- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-09-14
- Bylos Nr.
- e2A-1280-413/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-01231-2021-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Gintautas Koriaginas
- Ieškovas
- Kauno rajono savivaldybės administracijos
- Atsakovas
- A. Š.
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Kauno rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2021m. balandžio 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-5185-959/2021 pagal ieškovės Kauno rajono savivaldybės administracijos ieškinį atsakovui A. Š. dėl valstybinės žemės nuomos mokesčio ir delspinigių priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė Kauno rajono savivaldybės administracija teismui pateiktu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo A. Š. 134,60 Eur valstybinės žemės nuomos mokestį, 9,69 Eur delspinigius ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
2. Atsiliepimo į ieškinį atsakovas nepateikė, todėl, ieškovui prašant, teismas priėmė sprendimą už akių (CPK 142 straipsnio 4 dalis, 285 straipsnio 1 dalis).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Kauno apylinkės teismas 2021 m. balandžio 20 d. sprendimu už akių ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė ieškovei Kauno rajono savivaldybės administracijai iš atsakovo A. Š. 134,60 Eur valstybinės žemės nuomos mokesčio, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (134,60 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021 m. vasario 3 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, o valstybei – 13,99 Eur žyminį mokestį.
4. Teismas nurodė, kad ieškovė nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. suteikė atsakovui naudotis 0,0299 ha kitos paskirties valstybinį žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), už kurį atsakovas liko skolingas ieškovei 134,60 Eur nesumokėto valstybinės žemės nuomos mokesčio. Atsakovui nepaneigus šio ieškovės reikalavimo pagrįstumo, ieškovės reikalavimą dėl žemės nuomos mokesčio priteisimo teismas pripažino pagrįstu.
5. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nebuvo sudaryta žemės nuomos sutartis, o pareiga mokėti žemės nuomos mokestį kyla iš įstatymo, todėl byloje spręstinas klausimas, ar šioje situacijoje įstatymas nustato atsakovui pareigą mokėti delspinigius, ir ar nustato jų dydį.
6. Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybinės žemės sklypų naudotojai, kuriems žemės sklypai suteikti teisės aktų nustatyta tvarka arba kuriems žemę administruojančių institucijų sprendimais leista žeme naudotis žemės reformos metu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka už naudojimąsi žeme iki nuomos ar pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo moka žemės nuomos mokestį, išskyrus už žemę, perduotą naudotis panaudai. Šią įstatymo nuostatą įgyvendina Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. lapkričio 10 d. nutarimas Nr. 1387 „Dėl žemės nuomos mokesčio už valstybinės žemės sklypų naudojimą“, kurio 1 punktas atkartoja įstatymo nuostatą, o 3 punktas įtvirtina, kad savivaldybės, kurios teritorijoje yra naudojami valstybinės žemės sklypai, taryba nustato konkretų žemės nuomos mokesčio tarifą ir apie tai informuoja valstybinės žemės sklypų naudotojus.
7. Teismas nurodė, kad nei Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 2 dalis, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. lapkričio 10 d. nutarimas Nr. 1387 „Dėl žemės nuomos mokesčio už valstybinės žemės sklypų naudojimą“ nenustato pareigos mokėti delspinigius už laiku nesumokėtą žemės nuomos mokestį tuo atveju, kai nėra sudaryta žemės nuomos sutartis, taip pat nei minėta įstatymo norma, nei minėtas Vyriausybės nutarimas nenustato tokių delspinigių dydžio ir nepaveda Vyriausybei ar atitinkamai savivaldybių taryboms nustatyti tokį delspinigių dydį. Tokių nuostatų nėra numatyta ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarime Nr. 1798 „Dėl nuomos mokesčio už valstybinę žemę ir valstybinio vidaus vandenų fondo vandens telkinius (Dėl nuomos mokesčio už valstybinę žemę)“. Be to, nurodytas teisinis reguliavimas taip pat nesuteikia teismui kompetencijos spręsti delspinigių klausimą. Atsižvelgdamas į nurodytas teisinio reguliavimo nuostatas, taip pat į teisėjos Danguolės Bublienės atskirąją nuomonę dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-64-313/2018, teismas konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo daryti išvadą, jog pareiga mokėti delspinigius už laiku nesumokėtą žemės nuomos mokestį, kai nėra sudaryta žemės nuomos sutartis, kyla iš įstatymo.
8. Teismas pažymėjo, kad ieškovė, reikalaudama priteisti delspinigius, remiasi Valstybinės žemės nuomos mokesčio administravimo taisyklių (toliau – Taisyklės), patvirtintų Kauno rajono savivaldybės tarybos 2010 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu Nr. TS-253, 47 punktu, bei Valstybinės žemės nuomos mokesčio administravimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas), patvirtinto Kauno rajono savivaldybės tarybos 2017 m. spalio 26 d. sprendimu Nr. TS-360, 51 punktu.
9. Teismo vertinimu, Taisyklės bei Aprašas yra poįstatyminiai teisės aktai, jie nustato delspinigių skaičiavimo tvarką, bet ne prievolę juos mokėti (tokią prievolę gali nustatyti tik sutartis, įstatymas arba teismas). Teismas nurodė, kad LR finansų ministro 2004 m. gegužės 14 d. įsakymu Nr. 1K-188 patvirtintos taisyklės nustato delspinigių už ne laiku sumokėtus Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme išvardytus mokesčius ir su jais susijusias sumas skaičiavimo tvarką. Žemės nuomos mokestis nenurodytas Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme. Pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymą (MAĮ) administruojami tik mokesčiai, nurodyti šio įstatymo 13 straipsnyje. Jų sąrašas yra baigtinis. Žemės reformos įstatymo nustatytas žemės nuomos mokestis nepatenka į minėtą sąrašą (žemės mokestis – ne žemės nuomos mokestis), todėl MAĮ nuostatos, susijusios su delspinigių skaičiavimu, nagrinėjamoje byloje negali būti taikomos (MAĮ 96 str., 2 str. 9, 25 p.).
10. Nagrinėjamu atveju prievolė mokėti netesybas ir teismo kompetencija nustatyti netesybas už laiku nesumokėtą žemės nuomos mokestį, kai nėra sudaryta žemės nuomos sutartis, nenustatyta įstatymu. Todėl ieškinio reikalavimą priteisti delspinigius teismas atmetė.
III. Apeliacinio skundo argumentai
11. Apeliaciniu skundu ieškovė Kauno rajono savivaldybės administracija (toliau – apeliantė) prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. balandžio 20 d. sprendimo už akių dalį, kurioje netenkintas ieškinio reikalavimas priteisti delspinigius ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – priteisti iš atsakovo A. Š. 9,69 Eur delspinigius. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
11.1. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.71 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad netesybos (delspinigiai, bauda) gali būti nustatytos įstatymais, sutartimi ar teismo procesiniu sprendimu. Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 2 dalis (toliau – Įstatymas) numato, kad valstybinės žemės sklypų naudotojai, kuriems žemės sklypai suteikti teisės aktų nustatyta tvarka arba kuriems žemę administruojančių institucijų sprendimais leista žeme naudotis žemės reformos metu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka už naudojimąsi žeme iki nuomos ar pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo moka žemės nuomos mokestį. Savivaldybės nuomone, iš įstatymo kyla ne tik pareiga mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį (Įstatymo 22 str. 2 d.), bet ir delspinigius už šios pareigos nevykdymą (nuomos mokesčio nesumokėjimą laiku).
11.2. Įstatyme nurodoma, kad: 1) institucijos užsiima valstybinės žemės administravimu; 2) turi būti mokamas valstybinė žemės nuomos mokestis. Įstatymu nustatant visuotinai privalomą mokestį, kuris yra susijęs su valstybine žemės nuoma, šį mokestį administruoja institucijos, kurios užsiima valstybinės žemės administravimu. Kitaip tariant, valstybinės žemės administravimas apima ir valstybinės žemės nuomos mokesčio administravimą. Kaip tiksliau šis valstybinės žemės nuomos mokesčio administravimas yra vykdomas, Įstatymas nukreipia į Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytas tvarkas. Pažymi, kad teisės aktai nedraudžia valstybinės žemės nuomos mokestį ir su mokesčio administravimu susijusius klausimus įvardyti ne pačiame Įstatyme, bet nukreipiant į kitus teisės aktus. Nagrinėjamu atveju šie teisės aktai yra Lietuvos Respublikos Vyriausybės priimti nutarimai.
11.3. Valstybinės žemės nuomos mokesčio administravimo faktą įrodo ir tai, kad savivaldybė atlieka sekančius su mokesčio administravimu susijusius veiksmus: apskaičiuoja arba perskaičiuoja fiziniams asmenims valstybinės žemės nuomos mokestį; siunčia valstybinės žemės nuomos mokesčio mokėtojams (fiziniams asmenims) deklaracijas pagal Žemės nuomos apskaitos informacinėje sistemoje nurodytus mokesčio mokėtojų adresus; savivaldybė, remdamasi apskaičiuota bendrosios nepriemokos ataskaita, valstybinės žemės nuomos mokesčio mokėtojams, nesumokėjusiems valstybinės žemės nuomos mokesčio, formuoja priminimus ir juos siunčia skolininkams; skaičiuoja delspinigius už nesumokėtą valstybinį žemės nuomos mokestį; atlieka kitus veiksmus, susijusius su valstybiniu žemės nuomos mokesčio administravimu.
11.4. Tiek Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT), tiek žemesnių instancijų teismai laikosi vieningos praktikos ir savivaldybėms priteisia ne tik skolą už nesumokėtą valstybinės žemės nuomos mokestį, bet ir priskaičiuotus delspinigius.
11.5. Sprendime teismas remiasi teisėjos D. Bublienės atskirąja nuomone dėl LAT 2018 m. balandžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-64-313/2018, tačiau nepaisant nurodytos atskirosios nuomonės, LAT tokio pobūdžio ginčuose formuojamos praktikos nepakeitė ir žemesnės instancijos teismų sprendimus, kuriais priteistas tiek valstybinės žemės nuomos mokestis, tiek priskaičiuoti delspinigiai, palikdavo nepakeistus.
11.6. Sprendime nurodytas teisės aiškinimas ir naujos teismų praktikos formavimas sudarytų sąlygas piktnaudžiavimui, kadangi faktinis žemės naudotojas įgytų privilegiją nemokėti delspinigių.
11.7. Atkreipia dėmesį, kad sudaromoje valstybinės žemės nuomos sutartyje numatomi delspinigiai, kurie skaičiuojami vėluojant susimokėti valstybinės žemės nuomos mokestį, t. y. pažeidus prievolės įvykdymo terminą. Remiantis sprendime pateiktu išaiškinimu, atsakovas ir kiti asmenys nesudarę valstybinės žemės nuomos sutarties nepagrįstai įgytų privilegiją, lyginant su tais asmenimis, kurie naudoja žemę valstybinės žemės nuomos sutarties pagrindu.
11.8. Valstybinės žemės nuomininkams, laiku nesumokėjus mokesčio nekiltų jokios pasekmės. Atitinkamai, žemės nuomininkui būtų nesvarbu, ar jis iki nustatyto termino sumokės mokestį, kadangi net ir vėluojant, mokėtina suma nepasikeis. Tokiu būdų atsirastų ne tik ženkliai daugiau mokesčio nemokančių skolininkų, bet ir pastebimai padidėtų savivaldybės našta administruojant valstybinį žemės nuomos mokestį.
12. Atsiliepimas į apeliacinį skundą nepateiktas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.
Žemesnės instancijos teismas
14. Bylos duomenimis, atsakovas A. Š. teisės aktų nustatyta tvarka, laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d., naudojo 0,0299 ha kitos paskirties valstybinį žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), todėl ieškovė paskaičiavo žemės nuomos mokesčio skolą ir delspinigius, nes atsakovas nuomos mokesčio nemokėjo.
15. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovei iš atsakovo 134,60 Eur valstybinės žemės nuomos mokestį, tačiau netenkino reikalavimo dėl 9,69 Eur delspinigių, konstatuodamas, jog nėra šalių rašytinio susitarimo dėl delspinigių skaičiavimo, o taip pat įstatymo ar teismo sprendimo, kuriuose būtų numatytas delspinigių skaičiavimas. Darydamas tokią išvadą teismas rėmėsi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjos Danguolės Bublienės atskirąja nuomone civilinėje byloje Nr. e3K-3-64-313/2018.
Žemesnės instancijos teismas
16. Apeliaciniame skunde ieškovė nurodo, kad nepaisant minėtos kasacinio teismo teisėjos atskirosios nuomonės, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas tokio pobūdžio ginčuose (dėl delspinigių priteisimo) formuojamos praktikos nepakeitė ir žemesnės instancijos teismų sprendimus, kuriais buvo priteisimi tiek valstybinės žemės nuomos mokestį, tiek delspinigiai, palikdavo nepakeistus.
17. Taigi apeliacijos objektas – teismo sprendimo dalies dėl delspinigių nepriteisimo, kai asmuo naudojo valstybinę žemę nesant sudarytos žemės nuomos sutarties, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.
18. CK 6.71 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai). Taigi, pagal pateiktą netesybų sąvoką, netesybos turi būti nustatytos įstatymu, šalių susitarimu arba teismo.
Žemesnės instancijos teismas
19. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad šalys nebuvo sudariusios valstybinės žemės nuomos sutarties (susitarimo), tačiau, kaip teisingai pažymėjo teismas, pareiga mokėti žemės nuomos mokestį kilo iš įstatymo. Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybinės žemės sklypų naudotojai, kuriems žemės sklypai suteikti teisės aktų nustatyta tvarka arba kuriems žemę administruojančių institucijų sprendimais leista žeme naudotis žemės reformos metu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka už naudojimąsi žeme iki nuomos ar pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo moka žemės nuomos mokestį, išskyrus už žemę, perduotą naudotis panaudai. Šią įstatymo nuostatą įgyvendina Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. lapkričio 10 d. nutarimas Nr. 1387 „Dėl žemės nuomos mokesčio už valstybinės žemės sklypų naudojimą“, kurio 1 punktas atkartoja įstatymo nuostatą, o 3 punkte įtvirtinta, kad savivaldybės, kurios teritorijoje yra naudojami valstybinės žemės sklypai, taryba nustato konkretų žemės nuomos mokesčio tarifą ir apie tai informuoja valstybinės žemės sklypų naudotojus.
20. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nei Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 2 dalis, nei paminėtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. lapkričio 10 d. nutarimas Nr. 1387 „Dėl žemės nuomos mokesčio už valstybinės žemės sklypų naudojimą“ nenustato pareigos mokėti delspinigius už laiku nesumokėtą žemės nuomos mokestį tuo atveju, kai nėra sudaryta žemės nuomos sutartis, taip pat minėti teisės aktai nenustato tokių delspinigių dydžio ir nepaveda Vyriausybei ar savivaldybių taryboms nustatyti delspinigių dydžio.
21. Ieškovė savo reikalavimą dėl delspinigių grindžia Valstybinės žemės nuomos mokesčio administravimo taisyklių, patvirtintų Kauno rajono savivaldybės tarybos 2010 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu Nr. TS-253, (toliau – Taisyklės) 47 punktu, bei Valstybinės žemės nuomos mokesčio administravimo tvarkos aprašo, patvirtinto Kauno rajono savivaldybės tarybos 2017 m. spalio 26 d. sprendimu Nr. TS-360 (toliau – Aprašas), 51 punktu. Tačiau, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nei Taisyklės, nei Aprašas nepatenka į CK 6.71 straipsnio 1 dalyje numatytą teisės aktų, nustatančių netesybas, ratą. Todėl savivaldybių administraciniai aktai, kaip žemesnės teisinės galios aktai, tokio įstatyminio reguliavimo negali pakeisti.
22. Apeliantė nurodo, jog iki šiol visų pakopų teismai, nesant sudarytos žemės nuomos sutarties, be žemės nuomos mokesčio priteisdavo ir delspinigius.
23. Tiek Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra nurodoma, kad remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai; precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-247/2009; 2015 m. vasario 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-21-915/2015; kt.). Precedentų konkurencijos atveju turi būti vadovaujamasi aukštesnės instancijos (aukštesnės grandies) teismo sukurtu precedentu, atsižvelgiama į precedento sukūrimo laiką ir į kitus turinčius reikšmės veiksnius: teismo sprendimo argumentacijos įtikinamumą; ar sprendimas priimtas trijų, septynių teisėjų kolegijos, ar plenarinės sesijos (jei tai kasacinio teismo sprendimas); ar atitinkamas precedentas atspindi susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; ar dėl teismo sprendimo buvo pareikšta teisėjų atskirųjų nuomonių; į galimus reikšmingus pokyčius (socialinius, ekonominius ir kt.), įvykusius priėmus tam tikrą precedento reikšmę turintį teismo sprendimą, ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-571/2007; 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-580/2014).
24. Atkreiptinas dėmesys, kad iki ir po minėtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-64-313/2018 priėmimo teismų praktika nebuvo pasikeitusi, t. y. visų instancijų teismai ir toliau priteisinėjo valstybinės žemės nuomos mokestį ir delspinigius už laiku nesumokėtą nuomos mokestį. Tačiau pažymėtina, kad šiose bylose nebuvo sprendžiamas konkretus ginčas dėl delspinigių.
25. Pavyzdžiui, vienoje civilinėje byloje ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 7526,30 Eur skolą, 611,98 Eur delspinigius ir 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Šalčininkų rajono apylinkės teismas 2016m. lapkričio 17 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovei iš atsakovės 7132,22 Eur skolą, 578,81 Eur delspinigius ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. kovo 14 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, dėl kitos reikalavimų dalies ieškinį atmetė. Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas delspinigius, nurodė, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad iš valstybinės žemės nuomininkų pagrįstai, įstatymo pagrindu, gali būti reikalaujama priteisti delspinigius, numatytus savivaldybės tarybos, kuriai Vyriausybė suteikė tokius įgaliojimus, sprendimais patvirtintose valstybinės žemės nuomos mokesčio administravimo tvarkose bei aprašuose (žr. pvz. Panevėžio apygardos teismo 2016 m. sausio 12 d. nutartį civ. byloje Nr. 2A-65-755/2016). Nors Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2017 m. liepos 18 d. nutartimi Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 17 d. sprendimą paliko nepakeistą ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2018 m. kovo 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-49-1075/2018 paliko Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 18 d. nutartį nepakeistą. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje byloje sprendė dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių asmens pareigą mokėti nuomos mokestį už valstybinę žemę, nesant sudarytos žemės nuomos sutarties, tačiau delspinigių klausimas nepateko į kasacijos ribas ir dėl jų (ne)pagrįstumo teismas nepasisakė.
26. Vėlesnėje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 19 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-64-313/2018, savivaldybės administracija ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo nesumokėtą nuomos mokestį už valstybinę žemę, nesant sudarytos žemės nuomos sutarties, bei delspinigius, o atsakovas priešieškiniu prašė priteisti nepagrįstai už 2008–2014 metus sumokėtą nuomos mokestį. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai ieškinį atmetė, o priešieškinį tenkino. Ieškovė pateikė kasacinį skundą. Šios nutarties 33 punkte nurodyta: kadangi pareiga mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį iki valstybinės žemės sklypo nuomos sutarties sudarymo nustatyta įstatymo (Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 2 dalis), už šios pareigos nevykdymą (nuomos mokesčio nesumokėjimą laiku) ieškovei taip pat priteistini delspinigiai – 50,14 Eur (CK 6.71 straipsnis, 6.245 straipsnio 1 dalis). Kaip minėta, dėl šios teismo išvados yra pareikšta vienos iš teisėjų kolegijos teisėjos atskiroji nuomonė.
27. Po minėtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-64-313/2018 priėmimo, kitoje kasacinio teismo nutartyje yra pažymėta, kad prievolė sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) yra viena iš sutartinės civilinės atsakomybės taikymo formų (CK 6.245 straipsnio 3 dalis, 6.256 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 1 dalis). Kadangi tarp bylos šalių jokios sutarties nebuvo, todėl laikytina, kad tarp jų buvo susiformavę deliktinės civilinės atsakomybės teisiniai santykiai, vadinasi, ieškovė neturi materialiosios subjektinės teisės reikalauti delspinigių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-364-684/2018. Teismų praktika. 2018, 50, p. 124-145).
28. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjos Danguolės Bublienės atskirąja nuomone, išdėstyta civilinėje byloje Nr. e3K-3-64-313/2018. Joje nurodoma, jog nei Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 2 dalis, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. lapkričio 10 d. nutarimas Nr. 1387 „Dėl žemės nuomos mokesčio už valstybinės žemės sklypų naudojimą“ nenustato pareigos mokėti delspinigius už laiku nesumokėtą žemės nuomos mokestį tuo atveju, kai nėra sudaryta žemės nuomos sutartis, taip pat nei minėta įstatymo norma, nei minėtas Vyriausybės nutarimas nenustato tokių delspinigių dydžio ir nepaveda Vyriausybei ar atitinkamai savivaldybių taryboms nustatyti tokį delspinigių dydį. Tokių nuostatų nėra numatyta ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarime Nr. 1798 „Dėl nuomos mokesčio už valstybinę žemę ir valstybinio vidaus vandenų fondo vandens telkinius (Dėl nuomos mokesčio už valstybinę žemę)“. Be to, nurodytas teisinis reguliavimas taip pat nesuteikia teismui kompetencijos spręsti delspinigių klausimą. Atsižvelgiant į nurodytas teisinio reguliavimo nuostatas, teisėjos įsitikinimu, nėra teisinio pagrindo daryti išvadą, kad pareiga mokėti delspinigius už laiku nesumokėtą žemės nuomos mokestį, kai nėra sudaryta žemės nuomos sutartis, kyla iš įstatymo. Remdamasi šiais argumentais, teisėja nesutiko su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 19 d. nutartyje padaryta išvada, kad pareiga mokėti delspinigius už laiku nesumokėtą žemės nuomos mokestį, kai nėra sudarytos žemės nuomos sutarties, kyla įstatymo pagrindu. Jos įsitikinimu, pareiga mokėti žemės nuomos mokestį tokioje situacijoje, kai nėra sudarytos žemės nuomos sutarties ir nėra sudarytos panaudos sutarties, kyla įstatymo pagrindu, tačiau nėra teisinio pagrindo daryti tokią pačią išvadą ir dėl delspinigių.
29. Nors teisėjo atskiroji nuomonė nėra laikoma baigiamuoju teisės aktu, todėl nelaikomas teismo precedentu, tačiau atskirosiose nuomonėse pateikti argumentai gali būti panaudoti bylų apeliacijai ir kasacijai inicijuoti, ankstesnėms panašioms byloms vertinti (Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Viešosios teisės katedros doktoranto Andriaus Valutos interneto svetainėje https://doi.org/10.15388/Teise.2019.110.8. publikuotas straipsnis „Atskirosios nuomonės institutas Lietuvos konstitucinės justicijos procese: raida ir tobulinimo perspektyvos“ .
30. Teismas atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktas teisės aiškinimas dėl delspinigių ir naujos teismų praktikos formavimas sudarytų sąlygas piktnaudžiavimui, kadangi faktinis žemės naudotojas įgytų privilegiją nemokėti delspinigių. Pažymėtina, kad visų pirma pati ieškovė, vadovaudamasi gero administravimo principais, turi pareigą užtikrinti įstatyminį valstybinės žemės nuomos teisinių santykių įforminimą (sutartis, susitarimus dėl žemės nuomos), kur galima būtu numatyti delspinigius už savalaikį prievolės vykdymo pažeidimą.
31. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančius delspinigių (ne)priteisimą, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2021 m. balandžio 20 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.