Kauno apygardos teismo nutartis, e2A-802-775/2022

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2022-06-13
Bylos Nr.: e2A-802-775/2022
Teisminio proceso Nr.: 2-69-3-03691-2021-4
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Edita Šliumpienė, Virginija Gudynienė, Izolda Nėnienė
Ieškovas: Kauno miesto savivaldybės administracijos
Atsakovas: N. Ž.

Kategorijos

2.6.2.1Netesybos
2.6.16.8Žemės nuoma
3.3.1.18.3Pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą

Civilinė byla Nr. e2A-802-775/2022Teisminio proceso Nr. 2-69-3-03691-2021-4Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.2.1; 2.6.16.8; 3.3.1.18.3 (S)

Kauno apygardos teismasNutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. birželio 13 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Gudynienės, Izoldos Nėnienės ir Editos Šliumpienės (kolegijos pirmininkė, pranešėja),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Kauno miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 8 d. sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. e2-8427-1126/2021 pagal ieškovės Kauno miesto savivaldybės administracijos patikslintą ieškinį atsakovei N. Ž. dėl skolos už valstybinės žemės nuomą priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė Kauno miesto savivaldybės administracija (toliau – ieškovė) 2021 m. kovo 4 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei N. Ž. (toliau – atsakovė), kurį 2021 m. rugsėjo 22 d. patikslinusi, prašė teismo bylą nagrinėti pagal patikslintą ieškinį, iš atsakovės ieškovei priteisti 7 399,54 Eur skolą, t. y. valstybinės žemės nuomos mokestį už laikotarpį nuo 2012 m. lapkričio 15 d. iki 2019 m. lapkričio 15 d., ir 285,68 Eur delspinigius už laikotarpį nuo 2012 m. lapkričio 16 d. iki 2020 m. gegužės 15 d., viso 7 685,22 Eur. Skolą bei delspinigius prašė išieškoti į Kauno miesto savivaldybės administracijos atsiskaitomąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), Luminor Bank AS Lietuvos skyrius, o penkių procentų dydžio metines palūkanas už nurodytą priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo įsakymo visiško įvykdymo – į Kauno miesto savivaldybės administracijos atsiskaitomąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), Luminor Bank AS Lietuvos skyrius.

2. Ieškovė patikslintame ieškinyje nurodė, kad atsakovė yra valstybinio žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), nuomininkė. Skola ir delspinigiai skaičiuojami nuo 2012 m. Pagal naujai suformuotą mokesčių mokėtojo lentelę priskaičiuota delspinigių iki 2013 m. – 38,64 Eur. Atsakovė 2020 m. lapkričio 16 d. atliko 222,46 Eur mokėjimą. Atsakovei kyla prievolė mokėti už valstybinės žemės nuomą, tačiau atsakovė už 2012 m. – 2019 metus mokesčio nesumokėjo. Atsakovei valstybinės žemės nuomos mokestis buvo skaičiuojamas pagal Kauno miesto savivaldybės tarybos 2009 m. rugsėjo 24 d. sprendimą Nr. T-491 (su pakeitimais). Atsakovė už valstybinės žemės nuomą ieškovei yra skolinga 7 399,54 Eur už laikotarpį nuo 2012 m. lapkričio 15 d. iki 2019 m. lapkričio 15 d. Atsakovei priskaičiuoti 285,68 Eur delspinigiai, kurie skaičiuojami 0,02 proc. dydžio už kiekvieną pavėluotą dieną, už laikotarpį nuo 2012 m. lapkričio 16 d. iki 2020 m. gegužės 15 d.

Atsiliepimas

3. Atsakovė 2021 m. spalio 12 d. pateikė teismui atsiliepimą į ieškovės patikslintą ieškinį, kuriame prašė teismo ieškovės patikslintą ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovė atsiliepime į ieškovės patikslintą ieškinį nurodė, kad pareigos mokėti mokesčius už valstybinės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) nuomą atsakovė neneigia, tačiau ieškovė žemės nuomos mokesčio neskaičiavo ir deklaracijų apmokėjimui nesiuntė iki 2020 m. kovo mėn. Kadangi patikslintą ieškinį ieškovė grindžia Kauno miesto savivaldybės tarybos 2009 m. rugsėjo mėn. 24 d. sprendimo Nr. T-491 „Dėl valstybinės žemės nuomos mokesčio administravimo taisyklių patvirtinimo“ (su vėlesniais pakeitimais) 7 punkto nuostatomis, tai ieškovė ir turėjo vadovautis šių taisyklių 11 punktu. Ieškovė su patikslintu ieškiniu nepateikė įrodymų, kad kiekvienais metais buvo skaičiuotas valstybinės žemės nuomos mokestis, suformuotos ir teiktos deklaracijos atsakovei apmokėjimui. Deklaracija visai sumai teikta tik 2020 m., kurią gavus, tik dalį sumos atsakovė apmokėjo, nes nebuvo pateikta jokių paskaičiavimų, už kokį laikotarpį susidarė reikalaujama suma. Kadangi deklaracijos nuo 2012 m. iki 2020 m. dėl žemės nuomos mokesčio nebuvo teikiamos, atsakovė nežinojo apie mokėtino žemės nuomos mokesčio prievolės dydį, delspinigių bei palūkanų skaičiavimą, todėl laikė, kad ieškovės patikslintas ieškinys yra nepagrįstas. Ieškovė anksčiau suformuotos kortelės nepateikė, todėl ir nebuvo teikiamos deklaracijos, nes mokėtino žemės nuomos mokesčio kiekvienais metais ieškovė neskaičiavo. Patikslintame ieškinyje ieškovė nurodė, kad prašoma priteisti 7 399,54 Eur skola yra už laikotarpį nuo 2012 m. lapkričio 15 d. iki 2019 m. lapkričio 15 d., tačiau nėra aišku už kokį laikotarpį susidarė ši suma. Pateikta skolos paskaičiavimo lentelė prieštarauja mokesčių mokėtojo kortelės duomenims, nes šioje lentelėje 966 Eur nurodomi kaip mokesčio suma už 2012 m., tačiau jokios nepriemokos nėra, o 2020 m. sumokėti 222,46 Eur nurodyti kaip iš bendros skolos sumos atskaičiuota suma. Mokesčiui už 2012 m. taikytinas ieškinio senaties terminas. Patikslintame ieškinyje, tiek ir skolos paskaičiavimo lentelėje nurodyta, kad taikomas 0,8 procento mokesčio tarifas nuo sklypo vertės ir nurodyta apskaičiavimo formulė 124 000x0,80/100=992 Eur, vadinasi, nesikeičiant tarifui, nuomos mokesčio suma turėtų būti vienoda už visus metus, tačiau mokesčio suma kiekvienais metais skirtinga, kaip ir nuo jos skaičiuojamų delspinigių suma. Skolos paskaičiavimo lentelėje nurodyta delspinigių suma skiriasi. Valstybinės žemės nuomos mokesčio deklaracijoje nurodyta, kad apmokestinamasis laikotarpis 2019 m. sausio 1 d. – 2019 m. gruodžio 31 d., o mokesčio apskaičiavime nurodoma, kad 992 Eur suma už 2001 m. balandžio 10 d., mokesčio nepriemokos suma 6 407,54 Eur (neaišku už kokį laikotarpį), o skolos paskaičiavimo lentelėje 8 742 Eur; skolos paskaičiavimo lentelėje nurodyta 1 120 Eur skola už 2020 m., nors ši suma nėra įtraukta į ieškinio reikalavimo sumą. Ieškovės reikalavimas priteisti skolą nuo 2012 m. nepagrįstas, nes ieškinys galimas tik už tris metus, ieškovė nenurodė jokių aplinkybių ir neprašė atnaujinti ieškinio senaties terminą, todėl ši aplinkybė taip pat yra vertintina kaip ieškinio turiniui keliamo reikalavimo pažeidimas. Atsakovei nuo 1991 m. spalio 23 d. neterminuotai nustatytas 35 procentų nedarbingumo lygis, ji yra senatvės pensininkė, todėl skaičiuojant žemės nuomos mokesčio sumą, turėjo būti vadovautasi 2015 m. gegužės 19 d. Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimo Nr. T-234 dėl Kauno miesto savivaldybės tarybos 2009 m. rugsėjo 24 d. sprendimo Nr. T-491 dėl valstybinės žemės nuomos mokesčio administravimo taisyklių patvirtinimo pakeitimo 17 punktu, pagal kurį valstybinės žemės nuomos mokesčio mokėtojai pagal Kauno miesto savivaldybės tarybos 2012 m. birželio 28 d. sprendimą Nr. T-313 dėl valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifų nustatymo turi teisę į valstybinės žemės nuomos mokesčio lengvatą, tačiau lengvata skaičiuojant žemės nuomos mokesčio sumą nepritaikyta. Iš 2017 m. spalio 5 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos miesto planavimo ir architektūros skyriaus vedėjo N. V. atsakymo Nr. F-70-1175 matyti, kad 2017 m. finansų ir ekonomikos skyrius paprašė duomenų, o planavimo ir architektūros skyrius informavo apie tai, kad 4 ha valstybinės žemės sklypas (duomenys neskelbtini) yra išskirtas. Šiame rašte nurodyta, kad žemės sklypo naudojimo paskirtis nėra nuoma, tai įrodo, kad tik 2017 m. finansų ir ekonomikos skyrius pradėjo ieškoti duomenų apie šio sklypo naudojimo paskirtį. Vadinasi, žemės nuomos mokesčiai iki šio laikotarpio nebuvo skaičiuojami. Ieškovė nepateikė ankstesnių metų nuomos mokesčio deklaracijos ar kito dokumento. Jeigu deklaracija už visą ieškinio laikotarpį buvo suformuota 2020 m., tai nei faktinio, nei teisinio pagrindo delspinigiams ir palūkanoms skaičiuoti už laikotarpį nuo 2012 m. iki 2019 m. nėra pagrindo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių esmė

5. Kauno apylinkės teismas 2021 m. gruodžio 8 d. sprendimu už akių ieškovės ieškinį tenkino iš dalies, priteisė ieškovei iš atsakovės 4 800 Eur valstybinės žemės nuomos mokestį, už laikotarpį nuo 2015 m. iki 2019 m., šią sumą sumokant į Kauno miesto savivaldybės administracijos atsiskaitomąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią Luminor Bank AS banke, kitos ieškinio dalies netenkino, valstybei iš atsakovės priteisė 108,03 Eur žyminį mokestį ir 5,15 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidas.

6. Teismas, atlikęs formalų ieškovės pateiktų įrodymų: skolos paskaičiavimo lentelės, mokesčių mokėtojo kortelės, fizinio asmens valstybinės žemės nuomos mokesčio deklaracijos, mokesčių mokėtojo delspinigių ataskaitos ir kitų rašytinių įrodymų vertinimą, nustatė, kad ieškovei nuo 2001 m. liepos 26 d. nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, adresu (duomenys neskelbtini). Už žemės sklypo naudojimą atsakovė nėra sumokėjusi valstybinės žemės nuomos mokesčio. Pagal ieškovės pateiktus skaičiavimus, atsakovė yra skolinga 7 399,54 Eur nesumokėto valstybinės žemės mokesčio už laikotarpį nuo 2012 m. lapkričio 15 d. iki 2019 m. lapkričio 15 d.

Atsiliepimas

7. Pasisakydamas dėl ieškinio senaties termino teismas nustatė, kad atsakovė atsiliepime nurodė, jog ieškovės reikalavimas priteisti skolą nuo 2012 m. yra nepagrįstas, ieškovė neprašė atnaujinti ieškinio senaties terminą. Teismas nurodė, kad reikalavimams dėl periodiškai mokamo nuomos mokesčio turi būti taikomas sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas, nustatytas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 9 dalyje. Šios teisės normos taikymo išimties valstybinės žemės nuomos santykiams galiojantys įstatymai nenustato, todėl sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas taikytinas ir reikalavimams dėl periodiškai mokamo valstybinės žemės nuomos mokesčio. Teismas nurodė, kad Kauno apylinkės teisme, pašalinus ieškovei ieškinio trūkumus, 2021 m. kovo 15 d. priimtas ieškovės ieškinys. 2021 m. rugsėjo 24 d. priimtas ieškovės patikslintas ieškinys, kuriuo ieškovė iš atsakovės prašė priteisti 7 399,54 Eur skolą už valstybinės žemės nuomos mokestį už laikotarpį nuo 2012 m. lapkričio 15 d. iki 2019 m. lapkričio 15 d. Ieškovei kreipusis į teismą 2021 m. kovo 4 d., penkių metų ieškinio senaties terminas dėl nuomos mokesčio priteisimo už 2012 – 2014 m. jau buvo suėjęs, todėl teismas laikė, kad ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės 7 622 Eur valstybinės žemės nuomos mokestį, paskaičiuotą nuo 2012 m. lapkričio 15 d. iki 2019 m. lapkričio 15 d., turi būti tenkinamas iš dalies, priteisiant ieškovei iš atsakovės 4 800 Eur valstybinės žemės nuomos mokestį, paskaičiuotą nuo 2015 m. iki 2019 m. (936 Eur + 920 Eur + 968 Eur + 984 Eur + 992 Eur).

Žemesnės instancijos teismas

8. Pasisakydamas dėl delspinigių teismas nustatė, kad ieškovė teismo prašė iš atsakovės jos naudai priteisti 285,68 Eur delspinigių už laikotarpį nuo 2012 m. lapkričio 16 d. iki 2020 m. gegužės 15 d., Valstybinės žemės nuomos mokesčio administravimo taisyklių, patvirtintų Kauno miesto savivaldybės tarybos 2009 m. rugsėjo 24 d. sprendimo Nr. T-491, 35 punkto pagrindu. Teismas nurodė, kad netesybas turi nustatyti įstatymas, šalių susitarimas arba teismas. Teismo įsitikinimu, šios normos pagrindu teismas netesybas gali nustatyti tuomet, kai tokia teismo kompetencija įtvirtinta įstatyme. Atsižvelgdamas į tai, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo sudaryta žemės nuomos sutartis, o pareiga mokėti žemės nuomos mokestį kyla iš įstatymo, teismas nurodė, jog byloje spręstinas klausimas, ar šioje situacijoje įstatymas nustato pareigą mokėti delspinigius ir ar nustato jų dydį. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad prievolė mokėti netesybas ir teismo kompetencija nustatyti netesybas už laiku nesumokėtą žemės nuomos mokestį, kai nėra sudaryta žemės nuomos sutartis, nėra nustatyta įstatyme, todėl sprendė, kad ieškinio reikalavimas priteisti iš atsakovės delspinigius netenkinamas.

9. Pasisakydamas dėl bylinėjimosi išlaidų teismas nustatė, kad ieškovė yra atleista nuo 173 Eur žyminio mokesčio mokėjimo Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 83 straipsnio 1 dalies 10 punkto pagrindu. Todėl ieškinį patenkinęs iš dalies, 62,45 procento ieškinio reikalavimų, proporcingai patenkintų reikalavimų daliai teismas sprendė valstybei iš atsakovės priteisti 108,03 Eur žyminio mokesčio. Atitinkamai valstybei iš atsakovės priteisė 5,15 Eur išlaidas susijusias su procesinių dokumentų siuntimu.

III. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai

10. Apeliaciniu skundu ieškovė prašo Kauno apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 8 d. sprendimą už akių panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti pilna apimtimi. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1. Nepagrįstos ir neteisėtos skundžiamo sprendimo už akių dalys, kuriomis teismas atmetė ieškovės ieškinį dalyje dėl delspinigių priteisimo bei netenkino ieškinio reikalavimo priteisti 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos.

1.2. Teismas nepasisakė bei nepasivadovavo CK 6.37 straipsniu, kuriuo skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas procesinių palūkanų nepriteisė ir net nepasisakė apie jas, tuo pažeisdamas apeliantės teisėtus lūkesčius.

1.3. Valstybinės žemės nuomos mokesčio administravimo taisyklių, patvirtintų Kauno miesto savivaldybės tarybos 2009 m. rugsėjo 24 d. sprendimu Nr. T-491 (toliau – taisyklės), 35 punkte numatyta, kad laiku nesumokėjus valstybinės žemės nuomos mokesčio, skaičiuojami delspinigiai – 0,02 proc. už kiekvieną pavėluotą mokėti dieną nuo nesumokėtos nuomos mokesčio sumos. Delspinigiai pradedami skaičiuoti kitą dieną po to, kai baigėsi nuomos mokesčio sumokėjimo terminas, ir skaičiuojami už kiekvieną kalendorinę dieną ne ilgiau kaip 180 dienų. Kadangi atsakovė valstybinės žemės nuomos mokesčio nustatytais terminais nesumokėjo, tai atsakovei už laikotarpį nuo 2012 m. lapkričio 16 d. iki 2020 m. gegužės 15 d. buvo priskaičiuota 285,68 Eur delspinigių. Atsakovei nuolatos buvo siunčiami priminimai dėl valstybinės žemės nuomos mokesčio nemokėjimo, tačiau atsakovė nei skolos, nei delspinigių nepadengė ir ieškovei iš viso yra skolinga 7 685,22 Eur. Nesutiktina su teismo išvada, kad nėra teisinio pagrindo daryti išvadą, jog pareiga mokėti delspinigius už laiku nesumokėtą žemės nuomos mokestį, kai nėra sudaryta žemės nuomos sutartis, kyla iš įstatymo. Byloje nėra ginčo, kad valstybinės žemės faktiniai naudotojai, nors ir nėra sudarę žemės nuomos sutarties, privalo mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį, tokia pareiga jiems numatyta Žemės reformos įstatyme bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. lapkričio 10 d. nutarime Nr. 1387 dėl žemės nuomos mokesčio už valstybinės žemės sklypų naudojimą. Faktinis naudotojas negali įgyti daugiau privilegijų nei asmuo, naudojantis žemę valstybinės žemės nuomos sutarties pagrindu. Šalių susitarimas dėl netesybų turi būti rašytinis, tačiau šio reikalavimo nesilaikymas susitarimo dėl netesybų nedaro negaliojančio, o tik atima teisę, kilus ginčui, įrodinėjant susitarimą dėl netesybų, šalims remtis liudytojų parodymais. Apeliantė, administruodama valstybinės žemės nuomos mokestį, mokėtojams, praleidusiems terminą įvykdyti prievolę – sumokėti valstybinės žemės nuomos mokestį, siunčia priminimus dėl mokestinės prievolės nevykdymo, vykdo skolos išieškojimą teismine tvarka, taip patirdama finansinių nuostolių, todėl delspinigių skaičiavimas asmenims, praleidusiems terminą įvykdyti prievolę, laikomas minimaliu kreditoriaus nuostolių atlyginimu. Be to, teisminės praktikos sukūrimas, kuomet delspinigiai negali būti priteisiami iš valstybinės žemės naudotojų, nesudariusių nuomos sutarties, sukurtų pavojingą precedentą – šie asmenys nepagrįstai įgytų privilegijų prieš asmenis, sudariusius nuomos sutartis, bei tokia praktika skatintų asmenis ir toliau naudotis valstybine žeme, nesudarant nuomos sutarties, neskatintų sąžiningai ir laiku vykdyti prievolę mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį nustatytais terminais. Tai neatitiktų valstybinės žemės socialinės paskirties – teikti visuomeninę naudą – bei pažeistų viešąjį interesą.

1.4. Teismas, priimdamas sprendimą, išimtinai rėmėsi teisėjos D. B. atskirąja nuomone dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-64-313/2018, tačiau tokio pobūdžio bylose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika ir po minėtos atskirosios nuomonės nesikeitė.

1.5. Teismo sprendimas, kuriuo teismas nepagrįstai nusprendė, kad nėra pagrindo priteisti delspinigius, laikytinas neteisingu. Neabejotina, kad šiuo atveju yra pagrindas taikyti analogiją ir, sprendžiant dėl delspinigių priteisimo už laikų nesumokėtą valstybinės žemės nuomos mokestį, vadovautis teisės normomis, taikomomis žemės mokesčiui.

1.6. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovė neturi materialiosios subjektinės teisės reikalauti delspinigių bei akcentavo, kad taisyklės yra poįstatyminis teisės aktas, jo 35 punktas nustato delspinigių skaičiavimo tvarką, bet ne prievolę juos mokėti, todėl minėtų taisyklių 35 punkto byloje netaikė ir reikalavimo priteisti delspinigius netenkino. Byloje nėra ginčo, kad taisyklės yra galiojantis norminis administracinis teisės aktas, kuris nėra pripažintas neteisėtu ir negaliojančiu teisės aktų nustatyta tvarka, todėl turi būti taikomas ir atsakovės atžvilgiu. Teismas, manydamas, kad taisyklės, o būtent jų 35 punktas, kuriame numatyta prievolė mokėti delspinigius, prieštarauja teisės aktams ar Vyriausybėms nutarimams, todėl negali būti taikomas, teisės aktų nustatyta tvarka galėjo suabejoti dėl norminio administracinio teisės akto teisėtumo ir kreiptis dėl jo ištyrimo teisės aktų nustatyta tvarka, tačiau to nedarė. Nesant įsiteisėjusio administracinio teismo sprendimo dėl norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu, teismas nepagrįstai netaikė norminio administracinio teisės akto nuostatos ir taip priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą dalyje dėl delspinigių priteisimo.

1.7. Teismas skundžiamame sprendime už akių privalėjo pasisakyti bei spręsti dėl procesinių palūkanų priteisimo. Procesinių palūkanų nepriteisimas reiškia šalių procesinio lygiateisiškumo pažeidimą, nes suponuoja dalies patirtos žalos atlyginimo nepriteisimą ir kartu kaltininko išvengimą atlyginti padarytos žalos dalį. Pareiga mokėti procesines palūkanas kyla nepriklausomai nuo atsakomybės (sutartinės ar deliktinės) atsiradimo pagrindo. 2021 m. rugsėjo 22 d. pateiktame patikslintame ieškinyje per apsirikimo klaidą reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo nebuvo įtrauktas į rezoliucinę dalį, o išdėstytas tik dėstomojoje patikslinto ieškinio dalyje, manytina, kad dėl šios priežasties teismas negalėjo iš vis nevertinti ieškovės pagrįsto reikalavimo dėl procesinių palūkanų priteisimo priimtame sprendime už akių. Teismas sprendimą priėmė neteisingai, nevertindamas viso patikslinto ieškinio iš esmės, todėl nepriteisęs procesinių palūkanų teismas pažeidė apeliantės teisėtus bei pagrįstus lūkesčius.

11. Atsakovė atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

13. Apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškinio reikalavimą dėl delspinigių, kai asmuo naudojo valstybinę žemę nesant sudarytos žemės nuomos sutarties, bei nepriteisė procesinių palūkanų.

Dėl delspinigių priteisimo

14. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad šalys nebuvo sudariusios valstybinės žemės nuomos sutarties (susitarimo), tačiau pareiga mokėti žemės nuomos mokestį atsakovei kilo iš įstatymo. Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybinės žemės sklypų naudotojai, kuriems žemės sklypai suteikti teisės aktų nustatyta tvarka arba kuriems žemę administruojančių institucijų sprendimais leista žeme naudotis žemės reformos metu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka už naudojimąsi žeme iki nuomos ar pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo moka žemės nuomos mokestį, išskyrus už žemę, perduotą naudotis panaudai. Šią įstatymo nuostatą įgyvendina Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. lapkričio 10 d. nutarimas Nr. 1387 „Dėl žemės nuomos mokesčio už valstybinės žemės sklypų naudojimą“, kurio 1 punktas atkartoja įstatymo nuostatą, o 3 punkte įtvirtinta, kad savivaldybės, kurios teritorijoje yra naudojami valstybinės žemės sklypai, taryba nustato konkretų žemės nuomos mokesčio tarifą ir apie tai informuoja valstybinės žemės sklypų naudotojus.

15. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.71 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai). Kaip minėta, nagrinėjamu atveju šalys nebuvo sudarę nuomos sutarties. 2012–2019 metų laikotarpiu nei galiojęs Žemės reformos įstatymas, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. lapkričio 10 d. nutarimas Nr. 1387 „Dėl žemės nuomos mokesčio už valstybinės žemės sklypų naudojimą“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimas Nr. 1798 „Dėl nuomos mokesčio už valstybinę žemę“ nenustatė pareigos mokėti delspinigius už laiku nesumokėtą žemės nuomos mokestį, taip pat nei minėta įstatymo norma, nei Vyriausybės nutarimai nenustatė delspinigių dydžio už laiku nesumokėtą valstybinės žemės nuomos mokestį ir nepavedė tai nustatyti Vyriausybei ar atitinkamoms savivaldybių taryboms. Todėl, atsižvelgdama į nurodytas teisinio reguliavimo nuostatas, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju asmenims, nesudariusiems valstybinės žemės nuomos sutarties, iš įstatymo kilo pareiga mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį, bet ne delspinigius.

16. Apeliantė reikalavimą dėl delspinigių grindžia Valstybinės žemės nuomos mokesčio administravimo taisyklių, patvirtintų Kauno miesto savivaldybės tarybos 2009 m. rugsėjo 24 d. sprendimu Nr. T-491, (toliau – Taisyklės) 35 punktu, kuriame nustatyta, kad, laiku nesumokėjus valstybinės žemės nuomos mokesčio, skaičiuojami 0,02 proc. delspinigiai už kiekvieną pavėluotą mokėti dieną nuo nesumokėtos nuomos mokesčio sumos. Delspinigiai pradedami skaičiuoti kitą dieną po to, kai baigėsi nuomos mokesčio sumokėjimo terminas, ir skaičiuojami už kiekvieną kalendorinę dieną ne ilgiau nei 180 dienų. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad Taisyklių 35 punktas nustato tik delspinigių skaičiavimo tvarką, bet ne prievolę juos mokėti.

17. Apeliantė nurodė, jog netesybos nukreiptos į minimalių kreditoriaus nuostolių atlyginimą, tačiau atsakovė pažymėjo, kad ieškovė žemės nuomos mokesčio neskaičiavo ir deklaracijų apmokėjimui nesiuntė iki 2020 m. kovo mėn. Kadangi byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovė laikotarpiu nuo 2012 metų iki 2019 metų būtų administravusi atsakovės valstybinės žemės nuomos mokestį (pvz., siuntusi atsakovei priminimus ar atlikusi kitus mokesčio administravimo veiksmus), nėra ir pagrindo spręsti, jog ji patyrė kažkokius nuostolius.

18. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės argumentu, kad delspinigių nepriteisimas sukurtų pavojingą precedentą, nes tokie asmenys įgytų nepagrįstų privilegijų prieš asmenis, sudariusius nuomos sutartis, ir tokia praktika skatintų asmenis ir toliau naudotis valstybine žeme nesudarant nuomos sutarties, neskatintų sąžiningai ir laiku vykdyti prievolę mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį nustatytais terminais. Pažymėtina, kad visų pirma pati ieškovė, vadovaudamasi gero administravimo principais, turi pareigą užtikrinti savalaikį įstatyminį valstybinės žemės nuomos teisinių santykių įforminimą (sutartis, susitarimus dėl žemės nuomos), numatantį delspinigius už prievolės vykdymo pažeidimą.

19. Apeliantė teigia, jog teismas nepagrįstai nesivadovavo įvairių instancijų teismų sprendimais, kuriais teismai analogiškais atvejais kartu su skola priteisdavo ir delspinigius.

20. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra nurodoma, kad remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai; precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-247/2009; 2015 m. vasario 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-21-915/2015; kt.). Precedentų konkurencijos atveju turi būti vadovaujamasi aukštesnės instancijos (aukštesnės grandies) teismo sukurtu precedentu, atsižvelgiama į precedento sukūrimo laiką ir į kitus turinčius reikšmės veiksnius: teismo sprendimo argumentacijos įtikinamumą; ar sprendimas priimtas trijų, septynių teisėjų kolegijos, ar plenarinės sesijos (jei tai kasacinio teismo sprendimas); ar atitinkamas precedentas atspindi susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; ar dėl teismo sprendimo buvo pareikšta teisėjų atskirųjų nuomonių; į galimus reikšmingus pokyčius (socialinius, ekonominius ir kt.), įvykusius priėmus tam tikrą precedento reikšmę turintį teismo sprendimą, ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-571/2007; 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-580/2014).

21. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-64-313/2018, priimant 2018 m. balandžio 19 d. nutartį dėl teismo išvados, kuria priteisti delspinigiai, viena teisėjų kolegijos teisėja pateikė atskirąją nuomonę. Nors ši nuomonė nelaikoma teismo precedentu, ji suponuoja išvadą, jog sprendžiant ginčo klausimą kyla prieštaravimų. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad nei minimoje nutartyje, nei vėlesnėse kasacinio teismo nutartyse nebuvo išplėtotas delspinigių priteisimo, kai asmuo nebuvo sudaręs valstybinės žemės nuomos sutarties, aiškinimo klausimas, pritaria pirmosios instancijos teismo nuostatai dėl kasacinio teismo precedento vertinamu atveju nebuvimo.

22. Ieškovė taip pat nurodo keletą 2019–2021 metais pirmosios instancijos teismų išnagrinėtų bylų, kuriomis, jos teigimu, teismas nepagrįstai nesirėmė. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog 2021 m. rugsėjo 14 d. nutartimi Kauno apygardos teismas civilinėje byloje Nr. e2A-1280-413/2021 paliko galioti teismo sprendimą, kuriuo buvo atmestas reikalavimas dėl delspinigių priteisimo. Minima nutartis yra vėlesnė, ją priėmė aukštesnės instancijos (aukštesnės grandies) teismas, todėl teisėjų kolegija ja vadovaujasi kaip horizontaliąja teismų praktika. Apeliacinės instancijos teismas nesivadovauja ir ieškovės nurodyta Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-355-790/2019, nes joje nustatytos aplinkybės yra kitokios – atsakovė buvo sudariusi valstybinės žemės nuomos sutartį, todėl šios ir nagrinėjamos bylos teisiškai reikšmingos aplinkybės nėra tapačios.

23. Apeliantės nuomone, remiantis įstatymo analogija ginčo santykiams taikytinos materialiosios teisės normos, reglamentuojančios žemės mokesčio mokėjimą. Įstatymo analogija yra vienas iš teisės spragų užpildymo būdų ir reiškia, kad civilinės teisės normomis nereglamentuotiems civiliniams santykiams taikomi panašius santykius reglamentuojantys teisės aktai. Įstatymo analogija galima esant tokioms sąlygoms: nėra teisės normos, kuri reglamentuotų ginčo santykį; yra teisės norma, reglamentuojanti panašų santykį; yra toks teisės normų reguliuojamo ir nereguliuojamo santykio panašumas, kuris leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad analogijos taikymas yra pateisinamas, t. y. neprieštaraus santykio esmei ir pobūdžiui. Kasacinio teismo praktikoje pirmoji sąlyga aiškinama kaip pozityviosios teisės normos, papročio, teismo precedento ar šalių susitarimo, kuris reglamentuotų ginčo santykį, nebuvimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. kovo 22 d. nutartį civilinėje byloje P. Č. v. AB "Lietuvos dujos", bylos Nr. 3K-3-215/2004). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teisės spragos, kuri galėtų būti užpildyta taikant įstatymo analogiją, šiuo atveju nėra. Teisinius santykius dėl nuomos mokesčio mokėjimo asmenims, kurie nėra sudarę valstybinės žemės nuomos sutarčių, reglamentuoja šios nutarties 14–15 punktuose nurodyti teisiniai aktai, todėl nagrinėjamu atveju apeliantės siūlomos įstatymo analogijos taikymas reikštų ne teisės spragos užpildymą, o būdą sukurti teisinį pagrindą tam, kad būtų galima reikalauti iš atsakovės minėtuose aktuose nenustatytos prievolės vykdymo.

24. Atsižvelgdama į nurodytus motyvus teisėjų kolegija konstatuoja, kad, kadangi nagrinėjamos bylos ginčo laikotarpiu (2012–2019 m.) teisės aktai nenustatė prievolės asmenims, nesudariusiems nuomos sutarties ir laiku nesumokėjusiems valstybinės žemės nuomos mokesčio, mokėti delspinigius, pirmosios instancijos teismas šį ieškovės reikalavimą atmetė pagrįstai.

25. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog nuo 2022 m. balandžio 7 d. yra pakeistas Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimas Nr. 1798 „Dėl nuomos mokesčio ir žemės nuomos mokesčio priedo už valstybinę žemę“, kurio 1.10 punktu nustatyta, kad valstybinės žemės nuomininkai už laiku nesumokėtus ar pavėluotai sumokėtus valstybinės žemės nuomos mokestį, žemės nuomos mokesčio priedą moka delspinigius. Taip pat nuo 2022 m. balandžio 7 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. lapkričio 10 d. nutarimo Nr. 1387 „Dėl žemės nuomos mokesčio už valstybinės žemės sklypų naudojimą“ nauja redakcija, pagal kurią nutarimo 10 p. numato, kad valstybinės žemės naudotojai už laiku nesumokėtą ar pavėluotai sumokėtą valstybinės žemės nuomos mokestį moka delspinigius. Dėl šių pakeistų teisės aktų taikymo teisėjų kolegija nepasisako, nes apeliacine tvarka vertinamu laikotarpiu jie negaliojo.

Dėl procesinių palūkanų priteisimo

26. Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad patikslintame ieškinyje ieškovė prašė iš atsakovės priteisti 5 proc. dydžio procesines palūkanas, tačiau pirmosios instancijos teismas dėl šio reikalavimo sprendime už akių nepasisakė ir jo neišsprendė.

27. Nustatyta, kad Kauno apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 8 d. sprendimo už akių motyvuose nurodyta, jog ieškinys tenkintas iš dalies, priteista 4 800 Eur skola, tačiau sprendime nepasisakyta dėl procesinių palūkanų priteisimo.

28. CK 6.37 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Procesinės palūkanos atlieka kompensuojamąją funkciją, nes jos skirtos atlyginti būsimus, nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo susidariusius, kreditoriaus nuostolius, o pagrindas jas priteisti yra skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju ir dėl to jo kreditorius kreipėsi į teismą. Taigi prievolė mokėti procesines palūkanas yra ne savarankiška, o išvestinė, todėl nustačius teisinį pagrindą atsakovės atsakomybei taikyti, esant ieškovės reikalavimui, pirmosios instancijos sprendimas už akių keičiamas, priteisiant iš atsakovės 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo iš atsakovės priteistos sumos (4 800 Eur) nuo ieškinio priėmimo dienos (2021 m. kovo 15 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

29. Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

30. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo atveju pakeičiama tik nedidelė pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl išvestinio reikalavimo, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais pirmosios instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos šalims neperskirstytinos.

31. Šalys nepateikė įrodymų apie bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, todėl jų priteisimo klausimas nesprendžiamas.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 8 d. sprendimą už akių pakeisti.

Papildyti jo rezoliucinę dalį pastraipa:

„Priteisti iš atsakovės N. Ž., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei Kauno miesto savivaldybės administracijai, juridinio asmens kodas 188764867, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą (4 800 Eur) nuo ieškinio priėmimo dienos (2021 m. kovo 15 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Procesinės palūkanos turi būti sumokėtos į Kauno miesto savivaldybės administracijos atsiskaitomąją sąskaitą (duomenys neskelbtini), esančią Luminor Bank AS Lietuvos skyriuje.“

Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjos Virginija GudynienėIzolda NėnienėEdita Šliumpienė