- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-09-13
- Bylos Nr.
- e2A-1061-657/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-08517-2021-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Žibutė Budžienė
- Atsakovas
- D. K.
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo D. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2022 m. balandžio 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-6367-528/2022 pagal ieškovės uždarosios akcinės bedrovės „Intrum Lietuva“ ieškinį atsakovui D. K. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, akcinė bendrovė bankas „Snoras“, atstovaujamas nemokumo administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Valnetas“.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB „Intrum Lietuva“ kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo D. K. 528,52 Eur negrąžintą vartojimo kreditą, 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad atsakovas su pirminiu kreditoriumi BAB banku „SNORAS“ (toliau – bankas) 2011 m. birželio 7 d. sudarė Naudojimosi mokėjimo kortele sutartį Nr. MC11053000020. Atsakovas neįvykdė pareigos, naudojantis kortele, suteiktą kreditą grąžinti bankui sutartyje numatytais terminais ir pirminiam kreditoriui liko skolingas 528,52 Eur (1 824,89 Lt) pradelsto negrąžinto vartojimo kredito. Atsakovo vardu mokėjimo kortelės sąskaita su kredito limitu buvo atidaryta būtent pagal Naudojimosi mokėjimo kortele sutartį. Atsakovas iš šios sąskaitos ėmė lėšas po banko veiklos apribojimo. Teisės aktų apribojimai taikomi nepriklausomai nuo asmens turimų sąskaitose pinigų sumų ir bankas neturėjo teisės vykdyti įskaitymų iš kitų atsakovo sąskaitų, nes atsakovui buvo išmokėta indėlio draudimo išmoka.
3. Pirminis kreditorius 2015 m. liepos 31 d. pirkimo – pardavimo sutartimi reikalavimo teisę į atsakovo prievolę perleido naujai kreditorei UAB „Baltijos kredito sprendimai“, kuri 2018 m. rugsėjo 6 d. pirkimo – pardavimo sutartimi šią reikalavimo teisę perleido ieškovei. Apie reikalavimo perleidimą atsakovas buvo informuotas rašytiniu pranešimu.
Šalies argumentai
4. Atsakovas D. K. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti.
5. Nurodė, kad atsakovui jokie kredito išmokėjimai po 2011 m. lapkričio 16 d., t. y. banko veiklos apribojimo (moratoriumo), nebuvo mokami. Joks kreditas iš banko nebuvo imtas. Atsakovas manė, kad naudojasi savo piniginėmis lėšomis. Skolos priteisimas prieštarautų protingumo, teisingumo, sąžiningumo kriterijams.
Atsiliepimas
6. Trečiasis asmuo BAB bankas „SNORAS“ atstovaujamas nemokumo administratorės UAB „Valnetas“ nurodė, kad, pasinaudojęs banko suteikta mokėjimo kortele, atsakovas įsipareigojo, pasibaigus kortelės galiojimo terminui (2015 m. gegužės mėn.), visiškai atsiskaityti su banku. 2011 m. lapkričio 23 d., 24 d. ir 25 d. atsakovas, pasinaudodamas „MasterCard Platinum“ mokėjimo kortele Nr. (duomenys neskelbtini), inicijavo grynųjų pinigų išgryninimą (atitinkamai, 226 Lt, 500 Lt, 500 Lt) kitų kredito įstaigų bankomatuose. Kartu buvo taikomas kitų kredito įstaigų komisinis mokestis – po 5 Lt. Už pasiskolintas sumas buvo skaičiuojamos palūkanos ir, atsižvelgus, kad sąskaitoje nebuvo teigiamo likučio, jos buvo kredituotos.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7. Kauno apylinkės teismas 2022 m. balandžio 15 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai ir priteisė ieškovei UAB „Intrum Lietuva“ iš atsakovo D. K. 528,52 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos (528,52 Eur) už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme (2021 m. gegužės 26 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 15 Eur bylinėjimosi išlaidas.
8. Teismas nurodė, kad iš byloje pateikto Naudojimosi mokėjimo kortele sąlygų aprašo (toliau – Aprašas) matyti, kad: bankas turi teisę nurašyti bent kokias mokėtinas pagal šią sutartį, kitas tarp šalių sudarytas sutartis bei pagal galiojančius teisės aktus sumas iš sąskaitos (2.7 punktas); kliento mokėtinos palūkanos bei viršyto kredito palūkanos už laikotarpį nuo einamojo mėnesio pirmos dienos iki einamojo mėnesio paskutinės dienos (imtinai) nurašomos iš sąskaitos paskutinę einamojo mėnesio dieną. Komisinių atlyginimų mokėjimo tvarką nustato ši sutartis ir bendrosios taisyklės (3.19 punktas); jeigu sąskaitoje nepakanka lėšų mokėtinoms pagal sutartį sumoms padengti (įskaitant suteiktą kredito limitą) bankas turi teisę (tačiau neprivalo) nurašyti šias sumas iš bet kokių kitų kliento sąskaitų banke, taip pat sąskaitų kitose kredito įstaigose (3.21 punktas).
9. Pagal ginčo sutarties sąlygas bankas turėjo teisę nurašyti skolos sumas iš kitų atsakovo turimų banke sąskaitų, tačiau 2011 m. lapkričio 16 d. Lietuvos banko valdyba priėmė nutarimą dėl AB banko SNORAS veiklos apribojimo (moratoriumo) ir laikino administratoriaus paskyrimo. Nuo šio sprendimo pateikimo bankui momento buvo draudžiama įskaityti bet kokius banko ir jo klientų reikalavimus.
10. Iš į bylą pateiktų duomenų apie kredito išmokėjimą matyti, kad atsakovas, pasinaudodamas „MasterCard Platinum“ kortele, pinigines lėšas išsiėmė iš kitiems bankams priklausančių bankomatų jau po įstatyme nustatyto draudimo įskaityti banko ir jo kliento tarpusavio reikalavimus: 2011 m. lapkričio 23 d. – 226,00 Lt, 2011 m. lapkričio 24 d. – 500,00 Lt ir 2011 m. lapkričio 25 d. – 500,00 Lt. Išsiimti pinigines lėšas atsakovas galėjo Lietuvos banko valdybai 2011 m. lapkričio 17 d. pakeitus lapkričio 16 d. nutarimą taikyti laikinąsias banko turto apsaugos priemones ir leidus banko klientams pervesti ar išimti lėšas iki 500,00 Lt per dieną iš kiekvienos kliento sąskaitos, jei mokėjimo operacija atliekama, mokėtojui naudojantis mokėjimo kortele.
11. Byloje nėra ginčo, kad atsakovas banke turėjo labai dideles piniginių indėlių sumas, tai patvirtina banko nemokumo administratorės 2022 m. kovo 4 d. raštas teismui. Tačiau leidžiamą piniginių lėšų išėmimą atsakovas įvykdė, pasinaudodamas mokėjimo kortele iš sąskaitos, kurioje nebuvo paties atsakovo turimų (įneštų) lėšų, todėl atsakovo išgrynintos sumos buvo kredituojamos banko ir už jas priskaičiuotos palūkanos bei kiti nustatyti mokesčiai.
Atsiliepimas
12. Atsakovo teiginius, kad jis neėmęs kredito, bet išgryninęs savo sąskaitoje turėtas pinigines lėšas, paneigia banko pateiktas atsakovo mokėjimo kortelės operacijų išrašas. Mokėjimo kortelė „MasterCard Platinum“ Nr. (duomenys neskelbtini) buvo suteikta atsakovui pagal ginčo sutartį dėl naudojimosi atsakovo vardu atidaryta mokėjimo kortelės sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini), bet ne kitomis tame banke turimomis atsakovo sąskaitomis.
Žemesnės instancijos teismas
13. Pagal Aprašą, jei sąskaitoje trūksta lėšų debeto operacijai atlikti, bankas suteikia klientui kreditą, o klientas privalo grąžinti bankui panaudotą kreditą ne vėliau nei iki kortelės galiojimo termino pabaigos, taip pat turi laiku mokėti palūkanas už naudojimąsi kreditu ir kitus komisinius atlyginimus (4.1, 4.4 punktai). Duomenų, kad būtent ginčo sąskaitoje atsakovas turėjo įnešęs savo lėšas, byloje nėra pateikta. Atsakovui išsigryninus lėšas iš ginčo sąskaitos, kurioje nebuvo atsakovui priklausančių lėšų, jam kilo pareiga grąžinti bankui panaudotą kreditą iki 2015 m. gegužės mėnesio, t. y. kai mokėjimo kortelė baigė galioti, ir sumokėti kitus sutartus mokesčius. Aplinkybės, kad 226 Lt, 500 Lt ir 500 Lt sumos buvo išimtos, naudojantis kitiems bankams priklausančiais bankomatais, ir už naudojimąsi kitų bankų paslaugomis buvo taikomas 5 Lt mokestis, nėra ginčijamos, taip pat neginčijamas ir mokėjimo palūkanų paskaičiavimo teisingumas, todėl šios aplinkybės bei reikalaujama priteisti suma laikytinos teisingomis.
14. Kaip matyti iš 2015 m. liepos 10 d. atsakovo pareiškimo bankui dėl sumų įskaitymo atsakovas skolą pripažino, prašė ją įskaityti į kreditorinį reikalavimą, pastarąjį sumažinant skolos suma, tačiau bankas nurodė negalintis taikyti įskaitymo procedūros, atsakovui pasinaudojus teise gauti pilną draudimo išmoką – 100 000 Eur.
15. Įrodymų, kad reikalavimas atsakovo atžvilgiu buvo perleistas ieškovei neteisėtai ar buvo įskaitytas į priešpriešinius atsakovo reikalavimus banko bankroto byloje, nėra. Kadangi atsakovas nevykdė sutartyje numatyto įsipareigojimo grąžinti jam suteiktą kreditą iki kortelės galiojimo termino pabaigos, tai pradinio kreditoriaus teises perėmusios ieškovės reikalavimas priteisti jai iš atsakovo 528,52 Eur pradelstą negrąžintą vartojimo kreditą laikomas pagrįstu, įrodytu, todėl tenkintinas.
16. Skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, vadinamas procesinėmis palūkanomis, todėl iš atsakovo ieškovei priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2021 m. gegužės 26 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
17. Patikslintą ieškinį tenkinus visiškai, ieškovei iš atsakovo priteistinos bylinėjimosi išlaidos – 15 Eur žyminis mokestis.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
18. Apeliaciniu skundu atsakovas D. K. prašė Kauno apylinkės teismo 2022 m. balandžio 15 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
18.1 . Teismas netinkamai taikė procesines teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, netinkamai vertino įrodymus ir su ginču susijusias faktines aplinkybes. Teismas nepagrįstai atmetė atsakovo argumentą, kad jis neėmė kredito, bet išgrynino savo sąskaitoje turėtas pinigines lėšas. Paskelbus moratoriumą, AB banko “SNORAS“ klientams, turintiems sąskaitas šiame banke, buvo leista iš turimų sąskaitų išsiimti ne daugiau kaip 144,81 Eur (500 Lt) per vieną dieną. Ši teisė galiojo iki 2014 m. lapkričio 25 d. (įskaitytinai). Byloje nėra ginčo, kad atsakovas AB banke “SNORAS“ turėjo piniginių lėšų – 693 831,36 Eur (2 395 660,92 Lt), todėl jis pasinaudojo teise išsigryninti 144,81 Eur (500 Lt) per dieną. Paskelbus AB bankui “SNORAS“ moratoriumą, buvo sustabdytos bet kokios operacijos, tame tarpe ir kreditų išdavimas. Atsakovas neturėjo jokių abejonių, kad, išgrynindamas leistiną į dieną 500,00 Lt sumą, jis iš banko gauna savo, o ne skolintas lėšas. Nepriklausomai iš kokios banko kortelės buvo išgryninamos piniginės lėšos, bankas, pasibaigus atsakovo asmeninėms lėšoms kortelėje arba turėjo nutraukti tų lėšų išdavimą, arba jas toliau mokėti, atsižvelgiant į atsakovo banke turimas lėšas kitose sąskaitose, tačiau ne skolinti (kredituoti), nes tai draudė teisės aktai. Išmokant atsakovui ginčo lėšas, jis nebuvo informuojamas, kad naudoja ne savo asmenines, o banko skolinamas lėšas, už kurias jam atsiranda pareiga mokėti palūkanas. Teismas visiškai nevertino ir nepasisakė dėl AB banko “SNORAS“ veiksmų teisėtumo, ginčą aiškindamas išimtinai Naudojimosi mokėjimo kortele sutarties Nr. MC11053000020 sąlygomis. Teismas neturėjo pagrindo remtis šia sutartimi, kadangi ginčo skola susidarė po AB banko “SNORAS“ veiklos apribojimo, kai ši sutartis nebegalėjo būti vykdoma. Teismas patikslintą ieškinį turėjo atmesti, ir vadovaudamasis bendruoju teisės principu, jog iš neteisės teisė nekyla. Atsakovui po moratoriumo paskelbimo išmokant ne jo asmenines lėšas, o suteikiant kreditą, buvo pažeisti Bankų įstatymo 76 straipsnio 7 dalies 3, 4 punktų ir Lietuvos banko nutarimo, kuriuo AB bankui “SNORAS“ paskelbtas moratoriumas, reikalavimai, todėl subjektinė teisė negali atsirasti iš teisės pažeidimo. Teismas pažeidė teisingumo, sąžiningumo principus.
18.2 . Teismas ieškovei priteisė nepagrįstai didelį žyminį mokestį. Reikalavimo suma – 528,52 Eur. Nuo šios sumos mokėtinas žyminis mokestis sudaro 12 Eur. Ieškovė už ieškinį yra sumokėjusi 15 Eur žyminį mokestį, todėl jis yra 3 Eur didesnis nei reikalauja įstatymas. Ši aplinkybė teismui netrukdė priimti ieškinį ir jį nagrinėti, tačiau, priimdamas sprendimą, teismas privalėjo spręsti permokėtos dalies grąžinimo klausimą.
18.3. Atsiliepimo į apeliacinį skundą ieškovė UAB „Intrum Lietuva“ įstatymų nustatyta tvarka nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
19. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, savo iniciatyva patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.
20. Bylos duomenimis nustatyta, kad AB „Snoras“ (pradinis kreditorius) ir atsakovas (skolininkas) 2011 m. birželio 7 d. sudarė Naudojimosi mokėjimo kortele sutartį Nr. MC11053000020, pagal kurią Bankas atsakovo vardu atidarė mokėjimo kortelės sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) bei suteikė „MasterCard Platinum“ mokėjimo kortelę Nr. (duomenys neskelbtini) su 11 584,80 Eur (40 000 Lt) kredito limitu, 12 proc. metine palūkanų norma ir 24 proc. viršyto kredito metine palūkanų norma, kuri galiojo iki 2015 m. gegužės mėnesio. Šalys 2011 m. birželio 7 d. taip pat sudarė Naudojimosi PRIORITY PASS kortele sutartį. Iš viso po įstatyme nustatyto draudimo įskaityti Banko ir jo kliento tarpusavio reikalavimus atsakovas, pasinaudodamas „MasterCard Platinum“ kortele laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 23 d. iki 2014 m. rugpjūčio 31 d. kitų kredito įstaigų bankomatuose iš sąskaitos išgrynino 1 226 Lt, iš viso 528,52 Eur (1 824,89 Lt) sumą, į kurią įskaičiuota ir kitų kredito įstaigų taikomas komisinis mokestis.
21. Lietuvos banko valdyba 2011 m. lapkričio 16 d. nutarimu Nr. 03-186 paskelbė AB Snoras veiklos apribojimą (moratoriumą). Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi bankui iškelta bankroto byla, o 2012 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi AB „Snoras“ pripažinta bankrutavusia ir pradėta likvidavimo procedūra.
22. BAB „Snoras“ ir trečiasis asmuo UAB „Baltijos kredito sprendimai“ 2015 m. liepos 31 d. sudarė pirkimo – pardavimo sutartį, kuria Bankas pardavė, perdavė, perleido ir suteikė, o naujasis kreditorius UAB „Baltijos kredito sprendimai“ nupirko, perėmė ir priėmė Sutartyje nurodytus reikalavimus, teises ir turtą (išskyrus Sutartyje numatytas išimtis), tame skaičiuje ir į atsakovo D. K. turtinius įsipareigojimus Bankui pagal 2011 m. birželio 7 d. sudarytą Naudojimosi mokėjimo kortele sutartį Nr. MC11053000020.
23. Trečiasis asmuo UAB „Baltijos kredito sprendimai“ (pardavėjas) 2018 m. rugsėjo 6 d. pirkimo – pardavimo sutartimi jos įsigytą iš Banko skolų portfelį, teises, reikalavimo teises, nuosavybę, dalį (akcijas) ir privilegijas į jį pardavė (perdavė ir perleido) ieškovei (pirkėjai) UAB „Intrum Lietuva“ remdamasi pardavėjos (trečiojo asmens) iš pirminio kreditoriaus (Banko) gautais duomenimis. Prie sutarties pridėtas išrašas, kuriame nurodyta Sutartis Nr. MC11053000020, klientas K. D., skaičiai 528,52 ir 34,31.
24. Bankas 2015 m. lapkričio 3 d. raštu Nr. C-03-3430/15 informavo atsakovą, jog klientams, gavusiems draudimo išmokas, Bankas negali taikyti įskaitymo procedūros. Ieškovė 2018 m. spalio 4 d. raštu ieškovė informavo atsakovą apie reikalavimo teisės perėmimą iš UAB „Baltijos kredito sprendimai“.
25. Atsakovo apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tokiais argumentais: 1) teismas netinkamai vertino įrodymus ir nukrypo nuo teismų praktikos; 2) atsakovas Banke turėjo pakankamai asmeninių lėšų, kurias galėjo naudoti, nes Lietuvos banko valdybai 2011 m. lapkričio 16 d. priėmus nutarimą dėl Banko (AB banko SNORAS) veiklos apribojimo (moratoriumo) ir laikino administratoriaus paskyrimo, nuo šio sprendimo pateikimo Bankui momento buvo draudžiama įskaityti bet kokius Banko ir jo klientų reikalavimus, o taip pat nuo to momento buvo uždraustas ir bet koks kredito lėšų išdavimas; 3) teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovo 15 Eur žyminį mokestį, kuris yra 3 Eur didesnis nei reikalauja įstatymas.
Dėl įrodymų vertinimo
26. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai ir selektyviai vertino byloje esančius įrodymus, ne dėl visų jų pasisakė. Apeliacinės instancijos teismas su šiais argumentais nesutinka. Pažymėtina, jog iš bylos medžiagos bei skundžiamo sprendimo analizės matyti, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą nagrinėjamoje byloje. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, jog teismas kokiu tai būdu apribojo atsakovo galimybes įrodyti savo atskirtimų pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, jog šioje byloje įrodinėjimo pareiga paskirstytina, vadovaujantis CPK 178 straipsnyje įtvirtinta taisykle, nes šiuo atveju pilna apimtimi veikia dispozityvumo bei rungtyniškumo principai, kas sąlygoja, kad kiekviena iš šalių turi įrodyti aplinkybes, kurias teigia esant. Taigi, nagrinėjamu atveju būtent ieškovė turėjo įrodyti prašomos priteisti skolos pagrindą ir dydį, o atsakovas turėjo įrodyti, kad tokios skolos nėra. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog įrodinėjimo našta pirmosios instancijos teismo buvo paskirstyta tinkamai, todėl su tuo susijusius atsakovo argumentus atmeta.
27. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas būtų pažeidęs įrodymų tyrimo bei vertinimo taisykles nagrinėjamoje byloje, nėra. Šiame kontekste pažymėtina, jog Lietuvos Aukščiausiasis teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Kasacinis teismas yra taip pat yra nurodęs, kad įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikėtinumo taisykle – laisvo įrodymų vertinimo principu, reiškiančiu, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Teismai, vertindami įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2012). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis aukščiau pateikta kasacinio teismo praktika bei tinkamai pritaikęs proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, tinkamai ir visapusiškai įvertino į bylą šalių pateiktus įrodymus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, į bylą pateiktų įrodymų visuma sudaro pagrindą spręsti, kad pirmosios instancijos teismas motyvuotai pasisakė dėl byloje esančių duomenų, pagrindė savo daromas išvadas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog į bylą pateikti įrodymai buvo pakankami susiformuoti pagrįstam pirmosios instancijos teismo įsitikinimui dėl ginčo baigties.
28. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog teismas privalo ištirti visus į bylą pateiktus įrodymus bei juos įvertinti, ką, kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas ir padarė. Jei pirmosios instancijos teismas sprendime eksplicitiškai nepasisakė dėl kiekvieno iš į bylą pateiktų įrodymų įrodomosios galios, tai savaime nesuponuoja priimto sprendimo neteisėtumo ir/ar nepagrįstumo. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai identifikavo teisiškai reikšmingas aplinkybes ir dėl su jomis susijusių įrodymo tyrimo ir vertinimo rezultatų aiškiai ir išsamiai pasisakė skundžiamame sprendime, kas nagrinėjamu atveju laikytina pakankamu priimto procesinio sprendimo motyvavimu. Papildomai pažymėtina, jog aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas byloje nustatytas aplinkybes vertino ne taip, kaip to pageidauja atsakovas, nesudaro pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą ir/ar neteisėtą sprendimą.
Dėl ginčo esmės
29. Pagal CK 6.870 straipsnio 2 ir 3 dalis paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. Paskolos gavėjas tampa jam perduotų daiktų (pinigų) savininku. Nuo daiktų perdavimo momento paskolos gavėjui tenka daiktų atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizika. Taigi, nuo kredito lėšų įskaitymo į kasatoriaus (kredito gavėjo) sąskaitą dienos laikoma, kad kreditas yra gautas ir kredito gavėjas įgauna disponavimo kredito lėšomis teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-721/2013).
30. Kaip jau minėta, kad Bankas su atsakovu 2011 m. birželio 7 d. sudarė Naudojimosi mokėjimo kortele sutartį Nr. MC11053000020, pagal kurią Bankas atsakovo vardu atidarė mokėjimo kortelės sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) bei suteikė „MasterCard Platinum“ mokėjimo kortelę Nr. (duomenys neskelbtini) su 11 584,80 Eur (40 000 Lt) kredito limitu. Iš Naudojimosi mokėjimo kortele sąlygų aprašo turinio matyti, jog atsakovui buvo suteikta kreditinė kortelė, kuria naudojantis galima atsikaityti už prekes ir paslaugas, gauti grynuosius pinigus bei atlikti kitas mokėjimo operacijas (Aprašo 1.26. p.). Aprašo 4.1. punkte nurodyta, kad jei sąskaitoje trūksta lėšų debeto operacijai atlikti, Bankas nustatyta tvarka suteikia klientui kreditą. Nors byloje nustatyta, kad D. K. sąskaitose, esančiose Banke, piniginių lėšų likutis sudarė 2 392 748,09 Lt (ekvivalentu 692 987,75 Eur), tačiau nėra pateikta jokių įrodymų, jog šios lėšos ar jų dalis buvo mokėjimo kortelės sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) ir atsakovas, išgrynindamas lėšas, naudojo išimtinai savo asmenines lėšas. Tai reiškia, kad atsakovas disponavo banko lėšomis.
31. Lietuvos banko valdybos 2011 m. lapkričio 16 d. nutarimu Bankui nuo 2011 m. lapkričio 16 d. buvo paskelbtas veiklos moratoriumas, uždraudžiant jam teikti visas finansines paslaugas ir vykdyti bet kokią kitą veiklą (4 punktas), 2011 m. lapkričio 17 d. ir 2011 m. lapkričio 20 d. nutarimais atsakovo veiklos apribojimai patikslinti – uždrausta teikti visas finansines paslaugas ir vykdyti bet kokią kitą veiklą, išskyrus būtiną banko veiklai moratoriumo metu užtikrinti, nustatant leidžiamų vykdyti operacijų sąrašą. Lietuvos banko valdybos 2011 m. lapkričio 24 d. nutarimu Banko veiklos licencija buvo atšaukta ir Bankas pripažintas nemokiu bei nustatyta, kad nutarimas įsigalioja, kai Vilniaus apygardos teismas priims nutartį iškelti Bankui bankroto bylą. Tokia teismo nutartis buvo priimta 2011 m. gruodžio 7 d.
32. Kredito limitas atsakovui buvo suteiktas iki Banko veiklos apribojimo (moratoriumo), atsakovas įgijo galimybę laisvai disponuoti šiomis lėšomis, be to, kaip minėta, atsakovo sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini) buvo skirta ne tik atsakovo, kaip mokėjimo kortelės su kredito limitu naudotojo (paskolos gavėjo), teisių įgyvendinimui, bet ir iš tos pačios sutarties atsakovui tenkančių pareigų įgyvendinimui – palūkanų ir kredito mokėjimams pagal Sutartį atlikti.
33. Nors atsakovas tvirtina, kad naudojosi savo asmeninėmis lėšomis, tačiau šiems argumentams pagrįsti jokių įrodymų nepateikė. Priešingai, byloje pateiktas įrodymas patvirtina, jog atsakovas 2015 m. liepos 10 d. pareiškimu prašė Banko įskaityti negrąžintą paskolos dalį ir netesybas į atsakovui Banko negrąžintą kreditorinį reikalavimą, sumažinant jį atitinkama suma, kas reiškia, jog atsakovas pripažino, kad naudojosi banko lėšomis.
34. Aptartos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog atsakovui atsirado pareiga grąžinti panaudotą kredito dalį, todėl atmestini kaip nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai dėl kredito gavėjo įsipareigojimų Bankui neturėjimo.
Dėl žyminio mokesčio
35. Apeliantas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai iš atsakovo priteisė 15 Eur žyminio mokesčio, nes paduodamas ieškinį, ieškovas sumokėjo 3 Eur didesnį, mokestį nei reikalauja įstatymas. Ši aplinkybė teismui netrukdė priimti ieškinį ir jį nagrinėti, tačiau teismas neišsprendė permokėtos žyminio mokesčio dalies grąžinimo klausimo, o visą sumą priteisė iš atsakovo.
36. Apeliacinės instancijos teismas atmeta šiuos apelianto argumentus kaip nepagristus. Visų pirma, atsakovas teisingai nurodo, jog CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad turtiniuose ginčuose žyminis mokestis mokamas nuo ieškinio sumos: iki trisdešimt tūkstančių Eur – 3 proc. bet nemažiau kaip 20 Eur, o CPK 80 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad jeigu šiame straipsnyje nurodyti procesiniai dokumentai ir jų priedai pateikiami teismui tik elektroninių ryšių priemonėmis, mokama 75 procentai už atitinkamą procesinį dokumentą mokėtinos žyminio mokesčio sumos, bet ne mažiau kaip 5 Eur.
37. Nagrinėjamu atveju, ieškinio suma 582,82 Eur. Pradinis ieškinys teismui buvo paduotas 2021 m. gegužės 23 d., kai vartotojų kainų indeksas buvo 106,3, todėl minimalus žyminio mokesčio dydis, procesinius dokumentus ir jų priedus pateikiant teismui tik elektroninių ryšių priemonėmis, buvo 15 Eur, kaip ir numatyta CPK 80 str. Taigi, ieškovė pateikdama ieškinį žyminio mokesčio nepermokėjo, o pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, pagrįstai iš atsakovo priteisė visą ieškovės sumokėtą žyminį mokestį.
Dėl procesinės bylos baigties
38. Dėl kitų apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir nelemia galutinio teisinio rezultato išnagrinėtoje byloje. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010).
39. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį panaikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
40. Apeliacinį skundą atmetus, apelianto turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2022 m. balandžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.