Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. balandžio 27 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 7 dalį, ir nuteistas laisvės atėmimu 3 (trims) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir skirta sumažinta 2 (dviejų) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, paskirta bausmė subendrinta su Kauno apygardos teismo 2002 m. spalio 17 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2003 m. rugsėjo 1 d. nutartimi, paskirtos ir neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalimi, ir skirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams 2 (dviem) mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1 punktu, 3 dalimi, 68 straipsniu, R. P. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise (teise vairuoti transporto priemones) 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 7 punktu, 3 dalimi, 72 straipsniu, R. P. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – automobilio „Mitsubishi Carisma“, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) konfiskavimas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

R. P. nuteistas už tai, kad 2017 m. sausio 27 d., apie 18.55 val., Šiauliuose, (duomenys neskelbtini) g. sankryžoje, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimą, draudžiantį vairuoti transporto priemonę neblaiviems, vairavo kelių transporto priemonę – lengvąjį automobilį „Mitsubishi Carisma“, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai kraujyje nustatyta mažiausia koncentracija – 2,35 % (promilės) – etilo alkoholio.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliaciniu skundu nuteistasis R. P. prašo skirti jam švelnesnę bausmę ir panaikinti jam skirtą baudžiamojo poveikio priemonę – transporto priemonės konfiskavimą. Todėl byla nagrinėjama pagal apeliacinio skundo reikalavimus (BPK 320 str. 3 d.).

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime, konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį BK 41 straipsnio 2 dalyje, nustatydamas visumą bausmės skyrimo tikslų, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningą bausmės paskirtį. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skiriant bausmę, teismai turi laikytis visų šių reikalavimų ir nė vienam negali būti suteikiama viršenybė, o paskirta bausmė turi atitikti BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės tikslus.

Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Konkrečiu atveju negalima daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam R. P. laisvės atėmimo bausmę ir nustatydamas jos dydį, pažeidė nurodytus baudžiamojo įstatymo reikalavimus. Iš skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio matyti, kad, skirdamas bausmę nuteistajam, apylinkės teismas atsižvelgė į tai, kad apeliantas prisipažino ir nuoširdžiai gailisi, tai pripažino jo atsakomybe lengvinančia aplinkybe, o jo baudžiamąją atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatė, įvertino tai, kad R. P. įvykdė vieną tyčinę nusikalstamą veiką, kuri įstatymų leidėjo priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 281 str. 7 d.; 11 str. 3 d.), administracine tvarka nebaustas, tačiau nusikalto būdamas teistas už labai sunkų nusikaltimą, inkriminuojamą nusikalstamą veiką padarė per lygtinio paleidimo iš įkalinimo įstaigos laikotarpį, nesilaikė paleidimo iš įkalinimo įstaigos nustatytų sąlygų – nevartoti psichiką veikiančių medžiagų, ir vairuodamas transporto priemonę apsvaigęs sukėlė pavojų ne tik savo, bet ir kitų ir eismo dalyvių sveikatai ir gyvybei.

Taigi, apylinkės teismas, įvertinęs visetą bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, tame tarpe ir tas, kurias nuteistasis nurodo apeliaciniame skunde, padarė pagrįstą išvadą, kad R. P. už nusikaltimo padarymą skirtina reali laisvės atėmimo bausmė. Daryti kitokias išvadas teisėjų kolegija neturi pagrindo. Tai, kad apelianto asmenybės ir byloje nustatytų aplinkybių teismas neįvertino taip, kaip to norėtų nuteistasis, dar nereiškia, jog į jas nebuvo atsižvelgta. Kolegijos vertinimu, nuteistajam apylinkės teismo skirta bausmė visiškai atitinka tiek jo padarytą nusikalstamą veiką, tiek jo asmenybę, tiek bausme siekiamus tikslus. Tokią apeliacinės instancijos teismo išvadą pagrindžia ir tai, kad nuteistajam R. P. apylinkės teismo nuosprendžiu už nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 7 dalyje, padarymą, skirta bausmė – laisvės atėmimas 3 (trims) mėnesiams, kuri dar buvo sumažinta vienu trečdaliu, ir paskirta sumažinta 2 (dviejų) mėnesių laisvės atėmimo bausmė, yra žymiai mažesnės nei nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis (laisvės atėmimo bausmės vidurkis už nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 7 dalyje, padarymą –7 mėnesiai ir 15 dienų).

Be to, svarstant nuteistajam skirtos galutinės subendrintos laisvės atėmimo 3 (trejiems) metams 2 (dviem) mėnesiams bausmės dydį, negalima paminėti ir to, kad prie nuteistajam R. P. Kauno apygardos teismo 2002-10-17 nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2003-09-01 nutartimi, paskirtos ir neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalies – 3 (trejų) metų ir 1 (vieno) mėnesio, buvo pridėtas tik vienas mėnuo iš nuteistajam skundžiamu nuosprendžiu skirtos laisvės atėmimo bausmės.

Dėl visų pirmiau nurodytų bausmei parinkti ir jos dydžiui nustatyti reikšmingų aplinkybių nuteistajam paskirtą bausmę vertinti kaip aiškiai per griežtą ar dar labiau ją švelninti nėra pagrindų. Šiame kontekste pažymima, kad bausmės paskyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas paskirtą bausmę pakeisti gali tik tais atvejais, kai bausmė yra aiškiai per švelni ar aiškiai per griežta. Šiuo atveju, kaip nurodyta pirmiau, tokių aplinkybių nenustatyta.

Nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytoms aplinkybėms, kad jis dirba, charakterizuojamas teigiamai, savanoriauja, gydosi dėl alkoholio vartojimo, bei turi finansinių įsipareigojimų, negali būti suteikta išskirtinė reikšmė sprendžiant dėl nuteistojo pageidavimo skirti jo norimą bausmės rūšį (baudą), nes minėtos aplinkybės tik iš dalies teigiamai charakterizuoja nuteistojo asmenybę ir tai tik po nusikalstamos veikos įvykdymo, kadangi kartu turi būti atsižvelgta ir į kitas aplinkybes, o būtent į nuteistojo padaryto nusikaltimo pavojingumą bei jo asmenybę charakterizuojančias aplinkybes (ankstesnį teistumą, rodantį jau susiformavusias antivisuomenines pažiūras).

Teisėjų kolegijos įsitikinimu, nagrinėjamu atveju nuteistajam R. P. paskirtos laisvės atėmimo bausmės pakeitimas bauda ar jam skirtos laisvės atėmimo bausmės atidėjimas prieštarautų bausmės paskirčiai, kuria siekiama sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, jį nubausti, atimti ar apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 str. 2 d.), pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų.

Taigi vien tik simbolinės ir nuteistojo asmens pageidavimus tenkinančios bausmės paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų ne tik bausmės paskirties, bet ir teisingumo principo įgyvendinimo.

Todėl, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, pirmosios instancijos teismo nuteistajam R. P. paskirta laisvės atėmimo bausmė yra teisinga, proporcinga ir atitinkanti BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių, reikalavimus.

Taip pat teisėjų kolegija visiškai sutinka ir su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo nuteistajam R. P. skirta jo ginčijama baudžiamojo poveikio priemonė – automobilio konfiskavimas.

Turto konfiskavimas yra turtinės bei prevencinės paskirties baudžiamojo poveikio priemonė, įgyvendinanti idėją, kad svarbu ne tik nubausti kaltininką paskyrus jam bausmę, bet ir padaryti nusikalstamą veiką ekonomiškai nenaudingą, taip pat paimti turtą, kuris naudojamas nusikalstamoms veikoms daryti. Pagal BK 72 straipsnio 2 dalį, konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Konstitucinėje jurisprudencijoje akcentuojami prevenciniai nusikalstamos veikos įrankių, priemonių bei rezultato konfiskavimo tikslai – kai asmuo nuosavybės teise priklausantį turtą panaudoja nusikaltimui padaryti, jam turi būti nustatytos teisinės priemonės panaudoto turto atžvilgiu. Jeigu to nebūtų, kaltininkas, atlikęs bausmę (ar atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės), turimą turtą galėtų vėl panaudoti nusikaltimams daryti. Kartu pažymėtina, kad nusikalstamai veikai daryti naudojamo, kaltininkui nuosavybės teise priklausančio, turto konfiskavimas neišvengiamai riboja nuosavybės teisę, todėl turi ir nubaudimo elementų. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja, jog už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės būtų proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui,atitiktų siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, o tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją bei pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti būtų teisinga pusiausvyra (proporcingumas). Pagal baudžiamąjį įstatymą turto konfiskavimo taikymas nepriklauso nuo teismo nuožiūros (išskyrus BK 72 straipsnio 4 dalį), jis privalomai skiriamas visais atvejais, nustačius, kad

turtas atitinka BK 72 straipsnio 2 dalyje nurodytus konfiskuotino turto požymius ir yra kitos BK 72 straipsnyje nurodytos jo taikymo sąlygos.

Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymima, kad BK 72 straipsnio 2 dalyje nurodytomis nusikalstamos veikos priemonėmis pripažįstami įrenginiai, mechanizmai, prietaisai ar kitas turtas, kurį kaltininkas naudoja tam, kad sudarytų sąlygas ar palengvintų nusikalstamos veikos padarymą. Visų pirma, tokia priemone pripažįstamas specialiai nusikalstamai veikai daryti pritaikytas turtas, t. y. kai pakeista jo paskirtis ar savybės, tačiau, turtas gali būti pripažįstamas nusikalstamos veikos priemone ir tada, kai jis nėra tiesiogiai pritaikytas nusikalstamai veikai daryti, tačiau nustatoma, kad nusikalstamos veikos padarymas nenaudojant šio turto būtų labai apsunkintas. Siekiant nustatyti ar turtas gali būti pripažįstamas nusikalstamos veikos priemone, turi būti įvertinamos visos reikšmingos turto panaudojimo nusikalstamos veikos darymo procese aplinkybės.

Bylos duomenimis nustatyta, dėl to ginčo byloje ir nėra, kad R. P. vairavo automobilį „Mitsubishi Carisma“, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai kraujyje nustatyta mažiausia koncentracija – 2,35 % (promilės) – etilo alkoholio. Taigi neginčytina, kad R. P. inkriminuotas nusikaltimas, įtvirtintas BK 281 straipsnio 7 dalyje, buvo įvykdytas kaltininkui vairuojant automobilį „Mitsubishi Carisma“, kuris nuosavybės teise priklauso jam pačiam.

Taigi nors automobilis ir yra padidinto pavojaus šaltinis, tačiau tai dar nereiškia, kad jis negali būti konfiskuotas. BK 281 straipsnio ir ANK 422 straipsnio pakeitimų įstatymų projektų aiškinamuoju raštu nustatyta, jog nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusiais BK 281 straipsnio pakeitimais, kuriais už vairavimą kelių transporto priemonės arba mokymą praktinio vairavimo apsvaigus nuo alkoholio, kai vairuojančio ar vairuoti mokančio asmens kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio, nustatyta baudžiamoji atsakomybė, siekiama didinti eismo saugumą, taip pat užkirsti kelią neblaivių vairuotojų daromiems Kelių eismo taisyklių pažeidimams, keliantiems itin didelį pavojų kitiems eismo dalyviams, ypač eismo įvykiams, kuriuose žūsta ar sužalojami žmonės. Šių tikslų įgyvendinimas netaikant transporto priemonės, kurią vairuojant ir buvo padaryta nagrinėjama nusikalstama veika, konfiskavimo, teisėjų kolegijos įsitikinimu, nėra įmanomas. Priešingu atveju susidarytų tokia situacija, kai asmuo, padaręs BK 281 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą nusikalstamą veiką, turimą turtą – automobilį, galėtų vėl panaudoti nusikaltimams daryti. Tokia situacija ne tik formuotų asmens nebaudžiamumo nuotaikas bei nepagarbą baudžiamajam įstatymui, bet ir sudarytų sąlygas pakartotiniam tokio asmens nusikalstamumui, taip neužtikrinant ir prevencinio baudžiamojo poveikio priemonių, tame tarpe ir turto konfiskavimo, pobūdžio.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nusikaltimo, numatyto BK 281 straipsnio 7 dalyje, padarymo priemonė – automobilis „Mitsubishi Carisma“, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) pirmosios instancijos teismo konfiskuotas buvo visiškai pagrįstai.

Nuteistojo apeliacinio skundo argumentas, kad teisme jis, nežinodamas įstatymų, tinkamai nepasinaudojo savo teise į gynyba, nes byloje nedalyvavo gynėjas, nors įstatyme yra įsakmiai nurodyta, kad gynėjo dalyvavimas būtinas nagrinėjant bylą teisme pagreitinto proceso tvarka (BPK 51 str. l d. 9 p.), atmestinas kaip nepagrįstas. Pirmiausia pažymima tai, kad šiuo atveju byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama ne pagreitinto proceso tvarka (BPK 426 str.), o taikant sutrumpintą įrodymų tyrimą (BPK 273 str.), su tuo, be kita ko, sutiko ir pats nuteistasis (162 b. l.). Taigi šiuo atveju taikyti BPK 51 straipsnio l dalies 9 punkto nuostatų nebuvo teisinio pagrindo. Antra, tai patvirtina ir pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo turinys, teismui išaiškinus kaltinamajam teises, numatytas BPK 22 straipsnyje, tarp jų ir teisę turėti gynėją, nuteistasis pareiškė, kad teises suprato ir gynėjas jam yra nereikalingas (161 b. l.). Taigi nuteistasis R. P. gynėjo atsisakė savo iniciatyva, o tai pagal įstatymą yra leidžiama (BPK 52 str.).

Atsižvelgdama į paminėtas aplinkybes ir patikrinusi baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, teisėjų kolegija daro išvadą, kad, nustatydamas paskirtos bausmės rūšį ir dydį nuteistajam bei taikydamas jo atžvilgiu BK 72 straipsnio nuostatas, pirmosios instancijos teismas įvertino visas turinčias reikšmės aplinkybes, ir teisės taikymo klaidos nepadarė. Dėl to nuteistojo apeliacinis skundas pripažįstamas nepagrįstu ir yra atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo R. P. apeliacinį skundą atmesti.