Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Gerasičkinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dainiaus Rinkevičiaus, Jūratės Varanauskaitės,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų UAB „Posūkis“, UAB „Geruda“, UAB „Jurgena“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų UAB „Posūkis“, UAB „Geruda“, UAB „Jurgena“ ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, dėl sutarties pakeitimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, – Lietuvos Respublikos ūkio ministerija.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

2) Teismas, įvertinęs 2008 m. birželio 18 d. ieškovų raštą „Dėl valstybinės svarbos ekonominio projekto įgyvendinimo“ Nr. 881, padarė išvadą, kad ieškovų netenkina Vilniaus miesto savivaldybės, kuri veikia laisvai ir savarankiškai, bet ne valstybės institucijų veiksmai, kad ieškovai šiuo raštu nesiskundė jokiais sutarties pažeidimais ir neprašė tarpininkauti. Ieškovai iš tiesų nebuvo patenkinti Vilniaus miesto savivaldybės veiksmais ar neveikimu, tačiau minėtą raštą į bylą pateikė kaip įrodymą, kad ieškovams, sprendžiant rašte nurodytas problemas, buvo reikalingas Vilniaus apskrities viršininko administracijos tarpininkavimas (sutarties 3.1.2 punkte numatytos valstybės pareigos vykdymas) ir kad tokio tarpininkavimo Vilniaus apskrities viršininko administracija, pažeisdama sutartinius įsipareigojimus, neatliko. Todėl įrodymų tyrimas byloje buvo netinkamas (nepakankamas).

5) Ieškiniu prašomas sutarties pakeitimas geriausiai atitiktų sutarties esmę, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus bei padėtų pasiekti optimalaus šalių interesų balanso. Pažymėtina, kad padarytas valstybės esminis sutarties pažeidimas ieškovams suteikia teisę vienašališkai nutraukti sutartį ir tokiu atveju valstybė turėtų ieškovams atlyginti turėtas išlaidas ar nuostolius. Toks ieškovų pažeistų teisių gynybos būdas valstybei būtų mažiau palankus, kadangi vien tik minimalios ir pagal sutartį įsipareigotos atlikti projekto įgyvendinimo išlaidos yra 50 mln. litų. Tuo tarpu sutarties pakeitimas padėtų išsaugoti sutartinius santykius, taip įgyvendinant favor contractus principą ir apsaugant viešąjį interesą užtikrinti Gariūnų turgavietės nenutrūkstamą veiklą. Sutarties pakeitimas ieškovų prašomu būdu turėtų ir aiškų prevencinį poveikį, išvengiant sutarties pažeidimų ateityje, nes valstybei turint ieškovų nurodytas pareigas pagal pakeistas sutarties sąlygas, valstybė būtų žymiai labiau suinteresuota sėkmingu ir efektyviu projekto įgyvendinimu, taip ne tik deklaratyviai, bet ir praktiškai įgyvendinant nuostatą, kad ekonominis projektas yra valstybinės svarbos. Teismas nurodė, kad ieškovai nepateikė pagrįstų argumentų ir motyvų, kodėl turi būti pakeista sutartis ir ieškovams turėtų būti kompensuota būtent 50 proc. ieškovų į projektą investuotų lėšų, viršijančių minimalią pagal sutartį įsipareigotų investuoti lėšų sumą. Ieškovai paaiškina, kad valstybei sutarties visiškai neįvykdžius, sutarties įvykdymas ieškovams tapo apsunktas. Tokiomis sąlygomis būtų sąžininga, protinga ir teisinga, jei ieškovams būtų kompensuota bent pusė pasunkėjusio ieškovų sutarties įvykdymo, tai yra pusė investuotų lėšų, viršijančių įsipareigotas. Tam, kad tokia kompensacija kitai šaliai nebūtų pernelyg didelė našta, ieškovai reikalavimą dėl tokios kompensacijos apribojo iki 25 mln. litų.

Trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos ūkio ministerija nesutinka su apeliaciniu skundu, prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad teisinis reglamentavimas ir teismų praktika patvirtina, kad bendru atveju taikytos statinio projektavimo sąlygų išdavimo bei statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto tvirtinimo procedūros gali liesti tik konkrečius statinius (atvejus), bet ne su daugeliu subjektų susijusius klausimus. Nors ieškovai teigia, kad patyrė neigiamas pasekmes, tačiau taip pat nurodo, kad jas konkretizuoti sunku. Tokie prieštaravimai tik patvirtina, kad ieškovams nekilo jokių neigiamų pasekmių. Tokių pasekmių nebuvimas reiškia, kad nėra jokio realaus teisės pažeidimo. Nepaisant to, kad ieškovams yra sunku konkretizuoti pasekmes, jie ieškinyje apskaičiuoja ir nustato valstybei piniginės pareigos mastą (25 mln. litų). Toks ieškovų prieštaringas elgesys gali reikšti tik tai, kad jie tikisi, jog teismas tenkins nesąžiningai pareikštą nepagrįstą Ieškinį. Teismas nenustatė, kad sutarties vykdymas ieškovams būtų apsunkintas. Ieškovai nepagrįstai teigia, kad valstybė turėjo joms palengvinti sutarties įgyvendinimą, nes pagal sutarties 2.1 punktą ieškovai įsipareigojo įgyvendinti projektą savo atsakomybe, tai yra savo jėgomis ir kaštais. Be to, sutarties sudarymas sąlygojo ir daugiau kaip 250.000 kv. m. ploto valstybinės žemės sklypų nuomos 50 metų terminui sutarčių sudarymą su ieškovais ne konkurso tvarka. Apie jokius kitokius palengvinimus kalbėti nekorektiška, nes tai galėtų reikšti valstybės pagalbą, kurią draudžia Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (OL 2008 C 115, p. 47) 107 (ex 87) straipsnis. Ieškinyje pripažinę, kad sutarties 3.1.2 ir 3.1.1 punktuose numatytų prievolių vykdymas iš valstybės pusės ieškovams nebėra reikšmingas, nes sutartis yra baigiama įvykdyti, ieškovai paneigė buvus sutarties pažeidimą. Skunde nepaaiškinta, kokios realios neigiamos pasekmės kilo ieškovams. Todėl liko nepaneigta, kad ieškovai skundžiasi tik dėl jų pačių neatliktų veiksmų, kuriuos turėjo atlikti patys, siekdami protingai įgyvendinti sutartį (rengti ir atitinkamoms institucijoms teikti raštus, sekti susirašinėjimo procesą, kreiptis į teismą, naudotis teisininkų paslaugomis ir t.t.).

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Byloje kilo ginčas dėl esminio sutarties pažeidimo ir sutarties sąlygų pakeitimo.

Byloje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2005 m. liepos 21 d. priėmė nutarimą Nr. 808 „Dėl valstybinės svarbos projekto”, kuriuo projektą „Paslaugų smulkiajam ir vidutiniam verslui parkas „Gariūnai” Vilniaus mieste, Aukštųjų Panerių pramoninio rajono C zonos (Gariūnai) A ir B teritorijose” pripažino valstybinės svarbos ir įgaliojo Vilniaus apskrities viršininką pasirašyti nurodyto Projekto įgyvendinimo investuotojų lėšomis sutartį ir kontroliuoti šio Projekto įgyvendinimą (t. I, b.l. 15-18). Vilniaus apskrities viršininko administracija su ieškovais 2005 m. rugpjūčio 19 d. sudarė Valstybinės svarbos ekonominio projekto „Paslaugų smulkiajam ir vidutiniam verslui parkas „Gariūnai“ Vilniaus mieste, Aukštųjų Panerių pramoninio rajono C zonos (Gariūnai) A ir B teritorijose“ įgyvendinimo sutartį Nr. 1-1-77 (t. I, b.l. 22-34). Pagal šią sutartį ieškovai įsipareigojo solidariosios atsakomybės sąlygomis po valstybinės žemės sklypų nuomos sutarčių sudarymo su Vilniaus apskritimi, įgyvendinti Projektą ir Lietuvos Respublikos įstatymo nustatyta tvarka pateikti Vilniaus apskričiai dokumentus, būtinus pripažinti tinkamu naudoti statybos objektus sutartyje nustatytais terminais. Vilniaus apskritis pagal šią sutartį įsipareigojo sudaryti palankias sąlygas ieškovams įgyvendinant šią sutartį ir nedaryti kliūčių papildomomis sąlygomis (3.1.1 punktas), tarpininkauti ieškovams, pastariesiems sprendžiant su Vilniaus miesto savivaldybės administracija bei su greta esančiais žemės sklypų valdytojais bei inžinerinius tinklus eksploatuojančiomis organizacijomis bendrus Vilniaus miesto infrastruktūros klausimus.

Sutarčių laisvės principas leidžia šalims ne tik sudaryti sutartį, bet ir pakeisti jau sudarytos sutarties sąlygas, kad jos atitiktų tikrąją sutarties šalių valią, neprieštarautų imperatyviosioms įstatymų normoms, gerai moralei, šalių lygiateisiškumo ir bendriesiems teisės principams, taip pat sudarytos sutarties esmei ir tikslui. Pagal CK 6.233 straipsnį sutartis gali būti pakeista šalių susitarimu, o joms nepavykus susitarti, – teismo tvarka vienos iš šalių reikalavimu. CK 6.223 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad vienos šalies reikalavimu sutartis gali būti pakeista teismo sprendimu, jeigu: 1) kita sutartis šalis iš esmės pažeidė sutartį; 2) kitais sutarties ar įstatymų numatytais atvejais. Taigi šioje normoje pateikiamas sąrašas atvejų, nors ir nebaigtinis, kai sutartį galima pakeisti teismo tvarka. Specialūs sutarties pakeitimo atvejai nustatyti kituose CK straipsniuose (pavyzdžiui, CK 6.204, 6.228 straipsniuose), taip pat gali būti aptarti šalių sudarytoje sutartyje. Pagal sutarties 6.5 punktą vienos iš sutarties šalių reikalavimu sutartis gali būti pakeista teismo sprendimu, jeigu kita sutarties šalis iš esmės pažeidė sutartį arba tais atvejais, kai nėra vykdomos sutarties 6.4 punkte numatyti šalių susitarimai. Taigi nagrinėjamu atveju tiek įstatymo normos, tiek sutarties sąlygos nustatė galimybę keisti sutarties sąlygas, jeigu kitas sutarties šalis iš esmės pažeidė sutartį.

Pagal CK 6.217 straipsnio 2 dalį nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, ar ne, turi būti atsižvelgiama į tai: 1) ar nuketėjusi šalis iš esmės negauna to, ko tikėjosi iš sutarties, išskyrus atvejus, kai kita šalis nenumatė ir negalėjo protingai numatyti tokio rezultato; 2) ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminės reikšmės; 3) ar prievolė neįvykdyta tyčia ar dėl didelio neatsargumo; 4) ar neįvykdymas duoda pagrindą nuketėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje; 5) ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta.

Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus įrodinėdamos ieškinio reikalavimus. Taigi nagrinėjamos bylos atveju ieškovai turi įrodyti, jog atsakovė iš esmės pažeidė sutartį, bei kad jų siūlomas sutarties pakeitimas padės atstatyti šalių sutartinių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Ieškovai atsakovės sutarties pažeidimą byloje įrodinėja faktiškai vieninteliu jų pateiktu 2008 m. birželio 18 d. raštu Nr. 881, kuriuo kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininką dėl Projekto įgyvendinimo, prašydami įvertinti pateiktą informaciją (t. I, b.l. 29-34). Šiame dokumente ieškovai pateikia projekto realizavimo chronologinę apžvalgą, kurioje nurodyta, jog nuo 2005 m. gruodžio 20 d. iki 2008 m. balandžio 28 d. ieškovai teikdavo su projekto įgyvendinimu susijusius dokumentus Vilniaus miesto savivaldybei tvirtinti ar pagal juos išduoti prašomus dokumentus, tačiau savivaldybė vilkindavo prašymų išsprendimą. Ieškovai apie Vilniaus miesto savivaldybės veiksmus (neveikimą) periodiškai informuodavo Vilniaus apskrities viršininko administraciją ir prašydavo tarpininkauti, kartu su Vilniaus miesto savivaldybe sprendžiant nurodytas problemas. Tačiau šiame rašte taip pat nurodyta, jog Vilniaus miesto savivaldybė patenkindavo ieškovų prašymus, tai yra 2006 m. spalio 18 d. prekybos paviljonai buvo pripažinti tinkamais naudoti ir 2006 m. spalio 30 d. kaip statiniai buvo įteisinti Nekilnojamojo turto registre, 2007 m. liepos 25 d. buvo išduotas projektavimo sąlygų sąvadas prekybos paviljonų projektavimui ir statybai. Pagal sutarties 2.1.1-2.1.7 punktus ieškovai buvo įsipareigoję projektą įgyvendinti iki 2015 m. rugsėjo 1 d. Ieškovų pateiktame rašte apie ieškovų bei Vilniaus miesto savivaldybės veiksmus, įgyvendinant projektą, nėra duomenų, kiek dienų ar mėnesių ieškovas atsilieka nuo sutartyje numatytų terminų. Taip pat byloje nėra jokių duomenų, jog priešinga sutarties šalis dėl galimo projekto įgyvendinimo vėlavimo būtų taikiusi ar ketintų taikyti ieškovams kokias nors sankcijas. Šalių paaiškinimai bei kiti byloje esantys dokumentai patvirtina, jog projektas pagal sutartį yra vykdomas ir faktiškai artėja prie pabaigos. Taigi, darytina išvada, kad sutartis yra vykdoma ir iš turimų duomenų negalima daryti išvados, jog nebus įvykdyta ateityje.

Pažymėtina, kad projektavimo ir statybos darbų vykdymas turi atitikti Statybos įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus, jų nesilaikymo negalima pateisinti tuo, jog vykdomas projektas yra pripažintas valstybinės svarbos. Ieškovai nepateikė teismui nei tų dokumentų, kuriuos jie teikė Vilniaus miesto savivaldybei, nei pačios Vilniaus miesto savivaldybės atsakymų ir įpareigojimų ieškovams kopijų. Todėl teismas negali nustatyti, ar Vilniaus miesto savivaldybės atsisakymai patvirtinti ieškovų dokumentus ar išduoti projektavimo sąlygų sąvadą bei kitus dokumentus buvo pagrįsti ar ne, taip pat ar valstybės atstovo tarpininkavimas bei bendradarbiavimas galėjo faktiškai įtakoti greitesnį statybos dokumentų rengimą.

Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad sutarties 3.1.2 punkte numatyta valstybės tarpininkavimo pareiga bei bendri Vilniaus infrastruktūros klausimai nėra pakankamai konkretizuoti, todėl negalima nustatyti aiškių kriterijų, apsprendžiančių, ko kita sutarties šalis galėjo tikėtis iš Vilniaus apskrities, kilus nesutarimams dėl projekto įgyvendinimo su Vilniaus miesto savivaldybės administracija. Tačiau ieškovai neprašo, keičiant sutartį, detalizuoti valstybės pareigų, konkrečiai išvardinant joms privalomus atlikti veiksmus. Prašomais pakeitimais ieškovai iš esmės prašo dalies savo investicijų kompensavimo. Pažymėtina, kad pagal sutarties 2.1-2.2 punktus būtent ieškovai prisiėmė projekto finansavimo naštą, todėl keičiant sutartį dalies šių finansinių išlaidų priskyrimas valstybei prieštarautų pačiai sutarties esmei. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovai reikalaujamais sutarties pakeitimais faktiškai prašo tam tikrų patirtų nuostolių atlyginimo. Pačioje sutartyje nėra nustatyta nei delspinigių, nei kitokių būdų galimiems šalių nuostoliams atlyginti. Sutartyje yra tik 4.2 punktas, pagal kurį, sutarties šaliai nutraukus sutartį dėl esminio šios sutarties pažeidimo, kaltoji šalis privalo atlyginti turėtas išlaidas ar atlyginti nuostolius. Pažymėtina, kad ieškovai nepateikė teismui jokių duomenų, galinčių patvirtinti, kad dėl ilgai užsitęsusio statybos dokumentų derinimo su savivaldybe, ieškovai būtų patyrę finansinių ar kitokių nuostolių. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad ieškovai neįrodė, jog nurodomi atsakovės veiksmai (neveikimas) atitiktų CK 6.217 straipsnio 2 dalyje apibrėžtus esminio sutarties pažeidimo kriterijus, todėl nėra pagrindo keisti pačios sutarties sąlygas pagal ieškovų reikalavimą.

Teismas pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį arba atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Nagrinėjamu atveju teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis bei pažymi, kad kiti apeliacinio skundo argumentai teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui bei pagrįstumui teisiškai nėra reikšmingi, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliacinio skundo argumentai nepripažintini pagrįstais. Pirmosios instancijos teismas atskleidė bylos esmę, teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-331 str.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.