Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios V. B. ir Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2010 m. birželio 29 d. nuosprendžio, kuriuo V. B. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 str. 1 d. ir 129 str. 2 d. 3 p. laisvės atėmimu aštuoneriems metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 65 str.1 d., 66 str. į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo bei suėmimo nuo 2009 m. gegužės 5 d. iki 2009 m. gegužės 14 d. laikas.

Iš V. B. priteista 2390 Lt Valstybinei ligonių kasai už nukentėjusiojo Vi. B. gydymą.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

V. B. nuteista už tai, kad 2009 m. gegužės 5 d., apie 14 val. 30 min., buto, esančio (duomenys neskelbtini), kambaryje, būdama apsvaigusi nuo alkoholio, tyčia durdama peiliu savo šeimos nariui kartu gyvenančiam buvusiam sutuoktiniui Vi. B. į įvairias kūno vietas ne mažiau kaip dvidešimt penkis kartus, tuo padarydama dvi kiaurymines durtines-pjautines žaizdas krūtinės dešinėje pusėje, sukėlusias 100 ml kraujo susikaupimą dešinėje krūtinplėvės ertmėje, durtinę-pjautinę kiauryminę žaizdą priekinėje pilvo sienoje, sukėlusią 200 ml kraujo susikaupimą pilvo ertmėje, dvi nekiaurymines durtines-pjautines žaizdas krūtinės dešinėje pusėje, dvi durtines-pjautines žaizdas juosmens kairėje pusėje, tris durtines-pjautines žaizdas dešiniame petyje, keturias durtines-pjautines žaizdas kairiame petyje, šešias durtines-pjautines žaizdas nugaroje, tris pjautines žaizdas dešinėje plaštakoje, dvi pjautines žaizdas kairėje plaštakoje, t. y. sunkų sveikatos sutrikdymą dėl krūtinės ląstos ertmės ir pilvaplėvės ertmės kiauryminių sužalojimų, ir taip pasikėsino nužudyti savo šeimos narį Vi. B., tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jos valios nepriklausančių aplinkybių, nes atvykę policijos pareigūnai atėmė iš jos peilį.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvaujanti nuteistoji ir jos gynėja prašė nuteistosios apeliacinį skundą patenkinti. Nukentėjusysis prašė nuteistosios skundą patenkinti, o prokuratūros – atmesti. Prokuroras prašė prokuratūros skundą patenkinti, o nuteistosios – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros skyriaus prokurorės apeliacinis skundas tenkinamas visiškai, o nuteistosios V. B. - tenkinamas iš dalies.

Pirmosios instancijos teismas iš esmės išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai V. B. pripažino kalta ir nuteisė pagal BK 22 str. 1 d., 129 str. 2 d. 3 p. Apeliacinio skundo argumentai pirmosios instancijos teismo išvadų dėl nuteistosios kaltės ir veikos juridinio įvertinimo nepaneigia.

Nuteistoji skunde neginčija smurto vartojimo aplinkybių (suduotų smūgių peiliu Vi. B. į įvairias kūno vietas ir šių smūgių skaičiaus), tačiau teigia, kad Vi. B. nužudyti nenorėjo ir jo mirties nesiekė, t. y. ginčija tyčios turinį ir jos kryptingumą. Su paminėtais apeliantės teiginiais sutikti negalima.

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nužudymas gali būti padarytas tiesiogine apibrėžta tyčia, kai veikiama siekiant atimti gyvybę. Tik tokiai tyčiai esant bei neatsiradus norimų ir siekiamų padarinių, kaltininko veika gali būti kvalifikuojama kaip pasikėsinimas nužudyti. Tyčinis sveikatos sutrikdymas, padarytas esant apibrėžtai kaltininko tyčiai atimti gyvybę, kvalifikuojamas kaip pasikėsinimas nužudyti pagal BK 22 str. 1 d. ir 129, 130 ar 131 str. Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (pvz., kai sužaloti gyvybei svarbūs organai), nusikalstamų veiksmų intensyvumas ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimas Nr. „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 6 p.).

Iš teismo medicinos specialisto išvados Nr. G1103/09 (04) matyti, kad Vi. B. padaryti 25 pjautiniai ir durtiniai sužalojimai, kurių du – krūtinės dešinėje pusėje ir priekinėje pilvo sienoje – sukėlė sunkų sveikatos sutrikdymą. Tikėtina, kad Vi. B. durtinės-pjautinės ir pjautinės žaizdos galėjo būti padarytos apžiūrėjimui pateiktu peiliu, kurio geležtės ilgis 12,6 cm (t. 1, b. l. 38-39). Teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. KG 17-1103/09 (04) nurodyta, kad aukščiau paminėtas sužalojimas (dvi kiauryminės durtinės-pjautinės žaizdos krūtinės dešinėje pusėje ir priekinėje pilvo sienoje) sukėlė nukentėjusiojo gyvybei pavojingą būseną (t. 2, b. l. 56).

Šios specialisto išvados yra aiškios, motyvuotos ir kolegijai jokių abejonių nekeliančios.

Liudytojas E. P. parodė, jog atvykus pagal iškvietimą į butą, esantį (duomenys neskelbtini), kambaryje pamatė, kad V. B. dešinėje rankoje laiko peilį, su kuriuo keletą kartų dūrė į nugarą ant lovos gulinčiam Vi. B.. V. B. buvo neblaivi ir agresyviai nusiteikusi. Tik tuo momentu, kai V. B. dar kartą pakėlė ranką su peiliu durti Vi. B., buvo atimtas iš jos peilis (t. 1, b. l. 79-80; t. 2, b. l. 130-131).

Analogiškas įvykio aplinkybes nurodė ir liudytojas V. P. (t. 1, b. l. 81-82; t. 2, b. l. 131).

Liudytoja G. S. matė kaip įtūžusi, agresyviai nusiteikusi ir neblaivi V. B. peiliu sudavė daug smūgių į įvairias kūno vietas ant lovos gulinčiam Vi. B., kuris tuo metu įvairiais necenzūriniais ir užgauliais žodžiais keikė V. B.. Teisiamojo posėdžio metu ši liudytoja dar parodė, kad V. B., badydama peiliu gulintį Vi. B., sakė „...atsibodo, tu mane į kapus nuvarysi, dabar tu atsiimsi...“ (t. 1, b. l. 65-66, 67-69; t. 2, b. l. 131-132).

Taigi, nuteistosios versija, kad, smurtaudama prieš nukentėjusįjį, ji nesiekė jo mirties, yra neįtikinama. Akivaizdu, kad peiliu suduoti daugybiniai smūgiai (kurių du sukėlė sunkų sveikatos sutrikdymą, pavojingą nukentėjusiojo gyvybei) į gyvybiškai svarbius organus (krūtinės dešiniąją pusę, pilvą, juosmenį, nugarą) bei smurtavimo metu pasakyti jau paminėti žodžiai yra tie nusikalstamos veikos objektyviosios pusės elementai, kurie paneigia paminėtą nuteistosios versiją ir leidžia daryti abejonių nekeliančią išvadą, kad V. B. veikė tiesiogine apibrėžta tyčia, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jos valios – atvykę policijos pareigūnai atėmė iš jos peilį, o Vi. B. buvo suteikta skubi kvalifikuota medicininė pagalba. Toks nusikalstamos veikos juridinis vertinimas atitinka ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teisės taikymo praktiką kasacinėse bylose Nr. 2K-134/2007, 2K- 385/2007, 2K-500/2007, 2K-22/2009.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad nusikalstamą veiką nuteistoji padarė gindamasi nuo nukentėjusiojo Vi. B. smurto, t. y. kad įvykio metu buvo būtinosios ginties situacija. Tačiau paminėtas apeliantės teiginys neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

BK 28 str. 1 d. nustatyta asmens teisė į būtinąją gintį. Šio straipsnio 2 d. nurodyta, kad asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi.

Teismų praktikoje būtinosios ginties situacijos buvimas konstatuojamas tada, kai pavojingas kėsinimasis yra realus, t. y. egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdus, t.y. pradėtas ar tiesiogiai gresiantis besiginančiojo ar kito asmens teisėms. Būtinosios ginties situacijos nėra kai asmuo, kilus abipusiam konfliktui, smurtą naudoja ne gynybos, o puolimo tikslais. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimo Nr. 4 ,,Dėl teismų praktikos taikant įstatymus dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo“ 5, 6 p., kasacinės bylos Nr. 2K-277/2009, 2K-299/2009, 2K-201/2010, 2K-205/2010).

Teisiamojo posėdžio metu nuteistoji V. B. parodė, kad naktį prieš įvykį Vi. B. ją mušė, stumdė, keikė, įžeidinėjo. Įvykio dieną, po išgertuvių, jo elgesys nepakito – jis ją plūdo, stūmė, po ko ji nugriuvo ant šiukšlių kibiro. Taip pat ji nurodė, kad jau apie septynerius metus Vi. B. vartoją smurtą prieš ją (t. 2, b. l. 134-135).

Nukentėjusysis Vi. B. patvirtino V. B. nurodytas aplinkybes ir pripažino, kad tiek naktį prieš įvykį, tiek įvykio dieną kambaryje skriaudė nuteistąją (t. 2, b. l. 133-134).

Be to, teisme apklaustos liudytojos G. S. (t. 2, b. l. 130-131) ir D. O. (t. 2, b. l. 156) patvirtino, kad neblaivus Vi. B. nuolat smurtaudavo prieš V. B., jų šeimoje labai dažnai vykdavo barniai, konfliktai, muštynės. Prieš įvykį liudytoja D. O. ant V. B. kūno matė sumušimus-„mėlynes“. Liudytoja G. S. naktį prieš įvykį girdėjo B. kambaryje triukšmą, Vi. B. keikė V. B., pastaroji šaukė, kad ji (G. S.) iškviestų policijos darbuotojus, nes ją muša Vi. B., bei po šio konflikto matė išpeštus plaukus.

Teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. G 642/09 (04) nurodyta, kad V. B. yra padaryta pjautinės žaizdos kairės plaštakos 3, 4 pirštuose, nubrozdinimas su kraujosruva dešiniame paakyje, kraujosruva dešinėje krūtyje, dešinės plaštakos pirštuose, dešinėje šlaunyje, nubrozdinimas ir kraujosruva kairiame pakinklyje, nubrozdinimai kairiame kelio sąnaryje, kairėje blauzdoje, kraujosruvos kairiame žaste, dešiniame dilbyje. Šiais sužalojimais V. B. buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata (t. 1, b. l. 30).

Taigi, viso įvykio seka rodo, kad naktį prieš įvykį Vi. B. smurtavo prieš V. B., sekančią dieną po išgertuvių jiems grįžus į savo kambarį, jis toliau keikė V. B. necenzūriniais įžeidžiančiais žodžiais, sudavė smūgį ir pastūmė, dėl ko ji nugriuvo. Kolegijos nuomone, paprastai tokios aplinkybės galėtų būti vertinamos kaip pradėtas ar tiesiogiai gresiantis pavojingas kėsinimasis į nuteistosios gyvybę ar sveikatą, sąlygojęs būtinosios ginties situacijos atsiradimą. Tačiau šioje konkrečioje situacijoje tokie Vi. B. ir V. B. tarpusavio santykiai ir gyvenimo būdas nebuvo nauja, nežinoma ir (ar) netikėta aplinkybė nei pačiai nuteistajai, nei nukentėjusiajam, nei kaimynams. Įvykio dieną kilęs konfliktas tarp neblaivios nuteistosios ir tokios pat būsenos nukentėjusiojo, V. B. buvo įprasta, niekuo neišsiskirianti kasdieninė situacija bei tokio gyvenimo būdo pasekmė. Šios aplinkybės bei smurtavimo metu V. B. pasakyti žodžiai „...dabar tu atsiimsi...“ parodo jos sąmoningą norą kerštauti. Toks smurto naudojimo motyvas ir tai, kad nuteistoji buvo aktyvesnė (puolančioji), o ne besiginančioji pusė leidžia daryti išvadą, kad nagrinėjamo įvykio metu nebuvo būtinosios ginties situacijos. Nesant būtinosios ginties situacijos, negalimas ir jos ribų peržengimas. Nenustačius tokių aplinkybių, V. B. nusikalstami veiksmai teisingai kvalifikuoti kaip pasikėsinimas nužudyti, padarytas veikiant tiesiogine apibrėžta tyčia.

Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, liudytojos D. O. parodymuose nurodytos įvykio aplinkybės sutampa su nukentėjusiojo bei pačios nuteistosios parodymais. Todėl kolegija neturi pagrindo abejoti šios liudytojos parodymais.

Tačiau kolegija sutinka, kad, šiuo atveju, nusikalstamos veikos padarymą sąlygojo netinkamas nukentėjusiojo Vi. B. elgesys.

BK 59 str. 1 d. 6 p. numatyti du nukentėjusiojo elgesio variantai, kurie lengvina kaltininko teisinę padėtį. Provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai paprastai pasireiškia įžeidimu, smurtu ar kitokiais tyčiniais veiksmais, nukreiptais į kaltininką ar į jam artimus asmenis ir pan. Rizikingu laikomas toks nukentėjusiojo elgesys, kai jis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą veiką prieš jį.

Teismų praktikoje teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys paskatino kaltininką prieš jį nusikalsti (nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, įžeidė kaltininką ar jo artimą asmenį, buvo susiję su smurtu arba kitokiais pavojingais veiksmais ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenis „Teismų praktika“ Nr. 27, psl. 315). Teismai paprastai nustato šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kai moralės požiūriu nepriimtinas, neteisėtas, provokuojantis ir kitoks nukentėjusiojo elgesys iš dalies paskatina kaltininką nusikalsti prieš jį.

Iš šiame nuosprendyje aukščiau aptartų nuteistosios, nukentėjusiojo ir liudytojų G. S. bei D.O. parodymų matyti, kad Vi.B. V.B. pasakyti įžeidžiantys necenzūriniai žodžiai, jo pavartotas smurtas prieš ją buvo pavojingi veiksmai, prieštaraujantys moralei ir elementarioms elgesio taisyklėms. Todėl, kolegijos nuomone, šiuo atveju, nukentėjusysis suprato, jog jis plūsdamas nuteistąją bei smurtaudamas prieš ją, sukels pastarosios neigiamą reakciją ir taip paskatins jos nusikalstamą veiką prieš jį.

Kartu pažymėtina ir tai, kad iš policijos registruojamų įvykių registre esančios informacijos matyti, jog dėl šeimyninių konfliktų su Vi. B., dėl netinkamo jo elgesio (daužymo į duris) tiek V.B., tiek kaimynė S. anksčiau eilę kartų buvo kvietusios policijos darbuotojus (t. 1, b. l. 145-149).

Taigi, kolegija daro išvadą, kad toks Vi. B. elgesys turi būti pripažintas provokuojančiu ir turėjusiu įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Tuo pačiu šis provokuojantis nukentėjusiojo elgesys yra pripažintinas nuteistosios atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 str. 1 d. 6 p.

Taip pat apeliantė ginčija apygardos teismo išvadą dėl jos padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 22 str. 1 d., 129 str. 2 d. 3 p., t. y. teigia, kad nukentėjusysis Vi. B. yra ne jos šeimos narys. Tačiau šis apeliacinio skundo argumentas neatitinka byloje nustatytų aplinkybių.

Pagal BK 248 str. 1 d. artimieji giminaičiai yra tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys, seneliai ir vaikaičiai. Tiek pagal šio straipsnio 2 d., tiek pagal BPK 38 str. nuostatas, asmens šeimos nariais laikomi kartu su tuo asmeniu gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, taip pat nusikaltimą padariusio asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystė), sutuoktinio tėvai.

Nukentėjusysis Vi. B. parodė, kad nuo 1991 m. yra išsituokęs su V. B., tačiau nuo to laiko jie vis tiek gyveno kartu (t. 1, b. l. 52-56, 60-62; t. 2, b. l. 134). Liudytoja G. S. nuteistąją V. B. ir nukentėjusįjį Vi. B. kartu gyvenančius matė apie 4 metus, t. y. nuo to laiko, kai jie kartu atsikėlė gyventi į bendrabutį (t. 1, b. l. 67-69). Be to, ir pati nuteistoji V. B. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme pripažino, jog po skyrybų, įvykusių 1991 m., ji su Vi. B. ir toliau gyveno kartu bei vedė bendrą ūkį (t. 1, b. l. 89-90, 100-102; t. 2, b. l. 135).

Kolegijos nuomone, paminėti duomenys leidžia daryti išvadą, kad įvykio metu nuteistoji gyveno kartu su nukentėjusiuoju neįregistravę santuokos (partnerystėje) ir buvo šeimos nariais. Taigi, pirmosios instancijos teismo išvada nuteistosios veiką kvalifikuoti pagal BK 22 str. 1 d., 129 str. 2 d. 3 p., yra pagrįsta ir teisėta bei neprieštarauja teismų praktikai kasacinėse bylose Nr. 2K-49/2010, 2K-350/2010. Perkvalifikuoti nuteistosios nusikalstamą veiką į BK 22 str. 1 d., 129 str. 1 d. nėra teisinio pagrindo.

Pagal susiklosčiusią teismų praktiką, skiriant asmeniui švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, turi būti nustatytos visos BK 62 str. 2 d. nurodytos sąlygos:

1) atsakomybę lengvinančių aplinkybių buvimas (jų turi būti ne mažiau kaip dvi);

2) bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala;

3) bent viena iš šioje straipsnio dalyje nurodytų šešių aplinkybių.

(„Teismų praktikos skiriant bausmes už nužudymus apžvalga (BK 129 str.)“, Teismų praktikos biuletenis Nr. 28, 320 psl.).

Pirmosios instancijos teismas nustatė vieną V. B. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, t. y., kad ji prisipažino dėl nusikalstamos veikos padarymo ir nuoširdžiai gailisi.

Šiuo nuosprendžiu yra nustatyta dar viena nuteistosios baudžiamąją atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 str. 1 d. 6 p.

Šiaulių teritorinė ligonių kasa apeliacinės instancijos teismui pranešė, kad 2010 m. rugpjūčio 23 d. su nuteistąja V. B. yra sudaryta sutartis dėl 2390 Lt žalos atlyginimo per 48 mėn.

Iš aukštesnės instancijos teismui pateiktos 2010 m. rugsėjo 27 d. Periodinio mokėjimo nurodymo vykdymo sutarties (duomenys neskelbtini) matyti, kad V. B. įsipareigojo pervesti į Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetą kiekvieną mėnesį po 50 Lt ir pirmasis pervedimas atliktas 2010 m. spalio 11 d.

Taigi, šie duomenys patvirtina, kad V. B. šiuo metu iš dalies atlygino padarytą turtinę žalą ir deda realias pastangas ją visiškai atlyginti artimiausioje ateityje.

Todėl, kolegijos nuomone, aptartos bylos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog šioje byloje yra BK 62 str. 2 d. numatytos švelnesnės, negu įstatymo sankcijoje nustatyta, bausmės skyrimo sąlygos, t. y. nustatytos dvi nuteistosios V. B. baudžiamąją atsakomybę lengvinančios aplinkybės, iš dalies atlyginta turtinė žala ir veika nutrūko pasikėsinant daryti nusikalstamą veiką.

Teismų praktikoje yra laikomasi nuostatos, kad nustačius pagrindus, leidžiančius taikyti BK 62 str. nuostatas, ir svarstant švelnesnės bausmės skyrimo galimybę, yra būtina parinkti tokią valstybės prievartos priemonę, kuri būtų adekvati padarytai nusikalstamai veikai. Tai reiškia, kad sprendžiant BK 62 str. taikymo klausimą, būtina atsižvelgti į BK 54 str. nuostatas ir įvertinti ar bausmės tikslai bus pasiekti kaltininkui paskyrus švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę.

Skiriant švelnesnę nei įstatymo numatyta bausmę, pirmiausia turi būti svarstoma galimybė paskirti mažesnės trukmės bausmę nei 129 str. sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės minimumas. Taip pat turi būti įvertinta, ar paskyrus švelnesnę bausmę, bus įvykdytas teisingumas, nebus pažeistas nukentėjusiųjų asmenų orumas bei visuomenės interesai („Teismų praktikos skiriant bausmes už nužudymus apžvalga (BK 129 str.)“ 14 p., Teismų praktikos biuletenis Nr. 28).

Nuteistosios V. B. padarytas nusikaltimas priskiriamas labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 str.), ji nusikalto būdama apsvaigusi nuo alkoholio, kas pripažinta jos atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Tačiau veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje, dėl ko buvo išvengta sunkių ir negrįžtamų padarinių. V. B. yra 46 metų amžiaus, jai nustatytas 35% darbingumo lygis, charakterizuojama neigiamai, anksčiau neteista ir galiojančių administracinių nuobaudų neturi (t. 1, b. l. 139, 121-123, 131). Šioje byloje nukentėjusysis Vi. B. pripažino, kad būtent jis savo netinkamu elgesiu išprovokavo V. B. nusikalsti, jai atleido ir jokių pretenzijų nereiškia, jokių liekamųjų reiškinių dėl jo sveikatos sutrikdymo nejaučia bei viso proceso metu aktyviai prašė skirti jai kuo švelnesnę bausmę (t. 1, b. l. 52-56, 60-62, 63; t. 2, b. l. 133-134).

Todėl kolegija, atsižvelgdama į visas šias aplinkybes, mano, kad švelnesnės bausmės, negu numatyta straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką (BK 22 str. 1 d., 129 str. 2 d. 3 p.), paskyrimas V. B., nustačius tam būtinas BK 62 str. 2 d. 4 p. numatytas sąlygas, nesumenkintų nukentėjusiojo Vi. B. orumo, nepažeistų nei jo teisių ir teisėtų interesų, nei visuomenės viešojo intereso, ir neprieštarautų bausmės paskirčiai, numatytai BK 41 str. 2 d. Taigi, dėl šių aplinkybių, pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo ir neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 str. 1, 2 p.).

Ikiteisminio tyrimo metu V. B. Š. miesto apylinkės teismo 2009 m. gegužės 14 d. nutartimi buvo paskirtos dvi kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo. Iš skundžiamo nuosprendžio rezoliucinės dalies matyti, kad V.B. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikta nepakeista, tačiau nėra išspręstas klausimas dėl antrosios kardomosios priemonės - įpareigojimo gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo. Todėl Šiaulių apygardos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 328 str. 4 p.).

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 3 p., 2 d. 2 p., 328 str. 1, 2, 4 p.,

nusprendžia:

Šiaulių apygardos teismo 2010 m. birželio 29 d. nuosprendį pakeisti.

Pripažinti V. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo Vi. B. elgesys.

V. B., nuteistai pagal BK 22 str. 1 d., 129 str. 2 d. 3 p., pritaikius BK 62 str. 2 d. 4 p., 3 d. 1 p. nuostatas, paskirti penkerių metų laisvės atėmimo bausmę.

Panaikinti V. B. paskirtą kardomąją priemonę – įpareigojimą gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo Vi. B..

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.