėmimo aktas ir turtas iki šiol yra registruotas E. M. vardu. Nurodė, jog dar ikiteisminio tyrimo metu baudžiamojoje byloje Nr. 1-9-215/2010 2007 m. prokuroro nutarimu buvo apribotos įtariamojo E. M. nuosavybės teisės į jo vardu registruotą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, tame tarpe ir ginčo turtą, dėl kurio S. I. yra pateikęs ieškinį. Nurodė, jog E. M. su minėtu nutarimu buvo supažindintas ir pripažino, jog tai jo asmeninis turtas, tuo tarpu S. I. nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu jokių pretenzijų į E. M. turtą nepareiškė.

7. Atsakovas R. P. nurodė, jog nesutinka su ieškovo patikslintame ieškinyje pakartotais teisiniais argumentais ir palaiko argumentus pateiktus atsakovės kompanijos „Redpall Limited“ atsiliepime į patikslintą ieškinį. Nurodė, jog atsižvelgiant, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs dėl 1999 m. vasario 1 d. nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sutarties negaliojimo neatnaujinus termino šiai sutarčiai įregistruoti, taip pat į tai, kad įsiteisėjusia Šiaulių apygardos teismo nutartimi, klausimas dėl šios sutarties registracijos termino atnaujinimo jau yra išspręstas, daro išvadą, jog nekilnojamasis turtas - gyvenamasis namas ir kiti statiniai, esantys (duomenys neskelbtini), priklauso atsakovui E. M., todėl ieškovo reikalavimas panaikinti antstolio taikytą areštą minėtam nekilnojamam turtui, nes šis turtas tariamai priklauso ieškovui, yra visiškai nepagrįstas. Teismo prašė ieškovo patikslintą ieškinį atmesti kaip nepagrįstą bei paskirti ieškovui 4000,00 Eur dydžio baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, 50 procentų baudos dydžio paskiriant sumokėti atsakovui R. P..

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8. Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmai 2019 m. gruodžio 6 d. sprendimu ieškinį ir patikslintus ieškinius atmetė, panaikino 2010 m. balandžio 1 d. nutartimi šioje civilinėje byloje taikytas laikinąsias apsaugos priemones, priteisė iš ieškovo S. I. 2015 m. balandžio 2 d. nutartimi atidėtą žyminį mokestį i? valstybės biudžetą 1800,00 Eur.

9. Teismas sprendė, kad aukštesnės instancijos teismai (Šiaulių apygardos teismas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas) atsisakė pripažinti S. I. nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą, t. y. gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statinius (rezervuarą, 2 tvoras, vartus, vartelius, grindinį), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 0,1966 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius adresu (duomenys neskelbtini). Paminėta, jog tiek apeliacinės instancijos, tiek kasacinės instancijos teismų priimti sprendimai, šioje byloje yra prejudiciniai ir turintys teisinės galios priimant sprendimą šioje teismo nagrinėjamoje byloje. Aukštesnės instancijos teismas dėl 1999 m. vasario 1 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), įregistravimo, nurodė, jog ieškovas ir atsakovas E. M., siekdami įregistruoti ginčo objektą, siekia kitų tikslų, o būtent atsakovo E. M. siekio išvengti skolos išieškojimo kreditoriaus atsakovo R. P. naudai. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ieškovo patikslintų ieškinių reikalavimas dėl 1999 m. vasario 1 d. sutarties, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), pripažinimo galiojančia bei S. I. pripažinimo nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, t. y. gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statinius (rezervuarą, 2 tvoras, vartus, vartelius, grindinį), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 0,1966 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius adresu (duomenys neskelbtini), teismo buvo atmestas.

10. Nurodė, kad atmetus patikslintų ieškinių reikalavimą dėl sutarties pripažinimo galiojančia ir nuosavybės teisės į ginčo turtą pripažinimo ieškovui, laikytina, jog trečiasis asmuo antstolis S. D. 2010 m. kovo 8 d. turto arešto aktu vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) areštavo E. M. vardu registruotą nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini). Pažymėjo, kad antstolis S. D. veikė griežtai pagal įstatymus, vykdymo veiksmus pradėjo iš išieškotojo gavęs vykdomąjį raštą.

11. Sprendė, kad ieškovo elgesys, pateikiant patikslintą ieškinį, nelaikytinas piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis CPK 95 straipsnio prasme, kad dėl to jam turėtų būti skiriama bauda. Dėl šių priežasčių atsakovo R. P. prašymo skirti baudą ieškovui teismas netenkino.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

12. Apeliaciniu skundu ieškovas S. I. prašo Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2019 m. gruodžio 6 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – tenkinti ieškinio ir patikslintų ieškinių reikalavimus, atidėti ieškovui S. I. žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimą, manant, kad CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalis yra taikytina šioje byloje, kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, kad būtų išaiškinta, ar šiuo bylos atveju CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, o ypač Konstitucijos 23 straipsniui. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

12.1. Skundžiamame sprendime minimame Šiaulių apygardos teismo 2011 m. gruodžio 22 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2A-585-154/2011 nebuvo nagrinėjami ginčo nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sandorio pripažinimo galiojančiu ir ieškovo nuosavybės teisės į ginčo nekilnojamąjį turtą pripažinimo klausimai, o tik buvo sprendžiama dėl atsakovo E. M. CK 6.393 straipsnio 4 dalies nuostatų pagrindu teisme pareikšto reikalavimo - įregistruoti ginčo nekilnojamąjį turtą ieškovo vardu.

12.2. Nei apeliacinės instancijos, nei kasacinės instancijos teismų priimti sprendimai kitose civilinėse bylose, susijusiose su ieškovo reikalavimais šioje konkrečioje byloje nėra prejudiciniai ir neturi teisinės galios priimant skundžiamą sprendimą šioje byloje, kaip kad nepagrįstai ir neteisingai sprendė pirmosios instancijos teismas, todėl yra pagrindas teigti, jog ieškovo įrodinėjamus faktus teismas privalėjo analizuoti ir vertinti (CPK 182 str. 2 d.).

12.3. Ieškovas rūpestingai ir atsakingai, kaip tikras savininkas, valdo, naudoja ir prižiūri jo iš atsakovo E. M. įsigytąjį ginčo nekilnojamąjį turtą bei tokiu būdu sąžiningai įgyvendina savo, kaip turto savininko įstatymo jam suteiktą teisę savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų rūpestingai valdyti ir naudoti nuosavybės teisės objektą bei sąžiningai vykdyti įstatymo nustatytas pareigas naudojantis juo, kas nėra nuginčyta ir skundžiamame sprendime paminėtose teismų nagrinėtose kitose civilinėse bylose, susijusiose su ieškovo reikalavimais šioje byloje, dėl to ieškovas laikė, jog jo nuosavybės teisė į ginčo nekilnojamąjį turtą šiuo atveju neabejotinai turi būti teismo pripažinta, kadangi ji yra įgyta įstatymo nustatyta tvarka, teisėtai, bei būtent jis, o ne kreditoriaus, atsakovo R. P. skolininkas, atsakovas E. M., nuo šio sandorio sudarymo momento, t. y. kaip jau minėta, skundžiamo sprendimo priėmimo metu daugiau kaip dvidešimt metų, yra teisėtai įgyto ginčo nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), tikrasis savininkas (CK 1.75 straipsnio 1 dalis, 1.79 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktai, 1.138 straipsnis ir 4.47 straipsnio 1 punktas).

12.4. Vertindamas šios bylos teisinę situaciją, teismas pažeidė proporcingumo tarp pereinamajam laikotarpiui paliktos viešojo administravimo veiksmų įtakos privatiems nuosavybės teisiniams santykiams ir sandorio šalies, ieškovo, kuris tinkamai, laiku ir visiškai įvykdė kitai nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandorio šaliai - atsakovui E. M. savo sutartines prievoles, tik jo neįregistravo, teisių ir teisėtų interesų apsaugos, principą. Teismas atsakovo R. P., t. y. kreditoriaus, lūkesčius ir interesus bei jų gynybą nepagrįstai ir neteisėtai pripažino prioritetiškai labiau gintinais negu ieškovo nuosavybės teisę, ir tokiu būdu, viena vertus, iš esmės paneigė pačią nuosavybės teisę, antra vertus, neužtikrino jos apsaugos ir gynybos. Teismas visiškai nepagrįstai neatsižvelgė ir neįvertino to, kad R. P. nėra ieškovo kreditorius, o ieškovas nėra jo skolininkas ir jų tikrai nesieja jokie prievoliniai teisiniai santykiai. Areštuotą nekilnojamąjį turtą prieš daugiau kaip dešimt metų iki arešto visiškai teisėtai pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu įsigijo iš skolininko - kito atsakovo E. M., ir nors minėto pirkimo-pardavimo sandorio neįregistravo, todėl tikrovėje ne atsakovas E. M., o būtent ieškovas yra vienintelis ir teisėtas areštuoto nekilnojamojo turto savininkas. Nors teismui turėjo būti akivaizdu, jog nežiūrint to, kad ginčo nekilnojamo turto pirkimo - pardavimo sutartis nebuvo įregistruota, tačiau nekilnojamąjį turtą ir nuosavybės teisę į jį atsakovas E. M. ieškovui perdavė. Ši teisiškai reikšminga aplinkybė teismui turėjo aiškiai patvirtinti, jog pirkimo-pardavimo sutartis tikrai nebuvo sudaryta tikslu atsakovui E. M. išvengti prisiimtų įsipareigojimų atsakovui R. P. įvykdymo. Be to, šis sandoris nebuvo nei apsimestinis, nei tariamas - nuosavybės teisė, kaip teismo posėdyje patikslino ieškovas ir atsakovas E. M., ieškovui nuo pat sandorio sudarymo momento buvo perduota ir jis ginčo nekilnojamą turtą jau daugiau kaip dvidešimt metų valdo savo nuožiūra, todėl akivaizdu, jog ne E. M., o būtent ieškovas yra tikrasis nekilnojamojo turto savininkas. Teismas neatsižvelgė ir neįvertino tos aplinkybės, jog ieškovo ir atsakovo R. P. nesieja jokie prievoliniai teisiniai santykiai.

12.5. Neturėjo kilti jokių abejonių, kad išieškojimas pagal kreditoriaus, atsakovo R. P., reikalavimą skolininkui, atsakovui E. M. dėl žalos atlyginimo jokiu būdu neturi ir negali pažeisti tikrojo savininko – ieškovo, kuris nėra atsakovų tarpusavio prievolės šalimi, teisių. Teisės teorijoje bei teismų jurisprudencijoje galioja bendrasis principas, jog iš neteisės teisė neatsiranda (ex in juria non oritur jus). Tai reiškia, kad iš neteisės, t. y. atsakovui E. M. dabartiniu metu daugiau kaip dvidešimt metų nebesant tikruoju ginčo nekilnojamo turto savininku, teisė atsakovui R. P. nukreipti išieškojimą į šį turtą neturi ir negali atsirasti.

12.6. Ieškovas neginčija, jog su atsakovu E. M. sudaryto ginčo nekilnojamojo turto perleidimo sandorio sudarymo metu galiojo 1964 m. CK 255 straipsnio redakcija, kurioje buvo nustatytas privalomas trijų mėnesių terminas nekilnojamojo turto sandoriui įregistruoti, o šio reikalavimo nesilaikymas darė sandorį negaliojantį. Tačiau Kasacinis teismas, taikydamas bei aiškindamas tiek šio 1964 m. CK, tiek nuo 2001-07-01 galiojančio naujojo CK nuostatas dėl nuosavybės teisės atsiradimo momento ir jos teisinės registracijos, ne kartą yra pabrėžęs, kad nuosavybės atsiradimo ar pasibaigimo pagrindas yra ne jos registracijos faktas, kaip po toks, o įstatyme nustatyta aplinkybė (sandoris, įvykis, aktas ar kt.), su kuria būtent ir siejamas civilinių teisių ir pareigų atsiradimas ar pasibaigimas (CK 4 straipsnis). Teisinė registracija, pasak Kasacinio teismo, yra atsiradusios pačios subjektinės teisės įregistravimo ar pasibaigusios tokios teisės išregistravimo pagrindas, bet ne pačios nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-977/2000, 2002 m. sausio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-174/2002, 2003 m. gruodžio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3- 1158/2003 ir kt.).

12.7. Pagal dabartinį teisinį reglamentavimą daikto (turto) įgijėjas nuosavybės teisę į daiktus įgyja nuo jų perdavimo įgijėjui momento, jei sutartyje ar įstatyme nenustatyta kas kita (CK 4.49 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, dabartinis CK, teikdamas prioritetą šalių autonomijai ir sutarčių laisvės principams, aiškiai įtvirtina, kad šalių tarpusavio suderinta valia sudarytas dvišalis sandoris šalims galioja, nepaisant to, kad jis nėra privalomai įregistruotas (CK 1.75 straipsnio 1 dalis). Kaip žinia, savo patikslintuose ieškiniuose apeliantas prašė įvertinti ir šias aplinkybes, tačiau Teismas jų taip pat nevertino.

12.8. Nevertindamas ir nepasisakydamas dėl apelianto argumentų pagrįstumo teisingumo principo aspektu, teismas pažeidė teisingumo principą, kadangi sprendimu įteisino galimybę atsakovui R. P. apginti savo pažeistą teisę atimant nuosavybę iš apelianto, kuris nėra jo skolininkas, o jis nėra jo kreditorius, apeliantas jo atžvilgiu neatliko jokių kaltų veiksmų, su atsakovu R. P. jo nesaisto jokie teisiniai santykiai. Kaip žinia, ne tik įstatymas nustato, bet ir teisingumo principas reikalauja, kad kreditoriui – atsakovui R. P. padarytą žalą turi atlyginti dėl jos atsiradimo kaltas asmuo, t. y. atsakovas E. M., bet jokiu būdu ne apeliantas, kuris šios žalos jokiais savo veiksmais nepadarė ir kurio su atsakovu R. P. teisiniai prievoliniai santykiai nesaisto. Tuo tarpu asmuo, kuriam iš tiesų įstatymas ir įsiteisėjęs teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje nustato pareigą atlyginti savo kaltais veiksmais kitam asmeniui padarytą žalą, t. y. atsakovas E. M., tikrovėje lieka dėl to nepatyręs visiškai jokių neigiamų padarinių. Teismo priimtas skundžiamas sprendimas šios bylos konkrečioje situacijoje tikrai nėra teisingiausias, protingiausias ir sąžiningiausias, nes jį priimdamas teismas ne tik kad neatsižvelgė į šios konkrečios bylos individualios situacijos ypatumus, bet tuo pačiu ir neužtikrino priešingų interesų pusiausvyros ir neužtikrino apelianto nuosavybės neliečiamumo, teisėtų lūkesčių ir visokeriopos civilinių teisių gynybos principų apsaugos ir gynimo užtikrinimo.

12.9. Teismas, vertindamas apelianto elgesį protingumo principo aspektu, taip pat turėjo atsižvelgti ir į tai, kad jis nėra teisininkas, o naujai įsigaliojusį teisinį reglamentavimą CK nuostatose suprato kaip prievolės įregistruoti sandorį privalomumo panaikinimą. Dėl to vertinant apelianto, kaip ginčo nekilnojamojo turto savininko elgesį protingumo principo aspektu, neturėtų būti suabsoliutinama vien ta aplinkybė, jog jis neatliko įstatyme nustatyto veiksmo, t. y. per 3 mėnesius neįregistravo sandorio, o turėjo būti vertinamas apskritai visas apelianto elgesys tiek nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sandorio sudarymo metu, tiek ir po jo sudarymo iki pat šiol. Tik šių aplinkybių visumos teisingas įvertinimas, ko teismas akivaizdžiai nepadarė, būtų įgalinęs padaryti pagrįstą ir teisingą išvadą dėl apelianto elgesio protingumo principo prasme.

12.10. Teismas pažeidė ir sąžiningumo principą, nes privalėjo atsižvelgti, tačiau visiškai neatsižvelgė, ir neįvertino paties kreditoriaus - atsakovo R. P. nesąžiningo elgesio. Teismui turėjo būti akivaizdu, kad atsakovo R. P. veiksmai bei apskritai jo pozicija šioje byloje yra itin nesąžiningi, nes šis atsakovas net nebandė ieškoti jokių galimybių skolai išieškoti iš paties skolininko, atsakovo E. M., tuo tarpu nesąžiningai siekia, kad ši skola primygtinai būtų išieškoma iš jam nė cento neskolingo apelianto.

12.11. Teismas visiškai nepasisakė dėl apelianto patikslintų ieškinių reikalavimų, kuriuos jis grindė Konstitucijos 23 straipsnio, CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies, CK 1.5 straipsnio 4 dalies, 1.75 straipsnio 1 dalies, 1.138 straipsnio 1 punkto, 4.47 straipsnio 1 punkto ir kt. pagrindu. Teismas, kaip turėtų matytis, tik kiek aptarė Konstitucijos 23 straipsnio aspektą, bet visiškai nenagrinėjo apelianto procesiniuose dokumentuose nurodytų argumentų, kodėl apeliantas būtent rėmėsi šiuo Konstitucijos 23 straipsniu.

Atsiliepimas

13. Atsakovas R. P. pateiktu atsiliepimu prašo atmesti ieškovo apeliacinį skundą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

13.1. Įsiteisėjusiais teismų sprendimais ieškovo S. I. ir atsakovo E. M. ieškiniai atmesti ir iš esmės pripažinta, kad 1999 m. vasario 1 d. pirkimo pardavimo sutartis negali būti panaudota prieš trečiuosius asmenis. Ieškovas ir atsakovas E. M., siekdami pripažinti ginčo sutartį, siekia kitų tikslų, o būtent išvengti skolos išieškojimo atsakovo R. P. naudai.

Šalies argumentai

13.2. Ieškovas nepagrįstai teigia, jog teismų priimti sprendimai neturi prejudicinės galios nagrinėjamai bylai, nes bylos dėl perleidimo sandorio įregistravimo ir dėl termino atnaujinimo turi prejudicinę galią šiai bylai, o šioje byloje teismų jau nustatytos aplinkybės negali būti ginčo dalyku.

13.3. Tarp ieškovo ir atsakovo E. M. tariamai sudaryta 1999 m. vasario 1 d. nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartis negalioja nuo jos sudarymo momento, todėl nesukelia jokių teisinių pasekmių, nei pačioms sandorio šalims nei tretiesiems asmenims.

13.4. Kadangi 1999 m. vasario 1 d. nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarties ankstesnių teismų pripažinta negaliojančia, tai nekilnojamasis turtas ieškovui nebuvo perleistas ir yra atsakovo E. M. nuosavybė.

13.5. Matyti, kad siekiant išvengti išieškojimo iš turto vykdymo kiekvieną kartą baigiant nagrinėti vieną ginčą, iš karto buvo inicijuojamas naujas ginčas. Su išieškojimo vykdymu susiję ginčai nagrinėjami jau daugiau kaip dešimt metų, ieškovui S. I. su atsakovu E. M. inicijuojant vis naujus teisminius ginčus. Faktinės aplinkybės patvirtina, jog tariamai teisėtomis priemonėmis siekiama ne ko kito, o išvengti įsiteisėjusio teismo nuosprendžio vykdymo ir išieškojimo į turtą nukreipimo.

13.6. Ieškovas pats nesiėmė jam protingai prieinamų priemonių siekdamas apginti savo tariamai pažeistas teises, dėl ko ieškovo S. I. teisės negali būti ginamos tokiu būdu pažeidžiant atsakovo R. P., kaip kreditoriaus, teises.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas

14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.

15. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškinį dėl 1999 m. vasario 1 d. sutarties, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), pripažinimo galiojančia bei S. I. pripažinimo nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą, t. y. gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statinius (rezervuarą, 2 tvoras, vartus, vartelius, grindinį), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 0,1966 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių adresu (duomenys neskelbtini), bei turto arešto panaikinimo.

Faktinės bylos aplinkybės

16. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė visas faktines bylos aplinkybes, reikšmingas šalių ginčo išsprendimui. 2007 m. gruodžio 18 d. Mažeikių rajono apylinkės prokuratūros ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Š. V. nutarimu laikinai apribotos įtariamojo E. M. nuosavybės teisės į turtą: gyvenamąjį namą adresu (duomenys neskelbtini) (registro Nr. (duomenys neskelbtini)), žemės sklypą, esantį adresu (duomenys neskelbtini) (registro Nr. (duomenys neskelbtini)), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir žemės sklypą, esantį adresu (duomenys neskelbtini) (registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), registruotus E. M. vardu (baudžiamosios bylos Nr. 1-9-215/2010 3 t., b. l. 61-62). Pažymėjimas apie turto arešto akto įregistravimą turto arešto aktų registre patvirtina, jog turtas areštuotas 2008 m. sausio 16 d. 08.27 val., turto arešto akto numeris (duomenys neskelbtini) (baudžiamosios bylos Nr. 1-9-215/2010 3 t., b. l. 66-68).

17. Mažeikių rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 5 d. nuosprendžiu iš E. M. kompanijos „Redpall Limited“ naudai priteista 60 100 Eur (207 513,28 Lt) žalos atlyginimui ir 686,40 Eur (2370 Lt) proceso išlaidų (baudžiamosios bylos Nr. 1-9-215/2010). 2010 m. kovo 1 d. kompanijai „Redpall Limited“ išduotas vykdomasis raštas dėl išieškojimo iš E. M. 60 100 Eur ir 686,40 Eur kompanijos „Redpall Limited“ naudai.

18. Mažeikių rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 4 d. nutartimi nutarta laikyti, kad 2007 m. gruodžio 18 d. Mažeikių rajono apylinkės prokuratūros nutarimu yra areštuotas nuteistajam E. M. priklausantis nekilnojamasis turtas – gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) antstolis S. D. turto arešto aktu areštavo E. M. vardu registruotą turtą: 0,1966 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); kiemo statinius (rezervuarą, 2 tvoras, vartus, vartelius, grindinį), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius adresu (duomenys neskelbtini); transporto priemonę (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN kodas (duomenys neskelbtini), ir transporto priemonę (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN kodas (duomenys neskelbtini). Nekilnojamojo turto registro duomenimis 2010 m. vasario 9 d. 0,1966 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); garažas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); kiemo statiniai (rezervuaras, 2 tvoros, vartai, varteliai, grindinys), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisė registruota E. M. vardu).

19. 1999 m. vasario 1 d. sutartimi, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), E. M. pardavė, o S. I. nusipirko žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), kurio plotas yra 0,1966 ha bei gyvenamą su pusrūsiu ir mansarda namą, plane pažymėtą indeksu (duomenys neskelbtini) , unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurio bendras plotas yra 337,61 kv. m., su ūkiniais pastatais, plane pažymėtais indeksais (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), garažu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei kiemo įrengimais (rezervuaras, 2 tvoros, vartai, varteliai, grindinys), esančius (duomenys neskelbtini), už 110 055,61 Eur (380 000 Lt).

20. S. I. 2006 m. gegužės 10 d. teikdamas vienkartinę gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaraciją, nurodė turįs gyvenamąjį namą ir žemės sklypą viso 110 055,61 Eur (380 000 Lt) vertės.

21. Nuo 2012 m. lapkričio 28 d. nuosavybės teisė į 0,1966 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); kiemo statinius (rezervuarą, 2 tvoras, vartus, vartelius, grindinį), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius adresu (duomenys neskelbtini), įregistruota S. I. vardu pirkimo-pardavimo sutarties, 1999-02-01, Nr. (duomenys neskelbtini) ir Apylinkės teismo nutarties, 2012-11-19, Nr. 2-702-832/2012 pagrindu.

22. Šiaulių apygardos teismo 2018 m. gegužės 31 d. nutartimi vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) išieškotoja įmonė „Redpall Limited“, pakeista nauju išieškotoju R. P..

Dėl prejudicinių faktų

23. Apeliantas teigia, kad nei apeliacinės instancijos, nei kasacinės instancijos teismų priimti sprendimai kitose civilinėse bylose, susijusiose su ieškovo reikalavimais šioje konkrečioje byloje nėra prejudiciniai ir neturi teisinės galios priimant skundžiamą sprendimą šioje byloje.

24. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime detaliai pasisakė dėl prejudicinę reikšmę turinčių faktų, aptarė aktualią kasacinio teismo praktiką šiuo aspektu. Teismas taip pat itin išsamiai aprašė išnagrinėtą ginčą civilinėje byloje Nr. 2-138-636/2011 dėl nekilnojamojo turto perleidimo sandorio įregistravimo ir civilinėje byloje dėl termino nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarčiai įregistruoti atnaujinimo Nr. 2-702-832/2012. Teisėjų kolegija, esant tokiam išsamiam šių aspektų aptarimui ir detalizavimui, pakartotinai dėl to nebepasisako, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nurodytos išnagrinėtos bylos ir jose priimti teismų procesiniai sprendimai nagrinėjame byloje yra prejudiciniai ir turintyss teisinės galios priimant sprendimą šioje teismo nagrinėjamoje byloje.

25. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas aiškiai nurodė, jog terminas įregistruoti nekilnojamojo turto registre 1999 m. vasario 1 d. sutartį, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), yra praleistas ir aukštesnės instancijos teismų (Lietuvos Aukščiausiojo teismo ir Šiaulių apygardos teismo) nėra atnaujintas, kad aukštesnės instancijos teismai (Šiaulių apygardos teismas ir Lietuvos Aukščiausiasis teismas) atsisakė pripažinti S. I. nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą, t. y. gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statinius (rezervuarą, 2 tvoras, vartus, vartelius, grindinį), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 0,1966 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius adresu (duomenys neskelbtini).

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

26. Apeliantas nurodo, kad skundžiamame sprendime minimame Šiaulių apygardos teismo 2011 m. gruodžio 22 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2A-585-154/2011 nebuvo nagrinėjami ginčo nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sandorio pripažinimo galiojančiu ir ieškovo nuosavybės teisės į ginčo nekilnojamąjį turtą pripažinimo klausimai, o tik buvo sprendžiama dėl atsakovo E. M. CK 6.393 straipsnio 4 dalies nuostatų pagrindu teisme pareikšto reikalavimo priimti sprendimą – įregistruoti ginčo nekilnojamąjį turtą ieškovo vardu.

27. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teisme detaliai aprašytais įsiteisėjusiais teismų sprendimais ieškovo S. I. ir atsakovo E. M. ieškiniai atmesti ir iš esmės pripažinta, kad 1999 m. vasario 1 d. pirkimo pardavimo sutartis negali būti panaudota prieš trečiuosius asmenis.

28. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. spalio 5 d. nutartimi, nagrinėdamas bylą dėl 1999 m. vasario 1 d. tarp ieškovo S. I. ir atsakovo E. M. sudaryto sandorio įregistravimo, konstatavo, kad nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartis yra negaliojanti nuo jos sudarymo dienos, nes ji nesudaryta ta privaloma tvarka, kuria nustatė tuo metu galiojusio imperatyvios įstatymo normos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat nurodė, kad toks šalių sandoris galiotų tik tokiu atveju, jei teismas būtų atnaujinęs terminą tokio sandorio registracijai. Šiaulių apygardos teismas 2014 m. lapkričio 3 d. nutartimi pareiškėjo S. I. pareiškimą dėl termino nekilnojamojo turto pirkimo- pardavimo sutarčiai įregistruoti atnaujinimo atmetė.

29. Taigi, šioje byloje pirmosios instancijos teismas privalėjo vadovautis ankstesnių teismų procesiniais sprendimais, iš kurių darytina aiški išvada, kad tarp ieškovo S. I. ir atsakovo E. M. sudaryta 1999 m. vasario 1 d. nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartis negalioja nuo jos sudarymo momento. Atkreiptinas dėmesys, kad negaliojanti sutartis negali sukelti teisinių pasekmių nei bylos šalims, nei tretiesiems asmenims.

30. Teisėjų kolegija sprendžia, kad esant tokiems precedentiniams teismų sprendimams, šioje byloje nebegali būti vertinimas sutarties galiojimo klausimas jokiais aspektais (t. y., ir nurodant kitas CK normas), kadangi, jau yra nustatyta, kad sutartis yra negaliojanti. Vadinasi, net ir nagrinėjant sutarties galiojimą kitų teisės normų pagrindu, priešinga išvada bet kokiu atveju negalėtų būti padaryta. Atkreiptinas dėmesys, kad teismams atsisakius atnaujinti terminą ir įregistruoti sutartį Nekilnojamojo turto registre, tokia sutartis niekada negalėtų būti panaudota prieš trečiuosius asmenis.

Dėl kitų argumentų

31. Apeliantas nurodo, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovas sąžiningai kaip savininkas valdo iš atsakovo E. M. įsigytąjį ginčo nekilnojamąjį turtą daugiau kaip dvidešimt metų, yra teisėtai įgyto ginčo nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), tikrasis savininkas (CK 1.75 straipsnio 1 dalis, 1.79 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktai, 1.138 straipsnis ir 4.47 straipsnio 1 punktas).

32. Teisėjų kolegija pažymi, kad faktas, jog ieškovas valdo iš atsakovo E. M. įsigytąjį ginčo nekilnojamąjį turtą daugiau kaip dvidešimt metų, nereiškia, kad jis yra to turto savininkas. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2012 m. spalio 5 d. nutartimi, atsižvelgiant į tai, kad sandorio formai taikomi galiojantys jo sudarymo momentu įstatymai, tai nagrinėjamos bylos dalykui – 1999 m. vasario 1 d. pirkimo–pardavimo sutarčiai – apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė 1964 m. CK 225 straipsnio nuostatas dėl imperatyvaus reikalavimo nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartį įregistruoti per tris mėnesius nuo sutarties sudarymo momento, registracijos per nustatą terminą neatlikus, sutartis negalioja. Taigi, 1964 m. CK ypatingą reikšmę sutarties galiojimo klausimo sprendimui skyrė jos įregistravimui.

33. Apeliantas ne tik laiku neįregistravo sutarties, bet termino jai įregistruoti nesikreipė labai ilgą laiką, t. y. trylika metų nuo sutarties sudarymo. Ieškovas, nesilaikydamas įstatyme jam nustatytų pareigų, turi priimti tokio neveikimo neigiamas pasekmes. Pažymėtina, kad Šiaulių apygardos teismas 2014 m. lapkričio 3 d. nutartyje nurodė, kad pareiškėjo elgesys yra neprotingas, neapdairus ir nerūpestingas jo nuosavybės teisių atžvilgiu, kad protingas, apdairus ir rūpestingas savininkas būtų pasikonsultavęs su teisininkais, kad įsitikintų, ar po 2000 m. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo įsigaliojimo nebereikia įregistruoti 1999 m. vasario 1 d. Mažeikių rajono notarų biure tarp pareiškėjo S. I. ir E. M. sudarytos nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties, kad tokiu elgesiu (neveikimu) pareiškėjas prisiėmė nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandorio neįregistravimo riziką.

34. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad, vertindamas šios bylos teisinę situaciją, teismas pažeidė proporcingumo tarp pereinamajam laikotarpiui paliktos viešojo administravimo veiksmų įtakos privatiems nuosavybės teisiniams santykiams ir sandorio šalies, ieškovo, kuris tinkamai, laiku ir visiškai įvykdė kitai nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandorio šaliai - atsakovui E. M. savo sutartines prievoles, tik jo neįregistravo, teisių ir teisėtų interesų apsaugos, principą.

35. Teisėjų kolegija pažymi, kad įsiteisėjusia teismo nutartimi yra konstatuotas apelianto termino praleidimas be pateisinamų priežasčių, tuo tarpu atsakovo R. P., t. y. kreditoriaus veiksmų, neatitinkančių teisės normų, nenustatyta. Taigi, nustatytų aplinkybių aiškinti priešingai, nėra teisinio pagrindo, nes tuo atveju būtų pažeistas proporcingumo principas.

36. Apeliantas teigia, kad neturėjo kilti jokių abejonių, jog išieškojimas pagal kreditoriaus, atsakovo R. P. reikalavimą skolininkui, atsakovui E. M. dėl žalos atlyginimo jokiu būdu neturi ir negali pažeisti tikrojo savininko – ieškovo, kuris nėra atsakovų tarpusavio prievolės šalimi, teisių.

37. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantas neįvertina tos aplinkybės, jog 1999 m. vasario 1 d. nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartis ankstesnių teismų yra pripažinta negaliojančia, kas reiškia, jog nekilnojamasis turtas teisiškai yra atsakovo E. M. nuosavybė.

38. Apeliantas taip pat teigia, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog teisinė registracija, pasak kasacinio teismo, yra atsiradusios pačios subjektinės teisės įregistravimo ar pasibaigusios tokios teisės išregistravimo pagrindas, bet ne nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-977/2000, 2002 m. sausio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-174/2002, 2003 m. gruodžio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3- 1158/2003 ir kt.).

39. Atkreiptinas dėmesys, kad šis apelianto nurodytas aspektas buvo aktualus sprendžiant klausimą dėl termino nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarčiai įregistruoti atnaujinimo. Pažymėtina, kad būtent per galimybę atnaujinti terminą ir atsižvelgiama į šalių valią, nuosavybės atsiradimo pagrindą, suteikiant šalims galimybę įregistruoti nekilnojamąjį turtą, praleidus įstatyme nustatytą terminą. Taip pat pastebėtina, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo nagrinėti šiuo metu galiojančio nuosavybės įgijimo reglamentavimo (daikto (turto), kai įgijėjas nuosavybės teisę į daiktus įgyja nuo jų perdavimo įgijėjui momento, jei sutartyje ar įstatyme nenustatyta kas kita (CK 4.49 straipsnio 1 dalis)), kadangi įsiteisėjusių teismų procesinių sprendimų pagrindu nustatyta, kad šalių sutarčiai taikomos 1964 m. CK nuostatos.

Dėl apelianto prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, kad būtų išaiškinta, ar šiuo bylos atveju CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, o ypač Konstitucijos 23 straipsniui.

40. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų įgaliojimai sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai yra expressis verbis įtvirtinti Konstitucijoje: Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Tokia pati nuostata įtvirtinta ir CPK 3 straipsnio 3 dalyje bei Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 1 dalyje. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, jog atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą, bylą nagrinėjantis teismas savarankiškai sprendžia, ar yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą ar ne. Ši teismo diskrecijos teisė nepriklauso nuo to, pateikė šalys prašymą ir argumentus dėl Kreipimosi į Konstitucinį Teismą ar ne. Nei Konstitucijoje, nei CPK, nei Konstitucinio Teismo įstatyme nenustatyta, kad, byloje dalyvaujančiam asmeniui pateikus prašymą, kuriuo prašoma teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą, bylą nagrinėjantis teismas privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui (teisėjui) kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui), kurios privalo būti pašalintos, kad teismas byloje galėtų priimti teisingą sprendimą (kitą baigiamąjį teismo aktą). Pašalinti šias abejones (paneigti arba patvirtinti jų pagrįstumą) pagal savo kompetenciją gali tik Konstitucinis Teismas (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).

41. Teisėjų kolegija, vadovaujantis Konstitucijos 106 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 110 straipsnio 2 dalyje, CPK 3 straipsnio 4 dalyje įtvirtintomis teismo (teisėjo) diskrecijos teisės nuostatomis spręsti klausimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą pagrindo buvimo, sprendžia, kad konkrečiu atveju nėra teisinių prielaidų kreiptis į Konstitucinį Teismą.

42. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 straipsnyje numatyta, kad asmuo privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų asmenų teisių ir laisvių. Taigi, asmuo, kuriam įstatymo suteikiamos tam tikros teisės, kartu privalo vykdyti ir įstatymo jam nustatytus įpareigojamus, kurių būtina laikytis, kad, įgyvendinant šias teises, nebūtų pažeidžiamos kitų asmenų teisės ir teisėti interesai. Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje teisingumo principas nebuvo pažeistas, kadangi ieškovo neveikimas (neįregistravimas nuosavybės nekilnojamojo turto registre) negali pažeisti trečiųjų asmenų teisių. Priešingu atveju būtų pažeistas teisėtų lūkesčių principas, kadangi vieniems asmenims būtų sudaromos sąlygos nesilaikyti įstatymo reikalavimų ir taip pažeisti kitų asmenų teises.

43. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl nuosavybės reglamentavimo. Pažymėtina, kad teismas turi pasisakyti dėl esminių bylos aspektų, reikalingų bylos išnagrinėjimui. Aplinkybė, kad bylos šalis įvardija įvairias teisės normas, jos nuomone, aktualias ginčo išsprendimui, nereiškia, kad teismas dėl visų jų turi pasisakyti.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

44. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011).

45. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl atskirai dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako.

Dėl procesinės bylos baigties

46. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis išdėstytu, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantas šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

47. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovas neprašė priteisti patirtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme, todėl šios išlaidos iš ieškovo nepriteistinos.

Teisėjų kolegija, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmai 2019 m. gruodžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Rasa BartašienėJurga Kramanauskaitė-ButkuvienėIrena Stasiūnienė