- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-01-12
- Bylos Nr.
- 2K-22/2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valerijus Čiučiulka (pirm.), Egidijus Bieliūnas, Aldona Rakauskienė (pran.)
- Nuteistasis
- V. Č.
- Kategorijos
- 1.2.3.1Nužudymas (BK 129 str. 1 d.)
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Valerijaus Čiučiulkos, Egidijaus Bieliūno, pranešėjos Aldonos Rakauskienės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Č. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2008 m. gegužės 7 d. nuosprendžio, kuriuo V. Č. nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu devyneriems metams.
Iš V. Č. priteista atlyginti S. L. padarytą 140 Lt turtinę ir 10 000 Lt dydžio neturtinę žalą, o Valstybinei ligonių kasai – 4485 Lt žalą.
Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 17 d. nutartis, kuria nuteistojo V. Č. apeliacinis skundas atmestas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. Č. nuteistas už tai, kad 2008 m. sausio 27 d., apie 15.30 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, Panevėžio rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, sodų bendrijos (duomenys neskelbtini) sodo namelio Nr. D–75 koridoriuje, dėl asmeninių nesutarimų bei pykčio, sakydamas „papjausiu“, penkiolika kartų peiliu sudavė S. L. į rankas, veidą, nugarą, krūtinę ir pilvą, taip padarydamas nukentėjusiajam pjautines–durtines žaizdas kairiame rieše, dešinės plaštakos nykščio srityje, veide, nugaroje, pilvo dangoje, kiaurymines durtines–pjautines žaizdas krūtinės ląstos abiejose pusėse su oro susikaupimu abiejose krūtinplėvės ertmėse, kiauryminę pjautinę–durtinę žaizdą pilvo dangoje su kepenų kairiosios skilties sužalojimu ir kraujo susikaupimu pilvo ertmėje, t. y. sunkiai sutrikdė S. L. sveikatą. Tokiais veiksmais V. Č. pasikėsino nužudyti S. L., tačiau nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, – nuo nukentėjusiojo jį atitraukė G. G.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis V. Č. prašo Panevėžio apygardos teismo 2008 m. gegužės 7 d. nuosprendį pakeisti: padarytą nusikalstamą veiką iš BK 22 straipsnio 1 dalies, 129 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 136 straipsnį ir paskirti bausmę, tinkamą jo asmenybei perauklėti, o nukentėjusiojo S. L. pareikštą civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atmesti.
Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas neatsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir netinkamai pritaikant baudžiamąjį įstatymą.
Kasatorius mano, kad teismas neatsižvelgė į nukentėjusiojo parodymus ir nepagrįstai priteisė jam atlyginti 10 000 Lt dydžio neturtinę žalą. Pagal CK 6.250 straipsnį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, sukrėtimai, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais, bet jokiu būdu ne turtinės netektys ar išlaidos. Nukentėjusysis S. L. teisme parodė, kad 10 000 Lt jam reikalingi materialinei padėčiai pagerinti, nes jis ilgą laiką nedirbo, negavo pajamų, dėl pablogėjusios sveikatos turi gydytis ligoninėje, ateityje – sanatorijose, todėl pinigai reikalingi būsimoms sveikatos pataisymo išlaidoms padengti. Tai reiškia, kad nukentėjusysis 10 000 Lt siejo su galima turtine, o ne su neturtine žala. Be to, teismas neatsižvelgė į tai, kad jis išsituokęs, gyveno brolio sodo namelyje, yra bedarbis, jo materialinė padėtis itin sunki, nes verčiasi tik atsitiktiniais uždarbiais. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, privalo atsižvelgti į padarinius, kaltininko turtinę padėtį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismas, priteisdamas 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, įstatyme nustatytų kriterijų nesilaikė. Nukentėjusysis atsisakė priimti daiktinius įrodymus – avalynę ir drabužius, todėl teismas į atlygintinos žalos dydį įskaitė ir šiuos. Kasatorius mano, kad, nuplovus kruviną avalynę ir išskalbus drabužius, jais buvo galima naudotis toliau. Teismas pripažino, kad S. L. turi teisę į ieškinio dėl likusios turtinės žalos patenkinimą, ieškinio dydžio klausimą perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka. Kasatoriui nesuprantama, kodėl, kitą turtą nutarus naikinti, jam uždedama prievolė už jį atlyginti.
Be to, kasatorius teigia, kad byloje surinkti duomenys įvertinti neteisingai. Teismas konstatavo, kad nusikaltimą jis padarė dėl pykčio, asmeninių nesutarimų su nukentėjusiuoju, tačiau iš byloje esančios medžiagos, liudytojų parodymų matyti, kad tarp jų jokių asmeninių nesutarimų nebuvo. Nukentėjusysis jį stumdė, žalojo (tai patvirtina teismo medicinos specialisto išvada), niekino. Jis šiam jokio pykčio nerodė, liudytojas R. R. patvirtino, kad prieš sužalojimą jis su nukentėjusiuoju bendravo draugiškai. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad, badydamas nukentėjusįjį peiliu, jis šaukė „papjausiu“. Liudytojo R. R. teiginys, kad peiliu badant nukentėjusįjį, šis sakė „Ja tebia liubliu“, tačiau tai galėjo skambėti kaip „Ja tebia ubju“ ir tai atitiktų tiesą, nes paties įvykio liudytojas nematė, savo klausa bei girdėtų žodžių teisingumu abejojo. Be to, byloje įrodyta, kad nukentėjusysis prie jo (kasatoriaus) priekabiavo, elgėsi iššaukiančiai ir pyko, manė, jog jis buvęs kalinys, žemesnės kategorijos asmuo, be to, pyko dėl to, kad jis užstojo našlę K. R., neleido jam su šia moterimi santykiauti. Teismas, vertindamas įrodymus, nepagrįstai nurodė, kad nukentėjusiojo parodymai yra nuoseklūs. Aplinkybės, kad jis šaukė „papjausiu“, nepatvirtino nė vienas šalia buvęs liudytojas. Vienintelis blaivus įvykio liudytojas R. R. girdėjo tik nukentėjusiojo jam (kasatoriui) skirtus žodžius „Ja tebia liubliu (ar ubju), Volodia“. Be to, teismas neteisingai suskaičiavo suduotus smūgius. Jei, duriant nukentėjusiajam į pilvą ar krūtinę, jis instinktyviai gynėsi, smūgius bandė atremti pirštais, delnais, riešais, dilbiais, alkūnėmis ir pan., sužalojimai, rasti jo kairiajame rieše, dešinės plaštakos nykštyje, veide bei kitur, iš bendro sužalojimų skaičiaus turėjo būti išskaičiuoti. Liudytojai parodė, kad jo (kasatoriaus) turėtas lenktinis peiliukas buvo nedidelis, geležtės ilgis tik apie 5 cm, tačiau teismas nesprendė, ar toks peilis gali būti pripažintas įrankiu, skirtu žudyti, ar tokiu peiliuku galima padaryti nukentėjusiajam nustatytus sužalojimus.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo išvada, kad jis nusikaltimo nepabaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, taip pat neteisinga. Kasatorius teigia, kad liudytojas G. G. teisme parodymus davė būdamas girtas. Be to, šis liudytojas ikiteisminio tyrimo metu ir teisme parodė, kad jis jo (kasatoriaus) nuo nukentėjusiojo neatitraukinėjo. Teismas neatsižvelgė ir į tą aplinkybę, kad jei jis būtų norėjęs nužudyti nukentėjusįjį, tokią galimybę turėjo, tačiau to nepadarė, leido nukentėjusiajam pabėgti. Šis faktas teismo nebuvo įvertintas kaip jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Nusikaltimo padarymui įtakos turėjo provokuojantis ir rizikingas nukentėjusiojo elgesys, todėl tai taip pat turėjo būti pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Be to, teismas nepripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir to fakto, kad po nusikaltimo padarymo jis ne tik gailėjosi, bet ir pasmerkė save, bandė nusižudyti. Nebuvo atsižvelgta ir į tai, kad pats nukentėjusysis jį girdė alkoholiu (BK 59 straipsnio 2 dalis).
Šalies argumentai
Kasatorius teigia, kad apie padarytą nusikaltimą jis nieko neprisiminė, todėl teismas turėjo spręsti, ar jis nebuvo afekto būsenos. Ikiteisminio tyrimo metu gauta teismo psichiatrijos specialisto išvada, kad veikos padarymo metu jis galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, nėra pakankama teismui nuspręsti, ką jis nusikaltimo padarymo metu jautė ar galvojo, ar galėjo kontroliuoti savo mintis ir derinti jas su veiksmais. Teismas nesprendė ir būtinosios ginties klausimo, nors byloje esantys duomenys patvirtina, kad nukentėjusysis jį buvo užpuolęs, pargriovęs ir sužalojęs. Liudytoja K. R. teismo posėdyje galėjo išsisukinėti nuo pareigos duoti teisingus parodymus. Ji iki teismo ir po jo buvo saugoma policijos, į teismą atvyko su pareigūnės palyda, nes iš nukentėjusiojo pusės jai buvo grasinama susidoroti, daromas psichologinis spaudimas. Kasatorius mano, kad teismas, neatsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, neteisingai kvalifikavo padarytą nusikalstamą veiką ir paskyrė neteisingą bausmę. Pasikėsinimas nužudyti kitą žmogų yra ne tik fizinis poveikis į gyvybiškai svarbius žmogaus organus, bet ir realios grėsmės gyvybei sukėlimas. Veikos kvalifikavimo klausimą teismas privalėjo spręsti ne pagal padarytų dūrių skaičių ir vietą, o pagal tai, ar jis (ar kitas asmuo) galėjo pašalinti mirties grėsmę, ar jis turėjo realią galimybę pasiekti, kad nukentėjusysis mirtų. Veiką kvalifikuojant kaip tyčinį nužudymą, buvo būtina nustatyti, kad badydamas nukentėjusįjį peiliu jis veikė sąmoningai, t. y. siekdamas jo mirties ir suvokdamas, kad tokia jo veika gali sukelti tik mirtį, o ne sužalojimus. Byloje neįrodyta, kad jis siekė nukentėjusiojo mirties. Teismo išvada, kad jis veikė sąmoningai ir siekė nukentėjusiojo mirties, pagrįsta tik spėjimais. Teismas, teigdamas, kad ne jis pats nutraukė savo veiksmus, o liudytojas G. G., klaidingai įvertino nusikalstamų veiksmų nutraukimo priežastis, nepagrįstai nurodė, kad jis galėjo pykti ant nukentėjusiojo už jo mėginimus lytiškai santykiauti su K. R., už tai, kad šis jį stumdė, žalojo ir žemino. Jei jis užstojo moterį, kuri nenorėjo su nukentėjusiuoju santykiauti, tai negali būti traktuojama kaip asmeninės paskatos. Jei nukentėjusysis jį stūmė ir sužalojo, teismas neturėjo pagrindo tai pripažinti jo ūmiu pykčio prasiveržimu turint tikslą nužudyti. Be to, teismas neteisingai įvertino jo elgesį su nukentėjusiuoju prieš nusikaltimo padarymą. Jis nukentėjusįjį matė pirmą kartą, todėl neturėjo motyvo jį žudyti. Pats teismas konstatavo, kad jis (kasatorius) esąs nekonfliktiškas, ramaus būdo, paslaugus, padeda žmonėms.
Reziumuodamas kasatorius teigia, kad jo veiksmai turėjo būti vertinami ir kvalifikuojami pagal BK 136 straipsnį, t. y. kaip sunkus sveikatos sutrikdymas labai susijaudinus.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras prašo nuteistojo V. Č. kasacinį skundą atmesti.
Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį kasacinės instancijos teismas nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Kasaciniame procese faktinės bylos aplinkybės nenustatinėjamos, įrodymai iš naujo nerenkami ir nevertinami. Tiek apeliaciniame skunde, tiek ir kasaciniame skunde kasatorius neigia grasinęs nužudyti nukentėjusįjį S. L., teigia, kad nukentėjusiajam peiliu sudavė mažiau smūgių nei nustatyta nuosprendyje, siūlo kitaip vertinti nukentėjusiojo, liudytojų G.G., K. R. parodymus. Į minėtus kasatoriaus argumentus apeliacinės instancijos teismas motyvuotai atsakė. Tokio pobūdžio argumentai nėra bylos kasacinio nagrinėjimo dalykas, todėl, prokuroro nuomone, turi būti palikti nenagrinėtini.
Žemesnės instancijos teismas
Specialisto išvadoje Nr. G 152/08 (05) nustatyta, kad įvykio metu V. Č. galėjo būti padaryta kairės plaštakos nykščio odos pjautinė žaizda, poodinės kraujosruvos dešiniajame žaste, dešiniame kelio sąnaryje ir dešinėje blauzdoje, odos nubrozdinimas dešinės plaštakos antro piršto srityje. Sužalojimai padaryti ne mažiau kaip 5 trauminiais poveikiais. Kairės plaštakos nykščio odos pjautinė žaizda galėjo atsirasti susižalojant peiliu, o kiti sužalojimai – griūnant ir atsitrenkiant į kietus daiktus. Dėl nustatytų sužalojimų V. Č. sveikata sutrikdyta nežymiai. Iš paties nuteistojo parodymų apie jam padarytų sužalojimų atsiradimą galima spręsti, kad jie jam padaryti per du kartus. Dalis jų galėjo atsirasti, kai nukentėjusysis jį parvertė, kai jie abu ėjo iš namo iki automobilio paimti alaus, o kiti – kai ėjo parūkyti. Iš V. Č. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, kad nors nukentėjusiojo veiksmai prieš jį ir vertintini kaip neteisėti, jie nesukėlė būtinosios ginties situacijos. Apie kitokius nukentėjusiojo veiksmus, kurie galėjo grėsti V. Č. gyvybei, sveikatai ar kitoms jo teisėms, jis neparodė, priešingai, savo veiksmus aiškino kilusiu pykčiu. Tai, kad specialisto išvadoje Nr. G 152/08 (05) konstatuotas V. Č. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, neduoda pagrindo manyti, kad kasatoriui buvo kilęs pagrindas gintis. V. Č. tiek apeliaciniame, tiek ir kasaciniame skunde savo veiksmų prieš nukentėjusįjį priežastį nurodė ir tai, kad pastarasis seksualiai priekabiavo prie K. R., kurią jis gynė, tačiau pati K. R. tokių parodymų, kad nukentėjusysis prieš ją atliko neteisėtus veiksmus, nedavė. Kasatoriaus argumentas, kad liudytoja bijojo sakyti tiesą, t. y. tai, kad jis šią gynė nuo priekabiaujančio S. L., paneigtas liudytojos parodymais bei kita bylos medžiaga.
BK 136 straipsnis numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas sunkiai sužalojo žmogų staiga labai susijaudinęs dėl neteisėto ar itin įžeidžiančio jį ar jo artimą asmenį nukentėjusio asmens poelgio. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 24 punkte nurodyta, kad nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 130 straipsnį (staiga labai susijaudinus) tada, kai nukentėjusiajam gyvybė atimama kaltininkui esant fiziologinio afekto būsenos, kurią sukėlė neteisėtas ar itin įžeidžiantis jį ar jo artimą asmenį nukentėjusiojo poelgis. Veika, padaryta staiga labai susijaudinus, gali būti pripažįstama nustačius, kad nukentėjusiojo poelgis atitinka BK 136 straipsnio dispozicijoje aprašytas sąlygas, t. y. kaltininko nusikalstamus veiksmus turi sukelti nukentėjusiojo asmens neteisėtas ar itin įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį poelgis. Šis poelgis turi sukelti didelį susijaudinimą, dėl kurio seka nusikalstami veiksmai. Antra būtina sąlyga veikai pagal minėtą straipsnį kvalifikuoti yra tai, kad kaltininko veiksmai turi būti padaryti iš karto po nukentėjusiojo asmens neteisėto ar įžeidžiančio poelgio kaip greitas atsakas į jį. Tik esant šių BK 136 straipsnio dispozicijoje nurodytų sąlygų visumai kaltininko veika kvalifikuojama kaip sunkus sveikatos sutrikdymas, padarytas staiga labai susijaudinus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 24 punkte nurodyta, kad didelio susijaudinimo (fiziologinio afekto) būsena nustatoma pagal faktines bylos aplinkybes, prireikus gaunama specialisto išvada arba skiriama teismo psichologinė, teismo psichologinė–psichiatrinė ar kitokia ekspertizė. Tačiau tokia ekspertizė, kaip yra pasisakyta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje Nr. 2K–479/2006, skiriama tik tuo atveju, kai yra duomenų, rodančių buvus fiziologinio afekto būseną. Nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų, kad nukentėjusiojo veiksmai sukėlė itin didelį V. Č. susijaudinimą. Nors nukentėjusysis S. L. ir atliko priešingus teisei veiksmus prieš nuteistąjį, t. y. eidamas į automobilį paimti alaus, jį pastūmė, o vėliau, eidamas į lauką parūkyti, jį dar kartą pastūmė ir, tikėtina, įspyrė, taip padarydamas nuteistajam nežymų sveikatos sutrikdymą, tačiau šie veiksmai negalėjo sukelti staigaus didelio susijaudinimo būsenos, nes nebuvo intensyvūs ir labai įžeidžiantys. Be to, iš liudytojo R. R. parodymų matyti, kad kalbant su V. Č. tuoj pat po to, kai buvo sužalotas nukentėjusysis, jis paaiškino, kad ranką įsipjovė pats, kad nukentėjusysis pabėgo, pridūrė, kad jis norėjo nukentėjusiajam nusukti galvą ar sprandą. Tokie parodymai, prokuroro nuomone, leidžia teigti, kad nuteistasis nebuvo praradęs galimybės suvokti aplinką ir kontroliuoti savo veiksmų. Be to, ir Panevėžio teismo psichiatrijos komisijos specialisto išvadoje nurodyta, kad V. Č. suvokimo sutrikimų nenustatyta, jis yra psichiškai sveikas (T. 2, b. 1. 17).
V. Č. padarytą veiką pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo kaip pasikėsinimą nužudyti. Tai, kad nukentėjusiajam peiliu padaryta 15 durtinių–pjautinių sužalojimų krūtinės ląstos abiejose pusėse, pilve ir kitose kūno vietose, taip padarant sunkų, pavojingą gyvybei kūno sužalojimą, patvirtina, kad V. Č. turėjo tyčią atimti nukentėjusiajam gyvybę. Krūtinėje ir pilve yra gyvybiškai svarbūs žmogaus organai, todėl nuteistojo kasacinio skundo teiginys, kad jis nesiekė nukentėjusiojo mirties, nes nesudavė smūgių į gyvybiškai svarbias kūno vietas yra nelogiškas. Iš specialisto išvados Nr. G 212/ 08 (05) matyti, kad durtiniai–pjautiniai sužalojimai nukentėjusiajam padaryti peiliu, suduodant 15 smūgių, todėl kasacinio skundo teiginys, kad smūgių peiliu buvo suduota mažiau, atmestinas kaip nepagrįstas. Kadangi niekas kitas nukentėjusiojo nežalojo, akivaizdu, kad nukentėjusiajam sunkus sveikatos sutrikdymas buvo padarytas nuteistojo turėtu peiliu nepriklausomai nuo to, koks to peilio geležtės ilgis. Iš specialisto išvadoje aprašytos nukentėjusiojo sveikatos būklės prieš operaciją galima teigti, kad, jei ne medikų pagalba, dėl tuo peiliu padarytų sužalojimų nukentėjusysis būtų miręs.
Kasatorius nepagrįstai teigia, kad nusikalstamą veiką baigė savanoriškai. Šį nuteistojo argumentą paneigia liudytojas G. G., kuris, priešingai nei teigia kasatorius, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teismo posėdyje parodė, kad pamatęs, kaip V. Č., užsėdęs ant gulinčio S. L., bado jį peiliu, sušuko „Valodia, ką darai?“, truktelėjo nuteistąjį už drabužių, šis atsitiesė, o tuo metu nukentėjusysis atsikėlė ir pabėgo. Byloje nėra duomenų kad minėtas liudytojas, duodamas parodymus teisme, buvo neblaivus, todėl toks kasacinio skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas. Tai, kad G. G. atitraukė nuteistąjį nuo nukentėjusiojo, iš dalies patvirtino liudytojas R. R., kuris nors ir nematė įvykio, tačiau girdėjo liudytoją G. G. sakant „Ką tu čia darai?“. Taigi šių liudytojų parodymai akivaizdžiai įrodo, kad nusikaltimas buvo nebaigtas tik dėl G. G. įsikišimo, kuris sudarė galimybę nukentėjusiajam pabėgti, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad V. Č. nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, yra pagrįsta ir teisinga.
Prokuroras nurodo, kad kasatoriaus teiginys, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į nusikaltimo padarymui įtakos turėjusį provokuojantį nukentėjusiojo elgesį, neatitinka tikrovės. Vadovaudamasis BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktu, pirmosios instancijos teismas šią aplinkybę pripažino kaip V. Č. atsakomybę lengvinančia ir į ją atsižvelgė. Byloje nėra duomenų, kad nuteistasis kokiais nors aktyviais veiksmais būtų siekęs išvengti atsiradusių padarinių. S. L. mirties išvengta tik todėl, kad įvykio metu buvęs liudytojas G. G. patraukė V. Č. ir taip leido nukentėjusiajam pabėgti. Nėra pagrindo pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad nukentėjusysis vaišino kasatorių ir kitus asmenis degtine, nes tai nebuvo daroma prieš V. Č. valią, ir kasatorius, būdamas suaugęs žmogus, nujausdamas savo elgesio pokyčius pavartojus alkoholio, galėjo rinktis, ar pasivaišinti ar to atsisakyti. Ketinimas žudytis teismų praktikoje nelaikomas atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Pirmosios instancijos teismas nustatė dvi V. Č. atsakomybę lengvinančias ir vieną atsakomybę sunkinančią aplinkybę, įvertino nusikaltimo sunkumą, tyčios formą, padarinius, todėl paskirtoji bausmė, kuri savo dydžiu yra dvejais metais mažesnė nei sankcijos vidurkis, nėra per griežta.
Iš bylos duomenų matyti, kad V. Č., pasikėsindamas nužudyti, sunkiai sutrikdė S. L. sveikatą, dėl to nukentėjusysis buvo operuotas bei gydomas ligoninėje. Duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme, S. L. pažymėjo, kad V. Č. peiliu suduoti smūgiai jam sukėlė didelį fizinį skausmą ir sužalojimo padarinius jis vis dar jaučia – sunkiai eina, dūsta, negali dirbti. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį vienas iš neturtinės žalos dydžio parinkimo kriterijų – neturtinę žalą padariusio asmens kaltė. V. Č., darydamas tyčinį smurtinio pobūdžio nusikaltimą, S. L. sunkiai sužalojo, privertė išgyventi dideles fizines ir dvasines kančias. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš V. Č. priteisė 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, toks nustatytas neturtinės žalos dydis atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
V. Č. neteisėtais veiksmais nepataisomai sugadino S. L. drabužius, dėl to šis patyrė 140 Lt turtinę žalą, kurią teismas pagrįstai įpareigojo atlyginti.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas atmestinas.
Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad tenkinti kasatoriaus prašymą – padarytą nusikalstamą veiką iš BK 22 straipsnio 1 dalies, 129 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 136 straipsnį – nėra pagrindo.
Dėl baudžiamojo proceso įstatymo taikymo
Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad priimtų sprendimų pagrįstumas, įrodymų vertinimas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas.
Patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjant bylą esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadaryta, visos reikšmingos bylos aplinkybės yra ištirtos, apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas ištirtais ir išanalizuotais įrodymais, atitinkančiais BPK 20 straipsnio reikalavimus. Kasaciniame skunde nuteistasis, ginčydamas įrodymų vertinimą, nustatytas bylos aplinkybes, iš esmės pakartojo tuos pačius argumentus, kuriuos buvo nurodęs ir apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs nuosprendyje išdėstytų išvadų pagrįstumą, pripažino, kad vertindamas įrodymus pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, nuosprendyje padarytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Nesutikti su tokia šio teismo išvada teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje į visus apelianto argumentus atsakyta, motyvai, paaiškinantys, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu, nurodyti (BPK 332 straipsnio 5 dalis).
Dėl Baudžiamojo kodekso 22 straipsnio 1 dalies, 129 straipsnio 1 dalies taikymo
Pagal nustatytas bylos aplinkybes V. Č. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.
Veika kvalifikuojama kaip pasikėsinimas nužudyti esant apibrėžtai kaltininko tyčiai atimti kito žmogaus gyvybę. Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankį, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, nukentėjusiojo ir kaltininko tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo, ir kt.
V. Č. tyčios turinys teismų sprendimuose argumentuotai atskleistas, konstatuojant, kad V. Č. veikė tiesiogine tyčia, į visas aplinkybes, turinčias reikšmės šio klausimo sprendimui, atsižvelgta. Byloje nustatyta, kad nukentėjusiajam suduodant smūgius peiliu buvo padaryta 15 durtinių–pjautinių sužalojimų, kad smūgiai peiliu buvo suduoti į gyvybiškai pavojingas vietas – nugarą, krūtinę, pilvą, kad padaryti sužalojimai, sukėlę sunkų nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymą, buvo pavojingi jo gyvybei, kad nukentėjusysis buvo peiliu badomas ir gulint jam ant nugaros. V. Č. nusikalstamus veiksmus nutraukė tik įsikišus (žodžiais ir veiksmu) liudytojui G. G., nukentėjusiojo gyvybė buvo išgelbėta suteikus kvalifikuotą medicinos pagalbą. Esant tokioms aplinkybėms, teismas, atsižvelgęs į objektyviai atliktų veiksmų pobūdį, apimtį bei kitas nuosprendyje išanalizuotas aplinkybes, V. Č. padarytą veiką pagrįstai pripažino pasikėsinimu nužudyti ir teisingai kvalifikavo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 1 dalį.
Pagal BK 136 straipsnį atsakomybė kyla tam, kas sunkiai sužaloja žmogų staiga labai susijaudinęs dėl neteisėto ar itin įžeidžiančio jį ar jo artimą asmenį nukentėjusio asmens poelgio. Nuteistojo keliamos gynybos versijos dėl afekto būsenos, staigaus didelio susijaudinimo ir būtinosios ginties situacijos teismų sprendimuose yra išanalizuotos ir motyvuotai atmestos. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje į apelianto argumentus, kurie dar kartą pakartoti kasaciniame skunde, išsamiai, remiantis įstatymu ir įstatymo taikymo praktika, yra atsakyta, todėl dar kartą analizuoti ir dar kartą dėl jų pasisakyti kasacinės instancijos teismo nutartyje netikslinga.
Dėl paskirtos bausmės ir padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo
Pagal BPK 376 straipsnio 3 dalį kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu. V. Č. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, todėl keisti bausmės dydį nėra teisinio pagrindo. Bausmės dydžio, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nustatymo klausimai buvo apeliacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad V. Č. paskirtoji bausmė nėra aiškiai per griežta. Dėl kasatoriaus nurodytų aplinkybių, į kurias, jo nuomone, teismas turėjo atsižvelgti kaip jo atsakomybę lengvinančias, apeliacinės instancijos teismo nutartyje tinkamai atsakyta.
Pagal BPK 109 straipsnį asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ir neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam civilinį ieškinį, kuris įrodinėjamas pagal šio Kodekso nuostatas, o jeigu kyla klausimų, kurių sprendimo šis Kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms (BPK 113 straipsnis).
Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nukentėjusiajam priteistinos atlyginti neturtinės žalos dydį – 10 000 Lt ir priteisdamas ją atlyginti, CK 6.250 straipsnio, BPK 113, 115 straipsnių reikalavimų nepažeidė. Nuteistojo argumentai dėl priteistų atlyginti nukentėjusiajam padarytos turtinės ir neturtinės žalos dydžių yra tie patys kaip ir buvo nurodyti apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstyti argumentai, pagrįsti ir teismų praktika civilinėse bei baudžiamosiose bylose, yra išsamūs ir teisingi.
Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų nuosprendžio bei nutarties panaikinimo bei pakeitimo pagrindų, kasacinis skundas laikytinas nepagrįstu, o teismų sprendimai pripažintini teisėtais.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo V. Č. kasacinį skundą atmesti.